scieee Science in your language
[lt] (orig) [de] [fr] [it] [es] [pt]

Jono Jablonskio pėdomis: linksnių klaidos ir taisymo motyvai

Read accessible full text
Machine-translated document

This is a machine-generated translation of the original document and may contain errors, omissions, or changes in meaning. Do not rely on this translation for quotations, citations, or authoritative references. Please consult and cite the original document.

Jono Jablonskio pėdomis: linksnių klaidos ir taisymo motyvai

Author: Irena Smetonienė; Brigita Dambrauskaitė
Year: 2011
Source: https://journals.lki.lt/bendrinekalba/article/download/249/314
I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio
eídomis: aleg nių e o es y mo i os de co ección 25
KAlBA
IRENA SMETONIENĖ
BRIGITA DAMBRAUSKAITĖ
Vilniaus uni e si e as
JONO JABlONSKIO PDOMIS: lINKSNI
KlAIDOS IR TAISYMO MOTYVAI ESMINIAI
OKJIAI: a dininkas, kilmininkas,
naudininkas, galininkas, įnagininkas,
ie ininkas, no minimas.
INTADINS NOTABAS
Sob e linksnių a oseną, signi icados y e o es esc i a no pocas. XIX. a inales
empezada in ensamen e no mina bend iná lie u ians lengua, sus aidai
impo an es ya Va pe imp usdin i idioma a ículos. Neabejo ina, que desde
Jono Jablonskio bend inés no mas de lenguas li uanas sis ema ización y
o alecimien o se con i ió nuoseclus. a p incipios del XX. g an in luencia a la
no minamien o hicie on Gim osios lengua lingüis as P anas Ska džius, An anas
Salys, Pe as Jonikas, Ju gis Talman as, más a de Juozas Balčikonis, leona das
Damb iūnas (Damb auskas). Desde XX a mediados. la no minamoji ac i idad se
con i ió colec i y inė, o ganizuo esnė. En Di e sos pe iódicos y e is as
pe iódicamen e comenza publica a ículos p ác icos asun os de lengua
discu i , im a polemizua . En aquellos a ículos suelen examina se po
sepa ado a ios casos de consumo aleg niji y e o es, elacionados con ese
me o a osena y ak ualijis. En es e a ículo se e isa el comienzo de
co ección de e o es linksnių, en euka io kalbininkų es ue zos no min i
linksnių a oseną, J. Jablonskio y Gim osios kalbos kalbininkų aisymų
mo y acija, algunos a desni a ga siai. Como el más impo an e seleccionado J. Jablonskio abajo Linksniai y p ielinksniai, isleis-
26KAlBOS KUlTūRA | 84 ese 1928 años, po que en él sis emá icamen e y
consis en emen e desc i os linksnių signi icamien os, su o mulados linksnių
p incipios de consumo, dada de ejemplos, indica e udi i casos. Re isi a se y al
es udio ambién incluidas publicaciones, en las cuales no pocos a ículos de
cues iones de consumo de lengua publicó J. Jablonskis (Va pas, Vil is, Š ie imo
da bas, San a a, Lie u a, Lie u is, Kalba, ak ua lūs kalbos sky eliai Lie u os y
Lie u os aido žinių laik aščiuose), aliosos o os pe iodinių leidinių a ículos
(menė inas Vai as, Ry as, P adai i žygiai, Aidas, D augija, Pane ėžio balsas y
k .). Da os ambién ecopila de publicaciones de la p ác ica lingüís ica.
P ime o mencionė inas a puka io Gim osios kalbos kalbininkų P. Ska džiaus,
A. Salio, l. Damb ausko p epa ado Kalbos pa a ėjas, edleis as 1939 años.
VARDINKAS
La mayo pa e de los e o es del nomb amien o no ada usando es e aleg más en
luga de la pa e kilmininko, ecu iendo a dininku a pe sonas, sus g upos,
animales, daik us o enominius, klys ama po s y uojanća a dininko y galininko
a osenes, el nomb e del nomb e y del nomb e kilmininko. Va dininkas en pa es
kilmininką aisi o ya J. Jablonskio: Va ėnos municipio, be žydų, i e y lie u iai
(=lie u ių) (Jablonskis 1911a: 1); no a uno apa eció noikė i d augai (=ne ikė ų
d augų)1 (Jablonskis 1912a: 12); ellos alojaban en las ins i uciones en las que había
se gan es judíos (=se gančių žydų) (Jablonskis 1914: 4); en la ie a pasi aiko sū ūs
šal iniai (=zemėje pasi aiko sū ių šal inių) (Jablonskis 1920: 26); ya y bosques egliniai,
ked iniai y be žiniai (=eglynų, ked ynų y be žynų) ocu en (Jablonskis 1926a: 2); ni en
sueño pensé que ales cosas (= okių dalykų) pod ían se (Jablonskis 1926d: 159); son
pe sonas (=žmonių) con meno es o mayo es ydomis (Jablonskis 1926b: 50). Dalies
kilmininką J. Jablonskis siūlė y en onces, cuando a dininkas signi ica
abs ac aciones concep os, ma e ia: aho a ya hay il is (= il ies) que el en e mos
salga (Jab lonskis 1911a: 1); uel haz así que e de es o ue a bene icio (=naudos)
(Jablonskis 1925a: 1212); andenilis es á isokių kūnų sąs a e (= andenilio es á en
isokių kūnų, isokių kūnų sudė yje) (Jablonskis 1920: 26); molis es i de odos los
colo es: blancos, gel onos (=molio es, es i isokio) (Jablonskis 1920: 25).
1 Los ejemplos ci ados se esc iben man eniendo las eglas de o og a ía ac uales;
algunos ejemplos del a ículo au o ių su umpi . Red. no a.
I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio pėdomis: linksnių e o es y
co ección mo y ai 27 S aipsnių publicaciónimo me ai (1911, 1912, 1914, 1920,
1925, 1926) mues a J. Jablonskio aisymų nuoseklumą. Él es esc i o, que
algunos dichos se ía posible y una o a lengua de pe sonas a me jus i ica
(Jablonskis 1911: 2), sin emba go suge é ales a dido es e i a i. Sakinių, en
los que kalbinink p opo ciona y a dininką, y kilmininką, son
conside ablemen e menos: o zás, pla ab as y aho a pasilai o pu o en
pa idale (=aukso, silab o y aho a pasaciko pa idalo pu o) (pe o o zas de las
mon añas, o o de la ie a puede se y pa idalo pu o) (Jablonskis 1920: 26). Al
inal de un a ículo J. Jablonskis admi e que co igiendo casi en ninguna
pa e no co eigia, no acla a la co ección de e o es (sunku ue y luga
encon a a odos los lenguaje aiškinimams) (Jablonskis 1925a: 1217). Uno de
los más impo an es c i e ios de co ección i oji gen e habla y g ama icas
a ixadas no mas de lengua. El Llinbinis a es en a izado que egula men e
usa la lengua más ayuda ía a los p opios in e eses de las pe sonas
a madas, au osaka, debe ía u iliza se de uno o lingüis a ins ucciones y
al menos un lenguaje guíaélio (lingbos sin akse) (Jablonskis 1911a: 3)2.
Remdamasis pa e kilmininko aisykle a dininką aisė y P anas Meškauskas:
pasklido apylinkėj gandai (=gandų) (Meškauskas 1931: 61); de Amé ica ino el
no icia de que a uinó más 4 bancos (=žinių; например., pasklido kalbų)
(Meškauskas 1932: 67).
Much conside s i a y discu ida po el k eipinio a dininko, especialmen e po el k eipinio
p iedėlio ponas a osenos. P. Ska džius a dininką k eipinio p iedėliui eikš i eikė debido a la
adición de consumo. En su opinión, jala pone maes ojau puede 2 G iež as a sakas į J.
Jablonskio aisymus imp esdi o 1912 m. D augijos leidinyje. Adomas Jakš as (pasi ašęs
D uskiumi) picadamen e c i icó kalbininką po la mayo ía de nebū inos aisymų, po g an
con ianza, opiniés igo osidad y nu a imų absolu ismo (Rygiškių Jonas nep ileidžia jokių
abejojimų, él ke a como su ki iu) (Jakš as 1912: 285). Según A. Jakš o, J. Jablonskis a i ma que
hay que esc ibi aho a hay espe anzas, que el en e mo salga; comgyk, que es no o; hubo
opo unidad de habla con él; si él iene sen ido e e c., y sakiniai aho a es espe anza; comgyk,
que hay deseo; ue opo unidad con él habla se; si él iene men ą y k . esą alidingi. A. Jakš o
opina, ambas a ian es buenos, sólo di e encia el sen ido, y se o ece J. Jablonskiu an
es ic amen e noi em i gen e lengua.
J. Jablonskis 1912 m. Vil yje y a pa ašęs i onišką s aipsnį, ku iuo k eipėsi į A. Jakš ą i
bandė nuosekliai a em i isas jo pas abas. Teigė, kad A. Jakš as nea k eipęs dėmesio į
pas abas, ku iose sakoma, kad jis, J. Jablonskis, nė nemėginęs su ašy i isų pa aisymų, nes
pa a eso hay que domina odos los é minos. J. Jablonskis a a de pasa se jus i ica ,
a gumen uo ai undamen a y cie os casos de consumo aleg nių. Nou inca po sakinių aho a
es espe anza; busí y pe sonas co ección. Mo i ación aiški: su opinión, el he minado de la
pa e en es os sen imien os, es e caso de pa o ojimien o encaja mejo , pe o en a iza que
posible y a dininkas, si se habla en gene al de il į, odos los se es humanos (Jablonskis 1912d):
28KALBOS KUlTūRA | 84 se dicho y ponas maes ojau, pe o mejo deci Visagalis Die e, po que
isagalis an e odo es būd a dis (plg. ge asis ė e) (Ska džius 1998: 514)3. J. Jablonskis obje o
a dininką o ecía como no minį. Tais diciendo galininką él kei ė a dininku: gi ą y ą (=gi as
homb e) is o bjau u (Jablonskis 1912b: 2)4; saldainius (=saldainiai) sus comp as allí, donde
g ažiau 3 Más a de po la o ma del Vyán hubo muchas discusiones, po ejemplo, k eip a
Ambu as azas acos umesne o ma iempo a dininką: k eipian is palab a aunque la o ma
habi ual es ponininkas (pone di ec o ie), ambién se dice y šauksmininkas (pone di ek o ie).
