scieee Open visual document viewer

Jono Jablonskio pėdomis: linksnių klaidos ir taisymo motyvai

Irena Smetonienė; Brigita Dambrauskaitė

Full text

I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio eídomis: aleg nių e o es y mo i os de co ección 25 KAlBA IRENA SMETONIENĖ BRIGITA DAMBRAUSKAITĖ Vilniaus uni e si e as JONO JABlONSKIO PDOMIS: lINKSNI KlAIDOS IR TAISYMO MOTYVAI ESMINIAI OKJIAI: a dininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, ie ininkas, no minimas. INTADINS NOTABAS Sob e linksnių a oseną, signi icados y e o es esc i a no pocas. XIX. a inales empezada in ensamen e no mina bend iná lie u ians lengua, sus aidai impo an es ya Va pe imp usdin i idioma a ículos. Neabejo ina, que desde Jono Jablonskio bend inés no mas de lenguas li uanas sis ema ización y o alecimien o se con i ió nuoseclus. a p incipios del XX. g an in luencia a la no minamien o hicie on Gim osios lengua lingüis as P anas Ska džius, An anas Salys, Pe as Jonikas, Ju gis Talman as, más a de Juozas Balčikonis, leona das Damb iūnas (Damb auskas). Desde XX a mediados. la no minamoji ac i idad se con i ió colec i y inė, o ganizuo esnė. En Di e sos pe iódicos y e is as pe iódicamen e comenza publica a ículos p ác icos asun os de lengua discu i , im a polemizua . En aquellos a ículos suelen examina se po sepa ado a ios casos de consumo aleg niji y e o es, elacionados con ese me o a osena y ak ualijis. En es e a ículo se e isa el comienzo de co ección de e o es linksnių, en euka io kalbininkų es ue zos no min i linksnių a oseną, J. Jablonskio y Gim osios kalbos kalbininkų aisymų mo y acija, algunos a desni a ga siai. Como el más impo an e seleccionado J. Jablonskio abajo Linksniai y p ielinksniai, isleis- 26KAlBOS KUlTūRA | 84 ese 1928 años, po que en él sis emá icamen e y consis en emen e desc i os linksnių signi icamien os, su o mulados linksnių p incipios de consumo, dada de ejemplos, indica e udi i casos. Re isi a se y al es udio ambién incluidas publicaciones, en las cuales no pocos a ículos de cues iones de consumo de lengua publicó J. Jablonskis (Va pas, Vil is, Š ie imo da bas, San a a, Lie u a, Lie u is, Kalba, ak ua lūs kalbos sky eliai Lie u os y Lie u os aido žinių laik aščiuose), aliosos o os pe iodinių leidinių a ículos (menė inas Vai as, Ry as, P adai i žygiai, Aidas, D augija, Pane ėžio balsas y k .). Da os ambién ecopila de publicaciones de la p ác ica lingüís ica. P ime o mencionė inas a puka io Gim osios kalbos kalbininkų P. Ska džiaus, A. Salio, l. Damb ausko p epa ado Kalbos pa a ėjas, edleis as 1939 años. VARDINKAS La mayo pa e de los e o es del nomb amien o no ada usando es e aleg más en luga de la pa e kilmininko, ecu iendo a dininku a pe sonas, sus g upos, animales, daik us o enominius, klys ama po s y uojanća a dininko y galininko a osenes, el nomb e del nomb e y del nomb e kilmininko. Va dininkas en pa es kilmininką aisi o ya J. Jablonskio: Va ėnos municipio, be žydų, i e y lie u iai (=lie u ių) (Jablonskis 1911a: 1); no a uno apa eció noikė i d augai (=ne ikė ų d augų)1 (Jablonskis 1912a: 12); ellos alojaban en las ins i uciones en las que había se gan es judíos (=se gančių žydų) (Jablonskis 1914: 4); en la ie a pasi aiko sū ūs šal iniai (=zemėje pasi aiko sū ių šal inių) (Jablonskis 1920: 26); ya y bosques egliniai, ked iniai y be žiniai (=eglynų, ked ynų y be žynų) ocu en (Jablonskis 1926a: 2); ni en sueño pensé que ales cosas (= okių dalykų) pod ían se (Jablonskis 1926d: 159); son pe sonas (=žmonių) con meno es o mayo es ydomis (Jablonskis 1926b: 50). Dalies kilmininką J. Jablonskis siūlė y en onces, cuando a dininkas signi ica abs ac aciones concep os, ma e ia: aho a ya hay il is (= il ies) que el en e mos salga (Jab lonskis 1911a: 1); uel haz así que e de es o ue a bene icio (=naudos) (Jablonskis 1925a: 1212); andenilis es á isokių kūnų sąs a e (= andenilio es á en isokių kūnų, isokių kūnų sudė yje) (Jablonskis 1920: 26); molis es i de odos los colo es: blancos, gel onos (=molio es, es i isokio) (Jablonskis 1920: 25). 1 Los ejemplos ci ados se esc iben man eniendo las eglas de o og a ía ac uales; algunos ejemplos del a ículo au o ių su umpi . Red. no a. I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio pėdomis: linksnių e o es y co ección mo y ai 27 S aipsnių publicaciónimo me ai (1911, 1912, 1914, 1920, 1925, 1926) mues a J. Jablonskio aisymų nuoseklumą. Él es esc i o, que algunos dichos se ía posible y una o a lengua de pe sonas a me jus i ica (Jablonskis 1911: 2), sin emba go suge é ales a dido es e i a i. Sakinių, en los que kalbinink p opo ciona y a dininką, y kilmininką, son conside ablemen e menos: o zás, pla ab as y aho a pasilai o pu o en pa idale (=aukso, silab o y aho a pasaciko pa idalo pu o) (pe o o zas de las mon añas, o o de la ie a puede se y pa idalo pu o) (Jablonskis 1920: 26). Al inal de un a ículo J. Jablonskis admi e que co igiendo casi en ninguna pa e no co eigia, no acla a la co ección de e o es (sunku ue y luga encon a a odos los lenguaje aiškinimams) (Jablonskis 1925a: 1217). Uno de los más impo an es c i e ios de co ección i oji gen e habla y g ama icas a ixadas no mas de lengua. El Llinbinis a es en a izado que egula men e usa la lengua más ayuda ía a los p opios in e eses de las pe sonas a madas, au osaka, debe ía u iliza se de uno o lingüis a ins ucciones y al menos un lenguaje guíaélio (lingbos sin akse) (Jablonskis 1911a: 3)2. Remdamasis pa e kilmininko aisykle a dininką aisė y P anas Meškauskas: pasklido apylinkėj gandai (=gandų) (Meškauskas 1931: 61); de Amé ica ino el no icia de que a uinó más 4 bancos (=žinių; например., pasklido kalbų) (Meškauskas 1932: 67). Much conside s i a y discu ida po el k eipinio a dininko, especialmen e po el k eipinio p iedėlio ponas a osenos. P. Ska džius a dininką k eipinio p iedėliui eikš i eikė debido a la adición de consumo. En su opinión, jala pone maes ojau puede 2 G iež as a sakas į J. Jablonskio aisymus imp esdi o 1912 m. D augijos leidinyje. Adomas Jakš as (pasi ašęs D uskiumi) picadamen e c i icó kalbininką po la mayo ía de nebū inos aisymų, po g an con ianza, opiniés igo osidad y nu a imų absolu ismo (Rygiškių Jonas nep ileidžia jokių abejojimų, él ke a como su ki iu) (Jakš as 1912: 285). Según A. Jakš o, J. Jablonskis a i ma que hay que esc ibi aho a hay espe anzas, que el en e mo salga; comgyk, que es no o; hubo opo unidad de habla con él; si él iene sen ido e e c., y sakiniai aho a es espe anza; comgyk, que hay deseo; ue opo unidad con él habla se; si él iene men ą y k . esą alidingi. A. Jakš o opina, ambas a ian es buenos, sólo di e encia el sen ido, y se o ece J. Jablonskiu an es ic amen e noi em i gen e lengua. J. Jablonskis 1912 m. Vil yje y a pa ašęs i onišką s aipsnį, ku iuo k eipėsi į A. Jakš ą i bandė nuosekliai a em i isas jo pas abas. Teigė, kad A. Jakš as nea k eipęs dėmesio į pas abas, ku iose sakoma, kad jis, J. Jablonskis, nė nemėginęs su ašy i isų pa aisymų, nes pa a eso hay que domina odos los é minos. J. Jablonskis a a de pasa se jus i ica , a gumen uo ai undamen a y cie os casos de consumo aleg nių. Nou inca po sakinių aho a es espe anza; busí y pe sonas co ección. Mo i ación aiški: su opinión, el he minado de la pa e en es os sen imien os, es e caso de pa o ojimien o encaja mejo , pe o en a iza que posible y a dininkas, si se habla en gene al de il į, odos los se es humanos (Jablonskis 1912d): 28KALBOS KUlTūRA | 84 se dicho y ponas maes ojau, pe o mejo deci Visagalis Die e, po que isagalis an e odo es būd a dis (plg. ge asis ė e) (Ska džius 1998: 514)3. J. Jablonskis obje o a dininką o ecía como no minį. Tais diciendo galininką él kei ė a dininku: gi ą y ą (=gi as homb e) is o bjau u (Jablonskis 1912b: 2)4; saldainius (=saldainiai) sus