Recenzijos

Kaip tokio požiūrio argumentą galima pateikti lietuvių veiksmažodį zìntyti (-ija, -ijo) „įžeidinėti vienam kitą, bartis, ginčytis; dvejoti, delsti“ (Dusetos, Daugėliškis, Užpalai – LKŽ_XIX 1037), kurį galima laikyti vediniu iš daiktavardžio zìntas „besiginčijantis, besibarantis žmogus“. Atitinkamuose moksliniuose tyrimuose jau seniai pripažįstama, kad šiaurės rytų Lietuvos dalį (Zarasus, Dusetas ir kt.) ir pietvakarinę baltų bei prūsų arealo dalį³ sieja izoglosų pluoštas.

Grasil da Blažienės studija „Baltische Ortsnamen in Ostpreußen“, išleista vokiečių redaktorių finansuojamoje ir publikuojamoje serijoje Hydronymia Europaea, laikytina originaliu ir kruopščiai apgalvotu moksliniu tyrimu.

Simas Karaliūnas

Lietuvių kalbos institutas

P. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva

Giacomo Devoto

Baltistikos raštai · Baltistikos raštai

Sudarytojai Pietro U. Dini ir Bonifacas Stundžia

Vilnius: Tyto alba, 2004, pp. 263[1], ISBN 9986-16-383-8

Kaip teigiama pratarmėje (p. 9), čia pirmą kartą skelbiami visi Giacomo Devoto baltistikos raštai, daugiausia turintys istorinę reikšmę – ne tik kalbotyros istoriografijos, bet ir platesne Italijos bei Baltijos šalių (ypač Lietuvos) kultūrinių ryšių prasme. Šiandien naujesni atradimai ir modernesni moksliniai metodai jau pranoko Devoto raštuose pateiktus teorinius teiginius ir faktus. Vis dėlto čia publikuojami darbai rodo tarpukariu pasiektą italų baltistikos brandą ir, regis, nusako tolesnės jos raidos kryptį. Devoto straipsniai suskirstyti į dvi grupes: (i) kalbotyra ir (ii) literatūra bei kitos temos. Pirmojoje dalyje jie skelbiami lietuviškai išversti

³ Vgl. S. Karaliūnas, Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose II. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005, 239–240, 310–311.

135

Recenzijos

knygoje (p. 37–128), o itališkame originale – antrojoje knygos dalyje (p. 165–263).

Devoto skirtuose įvadiniuose straipsniuose – du: vienas Pietro U. Dini, „Giacomo Devoto baltistas: Nuomonės ir citazioni su Giacomo Devoto baltista“ (p. 13–29) = „Opinioni e citazioni su Giacomo Devoto baltista“ (p. 141–158), o antrasis – Bonifaco Stundžios, „Žymiojo italų neolingvisto baltiškoji trajektorija“ (p. 30–34) = „La traiettoria baltica di un famoso neolinguista italiano“ (p. 159–164).

Dini pažymi, kad baltistika nebuvo pagrindinė Devoto domėjimosi sritis – jį labiau domino senosios kalbos. Pirmajame Studi Baltici numeryje (1931: 3) pats Devoto rašė, kad vienintelis jo ryšys su baltų kalbomis atsirado studijuojant pas W. Schulze ir M. Niedermanną. Galbūt Devoto būtų nustojęs tyrinėti baltų kalbas, jei nebūtų paskirtas Studi Baltici redaktoriumi. Atrodo, kad visi jo baltistikos tyrimai prasidėjo tuo metu (p. 14). Tarp jų yra straipsnių, kuriuos šiandien laikytume grynai informaciniais (p. 15, 143), nors XX a. ketvirtojo dešimtmečio Italijoje jie tikriausiai tokiais neatrodė. Dini rašo, kad Devoto asmeniškai pažinojo Baltijos kraštus (p. 18, 146). 1933 m. rudenį jis iki gruodžio studijavo lietuvių kalbą ir dėstė Kauno universitete. Tuo laikotarpiu jis surengė keletą trumpų kelionių aplankyti prof. Mikkolos Helsinkyje, prof. Endzelino Rygoje ir prof. Kieckerso Tartu. Nors Devoto buvo paprašytas prisidėti prie Endzelino Festschrift, to padaryti negalėjo, tačiau norėjo būti įtrauktas į Tabula gratulatoria (p. 19, 148).

