SERHIY YERMOLENKO

Bendrosios kalbotyros katedra

O. O. Potebnios kalbotyros institutas

Ukrainos nacionalinė mokslų akademija

Tyrimų sritys: įvairių diskurso ir teksto tipų (kasdienės kalbos, grožinės literatūros, poezijos ir patarlių) semiotiniai aspektai, vidinės formos tyrimas įvairiais kalbos lygmenimis, įvairių tipų kalbinių ženklų semiotinės struktūros ir diskurso epistemologinės perspektyvos sąsajų tyrimas.

TITLES OF POEMS TIMID AND BAREFOOT: ON JAN TWARDOWSKI’S VAGUE SYNECDOCHICAL BIBLIONYMS

„Drovių ir basų eilėraščių“ pavadinimai: apie Jano Tvardovskio neaiškius sinekdochinius biblionimus

ANOTACIJA

Autorius aptaria kai kuriuos lenkų autoriaus kunigo Jan Twardowskio (1915–2006) eilėraščių pavadinimus, kuriuos vadina sinekdochiniais (nes jie pakartoja dalį įvardijamo teksto), ypač tuos, kurie atrodo neinformatyvūs, atsitiktinai ir savavališkai parinkti, taip pat menkai, jei apskritai, motyvuoti eilėraščio turiniu. Jų savitumą jis aiškina semiotiniais motyvacijos ypatumais, būdingais jiems kaip poetinių tekstų pavadinimams, viena vertus, ir jų, kaip neatsiejamos poetinio teksto dalies, vaidmeniu, kita vertus: ištraukti iš konteksto ir iškelti į išskirtinę pavadinimo poziciją, tokie teksto fragmentai ne tik formaliai įvardija tekstą pagal principą „pars pro toto“, bet ir yra iš naujo interpretuojami, įgyja naują reikšmę bei suteikia eilėraščiui papildomą prasmę. Tariamas tokių pavadinimų neaiškumas skatina skaitytoją ieškoti informacijos, kurią jie papildo tekste. Dėl neaiškumo ir itin santūraus stiliaus šie pavadinimai atspindi tokius J. Twardowskio poetikos bruožus, kurie įkūnija krikščioniškąsias neturto dorybes ir tikėjimą neįtikėtinu.

136

Acta Linguistica Lithuanica LXXII

Titles of Poems Timid and Barefoot: on Jan Twardowski’s Vague Synecdochical Biblionyms

RAKTAŽODŽIAI: Jan Twardowski, biblionimas, ženklo raiška, motyvacija, teksto struktūra.

ANOTACIJA

Straipsnyje analizuojami kai kurie lenkų autoriaus kunigo Jano Tvardovskio (1915–2006) eilėraščių pavadinimai, kurie vadinami sinekdochiniais (pavadinimai pakartoja dalį jais pavadinto teksto), ypač tie, kurie atrodo neinformatyvūs, atsitiktinai pasirinkti ir neaiškiai arba iš viso nepagrindžiami eilėraščio turiniu. Paaiškinama jų kilmė, kurią, viena vertus, nulemia semiotiniai jų, kaip poetinio teksto vardų, motyvacijos požymiai, o kita vertus – jų, kaip sudedamosios poetinio teksto dalies, vaidmuo: išimti iš konteksto ir patalpinti matomoje pavadinimo vietoje, šie teksto fragmentai ne tik formaliai nurodo į tekstą, vadovaujantis pars pro toto principu, tačiau jie yra ir naujai interpretuojami, įgydami naują reikšmę ir suteikdami eilėraščiui papildomą prasmę. Tariamas tokių pavadinimų neaiškumas naudojamas kaip priemonė, skatinanti skaitytoją ieškoti informacijos, kurią jie suteikia tekstui. Dėl savo neaiškumo ir visiško stilistinio kuklumo šie pavadinimai išreiškia tokius Jano Tvardovskio poetikos bruožus, kurie atspindi krikščioniškąsias neturto dorybes ir tikėjimą nepaprastais dalykais.

ESMINIAI ŽODŽIAI: Janas Tvardovskis, biblionimas, ženklo raiška, motyvacija, teksto struktūra.

Šiame straipsnyje nagrinėjami iškilaus ir itin populiaraus lenkų autoriaus, kunigo Jan Twardowski (1915–2006) poetinių kūrinių pavadinimai, daugiausia dėmesio skiriant tiems, kuriuos vadinu sinekdochiniais. Taigi straipsnio tema aktuali dviem aspektais, apimdama dvi kalbotyros tyrimų sritis: viena jų konkretesnė – J. Twardowski pavadinimų, kaip jo poetinės kalbos ir raiškos dalies, tyrimas, o kita bendresnė – (literatūrinių) tikrinių vardų teorija. Šiuos pavadinimus nagrinėju semiotiškai, laikydamas juos ženklais, kurių objektai yra kūriniai, į kuriuos jie nurodo. Tačiau teksto pavadinimo (dar vadinamo biblionimu, žr.: Подольская 1988: 42) ir likusios juo įvardijamo teksto dalies (arba paties teksto) santykis yra dvilypis ir sudėtingesnis nei kitų rūšių ženklų. Viena vertus, pavadinimas laikomas neatsiejama teksto struktūros dalimi – pradine jos dalimi, su kuria skaitytojas susiduria pirmiausia (Kostkiewiczowa 1976: 474). Kita vertus, pavadinimas gali visiškai savarankiškai funkcionuoti, pavyzdžiui, atstovaudamas tekstui bibliografiniuose sąrašuose ar išnašose. Šis dvejopas pavadinimo santykio su tekstu, į kurį jis nurodo, pobūdis atsiskleidžia pavadinimo kaip kalbinio darinio ypatybėse: Yu.O.Karpenko teigė

Straipsniai / Articles

137

SERHIY YERMOLENKO

kad, laikomas teksto vardu, pavadinimas yra leksinio lygmens vienetas, o kaip pradinis tekstinis komponentas – sakinys (Карпенко 1975: 4). Jis taip pat nurodė, kad tokį biblionimo dvilypumą lemia tai, jog ir tekstas, ir jo vardas turi tą pačią, t. y. kalbinę, raiškos formą (ibid.); prie to galima pridurti, kad dėl šio dvilypumo teksto pavadinimas žymi ir save, ir patį tekstą.

Kad ir kaip būtų, literatūros kūrinio ir jo antraštės santykis dar sudėtingesnis. Kad ir kaip svarbu būtų parinkti ne meninės knygos ar straipsnio pavadinimą, toks biblionimas tėra žymuo arba etiketė, kitaip tariant, išorinis juo žymimo teksto atributas, tekstinis komponentas, atliekantis nominacinę ir informacinę (o galbūt ir įtikinamąją) funkciją: įvardyti tekstą, į kurį nurodo, ir atskirti jį nuo kitų, veiksmingai bei patraukliai jį pristatant. Dėl šios priežasties net griežtai mokslinių darbų pavadinimuose gali būti ryškių vaizdingumo ir stilistinės vertės elementų; plg. H.Popowska-Taborska kūrinių ir prisiminimų rinkinį „Z różnych szuflad“, vaizdingus Roman Jakobson pavadinimus, tokius kaip „Poetry of grammar and grammar of poetry“, Daniel Nettle monografiją „Vanishing Voices. The extinction of the world’s languages“, David Bello knygą „Is that a fish in your ear? Translation and meaning of everything“ ir panašius pavyzdžius. Kalbininko ir paremiologo Z.H.Kotsiuba straipsnio pavadinimas «До питання про пареміологічний парадокс» – puikus antraštės, kurioje darniai suderintos visos svarbios funkcijos, pavyzdys: pavadinimas objektyviai perteikia kūrinio turinį ir tinkamai supažindina skaitytoją su jame aptariamomis temomis, o užuomina į paradoksą neišvengiamai intriguoja skaitytoją ir tampa papildomu stimulu, sužadinančiu jo tiesioginį susidomėjimą straipsniu.