comp as allí, donde g ažiau 3 Más a de po la o ma del Vyán hubo muchas discusiones, po ejemplo, k eip a Ambu as azas acos umesne o ma iempo a dininką: k eipian is palab a aunque la o ma habi ual es ponininkas (pone di ec o ie), ambién se dice y šauksmininkas (pone di ek o ie). Según lingüís ico, a dininkas aquí adquiló, p esun amen e, debido a que el mandagumo p e iéliu que a la palab a iene būd a dji ca ac e ís ico posición (Amb azas 1990: 11). Así ambas o mas en es e caso p esen es egula ingas. Jonas Šukys con end ía que ambas o mas son posibles, pe o del p onomb e debe ía e i a se (Šukys 1995: 13). G ama ikoje se dice, que o icialusis mandagumo k eipinys e ka čiais šnekamojoj kalboje eiškiamas daik a a džio ponas ienaskai os a dininku, en o os casos a dininkas es ne eik inas y conside ado e o . An anas Rasima ičius ambién c ee, que an es k eipinio aan i p e ièlis no malmen e combinado con k eipinio, pe o daik a a džio ponas a dininkas no e ida. Los consejos de la p ác ica de la lengua (1976) daik a a džių ponas, amigo a dininko y šauksmininko o mas p opo cionadas como lygia e ės, y en odos los o os casos a dininkas k eipiniui eikš i ne a o inas. Kalbos pa a imuose (2009) ponas conside ado secundu inio a ian e de la no ma, más apameso lib es a es ilos. 4 1912 m. Vil ie e ce e o en núme o empezó una polemica en e Emšos ( ašy ojo Ma celino Šikšnio) y J. Jablonskio. Exp imió Emšos a ículo sob e J. Jablonskio aisymų y p opio J. Jablonskio espues a. C i icando el edac i o aisymus Emša ėmėsi susikloschiusias adiciones. En ezoj J. Jablonski dicho del galininko p opone a dininką: ellos kūną ya sub endę, ya y men ą b ęs ajų (= cue po ya sub endęs, ya y men as b ęs a) (Jablonskis 1912c: 1). Emša p opo ciona analogios de ejemplos (juk dice ugiai sub endę, asa ojus b ęs a, pe o no asa ojų, ugius b ęs a) (Jablonskis, allí mismo) y dice que basándose en šnekamąja habla así deci aca ia J. Jablonskis. Emša duda, ¿ ealmen e así pe sonas habla, c i ica al kalbininká, que él de pe sonas habla demasiado pasi iki (man pa ece, que muchas o mas pe sonas us oja ne aisyklamen e, no según la g amá ica y la lógica equisi os) (Jablonskis 1912c: 1). J. Jablonskis coincide en que a dionis a en es a ase puede se u ilizado, pe o y en su pa aisy ą sen encia de ensa basándose en o os ejemplos lingüís icos: él kojas šąla; pa as pa a gau; él sp andá nu ūko; que ú la cabeza nu úckas; ka inukas cojeles изlūžo; si ya abisas e la mano; mano el pie pailsau (Jablonskis 1912c: 2). Teigia, que Emšos p opues o ejemplo ugius b ęs a nada neį odo. Aquí, según J. Jablonskio, enemos nusakimo o nusakomosios pa e galininką. J. Jablonskis es aisęs y al sen inio: ellos ísicamen e ya sub endę, ya y p ó icamen e b ęs a, ad mismo en el p ime a ículo él es os p e eiksmius eemplazó galininko aleg niu, es deci ani, en es e caso acep ando, que ambas a ian es egula ingi, pasionko sí p im inesnį galininką. Análogamen e J. Jablonskis a dininką kei ė galininku 1926 m. en la e is a Li uana p epa ando Mo iejaus Gus aičio esc i a Pe o K iaučiūno Monog a iją: jose mokinys... sin iėsi a gimęs p o ė ių d asia (p o ė ių d asią a gimęs); y odos e o n a o alėję nau os d asia (=sus ip ėję nau os d asią) (Jablonskis 1926c: 8). Taisymo mo y acija no se p esen aba. Jono Palionio opina que J. Jablonskis galininko necesi igumb e jus i icó ales signi icanzas conc e as, pe o lejanos signi icados olkudiniais posakías, como nušalés mano, paupe gés pie nas, cab ą nu a gés, eidą nuš i ęs. I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio pědomis: aleg nių e o es y co ección mo i os 29 pada y a (Jablonskis 1914: 4); p isieis badą kęs i (= eks badas kęs i) (Jablonskis 1917: 2). Análogamen e aisé Jonas Mu ka: jo enam ma be neliui eik p o ą (=p o as) plė o , que más a de esculpido ú il pas o (su es inis eiksnys šali bend a ies a dininko eikalingas) (Mu ka 1917: 1415). Gim o en el habla se p esen an ambas o mas: hay que ene esa ienda, hay que ene esa iendas (Talman as 1933: 40). Galbos pa a ėjuje ambas a ian es ( eikia abajo abaja y necesi a abajo abaja ) se p esen an como lygia e čiai, se indica un impo an e a gumen o: galininkas más ampliamen e u ilizado aka ų aukš aičių bei žemaičių a mėse y po eso eik inesnis comúninei lenguabi (Kalbos pa a ėjas 1939: 105). P. Ska džius, aunque y esc ibió, que sakiniai šulinys kas i neleng a y šulinį kas i neleng a es lygia e čiai (Ska džius 1998: 177), una ez más en a izó men į, que a dininkas ampliamen e u ilizado y ų a mėse, pe o žemaičiai ie oj a dininko dice galininką. His o ija y ac ual a osena mues an que el a dininkas ya noė a gajus, po lo que no minė o ma pod ía se galininkas (Ska džius 1998: 688). J. Jablonskis, basándosemos i iąja habla (man šonus skauda, mano gelia), en esc i os encon amą a dininką con eiksmažodžiu sopė i, skaudė i aisė en galininką: skaudėjo odos los maumenys, odos kaulai (= aumenis, kaulus) (Jablonskis 1925b: 186); escasaudo udjiui co azónis (=ši dį) (Jablonskis 1926b: 50); o s ai con eiksmažodžiais pa a g i, suk is kalbininkas dejea a dininką y keičia oda cons ucción: él gal ą pa a go (=yo cabeza pa a go) (Jablonskis 1927: 2, 4). Siemp e muchas p egun as cedió a dininko y įnagininko a osena. No una ez en sus a ículos J. Jablonskis daik a a dinį bū io a dininką es kei ęs įnagininku: kun. Jus inas ue Pe apilio Kunigų Academia p o eso (=p o eso iumi) y economas (=ekonomu), y pasai Zemaičių Kunigų Semina ijos inspek o ius (=inspek o iumi), galop su ec o ius (= ek o iumi); El ec o del semina io Va nių en ese momen o e a Mo iejus Valančius (= ec o iumi); y se con i ió él ca alikų šeimynų encidinys (=židiniu) (Jablonskis 1926g: 404)5. ĮnagiEmša c i icó J. Jablonskio aisymus y po cambiándose el sen ido de la ase. Aquí J. Jablonskis p opo cionó de o os idiomas ejemplos (lenkų, p ancūzų, okiečių) y basándose en ellos en a izó impo ancia del con ex o. Ob iamen e, que J. Jablonskis a ó a egla sis emá icamen e, se es o zó a ianza sis ema, c ea eglas comunes. 5 A. Jakš as D augía publicación en un a ículo imp eso con pic a c i ica J. Jablonskį, que él con eiksmažodžiu se isu liepia consumi a dininką y a me a kons ukciju con įnagininku. Según c í ico, au o noe ai hace dejando sólo una cons ucción. incluso so p ende que Rygiškių Jonas Nos nopa sepa a ales sen inių signi icados: él es ey ( ic as) y él es eyaliumi (an scenos) (Jakš as 1912: 287). J. Jablonskis con desp o ie a A. Jakš o c í ica no es á de acue do. Es a y en los a ículos así no esc ęs. Kalbininkas dice que menė ą saquíno paci a o de An ano Juškos ódyno, con él pasi ėmė y pa a é o os panašius saquínios así co egi . Na dininko y įnagininko di e encia se sien e, pe o J. Jablonskis conc e amen e, sin suminė ų 30KALBOS KUlTūRA | 84 ninkas, como esc ibió J. Jablonskis, se u iliza po eiškiama nenuola inės būmininku: bėga upė K ažan ė (=bėga K ažan ės upė); ya y el pueblo Beduoniai e (=Beduonių aldea). Según analogía es aisęs y palab as de o den: aną nak į kaime Se dokų (=Se dokų kaime) senos, i imo, apsmo. Daba įp as o e mino a do a dininkas J. Jablonskis ne a ojo, jo da buose minimas eiksnio a dininkas nebu ėlis, ku is aisomas kil- išplėšė uno alhininko klė į; aho a įku sią школу в селе Bed uskių (=Bed uskių seio); g eičiausiai según analogía ue aisomas y icininkas: malūnas en ciudad Rad iliškyje (=Rad iliškio mies e) (Jablonskis 1911b: 2). Ju gis Talman as Gim ojoj kalboje esc é que el nomb e a dininkas s umia de a osenos nomb e kilmininką. Pasakymai ga lai is Kęs u is, gimnazija Auš a es Li uáneos albanez es animi. Debe ía deci se salga llega el Kęs učio ga lai is (Talman as 1934: 118). Remdándose gy ąja kalba Juozas Balčikonis jus i icó ales dichos como upė K ažan ė (Balčikonis 1978: 72). P. Ska džiaus ha esc i o que en los nomb