Según lingüís ico, a dininkas aquí adquiló, p esun amen e, debido a que el mandagumo p e iéliu
que a la palab a iene būd a dji ca ac e ís ico posición (Amb azas 1990: 11). Así ambas o mas
en es e caso p esen es egula ingas. Jonas Šukys con end ía que ambas o mas son posibles,
pe o del p onomb e debe ía e i a se (Šukys 1995: 13). G ama ikoje se dice, que o icialusis
mandagumo k eipinys e ka čiais šnekamojoj kalboje eiškiamas daik a a džio ponas
ienaskai os a dininku, en o os casos a dininkas es ne eik inas y conside ado e o .
An anas Rasima ičius ambién c ee, que an es k eipinio aan i p e ièlis no malmen e combinado
con k eipinio, pe o daik a a džio ponas a dininkas no e ida. Los consejos de la p ác ica de la
lengua (1976) daik a a džių ponas, amigo a dininko y šauksmininko o mas p opo cionadas como
lygia e ės, y en odos los o os casos a dininkas k eipiniui eikš i ne a o inas. Kalbos
pa a imuose (2009) ponas conside ado secundu inio a ian e de la no ma, más apameso lib es a
es ilos.
4 1912 m. Vil ie e ce e o en núme o empezó una polemica en e Emšos ( ašy ojo Ma celino
Šikšnio) y J. Jablonskio. Exp imió Emšos a ículo sob e J. Jablonskio aisymų y p opio J.
Jablonskio espues a. C i icando el edac i o aisymus Emša ėmėsi susikloschiusias
adiciones. En ezoj J. Jablonski dicho del galininko p opone a dininką: ellos kūną ya sub endę,
ya y men ą b ęs ajų (= cue po ya sub endęs, ya y men as b ęs a) (Jablonskis 1912c: 1). Emša
p opo ciona analogios de ejemplos (juk dice ugiai sub endę, asa ojus b ęs a, pe o no
asa ojų, ugius b ęs a) (Jablonskis, allí mismo) y dice que basándose en šnekamąja habla así
deci aca ia J. Jablonskis. Emša duda, ¿ ealmen e así pe sonas habla, c i ica al kalbininká, que él
de pe sonas habla demasiado pasi iki (man pa ece, que muchas o mas pe sonas us oja
ne aisyklamen e, no según la g amá ica y la lógica equisi os) (Jablonskis 1912c: 1). J. Jablonskis
coincide en que a dionis a en es a ase puede se u ilizado, pe o y en su pa aisy ą sen encia
de ensa basándose en o os ejemplos lingüís icos: él kojas šąla; pa as pa a gau; él sp andá
nu ūko; que ú la cabeza nu úckas; ka inukas cojeles изlūžo; si ya abisas e la mano; mano el pie
pailsau (Jablonskis 1912c: 2). Teigia, que Emšos p opues o ejemplo ugius b ęs a nada neį odo.
Aquí, según J. Jablonskio, enemos nusakimo o nusakomosios pa e galininką. J. Jablonskis es
aisęs y al sen inio: ellos ísicamen e ya sub endę, ya y p ó icamen e b ęs a, ad mismo en el
p ime a ículo él es os p e eiksmius eemplazó galininko aleg niu, es deci ani, en es e caso
acep ando, que ambas a ian es egula ingi, pasionko sí p im inesnį galininką.
Análogamen e J. Jablonskis a dininką kei ė galininku 1926 m. en la e is a Li uana p epa ando
Mo iejaus Gus aičio esc i a Pe o K iaučiūno Monog a iją: jose mokinys... sin iėsi a gimęs
p o ė ių d asia (p o ė ių d asią a gimęs); y odos e o n a o alėję nau os d asia
(=sus ip ėję nau os d asią) (Jablonskis 1926c: 8). Taisymo mo y acija no se p esen aba. Jono
Palionio opina que J. Jablonskis galininko necesi igumb e jus i icó ales signi icanzas conc e as,
pe o lejanos signi icados olkudiniais posakías, como nušalés mano, paupe gés pie nas, cab ą
nu a gés, eidą nuš i ęs.
I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio pědomis: aleg nių e o es y co ección mo i os
29 pada y a (Jablonskis 1914: 4); p isieis badą kęs i (= eks badas kęs i) (Jablonskis 1917: 2).
Análogamen e aisé Jonas Mu ka: jo enam ma be neliui eik p o ą (=p o as) plė o , que más
a de esculpido ú il pas o (su es inis eiksnys šali bend a ies a dininko eikalingas) (Mu ka
1917: 1415). Gim o en el habla se p esen an ambas o mas: hay que ene esa ienda, hay que ene
esa iendas (Talman as 1933: 40). Galbos pa a ėjuje ambas a ian es ( eikia abajo abaja y
necesi a abajo abaja ) se p esen an como lygia e čiai, se indica un impo an e a gumen o:
galininkas más ampliamen e u ilizado aka ų aukš aičių bei žemaičių a mėse y po eso
eik inesnis comúninei lenguabi (Kalbos pa a ėjas 1939: 105). P. Ska džius, aunque y esc ibió, que
sakiniai šulinys kas i neleng a y šulinį kas i neleng a es lygia e čiai (Ska džius 1998: 177), una ez
más en a izó men į, que a dininkas ampliamen e u ilizado y ų a mėse, pe o žemaičiai ie oj
a dininko dice galininką. His o ija y ac ual a osena mues an que el a dininkas ya noė a
gajus, po lo que no minė o ma pod ía se galininkas (Ska džius 1998: 688). J. Jablonskis,
basándosemos i iąja habla (man šonus skauda, mano gelia), en esc i os encon amą a dininką
con eiksmažodžiu sopė i, skaudė i aisė en galininką: skaudėjo odos los maumenys, odos kaulai
(= aumenis, kaulus) (Jablonskis 1925b: 186); escasaudo udjiui co azónis (=ši dį) (Jablonskis 1926b:
50); o s ai con eiksmažodžiais pa a g i, suk is kalbininkas dejea a dininką y keičia oda
cons ucción: él gal ą pa a go (=yo cabeza pa a go) (Jablonskis 1927: 2, 4). Siemp e muchas
p egun as cedió a dininko y įnagininko a osena. No una ez en sus a ículos J. Jablonskis
daik a a dinį bū io a dininką es kei ęs įnagininku: kun. Jus inas ue Pe apilio Kunigų Academia
p o eso (=p o eso iumi) y economas (=ekonomu), y pasai Zemaičių Kunigų Semina ijos
inspek o ius (=inspek o iumi), galop su ec o ius (= ek o iumi); El ec o del semina io Va nių en
ese momen o e a Mo iejus Valančius (= ec o iumi); y se con i ió él ca alikų šeimynų encidinys
(=židiniu) (Jablonskis 1926g: 404)5. ĮnagiEmša c i icó J. Jablonskio aisymus y po cambiándose el
sen ido de la ase. Aquí J. Jablonskis p opo cionó de o os idiomas ejemplos (lenkų, p ancūzų,
okiečių) y basándose en ellos en a izó impo ancia del con ex o. Ob iamen e, que J. Jablonskis
a ó a egla sis emá icamen e, se es o zó a ianza sis ema, c ea eglas comunes. 5 A.
Jakš as D augía publicación en un a ículo imp eso con pic a c i ica J. Jablonskį, que él con
eiksmažodžiu se isu liepia consumi a dininką y a me a kons ukciju con įnagininku. Según
c í ico, au o noe ai hace dejando sólo una cons ucción. incluso so p ende que Rygiškių Jonas
Nos nopa sepa a ales sen inių signi icados: él es ey ( ic as) y él es eyaliumi (an scenos)
(Jakš as 1912: 287). J. Jablonskis con desp o ie a A. Jakš o c í ica no es á de acue do. Es a y en
los a ículos así no esc ęs. Kalbininkas dice que menė ą saquíno paci a o de An ano Juškos
ódyno, con él pasi ėmė y pa a é o os panašius saquínios así co egi . Na dininko y įnagininko
di e encia se sien e, pe o J. Jablonskis conc e amen e, sin suminė ų

30KALBOS KUlTūRA | 84 ninkas, como esc ibió J. Jablonskis, se u iliza po eiškiama nenuola inės
būmininku: bėga upė K ažan ė (=bėga K ažan ės upė); ya y el pueblo Beduoniai e (=Beduonių
aldea). Según analogía es aisęs y palab as de o den: aną nak į kaime Se dokų (=Se dokų kaime)
senos, i imo, apsmo.