Kita vertus, literatūros kūrinio pavadinimas ne tik atlieka visas šias funkcijas, bet ir daug tiesiogiau bei labiau įsitraukia į kūrinio semantinę struktūrą, ypač poetinio kūrinio, kurio pavadinimas, atsižvelgiant į santykinį eilėraščio trumpumą ir paprastai trumpesnes poetines eilutes, vizualiai integruojamas į tekstą, suvokiamą vienu žvilgsniu. Galima teigti, kad tokį įsitraukimą lemia meninio kūrinio (tiek verbalinio, tiek neverbalinio) visuminis ikoniškumas: tokiame kūrinyje prasmingas kiekvienas formalusis požymis, todėl bet koks formos pokytis lemia ir prasmės pokytį, žr. (Milewski 1969: 14–15; Єрмоленко 2006: 185–193). Dėl to literatūros kūrinių pavadinimų įvairovė paprastai didesnė nei neliteratūrinių kūrinių pavadinimų. I.R.Gal’perin nurodė, kad literatūros kūrinio pavadinimas dažnai tiesiogiai neišreiškia savo reikšmės (tai dar viena teksto meninio pobūdžio pasekmė: gerai žinoma, kad menas nepakenčia tiesmukumo, žr. (Потебня 1976: 340)); jo prasmė būna metaforiškai ar metonimiškai „uždengta“. Jo teigimu, pagal juose perteikiamos informacijos formą literatūros kūrinių pavadinimus galima skirstyti taip: 1) simbolinis pavadinimas, 2) citatinis

138

Acta Linguistica Lithuanica LXXII

Titles of Poems Timid and Barefoot: on Jan Twardowski’s Vague Synecdochical Biblionyms

pavadinimo, 3) žinutės pavadinimo, 4) aliuzinio pavadinimo, 5) naratyvinio pavadinimo (plg. skyrių antraštes XVIII^th a. anglų romanuose) (Гальперин 2007: 134). Tačiau tai nereiškia, kad nėra bevardžių literatūros kūrinių ar kūrinių su paprastais ir neinformatyviais pavadinimais, nes tokių taip pat pasitaiko, plg. eilėraščius, kurių vietoj pavadinimo yra trys žvaigždutės, taip pat poezijos rinkinius, leidėjo arba autoriaus pavadintus tiesiog „Eilėraščiai“, pavyzdžiui, pirmąjį N. K. Kybal’čycho eilėraščių rinkinį „Поезії“ (1913) arba tokio pat pavadinimo B. Olijnyko knygą (1986). Žinoma, esama ir romanų bei apsakymų, pavadintų pagrindinio veikėjo vardu, pavyzdžiui, Stepheno Kingo Dolores Claiborne, Christie, arba Carrie. Nors galima ir nevisiškai pritarti I. R. Gal’perinui, kuris manė, kad N. D. Arutiunova klysta teigdama, jog L. N. Tolstojaus romano pavadinimas Anna Karenina neatlieka įvadinės funkcijos (ten pat) – juk akivaizdu, kad atlieka, – net ir žmogui, nieko iš anksto nežinančiam apie šio romano turinį, šis vardas yra daugiau nei vien vardas. Būdamas meninio kūrinio pavadinimu, jis laikomas nurodančiu unikalų literatūros personažą (kita vertus, toks vardas gali būti motyvuotas ir atitinkamai išreikšti intertekstinę aliuziją, nurodančią ankstesnį tekstą arba besiremiančią bendresne literatūros tradicija; žr., pavyzdžiui, L. Yu. Gornakovos disertaciją apie aliuzinį rusų poetonimą Лиза (Горнакова 2010)), o tolesnis tekstas turi atlikti visa kita, ypač padėti personažo vardui atskleisti galimus semantinius požymius: Anna Karenina atveju tokie požymiai, pasak A. A. Fomino, kyla iš paronimiškai interpretuojamų pavardžių fragmentų – kaip KVADRATO ir APSKRITIMO opozicijos – kontrasto (Каре)нина ir (Обло)нский (Фомин 2012). Bendresne prasme čia galima įžvelgti paralelę su meninėmis fotografijomis ar paveikslais, pavadintais Mary, Louise ir panašiai: juose antròponimai kaip pavadinimai reiškia iš esmės ką kita, nei žymi kasdienėje vartosenoje, net jei vaizduojami žmonės iš tiesų turi tokius vardus.

Vis dėlto esama ir sudėtingesnių literatūros kūrinių pavadinimų, tačiau net ir jų originalumas gali būti nevienodas, nes, kaip pažymi T. Kostkiewiczowa, „literatūros kūrinio pavadinimo formavimo būdą ir jo struktūrą lemia bendrieji aptariamo kūrinio poetikos principai; istoriškai kisdami, jie, kaip ir kiti literatūros kūrinio komponentai, tampa konvencionalūs“ (Kostkiewiczowa 1976: 474); konkrečiai tai reiškia, kad pavadinimą galima rinktis atsižvelgiant į literatūrines madas (plg. šią Vladimiro Nabokovo memuarų „Другие берега“ ištrauką: „...и у меня была с собой целая кипа беленьких книжечек стихов со всей гаммой тогдашних заглавий, т.е. от простецкого «Ноктюрны» до изысканного «Пороша»“ (Набоков 1991: 167)).