es mejo consumi el llamado de iniciones kilmininką: Š iesos paus u ė, Bal ijos jū a, Š y u io knygynas, Reginos labo a o ija ( ie oj ab icada labo a o ijoje Regina), Pienocen o zakandinė ( ie oj zakandinė Pienocen as), aunque no pecca i y algunos casos del na do del nomb e (Ska dž 1998: 741). A. Salys m. en un a ículo imp eso en 1938 dice que el nomb e kilmininkas es ieja ejemplos, aquí sus neišplė oja: ši ų d iejų linksnių ski um, usando juodu a iniui, es asun o muy painus (Jablonskis 1912d: 3). Kad A. Jakš o c í ica ue in undada y que J. Jablonskis en e dad es ic amen e no lep aba esc ibi a dininko, mues a los casos, cuando a los co ec i os sen encias J. Jablonskis o eció y a dininką, y įnagininką: ellos que ían di igi i liaudimijie (= que ían se liaudies ado ai, ado ais, liaudžiai ado au i) (Jablonskis 1911b: 2). J. Jablonskiui sis emingum del lenguaje ue uno de los más impo an es c i e ios de co ección. A. Jakš as, al alega que J. Jablonskis e ia įnagininko, no dice po qué c i ica es e kalbininko pa aisy ą sakinį: en expe os ue on in i ados y despues pa ež i cinco pe sonas (=ekspe ai ue on in i ados y despues pa ež i cinco pe sonas) (Jakš as: 1928 287). Hablando sob e įnagininką y su e asión J. Jablonskis esc ibió, que o ecía a ios emendamien os al mismo sakini, de los cuales e a posible elegi pa a sí ap opiado emendamien o, que ik a a y según sen ido. Jablonskio opina, A. Jakš as c i icó no mo i uodamas, no p esen ando ningún ejemplos. En odo el a ículo J. Jablonskis de iende que nunca es ic amen e no exigeuja y no lepepia usa uno o o o de su p opues a de co ección. Con a iamen e se es ue za p esen a a ias opciones. C i icuando y peikando co ecciones (nebúsi amen e sólo linksnių) A. Jakš as culpa a J. Jablonskį po lo que él no dice, po qué p opo cionado co ección es mejo , el o binis a b uka sin undamen ai ninguna lógica no cons uida y sus a mes palab as, aiso solo po que la palab a o cons ucción simplemen e no gus ó, bida in oduci una palab a en luga de a o o os, exigen que la gen e cambia a su p opues a cons ucción, aconseja aduci las palab as sla iñas, a gumen os no se escucha, y es que no es así. Así J. Jablonskis ue acusado aisymais sin mo i ación y a gumen os, po un g an ėmimusi in uició y sen ido del lenguaje. I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio pědomis: aleg nių e o es y co ección mo i ai 31 peculia idad de la lengua li uanas, p z. : Telšių ciudad, Nemuno ė. Sin emba go cada ez más adqui ili inno o ė na do a dininkas. Tokie J. Jablonskio dados ejemplos como ka inė Aldona son naujada ai, pe o no se e i an. En el nomb e compuė a o io hay que aleg nia no solo las palab as señimiosos, sino ambién e i ica í el nomb e: Lana izdibiniai (=Lanos izdibiniai); del pe iódico Ūkininko aseso (=ish Ūkininko pa a ėjo pe iódico); abaja en compañía Ranga (=di ba Rangos compañía) (Salys 1938a: 4). Discu ida po el a dininko y galininko a osenes pasis icinamien o o mulaciones. La mayo pa e discusiones su gie on po los pasis icinamien os buenas midas, laba día y pan. consumo. A. Jakš as como p iim inesnį indica a dininką. La más impo an e de su mo i ación galionis a buen día, buen y ą es ge manism, no a odas las si uaciones ap a dicho, y a dionis a ap emis y po las nusis o ėjusių adiciones, y po el hecho de que ap a casi odos los casos de habla (Jakš as 1933: 23). A. Salys, como y A. Jakš as, p opo cionan o ma del a dininko p incipalmen e debido a la adición de consumo, la cual con i ma los da os a mių y los iejos esc i os. De su opinión, el su gimien o del galininko de e minó la in luencia del idioma okiečių (Salys 1937: 135; Salys 1938d: 3). Kalbos pa a ėjuje ecomendado a dininkas, po que él más habi ual que galininką. Más a de ambos aleg niai comenza suge i como lygia e čiai no ma a ian es. KIlMININKAS Más a menudo a egi a mucho p egun as kėlę kilmininko casos, elacionados con li uáneos lengua ca ac e ís ica obje o del odo y pa e aiška. Ve que el kilmininkas en a dininką o galininką aisi o en onces, cuando es e aleg niu eiškiamo obje o no enía pa e signi icaciones. Mágicamen e dudas cedió conc e os, deic us o obje os eiškian ys daik a a džiai, p incipalmen e conside s y a debido a signi ica i os abs ac a de unaaskai inių daik a a džių kilmininko. In e esan e es es o, que el kilmininkas en galininką epa omas ya XIX a. inales Žemaičių i Lie u os apž algoje (1890: 13): de allí endis sūdy i us y numi usius, y no gy ų i numi usių. Indica la co ección mo i ación accionmazdonio con ol (žodis sūdy i aldo galininką, y no kilmininką). J. Jablonskis aisė kilmininką, mal pa imen ada con galininką mandančiais eiksmažodžiais, p z., alcanza : y ikslo (= ikslą) más ácil pasieksim (Jablonskis 1925a: 1212); en onces eligión pasieks ikslo (= ikslą) (Jablonskis 1926g: 404); accesi i: cada homb e accede os opiniés (= ą desde- 32KAlBOS KUlTūRA | 84 monę) (Jablonskis 1925a: 1212); sociedad iene de echo pik in is y accedi a esa conclusión (=iš adą) (Jablonskis 1926b: 50); Bedie p iėjo conclusiones (=iš adą) que el au o usó o os abajos (Jablonskis 1926 : 741, 746). Basándose J. Jablonskio ejemplos simila es casos aisė y P. Meškauskas: de los es Es ados sólo una Li uania su ikslo alcanė (= ikslą) (Meškauskas 1931: 236); ilgai ėjo po oscu as calles subu bcios y alcanó mažo, medinio namelio (=mažą, medinio namelį) (Meškauskas 1931: 393); segan sis ema no a o, se puede accede a di o ados (=iš adą) (Meškauskas 1932b: 354). Teniendo en cuen a a analogiškus sakinius galininką, y no kilmininką eikė y P. Ska džius (p iei i i adą, no di o ados) (Ska džius 1998: 710). Gim ojoje habla él c i icaba ne eque ingus, nebū inus, se io de undamen o no inčius aisymus y kilmininką kei ė a dininku: su ge bu buliukųkyla (= bu buliukai). Remiamasi simila es ejemplos (eina puos, su ge nubeys, no a puos, su ge nubeys) (Ska džius 1936: 14). Tokios kilmininkų de consumo azón no es á Kilmininkas aisy as accionmajo idio hace conjun os. Inadecuadamen e pa imen ada kilmininką aisė J. Balčikonis: Liudui Vasa iui neišdildomo imp esudžio leng a nus a y i. Rašy a, kad okia a osena galėjo a si as i dėl ki ų kalbų į akos, a mių, dėl usų kalbos į akos kilmininkas im as a o i su eiks- mažodžiu pasiek i, dalis okių kilmininkų gali bū i i hipe no malizmai. (=neišdildomą imp esúdį) hizo (Balčikonis 1935: 45)6. Veiksmažodžių mandomas kilmininkas puede eikes i un obje o inde inėž ą, su pa e. Kalbos pa a ėjuje como dichoino dichoimo mencionado al ase: duok, paskolink cuchillo (Kalbos pa a ėjas 1939: 31). Mo i acia umpalaikis pe ición. P. Meškauskas a menudo a dininką y galininką kei ė pa es kilmininku ( aiška s y uojan i), sin emba go econocía que en algunas ocasiones y él no es adecuado: Kaune s eigiama aún nebū a Lie u oj d augija, que iene ikslo ayuda a las pe sonas (=ku ios ayuda a las pe sonas) (Meškauskas 1932: 66). 