Sobre las palabras del LKŽ įmislė e įžastis

1. La palabra įmislė (LKŽ IV 68: įmislė? (orig. įmiesle) sf. ocasión, oportunidad) está tomada de la narración «Aplankymas seniuko» (1853), del escritor y didacta Petras Gomalevskis. Aquí aparece dos veces: en las formas de acusativo singular y genitivo plural: o vienok rejk cze pasymyslity, nes cze turem gera imiesle ant pagelbiema artyma; … žmones jeszka tokiu imieslu, idant par dawymą pagalbas artymui, galėtum padauginty gerus darbus sawa… (p. 40). El autor de la narración explicó esta palabra en una nota al pie en polaco: okazya, es decir, ocasión, motivo, oportunidad.

La palabra de P. Gomalevskis imiesle es un claro préstamo del letón; compárese con el letón iemēls, «reproche; pretexto»; K. Mülenbachas, en su diccionario (ME II 44), también registra, a partir de la fuente escrita «Lat-golas Wôrds», la forma iemesle, «causa». P. Gomalevskis no empleó esta palabra por casualidad. Durante su prolongada estancia en Latgale, en Ilūkste, sin duda estuvo en contacto constante con el letón y quizá incluso lo aprendió. La forma de la palabra en su narración puede corresponder a una pronunciación dialectal, pues en una parte considerable de los dialectos letones de esa región se pronuncia una ie como i larga y, en lugar de la ē cerrada, un diptongo ie (Rudzīte, 1964, p. 273, 281 ss.). Al restituir la forma conforme al letón estándar, obtenemos iemēslē, «reproche; pretexto». La palabra iemēls, con una ē larga en la raíz, también está documentada en letón: iemēls², de Nigranda (véase ME II 45).

Como P. Gomalevskis representaba la ī larga con la letra i (compárese su idant ~ y dant), habría que restituir esta palabra en nuestra lengua como ymislė, es decir, en su forma dialectal (aunque difícilmente en la forma del letón estándar: iemēslē).

2. El LKŽ IV 282 recoge la palabra įžastis (: įžastis, -ies sf (?) S. Dauk. causa), que, según muestra el fichero del LKŽ, está tomada de la frase de la «Lietuvos istorija» de S. Daukantas, publicada en Estados Unidos: Vienok visoje toje Lenkų ūkės namkarėje Lietuvių giminės namie lindoję; negal žinote ižasties to jų ramumo, turėjo būti ar didei nuvarge dabar, minavotose Gudų karėse, ar patys nekibinamais nenorėjo be lyzciaus karės pradėti (Lietuvos istorija, 1893, p. 134).

En el manuscrito de «Istorijos žemaitiškos» conservado en el archivo de manuscritos de la Biblioteca del Instituto de Lengua y Literatura Lituanas, la frase citada aparece así en el original: Wienog wisso to mumkarie Lankų ukes, Lethuwi gimines numei lindoię negal žinote ižasteis (viršuj šio žodžio paaiškinta: liczaatis — B. V.) to iu rumuma, turieję bute ar dide nuwarge dabar mundotose Gudu karėse, ar patys nekibynamis nenorieję be licziaus karęs pradiete (Istorije Žemaytyszka, lp. 60). Como vemos, la palabra įžastis, empleada con el significado de «causa», difiere en su grafía de la recogida en el LKŽ. La palabra se escribe así no solo en «Istorijoje žemaitiškoje», sino también en el manuscrito de la traducción que hizo S. Daukantas de la narración de J. Kampė; compárese Js turieje ižasti wilteis, iog krasztas amerikôs nefoley turieje bute (Rubinatio Pelužės Giwenimas, p. 180).

Dado que la palabra įžastis aparece escrita de la misma manera dos veces y en obras distintas, parece que no habría que dudar de su existencia ni de su forma gráfica. Otra cosa es la variante įžaistis recogida en el LKŽ, que hasta ahora solo se ha registrado en la mencionada publicación de S. Daukantas. Sigue sin estar claro en qué manuscrito de «Istorijos žemaitiškos» se basaron para publicar esta obra, pero difícilmente pudo tratarse, como se ha conjeturado, de la copia suya hallada hace poco en Leningrado (Žilevičius, 1983), donde en la frase citada, en lugar de esta palabra

215

aparece lyčius ([Istorija žemaitiška], p. 116). El manuscrito utilizado para la publicación tenía sin duda la palabra įžastis. Įžaistim probablemente fue introducida por los editores, deliberada o involuntariamente, si no se trata simplemente de un error de corrección.