Daba įp as o e mino a do a dininkas J. Jablonskis ne a ojo, jo
da buose minimas eiksnio a dininkas nebu ėlis, ku is aisomas kil-
išplėšė uno alhininko klė į; aho a įku sią школу в селе Bed uskių (=Bed uskių seio); g eičiausiai
según analogía ue aisomas y icininkas: malūnas en ciudad Rad iliškyje (=Rad iliškio mies e)
(Jablonskis 1911b: 2). Ju gis Talman as Gim ojoj kalboje esc é que el nomb e a dininkas
s umia de a osenos nomb e kilmininką. Pasakymai ga lai is Kęs u is, gimnazija Auš a es
Li uáneos albanez es animi. Debe ía deci se salga llega el Kęs učio ga lai is (Talman as 1934:
118). Remdándose gy ąja kalba Juozas Balčikonis jus i icó ales dichos como upė K ažan ė
(Balčikonis 1978: 72). P. Ska džiaus ha esc i o que en los nomb es mejo consumi el llamado
de iniciones kilmininką: Š iesos paus u ė, Bal ijos jū a, Š y u io knygynas, Reginos
labo a o ija ( ie oj ab icada labo a o ijoje Regina), Pienocen o zakandinė ( ie oj
zakandinė Pienocen as), aunque no pecca i y algunos casos del na do del nomb e (Ska dž 1998:
741). A. Salys m. en un a ículo imp eso en 1938 dice que el nomb e kilmininkas es ieja ejemplos,
aquí sus neišplė oja: ši ų d iejų linksnių ski um, usando juodu a iniui, es asun o muy painus
(Jablonskis 1912d: 3). Kad A. Jakš o c í ica ue in undada y que J. Jablonskis en e dad
es ic amen e no lep aba esc ibi a dininko, mues a los casos, cuando a los co ec i os
sen encias J. Jablonskis o eció y a dininką, y įnagininką: ellos que ían di igi i liaudimijie (=
que ían se liaudies ado ai, ado ais, liaudžiai ado au i) (Jablonskis 1911b: 2). J. Jablonskiui
sis emingum del lenguaje ue uno de los más impo an es c i e ios de co ección. A. Jakš as,
al alega que J. Jablonskis e ia įnagininko, no dice po qué c i ica es e kalbininko pa aisy ą
sakinį: en expe os ue on in i ados y despues pa ež i cinco pe sonas (=ekspe ai ue on
in i ados y despues pa ež i cinco pe sonas) (Jakš as: 1928 287). Hablando sob e įnagininką y su
e asión J. Jablonskis esc ibió, que o ecía a ios emendamien os al mismo sakini, de los cuales
e a posible elegi pa a sí ap opiado emendamien o, que ik a a y según sen ido. Jablonskio
opina, A. Jakš as c i icó no mo i uodamas, no p esen ando ningún ejemplos. En odo el
a ículo J. Jablonskis de iende que nunca es ic amen e no exigeuja y no lepepia usa uno o
o o de su p opues a de co ección. Con a iamen e se es ue za p esen a a ias opciones.
C i icuando y peikando co ecciones (nebúsi amen e sólo linksnių) A. Jakš as culpa a J.
Jablonskį po lo que él no dice, po qué p opo cionado co ección es mejo , el o binis a b uka
sin undamen ai ninguna lógica no cons uida y sus a mes palab as, aiso solo po que la
palab a o cons ucción simplemen e no gus ó, bida in oduci una palab a en luga de a o
o os, exigen que la gen e cambia a su p opues a cons ucción, aconseja aduci las
palab as sla iñas, a gumen os no se escucha, y es que no es así. Así J. Jablonskis ue acusado
aisymais sin mo i ación y a gumen os, po un g an ėmimusi in uició y sen ido del lenguaje.
I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio pědomis: aleg nių e o es y
co ección mo i ai 31 peculia idad de la lengua li uanas, p z. : Telšių ciudad,
Nemuno ė. Sin emba go cada ez más adqui ili inno o ė na do a dininkas.
Tokie J. Jablonskio dados ejemplos como ka inė Aldona son naujada ai, pe o
no se e i an. En el nomb e compuė a o io hay que aleg nia no solo las
palab as señimiosos, sino ambién e i ica í el nomb e: Lana izdibiniai (=Lanos
izdibiniai); del pe iódico Ūkininko aseso (=ish Ūkininko pa a ėjo pe iódico);
abaja en compañía Ranga (=di ba Rangos compañía) (Salys 1938a: 4).
Discu ida po el a dininko y galininko a osenes pasis icinamien o
o mulaciones. La mayo pa e discusiones su gie on po los
pasis icinamien os buenas midas, laba día y pan. consumo. A. Jakš as como
p iim inesnį indica a dininką. La más impo an e de su mo i ación galionis a
buen día, buen y ą es ge manism, no a odas las si uaciones ap a dicho, y
a dionis a ap emis y po las nusis o ėjusių adiciones, y po el hecho de que
ap a casi odos los casos de habla (Jakš as 1933: 23). A. Salys, como y A. Jakš as,
p opo cionan o ma del a dininko p incipalmen e debido a la adición de
consumo, la cual con i ma los da os a mių y los iejos esc i os. De su opinión,
el su gimien o del galininko de e minó la in luencia del idioma okiečių (Salys
1937: 135; Salys 1938d: 3). Kalbos pa a ėjuje ecomendado a dininkas, po que él
más habi ual que galininką. Más a de ambos aleg niai comenza suge i como lygia e čiai no ma a ian es.
KIlMININKAS
Más a menudo a egi a mucho p egun as kėlę kilmininko casos, elacionados con
li uáneos lengua ca ac e ís ica obje o del odo y pa e aiška. Ve que el
kilmininkas en a dininką o galininką aisi o en onces, cuando es e aleg niu
eiškiamo obje o no enía pa e signi icaciones. Mágicamen e dudas cedió
conc e os, deic us o obje os eiškian ys daik a a džiai, p incipalmen e
conside s y a debido a signi ica i os abs ac a de unaaskai inių daik a a džių
kilmininko. In e esan e es es o, que el kilmininkas en galininką epa omas ya XIX a.
inales Žemaičių i Lie u os apž algoje (1890: 13): de allí endis sūdy i us y
numi usius, y no gy ų i numi usių. Indica la co ección mo i ación accionmazdonio
con ol (žodis sūdy i aldo galininką, y no kilmininką). J. Jablonskis aisė kilmininką,
mal pa imen ada con galininką mandančiais eiksmažodžiais, p z., alcanza : y ikslo
(= ikslą) más ácil pasieksim (Jablonskis 1925a: 1212); en onces eligión pasieks ikslo
(= ikslą) (Jablonskis 1926g: 404); accesi i: cada homb e accede os opiniés (= ą desde-
32KAlBOS KUlTūRA | 84 monę) (Jablonskis 1925a: 1212); sociedad iene de echo
pik in is y accedi a esa conclusión (=iš adą) (Jablonskis 1926b: 50); Bedie p iėjo
conclusiones (=iš adą) que el au o usó o os abajos (Jablonskis 1926 : 741,
746). Basándose J. Jablonskio ejemplos simila es casos aisė y P. Meškauskas:
de los es Es ados sólo una Li uania su ikslo alcanė (= ikslą) (Meškauskas
1931: 236); ilgai ėjo po oscu as calles subu bcios y alcanó mažo, medinio namelio
(=mažą, medinio namelį) (Meškauskas 1931: 393); segan sis ema no a o, se puede
accede a di o ados (=iš adą) (Meškauskas 1932b: 354). Teniendo en cuen a a
analogiškus sakinius galininką, y no kilmininką eikė y P. Ska džius (p iei i i adą,
no di o ados) (Ska džius 1998: 710). Gim ojoje habla él c i icaba ne eque ingus,
nebū inus, se io de undamen o no inčius aisymus y kilmininką kei ė
a dininku: su ge bu buliukųkyla (= bu buliukai). Remiamasi simila es ejemplos
(eina puos, su ge nubeys, no a puos, su ge nubeys) (Ska džius 1936: 14). Tokios
kilmininkų de consumo azón no es á Kilmininkas aisy as accionmajo idio
hace conjun os. Inadecuadamen e pa imen ada kilmininką aisė J. Balčikonis:
Liudui Vasa iui neišdildomo imp esudžio
leng a nus a y i. Rašy a, kad okia a osena galėjo a si as i dėl ki ų kalbų
į akos, a mių, dėl usų kalbos į akos kilmininkas im as a o i su eiks-
mažodžiu pasiek i, dalis okių kilmininkų gali bū i i hipe no malizmai.
(=neišdildomą imp esúdį) hizo (Balčikonis 1935: 45)6. Veiksmažodžių mandomas kilmininkas puede
eikes i un obje o inde inėž ą, su pa e. Kalbos pa a ėjuje como dichoino dichoimo mencionado
al ase: duok, paskolink cuchillo (Kalbos pa a ėjas 1939: 31). Mo i acia umpalaikis pe ición. P.
Meškauskas a menudo a dininką y galininką kei ė pa es kilmininku ( aiška s y uojan i), sin
emba go econocía que en algunas ocasiones y él no es adecuado: Kaune s eigiama aún nebū a
Lie u oj d augija, que iene ikslo ayuda a las pe sonas (=ku ios ayuda a las pe sonas)
(Meškauskas 1932: 66). 6 El a ículo, en el que J. Balčikonis p esen ó obse aciones de los sob e
Vinco MykolaičioPu ino omano Al o ių šešėly kalbos, sulaukė a ga sio (Balčikonis 1935: 4548;
Ska džius 1935c: 124126; Ska džius 1997: 192). Vai e imp imió Edua do Viskan os a ículo, en el que
en ado nega i J. Balčikonio, P. Ska džiaus le an al us asun os de lenguaje (Viskan a 1935).
Según P. Ska džius, E. Viskan a a e idamen e y incluso pai odiosamen e peikia Pu in's lenguaje
aisy ojus y él mismo omase p supe icialu iniosamen e esol e cues iones de lengua
(Ska džius 1997: 192). J. Balčikonis kilmininką sakinyje a ėjau ba onienės a sis eikin i eemplazé
p ielinksnine kons ukcija. E. Viskan a al kilmininką con col a imi p opósi oi eikš i laikė lie u ių
kalbai įp as u, ej., ma ina a ėjo aiko pa si es i (Viskan a 1935: 369), išėjau į gi elę balandžių
šaudi i (Viskan a 1935: 700). P. Ska džiaus opina, E. Viskan a mucho qué esolía i in neįsigilinęs,
pa i šu iniškai. As ėjase que se con unden a ias cosas: cielai copia lengua oludina nouzio
ninguno lingübinco, pe o nues a lengua a osena debe se apoyada lie u iškais palinkimais
(Ska džius 1997: 193).