6 El a ículo, en el que J. Balčikonis p esen ó obse aciones de los sob e Vinco MykolaičioPu ino omano Al o ių šešėly kalbos, sulaukė a ga sio (Balčikonis 1935: 4548; Ska džius 1935c: 124126; Ska džius 1997: 192). Vai e imp imió Edua do Viskan os a ículo, en el que en ado nega i J. Balčikonio, P. Ska džiaus le an al us asun os de lenguaje (Viskan a 1935). Según P. Ska džius, E. Viskan a a e idamen e y incluso pai odiosamen e peikia Pu in's lenguaje aisy ojus y él mismo omase p supe icialu iniosamen e esol e cues iones de lengua (Ska džius 1997: 192). J. Balčikonis kilmininką sakinyje a ėjau ba onienės a sis eikin i eemplazé p ielinksnine kons ukcija. E. Viskan a al kilmininką con col a imi p opósi oi eikš i laikė lie u ių kalbai įp as u, ej., ma ina a ėjo aiko pa si es i (Viskan a 1935: 369), išėjau į gi elę balandžių šaudi i (Viskan a 1935: 700). P. Ska džiaus opina, E. Viskan a mucho qué esolía i in neįsigilinęs, pa i šu iniškai. As ėjase que se con unden a ias cosas: cielai copia lengua oludina nouzio ninguno lingübinco, pe o nues a lengua a osena debe se apoyada lie u iškais palinkimais (Ska džius 1997: 193). I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio pědomis: aleg niji e o es y co ección mo i os 33 Debido al signi icado obje i o del uso de compues os con unislai inia, abs ac as nociones señalinčiais daik a a džiais (ga bė, zauojau a, į aka, eikšmė, įspūdis, e c.) es á esc i a que en es os casos, con el in de nožgau i, neįžeidy i o o humano, bū inas ne pa e kilmininkas, o al ez engo: ga bėsga bę (=) saluda ; eiškiame gilios zauojau os (=užuojau ą) (Kalbos ke elė 1933: 3). Es e comen a io más a de ecibió acogida Gim ojoj kalboje: ie oj engo hono és, eiškiu zauojau os, desde luego, saky ina, ašy ina engo ga bę, eiškiu zauojau ą (labokas 1933: 63). P. Ska džius esc ibió, que kilmininkas debe se consumido sólo en onces, cuando cla amen e eiškiama pa e: duoc me panonos, pasemk agua, pe o iskepė panoną, pame ė sa o pinigus y k . Puede exp esa se po uojau os (si eiškiame pocos, sólo pa e; es e zauojau os eiškimas blankesnis, meno ) y po uojau ą ( isą; es e eiškimas es s ip esnis, más signi ica i o). Análogamen e deci ina hace imp esion y imp esion, ene in luencia y in luencia. P. Ska džiui pa icula men e ex aña a menudo en los pe iódicos u ilizado dichojeu gimines máximas condolencias (cuál aquí puede se la máximas condolencias, si su se exiškiu sólo una pa e? Qué g andemen e, y lo más sob emane a po empa ciando, nues os desechos de lenguaje necesi a po empa ía, no po empa ías eikš i. [...] Análogamen e [...] enemos hon a, no enemos hon a de pedi , eiškiu Vám espabą, no espabos). Así P. Ska džius (1936: 17) kilmininko a osenai nep i a ia, su p opo cionado galininkas. Galininką en luga kilmininko p opone y M. Ju kynas: pasi ei aujan y su adus (=pasi ei a ę i su adę) ieškomą osobę, enemos hono ės (=ga bę) p aneš i; engo hono ės (=ga bę) pedi seño del Di ec o (=Poną Di ek o ių) (Ju kynas 1938: 21). Las pa a ėjuje ya pe mi en ambas a ian es, pe o la elección del kilmininko y galininko depende del con ex o. En cie os casos se dice eiškiu zauojau ą ( isą) y eiškiu zauojau os (dalį) (Kalbos pa a ėjas 1939: 31). Más a de ki okią opinię Gim ojoje calboje exp esó l. Damb iūnas (1962, 1964). Él en muchos casos p opo cioné elmininká. En la comunin en el habla ne a o inas ci e džiais de inidos y de can idad signi icanzas daik a a džių kilmininkas compa amajai can idad e e s i con p e eiksmíos de mayo g ado. Kilmininkas consis en emen e ex año compa a i amóya cons ucción: anoche aquí asesinó muchosiaus cien o (=pe cien o) gen e (Jablonskis 1911a: 1, 2); ya se á más años (=daugiau como me ai), como su pe iódico skil ise ėmėm llama a lucha con djio a (Jablonskis 1911b: 2); mu ió más de cien pe sonas (=másiau como cien) (Jablonskis 1914a: 2, 3); no más a de a inančio udens (=kaip ki ą udenį) a ida ysią ama ų mokyklą (Jab lonskis 1914a: 2, 3); nues o cue po más de es cua os es á compues o de agua (=más como es cua os) (Jablonskis 1920: 26); ya más d y- 40KALBOS KULTÜRA | 84 Galininkas es p openso a expulsa o os aleg nius y a menudo se eligekamas con ales accionesmažodžiais, que su ne aldo. Mucho y calzadamen e discu ida po el accionma ozodio ep esen a . Con es e eiksmajodžiu galininkas e óneamen e se u iliza muy a menudo, e o es gene inée en el habla nepajuks a e i a y hoy. Galininką aisė J. Jablonskis: lenkų ka alių (=ka aliui) aš a s o auju (Jablonskis 1925a: 1213); uno ep esen a meilę (=meilei) y el o o ke š ą (=ke š ui) (Jablonskis 1926b: 51); su sūnel ep esen aba la mejo de nues os jó enes sluoksnį (=sluoksniui) (Jablonskis 1926a: 2); él ep esen au en el pa lamen o una pa e de Pa ís (=daliai) (Jablonskis 1930: 31, 33). J. Jablonskis como co ec i o mo i ación o ecía odo semejan e sis ema de con ol accionmažodžių: él es nues o sie o, ep esen an e, él nos si e, nos ep esen a o di ige ( aisė i ininką: Mykolui p i iko ado au i gal ažudžiai (=gal ažudžiams) (Jablonskis 1925d: 4)10. A. Salys esc ibió que galininkas se u iliza según ejempla es de lenguas ex anje as, y nusakando paski į eiksmažodžiai ado au i, iešpa au i, ep esen uu i se u ilizan sólo con naudinikku: él I alijoje Lie u ai penke ius me us ep esen ó (Salys 1938d: 4). Taisy a e o os kalbininkų: u ep esen as Saulėg ąžas (=Saulėg ąžoms), o Niau a Bičiuolius (=Bičiuoliams) (Š ie imo da bas 1920: 73). J. K uopas, discu iendo el uso de la acción oz pa a ep esen a , esc ibió, que suelen pasa se po el usua io, pe o pasakoma y con galininku. Va osena esc yškėja de o os pa ecidos palab as de a osenos: ep esen a au i k aš ui, iešpa au i pasauliui. Así en es e caso a o inas no galionis a, sino naudininkas (K uopas 1951: 31). Desde iejo obje o galionis a aisi o en neiginio kilmininką. An anas Ba anauskas ya neigino kilmininką decía como a o iną: nemoku abajo, no quie o šieno pijau i, ni me cablo, ni dine o (Ba anauskas 1896: 68). Galininką en neigino kilmininką aisi i siūlė y J. Jablonskis: lib os man enyk, nelaikyk knygų (Jablonskis 1919: 7); aisy as y a dininkas: ellos gal a (=gal10 Li uania aide apa eció a ículos, c i icando el abajo de J. Jablonskio. 1930 en un núme o del año se analiza un a ículo de J. Jablonskio (Jablonskis 1930: 3136), se discu e el uso de acciónmajo i o pa a ep esen a con usua io. Rašoma: a s o a imo es mucho más ce cana al signi icado de a s amien o, pa adación. Juk el ep esen an e e ue za el odo. Se i es el concep o del sen ido ecibamós e a él se nauja a mí, pe o, si él en ez de manęs nuece en eunión, eso él me allí a s oja. esa signi icación si noso os llamamos ep esen a imien o, eso, pa ece, esa cosa aún así no adquie e el signi icado ob enosio. (aida li u os 1930: 4). Esas men is suk i ica P. Ska džius. Basándose g e inim con o os simila es accionesmajodžiais ( a nau i, e gau i, p esideninkau i, di igi u i), sos iene que accionesmajodis ep esen a el dominio no galininką, y naudininką (Ska džius 1930: 8493). I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio pėdomis: aleg nių e o es y co ección mo i ai 41 os) neskauda (Jablonskis 1926b: 50); aisė y o os idiomas in es igado es: ėmė mels e s ajojančių lenkų bajo ų) (Meškauskas 1931: 235); mels i sūnų, kad nuo jos neslėp ų sa o ligos p iežas į (=p iežas ies) (Vi eliūnas 1923: 486; emiamasi kupiškėnų a me); ačiau sup an ama, kad joks libe- alizmas, jokios lais ės negalėjo nu amin i bes ajojančius lenkų bajo us (=be- pues nadie le pidió no exp esa sus con icciones (=ninguien le pidió no exp esa sus con icciones) (Juška 1938: 30); no pe mi ió unda Š iesos compañía (=d augijos); džiaukimės žiema, pe o nožmi škime y abajo (=da bo) (S onys 1940: 59). Galininka e óneamen e se u iliza obje i o cons ucciones. Da pe J. Jablonskis esc ibió que el obje i o puede se eiškiamas kilmininku po anzi y inių eiksmažodžių: yo oy del agua, siun ė me aš ų, homb e ažiuoja malkų (Jablonskis 1893: 150). Kilminink se u iliza y po in anzi y inių eiksmažodžių, eiškiančių pas o ią būseną: me gelė auda ainikėlio, cabklys ž engia a ižų, él due me lunų, zambina aka ienės (Jablonskis: 15 18931). Su o mula una egla: kilmininkas ap a aquel, cuando pasakomas uno. Cuando se habla de la cons ucción con bend a imi (o supynu), a o inas galininkas: odos puolė bučiuo ų manos al abuelo, S ankūnas nubėgo sudė ų pinigus ad oka ui (Jablonskis 1893b: 151). Mo i ada, po qué no con iene kilmininko: eiksmajodis pul i no equie e kilmininko, y mano en la p ime a ase no hay obje i o. En la segunda sen encia S ankūnas no begués dine o, pe o nešés los endi (Jablonskis 1893b: 151). Jus icia, 1901 m. Lie u iškos kalbos g ama ikoje ambos es os sakiniai pa a o i con kilmininku: odos