Por tanto, deberíamos considerar con reservas la palabra įžaistis incluida en el LKŽ. En todo caso, habría que basarse no en los escritos de S. Daukantas publicados y editados de una u otra manera, sino en una fuente auténtica más fiable (y no en una sola), que favorece la forma con a: įžastis.

La palabra įžastis, al igual que priežastis, probablemente está relacionada por su origen con los verbos žašti, žōšti (Lyberis, 1984, p. 74 ss.). En cuanto a la formación, compárense las palabras įžadas, «compromiso, promesa», y priežadas, «1. promesa, compromiso; 2. voto, promesa...»

Birutė Vanagienė

LITERATŪRA

Istorije Žemaytyszka [rankraštis] // LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto biblioteka. F. 1(SD)2.

[Istorija žemaitiška] [rankraštis] // LTSR Mokslų akademijos Centrinės bibliotekos Rankraštynas. F. 29—1056.

Lyberis A. Žadas, žodis ir jų giminaičiai // Kalbos kultūra. 1984. Nr. 48.

Lietuvos istorija nuo seniausių gadynių iki Gediminui D. L. K. parašyta 1850 m. Simano Daukanto. Plymouth, 1893. T. 1.

Mülenbacha K. Latviesu valodas vārdnīca. Rīga, 1925—1927, II sējums.

Rubinatio Pelužes Giwenimas izgzolditas isz Teutonų kalbos į Žamajtių [rankraštis] // LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto biblioteka. F. 1(SD)24.

Rudžite M. Latviesu dialektoloģija. Rīga, 1964.

Žilevičius L. „Istorijos žemaitiškos“ rankraščio keliai // Literatūra ir menas. 1983. Lapk. 19.

Dar vienas kitas žodis dėl Ardea cinerea pavadinimų

Nykstančio dabar balų paukščio garnio /Ardea cinerea/ tarminis pavadinimas naujai išėjusiuose kalbos mokslo veikal uose pateiktas šitaip: liet. gėnžė, genžė „gežė, gešė, toks balų paukštis“ (Vanagas, 1981, p. 112), gėšė, genšė (sen. gemšė?); gėžė, genžė (Urbutis, 1981, p. 20).

Kas tai per variantai? Kokiose kalbos sistemose funkcionuoja šie faktai ir kokia jų turėtų būti bendrinės kalbos norma? Iš dabar pateikiamų citatų matyti, kad autoriai juos visus bene laiko tolygiais, kaip ir pramaišiui įvairiose vietose vartojamais.

Kaip rodo gėnžės žodžio straipsnis LKŽ III 239, jis vartotas dünininkų K. Jauniaus (Kvėdarna), A. Juškos (Kaltinėnai), K. Maciaus raštuose. Formą g’ė.n’dž’ė 1958—1976 m. girdėta sakant pačius seniausius Pävandenės, Pajūrio, Kvėdarnos, Tryškių, Rietavo šnektų atstovus, g’ė.n’dž’i — nugirsta Kuršėnuose, Šaukėnuose (Vėrputėnų k.), Kùrtuvėnuose (Užkalnių k.). Tai yra šnektos, įeinančios į vad. nosinių balsių išlaikymo zoną ir greta žodžių rōn’z’i’t’ės | rōn’z’i’t’īs | rūn’dž’i-t’i’s ~ rąžyties, b’r’ė.n’c’t’ė | b’r’ė.n’c’t’i ~ brėsti, r’ė.n’c’t’ėis | r’ė.n’c’t’i’s ~rėžties, gr’ė.n’c’t’ė | gr’ė.n’c’t’i ~ gręžti turinčios g’ė.n’dz’ė | g’ė.n’dž’i kaip savaime suprantamą dalyką. (Jaunimas dabar to žodžio nebežino, nebent pasako palyginimą

216