Jono Jablonskio pėdomis: linksnių klaidos ir taisymo motyvai

I. SMETONIENĖ, B. DAMBRAUSKAITĖ. Jono Jablonskio pėdomis: linksnių klaidos i aisymo mo y ai 25 KAlBA IRENA SMETONIENĖ BRIGITA DAMBRAUSKAITĖ Vilniaus uni e si e as JONO JABlONSKIO PĖDOMIS: lINKSNIŲ KlAIDOS IR TAISYMO MOTYVAI ESMINIAI žODžIAI: a dininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, ie ininkas, no minimas. ĮVADINĖS PASTABOS Apie linksnių a oseną, eikšmes i klaidas ašy a nemažai. XIX a. pabai- goje p adė a in ensy iai no min i bend inę lie u ių kalbą, jos aidai s a būs jau Va pe spausdin i kalbos s aipsniai. Neabejo ina, kad nuo Jono Jablons- kio bend inės lie u ių kalbos no mų sis eminimas i į i inimas apo nuo- seklus. XX a. p adžioje didelę į aką no minimui da ė Gim osios kalbos kalbininkai P anas Ska džius, An anas Salys, Pe as Jonikas, Ju gis Talman- as, ėliau Juozas Balčikonis, leona das Damb iūnas (Damb auskas). Nuo XX a. idu io no minamoji eikla apo kolek y inė, o ganizuo esnė. Į ai- iuose laik aščiuose i žu naluose pe iodiškai p adė i skelb i s aipsniai p ak- iniams kalbos eikalams ap a i, im a polemizuo i. Tuose s aipsniuose dažniausiai nag inėjami pa ieniai į ai ių linksnių a ojimo a ejai i klai- dos, susijusios su o me o a osena i ak ualijomis. Šiame s aipsnyje apž elgiama linksnių klaidų aisymo p adžia, a puka- io kalbininkų pas angos no min i linksnių a oseną, J. Jablonskio i Gim- osios kalbos kalbininkų aisymų mo y acija, kai ku ie ėlesni a ga siai. Kaip s a biausias pasi ink as J. Jablonskio da bas Linksniai i p ielinksniai, išleis- 26 KAlBOS KUlTūRA | 84 as 1928 me ais, nes jame sis emiškai i nuosekliai ap ašy os linksnių eikš- mės, su o muluo i linksnių a ojimo p incipai, pa eik a pa yzdžių, nu o- dy i klaidingi a ejai. Pe ž elg i i į y imą aip pa į auk i leidiniai, ku- iuose nemažai s aipsnių kalbos a ojimo klausimais paskelbė J. Jablonskis (Va pas, Vil is, Š ie imo da bas, San a a, Lie u a, Lie u is, Kalba, ak ua lūs kalbos sky eliai Lie u os žinių i Lie u os aido laik aščiuose), e ingi ki ų pe iodinių leidinių s aipsniai (minė inas Vai as, Ry as, P adai i žygiai, Aidas, D augija, Pane ėžio balsas i k .). Duomenys aip pa ink i iš kalbos p ak ikos leidinių. Pi miausia minė inas a puka io Gim osios kalbos kalbi- ninkų – P. Ska džiaus, A. Salio, l. Damb ausko – pa eng as Kalbos pa a- ėjas, išleis as 1939 me ais. VARDININKAS Daugiausia a dininko klaidų pas ebė a a ojan šį linksnį ie oj dalies kilmininko, k eipian is a dininku į asmenis, jų g upes, gy ūnus, daik us a eiškinius, klys ama dėl s y uojančios a dininko i galininko a osenos, a dininko bū iui eikš i, a do a dininko i a do kilmininko a ojimo. Va dininkas į dalies kilmininką aisy as jau J. Jablonskio: Va ėnos mies elyje, be žydų, gy ena i lie u iai (=lie u ių) (Jablonskis 1911a: 1); ne ienam a si ado ne ikė i d augai (=ne ikė ų d augų)1 (Jablonskis 1912a: 1–2); jie iešėjo įs aigose, ku iose bu o se gan ys žydai (=se gančių žydų) (Jablonskis 1914: 4); an žemės pasi aiko sū ūs šal iniai (=žemėje pasi aiko sū ių šal inių) (Jablonskis 1920: 26); jau i miškai egliniai, ked iniai i be žiniai (=eglynų, ked ynų i be žynų) pasi aiko (Jablonskis 1926a: 2); nė sapne nemaniau, kad okie dalykai (= okių dalykų) galė ų bū i (Jablonskis 1926d: 159); y a žmonės (=žmonių) su mažesnėmis a didesnėmis ydomis (Jablonskis 1926b: 50). Dalies kilmininką J. Jablonskis siūlė i ada, kai a dininkas eiškia abs- akčias są okas, medžiagą: daba jau y a il is (= il ies), kad ligonis išgis (Jab lonskis 1911a: 1); ėl da yk aip, kad au iš o bū ų nauda (=naudos) (Jablons- kis 1925a: 1212); andenilis y a isokių kūnų sąs a e (= andenilio y a isokiuo- se kūnuose, isokių kūnų sudė yje) (Jablonskis 1920: 26); molis es i isokios spal os: bal os, gel onos (=molio y a, es i isokio) (Jablonskis 1920: 25). 1 Ci uojami pa yzdžiai ašomi laikan is daba inių ašybos aisyklių; kai ku ie pa yzdžiai s aipsnio au o ių su umpin i. Red. pas aba. I. SMETONIENĖ, B. DAMBRAUSKAITĖ. Jono Jablonskio pėdomis: linksnių klaidos i aisymo mo y ai 27 S aipsnių paskelbimo me ai (1911, 1912, 1914, 1920, 1925, 1926) odo J. Jablonskio aisymų nuoseklumą. Jis y a ašęs, kad kai ku iuos pasakymus bū ų galima i „ iena ki a žmonių kalbos a me pa eisin i“ (Jablonskis 1911: 2), ačiau siūlė okių a dininkų eng i. Sakinių, ku iuose kalbinin- kas eikia i a dininką, i kilmininką, y a ge okai mažiau: auksas, sidab as i daba pasilai o g yname pa idale (=aukso, sidab o i daba pasi aiko g y- no pa idalo) (be kalnų auksas, žemės auksas gali bū i i g yno pa idalo) (Jablonskis 1920: 26). Vieno s aipsnio pabaigoje J. Jablonskis p isipažįs a, kad aisydamas be eik nieku nesi eisina, neaiškina klaidų aisymo („sun- ku bu o i ie os as i isokiems kalbos aiškinimams“) (Jablonskis 1925a: 1217). Vienas s a biausių aisymo k i e ijų – gy oji žmonių kalba i g a- ma ikose už iksuo os kalbos no mos. Kalbininkas y a pab ėžęs, kad aisy- klingai a o i kalbą labiausiai padė ų pačių žmonių domėjimasis a mėmis, au osaka, eikė ų „naudo ies ienoki o kalbininko nu odymais i ben ienu kalbos ado ėliu (kalbos sin akse)“ (Jablonskis 1911a: 3)2. Remda- masis dalies kilmininko aisykle a dininką aisė i P anas Meškauskas: pasklido apylinkėj gandai (=gandų) (Meškauskas 1931: 61); iš Ame ikos a ėjo žinios, kad bank u a o da 4 bankai (=žinių; p z., pasklido kalbų) (Meškauskas 1932: 67). Daug s a s y a i disku uo a dėl k eipinio a dininko, ypač dėl k ei- pinio p iedėlio ponas a osenos. P. Ska džius a dininką k eipinio p iedėliui eikš i eikė dėl a ojimo adicijos. Jo nuomone, šalia pone moky ojau gali 2 G iež as a sakas į J. Jablonskio aisymus išspausdin as 1912 m. D augijos leidinyje. Adomas Jakš as (pasi ašęs D uskiumi) pik ai k i ika o kalbininką dėl daugybės nebū inų aisymų, pe didelio pasi ikėjimo, nuomonės g iež umo i nu a imų absoliu umo („Rygiškių Jonas nep ileidžia jokių abejojimų, jis ke a kaip su ki iu“) (Jakš as 1912: 285). Pasak A. Jakš o, J. Jablonskis i ina, kad eikia ašy i daba y a il ies, kad ligonis išgis; algyk, kad y a no o; bu o p ogos su juo pasikalbė i; a jis u i p o o i k ., o sakiniai daba y a il is; algyk, kad y a no as; bu o p oga su juo pasikalbė i; a jis u i p o ą i k . esą klaidingi. A. Jakš o manymu, abu a ian ai ge i, ik ski iasi p asmė, i siūloma J. Jablonskiui aip g iež ai ne- si em i žmonių kalba. J. Jablonskis 1912 m. Vil yje y a pa ašęs i onišką s aipsnį, ku iuo k eipėsi į A. Jakš ą i bandė nuosekliai a em i isas jo pas abas. Teigė, kad A. Jakš as nea k eipęs dėmesio į pas abas, ku iose sakoma, kad jis, J. Jablonskis, nė nemėginęs su ašy i isų pa aisymų, nes am eikia išmany i isas a mes. J. Jablonskis bando pasi eisin i, a gumen uo ai pag įs i i am ik us linksnių a ojimo a ejus. Nesu inka dėl sakinių daba y a il is; būsią i žmo- nės aisymo. Mo y acija aiški: jo nuomone, dalies kilmininkas šiuose sakiniuose, šiuo pa- a ojimo a eju inka ge iausiai, ačiau pab ėžia, kad galimas i a dininkas, jei kalbama apsk i ai apie il į, isus žmones (Jablonskis 1912d: 2). 