I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio pědomis: aleg niji e o es y
co ección mo i os 33 Debido al signi icado obje i o del uso de compues os con
unislai inia, abs ac as nociones señalinčiais daik a a džiais (ga bė, zauojau a,
į aka, eikšmė, įspūdis, e c.) es á esc i a que en es os casos, con el in de nožgau i,
neįžeidy i o o humano, bū inas ne pa e kilmininkas, o al ez engo: ga bėsga bę
(=) saluda ; eiškiame gilios zauojau os (=užuojau ą) (Kalbos ke elė 1933: 3). Es e
comen a io más a de ecibió acogida Gim ojoj kalboje: ie oj engo hono és,
eiškiu zauojau os, desde luego, saky ina, ašy ina engo ga bę, eiškiu zauojau ą
(labokas 1933: 63). P. Ska džius esc ibió, que kilmininkas debe se consumido sólo
en onces, cuando cla amen e eiškiama pa e: duoc me panonos, pasemk agua, pe o
iskepė panoną, pame ė sa o pinigus y k . Puede exp esa se po uojau os (si
eiškiame pocos, sólo pa e; es e zauojau os eiškimas blankesnis, meno ) y
po uojau ą ( isą; es e eiškimas es s ip esnis, más signi ica i o). Análogamen e
deci ina hace imp esion y imp esion, ene in luencia y in luencia. P. Ska džiui
pa icula men e ex aña a menudo en los pe iódicos u ilizado dichojeu gimines
máximas condolencias (cuál aquí puede se la máximas condolencias, si su se exiškiu
sólo una pa e? Qué g andemen e, y lo más sob emane a po empa ciando,
nues os desechos de lenguaje necesi a po empa ía, no po empa ías eikš i. [...]
Análogamen e [...] enemos hon a, no enemos hon a de pedi , eiškiu Vám espabą,
no espabos). Así P. Ska džius (1936: 17) kilmininko a osenai nep i a ia, su
p opo cionado galininkas. Galininką en luga kilmininko p opone y M. Ju kynas:
pasi ei aujan y su adus (=pasi ei a ę i su adę) ieškomą osobę, enemos hono ės
(=ga bę) p aneš i; engo hono ės (=ga bę) pedi seño del Di ec o (=Poną
Di ek o ių) (Ju kynas 1938: 21). Las pa a ėjuje ya pe mi en ambas a ian es, pe o
la elección del kilmininko y galininko depende del con ex o. En cie os casos se dice
eiškiu zauojau ą ( isą) y eiškiu zauojau os (dalį) (Kalbos pa a ėjas 1939: 31). Más
a de ki okią opinię Gim ojoje calboje exp esó l. Damb iūnas (1962, 1964). Él en
muchos casos p opo cioné elmininká. En la comunin en el habla ne a o inas
ci e džiais de inidos y de can idad signi icanzas daik a a džių kilmininkas
compa amajai can idad e e s i con p e eiksmíos de mayo g ado. Kilmininkas
consis en emen e ex año compa a i amóya cons ucción: anoche aquí asesinó
muchosiaus cien o (=pe cien o) gen e (Jablonskis 1911a: 1, 2); ya se á más años
(=daugiau como me ai), como su pe iódico skil ise ėmėm llama a lucha con djio a
(Jablonskis 1911b: 2); mu ió más de cien pe sonas (=másiau como cien) (Jablonskis
1914a: 2, 3); no más a de a inančio udens (=kaip ki ą udenį) a ida ysią ama ų
mokyklą (Jab lonskis 1914a: 2, 3); nues o cue po más de es cua os es á
compues o de agua (=más como es cua os) (Jablonskis 1920: 26); ya más d y-
40KALBOS
KULTÜRA | 84
Galininkas es p openso a expulsa o os aleg nius y a menudo se eligekamas
con ales accionesmažodžiais, que su ne aldo. Mucho y calzadamen e discu ida
po el accionma ozodio ep esen a . Con es e eiksmajodžiu galininkas
e óneamen e se u iliza muy a menudo, e o es gene inée en el habla
nepajuks a e i a y hoy. Galininką aisė J. Jablonskis: lenkų ka alių (=ka aliui)
aš a s o auju (Jablonskis 1925a: 1213); uno ep esen a meilę (=meilei) y el o o
ke š ą (=ke š ui) (Jablonskis 1926b: 51); su sūnel ep esen aba la mejo de
nues os jó enes sluoksnį (=sluoksniui) (Jablonskis 1926a: 2); él ep esen au en
el pa lamen o una pa e de Pa ís (=daliai) (Jablonskis 1930: 31, 33). J. Jablonskis
como co ec i o mo i ación o ecía odo semejan e sis ema de con ol
accionmažodžių: él es nues o sie o, ep esen an e, él nos si e, nos
ep esen a o di ige ( aisė i ininką: Mykolui p i iko ado au i gal ažudžiai (=gal
ažudžiams) (Jablonskis 1925d: 4)10. A. Salys esc ibió que galininkas se u iliza
según ejempla es de lenguas ex anje as, y nusakando paski į
eiksmažodžiai ado au i, iešpa au i, ep esen uu i se u ilizan sólo con
naudinikku: él I alijoje Lie u ai penke ius me us ep esen ó (Salys 1938d: 4).
Taisy a e o os kalbininkų: u ep esen as Saulėg ąžas (=Saulėg ąžoms), o
Niau a Bičiuolius (=Bičiuoliams) (Š ie imo da bas 1920: 73). J. K uopas,
discu iendo el uso de la acción oz pa a ep esen a , esc ibió, que suelen
pasa se po el usua io, pe o pasakoma y con galininku. Va osena esc yškėja
de o os pa ecidos palab as de a osenos: ep esen a au i k aš ui,
iešpa au i pasauliui. Así en es e caso a o inas no galionis a, sino naudininkas (K uopas
1951: 31).
Desde iejo obje o galionis a aisi o en neiginio kilmininką. An anas Ba anauskas ya neigino
kilmininką decía como a o iną: nemoku abajo, no quie o šieno pijau i, ni me cablo, ni dine o
(Ba anauskas 1896: 68). Galininką en neigino kilmininką aisi i siūlė y J. Jablonskis: lib os man enyk,
nelaikyk knygų (Jablonskis 1919: 7); aisy as y a dininkas: ellos gal a (=gal10 Li uania aide apa eció
a ículos, c i icando el abajo de J. Jablonskio. 1930 en un núme o del año se analiza un a ículo
de J. Jablonskio (Jablonskis 1930: 3136), se discu e el uso de acciónmajo i o pa a ep esen a con
usua io. Rašoma: a s o a imo es mucho más ce cana al signi icado de a s amien o, pa adación.
Juk el ep esen an e e ue za el odo. Se i es el concep o del sen ido ecibamós e a él
se nauja a mí, pe o, si él en ez de manęs nuece en eunión, eso él me allí a s oja. esa
signi icación si noso os llamamos ep esen a imien o, eso, pa ece, esa cosa aún así no adquie e
el signi icado ob enosio. (aida li u os 1930: 4). Esas men is suk i ica P. Ska džius. Basándose
g e inim con o os simila es accionesmajodžiais ( a nau i, e gau i, p esideninkau i, di igi u i),
sos iene que accionesmajodis ep esen a el dominio no galininką, y naudininką (Ska džius 1930:
8493).

I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio pėdomis: aleg nių e o es y
co ección mo i ai 41 os) neskauda (Jablonskis 1926b: 50); aisė y o os idiomas
in es igado es: ėmė mels e s ajojančių lenkų bajo ų) (Meškauskas 1931: 235);
mels i sūnų, kad nuo jos neslėp ų sa o ligos p iežas į (=p iežas ies) (Vi eliūnas
1923: 486; emiamasi kupiškėnų a me); ačiau sup an ama, kad joks libe-
alizmas, jokios lais ės negalėjo nu amin i bes ajojančius lenkų bajo us (=be-
pues nadie le pidió no exp esa sus con icciones (=ninguien le pidió no exp esa
sus con icciones) (Juška 1938: 30); no pe mi ió unda Š iesos compañía
(=d augijos); džiaukimės žiema, pe o nožmi škime y abajo (=da bo) (S onys
1940: 59). Galininka e óneamen e se u iliza obje i o cons ucciones. Da pe J.
Jablonskis esc ibió que el obje i o puede se eiškiamas kilmininku po
anzi y inių eiksmažodžių: yo oy del agua, siun ė me aš ų, homb e ažiuoja
malkų (Jablonskis 1893: 150). Kilminink se u iliza y po in anzi y inių
eiksmažodžių, eiškiančių pas o ią būseną: me gelė auda ainikėlio, cabklys
ž engia a ižų, él due me lunų, zambina aka ienės (Jablonskis: 15 18931).
Su o mula una egla: kilmininkas ap a aquel, cuando pasakomas uno. Cuando se
habla de la cons ucción con bend a imi (o supynu), a o inas galininkas: odos
puolė bučiuo ų manos al abuelo, S ankūnas nubėgo sudė ų pinigus ad oka ui
(Jablonskis 1893b: 151). Mo i ada, po qué no con iene kilmininko: eiksmajodis
pul i no equie e kilmininko, y mano en la p ime a ase no hay obje i o. En la
segunda sen encia S ankūnas no begués dine o, pe o nešés los endi
(Jablonskis 1893b: 151). Jus icia, 1901 m. Lie u iškos kalbos g ama ikoje ambos
es os sakiniai pa a o i con kilmininku: odos puolė bučiuo ų manos de seneliui y
S ankūnas nubėgo sudė ų pinigų ad oka ui. Remiamasi a misma kilmininko po
slink ies eiksmažodžių aisykle (Jablonskis 1901: 74). Simila es casos J.