Dini rašo (p. 25, 153), kad Devoto buvo vienas žymiausių savo meto indoeuropeistų, o jo domėjimasis baltų kalbomis buvo susijęs su indoeuropeistikos studijomis. Labiausiai tikėtina, kad Devoto labiau domino klasikinės kalbos, italikų kalbos ir italų kalba. Galbūt dėl to kai kurie Florencijoje pas Devoto studijavę mokslininkai jo darbus baltistikos srityje linkę vertinti kaip trečiaeilius.

Bonifaco Stundžios straipsnyje pabrėžiama, kad Devoto jautė palankumą lietuvių tautai. Stundžia (p. 34, 164) cituoja Devoto straipsnį apie lietuvių kalbą: „Ma chi pensi che è occorso il prestigio di Dante e dei grandi artisti toscani per dare all’Italia la sua lingua lettereria; che ci son voluti secoli di lotte da parte dei re di Francia per consacrare il prestigio politico della città di Parigi non meno di quello linguistico del suo dialetto, rimarrà ammirato e sorpreso dall’ardimento con cui i patrioti lituani hanno voluto senza un genio letterario, con una autonomia politica ai primi passi, creare artificialmente queste condizioni, tentare per la prima volta la coltivazione in serra di una pianta che non era cresciuta se non attraverso i secoli, lenta e libera da ogni volontà umana.” – „Tačiau kas

136

Recenzijos

atsižvelgs į tai, kad Italijai literatūrinei kalbai sukurti prireikė Dantės ir didžiųjų Toskanos menininkų autoriteto, o Paryžiaus miestui politiniam prestižui ir jo tarmei prestižą suteikti prireikė šimtmečius trukusių Prancūzijos karalių kovų, žavėsis ir stebėsis drąsa, su kuria Lietuvos patriotai, neturėdami literatūros genijaus ir būdami tik politinės autonomijos kūrimosi pradžioje, norėjo dirbtinai sukurti šias sąlygas ir pirmą kartą šiltnamyje auginti augalą (medį?), kuris augo tik per šimtmečius, pamažu ir be jokio žmogaus įsikišimo.“ Stundžia priduria, kad tikriausiai joks užsienietis nėra pasakęs nieko gražesnio.

Pirmasis kalbotyros skyriaus straipsnis „Lietuvių kalba“ (p. 37–49) = „La lingua lituana“ (p. 167–179), kuriame pateikta pirmiau cituota ištrauka (p. 40, 170), yra trumpas bendras lietuvių kalbos aprašas, skirtas ne specialistams. Čia Devoto atkreipia dėmesį į Alfredo Senno gramatikos Litauische Sprachlehre (Heidelbergas, 1929) pasirodymą; tuo metu tai buvo vienintelė užsieniečiams prieinama gramatika, išleista po Leskieno Lesebuch. Nedidelės netikslumo pataisos, pavyzdžiui, Senno gramatikos pavadinimo pataisymas į Kleine Litauische Sprachlehre, pateiktos lietuviško Devoto straipsnio vertimo išnašose (p. 48), tačiau originale jų nėra (p. 178).

Ypač įdomus yra pirmojo Studi Baltici tomo „Pristatymas“ (p. 40) = „Presentazione“ (p. 180). Čia Devoto atkreipia mūsų dėmesį į tai, kad šis žurnalas yra pirmasis tarptautinis baltų filologijai skirtas žurnalas už Baltijos kraštų ribų. Devoto taip pat praneša ketinantis skelbti straipsnius ne tik italų kalba. Dini (p. 20, 148) rašo, kad pirmuosiuose aštuoniuose Studi Baltici tomuose paskelbti 102 įvairių tautybių autorių straipsniai: apie 20% jų parašė italai, o 80% – užsieniečiai (p. 24, 153). Šiuo metu už Baltijos kraštų ribų yra tik vienas kitas išskirtinai baltų kalbotyrai ir kultūrai skirtas žurnalas – italų Res Balticae, vertas Studi Baltici įpėdinis. Italų žurnalą Ponto-Baltica iš esmės taip pat būtų galima vadinti vertu įpėdiniu, tačiau jame dėmesys nėra išskirtinai skiriamas baltų temoms.

Straipsnyje „Tauta ir ļaudis“ (p. 51–57) = „Tauta e ļaudis“ (p. 181–187) Devoto rašo, kad žodis tauta reiškia pirminę „valstybės“ ar „valdymo“ organizaciją ir yra kilęs iš šaknies *teuta / * touta, o ļaudis reiškia bendrą paveldą turinčią tautą ir yra kilęs iš šaknies *leudh- „augti“.