Pereikime prie J. Twardowskio eilėraščių pavadinimų. Šio itin neįprasto autoriaus (jo biografija, kurią parašė žurnalistė Magdalena Grzebałkowska, pavadinta „Gazeta

Straipsniai / Articles

139

SERHIY YERMOLENKO

Wyborcza“ žurnalistės biografija, pavadinta „Ksiądz Paradoks“), jų pobūdis taip pat įvairus; kai kurie pavadinimai visai įprasti ir tradiciniai, pavyzdžiui, Matka Boża Powstańcza [1, 20]¹, O ludzkim sercu pod wielkim baldachimem [1, 86], Wiersz dydaktyczny [2, 396], Zaufalem drodze [1, 405], Posąg Dawida [1, 64], Modlitwa [1, 77; 1, 87; 1, 127; 1, 160; 1, 264; 2, 143] (be šešių eilėraščių tokiu pavadinimu, yra dar trys, kurių pavadinime žodis Modlitwa vartojamas kartu su kitais žodžiais), Ku wodzie [2, 330], Do Jezusa umęczonego organami [1, 141], Do albumu (trys eilėraščiai turi šį pavadinimą: [2, 21; 2, 244; 2, 387]), Do albumu po raz drugi [2, 141], Dobranocka ir taip toliau. Tarp jų esama pavadinimų, kuriuos Galperinas vadino metoniminiais: juos sudaro kūrinio tekste pasitaikantis žodis, sakinys ar pasakymas, taigi jie tekstui atstovauja. Semiotiškai tokio pobūdžio pavadinimus galima laikyti indeksiniais (t. y. priskirti indeksiniams ženklams pagal Ch. S. Peirce’o sampratą (Ермоленко 2006: 19–20), tai yra ženklams, kuriuos su objektu sieja įvairių rūšių gretimumas), taip pat, reikėtų pridurti, ir ikoniniais (vėlgi remiantis Peirce’o ženklų ir jų objektų reprezentacinių santykių klasifikacija), nes pavadinime pakartota teksto dalis yra panaši į atitinkamą teksto fragmentą arba su juo sutampa. Toliau juos vadinsiu sinekdochikais – ir dėl trumpumo, ir todėl, kad vienas iš esminių jų bruožų yra motyvacija pagal principą „pars pro toto“. Tarp J. Twardowskio tokio tipo pavadinimų yra keletas gana neįprastų; būtent jie ir yra šio straipsnio objektas.

Sinekdochinio tipo pavadinimai savaime, žinoma, yra visiškai įprasti; J. Twardowskio bibliyonimų tarpe taip pat nemažai įprastų ir, jei galima taip pasakyti, neišsiskiriančių pavadinimų. Pavyzdžiui, iš dviejų jo eilėraščių, kurių pavadinimuose yra žodis koniec (Koniec [1, 419] ir Koniec nie-koniec [2, 398]), tik pirmajame šis žodis pasitaiko ir pačiame tekste (Koniec – to klamczuch w świecie nieskończonym). Vis dėlto abu pavadinimai atrodo įprasti ir nuspėjami, nes abiejuose eilėraščiuose iš tiesų kalbama apie pabaigą: taigi antraštės išreiškia eilėraščių temą ir atitinkamai apibendrina jų turinį.

Tačiau J. Twardowskio poezijoje esama ir bibliyonimų, kurie, regis, tematiškai beveik nesusiję su įvardijamu tekstu ir yra neadekvatūs, nes sudaro įspūdį, kad buvo pasirinkti atsitiktinai ar savavališkai, nėra motyvuoti ar nulemti teksto, todėl menkai arba visai netinka eilėraščiui, į kurį nurodo, reprezentuoti. Juos su tuo tekstu sieja tik jame aptinkamas žodis ar frazė. Nepriklausomai nuo jų sandaros, pagrindinė jų

¹ Pavyzdžiai paimti iš jo eilėraščių rinkinio: Twardowski Jan. Miłosc milosci szuka. Wiersze 1937–1998. Warszawa: PIW / Poznan: Ksiegarnia Swietego Wojciecha, 1999. V. 1–2.

140

Acta Linguistica Lithuanica LXXII

Titles of Poems Timid and Barefoot: on Jan Twardowski’s Vague Synecdochical Biblionyms

bendras bruožas yra gana laisvas ar net (regis) neegzistuojantis prasminis ryšys su eilėraščiu, kurį jie įvardija.

Tokių biblionimų literatūroje taip pat pasitaiko, o jų pasirinkimo priežastys gali būti įvairios. Pavyzdžiui, W. Somerset Maugham apsakymo pavadinimas The book-bag nėra tiesiogiai susijęs su apsakymo tema – meilės santykiais tarp brolio ir sesers, apie kuriuos pasakotojui papasakoja kitas anglas, keliaujantis po Malają. Nors šių santykių pobūdis nedviprasmiškai numanomas iš pasakojimo, jis niekur tiesiogiai neįvardijamas nei autoriaus pasakojime, nei į jį įterptame pasakojime; galbūt būtent dėl to, kad anuomet ši tema buvo „per karšta, kad ją būtų galima liesti“, apsakymas pavadintas kiek klaidinančiai, o pavadinimas motyvuojamas gana netiesiogiai (apsakymas prasideda pasakotojo pasakojimu apie meilę skaitymui, dėl kurios keliaudamas jis su savimi vežasi didžiulį krepšį knygoms; jo malajietis šeimininkas, britų rezidentas, pasiskolina Byrono biografiją, o kai kurios jos detalės paskatina jį papasakoti savo istoriją apie sesers ir brolio meilę).

Tačiau (regimas) J. Twardowskio poetinių biblionimų nemotyvuotumas, regis, yra visai kitokio pobūdžio ir neturi nieko bendra su tabu temomis (iš tiesų J. Twardowskis, kaip religinis poetas, niekada nevengė sudėtingų ir kontroversiškų tikėjimo bei religijos klausimų ir nebandė įrodyti to, ko įrodyti neįmanoma). Panagrinėkime, pavyzdžiui, vieną populiariausių J. Twardowskio eilėraščių Kiedy mówisz [2, 68]. Šis labai trumpas tekstas, skirtas ilgametei jo asistentei ir literatūros sekretorei Aleksandrai Iwanowskai, yra liepiamasis pasakymas antruoju asmeniu, akivaizdžiai adresuotas jai atsakant į jos laišką, kupiną skundų dėl nelaimių ir nesėkmių. Paskutinės dvi eilėraščio eilutės apibendrina pagrindinę mintį: a od zwykłych rzeczy naucz się spokoju / i zapomnij że jesteś gdy mówisz ze kochasz. Pavadinimą atitinkanti frazė yra antroje iš šių eilučių; skirtumas tas, kad tekste prieš ją eina santykinis įvardinis prieveiksmis gdy, o pavadinime gdy, galbūt dėl eufonijos, pakeistas jo variantu kiedy. Tačiau ši frazė, paimta atskirai, regis, niekaip reikšmingai nesusijusi su pagrindine eilėraščio mintimi, išreikšta šiomis eilutėmis ar, juo labiau, visu tekstu; veikiau ji pasakoja apie ką kita. Dialogo (pavyzdžiui, susirašinėjimo) kontekste tekstinis fragmentas gdy mówisz ze kochasz, regis, nurodo į tai, ką adresatas anksčiau pasakė, kartu pabrėždamas pranešimo tariamą, t. y. dar ne (visiškai) įrodytą, turinį. Tačiau iš tiesų tai idiomatinis posakis, apytikriai reiškiantis tą patį kaip gdy kochasz, bet pabrėžiantis šio teiginio tikrumą (gdy naprawdę mówisz ze kochasz „jei iš tiesų turi omenyje tai, ką sakai“ = gdy naprawdę kochasz „jei iš tiesų myli“): adresanto pateikiamas dalykas, kurį, kaip teigiama, pasakė pats adresatas (gdy mówisz ze kochasz).