Jablonskio aisi i y más a de: pasisakė ažia ęs Vilniun b olį (=b olio) lanky ų;
agį (= agies) a di i nu ažia o (Jablonskis 1911a: 1); okiečiai a endió kunigaikš į
(=kunigaikščio) pas eikin i; él i čion acu ió nesan aiką (=nesan aikos) sė i
(Jablonskis 1925a: 1213).
Taisy a e o os idiomas y ėjų: após alus siun é enseña odas el mundo
gimines (=siun é de odas el mundo naciones enseña ) (Bū ėnas 1929: 30). P.
Ska džius Gim ojoje kalboje es á esc i o, que linksnių his o ia y a osena
indican, que a lenguas li uáneas ca ac e ingesnis es kilmininkas, gene inėje
kalboje él y ends ama usa : hay que i mėšlo ež i, aunque aka ų lie u oje
siekimo aplinkybei žymė i a menudo se usa y galininkas: hay que i mėšlą ež i
(Ska džius 1935a: 3, 7). P. Ska džius es ma cado, que po eiksmažodžio k ies i
a o inas siekinio kilmininkas, no galininkas, plg.: šeimininkas pak ie ė s ečius
42KAlBOS KUlTūRA | 84 campos de apžiū ė i; be nelis me gelę ci é el u inio
bail i; aigi i k iečia su día de nomb e š ęs i (Ska džius 1999: 738); Sa genis
pano o ol e a Kauną ealiza algunos asun os (=algunos asun os); a alacan
oda esa diablia ą (= odas esas diablie as) de la cabeza избlašky i (Ska džius
1998: 656). 1923 m. Š ie imo ob a se p esen an sakiniai con kilmininku: ella odaip
sūnaus molda o; o mismo p ašau i Tams os; do cua oí una ho a pedi a Dios el
pe dón de los pecados (Vi eliūnas 1923: 487). Remiamasi kupiškėnų a me y
esc ibe que aquí hab ía galininko. Taisymo mo i acia al: con galininko aleg niu
men is cla a y ikslesnė. Diciendo yo po o Ped o cuchillo no es á cla o, si se
quie e el cuchillo, que es Ped o, o se di ige hacia él con pe ición (Vi eliūnas 1923:
487). J. Jablonskis es os sakinis asignó a siekinio kilmininkų: ligonis p ašėsi
(šaukėsi) dak a o, kunigo (p ašė, que le dak a ą, kunigą pa ež ų) (Jablonskis
1928: 33); pedí al caballo, humano (que die an); ¿ pedí le un caballo? - Jablonskis
1928: 34. Con eiksmažodžiu pedi i a se u iliza y kilmininkas, y galininkas:
įsid ąsinęs ė as pap ašė sūnaus (sūnų) čeba ų (ba ų, pušnių), sūnus do anojo
(Jablonskis 1928: 45). Al inal del capí ulo esc ibe que el kilmininkas y galininkas
se u iliza no sin undamen o (especi icamen e noaaiškina, pe o p obablemen e
po d ip asmybės) (Jablonskis 1928: 46). P. Ska džius o eció galininką, po que
en onces más ácilmen e se sepa a eques omisi pe sona de eques omiso
dic a o y así se e i a d ip asmybės (Ska džius 1998: 694, 750). Aide discu iendo
linksnių gobie no con acciónmajodžiu pedi (p ašiau ponią moky oją o p ašiau
ponios moky ojos) emiamasi J. Jablonskiu y P. Ska džiumi: mejo consumi
galininką solicomajam pe sona, y kilmininką solicomajam daik u eikš i. Así se
e i a d ip asmybės. Debi íamos deci pedí seño a a la p o eso a lib os, pedí
pad e al eloj (Ho odničiū ė 1938b: 3); hay que dedica dichosimos p egun a qué
y p egun a co. Él me p egun ó ú (él de mí quiso p egun a sob e i) y él de mí
p egun ó ú (ish úés quiso ko p egun a sob e mí) (Ho odničiū ė 1938a: 3). Šių
eiksmažodžių consumo cues iones A. Salio, P. Ska džiaus, l. Damb ausko, M.
Ju kyno s a s y i y Gim ojoje kalboje. En la con e sación común es mejo
usa galininką, po que así más ácilmen e se sepa an p osomise pe sona de
p osomise daik e, se e i a d ip asmybės (Ska džius 1935b: 173). Hay que
sepa a es ic amen e en e mo pido kuniga (jį mismo qué hace ) y en e mo
pido kunigo (que lo pa ež ee). También p egun a a pad e y p egun a al pad e.
Remiamasi a mėmis i gy ąja a osena (Salys 1937: 134). Simila men e se
esc ibe y Kalbos pa a ėjuje: mejo deci se klausė aiką po e ių, negu klausė
aiko po e ių (1939: 6465).
I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio
pědomis: aleg nių e o es y co ección
mo i os ai 43 ĮNAGININKAS
P incipales įnagininko e o es: obje o a eikš i con plenį žyminčiais
eiksmažodžiais, calidad con iniui eikš i con gausą žyminčiais būd a džiais, con
eiksmažodžio bū i o momis nocin amam bū iui eikš i. J. Jablonskis en sus
a ículos įnagininką aisė į kilmininką: s iklą p ipildo andeniu, gy uoju silab u,
sandėliu (=s iklą p ipildo ode, gy ojo silab o, sandėlio) (Jablonskis: 26 1920). Él aisé
i ennagininką con abundá ma cincio adje i ío ico: ¿no e es a eces ico monigais
(=a nesi a eces monigingas)? ; nues o k aš as ki ados e a muy ico liaudies
cainomis (=bu o muy cainujado, ue muy cainujada) (Jablonskis 1911b: 2), aisė y P.
Meškauskas: da bų a koje, gausioje e e a ais (=gausioje e e a ų), p e ala
la in o mación (Meškauskas 1931a: 6) 39; sąjunga gausėja na iais (=gausėja
miemb os) (Meškauskas 1931b: 61). P. Ska džius esc ibió, que en lenguas li uanas
a o inas kelmininkas del lleno, y no įnagininkas: Seño i as p ipildė jus meilės;
p ipylė puodynę leche (Ska džius 1998: 561). E óneamen e pa ado los įnagininkus
él aisé ecensuando y li e ú icos esc i os: p ipildiendo ida su sena išku
s enėjimu (=sa o sena iško s enėjimo); edi icio, ese uno milžinišku masiniu kapu,
unais uu ėsiais, p ipildy ais la onų kalnais (=p ipildy ais la onų kalnų)
pe sunk as k auju (=k aujo) (Ska džius 1937: 159). Šis linksnis ne ka ą
aisy as i Š ie imo da be, i Vai e: su akelais galė ų įei i į p ipildy ą dūmais
namą (=dūmų p ipildy ą) (Meškauskas 1931a: 395–396); i s didysis mies-
(Meškauskas 1931c: 347). Įnagininkas, e óneamen e pa e ado con pilnį
eiškiančiais eiksmažodžiais, kalbininkų ambién aisi as Gim ojoje kalboje: a gi
ne jie p ik o ė emplos zag ob ais iz p iešų u ais (=užg ob ų iš p iešų u ų)
(Balčikonis 1935a); es adis adispillys lie u iais (=lie u ių) (leng inas 1938: 5). A
menudo įnagininkas e óneamen e se u iliza pe manen e o inmu able es ado ión
eikš i. Vai e lo aisė P. Meškauskas: la es ación hid oeléc ica se ía uen e de
ene gía eléc ica (=šal inis) oda Li uaniai (Meškauskas 1931a: 392); ab iko
dueñoku (=p opiinkas) es Vai kus (Meškauskas 1931a: 395); o p ížas imi (= o
azón) es que aún lejan g ažu nenu imo okiečių bankų k achų sukel oji emp a
(Meškauskas 1932: 67); mo i o de ebelión (=p iežas is) excedido de sala io pa a
soldados (Meškauskas 1932a: 508). Ypač no ap o le encon é įnagininkas p iežas imi,
aisydamas isu mencionaba la misma mo i ación, que es o s e imybė, omada de
usų kalbos. Toks įnagininkas aisy as y Gim ojoj kalboje: 1936 m. pabaiga ue
juodžies su pe íodo de his o ia (=bu o juodžies su pe íodo de his o ia) (Juška
1938: 30).
44KALBOS
KULTÜRA | 84
A ac a la a ención a ag esi ią įnagininko a oseną d ejybiniuose linksniuose,
cuando nominine pa e del cuen o eikš i se u iliza būd a džių o būd a diškų
žodžių įnagininkas. Klaidingai us ojamą įnagininką a dininku es aisę casi odos
kalbininkai: el kunigas exho a ellos se blai iais y do ais (=kad se ía blai ūs i
do i) (Jablonskis 1911b: 2); odos sen i á elizigis esą (=jau és elizingi)
(Jablonskis 1925c: 54, 57); él enía desg aimés kup o u (=kup o as) nace
(Jablonskis 1926b: 51); no de lo que ganamos, sino de lo que aho amos,
pe manece emos icos (= u ingi; plg. liki saludis) (Jablonskis 1926e: 12, 13).