Straipsnyje „Lietuvių uošvis“, latv. uōsvis“ (p. 58–64) = „Lit. uošvis, Lett. uōsvis ‘suocero’“ (p. 188–194) pažymima, kad iš pradžių baltų kalbų žodis reiškė tik „žmonos tėvą“, o ne, kaip vėliau imta vartoti, ir „vyro tėvą“. Šiam žodžiui Devoto rekonstruoja šaknį ŌUKJ- (p. 193) (kuri šiuolaikinėje transkripcijoje

137

Recenzijos

būtų *ōuk- su ilgu dvibalsiu ir gomuriniu-velariniu ḱ). Devoto, pateikdamas kelias skirtingas raidos galimybes, tą pačią šaknį kitu apofonijos laipsniu įžvelgia lot. ūxor „žmona“. Nors Fraenkelis (1955: 1168) rašo, kad úošvis etimologija yra „zweifelhaft“, jis cituoja Devoto straipsnį ir kai kuriuos kitus mokslininkus, pritariančius sąsajai su lot. uxor. Nors akūtinė priegaidė suponuoja fonetiškai ilgą balsį, kyla klausimas, ar pereinant iš *ōúk- į *ōk- neįvyko ankstyvoji monoftongizacija (Schmalstieg 1980: 32–33).

Straipsnyje „Latvju ķilme ir kalba“ (p. 65–81) = „Le origini e la lingua dei lettoni“ (p. 195–214) trumpai ir populiariai apžvelgiama latvių ir jų kalbos kilmė, o „Kvietimas į baltų filologiją“ (p. 82–93) = „Invito alla filologia baltica“ (p. 215–227) išdėstomi kai kurie pagrindiniai šios disciplinos principai, kurių daugelis (bet ne visi) tebėra aktualūs ir šiandien.

Straipsnis „Baltai ir slavai“ (p. 94–105) = „Balti i slavi“ (p. 228–240) pradedamas trumpu archeologiniu santykių įvertinimu, po kurio pereinama prie lingvistinio vertinimo; jame teisingai pažymima, kad baltų kalbos apskritai yra konservatyvesnės už slavų kalbas. Trumpa balsių sistemos aptartis (p. 97; p. 231–232) šiuolaikinio struktūralizmo požiūriu iš tiesų yra nepatenkinama. Pasak Devoto: „L’area baltica non è stata insensibile a contatti con l’ambiente germanico: l’avvicinamento delle vocali o a avviene con le stesse modalità presso i Germani e Lituani, e con altre modalità presso Lettoni e Slavi: indicando la a presso i primi le due vocali brevi o a, presso i secondi le lunghe ō ā; mentre presso i secondi è la o che rappresenta le brevi e la a le lunghe. Inoltre, per quello che riguarda la -ō in posizione finale, lituano e gotico vanno d’accordo nel trattarla in modo speciale nel gruppo -ōm.”

Kalbant apie indoeuropiečių *ō ir *ā raidą, galima teigti, kad šios fonemos susiliejo germanų, baltų ir slavų kalbose, tačiau fonetinis rezultatas baltų ir germanų kalbose buvo toks pat, o slavų kalbose – kitoks. Kartu su lietuvišku vertimu (bet ne su itališku originalu) pateikta mokslinio redaktoriaus (sprendžiant iš 4 p. įvadinės dalies, regis, Bonifaco Stundžios) išnaša (p. 97), kurioje kiek pataisomas Devoto teiginys: pažymima, kad *ō ir *ā lietuvių ir latvių kalbose susilieja į *ā, o latvių ā atliepia ilgąjį *ā ir tik kartais *ō. Turime manyti, kad Devoto žinojo priešingą Endzelino nuomonę, nes ji buvo išsakyta žurnale, kurio redaktorius jis buvo, Studi Baltici (1934–1935: 136): „Nach meiner festen Überzeugung dagegen kann ein ide. ō rein lautlich nur ein li.-le. uo ergeben...” Stangas (1966: 47) rašė: „In Lit.-Lett. ist die Sache klar: ieur. ō ist durch uo vertreten.” Keista, kad tai, regis, prieštarauja