Straipsniai / Articles

141

SERHIY YERMOLENKO

veikia kaip pabrėžimo priemonė, regis, grindžiama tokiu samprotavimu: „Jei sakoma, kad kas nors yra tiesa, vadinasi, tai turi būti tiesa“; numanoma prielaida – kad ką nors pasakyti tolygu pasakyti tiesą. Kitaip tariant, šios išraiškos pagrindas yra kalbos samprata, panaši į Grice’o principą, ypač į Kokybės maksimą, susijusią su to, kas pasakoma, teisingumu (Грайс 1985: 222–223). Todėl frazės gdy mówisz išėmimas iš konteksto ir pavertimas eilėraščio pavadinimu, regis, išryškina papildomą temą – asmens atsakomybę teisingai tvirtinti ką nors, ypač kai apie save teigiama kas nors esminga (pavyzdžiui, kad turi krikščionišką dorybę).

Taigi tokio pobūdžio pavadinimas pakeičia poetinio pasakymo akcentus: nukrypsta nuo pagrindinės temos ir pabrėžia kitą eilėraščio turinio aspektą arba net jį papildo nauju aspektu. Pavyzdžiui, vos keturių eilučių eilėraštyje Lura [2, 344] šis žodis, reiškiantis vandeningą gėrimą ar maistą, aptinkamas pirmojoje eilėraščio pusėje, kur aprašomos kapinės rudenį: Listopad cmentarz pusty / deszcz zimna lura. Šis aprašymas sudaro foną tolesniam teiginiui (kurį ištaria neįvardytas asmuo): – to straszne – ktoś mówi / przestać kochać zmarłego dlatego że umarł. Vis dėlto pavadinimas išryškina būtent šio fono ypatybę – šaltą rudens lietų. Tačiau šią ypatybę, susietą su tolesniu teiginiu, galima aiškinti kaip metaforą silpnai ir todėl nepakankamai meilei, kuri nutrūksta mylimajam mirus; bendras šios meilės ir vandeningo gėrimo bruožas yra jų silpnumas (plg. ypač, viena vertus, lura apibrėžimą „silpnas, mažai ekstrakto turintis gėrimas“ (Dubisz 2004), o kita vertus – požymį silny, apibūdinantį tikrąją meilę, kaip nurodyta žodžio miłość apibrėžime: „stiprus emocinis ryšys, siejantis artimus žmones“ (ten pat)).

Eilėraštyje Na pół [2, 176] prieveiksminė frazė, reiškianti „pusiau“ ir vartojama kaip bibliònimas, vėliau pasirodo tekste, kur ji apibūdina dalyvį przedarte; pastarasis yra kelių pažyminių sudarytos bevardės daiktavardinės frazės (Niedokończone / przerwane / przedarte na pół / niekochane / nic już nie warte) dėmuo. Šiuos pažyminius sieja semantinis požymis „nepakankamas“. Sprendžiant iš jų, galima daryti išvadą, kad elipsinės frazės praleisto pagrindinio žodžio reikšmė turėtų būti suprantama kaip „tavo gyvenimas“: iškart po jų einantis antrojo ^nd asmens liepiamosios nuosakos veiksmažodis nie wybrzydzaj rodo, kad visas tekstas yra apostrofinis pasakymas, skirtas neįvardytam asmeniui, galbūt pačiam lyriniam subjektui (t. y. kalbėtojui, vaizduojamam meninio teksto vidiniame pasaulyje), kuris esą skundžiasi savo gyvenimo nepakankamumu. Tačiau jei atsižvelgsime į bendrą eilėraščio perteikiamą mintį (kažką panašaus į „nepakankamumas apskritai yra žmogaus būklė“), tuomet tai, ką pavadinime nusako kaip prieveiksminė frazė vartojama išraiška, bus suprantama kaip žmogaus dalia. Taigi bendrame eilėraščio kontekste pavadinimas Na

142

Acta Linguistica Lithuanica LXXII

Titles of Poems Timid and Barefoot: on Jan Twardowski’s Vague Synecdochical Biblionyms

pól suponuoja, kad žmogaus prigimtis taip pat iš esmės yra suskilusi, ne vientisa, todėl prieštaringa, sudaryta iš dviejų dalių – gerosios ir blogosios. Taigi šis pavadinimas taip pat yra indeksinis tiek formos, tiek semantikos požiūriu: jis papildo eilėraščio mintį svarbiu apibendrinimu ir gilesne filosofine prasme.

Kitame J. Twardowskio eilėraštyje, kuriame taip pat gvildenamas egzistencinis žmogaus būklės aspektas ir kurio pavadinimas yra Na okrągło, ši prieveiksminė frazė taip pat yra eilėraščio teksto dalis. Ji yra daugiareikšmė: pirminė reikšmė – „apvaliai“, antrinė – „nuolat, be paliovos“. Kadangi šis labai trumpas eilėraštis pasakoja apie vienatvę ir susvetimėjimą, o tekste vartojama na okrągło apibūdina pagrindinį daiktavardį jęk (Samotność pośród ludzi / podrapana droga / telefon jak ryba śnięta / skrzynka na listy dla serca pułapka /...jęk na okrągło / samotność bez Boga), visiškai akivaizdu, kad tekste ši frazė vartojama antrąja reikšme. Tačiau atsidūrusi išskirtinėje eilėraščio pavadinimo vietoje, ji, regis, įgyja papildomą prasmę, kurios pagrindas – tiesioginė frazės reikšmė, perteikianti kažko apvalaus ar apskrito vaizdinį. Be to, pirmojoje eilutėje autorius kalba apie vienatvę tarp žmonių (Samotność pośród ludzi), o paskutinėje – apie vienatvę be Dievo (samotność bez Boga); ši „vienatvė“, reikšmingai paminėta du kartus – eilėraščio pradžioje ir pabaigoje, – taip pat primena apskritumą, uždarą ratą, kuris yra gerai žinomas beviltiškos padėties simbolis: nepaisant pastangų, ji lieka tokia pati; plg. lenkų kalbos idiomą, kurios vidinė forma atitinka šį vaizdinį: koło (kółko) się zamyka „tam tikros situacijos, veiksniai vieni kitus lemia, neleisdami išspręsti problemos; nepaisant daugelio veiksmų, situacija išlieka tokia pati kaip pradžioje“ (ibid.)². Taip poetas vertina tokią vienatvę – kaip nesibaigiančią ir beviltišką. Be to, reikėtų pažymėti, kad apskritumas laikomas pagoniškojo (ar mitinio) laiko modelio ypatybe (Мелетинский 1992: 252–253)³, priešinga krikščionybės sampratai būdingam linijiniam ir kryptingam (taip pat viltingam) laiko vaizdiniui (Леон-Дюфур et al. 1998: 927).

Kitame J. Twardowskio eilėraštyje Na słomce pavadinimas atitinka prielinksninę frazę, esančią kitoje išskirtinėje vietoje – pačioje paskutinės eilutės ir, atitinkamai, paskutinio teksto sakinio pabaigoje: Matka Boska mnie trzyma / jak niezdarną bańkę na słomce. Pradžioje lyrinis subjektas įsivaizduoja savo mirtį prie altoriaus (Przygasnę przy ołtarzu iskierka po iskierce / zostaną tylko buty jak przydeptane serce), o paskutinėje šio trumpo eilėraščio eilutėje, palyginant jį su muilo burbulu, išreiškiama pavojingai prasta autoriaus širdies būklė

² Ibid.