Nemažai aisy a P. Meškausko: aš yčia apsimečiau gi u (=gi as), po que os
quise suciup i (Meškauskas 1932: 67); no se podía deci que la oz de la dueña del
ab igo de in ie no a odė ium uojančiu (= ium uojąs) (Meškauskas 1932b:
351). Va dininko bū inumó P. Meškauskas demos ía o ligando Li u iškas
cons ucciones con okiškomis y usiškomis. Įnagininkas aisi o Gim ojoje en
lengua: nues o emplo enseña nos, cuales (=kokie) noso os debemos se ;
kažkuo es más g ande (=kažkas didesnis) (Balčikonis 1935a); Eneida hé oes moka
se gailes ingais (=gailes ingi) (Ba zdukas 1940: 24); se sien e e iblemen e
desalamingo (=nelaumingo); a odė juokingu (=juokingas) (Salys 1937: 135); aš
p isipažįs u kal u (=kal as) (Damb auskas 1937: 6869); él se sien e elizigo
(=laimingo); dedasi ge u (=ge as) (Kalbos aseso
1939: 126); Ta u is yčia quiso apa ece si menku e juodu (=menkas y juodas)
(Ska džius 1998: 639).
Debido al su gido neigino įnagininkas co eom kilmininku: las palab as no hacen
humano s en u i eisiu (=š en o y eisaus), pe o do as elgimos homb e de hace
dios un maloniu (=malonų) (Jablonskis 1926g: 404); yo no san o y e š en u (= a ęs
š en o) no quie o hace (Jablonskis 1925a: 1213); o ookiu (=ki okio) sodiečiai no
ue is a Bu zdulio (Š ie imo da bas 1920: 73). A eces įnagininkas expulumia
bene iciininką: si ale se á kunigaikščiui se me dėkingu (=dėkingam); ka ei iui
nede a se žiau iu (=žiau iam) (Jablonskis
1925a: 1213).
J. Jablonskis įnagininką kei ė galininku an e anzi y inio eiksmažodžio
(pa)da y i: esos unos años años hace pa a ellos lig ios y ag adonios (=leng us
y malonius) (Jablonskis 1912b: 2); pa ículas de la ie a hacen andenį
d ums u (=d ums ą); impu ezas lo hace pelig oso (=pelig oso) a la salud; hace
ki į kie esniu (=kie esnį) (Jablonskis 1920: 26); eikalos peculia idades hacía
ellos es ic amen e di e en esis (=ski ingus) (Jablonskis 1926b: 51); aho o
hace a homb eos icoingo (= u ingo); la yniškos kanonų ci a as su lengua
da ė nuobodžia (=nuobodžią) (Jablonskis 1926e: 1213). P. Meškauskas epa ando
I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio pědomis: linksnių e idos y
co ección mo i ai 45 consecuen emen e ėmėsi aisykle, que los lengües
li uáneos būd a dinis pažyminys de inamas gimine, skaičiumi, linksniu y sólo
muy a os casos es nede inamas. En su opinión, del usų idioma enido al
įnagininko no hicie a al a consumi : muje en ealidad aho a sólo aún más
apsinuogino, y mo alis as, eco dando los iempos de los es idos co os,
g ei end án econoce habiéndolas habidos más deco es (=mo e ų apda ą
bu us deco iausią) (Meškauskas 1931c: 348); su su mo uma incluso ag ažina
p ima e aį, lo hace más cál es (=šil esnį) (Meškauskas 1932b: 351). Įnagininkas
jun o al anzi y inio accionmajo di (pa)da y i ue co ido P. Ska džiaus:
ab einación hizo lengua sklandesne (=sklandesnę) (Ska džius 1998: 722);
aisy as Gim ojoje calboje: p a as pusiaus y ą, que hoy lo hace galingu
(=galingą) (Balčikonis 1935a); esa saiká hace casi incapaz (= ą saiką... negalimą)
(Ba zdukas 1938: 61). Nuosekliai aisy a En el abajo educa i o: Niau a
neskai ė (=nelaikė) gannu, ku s pudie a aumen a la iqueza y pada y ų juoba
pasi u inčiupasi u in į (= u ningesnį) (1920: 72); unas esas i maciones ha é
Niau ą necesa io y incluso bū inu (=da é necesa io y incluso p i alingá)
alsčiuje (1920: 72); apmaudas humano de pada o bejausmiu (=bejausmį)
(1920: 73).
Bend inée kalboje ya en onces ue is o ins umen os įnagininko y la misma signi icación que
ienen de p ielinksninių cons ucciones compe encia. J. Jablonskis įnagininką, pa a o ą be
p ielinksnio, aisė į p ielinksninę kons ukciju: él es a á ginklu manos (=su ginklu); llegó
pasiun iniai lau o chakelėmis (=su lau o chakelėmis) en manos; belais ius apsiau ė ka ei iai
ie imis (=su ie imis) en manos (Jablonskis 1921: 138); eniendo dos diplomas gimnasio y academia,
K iaučiūnas yžosi con su ayuda adqui i el supe io secula ciencia cenzą, eque ida gimnasio
ka ed ai (= u iendo a es a á y diploma yžosi con su ayuda) (Jablonskis 1926c: 8) Uno de los
abajos de J. Jablonskio in es igado as A noldas Pi očkinas más a de esc ibió que J.
Jablonskis podía en a agininką aisęs, po que es e más di e ido le apa ecía a mybe
(Pi očkinas 1986: 197). J. Jablons11 A in de comp ende mejo y explica los p opios au os de J.
Jablonskio, p a a u pasi elk i y unos pocos sakinių, en los cuales el o binis a o eció keis i
p ielinksnį. J. Jablonskis aisé así: B. eleg a u asegu ó a eyes con nue os años (=naujųjų
me ų) (Jablonskis 1914c: 4) (šalia hay edakcijos p ie ašas: u bū naujųjų me ų dieną. Bene
mejo se ía en nue os iempos, a du ėse). Más a de diciendo con mielu no u, una ez más
en a izando la impo ancia del con ex o de la co ección, basándose en su a me y indicando
semejan es polkų kalbos pa yzdį, J. Jablonskis e a iensas a co egi mielai, no imis
(Jablonskis 1928b: 3). Linksnies y p elinksnies dado es la misma co ección: si lo con no u
(=no ingai, mielai, no omis) oma (Jablonskis 1928: 123). Del aisymų e J. Jablonskio s a s ymai,
aiški įnagininko y įnagininko con p ielinksniu eiškian p iemonę o būdo aplinkybę ski is.

46KALBOS KUlTūRA | 84 kis de allé es os aisymų a ículo no acla ina, sólo
p asi a ia que hay que aquella p epa ada cabeza nupuco (plg.: acedió con g an
aleg ía, edi o con he mosos idiomas) (Meškauskas 1931c: 350); Semionas
laiky is ienų bend ų aisyklių (Jablonskis 1921: 140).
P. Meškauskas, g eičiausiai emdamasis pi maisiais J. Jablonskio aisymais,
siūlo a o i p ielinksninę kons ukciją: anglas mielu no u (=su mielu no u)
Jed eikinas odos idlus su aizio con el mismo p ecisosío b olišku sąžiningumu
(=con el mismo p ecisosío b olišku sąžiningumu); los dueños ka íns
ápidamen e no a on qué a o ucumo (=con algúnu a o ucumo) los homb es
acep a on esa no edad (Meškauskas 1931c: 351). J. Balčikonis įnagininką ambién
aisė: g andeliu a gu (=su g andeliu a gu) ing esó él po in en algúnkokį
depa amen ą (plg.: con mielu no u, con aša omis p ašė) (Balčikonis 1978: 210);
mielu no u acep a é esa maloné (=su mielu no u); espec áculos ėjo mayo ísimo
pasecuimo (=con mayo ísimo pasecuimo) (Balčikonis 1978: 71); no iai (=su no u)
abajamos (Balčikonis 1978: 828). Desde J. Balčikonio aiškinimų se puede juzga ,
que em asi šnekamąja kalba, J. Jablonskio ejemplos. P. Ska džiaus opiné
misma que J. Balčikonio su p opues o įnagininkas con p ielinksniu basado en
simila es cuen os con g an aleg ía, con g an paspechimo, con abie a co azini
(Ska džius 1936b: 97). Įnagininkas Gim ojoje el habla aisi o y más a de, ej.:
pasi a ismos pa icipan es g aneliu dėmesiu (=su g aneliu dėmesiu) išklausė
(Kulbokas 1968: 19).
VIETINKAS
Los e o es de consumo del ie name una de ecuen es. In e puka io
kalbininkai a i ma on que el uso del ie ininko más de odos linksnių es
eikiado s e imų kalbų, muchybės klaidų p iežas is lie u ių i usų kalbų
ie ininkų suplakimas, naujų, especialmen e abs akčių, ie ininkų
a si anda y debido po eikio kalbą in elek in i. Más a menudo icionis a
e óneamen e se u iliza exp esando es adosenos expe imen adaja, ámbi o
de ac uación, cons ucción, es adosená o señim, es adosenas causa o base, modo de acción o iempo.
Vie ininku ne eiškiamas suje o y obje o, po lo que él ne a o inas būsenos
pe y ėjui eikš i. J. Jablonskis a los ica ios, eiškiančių luga , a ibuyó y al
sen encia: además de es o no hay ka ėse de leche, pe o al lado p opo ciona y
habi ua esnį ejemplo be o ka ės be milk (Jablonskis 1928: 97). Así ambos
sakiniai J. Jablonskio se p opo cionan como eglasingi.
I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio pėdomis: linksnių e o es y
co ección mo i ai 47 Nemažai aisymų, elacionados con ne aisyklingai
a ojamu ie ininku uncionamien o, būsenos o požymio s ičiai (pe o no luga ai)
eikš i. Toks icinis aisy as J. Jablonskio: ellos acusados špipinėjime (=dėl
špipinėjimo) (Jablonskis 1911b: 2). P. Meškauskas, aisydamas ne aisyklingai
us ojamus ie ininkus ámbi o de ac uación eikš i, mencionábase y aisimo
mo i ación. Él esc ibió que en lenguas li uanas es os icininkai su gie on debido a
usas in luencia del lenguaje: los sospechosos homicidio (=į a ieji homicidio
pa icipan es, sospechosos homicidio) se piden a ibunal, se mues an a
es i icados, pe o anie se niega a econoce ma ę ellos šaunančius
(Meškauskasc: 1931 350); aquí zamezganse conocin is, p ispechįs ama meilėje
(=p ipažįs a su meilę) (Meškauskas 1932b: 353). Sakinys pe mokyklą mes pakilsime
kul ū oj (=pakils mūsų kul ū a) co ecomas basado simila es, lenguas li uanas
nebūdingais ejemplos: juk nesakoma pakilo s eika oje, sus ip ėjo s eika oje.