28 KAlBOS KUlTūRA | 84 bū i sakoma i ponas moky ojau, be ge iau saky i Visagalis Die e, nes isa- galis isų pi ma y a būd a dis (plg. ge asis ė e) (Ska džius 1998: 514)3. J. Jablonskis objek o a dininką eikė kaip no minį. Taisydamas saki- nius galininką jis kei ė a dininku: gi ą y ą (=gi as y as) ma y i bjau u (Jablonskis 1912b: 2)4; saldainius (=saldainiai) jų pe kama en, ku g ažiau 3 Vėliau dėl k eipinio o mos yko daug diskusijų, pa yzdžiui, Vy au as Amb azas įp as esne o ma laiko a dininką: k eipian is žodžiu ponas įp as esnė o ma y a a dininkas (ponas di- ek o iau), no s pasakomas i šauksmininkas (pone di ek o iau). Pasak kalbininko, a dininkas čia įsigalėjo, ma y , odėl, kad mandagumo p iedėliu einan is žodis u i būd a džiui būdingą poziciją (Amb azas 1990: 11). Taigi abi o mos šiuo a eju esančios aisyklingos. Jonas Šu- kys p i a ia, kad abi o mos galimos, ačiau a dininko eikė ų eng i (Šukys 1995: 13). G ama ikoje sakoma, kad o icialusis mandagumo k eipinys e ka čiais šnekamojoje kalboje eiškiamas daik a a džio ponas ienaskai os a dininku, ki ais a ejais a dininkas y a ne- eik inas i laikomas klaida. An anas Rasima ičius aip pa mano, kad p ieš k eipinį einan- is p iedėlis pap as ai de inamas su k eipiniu, ačiau daik a a džio ponas a dininkas – ne klaida. Kalbos p ak ikos pa a imuose (1976) daik a a džių ponas, d augas a dininko i šauks- mininko o mos eikiamos kaip lygia e ės, o isais ki ais a ejais a dininkas k eipiniui eikš i ne a o inas. Kalbos pa a imuose (2009) ponas laikomas šalu iniu no mos a ian u, inkamesniu lais iesiems s iliams. 4 1912 m. Vil ies ečiame nume yje p asidėjo polemika a p Emšos ( ašy ojo Ma celino Šikšnio) i J. Jablonskio. Išspausdin as Emšos s aipsnis dėl J. Jablonskio aisymų i pa ies J. Jablonskio a sakymas. K i ikuodamas kalbininko aisymus Emša ėmėsi susiklosčiusiomis adicijomis. Vie oj J. Jablonskio eik o galininko siūlo a dininką: jie kūną jau sub endę, jau i p o ą b ęs a (=jų kūnas jau sub endęs, jau i p o as b ęs a) (Jablonskis 1912c: 1). Emša pa eikia analogiškų pa yzdžių („juk sako ugiai sub endę, asa ojus b ęs a, be ne asa ojų, ugius b ęs a“) (Jablonskis, en pa ) i sako, kad emdamasis šnekamąja kalba aip saky i pa a ia J. Jablonskis. Emša abejoja, a ik ai aip žmonės kalba, k i ikuoja kalbininką, kad jis žmonių kalba pe daug pasi iki („man odos, kad daug o mų žmonės a oja ne aisy- klingai, ne pagal g ama ikos i logikos eikala imus“) (Jablonskis 1912c: 1). J. Jablonskis p i a ia, kad a dininkas šiame sakinyje gali bū i a ojamas, ačiau i sa o pa aisy ą sakinį gina emdamasis ki ais kalbos pa yzdžiais: jis kojas šąla; kojas pa a gau; jis sp andą nu ūko; kad u gal ą nu ūk um; ka inukas kojeles išlūžo; a jau apšilai ankas; ankas kojas pailsau (Jablonskis 1912c: 2). Teigia, kad Emšos pasiūly as pa yzdys ugius b ęs a nieko neį odo. Čia, pasak J. Jablonskio, u ime nusakymo a ba nusakomosios da- lies galininką. J. Jablonskis y a aisęs i okį sakinį: jie kūniškai jau sub endę, jau i p o iš- kai b ęs a, ad pačiame pi mame s aipsnyje jis šiuos p ie eiksmius pakei ė galininko links- niu, adinasi, šiuo a eju su ikdamas, kad abu a ian ai aisyklingi, pasi inko sau p iim- inesnį – galininką. Panašiai J. Jablonskis a dininką kei ė galininku 1926 m. Lie u os žu nale aisydamas Mo iejaus Gus aičio pa ašy ą Pe o K iaučiūno Monog a iją: jose mokinys... jau ėsi a gimęs p o ė ių d asia (p o ė ių d asią a gimęs); i isi g įž a sus ip ėję au os d asia (=sus ip ėję au os d asią) (Jablonskis 1926c: 8). Taisymo mo y acija nepa eikiama. Jono Palionio nuomone, J. Jablonskis galininko eikalingumą eisino okiais konk ečios eikšmės, be olimos p asmės liaudiniais posakiais, kaip „nušalęs ankas, pa a gęs kojas, gal ą nu a - gęs, eidą nuš i ęs“. I. SMETONIENĖ, B. DAMBRAUSKAITĖ. Jono Jablonskio pėdomis: linksnių klaidos i aisymo mo y ai 29 pada y a (Jablonskis 1914: 4); p isieis badą kęs i (= eks badas kęs i) (Jablons- kis 1917: 2). Panašiai aisė Jonas Mu ka: jaunam ma be neliui eik p o ą (=p o as) plė o , kad ėliau išaugus naudingu pas o („su es inis eiksnys ša- lia bend a ies a dininko eikalingas“) (Mu ka 1917: 14–15). Gim ojoje kal- boje eikiamos abi o mos: eikia u ė i ą eikalą, eikia u ė i as eikalas (Talman as 1933: 40). Kalbos pa a ėjuje abu a ian ai ( eikia da bas di b i i eikia da bą di b i) eikiami kaip lygia e čiai, nu odomas s a bus a gumen- as: galininkas plačiau a ojamas aka ų aukš aičių bei žemaičių a mėse i odėl eik inesnis bend inei kalbai (Kalbos pa a ėjas 1939: 105). P. Ska džius, no s i ašė, kad sakiniai šulinys kas i neleng a i šulinį kas i neleng a y a lygia e čiai (Ska džius 1998: 177), da ka ą pab ėžė min į, kad a dininkas plačiai a ojamas y ų a mėse, ačiau žemaičiai ie oj a dininko sako ga- lininką. Is o ija i daba inė a osena odo, kad a dininkas nebė a gajus, odėl no minė o ma galė ų bū i galininkas (Ska džius 1998: 688). J. Jablonskis, emdamasis gy ąja kalba (man šonus skauda, ankas gelia), aš uose andamą a dininką su eiksmažodžiu sopė i, skaudė i aisė į gali- ninką: skaudėjo isi aumenys, isi kaulai (= aumenis, kaulus) (Jablonskis 1925b: 186); suskaudo udžiui ši dis (=ši dį) (Jablonskis 1926b: 50); o š ai su eiks- mažodžiais pa a g i, suk is kalbininkas palieka a dininką i keičia isą kons- ukciją: jis gal ą pa a go (=jo gal a pa a go) (Jablonskis 1927: 2, 4). Visada daug klausimų kėlė a dininko i įnagininko a osena. Ne ka ą sa o s aipsniuose J. Jablonskis daik a a dinį bū io a dininką y a kei ęs įnagininku: kun. Jus inas bu o Pe apilio Kunigų Akademijos p o eso ius (=p o eso iumi) i ekonomas (=ekonomu), o paskui – Žemaičių Kunigų Semi- na ijos inspek o ius (=inspek o iumi), galop jos ek o ius (= ek o iumi); Va - nių semina ijos ek o ius uo me u bu o Mo iejus Valančius (= ek o iumi); i apo jis ka alikų šeimynų židinys (=židiniu) (Jablonskis 1926g: 404)5. Įnagi- Emša k i ika o J. Jablonskio aisymus i dėl pasikei usios sakinio p asmės. Čia J. Jablons- kis pa eikė ki ų kalbų pa yzdžių (lenkų, p ancūzų, okiečių) i emdamasis jais pab ėžė kon eks o s a bą. Aki aizdu, kad J. Jablonskis bandė aisy i sis emiškai, s engėsi į i in i sis emą, suku i bend ąsias aisykles. 5 A. Jakš as D augijos leidinyje išspausdin ame s aipsnyje pik ai k i ikuoja J. Jablonskį, kad jis su eiksmažodžiu bū i isu liepia a o i a dininką i a me a kons ukciją su įnaginin- ku. Pasak k i iko, „au o ius nege ai da o palikdamas ik ieną kons ukciją. Mums ne įs abu, kad Rygiškių Jonas nemoka a ski i okių sakinių p asmės: jis y a ka alius ( ik as) i jis y a ka aliumi (an scenos)“ (Jakš as 1912: 287). J. Jablonskis su nepag įs a A. Jakš o k i ika nesu inka. Esą i s aipsniuose aip nė a ašęs. Kalbininkas sako, kad minė ą sakinį paci a o iš An ano Juškos žodyno, juo pasi ėmė i pa a ė ki us panašius sakinius aip ai- sy i. Va dininko i įnagininko ski is jaučiama, be J. Jablonskis konk ečiau, be suminė ų 30 KAlBOS KUlTūRA | 84 ninkas, kaip ašė J. Jablonskis, a ojamas dėl eiškiamos nenuola inės bū- senos, i imo, apsmo. Daba įp as o e mino a do a dininkas J. Jablonskis ne a ojo, jo da buose minimas eiksnio a dininkas nebu ėlis, ku is aisomas kil- mininku: bėga upė K ažan ė (=bėga K ažan ės upė); jau i kaimas Beduoniai ma y i (=Beduonių kaimas). Pagal analogiją y a aisęs i žodžių a ką: aną nak į kaime Se dokų (=Se dokų kaime) išplėšė ieno ūkininko klė į; daba įku sią mokyklą kaime Bed uskių (=Bed uskių kaime); g eičiausiai pagal ana- logiją bu o aisomas i ie ininkas: malūnas mies e Rad iliškyje (=Rad iliš- kio mies e) (Jablonskis 1911b: 2). Ju gis Talman as Gim ojoje kalboje ašė, kad a do a dininkas s umia iš a osenos a do kilmininką. Pasakymai ga lai is „Kęs u is“, gimnazija „Auš a“ y a lie u ių kalbai s e imi. Reikė ų saky i iš ažiuoja „Kęs učio“ ga lai is (Talman as 1934: 118). Remdamasis gy ąja kalba Juozas Balčikonis pa eisino okius pasakymus kaip upė K a- žan ė (Balčikonis 1978: 72). P. Ska džiaus ašy a, kad pa adinimuose ge iau a o i adinamąjį apib ėž ies kilmininką: Š iesos spaus u ė, Bal ijos jū a, Š y u io knygynas, „Reginos“ labo a o ija ( ie oj pagamin a labo a o ijoje „Regina“), Pienocen o užkandinė ( ie oj užkandinė Pienocen as), no s ne- peik i i kai ku ie a do a dininko a ejai (Ska džius 1998: 741). A. Salys 1938 m. išspausdin ame s aipsnelyje sako, kad a do kilmininkas y a sena pa yzdžių, čia jos neišplė oja: „ši ų d iejų linksnių ski umas, a ojan juodu a iniui, y a dalykas labai painus“ (Jablonskis 1912d: 3). Kad A. Jakš o k i ika bu o nepag įs a i kad J. Jablonskis iš iesų g iež ai neliepda o ašy i a dininko, odo a ejai, kai aisomiems sakiniams J. Jablonskis pasiūlo i a dininką, i įnagininką: jie no ė ų ado au i liaudimi (=jie no ė ų bū i liaudies ado ai, ado ais, liaudžiai ado au i) (Jablonskis 1911b: 2). J. Jablons- kiui kalbos sis emingumas bu o ienas s a biausių aisymo k i e ijų. A. Jakš as, eigdamas, kad J. Jablonskis engia įnagininko, nepasako, kodėl k i ikuoja šį kalbininko pa aisy ą sakinį: į ekspe us bu o pak ies i i paskui pa ež i penki žmonės (=eks- pe ai bu o pak ies i i paskui pa ež i penki žmonės) (Jakš as 1912: 287). Kalbėdamas apie įnagininką i jo engimą J. Jablonskis ašė, kad eikė kele ą aisymų am pačiam sakiniui, iš ku ių bu o galima pasi ink i sau inkamą aisymą, ku is ik ų i pagal p asmę. Jablonskio nuomone, A. Jakš as k i ika o nemo y uodamas, nepa eikdamas jokių pa yzdžių. Visame s aipsnyje J. Jablonskis ginasi, kad niekada g iež ai ne eikalauja i neliepia a o i ieno a ki o jo pasiūly o aisymo. P iešingai – s engiasi pa eik i kele ą a ian ų. K i ikuodamas i peikdamas aisymus (nebū inai ik linksnių) A. Jakš as kal ina J. Jablonskį už ai, kad jis nepasako, kodėl eikiamas aisymas y a ge esnis, kalbininkas nepag įs ai b uka jokia logika nepaaiškinamus i sa o a mės žodžius, aiso ik odėl, kad žodis a kons ukcija iesiog nepa iko, bando į es i ieną žodį ie oj a ojamų ki ų, eikalauja, kad žmonės a o ų jo pasiūly ą kons ukciją, pa a ia e s i sla iškus sakinius, žodžius keičia nieku negi dė omis kons ukcijomis, o a gumen ai esą nemoksliški. Taigi J. Jablonskis bu o kal inamas aisymais be mo y acijos i a gumen ų, pe dideliu ėmimusi in uicija i kalbos jausmu. I. SMETONIENĖ, B. DAMBRAUSKAITĖ. Jono Jablonskio pėdomis: linksnių klaidos i aisymo mo y ai 31 lie u ių kalbos ypa ybė, p z.: Telšių mies as, Nemuno upė. Tačiau is labiau įsigali naujo ė – a do a dininkas. Tokie J. Jablonskio duodami pa yzdžiai kaip ka inė „Aldona“ y a naujada ai, be neiš engiami. Sudė iniame pa- adinime eikia linksniuo i ne ik pažymimuosius žodžius, be i ik inį a dą: „Lana“ išdi biniai (=„Lanos“ di biniai); iš laik aščio „Ūkininko pa a- ėjas“ (=iš „Ūkininko pa a ėjo“ laik aščio); di ba bend o ėje „Ranga“ (=di - ba „Rangos“ bend o ėje) (Salys 1938a: 4). Disku uo a dėl a dininko i galininko a osenos pasis eikinimo o - mulėse. Daugiausia diskusijų kilo dėl pasis eikinimų labas y as, laba die- na i pan. a ojimo. A. Jakš as kaip p iim inesnį nu odo a dininką. S a - biausia jo mo y acija – galininkas ge ą dieną, ge ą y ą y a ge manizmas, ne isoms si uacijoms inkan is pasakymas, o a dininkas inkamesnis i dėl nusis o ėjusių adicijų, i dėl o, kad inka be eik isiems kalbėjimo a ejams (Jakš as 1933: 2–3). A. Salys, kaip i A. Jakš as, eikia a dininko o mą pi miausia dėl a ojimo adicijos, ku ią pa i ina a mių duomenys i senieji aš ai. Jo manymu, galininko a si adimą nulėmė okiečių kalbos į aka (Salys 1937: 135; Salys 1938d: 3). Kalbos pa a ėjuje ekomenduojamas a dininkas, nes jis įp as esnis už galininką. Vėliau abu linksniai p adė i siūly i kaip lygia e čiai no mos a ian ai. KIlMININKAS Dažniausiai aisy i daug klausimų kėlę kilmininko a ejai, susiję su lie u ių kalbai būdinga objek o isumos i dalies aiška. Ma y i, kad kilmininkas į a dininką a galininką aisy as ada, kai šiuo linksniu eiškiamas objek as ne u ėjo dalies eikšmės. Mažiausiai abejonių kėlė konk e ieji, daik us a objek us eiškian ys daik a a džiai, daugiausia s a s y a dėl abs akčios eikš- mės ienaskai inių daik a a džių kilmininko. Įdomu ai, kad kilmininkas į galininką aisomas jau XIX a. pabaigoje Žemaičių i Lie u os apž algoje (1890: 13): iš en a eis sūdy gy us i numi- usius, o ne gy ų i numi usių. Nu odoma aisymo mo y acija – eiksmažo- džio aldymas (žodis sūdy i aldo galininką, o ne kilmininką). J. Jablonskis aisė kilmininką, ne inkamai pa a o ą su galininką al- dančiais eiksmažodžiais, p z., pasiek i: i ikslo (= ikslą) leng iau pasiek- sim (Jablonskis 1925a: 1212); ada eligija pasieks ikslo (= ikslą) (Jablons- kis 1926g: 404); p iei i: kiek ienas žmogus p ieina os nuomonės (= ą nuo- 32 KAlBOS KUlTūRA | 84 monę) (Jablonskis 1925a: 1212); isuomenė u i eisės pik in is i p iei i os iš ados (=iš adą) (Jablonskis 1926b: 50); Bedie p iėjo iš ados (=iš adą), kad au o ius naudojosi ki ų kū iniais (Jablonskis 1926 : 741, 746). Remdamasis J. Jablonskio pa yzdžiais panašius a ejus aisė i P. Meš- kauskas: iš ijų als ybių ik iena Lie u a sa o ikslo pasiekė (= ikslą) (Meš- kauskas 1931: 236); ilgai ėjo amsiomis p iemiesčio ga ėmis i pasiekė mažo, medinio namelio (=mažą, medinį namelį) (Meškauskas 1931: 393); sekan no a o sis ema, galima p iei i iš ados (=iš adą) (Meškauskas 1932b: 354). A siž elgdamas į analogiškus sakinius galininką, o ne kilmininką eikė i P. Ska džius (p iei i iš adą, ne iš ados) (Ska džius 1998: 710). Gim ojoje kalboje jis k i ika o ne eikalingus, nebū inus, im o pag indo ne u inčius aisymus i kilmininką kei ė a dininku: kyla bu buliukų (=kyla bu buliukai). Remiamasi panašiais pa yzdžiais (eina pu os, kyla debesys, ne eina pu ų, kyla debesų) (Ska džius 1936: 14). Tokių kilmininkų a ojimo p iežas is nė a leng a nus a y i. Rašy a, kad okia a osena galėjo a si as i dėl ki ų kalbų į akos, a mių, dėl usų kalbos į akos kilmininkas im as a o i su eiks- mažodžiu pasiek i, dalis okių kilmininkų gali bū i i hipe no malizmai. Kilmininkas aisy as eiksmažodžio pada y i junginiuose. Ne inkamai pa a o ą kilmininką aisė J. Balčikonis: Liudui Vasa iui neišdildomo įspūdžio (=neišdildomą įspūdį) pada ė (Balčikonis 1935: 45)6. Veiksmažodžių aldo- mas kilmininkas gali eikš i neapib ėž ą objek ą, jo dalį. Kalbos pa a ėjuje kaip eik inas pasakymas nu ody as oks sakinys: duok, paskolink peilio (Kal- bos pa a ėjas 1939: 31). Mo y acija – umpalaikis p ašymas. P. Meškauskas dažnai a dininką i galininką kei ė dalies kilmininku ( aiška s y uojan i), ačiau p ipažinda o, kad kai ku iais a ejais i jis nė a inkamas: Kaune s eigiama da nebū a Lie u oj d augija, ku i u i ikslo padė i žmonėms (=ku- ios ikslas – padė i žmonėms) (Meškauskas 1932: 66). 