³ Элиаде Мирча. Миф о вечном возвращении. Архетипы и повторяемость, пер. с франц. Спб.: Алетея, 1998, 249 с.; Мелетинский Е.М. Время мифическое. – Мифы народов мира. Энциклопедия 1, гл. ред. С.А.Токарев. Москва: Сов. энциклопедия, 1992, С. 252–253.

Straipsniai / Articles

143

SERHIY YERMOLENKO

autoriaus širdies būklė (iš tiesų pirmaisiais kunigystės metais J. Twardowskis kentė nuo neaiškios, bet sunkios sveikatos problemos, kuri taip ir nebuvo nustatyta (Grzebalkowska 2011: 133)). Pažymėtina, kad frazė na słomce, tekste vartojama kaip palyginimo jak niezdarną bańkę na słomce dalis, sintaksiniu požiūriu yra vietos aplinkybė, priklausanti palyginimo aplinkybei; vadinasi, ši frazė sintaksiškai ir semantiškai yra paskutinio sakinio periferijoje. Kitaip tariant, lygindamas save su ant šiaudelio Mergelės Marijos laikomu burbulu, poetas eilėraščio pavadinime atkuria tik periferinį (tačiau, matyt, reikšmingą) šio vaizdinio požymį. Taip jis tiesiogiai nenurodo nei į save, nei į objektą, su kuriuo save lygina (burbulą), o įvardija tik vietą, kurioje tas burbulas yra (t. y. šiaudelį). Dėl to pavadinimas yra dvigubai indeksinis, nes jis yra ir viso poetinio teksto dalis, ir jo fragmentas, perteikiantis sudėtinį vaizdinį (šiaudelis vietoj burbulo ant šiaudelio vietoj lyrinio subjekto). Nors eilėraščio tema yra poeto būklė, pavadinimas jį užmaskuoja, taip sakant, paslėpdamas už šiaudelio. Galima pridurti, kad šiaudelis, t. y. išdžiūvęs javų stiebas, yra lengvas, trapus, greitai sudega ir lengvai vėjo nunešamas, todėl puikiai metaforiškai įkūnija kažką arba ką nors tokio pat trapaus, pažeidžiamo ir laikino. Taigi pavadinimas lyrinį subjektą vienu metu ir paslepia, ir išryškina.

Tą patį netiesioginį ir, taip sakant, dalinį teksto vidinio pasaulio esybės įvardijimą iliustruoja biblionimas Gorętsza od spojrzenia [1, 99]. Eilėraštyje, į kurį jis nurodo, pateikiamas lyrinio subjekto norų sąrašas – teigiamų ir neigiamų, išreikštų bendraties frazėmis. Iš pradžių jis pasako, kuo nenori būti (Żeby nie byc taką czcigodną osobą / ktorej podają parasol / ktorą do Rzymu wysyłają...), o paskui – kuo nori būti (Ale byc chlebem / ktory krają / żywicą którą z sosny na kadzidło skrobią / czymś z czego robią radio / żeby choremu przy termometrze śpiewało /... żółtym dla dzieci balonem). Perėjimą nuo pirmojo prie antrojo, gramatiškai išreikštą neiginio pakeitimu teiginiu, taip pat žymi dvigubas tarpas tarp eilučių. Paskutinis iš teigiamų norų – visada būti ostija (t. y. Komunijai naudojama duonos plokštelė): // a zawsze hostią małą / gorętszą od spojrzenia / co się zmienia w ofierze. Šio noro svarbą vėl pabrėžia dvigubas eilučių tarpas, atskiriantis jo fragmentą (kuris kartu yra ir paskutinis eilėraščio fragmentas) nuo ankstesniojo. Taigi būtent ostiją apibūdina palyginamoji konstrukcija, panaudota kaip eilėraščio pavadinimas. Tačiau tai daroma netiesiogiai: ostija neįvardijama, o nurodomas jos požymis („karštesnė už žvilgsnį“). Todėl dėmesys nuo autoriaus norų perkeliamas į ostiją, kuri perteikiama per savo savybę, o ne tiesiogiai įvardijama. Šį poslinkį dar labiau išryškina linksnio formos pakeitimas: pavadinime būdvardis gorętsza pavartotas vardininko linksniu

144

Acta Linguistica Lithuanica LXXII

Titles of Poems Timid and Barefoot: on Jan Twardowski’s Vague Synecdochical Biblionyms

vietoj įnagininko. Toks dėmesys ostijai dera su tuo, kas apie ją sakoma paskutinėje eilėraščio eilutėje (co się zmienia w ofierze), kurioje reiškiamas pamatinis autoriaus troškimas būti nesavanaudiškam, išsižadėti savęs ir aukotis dėl Dievo, plg.: Tunc Iesus dixit discipulis suis si quis vult post me venire abneget semet ipsum et tollat crucem suam et sequatur me (Matth. 16, 24). Galima teigti, kad ostijos palyginimas su žvilgsniu pagal temperatūrą ir, metonimiškai bei metaforiškai, emocijos intensyvumą (Апресян 1995: 2, 460; Черниш 2003: 129–151, 392) leidžia suprasti, jog bendrystė su neregimu Dievu per auką yra artimesnė, svarbesnė ir gilesnė nei bendrystė su kitais žmonėmis per akių kontaktą.

Tačiau J. Twardowskio biblinimikoną sudaro ir gerokai mažiau aiškūs atvejai. Pavyzdžiui, eilėraštyje, pavadintame Kochanowskiego przekład psalmow, autorius vardija materialius ir dvasinius dalykus, kuriuos turėjo jaunystėje ir kuriuos prašo Viešpatį jam grąžinti, kad galėtų nusinešti į kapą. Tarp jų yra...herbaty gorzkiej łyk w manierce /i umarłego ojca list, / sweter od siostry, matki serce Kochanowskiego przekład psalmów / spalony z Wilczą w czas powstania i wszystko czego życzę innym – a sam niestety nie dostanę ir taip toliau [1, 46]. Nors Jano Kochanowskio Psalmyno vertimas, laikomas lenkų literatūros šedevru ir lenkų literatūrinės kalbos paminklu, tėra vienas iš šio sąrašo elementų, eilėraštyje jis reikšmingai paminėtas du kartus – ir tekste, ir pavadinime; tekste junginys Kochanowskiego przekład psalmow pakartojamas antrojo posmo pirmojoje eilutėje ir užima gana iškilią vietą teksto struktūroje. Vis dėlto iš teksto neaišku, kuo ši knyga tokia ypatinga lyriniam subjektui. Kita vertus, galima manyti, kad būtent paminėdamas ją pavadinime autorius išryškino knygos vertę, palyginti su kitais savo troškimais.