Según P. Meškausko, čia palab a en endido como nues os p opios asgos, como
salud, sabidu ía, in elec o. Sos ene , subi se, escala se sólo es posible en ales
ci cuns ancias, que es án al lado nues o, ej.: él su gió en abajo, en ida
(Meškauskas 1932a: 506). Panašius e óneamen e pa e o os icininkus aisė P.
Ska džius: conside a lo a eš e (=a eš uo ą) (Ska džius 1998: 707); į a ia ė o
nužudyme (= ė o nužudymu) (Ska džius 1998: 306); el ibunal okiečių encon ó él
culp u (=kal ą) en ilegal uso de pa imonio públicoomeniško, kyšių ėmime (=dėl
ilegalizado uso de pa imonio, kyšių ėmimo) (Ska džius 1998: 306). J. K uopas
Gim ojoje en el discu so señaló ca ac e ingiausias e o es del iceminis o.
En e ellos y a menudo e óneamen e localinku denicia s i is de ac uación:
a dyme pasi adino s e ima pa a de (=pe a dymą, a domas); hágime ganóó
éco dó (=laimėjo co edo éco dó); comedia o di ecisie iaus pas a yme
(=pas a y a) enía pasesekimą; ue į a as padegime (=padegimu) (K uopas 1939:
124). Vie ionis a ne a o inas daik o hab iú, es adosená o señamiú eikš i. Tales
casos en sus a ículos aisé J. Jablonskis: kame (=kuo) él culpable? (Jablonskis
1911a: 1, 3); ame culpa es agua (= uo) (Jablonskis 1914b: 2, 3); ame en e enida (=
musmus al en e enida) (Jablonskis 1920: 26); Gim ojojolboje aisé A. Salys: kame
cosa (=cas cosa); ne ame eikalas (=ne ese eikalas) (Salys 1935: 8) y J. K uopas:
dalykas ame (= oks) (K uopas 1939: 124); J. Balčikonis: au o o ius odo kame
(= isu , isados) gus a la p ecisión (Balčikonis 1978: 210). P. Ska džius, epa ando
sakinį nelaimė ame (=nelaimė, que) daugelis emig an ų užmi š a gim ąją kalbą,
en a izó, que al icininkas es en el habla li uáneos ne a o ina g yna usybė
(Ska džius 1936a: 92).
48AlBOS
KUlTūRA | 84
F ecuen emen e kalbininkų aisi i ie ininkai en opas, obus, uni o me y k ., ej.:
g e a sėdėjo mo e is en obus blancos (=bal ais apda ais) (Jablonskis 1926b: 52);
él andaba en ajes de kunigo (=kunigo d abužiais) (Jab lonskis 1926c: 8); el ac ual
p opie a io del manado Fa ia di Kas o len aus būdo abuelos naminio milo apda e
(= ūbais) se queja po las du quias condiciones (Meškauskas 1931c: 351); en ese
mismo ins an e engažiuocodame en comple o uni o me (=su oda uni o ma;
ie ininkas su gido po usas in luencia del idioma) (Meškauskas 1932: 69); a aón
en obos de gue a (=su obe de gue a) (Balčikonis 1935a); niño en šilkiniuose
ūbuose (=šilkiniais ūbais) (Damb auskas 1937: 68, 69); su ikau ka iškio ūbuose
(=d abužiais) (Juška 1938: 30); apa eció en plno uni o me (=plna uni o ma) (K uopas
1939: 124); libe ado en uno bal iniuose (= ienais bal iniais) (K uopas 1939: 124); Los
policmen de Be lín siemp e pa ece i en nue os obos, en blancos guš inas
(=nujais obabais, blancos guš inami) (Ska džius 1936: 15); mayo ía de samojedos
andan en sus piilís icos ajes (=cailinías d abužiais; con piilinías d abužiais)
(Ska džius 1998: 636). Taisizando ales icinos P. Ska džius no ez indicó y
co ección mo y ación: localininku gene almen e eiškiama luga , donde qué es ó
ocu e. Menė u sen iniu se quie e deci que los samojedos andan no en p endas
de es i , como pa io o al ai e lib e, sino en p endas de pieles o con p endas de
pieles (Ska džius 1998: 636).
Jau a puka iu aisy i dėl ki ų kalbų į akos įsigalėję ie ininkai.
A s ume: 25 mylių a s ume nuo Vidu žemio jū os (=už 25 mylių nuo Vi-
du žemio jū os) (Balčikonis 1935).
A ejije: ju ídimasis [...] en es e caso (=siuo caso) pakenk ų (Juška 1938: 30);
ame casoje (= uo caso) (K uopas 1939: 124); en odos los casos (= odos los
casos) demues an supe iciales elaciones icionis a en odos los casos no
ale como y en odos los acon eciimien os: aquí nues os p e e encias
lingüís icas a o inas sólo įnagininkas (Ska džius 1936a: 93). Egzemplio iuje:
es e icionis a aisi o Gim ojoje kalboje: laš as dado en dos ejemplio ios
(=due o ejemplio iais) (Ju kynas 1938: 19). Galía: odas las ece as de eniká a
muje de pas o amien o pasilieka igio y ella oda ía iene sus p isilaiky i
(=pasilieka los mismo alo es) (esis icininkas es s e imybė, encida de usų
kalbos) (Meškauskas 1931c: 348). En o ma: jugado icus es á en buena o maje
(=buenas o mas) (K uopas 1939: 124); plg.: él buena cabeza, s ip ios pulmones).
Nuo a: él es aba en buenje nuo aikoje (=buenos nuo aikos) (Ska džius 1998:
344); P. Meškauskas es e icininką aiza po que que él en li uanos habla a si-
I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio pėdomis: aleg nių e o es y
co ección mo i ai 49 encon po usų y okiečių lenguas in luencia: si
muje es a menudo se ía op imis iškoj nuo aikoj, es o (=op imis iškai
nusi eikusios) (Meškauskas 1932: 68). Pa idale: c inoji clin is, como y o os
mine ales, cuando cuando se encuen a pa idale k is alų (=k is alų pa idalo)
(Jablonskis 1920: 26); okiečiai maną asigna oda Li uania a Polonia, sólo aún no
sabe, en qué o maj [...] o Lublino unijos pa idale (=kokia o ma [...] o Lublino
unijos pa idalu) (Juška 1938: 30); apa eció žalcio pa idale (=pa idalu) (K uopas
1939: 124). Reikale: con ellas co azys nau ilus eikaluos (=yas co azys nau ilus
asun os) son sensibles (Ba zdukas 1940: 24); ame eikale (= uo eikalu)
k eipkis en él (K uopas 1939: 125).
Sąs a e: andenilis es á isokių kūnų sąs a e (= andenilio es á en isokių
kūnų, isokių kūnų sudė yje) (Jablonskis 1920: 26); isėjo en el pe manen e
sąs a e (=nuola ine sudė imi) (K uopas 1939: 124). Skaičiuje: imp esdino en
g andes núme os (didelį skaičių) (K uopas
1939: 125).
En sumo: ago 300 li os sumoje (=sumai) (K uopas 1939: 124); esc ibió cuen a a 100
li os sumoje (=sumai) (Ska džius 1998: 344). S iliuje: palamai cons uy i š edų
s iliuje (=š edų s iliaus) (Meškauskas 1932c: 70); namas cons uido au iškame
s iliuje (=s iliumi) (K uopas 1939: 124). S o ía: ¿a us edes no les a e güenza al
es o ía (= ales) mos a se a pe sonas (Meškauskas 1931c: 350); se pide indica
en qué es adi el cob o de la deuda (=kiek es deudas isieško a) (Ska džius 1998:
720); e guda okiame es ayje (= okiam) mos a se (K uopas 1939: 124); lo
encon ó bi ame es ai e (=di ą) (Ska džius
1998: 344).
Temoje: esc ibimos ašinį emoje (= ema) Mai onio ly ika (Ska džius
1939a: 9).
J. Jablonskis aisė y o os depu is as, ej.: su pe iódico se ási se imp ime en dos
idiomas (=d iem kalbom); odos los pe iódicos an en li uanos lengua (=lie u ių
kalba); y la íes quiso susi ungime habla p igim oje kalboje (=gim ąja kalba
kalbė i) (Jablonskis 1911b: 2); él demues a excelen emen e nosimanąs en odas
kojinių ypa ybėse (=apie peculia idades) (Jablonskis 1926 : 741, 746). P. Ska džius
panašius casos ambién aisé: okiečiai labai maža enusimano lie u ių
kalbojeapie (= lie u ių kalbą). En su opinión, desimany i en el habla o en o as
equalas es nadacuo nepa eisinama e s inė s e imybė (Ska džius 1936a: 92),
dichoima odo a koje es e s inė (iš okiečių, usų kalbų) in eligen ų kalbos
ypa ybė, po lo que lie u ių kalbai s e ima. P. Ska džius es ic amen e es e ie-
56KALBOS
KULTÜRA | 84
M e š k a u s kas P. 1931a: de iciencias de la lengua pe iódica. Vai as, No
78, p. 390397.
M e š k a u s kas P. 1931b: de iciencias de la lengua pe iódica. Vai as, N .
9, p. 5867. La Comisión conside a que las medidas adop adas po el Es ado miemb o no cons i uyen ayuda es a al en el sen ido del a ículo 107, apa ado 1, del T a ado.