6 S aipsnis, ku iame J. Balčikonis pa eikė pas abų dėl Vinco MykolaičioPu ino omano Al- o ių šešėly kalbos, sulaukė a ga sio (Balčikonis 1935: 45–48; Ska džius 1935c: 124–126; Ska džius 1997: 192). Vai e išspausdin as Edua do Viskan os s aipsnis, ku iame mėgin a paneig i J. Balčikonio, P. Ska džiaus iškel us kalbos dalykus (Viskan a 1935). Pasak P. Ska - džiaus, E. Viskan a d ąsiai i ne pajuokiamai peikia Pu ino kalbos aisy ojus i pa s imasi pa i šu iniškai sp ęs i kalbos klausimus (Ska džius 1997: 192). J. Balčikonis kilmininką saki- nyje a ėjau ba onienės a sis eikin i pakei ė p ielinksnine kons ukcija. E. Viskan a okį kilmi- ninką su bend a imi ikslui eikš i laikė lie u ių kalbai įp as u, p z., mo ina a ėjo aiko pa - si es i (Viskan a 1935: 369), išėjau į gi elę balandžių šaudy i (Viskan a 1935: 700). P. Ska džiaus nuomone, E. Viskan a daug ką sp endė i in neįsigilinęs, pa i šu iniškai. Pab ėžiama, kad painiojami keli dalykai: aklai kopijuo i liaudinę kalbą nesiūlo nė ienas kalbininkas, be mūsų kalbos a osena u i bū i emiama lie u iškais palinkimais (Ska džius 1997: 193). I. SMETONIENĖ, B. DAMBRAUSKAITĖ. Jono Jablonskio pėdomis: linksnių klaidos i aisymo mo y ai 33 Dėl objek inės eikšmės junginių a ojimo su ienaskai iniais, abs ak- čias są okas žyminčiais daik a a džiais (ga bė, užuojau a, į aka, eikšmė, įspūdis i pan.) ašy a, kad šiais a ejais, siekian neužgau i, neįžeis i ki o žmogaus, bū inas ne dalies kilmininkas, o galininkas: u iu ga bės (=ga bę) s eikin i; eiškiame gilios užuojau os (=užuojau ą) (Kalbos ke elė 1933: 3). Šis komen a as ėliau sulaukė p i a imo Gim ojoje kalboje: „ ie oj u iu ga bės, eiškiu užuojau os, žinoma, saky ina, ašy ina u iu ga bę, eiškiu užuojau ą“ (labokas 1933: 63). P. Ska džius ašė, kad kilmininkas u i bū i a ojamas ik ada, kai aiškiai eiškiama dalis: duok man duonos, pasemk andens, be iškepė duoną, pame ė sa o pinigus i k . Galima eikš i užuojau- os (jei eiškiame nedaug, ik dalį; šis užuojau os eiškimas blankesnis, ma- žesnis) i užuojau ą ( isą; šis eiškimas y a s ip esnis, eikšmingesnis). Pana- šiai saky ina da y i įspūdžio i įspūdį, u ė i į akos i į aką. P. Ska džiui ypač keis as dažnai laik aščiuose a ojamas pasakymas eiškiu giminėms didžiausios užuojau os („kokia čia gali bū i didžiausia užuojau a, jei jos eiškiama ik iena dalis? Ką didžiai, o juo labiau didžiausiai užjaučian , mūsų kalbos palinkimais eikia užuojau ą, ne užuojau os eikš i. [...] Panašiai [...] u ime ga bę, ne u ime ga bės p ašy i, eiškiu Jums paga bą, ne paga bos“). Taigi P. Ska džius (1936: 17) kilmininko a osenai nep i a ia, jo eikiamas gali- ninkas. Galininką ie oj kilmininko siūlo i M. Ju kynas: pasi ei aujan i su adus (=pasi ei a ę i su adę) ieškomą asmenį, u ime ga bės (=ga bę) p a- neš i; u iu ga bės (=ga bę) p ašy i pono Di ek o iaus (=Poną Di ek o ių) (Ju - kynas 1938: 21). Kalbos pa a ėjuje jau leidžiami abu a ian ai, be kilminin- ko i galininko pasi inkimas p iklauso nuo kon eks o. Tam ik ais a ejais sakoma eiškiu užuojau ą ( isą) i eiškiu užuojau os (dalį) (Kalbos pa a ėjas 1939: 31). Vėliau ki okią nuomonę Gim ojoje kalboje išsakė l. Damb iūnas (1962, 1964). Jis daugeliu a ejų eikė kilmininką. Bend inėje kalboje ne a o inas skai a džiais apib ėž ų bei kiekio eikš- mės daik a a džių kilmininkas – lyginamajai kiekybei eikš i su aukš- esniojo laipsnio p ie eiksmiais. Kilmininkas nuosekliai keis as lyginamąja kons ukcija: pe nai čia nužudė daugiaus šim o (=pe šim ą) žmonių (Jablons- kis 1911a: 1, 2); jau bus daugiau me ų (=daugiau kaip me ai), kaip sa o laik aščio skil yse ėmėm agin i ko o i su džio a (Jablonskis 1911b: 2); žu o daugiau šim o žmonių (=daugiau kaip šim as) (Jablonskis 1914a: 2, 3); ne ėliau a einančio udens (=kaip ki ą udenį) a ida ysią ama ų mokyklą (Jab lonskis 1914a: 2, 3); mūsų kūnas daugiau ijų ke i čių y a susidėjęs iš an- dens (=daugiau kaip ys ke i čiai) (Jablonskis 1920: 26); jau daugiau d y- 40 KAlBOS KUlTūRA | 84 Galininkas y a linkęs išs um i ki us linksnius i dažnai pasi enkamas su okiais eiksmažodžiais, ku ie jo ne aldo. Daug i ka š ai disku uo a dėl eiksmažodžio a s o au i. Su šiuo eiksmažodžiu galininkas klaidingai a ojamas labai dažnai, klaidų bend inėje kalboje nepa yks a iš eng i i šiandien. Galininką aisė J. Jablonskis: lenkų ka alių (=ka aliui) aš a s o- auju (Jablonskis 1925a: 1213); ienas a s o auja meilę (=meilei), o ki as ke š ą (=ke š ui) (Jablonskis 1926b: 51); jų sūnelis a s o a o ge iausią mūsų jaunimo sluoksnį (=sluoksniui) (Jablonskis 1926a: 2); jis a s o aująs pa la- men e ieną Pa yžiaus dalį (=daliai) (Jablonskis 1930: 31, 33). J. Jablons- kis kaip aisymo mo y aciją pa eikda o isą panašių eiksmažodžių al- dymo sis emą: jis y a mūsų a nas, a s o as, jis mums a nauja, mums a s o auja a ado auja ( aisė i a dininką: Mykolui p i iko ado au i gal- ažudžiai (=gal ažudžiams) (Jablonskis 1925d: 4)10. A. Salys ašė, kad galininkas a ojamas pagal s e imų kalbų pa yzdžius, o nusakan paski - į eiksmažodžiai ado au i, iešpa au i, a s o au i a ojami ik su nau- dininku: jis I alijoje Lie u ai penke ius me us a s o a o (Salys 1938d: 4). Taisy a i ki ų kalbininkų: u a s o ausi Saulėg ąžas (=Saulėg ąžoms), o Niau a – Bičiuolius (=Bičiuoliams) (Š ie imo da bas 1920: 73). J. K uopas, ap a damas eiksmažodžio a s o au i a ojimą, ašė, kad dažniausiai pa- si enkamas naudininkas, be pasakoma i su galininku. Va osena iš yš- kėja iš ki ų panašių žodžių a osenos: a s o au i k aš ui, iešpa au i pa- sauliui. Taigi šiuo a eju a o inas ne galininkas, o naudininkas (K uopas 1951: 31). Nuo seno objek o galininkas aisy as į neiginio kilmininką. Jau An- anas Ba anauskas neiginio kilmininką eikė kaip a o iną: nemoku da bo, neno iu šieno pjau i, nei man a klo, nei pinigų (Ba anauskas 1896: 68). Ga- lininką į neiginio kilmininką aisy i siūlė i J. Jablonskis: knygas laikyk, nelaikyk knygų (Jablonskis 1919: 7); aisy as i a dininkas: jiems gal a (=gal- 10 Lie u os aide pasi odė s aipsnių, k i ikuojančių J. Jablonskio da bą. 1930 me ų iename nume yje analizuojamas J. Jablonskio s aipsnis (Jablonskis 1930: 31–36), ap a iamas eiks- mažodžio a s o au i a ojimas su naudininku. Rašoma: „a s o a imo p asmė y a daug a imesnė p ie a s ojimo, pa ada imo p asmės. Juk a s o as a s oja isumą. Ta na imas y a gaunamosios p asmės są oka – jis a nauja man, be , jei jis ie oj manęs nueina į susi iki- mą, ai jis mane en a s oja. Jei ą eikšmę mes adiname a s o a imu, ai, odos, as da- lykas is ien neįgauna gaunamosios p asmės.“ (lie u os aidas 1930: 4). Šias min is suk i- ikuoja P. Ska džius. Remdamasis g e inimu su ki ais panašiais eiksmažodžiais ( a nau i, e gau i, pi mininkau i, ado au i), eigia, kad eiksmažodis a s o au i aldo ne galininką, o naudininką (Ska džius 1930: 84–93). I. SMETONIENĖ, B. DAMBRAUSKAITĖ. Jono Jablonskio pėdomis: linksnių klaidos i aisymo mo y ai 41 os) neskauda (Jablonskis 1926b: 50); aisė i ki i kalbos y ėjai: ėmė mels e mels i sūnų, kad nuo jos neslėp ų sa o ligos p iežas į (=p iežas ies) (Vi eliūnas 1923: 486; emiamasi kupiškėnų a me); ačiau sup an ama, kad joks libe- alizmas, jokios lais ės negalėjo nu amin i bes ajojančius lenkų bajo us (=be- s ajojančių lenkų bajo ų) (Meškauskas 1931: 235); juk niekas jį nep ašė pa- eikš i sa o įsi ikinimus (=niekas jo nep ašė pa eikš i sa o įsi ikinimų) (Juška 1938: 30); neleido s eig i „Š iesos“ d augiją (=d augijos); džiaukimės žiema, be neužmi škime i da bą (=da bo) (S onys 1940: 59). Galininkas klaidingai a ojamas ikslo kons ukcijose. Da Va pe J. Jablonskis ašė, kad ikslas gali bū i eiškiamas kilmininku po anzi y i- nių eiksmažodžių: aš einu andens, siun ė mane aš ų, žmogus ažiuoja mal- kų (Jablonskis 1893: 150). Kilmininkas a ojamas i po in anzi y inių eiksmažodžių, eiškiančių pas o ią būseną: me gelė auda ainikėlio, a klys ž engia a ižų, jis miega pie ų, skambina aka ienės (Jablonskis 1893: 151). Su o muluojama aisyklė: kilmininkas inka uome , kai pasakomas ienas. Kai kalbama apie kons ukciją su bend a imi (a ba supynu), a o inas ga- lininkas: isi puolė bučiuo ų ankas seneliui, S ankūnas nubėgo sudė ų pinigus ad oka ui (Jablonskis 1893b: 151). Mo y uojama, kodėl ne inka kilmininkas: eiksmažodis pul i ne eikalauja kilmininko, o ankos pi majame sakinyje nė a ikslas. An ajame sakinyje S ankūnas ne bėgęs pinigų, be nešęs juos a iduo i (Jablonskis 1893b: 151). Tiesa, 1901 m. Lie u iškos kalbos g ama i- koje abu šie sakiniai pa a o i su kilmininku: isi puolė bučiuo ų ankų sene- liui i S ankūnas nubėgo sudė ų pinigų ad oka ui. Remiamasi a pačia kilmi- ninko po slink ies eiksmažodžių aisykle (Jablonskis 1901: 74). Panašūs a ejai J. Jablonskio aisy i i ėliau: pasisakė ažia ęs Vilniun b olį (=b olio) lanky ų; agį (= agies) a dy i nu ažia o (Jablonskis 1911a: 1); okiečiai a - yko kunigaikš į (=kunigaikščio) pas eikin i; jis i čion a yko nesan aiką (=ne- san aikos) sė i (Jablonskis 1925a: 1213). Taisy a i ki ų kalbos y ėjų: apaš alus siun ė mokin i isas pasaulio gi- mines (=siun ė isų pasaulio au ų moky i) (Bū ėnas 1929: 30). P. Ska džius Gim ojoje kalboje y a ašęs, kad linksnių is o ija i a osena odo, jog lie u ių kalbai būdingesnis y a kilmininkas, bend inėje kalboje jį i links- ama a o i: eikia ei i mėšlo ež i, no s aka ų lie u oje siekimo aplinky- bei žymė i dažnai a ojamas i galininkas: eikia ei i mėšlą ež i (Ska džius 1935a: 3, 7). P. Ska džius y a pažymėjęs, kad po eiksmažodžio k ies i a - o inas siekinio kilmininkas, ne galininkas, plg.: šeimininkas pak ie ė s ečius 42 KAlBOS KUlTūRA | 84 laukų apžiū ė i; be nelis me gelę k ie ė suk inio šok i; aigi i k iečia sa o a dadienio š ęs i (Ska džius 1999: 738); Sa genis pano o g įž i į Kauną a - lik i kai ku iuos eikalus (=kai ku ių eikalų); eina laukan isą ą elnia ą (= isos os elnia os) iš gal os išblašky i (Ska džius 1998: 656). 1923 m. Š ie imo da be pa eikiami sakiniai su kilmininku: ji isaip sūnaus malda o; o pa ies p ašau i Tams os; duodu ke i į alandos p ašy i Die o nuodėmių a leidimo (Vi eliūnas 1923: 487). Remiamasi kupiškėnų a me i ašoma, kad čia eikė ų galininko. Taisymo mo y acija okia: su galininko linksniu min is aiškesnė i ikslesnė. Sakan aš p ašau Pe o peilio neaišku, a no ima o peilio, ku is y a Pe o, a k eipiamasi į jį su p ašymu (Vi eliūnas 1923: 487). J. Jablonskis šiuos sakinius p isky ė p ie siekinio kilmininkų: ligonis p ašėsi (šaukėsi) dak a o, kunigo (p ašė, kad jam dak a ą, kunigą pa ež ų) (Jablonskis 1928: 33); p ašiau a klio, žmogaus (kad duo ų); a p ašei jį a klio? (Jablonskis 1928: 34). Su eiksmažodžiu p ašy i a ojamas i kilmininkas, i galininkas: įsid ąsinęs ė as pap ašė sūnaus (sūnų) čeba ų (ba ų, pušnių), sūnus pado anojo (Jablonskis 1928: 45). Sky iaus gale ašoma, kad kilmi- ninkas i galininkas a ojamas ne be pag indo (išsamiau nepaaiškina, be g eičiausiai dėl d ip asmybės) (Jablonskis 1928: 46). P. Ska džius siūlė ga- lininką, nes ada leng iau a ski iamas p ašomasis asmuo nuo p ašomojo daik o i aip iš engiama d ip asmybės (Ska džius 1998: 694, 750). Aide ap a ian linksnių aldymą su eiksmažodžiu p ašy i (p ašiau ponią moky- oją a p ašiau ponios moky ojos) emiamasi J. Jablonskiu i P. Ska džiumi: ge iau a o i galininką p ašomajam asmeniui, o kilmininką p ašomajam daik ui eikš i. Taip iš engiama d ip asmybės. Tu ė ume saky i p ašiau ponią moky oją knygos, p ašiau ė ą laik odžio (Ho odničiū ė 1938b: 3); eikia ski i pasakymus klaus i ką i klaus i ko. Jis mane klausė a ęs (jis iš manęs no ėjo sužino i apie a e) i jis manęs klausė a e (iš a ęs no ėjo ko sužino i apie mane) (Ho odničiū ė 1938a: 3). Šių eiksmažodžių a ojimo klausimai A. Salio, P. Ska džiaus, l. Damb ausko, M. Ju kyno s a s y i i Gim ojoje kalboje. Bend inėje kalboje ge iau a o i galininką, nes aip len- g iau a ski iamas p ašomasis asmuo nuo p ašomojo daik o, iš engiama d ip asmybės (Ska džius 1935b: 173). Reikia g iež ai ski i ligonis p ašo kunigą (jį pa į ką pada y i) i ligonis p ašo kunigo (kad jį pa ež ų). Taip pa klausia ė ą i klausia ė o. Remiamasi a mėmis i gy ąja a osena (Salys 1937: 134). Panašiai ašoma i Kalbos pa a ėjuje: ge iau saky i klausė aiką po e ių, negu klausė aiko po e ių (1939: 64–65). I. SMETONIENĖ, B. DAMBRAUSKAITĖ. Jono Jablonskio pėdomis: linksnių klaidos i aisymo mo y ai 43 ĮNAGININKAS Pag indinės įnagininko klaidos: objek ui eikš i su pilnį žyminčiais eiks- mažodžiais, kokybės u iniui eikš i su gausą žyminčiais būd a džiais, su eiksmažodžio bū i o momis nekin amam bū iui eikš i. J. Jablonskis sa o s aipsniuose įnagininką aisė į kilmininką: s iklą p i- pildo andeniu, gy uoju sidab u, smėliu (=s iklą p ipildo andens, gy ojo sidab o, smėlio) (Jablonskis 1920: 26). Jis aisė i įnagininką su gausą žy- minčiu būd a džiu u ingas: a nesi ka ais u ingas pinigais (=a nesi ka - ais pinigingas)?; mūsų k aš as ki ados bu o labai u ingas liaudies dainomis (=bu o labai dainuojamas, bu o labai dainuojama) (Jablonskis 1911b: 2), ai- sė i P. Meškauskas: da bų a koje, gausioje e e a ais (=gausioje e e a ų), y auja in o macija (Meškauskas 1931a: 396); sąjunga gausėja na iais (=gau- sėja na ių) (Meškauskas 1931b: 61). P. Ska džius ašė, kad lie u ių kalbo- je a o inas pilnio kilmininkas, o ne įnagininkas: Viešpa s p ipildė jus meilės; p ipylė puodynę pieno (Ska džius 1998: 561). Klaidingai pa a o us įnagininkus jis aisė ecenzuodamas i li e a ū inius aš us: p ipildydami gy enimą sa u sena išku s enėjimu (=sa o sena iško s enėjimo); pas a as, pe sunk as k auju (=k aujo) (Ska džius 1937: 159). Šis linksnis ne ka ą aisy as i Š ie imo da be, i Vai e: su akelais galė ų įei i į p ipildy ą dūmais namą (=dūmų p ipildy ą) (Meškauskas 1931a: 395–396); i s didysis mies- as ienu milžinišku masiniu kapu, ienais g iu ėsiais, p ipildy ais la onų kalnais (=p ipildy ais la onų kalnų) (Meškauskas 1931c: 347). Įnagininkas, klaidingai pa a o as su pilnį eiškiančiais eiksmažodžiais, kalbininkų aip pa aisy as Gim ojoje kalboje: a gi ne jie p ik o ė š en yklas užg ob ais iš p iešų u ais (=užg ob ų iš p iešų u ų) (Balčikonis 1935a); s adionas p i- sipildys lie u iais (=lie u ių) (leng inas 1938: 5). Dažnai įnagininkas klaidingai a ojamas nuola iniam a nekin amam bū iui eikš i. Vai e jį aisė P. Meškauskas: hid oelek os s o is bū ų elek os ene gijos šal iniu (=šal inis) isai Lie u ai (Meškauskas 1931a: 392); ab iko sa ininku (=sa ininkas) y a Vai kus (Meškauskas 1931a: 395); o p iežas imi (= o p iežas is) y a ai, kad da oli g ažu nenu imo okiečių bankų k achų sukel oji aud a (Meškauskas 1932: 67); sukilimo p iežas im (=p iežas is) bu- ęs algos sumažinimas ka ei iams (Meškauskas 1932a: 508). Ypač ne inkamas jam a odė įnagininkas p iežas imi, aisydamas isu nu odyda o ą pačią mo y aciją, kad ai s e imybė, paim a iš usų kalbos. Toks įnagininkas aisy as i Gim ojoje kalboje: 1936 m. pabaiga bu o juodžiausiu jos is o ijos pe iodu (=bu o juodžiausias jos is o ijos pe iodas) (Juška 1938: 30). 44 KAlBOS KUlTūRA | 84 A k eip as dėmesys į ag esy ią įnagininko a oseną d ejybiniuose links- niuose, kai a dinei a inio daliai eikš i a ojamas būd a džių a būd a diškųjų žodžių įnagininkas. Klaidingai a ojamą įnagininką a di- ninku y a aisę be eik isi kalbininkai: kunigas agina juos bū i blai iais i do ais (=kad bū ų blai ūs i do i) (Jablonskis 1911b: 2); isi jau ės laimingais esą (=jau ės laimingi) (Jablonskis 1925c: 54, 57); jis u ėjo nelaimės kup o- u (=kup o as) gim i (Jablonskis 1926b: 51); ne iš o, ką uždi bame, be iš o, ką su aupome, liksime u ingais (= u ingi; plg. liki s eiki) (Jablonskis 1926e: 12, 13). Nemažai aisy a P. Meškausko: aš yčia apsimečiau gi u (=gi  as), nes jus no ėjau sučiup i (Meškauskas 1932: 67); negalima bu o pasaky- i, kad žieminio pal o sa ininkės balsas a odė ium uojančiu (= ium uojąs) (Meškauskas 1932b: 351). Va dininko bū inumą P. Meškauskas į odinėjo lygindamas lie u iškas kons ukcijas su okiškomis i usiškomis. Įnagi- ninkas aisy as Gim ojoje kalboje: mūsų š en ykla moko mus, kokiais (=kokie) mes u ime bū i; esi kažkuo didesniu (=kažkas didesnis) (Balčikonis 1935a); „Eneidos“ he ojai moka bū i gailes ingais (=gailes ingi) (Ba zdukas 1940: 24); jaučiasi baisiai nelaimingu (=nelaimingas); a odė juokingu (=juokingas) (Sa- lys 1937: 135); aš p isipažįs u kal u (=kal as) (Damb auskas 1937: 68–69); jis jaučiasi laimingu (=laimingas); dedasi ge u (=ge as) (Kalbos pa a ėjas 1939: 126); Ta u is yčia no ėjo pasi ody i menku i juodu (=menkas i juo- das) (Ska džius 1998: 639). Dėl a si adusio neiginio įnagininkas aisomas kilmininku: žodžiai neda- o žmogaus š en u i eisiu (=š en o i eisaus), be do as elgimos žmogų da o die ui maloniu (=malonų) (Jablonskis 1926g: 404); aš ne š en as i a e š en u (= a ęs š en o) neno iu da y i (Jablonskis 1925a: 1213); ki okiu (=ki- okio) sodiečiai nebu o ma ę Bu zdulio (Š ie imo da bas 1920: 73). Ka ais įnagininkas išs umia naudininką: a e a bus kunigaikščiui bū i man dė- kingu (=dėkingam); ka ei iui nede a bū i žiau iu (=žiau iam) (Jablonskis 1925a: 1213). J. Jablonskis įnagininką kei ė galininku p ie anzi y inio eiksmažodžio (pa)da y i: uos kele ius me us da o jiems leng ais i maloniais (=leng us i malonius) (Jablonskis 1912b: 2); žemių dalelės da o andenį d ums u (=d ums ą); p iemaišos da o jį pa ojingu (=pa ojingą) s eika ai; pada o ki į kie esniu (=kie esnį) (Jablonskis 1920: 26); eikalų ypa ybės da ė juos g iež ai ski ingais (=ski ingus) (Jablonskis 1926b: 51); aupumas pada o žmogų u ingu (= u ingą); lo yniškos kanonų ci a os jo kalbą da ė nuobo- džia (=nuobodžią) (Jablonskis 1926e: 12–13). P. Meškauskas aisydamas I. SMETONIENĖ, B. DAMBRAUSKAITĖ. Jono Jablonskio pėdomis: linksnių klaidos i aisymo mo y ai 45 nuosekliai ėmėsi aisykle, kad lie u ių kalboje būd a dinis pažyminys de inamas gimine, skaičiumi, linksniu i ik labai e ais a ejais y a nede- inamas. Jo manymu, iš usų kalbos a ėjusio įnagininko ne eikė ų a o i: mo e is iš ik ųjų daba ik da labiau apsinuogino, o mo alis ai, p isiminda- mi umpųjų suknelių laikus, g ei u ės p ipažin i bu us juos pado iausiais (=mo e ų apda ą bu us pado iausią) (Meškauskas 1931c: 348); jos sa o jud umu ne pag ažina pa asa į, pada o jį šil esniu (=šil esnį) (Meškauskas 1932b: 351). Įnagininkas šalia anzi y inio eiksmažodžio (pa)da y i bu o aisomas P. Ska džiaus: umpinimas pada ė kalbą sklandesne (=sklandesnę) (Ska džius 1998: 722); aisy as Gim ojoje kalboje: p a as pusiaus y ą, ku i šiandien da o jį galingu (=galingą) (Balčikonis 1935a); ą saiką pada o be eik negalimu (= ą saiką ... negalimą) (Ba zdukas 1938: 61). Nuosekliai aisy a Š ie imo da be: Niau a neskai ė (=nelaikė) pelnu, ku s galė ų padidin i u ą i pada y ų juoba pasi u inčiu (=pasi u in į, u ingesnį) (1920: 72); ieni ie pasi ašymai da ė Niau ą eikalingu i ne bū inu (=da ė eikalingą i ne p i- alingą) alsčiuje (1920: 72); apmaudas žmogų pada o bejausmiu (=bejausmį) (1920: 73). Bend inėje kalboje jau ada bu o ma y i p iemonės įnagininko i ą pačią eikšmę u inčių p ielinksninių kons ukcijų konku encija. J. Jablons- kis įnagininką, pa a o ą be p ielinksnio, aisė į p ielinksninę kons ukciją: jis s o ės ginklu ankose (=su ginklu); a yko pasiun iniai lau o šakelėmis (=su lau o šakelėmis) ankose; belais ius apsiau ė ka ei iai ie imis (=su ie imis) ankose (Jablonskis 1921: 138); u ėdamas du diplomu – gimnazijos i aka- demijos, K iaučiūnas yžosi jų pagalba įsigy i aukš ąjį pasaulinio mokslo cen- zą, eikalingą gimnazijos ka ed ai (= u ėdamas a es a ą i diplomą yžosi su jų pagalba) (Jablonskis 1926c: 8)11. Vienas iš J. Jablonskio da bų y inė ojų A noldas Pi očkinas ėliau ašė, kad J. Jablonskis įnagininką aisęs, nes šis linksnis jam galėjo ody is a mybe (Pi očkinas 1986: 197). Pa s J. Jablons- 11 Siekian ge iau su ok i i paaiškin i J. Jablonskio aisymus, p a a u pasi elk i i kele ą sakinių, ku iuose kalbininkas siūlė keis i p ielinksnį. J. Jablonskis aisė aip: B. eleg a u pas eikino ka alių su naujais me ais (=naujųjų me ų) (Jablonskis 1914c: 4) (šalia y a edak- cijos p ie ašas: „ u bū naujųjų me ų dieną. Bene ge iau bū ų naujuose me uose, a du ė- se“). Vėliau pasakymą su mielu no u, da ka ą pab ėždamas aisymo kon eks o s a bą, emdamasis sa o a me i nu odydamas panašų lenkų kalbos pa yzdį, J. Jablonskis bu o linkęs aisy i – mielai, no omis (Jablonskis 1928b: 3). Linksniuose i p ielinksniuose pa eik as oks pa aisymas: a jį su no u (=no ingai, mielai, no omis) ima (Jablonskis 1928: 123). Iš aisymų ma y i J. Jablonskio s a s ymai, aiški įnagininko i įnagininko su p ielinksniu eiškian p iemonę a ba būdo aplinkybę ski is. 46 KAlBOS KUlTūRA | 84 kis išsamiau šių aisymų s aipsnyje neaiškina, ik p asi a ia, kad eikia laiky is ienų bend ų aisyklių (Jablonskis 1921: 140). P. Meškauskas, g eičiausiai emdamasis pi maisiais J. Jablonskio aisymais, siūlo a o i p ielinksninę kons ukciją: anglas mielu no u (=su mielu no u) ą p epa uo ą gal ą nupi ko (plg.: p iėmė su dideliu džiaugsmu, išleido su g ažiomis kalbomis) (Meškauskas 1931c: 350); Semionas Jed eikinas isus s iklus su aižiojo pačiu iksliausiu b olišku sąžiningumu (=su pačiu iksliausiu b olišku sąžiningumu); ka inių sa ininkai g ei ai pas ebėjo kokiu palankumu (=su kokiu palankumu) y ai p iėmė ą naujenybę (Meškauskas 1931c: 351). J. Balčikonis įnagininką aip pa aisė: dideliu a gu (=su dideliu a gu) įs ojo jis pagaliau į kažkokį depa amen ą (plg.: su mielu no u, su aša omis p ašė) (Balčikonis 1978: 210); mielu no u p iimsiu ą malonę (=su mielu no u); spek akliai ėjo didžiausiu pasisekimu (=su didžiausiu pasisekimu) (Balčikonis 1978: 71); no iai (=su no u) di bame (Balčikonis 1978: 828). Iš J. Balčikonio aiškinimų galima sp ęs i, kad em asi šnekamąja kalba, J. Jablonskio pa yz- džiais. P. Ska džiaus nuomonė okia pa i kaip J. Balčikonio – jo siūly as įnagininkas su p ielinksniu emian is panašiais pasakymais su dideliu džiaugs- mu, su dideliu pasisekimu, su a i a ši dimi (Ska džius 1936b: 97). Įnaginin- kas Gim ojoje kalboje aisy as i ėliau, p z.: pasi a imuose daly iai dideliu dėmesiu (=su dideliu dėmesiu) išklausė (Kulbokas 1968: 19). VIETININKAS Vie ininko a ojimo klaidos – ienos dažniausių. Ta puka io kalbininkai eigė, kad ie ininko a ojimas labiausiai iš isų linksnių y a eikiamas s e imų kalbų, daugybės klaidų p iežas is – lie u ių i usų kalbų ie inin- kų suplakimas, naujų, ypač abs akčių, ie ininkų a si anda i dėl po eikio kalbą in elek in i. Dažniausiai ie ininkas klaidingai a ojamas eiškian būsenos pa y ėją, eikimo s i į, bū į, būseną a požymį, būsenos p iežas į a pag indą, eiksmo būdą a laiką. Vie ininku ne eiškiamas subjek as i objek as, odėl jis ne a o inas bū- senos pa y ėjui eikš i. J. Jablonskis p ie ie ininkų, eiškiančių ie ą, p isky ė i okį sakinį: be o nė a ka ėse pieno, ačiau šalia pa eikia i įp as- esnį pa yzdį – be o ka ės be pieno (Jablonskis 1928: 97). Taigi abu sakiniai J. Jablonskio eikiami kaip aisyklingi. I. SMETONIENĖ, B. DAMBRAUSKAITĖ. Jono Jablonskio pėdomis: linksnių klaidos i aisymo mo y ai 47 Nemažai aisymų, susijusių su ne aisyklingai a ojamu ie ininku ei- kimo, būsenos a požymio s ičiai (be ne ie ai) eikš i. Toks ie inin- kas aisy as J. Jablonskio: jie kal inami šnipinėjime (=dėl šnipinėjimo) (Jablons- kis 1911b: 2). P. Meškauskas, aisydamas ne aisyklingai a ojamus ie i- ninkus eikimo s ičiai eikš i, nu odyda o i aisymo mo y aciją. Jis ašė, kad lie u ių kalboje šie ie ininkai a si adę dėl usų kalbos į akos: į a ieji žudyme (=į a ieji žudymo daly iai, į a ieji žudymu) pak iečiami į eismą, pa odomi liudininkams, be anie a sisako p ipažin i ma ę juos šaunančius (Meš- kauskas 1931c: 350); čia užmezgamos pažin ys, p isipažįs ama meilėje (=p i- pažįs a sa o meilę) (Meškauskas 1932b: 353). Sakinys pe mokyklą mes pa- kilsime kul ū oj (=pakils mūsų kul ū