Yra ir kitų eilėraščių, kuriuose pasirinktos pavadinimo dalies motyvas išties atrodo neaiškus arba, tiksliau, tokio motyvo, regis, apskritai nėra. Pavyzdžiui, eilėraštyje Z pliszka siwa [2, 186] atitinkama prielinksninė frazė su objektu, žyminčiu paukštį – pilkąją kielę (Motacilla alba L.), aptinkama fragmente, kuriame vardijami dalykai, prisimenami po kieno nors mirties: jak pachniał orzech suszona lawenda / jak wujek kochał ciotkę w pamiętniku / bawił dowcip o kuchni z widokiem na cmentarz / spotkanie we dwoje nad wodą zieloną / z pliszką siwą co pogląda na wysokich nóżkach / nad Narwią zwą ją starą panną młodą. Šis sąrašas įterptas į autoriaus apmąstymus apie mirtį ir jos lemiamą vaidmenį išsaugant visa, kas gyvenimą pripildo meilės ir yra taip efemeriška bei trumpalaikiška (taip pat banalu ir kasdieniška) kaip pats gyvenimas ir meilė. Vis dėlto kielės vieta šiuose prisiminimuose aiškiai periferinė: šis paukštis tėra lydintis ir, taip sakant,

Straipsniai / Articles

145

SERHIY YERMOLENKO

liudijantis pasimatymą Narevo upės pakrantėje. Nepaisant to, turint omenyje pirmiau minėtą kontekstą, kuriame šis motyvas įterptas, taip pat J. Twardowskio gerai žinomą pranciškonišką biophiliją (Czernysz, Jermolenko 2000: 12), jo meilę gyvūnams ir augalams bei visą gyvenimą trukusį domėjimąsi zoologija ir botanika, ir darant prielaidą, kad jis turėjo asmeninės patirties, kad ir menkai susijusios su kielėmis ar kuria nors konkrečia kiele, gyvenančia Narevo pakrantėse, – visa tai įvertinus, būtent kielės paminėjimas pavadinime suteikia ornitonimui apibendrintą prasmę ir paverčia šį mielą mažą paukštį simboliu visko, ką mirtis padaro nemirtinga.

Taigi, kad ir koks nereikšmingas ir atsitiktinai parinktas atrodytų tokio tipo pavadinimas, eilėraščio fragmentą pavertus pavadinimu, šiam fragmentui suteikiamas prasminis išskirtinumas viso eilėraščio teksto atžvilgiu; būtent tariamas jo nereikšmingumas signalizuoja, kad jame slypi gilesnė prasmė.

Šiaip ar taip, konkreti tokio tipo pavadinimo perteikiama mintis gali būti anaiptol neakivaizdi – tai veikiau klausimas nei teiginys. Pavyzdžiui, eilėraštyje W grudniu [2, 187] pasakojama apie skirtingais mėnesiais vykstančius sezoninius įvykius: W marcu przylatują zięby… / w maju mignie wilga jak w niebieskim fartuszku dziewczynka / w październiku czernieją szpaki / w grudniu kocha / podaje nam ręce / na śmierć grzecznie ubrana choinka. Tad kodėl pavadinime minimas gruodis? Galbūt pirmiausia dėl Kalėdų – svarbiausios Romos katalikų liturginio kalendoriaus šventės, švenčiamos gruodį ir siejamos su Kalėdų eglute: aprašoma kaip mylinti, tiesianti žmonėms rankas ir dėl jų paaukojama, eglutė aiškiai primena Jėzų; šį panašumą dar sustiprina asociacijos, siejančios kryžių su medžiu, nes graikiškas žodis ξύλον „medis“ Naujajame Testamente vartojamas kaip kontekstinis σταυρός sinonimas ir žymi kryžių, ant kurio mirė Jėzus Kristus (Acts 5, 30; 10, 39; 13, 29; Galatians 3, 13; 1 Peter 2, 24; taip pat žr. (Дворецкий 1958: 2, 1147)). O kaip dėl kitų mėnesių? J. Twardowskis mini keturis: du pavasario (kovą ir gegužę), vieną rudens (spalį) ir vieną žiemos (gruodį), nemini nė vieno vasaros mėnesio; visais jais, išskyrus gruodį, vyksta kokie nors laukinių paukščių gyvenimo įvykiai, todėl paukščiai (kikilis, volungė ir varnėnas) sugretinami su egle. Ką reiškia šis sugretinimas „paukščiai ir medis“, iš pirmo žvilgsnio nėra aišku, bent jau man, ir tai galima ginčyti. O gal autorius kaip tik ir norėjo paskatinti svarstymą, priversti susimąstyti apie eilėraštį ir jo pavadinimą.

Anksčiau aptarti J. Twardowskio poetiniai biblionimai arba jų dėmenys turėjo apeliatyvinių atitikmenų, priklausančių tokioms leksinėms klasėms kaip daiktavardis, būdvardis ar prieveiksmis. Tačiau J. Twardowskio biblionimikone esama ir sinekdochinius pavadinimų, sudarytų vartojant kitų leksinių klasių vienetus. Šie pavadinimai

146

Acta Linguistica Lithuanica LXXII

Titles of Poems Timid and Barefoot: on Jan Twardowski’s Vague Synecdochical Biblionyms

taip pat sudaro atsitiktinio ir savavališko pasirinkimo įspūdį, kuris išlieka net ir atidžiau įsižiūrėjus. Kai kurie iš šių pavadinimų sudaryti pavartojus veiksmažodį, plg. Ryczał [2, 53] arba Spojrzał [1, 190], kur ryczał ir spojrzał taip pat yra žodžiai, kuriais prasideda atitinkami eilėraščiai. Pirmojo pavadinimo motyvacija gana aiški: eilėraštyje aprašoma neįvardyto žmogaus reakcija į meilės praradimą, o po aprašymo lyrinis subjektas jį ragina (Ryczał na cztery strony że miłość odeszła... głuptasie nie wybrydzaj / wystarczy że przyszła). Kita vertus, biblionimo sudarymas iš būtojo laiko asmenuojamosios veiksmažodžio formos, neturinčios jokių kitų žodžių, yra gana neįprastas tiek gramatiškai, tiek stilistiškai, tarsi autorius, ieškodamas (sinekdochinio) pavadinimo, bet pernelyg nesirūpindamas savo užduotimi, būtų pavartojęs tą žodį vien todėl, kad jis pasitaikė pirmas tekste.

Antrasis pavadinimas atkartoja pirmąjį eilėraščio žodį, kuris yra ir pirmoji jo eilutė. Be to, tai vienas iš keturių tekste pavartotų veiksmažodinių tarinių, aiškiai nurodančių tą patį elipsinį veikėją, kurį reikėtų laikyti Jezus, kaip ypač akivaizdžiai rodo eilutė stanął w kącie załamał odjęte z krzyża ręce. Šio eilėraščio tekstas pasakoja apie Jėzų Kristų, kuris, žvelgdamas į puošniai išdabintą bažnyčios vidų, mano, kad galbūt visa tai skirta ne Jam (i pomyślał / chyba to wszystko nie dla mnie). Taigi pavadinimas reprezentuoja periferinę eilėraščio temos dalį (kaip ji suprantama funkcinės sakinio perspektyvos teorijoje) – Kristaus matomą bažnyčią, kuri vėliau priešpriešinama eilėraščio remai – Kristaus vertinimui. Vis dėlto pavadinimą galėjo lemti ne vien periferinė motyvacija ir negramatiškas sudarymas. Galima ir kita šio pavadinimo interpretacija: Jėzaus žvilgsnio bažnyčioje veiksmas siejamas su gerai žinoma (Lenkijoje ir kitur) krikščioniška Apvaizdos akies (arba visa matančios Dievo akies) samprata bei vaizdiniu, paprastai vaizduojamu kaip akimi, apsupta spindesio ir įrėminta trikampyje (Oko opatrzności 2014). Šiuo atveju pavadinimo implikuojama reikšmė būtų maždaug tokia: „Dievas nuolat stebi ir viską mato“, taip primindamas skaitytojui stengtis viską, taip pat ir bažnytinius dalykus, matyti taip, kaip juos mato Jis.