puolė bučiuo ų manos de seneliui y S ankūnas nubėgo sudė ų pinigų ad oka ui. Remiamasi a misma kilmininko po slink ies eiksmažodžių aisykle (Jablonskis 1901: 74). Simila es casos J. Jablonskio aisi i y más a de: pasisakė ažia ęs Vilniun b olį (=b olio) lanky ų; agį (= agies) a di i nu ažia o (Jablonskis 1911a: 1); okiečiai a endió kunigaikš į (=kunigaikščio) pas eikin i; él i čion acu ió nesan aiką (=nesan aikos) sė i (Jablonskis 1925a: 1213). Taisy a e o os idiomas y ėjų: após alus siun é enseña odas el mundo gimines (=siun é de odas el mundo naciones enseña ) (Bū ėnas 1929: 30). P. Ska džius Gim ojoje kalboje es á esc i o, que linksnių his o ia y a osena indican, que a lenguas li uáneas ca ac e ingesnis es kilmininkas, gene inėje kalboje él y ends ama usa : hay que i mėšlo ež i, aunque aka ų lie u oje siekimo aplinkybei žymė i a menudo se usa y galininkas: hay que i mėšlą ež i (Ska džius 1935a: 3, 7). P. Ska džius es ma cado, que po eiksmažodžio k ies i a o inas siekinio kilmininkas, no galininkas, plg.: šeimininkas pak ie ė s ečius 42KAlBOS KUlTūRA | 84 campos de apžiū ė i; be nelis me gelę ci é el u inio bail i; aigi i k iečia su día de nomb e š ęs i (Ska džius 1999: 738); Sa genis pano o ol e a Kauną ealiza algunos asun os (=algunos asun os); a alacan oda esa diablia ą (= odas esas diablie as) de la cabeza избlašky i (Ska džius 1998: 656). 1923 m. Š ie imo ob a se p esen an sakiniai con kilmininku: ella odaip sūnaus molda o; o mismo p ašau i Tams os; do cua oí una ho a pedi a Dios el pe dón de los pecados (Vi eliūnas 1923: 487). Remiamasi kupiškėnų a me y esc ibe que aquí hab ía galininko. Taisymo mo i acia al: con galininko aleg niu men is cla a y ikslesnė. Diciendo yo po o Ped o cuchillo no es á cla o, si se quie e el cuchillo, que es Ped o, o se di ige hacia él con pe ición (Vi eliūnas 1923: 487). J. Jablonskis es os sakinis asignó a siekinio kilmininkų: ligonis p ašėsi (šaukėsi) dak a o, kunigo (p ašė, que le dak a ą, kunigą pa ež ų) (Jablonskis 1928: 33); pedí al caballo, humano (que die an); ¿ pedí le un caballo? - Jablonskis 1928: 34. Con eiksmažodžiu pedi i a se u iliza y kilmininkas, y galininkas: įsid ąsinęs ė as pap ašė sūnaus (sūnų) čeba ų (ba ų, pušnių), sūnus do anojo (Jablonskis 1928: 45). Al inal del capí ulo esc ibe que el kilmininkas y galininkas se u iliza no sin undamen o (especi icamen e noaaiškina, pe o p obablemen e po d ip asmybės) (Jablonskis 1928: 46). P. Ska džius o eció galininką, po que en onces más ácilmen e se sepa a eques omisi pe sona de eques omiso dic a o y así se e i a d ip asmybės (Ska džius 1998: 694, 750). Aide discu iendo linksnių gobie no con acciónmajodžiu pedi (p ašiau ponią moky oją o p ašiau ponios moky ojos) emiamasi J. Jablonskiu y P. Ska džiumi: mejo consumi galininką solicomajam pe sona, y kilmininką solicomajam daik u eikš i. Así se e i a d ip asmybės. Debi íamos deci pedí seño a a la p o eso a lib os, pedí pad e al eloj (Ho odničiū ė 1938b: 3); hay que dedica dichosimos p egun a qué y p egun a co. Él me p egun ó ú (él de mí quiso p egun a sob e i) y él de mí p egun ó ú (ish úés quiso ko p egun a sob e mí) (Ho odničiū ė 1938a: 3). Šių eiksmažodžių consumo cues iones A. Salio, P. Ska džiaus, l. Damb ausko, M. Ju kyno s a s y i y Gim ojoje kalboje. En la con e sación común es mejo usa galininką, po que así más ácilmen e se sepa an p osomise pe sona de p osomise daik e, se e i a d ip asmybės (Ska džius 1935b: 173). Hay que sepa a es ic amen e en e mo pido kuniga (jį mismo qué hace ) y en e mo pido kunigo (que lo pa ež ee). También p egun a a pad e y p egun a al pad e. Remiamasi a mėmis i gy ąja a osena (Salys 1937: 134). Simila men e se esc ibe y Kalbos pa a ėjuje: mejo deci se klausė aiką po e ių, negu klausė aiko po e ių (1939: 6465). I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio pědomis: aleg nių e o es y co ección mo i os ai 43 ĮNAGININKAS P incipales įnagininko e o es: obje o a eikš i con plenį žyminčiais eiksmažodžiais, calidad con iniui eikš i con gausą žyminčiais būd a džiais, con eiksmažodžio bū i o momis nocin amam bū iui eikš i. J. Jablonskis en sus a ículos įnagininką aisė į kilmininką: s iklą p ipildo andeniu, gy uoju silab u, sandėliu (=s iklą p ipildo ode, gy ojo silab o, sandėlio) (Jablonskis: 26 1920). Él aisé i ennagininką con abundá ma cincio adje i ío ico: ¿no e es a eces ico monigais (=a nesi a eces monigingas)? ; nues o k aš as ki ados e a muy ico liaudies cainomis (=bu o muy cainujado, ue muy cainujada) (Jablonskis 1911b: 2), aisė y P. Meškauskas: da bų a koje, gausioje e e a ais (=gausioje e e a ų), p e ala la in o mación (Meškauskas 1931a: 6) 39; sąjunga gausėja na iais (=gausėja miemb os) (Meškauskas 1931b: 61). P. Ska džius esc ibió, que en lenguas li uanas a o inas kelmininkas del lleno, y no įnagininkas: Seño i as p ipildė jus meilės; p ipylė puodynę leche (Ska džius 1998: 561). E óneamen e pa ado los įnagininkus él aisé ecensuando y li e ú icos esc i os: p ipildiendo ida su sena išku s enėjimu (=sa o sena iško s enėjimo); edi icio, ese uno milžinišku masiniu kapu, unais uu ėsiais, p ipildy ais la onų kalnais (=p ipildy ais la onų kalnų) pe sunk as k auju (=k aujo) (Ska džius 1937: 159). Šis linksnis ne ka ą aisy as i Š ie imo da be, i Vai e: su akelais galė ų įei i į p ipildy ą dūmais namą (=dūmų p ipildy ą) (Meškauskas 1931a: 395–396); i s didysis mies- (Meškauskas 1931c: 347). Įnagininkas, e óneamen e pa e ado con pilnį eiškiančiais eiksmažodžiais, kalbininkų ambién aisi as Gim ojoje kalboje: a gi ne jie p ik o ė emplos zag ob ais iz p iešų u ais (=užg ob ų iš p iešų u ų) (Balčikonis 1935a); es adis adispillys lie u iais (=lie u ių) (leng inas 1938: 5). A menudo įnagininkas e óneamen e se u iliza pe manen e o inmu able es ado ión eikš i. Vai e lo aisė P. Meškauskas: la es ación hid oeléc ica se ía uen e de ene gía eléc ica (=šal inis) oda Li uaniai (Meškauskas 1931a: 392); ab iko dueñoku (=p opiinkas) es Vai kus (Meškauskas 1931a: 395); o p ížas imi (= o azón) es que aún lejan g ažu nenu imo okiečių bankų k achų sukel oji emp a (Meškauskas 1932: 67); mo i o de ebelión (=p iežas is) excedido de sala io pa a soldados (Meškauskas 1932a: 508). Ypač no ap o le encon é įnagininkas p iežas imi, aisydamas isu mencionaba la misma mo i ación, que es o s e imybė, omada de usų kalbos. Toks įnagininkas aisy as y Gim ojoj kalboje: 1936 m. pabaiga ue juodžies su pe íodo de his o ia (=bu o juodžies su pe íodo de his o ia) (Juška 1938: 30). 44KALBOS KULTÜRA | 84 A ac a la a ención a ag esi ią įnagininko a oseną d ejybiniuose linksniuose, cuando nominine pa e del cuen o eikš i se u iliza būd a džių o būd a diškų žodžių įnagininkas. Klaidingai us ojamą įnagininką a dininku es aisę casi odos kalbininkai: el kunigas exho a ellos se blai iais y do ais (=kad se ía blai ūs i do i) (Jablonskis 1911b: 2); odos sen i á elizigis esą (=jau és elizingi) (Jablonskis 1925c: 54, 57); él enía desg aimés kup o u (=kup o as) nace (Jablonskis 1926b: 51); no de lo que ganamos, sino de lo que aho amos, pe manece emos icos (= u ingi; plg. liki saludis) (Jablonskis 1926e: 12, 13). Nemažai aisy a P. Meškausko: aš yčia apsimečiau gi u (=gi as), po que os quise suciup i (Meškauskas 1932: 67); no se podía deci que la oz de la dueña del ab igo de in ie no a odė ium uojančiu (= ium uojąs) (Meškauskas 1932b: 351). Va dininko bū inumó P. Meškauskas demos ía o ligando Li u iškas cons ucciones con okiškomis y usiškomis. Įnagininkas aisi o Gim ojoje en lengua: nues o emplo enseña nos, cuales (=kokie) noso os debemos se ; kažkuo es más g ande (=kažkas didesnis) (Balčikonis 1935a); Eneida hé oes moka se gailes ingais (=gailes ingi) (Ba zdukas 1940: 24); se sien e e iblemen e desalamingo (=nelaumingo); a odė juokingu (=juokingas) (Salys 1937: 135); aš p isipažįs u kal u (=kal as) (Damb auskas 1937: 6869); él se sien e elizigo (=laimingo); dedasi ge u (=ge as) (Kalbos aseso 1939: 126); Ta u is yčia quiso apa ece si menku e juodu (=menkas y juodas) (Ska džius 1998: 639). Debido al su gido neigino įnagininkas co eom kilmininku: las palab as no hacen humano s en u i eisiu (=š en o y eisaus), pe o do as elgimos homb e de hace dios un maloniu (=malonų) (Jablonskis 1926g: 404); yo no san o y e š en u (= a ęs š en o) no quie o hace (Jablonskis 1925a: 1213); o ookiu (=ki okio) sodiečiai no ue is a Bu zdulio (Š ie imo da bas 1920: 73). A eces įnagininkas expulumia bene iciininką: si ale se á kunigaikščiui se me dėkingu (=dėkingam); ka ei iui nede a se žiau iu (=žiau iam) (Jablonskis 1925a: 1213). J. Jablonskis įnagininką kei ė galininku an e anzi y inio eiksmažodžio (pa)da y i: esos unos años años hace pa a ellos lig ios y ag adonios (=leng us y malonius) (Jablonskis 1912b: 2); pa ículas de la ie a hacen andenį d ums u (=d ums ą); impu ezas lo hace pelig oso (=pelig oso) a la salud; hace ki į kie esniu (=kie esnį) (Jablonskis 1920: 26); eikalos peculia idades hacía ellos es ic amen e di e en esis (=ski ingus) (Jablonskis 1926b: 51); aho o hace a homb eos icoingo (= u ingo); la yniškos kanonų ci a as su lengua da ė nuobodžia (=nuobodžią) (Jablonskis 1926e: 1213). P. Meškauskas epa ando I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio pědomis: linksnių e idos y co ección mo i ai 45 consecuen emen e ėmėsi aisykle, que los lengües li uáneos būd a dinis pažyminys de inamas gimine, skaičiumi, linksniu y sólo muy a os casos es nede inamas. En su opinión, del usų idioma enido al įnagininko no hicie a al a consumi : muje en ealidad aho a sólo aún más apsinuogino, y mo alis as, eco dando los iempos de los es idos co os, g ei end án econoce habiéndolas habidos más deco es (=mo e ų apda ą bu us deco iausią) (Meškauskas 1931c: 348); su su mo uma incluso ag ažina p ima e aį, lo hace más cál es (=šil esnį) (Meškauskas 1932b: 351). Įnagininkas jun o al anzi y inio accionmajo di (pa)da y i ue co ido P. Ska džiaus: ab einación hizo lengua sklandesne (=sklandesnę) (Ska džius 1998: 722); aisy as Gim ojoje calboje: p a as pusiaus y ą, que hoy lo hace galingu (=galingą) (Balčikonis 1935a); esa saiká hace casi incapaz (= ą saiką... negalimą) (Ba zdukas 1938: 61). Nuosekliai aisy a En el abajo educa i o: Niau a neskai ė (=nelaikė) gannu, ku s pudie a aumen a la iqueza y pada y ų juoba pasi u inčiupasi u in į (= u ningesnį) (1920: 72); unas esas i maciones ha é Niau ą necesa io y incluso bū inu (=da é necesa io y incluso p i alingá) alsčiuje (1920: 72); apmaudas humano de pada o bejausmiu (=bejausmį) (1920: 73). Bend inée kalboje ya en onces ue is o ins umen os įnagininko y la misma signi icación que ienen de p ielinksninių cons ucciones compe encia. J. Jablonskis įnagininką, pa a o ą be p ielinksnio, aisė į p ielinksninę kons ukciju: él es a á ginklu manos (=su ginklu); llegó pasiun iniai lau o chakelėmis (=su lau o chakelėmis) en manos; belais ius apsiau ė ka ei iai ie imis (=su ie imis) en manos (Jablonskis 1921: 138); eniendo dos diplomas gimnasio y academia, K iaučiūnas yžosi con su ayuda adqui i el supe io secula ciencia cenzą, eque ida gimnasio ka ed ai (= u iendo a es a á y diploma yžosi con su ayuda) (Jablonskis 1926c: 8) Uno de los abajos de J. Jablonskio in es igado as A noldas Pi očkinas más a de esc ibió que J. Jablonskis podía en a agininką aisęs, po que es e más di e ido le apa ecía a mybe (Pi očkinas 1986: 197). J. Jablons11 A in de comp ende mejo y explica los p opios au os de J. Jablonskio, p a a u pasi elk i y unos pocos sakinių, en los cuales el o binis a o eció keis i p ielinksnį. J. Jablonskis aisé así: B. eleg a u asegu ó a eyes con nue os años (=naujųjų me ų) (Jablonskis 1914c: 4) (šalia hay edakcijos p ie ašas: u bū naujųjų me ų dieną. Bene mejo se ía en nue os iempos, a du ėse). Más a de diciendo con mielu no u, una ez más en a izando la impo ancia del con ex o de la co ección, basándose en su a me y indicando semejan es polkų kalbos pa yzdį, J. Jablonskis e a iensas a co egi mielai, no imis (Jablonskis 1928b: 3). Linksnies y p elinksnies dado es la misma co ección: si lo con no u (=no ingai, mielai, no omis) oma (Jablonskis 1928: 123). Del aisymų e J. Jablonskio s a s ymai, aiški įnagininko y įnagininko con p ielinksniu eiškian p iemonę o būdo aplinkybę ski is. 46KALBOS KUlTūRA | 84 kis de allé es os aisymų a ículo no acla ina, sólo p asi a ia que hay que aquella p epa ada cabeza nupuco (plg.: acedió con g an aleg ía, edi o con he mosos idiomas) (Meškauskas 1931c: 350); Semionas laiky is ienų bend ų aisyklių (Jablonskis 1921: 140). P. Meškauskas, g eičiausiai emdamasis pi maisiais J. Jablonskio aisymais, siūlo a o i p ielinksninę kons ukciją: anglas mielu no u (=su mielu no u) Jed eikinas odos idlus su aizio con el mismo p ecisosío b olišku sąžiningumu (=con el mismo p ecisosío b olišku sąžiningumu); los dueños ka íns ápidamen e no a on qué a o ucumo (=con algúnu a o ucumo) los homb es acep a on esa no edad (Meškauskas 1931c: 351). J. Balčikonis įnagininką ambién aisė: g andeliu a gu (=su g andeliu a gu) ing esó él po in en algúnkokį depa amen ą (plg.: con mielu no u, con aša omis p ašė) (Balčikonis 1978: 210); mielu no u acep a é esa maloné (=su mielu no u); espec áculos ėjo mayo ísimo pasecuimo (=con mayo ísimo pasecuimo) (Balčikonis 1978: 71); no iai (=su no u) abajamos (Balčikonis 1978: 828). Desde J. Balčikonio aiškinimų se puede juzga , que em asi šnekamąja kalba, J. Jablonskio ejemplos. P. Ska džiaus opiné misma que J. Balčikonio su p opues o įnagininkas con p ielinksniu basado en simila es cuen os con g an aleg ía, con g an paspechimo, con abie a co azini (Ska džius 1936b: 97). Įnagininkas Gim ojoje el habla aisi o y más a de, ej.: pasi a ismos pa icipan es g aneliu dėmesiu (=su g aneliu dėmesiu) išklausė (Kulbokas 1968: 19). VIETINKAS Los e o es de consumo del ie name una de ecuen es. In e puka io kalbininkai a i ma on que el uso del ie ininko más de odos linksnių es eikiado s e imų kalbų, muchybės klaidų p iežas is lie u ių i usų kalbų ie ininkų suplakimas, naujų, especialmen e abs akčių, ie ininkų a si anda y debido po eikio kalbą in elek in i. Más a menudo icionis a e óneamen e se u iliza exp esando es adosenos expe imen adaja, ámbi o de ac uación, cons ucción, es adosená o señim, es adosenas causa o base, modo de acción o iempo. Vie ininku ne eiškiamas suje o y obje o, po lo que él ne a o inas būsenos pe y ėjui eikš i. J. Jablonskis a los ica ios, eiškiančių luga , a ibuyó y al sen encia: además de es o no hay ka ėse de leche, pe o al lado p opo ciona y habi ua esnį ejemplo be o ka ės be milk (Jablonskis 1928: 97). Así ambos sakiniai J. Jablonskio se p opo cionan como eglasingi. I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio pėdomis: linksnių e o es y co ección mo i ai 47 Nemažai aisymų, elacionados con ne aisyklingai a ojamu ie ininku uncionamien o, būsenos o požymio s ičiai (pe o no luga ai) eikš i. Toks icinis aisy as J. Jablonskio: ellos acusados špipinėjime (=dėl špipinėjimo) (Jablonskis 1911b: 2). P. Meškauskas, aisydamas ne aisyklingai us ojamus ie ininkus ámbi o de ac uación eikš i, mencionábase y aisimo mo i ación. Él esc ibió que en lenguas li uanas es os icininkai su gie on debido a usas in luencia del lenguaje: los sospechosos homicidio (=į a ieji homicidio pa icipan es, sospechosos homicidio) se piden a ibunal, se mues an a es i icados, pe o anie se niega a econoce ma ę ellos šaunančius (Meškauskasc: 1931 350); aquí zamezganse conocin is, p ispechįs ama meilėje (=p ipažįs a su meilę) (Meškauskas 1932b: 353). Sakinys pe mokyklą mes pakilsime