a) aisomas emian is panašiais, lie u ių kalbai nebūdingais pa yzdžiais: „juk nesakoma pakilo s eika oje, sus ip ėjo s eika oje“. Pasak P. Meškausko, „čia žodis sup an amas kaip mūsų pačių sa ybė, kaip s eika a, išmin is, p o as. Sus ip ė i, pakil i, išaug i galima ik okiomis aplinkybėmis, ku ios y a šalia mūsų, p z.: jis iškilo da be, gy eni- me“ (Meškauskas 1932a: 506). Panašius klaidingai pa a o us ie ininkus aisė P. Ska džius: laiky i jį a eš e (=a eš uo ą) (Ska džius 1998: 707); į a ia ė o nužudyme (= ė o nužudymu) (Ska džius 1998: 306); okiečių eismas ado jį kal u (=kal ą) ne eisė ame isuomeniško u o naudojime, kyšių ėmime (=dėl ne eisė o u o naudojimo, kyšių ėmimo) (Ska džius 1998: 306). J. K uo- pas Gim ojoje kalboje nu odė būdingiausias ie ininko klaidas. Ta p jų i dažnai klaidingai ie ininku eiškiama eikimo s i is: a dyme pasi adino s e ima pa a de (=pe a dymą, a domas); bėgime laimėjo eko dą (=laimė- jo bėgimo eko dą); komedija o ežisie iaus pas a yme (=pas a y a) u ėjo pasisekimą; bu o į a as padegime (=padegimu) (K uopas 1939: 124). Vie ininkas ne a o inas daik o bū iui, būsenai a požymiui eikš i. Tokius a ejus sa o s aipsniuose aisė J. Jablonskis: kame (=kuo) jis kal as? (Jablonskis 1911a: 1, 3); ame kal as y a anduo (= uo) (Jablonskis 1914b: 2, 3); mus ame į ikina (=mus uo į ikina) (Jablonskis 1920: 26); Gim ojoje kalboje aisė A. Salys: kame dalykas (=kas dalykas); ne ame eikalas (=ne as eikalas) (Salys 1935: 8) i J. K uopas: dalykas ame (= oks) (K uopas 1939: 124); J. Balčikonis: au o ius isame kame (= isu , isados) mėgs a ikslumą (Balčikonis 1978: 210). P. Ska džius, aisydamas sakinį nelaimė ame (=nelaimė, kad) daugelis emig an ų užmi š a gim ąją kalbą, pab ėžė, kad oks ie ininkas y a lie u ių kalboje ne a o ina g yna usybė (Ska - džius 1936a: 92). 48 KAlBOS KUlTūRA | 84 Dažnai kalbininkų aisy i ie ininkai d abužiuose, ūbuose, uni o moje i k ., p z.: g e a sėdėjo mo e is bal uose ūbuose (=bal ais apda ais) (Jablons- kis 1926b: 52); jis aikščiojo kunigo d abužiuose (=kunigo d abužiais) (Jab lonskis 1926c: 8); daba inis d a o sa ininkas Fa ia di Kas o lėnaus būdo senelis naminio milo apda e (= ūbais) skundžiasi dėl sunkių sąlygų (Meš- kauskas 1931c: 351); uojau a ažiuoki e pas mane pilnoje uni o moje (=su isa uni o ma; ie ininkas a si ado dėl usų kalbos į akos) (Meškauskas 1932: 69); a aonas ka o ūbuose (=su ka o ūbais) (Balčikonis 1935a); aikas šilkiniuose ūbuose (=šilkiniais ūbais) (Damb auskas 1937: 68, 69); su ikau ka iškio ūbuose (=d abužiais) (Juška 1938: 30); pasi odė pilnoje uni o moje (=pilna uni o ma) (K uopas 1939: 124); paleido ienuose bal i- niuose (= ienais bal iniais) (K uopas 1939: 124); Be lyno polismenai isados a odo i naujuose ūbuose, bal ose pi š inėse (=naujais ūbais, bal omis pi š- inėmis) (Ska džius 1936: 15); daugumas samojedų aikš o sa o kailiniuose d abužiuose (=kailiniais d abužiais; su kailiniais d abužiais) (Ska džius 1998: 636). Taisydamas okius ie ininkus P. Ska džius ne ka ą nu odė i aisy- mo mo y aciją: ie ininku pap as ai eiškiama ie a, ku kas y a a ba yks- a. Minė u sakiniu no ima pasaky i, kad samojedai aikš o ne d abužiuo- se, kaip kieme a lauke, be kailiniais d abužiais a ba su kailiniais d abu- žiais (Ska džius 1998: 636). Jau a puka iu aisy i dėl ki ų kalbų į akos įsigalėję ie ininkai. A s ume: 25 mylių a s ume nuo Vidu žemio jū os (=už 25 mylių nuo Vi- du žemio jū os) (Balčikonis 1935). A ejyje: eisinimasis [...] šiame a ejyje (=šiuo a eju) pakenk ų (Juška 1938: 30); ame a ejyje (= uo a eju) (K uopas 1939: 124); isuose a ejuo- se (= isais a ejais) į odomi pa i šu iniai san ykiai – ie ininkas isuose a e- juose ne inka kaip i isuose a si ikimuose: čia mūsų kalbos palinkimais a o inas ik įnagininkas (Ska džius 1936a: 93). Egzemplio iuje: šis ie ininkas aisy as Gim ojoje kalboje: aš as pa eik as d iejuose egzemplio iuose (=d iem egzemplio iais) (Ju kynas 1938: 19). Galioje: isi ecep ai sulaiką mo e į nuo pas o ėjimo pasilieka galioje i ji is da u i jų p isilaiky i (=pasilieka os pa e ės) (šis ie ininkas y a s e- imybė, a ėjusi iš usų kalbos) (Meškauskas 1931c: 348). Fo moje: žaidikas y a ge oje o moje (=ge os o mos) (K uopas 1939: 124); plg.: jis ge os gal os, s ip ių plaučių). Nuo aikoje: jis bu o ge oje nuo aikoje (=ge os nuo aikos) (Ska džius 1998: 344); P. Meškauskas šį ie ininką aiso odėl, kad jis lie u ių kalboje a si- I. SMETONIENĖ, B. DAMBRAUSKAITĖ. Jono Jablonskio pėdomis: linksnių klaidos i aisymo mo y ai 49 ado dėl usų i okiečių kalbų į akos: jeigu mo e ys dažnai bū ų op imis iš- koj nuo aikoj, ai (=op imis iškai nusi eikusios) (Meškauskas 1932: 68). Pa idale: g ynoji klin is, kaip i ki i mine alai, kai kada pasi aiko pa ida- le k is alų (=k is alų pa idalo) (Jablonskis 1920: 26); okiečiai maną p iski - i isą Lie u ą Lenkijai, ik da nežiną, kokioj o moj [...] a Liublino unijos pa idale (=kokia o ma [...] a Liublino unijos pa idalu) (Juška 1938: 30); pasi odė žalčio pa idale (=pa idalu) (K uopas 1939: 124). Reikale: pas jas ši dys au os eikaluose (=jų ši dys au os eikalams) y a jau ios (Ba zdukas 1940: 24); ame eikale (= uo eikalu) k eipkis į jį (K uo- pas 1939: 125). Sąs a e: andenilis y a isokių kūnų sąs a e (= andenilio y a isokiuose kūnuose, isokių kūnų sudė yje) (Jablonskis 1920: 26); išėjo nuola iniame sąs a e (=nuola ine sudė imi) (K uopas 1939: 124). Skaičiuje: išspausdino dideliame skaičiuje (=didelį skaičių) (K uopas 1939: 125). Sumoje: ekselis 300 li ų sumoje (=sumai) (K uopas 1939: 124); pa ašė sąskai ą 100 li ų sumoje (=sumai) (Ska džius 1998: 344). S iliuje: ūmai s a y i š edų s iliuje (=š edų s iliaus) (Meškauskas 1932c: 70); namas pas a y as au iškame s iliuje (=s iliumi) (K uopas 1939: 124). S o yje: a jums ne gėda okiame s o yje (= okiems) ody is žmonėms (Meš- kauskas 1931c: 350); p ašoma p aneš i, kokiame s o yje skolos išieškojimas (=kiek y a skolos išieško a) (Ska džius 1998: 720); gėda okiame s o yje (= o- kiam) ody is (K uopas 1939: 124); jį ado gi ame s o yje (=gi ą) (Ska džius 1998: 344). Temoje: ašėme ašinį emoje (= ema) „Mai onio ly ika“ (Ska džius 1939a: 9). J. Jablonskis aisė i ki us ie ininkus, p z.: jo laik aš is būsiąs spausdi- namas d iejose kalbose (=d iem kalbom); isi laik aščiai eina lie u ių kalboje (=lie u ių kalba); i la iai no ėjo susi inkime kalbė i p igim oje kalboje (=gim- ąja kalba kalbė i) (Jablonskis 1911b: 2); jis pa odo puikiai nusimanąs isose kojinių ypa ybėse (=apie ypa ybes) (Jablonskis 1926 : 741, 746). P. Ska džius panašius a ejus aip pa aisė: okiečiai labai maža enusimano lie u ių kal- boje (=apie lie u ių kalbą). Jo nuomone, nusimany i kalboje a ki uose eika- luose y a niekuo nepa eisinama e s inė s e imybė (Ska džius 1936a: 92), pasakymas iskas a koje y a e s inė (iš okiečių, usų kalbų) in eligen ų kalbos ypa ybė, odėl lie u ių kalbai s e ima. P. Ska džius g iež ai šio ie- 56 KAlBOS KUlTūRA | 84 M e š k a u s kas P. 1931a: laik aš inės kalbos ūkumai. – Vai as, N . 7–8, p. 390–397. M e š k a u s kas P. 1931b: laik aš inės kalbos ūkumai. – Vai as, N . 9 , p. 58–67. M e š k a u s kas P. 1931c: laik aš inės kalbos ūkumai. – Vai as, N . 11, p. 345–354. M e š k a u s kas P. 1932: laik aš inės kalbos ūkumai. – Vai as, N . 1, p. 66–69. M e š k a u s k a s P. 1932a: laik aš inės kalbos ūkumai. – Vai as, N . 4 , p. 505–510. M e š k a u s kas P. 1932b: laik aš inės kalbos ūkumai. – Vai as, N . 3, 350– 358. M e š k a u s kas P. 1932c: laik aš inės kalbos ūkumai. – Vai as, N . 5, p. 70–74. M e š k a u s kas P. 1932d: laik aš inės kalbos ūkumai. A sakymas E. Vis- kan ai i keli paaiškinimai. – Vai as, N . 7–8, p. 358–363. M u k a J. 1917: Recenzijos. – Lais oji Lie u os mokykla (Pe apilis), N . 1, p. 14–15. P i o č k i n a s A. 1986: Jono Jablonskio aisymai, Kaunas: Š iesa. S a l y s A. 1925: Dėl A. Vi eliūno „Kalbos neaiškumų“. – Lie u is, N . 10, ko o 6, p. 10–11. S a l ys A. 1935: Mokykla i kalbos jausmas. – Gim oji kalba, s ą s . 1 – 2 , p. 7–10. S a l y s A. 1937: Iš naujybinės kalbos p ak ikos. – Gim oji kalba, sąs. 8, p. 134–137. S a l y s A. 1938a: Dėl a do kilmininko i a dininko. – Lie u os aidas, N . 167, balandžio 13, p. 4. S a l y s A. 1938b: Ne daugumoje, be daugumas p i a ė. – Lie u os aidas, N . 106, ko o 9, p. 4. S a l y s A. 1938c: Vado au i, a s o au i kam, o ne ką. – Lie u os aidas, N . 193, gegužės 2, p. 4. S a l y s A. 1938d: laba diena, ne labą dieną. – Lie u os aidas, N . 470, spa- lio 17, p. 3. S a l y s A. 1979: Raš ai. T. 1. Bend inė kalba, Roma. Ska džius P. 1999: Rink iniai aš ai. T. 5. Akcen ologija, bend inės kalbos kul ū a, publicis ika, Vilnius: Mokslo i enciklopedijų leidybos ins i u as. S k a d ž ius P. 1930: Dėl mūsų k i ikų nuomonės apie kalbos dalykus. – Kalba, sąs. 2, p. 84–93. S k a d ž i u s P. 1935a: Bend inė kalba i jos ūšys. – Gim oji kalba, sąs. 1–2, p. 3–7. I. SMETONIENĖ, B. DAMBRAUSKAITĖ. Jono Jablonskio pėdomis: linksnių klaidos i aisymo mo y ai 57 S k a d ž i u s P. 1935b: Klausimų k ai elė. – Gim oji kalba, sąs. 10, p. 173. S k a d ž i u s P. 1935c: Apž alga (dėl E. Viskan os „Pu ino kalbos k i ikos šešėly“). – Gim oji kalba, sąs. 8, p. 124–126. S k a d ž i u s P. 1935d: Taisymai. – Gim oji kalba, sąs. 10, p. 171–173. S k a d ž i u s P. 1936: Klausimų k ai elė. – Gim oji kalba, sąs. 1–2, p. 13–17. S k a d ž i u s P. 1936a: Taisymai. – Gim oji kalba, sąs. 6, p. 92–93. S k a d ž i u s P. 1937: Recenzijos. P oš ais ė. – Gim oji kalba, sąs. 9, p. 158– 160. S k a d ž i u s P. 1939: Klausimų k ai elė. – Gim oji kalba, sąs. 1, p. 9. S k a d ž i u s P. 1997: Rink iniai aš ai. T. 2. Bend inės kalbos dalykai, Vilnius: Mokslo i enciklopedijų leidybos ins i u as. S k a d ž i u s P. 1998: Rink iniai aš ai. T. 3. Bend inės kalbos dalykai, Vilnius: Mokslo i enciklopedijų leidybos ins i u as. S o ny s M. 1940: Mode nybės mūsų spaudos kalboje. – Gim oji kalba, sąs. 4, p. 58–59. Š u k y s J. 1995: Kaip ge iau: ponas di ek o iau a pone di ek o iau? – Gim- oji kalba, N . 8–9, p. 13. Š ie imo da bas, 1920: K i ika i bibliog a ija, N . 8–9, p. 62–76. Ta l m a n a s J. 1933: Klausimų k ai elė. – Gim oji kalba, sąs. 3, p. 39–43. Ta l m a n a s J. 1934: Klausimų k ai elė. – Gim oji kalba, sąs. 7–10, p. 118– 120. V i e liūna s A. 1923: K i ika i bibliog a ija. – Š ie imo da bas, N . 6–7, p. 486–488. V i e l iūnas A. 1925: Kalbos neaiškumai. – Lie u is, N . 7, asa io 13, p. 13. V i e l i ū na s A. 1925a: Kalbos neaiškumai. A sakymas Saliui. – Lie u is, N . 14, balandžio 3, p. 13. V i s k a n a E. 1935: Kalbos dalykai. Pu ino kalbos k i ikos šešėly. – Vai as, N . 7–8, p. 366–371. Žemaičių i lie u os apž alga, 1890, N . 2. Gau a 2011 11 30 58 KAlBOS KUlTūRA | 84 FOllOWING THE PATH OF JONAS JABlONSKIS: CASE ERRORS AND WHY THEY SHOUlD BE AMENDED Summa y S a ing wi h Jonas Jablonskis, he sys ema ici y and a emp s o s eng hen he li huanian language no m ha e become mo e consis en . A he beginning o he 20 h cen u y he no m expe ienced a majo impac o linguis s wo king in he jou nal Gim oji kalba, such as Ska džius, Salys, Jonikas, Talman as, la e —Bal či konis, Damb iūnas (Damb auskas). Since he middle o he 20 h cen u y a emp s o se he no m ha e become much less indi idualis ic, mo e o ganised, con- ibu o s o he jou nal Gim oji kalba we e engaged in hea ed discussions on a numbe o opics ela ing o he heo y o language cul u e as well as many o i s p ac ical issues, language use and no m se ing in s anda dised language. Va ious newspape s and magazines s a ed publishing a icles dealing wi h p ac- ical language issues, including deba able opics. The a icles ocused on he esea ch in o g amma ical cases and hei usage, including e o s, ound in he ac ual language usage o he ime. The p esen pape o e s an o e iew o he i s s eps when he cases we e s a ed o be amended, a emp s o amend he usage o he cases by linguis s o he pe iod be ween he wo wo ld wa s, easons o such amendmen s gi en by J. Jablonskis and linguis s o he Gim oji kalba, some la e epe cussions. The o e iew o ea ly amendmen s o case usage can be summa ised by poin ing ou ha he easons o such amendmen s we e no always su icien ly de ailed and wellg ounded; in mos cases e e ence was made o he impac o Russian, Polish and Ge man. Some au ho s poin ed ou he impac o o eign languages as he key eason o all amendmen s, wi h no e e ence o he laws o language. An inclina ion o adop he easons om o he au ho s is no iceable. The easons suppo ed by a gumen s a e only gi en in he discussion sec ion. In he cou se o discussion, some o he , mo e i id, easons eme ged; di e en opinions and new app oaches o language we e ac i ely exp essed. Jablonskis abs ained om commen ing and a emp ed o p o ide mo e examples, ied o sa e space and ime. Ve y o en he explica ion mainly included a sen ence quo ed om an- o he au ho , which was gi en as an example o s anda d language. No discussion as o i s well o medness was ound. In o he wo ds, he sen ence by ano he au ho was he mo i a ion o p esen i . In many cases he name o he au ho was mos ly elied on. O en he same adi ion o amending is no iceable in he wo ks o se e al au ho s. Jablonskis mus ha e elied on he da a o he dialec s, olklo e, collec ions o songs and g amma s. In all o his amendmen s Jablonskis a emp ed a language well o medness, sys ema ici y and consis ency. His p o- I. SMETONIENĖ, B. DAMBRAUSKAITĖ. Jono Jablonskio pėdomis: linksnių klaidos i aisymo mo y ai 59 posal o eplace he nomina i e case by he pa i i e geni i e (Geni i us pa i i us) was among he mos consis en . When amending, e e ence was mos ly made o he da a o he dialec s, he language no ms se by g amma s; howe e , he con- ex and adi ion o usage we e also impo an . The geni i e case was among he mos hea edly deba ed and mos equen ly amended cases, which mus ha e been due o he wholepa ela ionship o en exp essed in li huanian by he geni i e case. Nume ous amendmen s o he da i e case we e he esul o longlas ing discussion and a ange o di e en opinions. The da i e e oneously used o e e o an objec was amended in he mos consis en manne . The o e iew o all amendmen s o he accusa i e, commen s and ideas sugges ed by di e en au ho s ha e led o a conclusion ha he usage o he geni i e case wi h he e bs o ad- d ess was luc ua ing. The da a collec ed om di e en au ho s has led o a conclusion ha he mos equen eason o amending he ins umen al case is he impac o o he languages (Russian, Polish, Ge man). Jablonskis, in his dis- cussion wi h some o he au ho s, used he da a o he dialec s. la e linguis s mo e o en e e ed o he con ex , e y seldom also o he laws o he li huanian language. When amending he loca i e, he linguis ’s in ui ion seems o ha e been he leas eliable; mo e a gumen s we e p o ided. Despi e ha he usage was a he luc ua ing, he amendmen s o he loca i e we e la gely s able. KEy wORDS: nomina i e case, geni i e case, da i e case, accusa i e case, ins umen- al case, loca i e case, codi ica ion. IRENA SMETONIENĖ BRIGITA DAMBRAUSKAITĖ Vilniaus uni e si e as Uni e si e o g. 3, lT01513 Vilnius [email p o ec ed] [email p o ec ed]