138

Recenzijos

be contrary to his opinion expressed earlier (1942: 196, fn. 1): “Ich rechne – im Gegensatz zu Endzelin – mit einer zweifachen Entwicklung des ieur. ō im Lit.-Lett., nämlich zu uo und ā, vgl. Gen. Sg. vilko = lat. lupō sowie lett. dāsns (lit. dosnius)...”. Mažiulis (1970: 21) has suggested that stressed Indo-European *ō gives Lith.-Latv. uo, whereas unstressed Indo-European *ō gives Lith. ō and Latv. ā. The statement that Lithuanian and Gothic have the same treatment for final -ōm is more or less true (i.e., when the Lith. final -ōm presupposes the earlier loss of a following vowel, as in the dat. dual ending -oma, cf. Zinkevičius 1980: 198). Devoto’s statement is not, however, particularly relevant. Indo-European *ā and *ō merged as *ō already in Common Germanic (Guxman et al. 1962, 116–117), whereas the passage of ā to ō in Lithuanian is relatively recent, examples of the retention of the etymological ā still being occasionally encountered in Mažvydas. Here we find, e.g., *-ā stem nom. pl. mald-as ‘prayers’ (Urbas 1996: 218) presumably with an -ā- in the final syllable (cf. contemporary māld-os), while Gothic has the etymological *-ā stem nom. pl. gib-os ‘gifts’. Gothic has a dat. pl. (with etymological -ōm) gib-om, but Mažvydas has an instr. pl. dawan-am-is ‘with gifts’ (Urbas 1996: 100) showing an -a- in both the first and third syllable as opposed to contemporary dovanomis. Thus the early Lithuanian passage of /ā/ to /ō/ has nothing to do with the Common Germanic merger of */ā/ and */ō/ or any imagined Gothic influence.

Straipsnis „Tautos aplinkui Baltiją“ (p. 109–119) = „Genti nel Baltico“ (p. 243–255) – trumpa, palankiai parašyta istorinė Baltijos jūros pakrantėje gyvenančių tautų studija.

The preface to Storia delle letterature baltiche (Milan 1957) is reproduced on pp. 255–258 (with Lithuanian translation on pp. 120–123). This book contains articles on Lithuanian literature by Prof. Alfred Senn (my own teacher), on Latvian literature by Ern(e)sts (not Ernests as given on pp. 258, 263, 123, 128) Blese and on Estonian literature by Ants Oras. Devoto concludes his preface by saying that this book brings a word of solidarity, understanding and hope to all men of letters and their compatriots be they in their homeland or in exile (p. 258, 128). The preface to the second updated edition of this book entitled La letterature di Paesi Baltici. Finlandia, Estonia, Lettonia, Lituania (Florence, Milan 1969) is reproduced on pp. 259–263 (with Lithuanian translation on pp. 124–127). The authors of the articles are the same as above, but Prof. Edoardo Roberto Gummerus was added to write the article on Finnish literature. The conclusion of this preface is similar to the previous preface, but here the specific words “nelle tre repubbliche sovietiche, in Finlandia e all’estero” have replaced “in patria e in esilio” of the first edition.

139

Recenzijos

Čia taip pat pateikta Giacomo Devoto nuotrauka (p. 2), įvairių Studi Baltici numerių viršelių nuotraukos (p. 129–132), Devoto Scritti Minori viršelis (p. 133) ir Devoto Vaclovui Biržiškai siųstas atvirukas (p. 134).

Ši knyga yra vertinga pagalbinė priemonė Baltistikos istorijos tyrimams ir tinkama pagarba didžiajam mokslininkui Giacomo Devoto, kuris turėjo energijos ir noro redaguoti Studi Baltici – anuomet vienintelį Baltijos šalių kalbotyrai skirtą žurnalą, leidžiamą ne Baltijos šalyje. Už tai, kad Giacomo Devoto baltistiniai darbai tapo lengvai prieinami knygos pavidalu, reikia padėkoti šios knygos redaktoriams Pietro U. Dini ir Bonifacui Stundžiai bei vertėjams Dainiui Būrei, Rasai Kliosto-raitytei, Annai Karpič ir Paolai Fertoli.

REFERENCES

Endzelin, J. 1934–1935: Was ist im altpreussischen aus ide. ō (und ā) geworden? Studi Baltici 4, 135–143.

Fraenkel, E. 1955: Litauisches etymologisches Wörterbuch. Heidelberg: Carl Winter – Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht.

Guxman, M. M., V. M. Žirmunskij, Ė. A. Makaev & V. N. Jarceva, 1962: Sravnitel’naja grammatika germanskix jazykov II. Fonologija. Moscow: Izdatel’stvo Akademii nauk SSSR.

Mažiulis, V. 1970: Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai. Vilnius: Mintis.

Mažiulis, V. 2004: Prūsų kalbos istorinė gramatika. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Schmalstieg, W. R. 1980: Indo-European linguistics: A new synthesis. University Park & London: The Pennsylvania State University Press.

Urbas, D. 1996: Martyno Mažvydo raštų žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

Zinkevičius, Z. 1980: Lietuvių kalbos istorinė gramatika I. Vilnius: Mokslas

William R. Schmalstieg 814 Cornwall Road State College, Pa. 16803, USA

140