kul ū oj (=pakils mūsų kul ū a) co ecomas basado simila es, lenguas li uanas nebūdingais ejemplos: juk nesakoma pakilo s eika oje, sus ip ėjo s eika oje. Según P. Meškausko, čia palab a en endido como nues os p opios asgos, como salud, sabidu ía, in elec o. Sos ene , subi se, escala se sólo es posible en ales ci cuns ancias, que es án al lado nues o, ej.: él su gió en abajo, en ida (Meškauskas 1932a: 506). Panašius e óneamen e pa e o os icininkus aisė P. Ska džius: conside a lo a eš e (=a eš uo ą) (Ska džius 1998: 707); į a ia ė o nužudyme (= ė o nužudymu) (Ska džius 1998: 306); el ibunal okiečių encon ó él culp u (=kal ą) en ilegal uso de pa imonio públicoomeniško, kyšių ėmime (=dėl ilegalizado uso de pa imonio, kyšių ėmimo) (Ska džius 1998: 306). J. K uopas Gim ojoje en el discu so señaló ca ac e ingiausias e o es del iceminis o. En e ellos y a menudo e óneamen e localinku denicia s i is de ac uación: a dyme pasi adino s e ima pa a de (=pe a dymą, a domas); hágime ganóó éco dó (=laimėjo co edo éco dó); comedia o di ecisie iaus pas a yme (=pas a y a) enía pasesekimą; ue į a as padegime (=padegimu) (K uopas 1939: 124). Vie ionis a ne a o inas daik o hab iú, es adosená o señamiú eikš i. Tales casos en sus a ículos aisé J. Jablonskis: kame (=kuo) él culpable? (Jablonskis 1911a: 1, 3); ame culpa es agua (= uo) (Jablonskis 1914b: 2, 3); ame en e enida (= musmus al en e enida) (Jablonskis 1920: 26); Gim ojojolboje aisé A. Salys: kame cosa (=cas cosa); ne ame eikalas (=ne ese eikalas) (Salys 1935: 8) y J. K uopas: dalykas ame (= oks) (K uopas 1939: 124); J. Balčikonis: au o o ius odo kame (= isu , isados) gus a la p ecisión (Balčikonis 1978: 210). P. Ska džius, epa ando sakinį nelaimė ame (=nelaimė, que) daugelis emig an ų užmi š a gim ąją kalbą, en a izó, que al icininkas es en el habla li uáneos ne a o ina g yna usybė (Ska džius 1936a: 92). 48AlBOS KUlTūRA | 84 F ecuen emen e kalbininkų aisi i ie ininkai en opas, obus, uni o me y k ., ej.: g e a sėdėjo mo e is en obus blancos (=bal ais apda ais) (Jablonskis 1926b: 52); él andaba en ajes de kunigo (=kunigo d abužiais) (Jab lonskis 1926c: 8); el ac ual p opie a io del manado Fa ia di Kas o len aus būdo abuelos naminio milo apda e (= ūbais) se queja po las du quias condiciones (Meškauskas 1931c: 351); en ese mismo ins an e engažiuocodame en comple o uni o me (=su oda uni o ma; ie ininkas su gido po usas in luencia del idioma) (Meškauskas 1932: 69); a aón en obos de gue a (=su obe de gue a) (Balčikonis 1935a); niño en šilkiniuose ūbuose (=šilkiniais ūbais) (Damb auskas 1937: 68, 69); su ikau ka iškio ūbuose (=d abužiais) (Juška 1938: 30); apa eció en plno uni o me (=plna uni o ma) (K uopas 1939: 124); libe ado en uno bal iniuose (= ienais bal iniais) (K uopas 1939: 124); Los policmen de Be lín siemp e pa ece i en nue os obos, en blancos guš inas (=nujais obabais, blancos guš inami) (Ska džius 1936: 15); mayo ía de samojedos andan en sus piilís icos ajes (=cailinías d abužiais; con piilinías d abužiais) (Ska džius 1998: 636). Taisizando ales icinos P. Ska džius no ez indicó y co ección mo y ación: localininku gene almen e eiškiama luga , donde qué es ó ocu e. Menė u sen iniu se quie e deci que los samojedos andan no en p endas de es i , como pa io o al ai e lib e, sino en p endas de pieles o con p endas de pieles (Ska džius 1998: 636). Jau a puka iu aisy i dėl ki ų kalbų į akos įsigalėję ie ininkai. A s ume: 25 mylių a s ume nuo Vidu žemio jū os (=už 25 mylių nuo Vi- du žemio jū os) (Balčikonis 1935). A ejije: ju ídimasis [...] en es e caso (=siuo caso) pakenk ų (Juška 1938: 30); ame casoje (= uo caso) (K uopas 1939: 124); en odos los casos (= odos los casos) demues an supe iciales elaciones icionis a en odos los casos no ale como y en odos los acon eciimien os: aquí nues os p e e encias lingüís icas a o inas sólo įnagininkas (Ska džius 1936a: 93). Egzemplio iuje: es e icionis a aisi o Gim ojoje kalboje: laš as dado en dos ejemplio ios (=due o ejemplio iais) (Ju kynas 1938: 19). Galía: odas las ece as de eniká a muje de pas o amien o pasilieka igio y ella oda ía iene sus p isilaiky i (=pasilieka los mismo alo es) (esis icininkas es s e imybė, encida de usų kalbos) (Meškauskas 1931c: 348). En o ma: jugado icus es á en buena o maje (=buenas o mas) (K uopas 1939: 124); plg.: él buena cabeza, s ip ios pulmones). Nuo a: él es aba en buenje nuo aikoje (=buenos nuo aikos) (Ska džius 1998: 344); P. Meškauskas es e icininką aiza po que que él en li uanos habla a si- I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio pėdomis: aleg nių e o es y co ección mo i ai 49 encon po usų y okiečių lenguas in luencia: si muje es a menudo se ía op imis iškoj nuo aikoj, es o (=op imis iškai nusi eikusios) (Meškauskas 1932: 68). Pa idale: c inoji clin is, como y o os mine ales, cuando cuando se encuen a pa idale k is alų (=k is alų pa idalo) (Jablonskis 1920: 26); okiečiai maną asigna oda Li uania a Polonia, sólo aún no sabe, en qué o maj [...] o Lublino unijos pa idale (=kokia o ma [...] o Lublino unijos pa idalu) (Juška 1938: 30); apa eció žalcio pa idale (=pa idalu) (K uopas 1939: 124). Reikale: con ellas co azys nau ilus eikaluos (=yas co azys nau ilus asun os) son sensibles (Ba zdukas 1940: 24); ame eikale (= uo eikalu) k eipkis en él (K uopas 1939: 125). Sąs a e: andenilis es á isokių kūnų sąs a e (= andenilio es á en isokių kūnų, isokių kūnų sudė yje) (Jablonskis 1920: 26); isėjo en el pe manen e sąs a e (=nuola ine sudė imi) (K uopas 1939: 124). Skaičiuje: imp esdino en g andes núme os (didelį skaičių) (K uopas 1939: 125). En sumo: ago 300 li os sumoje (=sumai) (K uopas 1939: 124); esc ibió cuen a a 100 li os sumoje (=sumai) (Ska džius 1998: 344). S iliuje: palamai cons uy i š edų s iliuje (=š edų s iliaus) (Meškauskas 1932c: 70); namas cons uido au iškame s iliuje (=s iliumi) (K uopas 1939: 124). S o ía: ¿a us edes no les a e güenza al es o ía (= ales) mos a se a pe sonas (Meškauskas 1931c: 350); se pide indica en qué es adi el cob o de la deuda (=kiek es deudas isieško a) (Ska džius 1998: 720); e guda okiame es ayje (= okiam) mos a se (K uopas 1939: 124); lo encon ó bi ame es ai e (=di ą) (Ska džius 1998: 344). Temoje: esc ibimos ašinį emoje (= ema) Mai onio ly ika (Ska džius 1939a: 9). J. Jablonskis aisė y o os depu is as, ej.: su pe iódico se ási se imp ime en dos idiomas (=d iem kalbom); odos los pe iódicos an en li uanos lengua (=lie u ių kalba); y la íes quiso susi ungime habla p igim oje kalboje (=gim ąja kalba kalbė i) (Jablonskis 1911b: 2); él demues a excelen emen e nosimanąs en odas kojinių ypa ybėse (=apie peculia idades) (Jablonskis 1926 : 741, 746). P. Ska džius panašius casos ambién aisé: okiečiai labai maža enusimano lie u ių kalbojeapie (= lie u ių kalbą). En su opinión, desimany i en el habla o en o as equalas es nadacuo nepa eisinama e s inė s e imybė (Ska džius 1936a: 92), dichoima odo a koje es e s inė (iš okiečių, usų kalbų) in eligen ų kalbos ypa ybė, po lo que lie u ių kalbai s e ima. P. Ska džius es ic amen e es e ie- 56KALBOS KULTÜRA | 84 M e š k a u s kas P. 1931a: de iciencias de la lengua pe iódica. Vai as, No 78, p. 390397. M e š k a u s kas P. 1931b: de iciencias de la lengua pe iódica. Vai as, N . 9, p. 5867. La Comisión conside a que las medidas adop adas po el Es ado miemb o no cons i uyen ayuda es a al en el sen ido del a ículo 107, apa ado 1, del T a ado. M e š k a u s kas P. 1931c: de iciencias de la lengua pe iódica. Vai as, No 11, p. 345354. M e š k a u s kas P. 1932: de iciencias de la lengua pe iódica. Vai as, No 1, p. 6669. M e š k a u s k a s P. 1932a: de iciencias de la lengua pe iódica. Vai as, N . 4, p. 505510. M e š k a u s kas P. 1932b: de iciencias de la lengua pe iódica. Vai as, No. 3, 350 358. M e š k a u s kas P. 1932c: de iciencias de la lengua pe iódica. Vai as, No 5, p. 7074. M e š k a u s kas P. 1932d: de iciencias de la lengua pe iódica. Respues a E. Viskan ai y algunas explicaciones. Vai as, No 78, p. 358363. M u k a J. 1917: Recenzijos. Lais oji Escuela Li uana (Pe apilis), No 1, p. 1415. P i o č k i n a s A. 1986: Jono Jablonskio aisymai, Kaunas: Š iesa. S a l y s A. 1925: Debido A. Vi eliūno Kalbos noaiškumų. Lie u is, No 10, 6 de ma zo, p. 1011. S a l ys A. 1935: Escuela y sen ido del lenguaje. Gim oji habla, s ą s. 1 2, p. 710. S a l y s A. 1937: Desde no ybines p ác ica de la lengua. Gim oji lengua, sąs. 8, p. 134137. S a l y s A. 1938a: Debido na do kilmininko y a dininko. Li uania aidas, No 167, 13 de ab il, p. 4. S a l y s A. 1938b: No en mayo ía, pe o mayo ía p i a é. Li uania aidas, No 106, 9 de ma zo, p. 4. S a l y s A. 1938c: Vado au i, ep esen a u i kam, y no qué. Lie u os aidas, No 193, 2 de mayo, p. 4. S a l y s A. 1938d: laba día, no labą día. Li uania aidas, No 470, 17 de oc ub e, p. 3. S a l y s A. 1979: Raš ai. T 1. Bend iné habla, Roma. Ska džius P. 1999: Rink iniai aš ai. T 5. Akcen ologija, bend inés lengua cul u a, publicís ica, Vilnius: Mokslo y enciklopedijas ins i u os de publicación. S k a d ž ius P. 1930: Debido nues os c í icos opiniones sob e emas de lengua. – Kalba, sąs. 2, p. 8493. S k a d ž i u s P. 1935a: Bend inė kalba y sus especies. Gim oji lengua, sąs. 12, p. 37. I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio pėdomis: linksnių e o es y co ección mo i ai 57 S k a d ž i u s P. 1935b: Klausimų k ai elė. Gim oji lengua, sąs. 10, p. 173. S k a d ž i u s P. 1935c: Apž alga (dėl E. Viskan os „Pu ino kalbos k i ikos šešėly“). – Gim oji kalba, sąs. 8, p. 124–126. S k a d ž i u s P. 1935d: Taisymai. – Gim oji kalba, sąs. 10, p. 171–173. S k a d ž i u s P. 1936: Klausimų k ai elė. Gim oji lengua, sąs. 12, p. 1317. S k a d ž i u s P. 1936a: Taisymai. Gim oji lengua, sąs. 6, p. 9293. S k a d ž i u s P. 1937: Recenzijos. P oš ais ė. Gim oji lengua, sąs. 9, p. 158 160. S k a d ž i u s P. 1939: Klausimų k ai elė. Gim oji lengua, sąs. 1, p. 9. S k a d ž i u s P. 1997: Rink iniai aš ai. T 2. Bend inés de la lengua emas, Vilnius: Mokslo y enciklopedijas ins i u o de publicación. S k a d ž i u s P. 1998: Rink iniai aš ai. T 3. Bend inés emas de lengua, Vilnius: Mocklo y enciklopedijas ins i u o de publicación. S o ny s M. 1940: Mode nybės nues os dichos de p ensa. Gim oji lengua, sąs. 4, p. 5859. Š u k y s J. 1995: ¿Cuál mejo : ponas di ec o iau o pone di ec o iau? Gim oji kalba, No 89, p. 13. Educa i o abajo, 1920: C í ica y bibliog a ía, No. 89, p. 6276. Ta l m a n a s J. 1933: Klausimų k ai elė. Gim oji lengua, sąs. 3, p. 3943. Ta l m a n a s J. 1934: Klausimų k ai elė. Gim oji lengua, sąs. 710, p. 118 120. V i e liūna s A. 1923: C í ica y bibliog a ía. T abajo de Educación, No 67, p. 486488. V i e l iūnas A. 1925: Kalbos neaiškumai. Lie u is, No. 7, 13 de eb e o, p. 13. V i e l i ū na s A. 1925a: Palbos neaiškumai. Respues a a Sali. Lie u is, No 14, 3 de ab il, p. 13. V i s k a n a E. 1935: Kalbos dalykai. Las c í icas del lenguaje pu ino šešėly. Vai as, No 78, p. 366371. Zemaičių i lie u os apž alga, 1890, No. 2. Recibió 2011 11 30 58 KALBOS KULTÜRA | 84 FOLLOWING THE PATH OF JONAS JABLONSKIS: CASE ERRORS AND WHY THEY SHOULD BE AMENDED Summa y S a ing wi h Jonas Jablonskis, he sys ema ici y and a emp s o s eng hen he li huanian language no m ha e become mo e consis en . A he beginning o he 20 h cen u y he no m expe ienced a majo impac o linguis s wo king in he jou nal Gim oji kalba, such as Ska džius, Salys, Jonikas, Talman as, la e Bal či konis, Damb iūnas (Damb auskas). Since he middle o he 20 h cen u y a emp s o se he no m ha e become much less indi idualis ic, mo e o ganized, con ibu o s o he jou nal Gim oji kalba we e engaged in hea ed discussions on a numbe o opics ela ing o he heo y o language cul u e as well as many o i s p ac ical issues, language use and no m se ing in s anda dised language. Va ious newspape s and magazines s a ed publishing a icles dealing wi h p ac ical language issues, including deba able opics. The a icles ocused on he esea ch in o g amma ical cases and hei usage, including e o s, ound in he ac ual language usage o he ime. The p esen pape o e s an o e iew o he i s s eps when he cases we e s a ed o be amended, a emp s o amend he usage o he cases by linguis s o he pe iod be ween he wo wo ld wa s, easons o such amendmen s gi en by J. Jablonskis and linguis s o he Gim oji kalba, some la e epe cussions. El esumen de ea ly amendmen s o case usage se puede esumi señalando que las azones pa a ales enmiendas no siemp e ue on su icien emen e de alladas and wellg ounded; in mos cases e e ence was made o he impac o Russian, Polish and Ge man. Algunos au o es señala on el impac o o eign languages as he key eason o all amendmen s, wi h no e e ence o he laws o language. An inclina ion o adop he easons om o he au ho s is no iceable. The easons suppo ed by a gumen s a e only gi en in he discussion sec ion. In he cou se o discussion, some o he , mo e i id, easons eme ged; di e en opinions and new app oaches o language we e ac i ely exp essed. Jablonskis abs ained om commen ing and a emp ed o p o ide mo e examples, ied o sa e space and ime. Ve y o en he explica ion p incipalmen e included a sen ence quo ed om ano he au ho , which was gi en as an example o s anda d language. No discussion as o i s well o medness was ound. In o he wo ds, he sen ence by ano he au ho was he mo i a ion o p esen i . In many cases he name o he au ho was mos ly elied on. O en he same adi ion o amending is no iceable in he wo ks o se e al au ho s. Jablonskis mus ha e elied on he da a o he dialec s, olklo e, collec ions o songs and g amma s. In all o his amendmen s Jablonskis a emp ed a language well o medness, sys ema ici y and consis ency. His p o- I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio pėdomis: linksnių e o es y co ección mo i ai 59 posal o eplace he nomina i e case by he pa i i e geni i e (Geni i us pa i i us) was among he mos consis en . When amending, e e ence was mos ly made o he da a o he dialec s, he language no ms se by g amma s; howe e , he con ex and adi ion o usage we e also impo an . The geni i e case was among he mos hea edly deba ed and mos equen ly amended cases, which mus ha e been due o he wholepa ela ionship o en exp essed in li huanian by he geni i e case. Nume osas amendmen s o he da i e case we e he esul o longlas ing discussion and a ange o di e en opinions. The da i e e oneously used o e e o an objec was amended in he mos consis en manne . The o e iew o all amendmen s o he accusa i e, commen s and ideas sugges ed by di e en au ho s ha e led o a conclusion ha he usage o he geni i e case wi h he e bs o add ess was luc ua ing. Los da os ecogidos de di e en es au o es ha lle ado a una conclusión que he mos equen eason o amending he ins umen al case is he impac o o he languages (Russian, Polish, Ge man). Jablonskis, in his discussion wi h some o he au ho s, used he da a o he dialec s. la e linguis s mo e o en e e ed o he con ex , e y seldom also o he laws o he li huanian language. When amending he loca i e, he linguis s in ui ion seems o ha e been he leas eliable; mo e a gumen s we e p o ided. Despi e ha he usage was a he luc ua ing, he amendmen s o he loca i e we e la gely s able. KEy wORDS: nomina i e case, geni i e case, da i e case, accusa i e case, ins umen al case, loca i e case, codi ica ion. IRENA SMETONIENĖ BRIGITA DAMBRAUSKAITĖ Vilniaus uni e si e as Uni e si e o g. 3, lT01513 Vilnius [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed] [email p o ec ed]