Eilėraštis Sześć listków, kurio pavadinime yra skaitvardis, pasakoja apie žmogų, apimtą tokios gilios savižudiškos nevilties, kad jam viskas atrodo juoda. Tačiau šis jo regėjimas nėra teisingas, ir tai įrodo prie jo atėjusi žolė przyłaszczka “hepatica”, parodžiusi jam panosėje šešis mėlynus žiedlapius. Taigi eilėraščio turinys grindžiamas spalvų simbolika: juodos ir mėlynos spalvų priešprieša išreiškia nevilties ir vilties priešpriešą. Jei kepenė būtų vaizduojama kaip mėlynos vilties spalvos nešėja, būtų natūralu, kad biblionime, kuriame minimi jos žiedlapiai, būtų nurodyta ir jų spalva, o ne skaičius. Tačiau pavadinime pabrėžiamas priešingas dalykas – skaičius, o ne spalva. Tikriausiai autoriui pats kepenės žiedlapių skaičius buvo

Straipsniai / Articles

147

SERHIY YERMOLENKO

ne mažiau svarbus; šiuo požiūriu plg. jo eilėraštį Pisze (Piszę to co widzę niczego nie zmysłam...[2, 188]), kuriame, be kitų faktų apie augalus ir gyvūnus, jis nurodo, kad saulutė kartais turi devyniasdešimt aštuonis žiedlapius. Be to, gali būti, kad poeto požiūriu ir šis kepenės žiedlapių skaičius yra vilties simbolis – antraip kodėl jis būtų specialiai jį paminėjęs eilėraščio apie neviltį ir viltį pavadinime?

Kai kurie J. Twardowskio biblionimai sudaryti iš įvairių rūšių įvardžių. Pavyzdžiui, iš pavadinimų, sudarytų vartojant asmeninius įvardžius, nurodančius į Jėzų Kristų, sinekdochinis yra Ty (vėliau pakeistas į Kaznodzieja [1, 158]); šis įvardis vėl pasirodo pačioje pirmosios eilutės pradžioje (Ty co nie zbawiasz dusz prośniętych słowami). Toks pat yra ir Z Tobą [1, 136], o eilėraščiuose On [2, 102] ir Porzucili wszystko i poszli za nim [2, 373] įvardis pasirodo tik pavadinime.

Esama ir kitokių įvardinių pavadinimų, pavyzdžiui, dviejų biblionimų su santykiniu įvardžiu który, kurio antecedentas praleistas: Który [1, 214] ir Ktory stwarzasz jagody [1, 331]. Pastarajame eilėraštyje pavadinimą pagrindžiantis sakinys pakartojamas pirmojoje eilutėje po įvardžio Ty, o pirmajame antecedentas lieka numanomas (Który stworzyłeś / pasikonika jak szmaragd z oczami na przednich nogach...). Abiem atvejais poetas meditacijoje ar kreipinyje kreipiasi į Viešpatį, o abiejų eilėraščių tekstuose który įveda pažyminio sakinį, kuriame vardijami kai kurie Viešpaties kūriniai (gyvieji – gyvūnai ir augalai, taip pat kai kurios dvasinės esybės) bei kai kurie jiems būdingi bruožai.

Visuose šiuose pavadinimuose, kuriuose tiesiogiai arba anaforiškai nurodoma į Dievą, itin skurdus šis deiktinis vaizdavimas (tai veikiau nurodymas, o ne įvardijimas) regis atitinka trečiąjį iš dešimties Dekalogo įsakymų: „non adsumes nomen Domini Dei tui in vanum nec enim habebit insontem Dominus eum qui adsumps erit nomen Domini Dei sui frustra“ [Exodus, 20, 7; Deuteronium 5, 11; cf. aslo Proverbia 30, 9]. Kartu šis kuklus, net skurdus būdas nurodyti Dievą, tiesiog parodant į Jį, o ne vadinant skambiais vardais, dera su nuolat kartojamu J. Twardowskio troškimu turėti bažnyčią kościół be jokių papuošimų; plg., pavyzdžiui, jau cituotą eilėraštį „Spójrzał“ arba šias eilutes iš eilėraščio „Jak długo“ [1, 200]: pokaż się choć na chwilę w kościele – rozebranym do naga ze świecidełek / jak święci co nie mają nic do ukrywania... Pažymėtina, kad frazė rozebranym do naga ze świecidełek yra sintaksiškai dviprasmė, nes gali būti suprantama kaip apibūdinanti arba kościele, arba numanomą kreipimosi adresatą, t. y. Kristų; autorius trokšta, kad abu jie būtų be nereikalingų puošmenų.

Tai taip pat atitinka J. Twardowskio polinkį savo kūrinius įvardyti taip pat skurdžiai ir nepuošniai – šis polinkis ypač ryškus jo

148

Acta Linguistica Lithuanica LXXII

Titles of Poems Timid and Barefoot: on Jan Twardowski’s Vague Synecdochical Biblionyms

pavadinimų, sudarytų vartojant ir kitų tipų įvardžius, taip pat kitas funkcinių, arba formaliųjų, žodžių klases (pavyzdžiui, jungtukus ir dalelytes), yra gana daug, plg.: A jednak [1, 357], Chociaż [2, 161], Choćby [1, 298], Choćbyś [2, 205], Co potem [2. 126], Czemu [2, 77], Dlaczego [1, 372; 2, 128], Dlatego [1, 231], Gdyby [1, 401], Ile [2, 73], Jakże [1, 442], Jeszcze [1, 351], Jeszcze nie [1, 164], Jeśli [1, 385], Już [2, 130], Kiedy [1, 234; 2, 110], Którędy [1, 215], Który [1, 214], Może [1, 261], Nie [1, 167], Nie tak nie tak [1, 305]. Nie tylko [2, 23], Ta sama [1, 448], Tak [2, 372]. Ten sam [2, 123; 2, 158], Teraz [1, 409], To [2, 192], To samo [1, 289], Tylko [1, 417; 2, 33; 2, 206; 2, 318], Wszystkiego [1, 318; 2, 223]. Kai kurie jų yra sinekdochiai – jie pasitaiko ir kitur eilėraštyje, o kiti – ne. Tačiau abiem atvejais jų pasirinkimo pavadinimais priežastis, regis, bent iš dalies susijusi su „skurdumu“ kaip bendra semantinio turinio, kurį jie turi kalbos sistemoje, t. y. už konkretaus vartojimo konteksto ribų, ypatybe; būtent tai pabrėžia jų savarankiška vartosena pavadinime.

Tačiau tas pats, mutatis mutandis, pasakytina apie J. Twardowskio poetiką apskritai. Eilėraštyje „Królewna ze Skępego“ kreipdamasis į Skępės Švč. Mergelę Mariją (šventovė buvo jam itin brangi), jis savo eilėraščius apibūdino taip: …wiersze nieśmiale i bose / takie co nie idą jak krytyk za modą / …takie co nie świecą jak szyja ozdobna / za które nie płacą dolarami Nobla [2, 166] (pabrėždamas savo, kaip autoriaus, neprofesionalumą, jis taip pat vadindavo save kunigu, rašančiu poeziją, o ne poetu). Taigi jo poetika atitinka vieną iš trijų krikščioniškųjų tobulumo patarimų – neturto patarimą, taip pat Senekos sentenciją Res sacra miser (įrašytą buvusios Varšuvos labdaros draugijos pastato frontone, kuriame dabar įsikūręs Arkivyskupijos labdaros centras „Caritas“). Be to, esama ir kitos krikščioniškosios tradicijos (turinčios kai kurių ryškių paralelių su dzenbudizmo filosofija), kurios, regis, laikomasi daugelyje J. Twardowskio pavadinimų; ją glaustai išreiškia žinoma Tertulijono teiginio (iš jo veikalo „Carne Christi“) parafrazė: „Credo quia absurdum“ (Credo quia absurdum 2014). Sinekdochiškai ir itin lakoniškai pavadintame eilėraštyje „Jesteś“ J. Twardowskis rašė: bo gdzie sensu już nie ma to sens się zaczyna [2, 78]. Tai paaiškina, kodėl J. Twardowskio bibliomikonime esama pavadinimų, kurie, regis, prieštarauja loginiam aiškinimui, sykiu skatindami skaitytoją atskleisti, kokią žinią jie tariamai slepia, laikydamiesi esminio autoriaus poetikos principo: kadangi Dievas kalba kalba, kuri žmogaus logikos požiūriu yra nelogiška, apie Jį galime kalbėti tik paradoksu (Czernysz, Jermolenko 2000, 12). J. Twardowskio bibliominimų atveju šį principą galima suformuluoti taip: „Nomino quia absurdum“ – jų absurdiškumas yra gilesnės perteikiamos prasmės ženklas.

Straipsniai / Articles

149

SERHIY YERMOLENKO

LITERATŪRA

Апресян Юрий 1995: Избранные труды. II. Интегральное описание языка и системная лексикография. Москва: Языки русской культуры.

Гальперин Илья 2007: Текст как объект лингвистического исследования. Москва: КомКнига.

Горнакова Лариса 2010: Аллюзивный русский поэтоним Лиза. Дисс. на соиск. уч. ст. канд.филол. наук. Иваново.

Грайс Герберт 1985: Логика и речевое общение. – Новое в зарубежной лингвистике. В. XVI. Лингвистическая прагматика. Москва: Прогресс, 217–237.

Дворецкий Иосиф 1958: Древнегреческо-русский словарь. Москва: Гос. изд. иностр. и нац. слов.

Єрмоленко Сергій 2006: Мовне моделювання дійсності і знакова структура мовних одиниць. Київ: Вид. Дім Дм. Бураго.

Карпенко Юрій 1975: Назва твору як об’єкт ономастики (переважно на матеріалі творчості Миколи Бажана). – Повідомлення Української ономастичної комісії, 13, 5–10.

Леон-Дюфур Ксавье et al. 1998: Словарь библейского богословия. Киев, Москва: Кайрос.

Мелетинский Елеазар 1992: Время мифическое. – Мифы народов мира. Энциклопедия. Москва: Советская энциклопедия.

Набоков Владимир 1991: Другие берега. Ленинград: Политехника.

Подольская Наталья 1988: Словарь русской ономастической терминологии. Москва: Наука.

Потебня Александр 1976: Эстетика и поэтика. Москва: Искусство.

Фомин Анатолий 20126: Квадратура круга семьи Карениных: apie dviejų pagrindinės L. N. Tolstojaus romano veikėjos pavardžių asociacinį potencialą. – Вопросы ономастики 2(13), 63–82.

Черниш Тетяна 2003: Слов’янська лексика в історико-етимологічному висвітленні. Київ: без видав.

Элиаде Мирча 1998: Миф о вечном возвращении. Архетипы и повторяемость. Санкт-Петербург: Алетейя.

150

Acta Linguistica Lithuanica LXXII

Titles of Poems Timid and Barefoot: on Jan Twardowski’s Vague Synecdochical Biblionyms

Czernysz Tatiana, Jermolenko Sergiusz 2000: O księdzu który pisze wierszy. – Twardowski Jan. Trzeba iść dalej, czyli spacer biedronki. / Wybór, tłum. na jęz. ukr., wstęp i przypisy Tatiana Czernysz i Sergiusz Jermolenko. – Kraków, Kijów: Kajros, 9–13.

Dubisz Stanisław 2004: Uniwersalny słownik języka polskiego. Versia 1.0. Warszawa: PWN.

Grzebałkowska Magdalena 2011: Ksiądz Paradoks. Biografia Jana Twardowskiego. Kraków: Znak.

Kostkiewiczowa Tereza 1976: Tytuł. – Głowiński M., Kostkiewiczowa T., Okopień-Sławińska A., Sławiński J. Słownik terminów literackich. Wrocław etc: Ossolineum, 474.

Milewski Tadeusz 1969: Teoria znaku. – Milewski T., Z zagadnień językoznawstwa ogólnego i historycznego. Warszawa: PWN, 7–26.

Twardowski Jan 1999: Miłość miłości szuka. Wiersze 1937–1998. Warszawa: PIW; Poznań: Księgarnia Św. Wojciecha.

Credo quia absurdum 2014: http://en.wikipedia.org/wiki/Credo_quia_absurdum [visited 07.08.2014].

Oko opatrzności 2014: http://pl.wikipedia.org/wiki/Oko_opatrzności [visited 07.08.2014].

„DROVIŲ IR BASŲ EILĖRAŠČIŲ“ PAVADINIMAI: APIE JANO TVARDOVSKIO NEAIŠKIUS SINEKDOCHINIUS BIBLIONIMUS

SANTRAUKA

Analizuodamas kunigo Jano Tvardovskio eilėraščių pavadinimus motyvacijos požiūriu, straipsnio autorius daugiausia dėmesio skiria tiems pavadinimams, kurie pakartoja lyg ir nereikšmingą eilėraščio teksto dalį. Vis dėlto tyrimas rodo, kad tokie pavadinimai yra

Straipsniai / Articles

151

SERHIY YERMOLENKO

integralesnė teksto semantinės struktūros dalis nei išorinis ženklas, jų savotiška stilistika atspindi tam tikras krikščioniškąsias dorybes.

Pateikta 2015 m. vasario 28 d.

SERHIY YERMOLENKO

Ukraine / Україна, 08292, Київська область, місто Буча, вул. Садова, №70/1

Ukraine / Україна, 01001 Київ, вул. Грушевського, №4, Інститут мовознавства ім. О.О.Потебні НАН України [email protected]

152

Acta Linguistica Lithuanica LXXII