M e š k a u s kas P. 1931c: de iciencias de la lengua pe iódica. Vai as, No
11, p. 345354.
M e š k a u s kas P. 1932: de iciencias de la lengua pe iódica. Vai as, No
1, p. 6669.
M e š k a u s k a s P. 1932a: de iciencias de la lengua pe iódica. Vai as, N .
4, p. 505510.
M e š k a u s kas P. 1932b: de iciencias de la lengua pe iódica. Vai as, No. 3, 350
358.
M e š k a u s kas P. 1932c: de iciencias de la lengua pe iódica. Vai as, No
5, p. 7074.
M e š k a u s kas P. 1932d: de iciencias de la lengua pe iódica. Respues a E.
Viskan ai y algunas explicaciones. Vai as, No 78, p. 358363. M u k a J. 1917:
Recenzijos. Lais oji Escuela Li uana (Pe apilis), No 1, p. 1415.
P i o č k i n a s A. 1986: Jono Jablonskio aisymai, Kaunas: Š iesa. S a l
y s A. 1925: Debido A. Vi eliūno Kalbos noaiškumų. Lie u is, No 10, 6 de
ma zo, p. 1011.
S a l ys A. 1935: Escuela y sen ido del lenguaje. Gim oji habla, s ą s. 1 2,
p. 710.
S a l y s A. 1937: Desde no ybines p ác ica de la lengua. Gim oji lengua,
sąs. 8, p. 134137.
S a l y s A. 1938a: Debido na do kilmininko y a dininko. Li uania aidas, No 167,
13 de ab il, p. 4.
S a l y s A. 1938b: No en mayo ía, pe o mayo ía p i a é. Li uania aidas, No
106, 9 de ma zo, p. 4.
S a l y s A. 1938c: Vado au i, ep esen a u i kam, y no qué. Lie u os aidas, No
193, 2 de mayo, p. 4.
S a l y s A. 1938d: laba día, no labą día. Li uania aidas, No 470, 17 de
oc ub e, p. 3.
S a l y s A. 1979: Raš ai. T 1. Bend iné habla, Roma. Ska džius P. 1999:
Rink iniai aš ai. T 5. Akcen ologija, bend inés lengua cul u a,
publicís ica, Vilnius: Mokslo y enciklopedijas ins i u os de publicación. S k
a d ž ius P. 1930: Debido nues os c í icos opiniones sob e emas de lengua. –
Kalba, sąs. 2, p. 8493.
S k a d ž i u s P. 1935a: Bend inė kalba y sus especies. Gim oji lengua, sąs. 12,
p. 37.

I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio pėdomis: linksnių
e o es y co ección mo i ai 57 S k a d ž i u s P. 1935b: Klausimų
k ai elė. Gim oji lengua, sąs. 10, p. 173.
S k a d ž i u s P. 1935c: Apž alga (dėl E. Viskan os „Pu ino kalbos k i ikos
šešėly“). – Gim oji kalba, sąs. 8, p. 124–126.
S k a d ž i u s P. 1935d: Taisymai. – Gim oji kalba, sąs. 10, p. 171–173.
S k a d ž i u s P. 1936: Klausimų k ai elė. Gim oji lengua, sąs. 12, p. 1317. S k a
d ž i u s P. 1936a: Taisymai. Gim oji lengua, sąs. 6, p. 9293. S k a d ž i u s P.
1937: Recenzijos. P oš ais ė. Gim oji lengua, sąs. 9, p. 158
160.
S k a d ž i u s P. 1939: Klausimų k ai elė. Gim oji lengua, sąs. 1, p. 9. S k a d ž i
u s P. 1997: Rink iniai aš ai. T 2. Bend inés de la lengua emas, Vilnius: Mokslo
y enciklopedijas ins i u o de publicación.
S k a d ž i u s P. 1998: Rink iniai aš ai. T 3. Bend inés emas de lengua, Vilnius:
Mocklo y enciklopedijas ins i u o de publicación.
S o ny s M. 1940: Mode nybės nues os dichos de p ensa. Gim oji lengua,
sąs. 4, p. 5859.
Š u k y s J. 1995: ¿Cuál mejo : ponas di ec o iau o pone di ec o iau?
Gim oji kalba, No 89, p. 13.
Educa i o abajo, 1920: C í ica y bibliog a ía, No. 89, p. 6276. Ta l m a n
a s J. 1933: Klausimų k ai elė. Gim oji lengua, sąs. 3, p. 3943. Ta l m a n a s
J. 1934: Klausimų k ai elė. Gim oji lengua, sąs. 710, p. 118
120.
V i e liūna s A. 1923: C í ica y bibliog a ía. T abajo de Educación, No
67, p. 486488.
V i e l iūnas A. 1925: Kalbos neaiškumai. Lie u is, No. 7, 13 de eb e o, p.
13. V i e l i ū na s A. 1925a: Palbos neaiškumai. Respues a a Sali. Lie u is,
No 14, 3 de ab il, p. 13.
V i s k a n a E. 1935: Kalbos dalykai. Las c í icas del lenguaje pu ino šešėly.
Vai as, No 78, p. 366371.
Zemaičių i lie u os apž alga, 1890, No. 2.
Recibió 2011 11 30
58 KALBOS
KULTÜRA | 84
FOLLOWING THE PATH OF JONAS JABLONSKIS:
CASE ERRORS AND WHY THEY SHOULD BE AMENDED
Summa y
S a ing wi h Jonas Jablonskis, he sys ema ici y and a emp s o s eng hen he
li huanian language no m ha e become mo e consis en . A he beginning o he 20 h
cen u y he no m expe ienced a majo impac o linguis s wo king in he jou nal
Gim oji kalba, such as Ska džius, Salys, Jonikas, Talman as, la e Bal či konis, Damb
iūnas (Damb auskas). Since he middle o he 20 h cen u y a emp s o se he no m
ha e become much less indi idualis ic, mo e o ganized, con ibu o s o he jou nal
Gim oji kalba we e engaged in hea ed discussions on a numbe o opics ela ing o
he heo y o language cul u e as well as many o i s p ac ical issues, language use
and no m se ing in s anda dised language. Va ious newspape s and magazines
s a ed publishing a icles dealing wi h p ac ical language issues, including deba able
opics. The a icles ocused on he esea ch in o g amma ical cases and hei usage,
including e o s, ound in he ac ual language usage o he ime.
The p esen pape o e s an o e iew o he i s s eps when he cases we e
s a ed o be amended, a emp s o amend he usage o he cases by linguis s o
he pe iod be ween he wo wo ld wa s, easons o such amendmen s gi en by J.
Jablonskis and linguis s o he Gim oji kalba, some la e epe cussions. El esumen
de ea ly amendmen s o case usage se puede esumi señalando que las azones
pa a ales enmiendas no siemp e ue on su icien emen e de alladas and
wellg ounded; in mos cases e e ence was made o he impac o Russian, Polish
and Ge man. Algunos au o es señala on el impac o o eign languages as he key
eason o all amendmen s, wi h no e e ence o he laws o language. An inclina ion
o adop he easons om o he au ho s is no iceable. The easons suppo ed by
a gumen s a e only gi en in he discussion sec ion. In he cou se o discussion, some
o he , mo e i id, easons eme ged; di e en opinions and new app oaches o
language we e ac i ely exp essed. Jablonskis abs ained om commen ing and
a emp ed o p o ide mo e examples, ied o sa e space and ime. Ve y o en he
explica ion p incipalmen e included a sen ence quo ed om ano he au ho , which
was gi en as an example o s anda d language. No discussion as o i s
well o medness was ound. In o he wo ds, he sen ence by ano he au ho was he
mo i a ion o p esen i . In many cases he name o he au ho was mos ly elied on.
O en he same adi ion o amending is no iceable in he wo ks o se e al au ho s.
Jablonskis mus ha e elied on he da a o he dialec s, olklo e, collec ions o songs
and g amma s. In all o his amendmen s Jablonskis a emp ed a language
well o medness, sys ema ici y and consis ency. His p o-
I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio pėdomis: linksnių e o es y co ección
mo i ai 59 posal o eplace he nomina i e case by he pa i i e geni i e (Geni i us
pa i i us) was among he mos consis en . When amending, e e ence was mos ly
made o he da a o he dialec s, he language no ms se by g amma s; howe e , he
con ex and adi ion o usage we e also impo an . The geni i e case was among he
mos hea edly deba ed and mos equen ly amended cases, which mus ha e been due
o he wholepa ela ionship o en exp essed in li huanian by he geni i e case.
Nume osas amendmen s o he da i e case we e he esul o longlas ing discussion
and a ange o di e en opinions. The da i e e oneously used o e e o an objec
was amended in he mos consis en manne . The o e iew o all amendmen s o he
accusa i e, commen s and ideas sugges ed by di e en au ho s ha e led o a
conclusion ha he usage o he geni i e case wi h he e bs o add ess was
luc ua ing. Los da os ecogidos de di e en es au o es ha lle ado a una conclusión que
he mos equen eason o amending he ins umen al case is he impac o o he
languages (Russian, Polish, Ge man). Jablonskis, in his discussion wi h some o he
au ho s, used he da a o he dialec s. la e linguis s mo e o en e e ed o he
con ex , e y seldom also o he laws o he li huanian language. When amending he
loca i e, he linguis s in ui ion seems o ha e been he leas eliable; mo e a gumen s
we e p o ided. Despi e ha he usage was a he luc ua ing, he amendmen s o he
loca i e we e la gely s able. KEy wORDS: nomina i e case, geni i e case, da i e case,
accusa i e case, ins umen al case, loca i e case, codi ica ion.
IRENA SMETONIENĖ
BRIGITA DAMBRAUSKAITĖ
Vilniaus uni e si e as
Uni e si e o g. 3, lT01513 Vilnius
[email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed]
[email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed]