KATARZYNA PROROK

Marijos Kiuri-Sklodovskos universitetas Liubline

ORCID ID: orcid.org./0000-0002-7410-6970

TYRIMŲ SRITYS: etnolingvistika, leksikografija, lenkų liaudies kultūra.

DOI: doi.org/10.35321/bkalba.2023.96.03

LIAUDIES STEREOTIPŲ IR SIMBOLIŲ ŽODYNAS KAIP ETNOLINGVISTINIS ŽODYNAS (STRAIPSNIO PERZ PAVYZDŽIU)

RAKTINIAI ŽODŽIAI: etnolingvistika, žodynas, kognityvinė apibrėžtis, liaudies kultūra, stereotipas, simbolis.

ANOTACIJA

Straipsnyje pristatomas Liubline leidžiamas Jerzy Bartmińskio ir Stanisławos Niebrzegowskos-Bartmińskos redaguojamas Liaudies stereotipų ir simbolių žodynas. Žodyne taikomas apibrėžimo metodas – Liublino etnolingvistikos pagrindu plėtojama kognityvinė apibrėžtis, leidžianti subjektiškai rekonstruoti kalboje ir liaudies kultūroje įtvirtintą pasaulio vaizdą. Pirmoje straipsnio dalyje autorė pristato pagrindines Žodyno metodologines nuostatas, o antroje parodo, kaip jos praktiškai įgyvendinamos, remdamasi dar nepaskelbta straipsnio perz versija.

SANTRAUKA

Straipsnyje pristatomas Liaudies stereotipų ir simbolių žodynas, leidžiamas Liubline, redaguojamas Jerzy Bartmińskio ir Stanisławos Niebrzegowskos-Bartmińskos. Žodyne taikomas apibrėžimo metodas – kognityvinis apibrėžimas, plėtojamas Liublino etnolingvistikos pagrindu. Jis leidžia subjektyviai rekonstruoti liaudies kalboje ir kultūroje įtvirtintą pasaulio vaizdą. Pirmoje straipsnio dalyje autorė pristato pagrindines metodologines Žodyno prielaidas, o antroje parodo jų praktinį taikymą, remdamasi dar nepublikuota straipsnio varpučio versija.

54

BENDRINĖ KALBA | 96

Straipsnio tikslas – teoriškai ir praktiškai pristatyti Liublino „Liaudies stereotipų ir simbolių žodyną“ stereotypów i symboli ludowych (SSiSL 1996–2022), kurio koncepciją sukūrė Jerzy Bartmińskis (1939–2022), o bėgant metams plėtojo kartu su Stanisława Niebrzegowska-Bartmińska ir bendradarbių grupe. Pavadinime pavartotas apibūdinimas „etnolingvistinis žodynas“ yra J. Bartmińskio. Kartu su apibūdinimu „folkloro kalbos žodynas“ jis pasirodė 1980 m. redaktoriaus įžangoje į bandomąjį „Liaudies kalbinių stereotipų žodyno“ sąsiuvinį Słownika ludowych stereotypów językowych (SLSJ 1980), kuriame buvo anonsuotas po keliolikos metų išleistas pirmasis „Liaudies stereotipų ir simbolių žodyno“ tomas Słownika stereotypów i symboli ludowych. Taigi jau prieš daugiau kaip keturiasdešimt metų, kai etnolingvistika tik ėmė plėtotis Lenkijoje, J. Bartmińskis turėjo naujo tipo žodyno viziją¹, kuriame būtų rekonstruojamas liaudiškas pasaulio vaizdas:

Folkloro kalbos žodynas bus etnolingvistinis žodynas. Jame folkloro („žodinės kolektyvinės kūrybos“) žodynas bus pateiktas kaip tam tikros kultūros komponentas, akcentuojant semantiką, o ne kalbines formas. <....> Pagrindinis mūsų žodyno tikslas bus analizuoti ir aprašyti liaudies kultūroje įtvirtintus kalbinius stereotipus (Bartmiński 1980: 10–11).

Bandomojo sąsiuvinio ir pagrindinių „Žodyno“ tomų koncepcija Słownika daugelį metų buvo gyvų mokslinių diskusijų objektas. Buvo išspausdinta daug recenzijų ir analitinių straipsnių, kurie neabejotinai turėjo didelės įtakos dabartiniam „Žodyno“ pavidalui Słownika². Taip pat parengta daugybė magistro ir daktaro darbų, kuriuose tarsi buvo išbandomas metodas ir rengiamos pirminės žodyninių straipsnių versijos. Šiandien, kai vis dažniau kalbama apie Liublino etnolingvistinę mokyklą (plg. Zinken 2009, 2015), bandomąjį „Žodyno“ sąsiuvinį Słownika galime laikyti jos „programiniu manifestu“, o pagrindinius „Žodyno“ tomus Słownika – metodologiniu pagrindu kitiems etnolingvistikos darbams, kuriuose rekonstruojamas kalboje įtvirtintas pasaulio vaizdas. Svarbu tai, kad rengiant „Žodyną“ išplėtotos tyrimo priemonės Słownikiem sėkmingai naudojamos ne tik liaudies kul-

¹ Bandomojo sąsiuvinio recenzijoje Andrzej Maria Lewicki rašė, kad „Słownik ludowych stereotypów językowych, redaguojamas J. Bartmińskio, yra nepaprastai drąsus leksikografinis eksperimentas, net pernelyg drąsus, atsižvelgiant į dabartinį semantikos tyrimų lygį“ (Lewicki 1984: 587).

² Więcej na temat Słownika, jego historii i recepcji zob.: Bartmiński 1988a, b, 1996; Bartmiński, Niebrzegowska-Bartmińska 2016; Niebrzegowska-Bartmińska 2009, 2010, 2013; Prorok 2022.

KATARZYNA PROROK. Słownik stereotypów i symboli ludowych jako słownik etnolingwistyczny (na przykładzie hasła perz)

55

tūra, bet ir plačiau – su nacionaline kultūra bei lyginamaisiais skirtingų tautų kultūrų tyrimais³. Toliau straipsnyje norėčiau trumpai pristatyti „Žodyną“Słownik ir jo metodologines prielaidas, o vėliau parodyti, kaip jos įgyvendinamos, remiantis bandomąja, dar nepaskelbta žodyninio straipsnio „varputis“ versija perz.

Pagrindinius metodologinius postulatus J. Bartmińskis išdėstė pirmojo „Žodyno“ tomo „Kosmosas“ įvade Słownika, pavadintame Kosmos (1996), ir su nedideliais pakeitimais žodyno rengėjų grupė jų laikosi iki šiol; tai rodo, kad anuomet pasiūlyti sprendimai pasiteisino. „Žodyno“ tikslasSłownika nepakito:

Liaudies stereotipų ir simbolių žodynas yra tradicinio pasaulio ir žmogaus vaizdo rekonstrukcijos bandymas, atliekamas etnolingvistikos ir folkloristikos metodais. Šis vaizdas, įtvirtintas kalboje, folklore ir apeigose, yra raktas į kultūros, joje vyraujančio požiūrio į pasaulį ir savitos mentaliteto raiškos pažinimą (Bartmiński 1996: 9).

„Žodynas“Słownik sudarytas tematiškai, numatoma išleisti septynis tomus; tai pavaizduota 1 pav.

1 PAV. „Liaudies stereotipų ir simbolių žodynas“Słownik stereotypów i symboli ludowych – tomų struktūra (SSiSL 1996: 2).

³ Za przykład może tu posłużyć Leksykon aksjologiczny Słowian i ich sąsiadów (2015–2019), wydawany w ramach międzynarodowego projektu (konwersatorium) badawczego EUROJOS – Językowo-kulturowy obraz świata Słowian i ich sąsiadów na tle porównawczym. Jego celem jest dokonywanie paralelnych analiz semantycznych istotnych pojęć aksjologicznych (konceptów) na materiale różnych języków słowiańskich i „sąsiadujących” z nimi innych języków europejskich.

56

BENDRINĖ KALBA | 96

Numatyta klasifikacija iš esmės siejama su didėjančiu semantiniu straipsnių sudėtingumu ir turi parodyti liaudišką pasaulio bei žmogaus vaizdą „bibliniu“ kūrimo eiliškumu (vienintelė išimtis – religija išdėstyta ne pradžioje, o eilės pabaigoje). Svarbu tai, kad Słownik yra intensyvaus (o ne ekstensyvaus) pobūdžio, taigi jame rasime tik kultūriškai svarbius pasirinktus straipsnius. Iki šiol išleisti keturi tomo Kosmos: Niebo, światła niebieskie, ogień, kamienie sąsiuviniai (1996), Ziemia, woda, podziemie (1999), Meteorologia (2012) ir Świat, światło, metale (2012), taip pat septyni tomo Rośliny: Zboża sąsiuviniai (2017), Warzywa, przyprawy, rośliny przemysłowe (2018), Kwiaty (2019), Zioła (2019), Drzewa owocowe i iglaste (2020), Drzewa liściaste (2021), Krzewy i krzewinki (2022). Rengiamas spausdinti paskutinis augalams skirtas sąsiuvinis Skupiska roślin, chwasty, grzyby. 2022 m., gavus Nacionalinės humanitarinių mokslų plėtros programos dotacijos paramą, pradėta rengti tomą Zwierzęta, kurį planuojama išleisti penkiais sąsiuviniais, apimančiais šias sritis: naminiai gyvūnai, laukiniai gyvūnai, žuvys, varliagyviai ir ropliai, paukščiai, vabzdžiai.

Skirtingai nuo įprastų kalbos žodynų, Słownik aprašymo vienetai yra ne realūs daiktai ar žodžiai, bet „mentalūs daiktai“, „semantiniai koreliatai, esantys tarp žodžių ir daiktų, kitaip tariant – socialiniai daiktų vaizdiniai“. Juos galima pažinti tiek iš kalbos ir tekstų duomenų, tiek iš užrašytų tikėjimų bei elgesio aprašymų (Bartmiński 1996: 14). Toks požiūris leidžia Liublino žodyną apibūdinti kaip etnolingvistinį žodyną, kaip rašo J. Bartmiński:

Mūsų Słownik etnolingvistinis pobūdis <...> visų pirma reiškiasi kalbos nagrinėjimu kultūros kontekste: taigi ir peržengiant vien kalbinius duomenis (leksiką, semantiką, kurie, žinoma, sudaro Słownik pagrindą), atsižvelgiant į kalbos vartojimą, remiantis visuomenėje įsitvirtinusiais tikėjimais ir praktikomis, kurie sudaro kalbinį (ne: užkalbinį) žodinių pasakymų kontekstą, ir net pasitelkiant (tiesa, tik fragmentiškai) informaciją apie liaudies vaizduojamąjį meną (puošybą, tapybą). Trumpai tariant, mūsų Słownik aprašomo straipsnio objekto samprata yra etnolingvistinė (Bartmiński 1996: 11–12).

Tokių įvairialypių duomenų analizė įmanoma taikant pasirinktą apibrėžimo metodą – kognityvinį apibrėžimą, kuris remiasi kasdieniu mąstymu apie pasaulį ir siekia atskleisti visus teigiamus požymius

KATARZYNA PROROK. Słownik stereotypów i symboli ludowych jako słownik etnolingwistyczny (na przykładzie hasła perz)

57

definiowanego przedmiotu, które są relewantne kulturowo (Bartmiński 1988a: 2009). W definicji kognitywnej analiza znaczeń jest wieloaspektowa, co objawia się m.in. tym, że zdania definicyjne ułożone są w niej zwykle w specjalne kategorie semantyczne (fasety), czyli zespoły z jakiegoś punktu widzenia jednorodne (np. nazwa, pochodzenie, kompleksy i kolekcje, opozycje, wygląd, właściwości, zastosowania). Podział na fasety pozwala wniknąć w „strukturę poznawczą haseł” i odnaleźć powiązania między różnymi tekstami. Umożliwia także łatwiejsze operowanie materiałem, jego analizę i porównanie. Co warto podkreślić, rodzaj, kolejność i wypełnienie faset nie są narzucone z góry, ale powinny każdorazowo wydobywać na jaw wewnętrzną, ukrytą w analizowanym materiale charakterystykę przedmiotu. Przed mechanicznym wydzielaniem faset przestrzegają redaktorzy Słownika:

Norime <...> kuo aiškiausiai pabrėžti, kad nei apibrėžimo parametrizavimas (fasetų išskyrimas), nei jų turinio užpildymas stereotipiniais motyvais (sakiniais, kuriuose pateikiami sprendiniai apie objektą) negali būti mechaniškai primetami iš išorės, iš išorinio stebėtojo pozicijos, bet kiekvienu atveju turi atskleisti vidinę (imanentinę), analizuojamoje medžiagoje glūdinčią objekto charakteristiką kultūros, kuri tiriama, nešėjo ir dalyvio požiūriu (Bartmiński, Niebrzegowska-Bartmińska 2013: 60).

Kadangi kognityvinis apibrėžimas pirmiausia yra pažintinio pobūdžio, juo siekiama atsižvelgti į visus nusistovėjusius ir kultūriškai svarbius tam tikro (tipinio) objekto požymius ir apie tai „papasakoti“ kuo prieinamiau⁴; jis įgyja „pasakojimo apie objektą“ pavidalą (Bartmiński 2014) ir paprastai būna išsamesnis už tipinius leksikografinius apibrėžimus.

Pagal sumanymą kiekvienas žodyno straipsnis susideda iš dviejų pagrindinių dalių: aiškinamosios ir dokumentacinės⁵, kurias sieja numerinės nuorodos, todėl po aiškinime minimų charakteristikų

⁴ Kognityviniame apibrėžime siūloma atsisakyti mokslinės kalbos ir vartoti kasdienę kalbą (stilių), kuri yra „paprasčiausia, konkrečiausia, artimiausia“ ir įtvirtina „elementarias mąstymo ir pasaulio suvokimo struktūras, susijusias su elementariais žmogaus poreikiais elementariose egzistencinėse situacijose“ (Bartmiński 2001: 115–117).

⁵ Prie didesnių straipsnių papildomai pateikiama: „turinys“ (jame išvardijami aiškinime paeiliui pateikiami fasetai ir dokumentaciją sudarantys tekstų žanrai); „kapsulė“ (straipsnio santrauka); bendrakultūris įvadas (parodantis, kaip atitinkamas straipsnio objektas funkcionuoja kitose kultūrose); bibliografija; nuorodų į kitus žodyno straipsnius, paminėtus aptariamame straipsnyje, sąrašas.

58 BENDRINĖ KALBA | 96

…kacijoje pateikiami „įrodymai“ – konkretūs dokumentacijoje užfiksuoti kontekstai. Trumpesnių žodyninių straipsnių dokumentacija dažniausiai visa įtraukiama į eksplikaciją. Eksplikacijoje, kuri paprastai sudaryta iš fasetų, apibrėžiamaisiais sakiniais pateikiamos „nusistovėjusios charakteristikos, kurias liaudies tradicijoje įgyja žodyninio straipsnio objektas ir kurios leidžia atkurti jo kalbinį ir kultūrinį vaizdą“ (Bartmiński 1996: 13).

Dokumentaciją sudaro citatos (kartais santraukos arba apžvalgos), daugiausia paimtos iš tradicinių liaudies tekstų, tokių kaip patarlės, mįslės, užkalbėjimai, dainos, legendos, pasakos ar sakmės. Prie visų tekstų pateikiamos vadinamosios metrikos (šaltinių, iš kurių jie paimti, santrumpos), o jie išdėstomi variantais, kurių pagrindu išskiriami „stereotipiniai motyvai“. Šie motyvai, užrašyti citatomis arba tyrėjo metakalba, suformuluoti taip, kad juos būtų galima tiesiogiai įtraukti į eksplikaciją kaip apibrėžiamuosius sakinius. Netipiniai, t. y. tikėjimų užrašai ir liaudies praktikų (kasdienių, apeiginių, maginių, gydomųjų) aprašai, vadinami „prie kalbos priskiriamais duomenimis“, paprastai į dokumentaciją neįtraukiami, o tiesiogiai patenka į eksplikaciją. Kalbant apie Słownika chronologinę aprėptį, įtraukiama ir spausdinta medžiaga nuo XIX a. ir ankstesnių laikų, ir šiuolaikiniai lauko užrašai, nuo XX a. septintojo dešimtmečio kaupiami Jerzy Bartmińskio etnolingvistikos laboratorijoje (čia saugoma Słownika kartoteka ir biblioteka).

Norėdama parodyti, kaip praktiškai atrodo žodyninis straipsnis, toliau pateikiu bandomąją straipsnio perz versiją. Jis bus įtrauktas į skyrių Chwasty, rengiamą spausdinti paskutiniame augalams skirtame Słownika sąsiuvinyje, pavadintame Skupiska roślin, chwasty, grzyby. Straipsnį sudaro tik eksplikacijos dalis, į kurią tiesiogiai įtraukiama dokumentacinė medžiaga. Tokią sandarą lemia palyginti nedidelė straipsnio apimtis ir žodyninio objekto ypatybės: perzė yra nepageidaujamas ir naikinamas augalas, tačiau išvaizda mažai išraiškingas⁶, todėl folkloro klišiniuose tekstuose pasitaiko retai. Jo kalbinio ir kultūrinio vaizdo rekonstrukcija daugiausia grindžiama pavadinimais (sinoniminiais ir išvestais iš perzu), taip pat šnekamaisiais pasakojimais ir etnografiniais užrašais, kuriuose dokumentuojamos senosios liaudies praktikos, skirtos perzei iš laukų pašalinti arba, kas įdomu, panaudoti ją kaip bado maistą ar vaistą—

⁶ Pavyzdžiui, palyginti su dagiu, kuris taip pat yra nepageidaujamas ir naikinamas augalas, tačiau labai savitas, nes duria, todėl dažnai pasitaiko liaudies dainose ar pasakose, kur simboliškai siejamas su skausmu, kančia ir velniu.

KATARZYNA PROROK. Słownik stereotypów i symboli ludowych jako słownik etnolingwistyczny (na przykładzie hasła perz)

59

…mui arba gydymo priemonei. Šiuo atveju dokumentacijos atskirai išskirti nereikia: legenda ar kelios patarlės, kuriose minimas perzas, gali būti tiesiogiai įtrauktos į dokumentaciją.

PERZ

[PAVADINIMAI]⁷ Perz – tarmėse taip pat: pyrzyk Pal Roś 91, perzówa, perej Pelc SGLub 5: 350–351, pyrej Pal Zer 101, pyrnik Pal Roś 91, pyrnica Kaś Podh 9: 386 – tai bendras slavų kalbų pavadinimas, iš pradžių vartotas kviečių veislei (Triticum), vėliau perkeltas perzei (Elymus), kai kviečiams buvo sukurtas naujas žodis (Wan Pol 148). Dar XVII a. buvo manoma, kad perzas tėra išsigimusi kviečių rūšis (Budz Słow 206). Pagal liaudies etimologiją žodis perz siejamas su veiksmažodžiu za-perzyć⁸. Pyrz, kaip ir žmogus, kai įsikerta, tai, matyt, ir ši piktžolė taip: tokia atkakli, įsikimba, ir tų šaknų neįmanoma išrauti Pelc Roś 105⁹.

Užrašyti keli sinoniminiai perzo pavadinimai: psia pyrzyca Pal Zer 102, psia pasza – šunys instinktyviai susiranda perzą ir mielai jį ėda, nes jis, kaip manoma, padeda esant virškinimo sutrikimams Wan Pol 108; korzenica MSGP 110 – nes perzas labai stipriai įsišaknija ir taip supina dirvą Pelc SGLub 5: 223; drutowiec – nes taip supainioja šaknis, kad sunku jį išrauti Pelc SGLub 5: 126; trawa ZWAK 1895: 72 – nes panaši į žolę TN Chołowice 1998; jei žmogus nežino, gali supainioti perzą su žole TN Puszno 1998; manna ogrodowa Pal Roś 91; osocz Sych SGKasz 3: 341; łęczebnik Sych SGKasz 2: 343; zgadiwåcz Sych SGKasz 6: 225; piątrownik, piątrowka; pachåčena; pażłač, pażåčena Sych SGKasz 4: 8, 46, 244.

[KATEGORIZACIJOS] Perzas visuotinai laikomas zielsko K 3 Kuj 83, piktžole: Blogiausia piktžolė yra ta perzówa, nes jos šaknys taip stipriai laikosi žemėje; išrausi, o ji tuoj vėl atauga Pelc SGLub 5: 351.

⁷ Laužtiniuose skliaustuose pateikiu fasetų pavadinimus (Słowniku jie pakeičiami atitinkamais ikonografiniais ženklais).

⁸ Žodis zaperzyć „užsidegti pykčiu, supykti“ etimologiškai nesusijęs su žodžiu perz „piktžolė“; jis siejamas su perzyną „tai, kas dega arba liko po gaisro, gaisravietė“ ir senuoju perz „įkaitusi anglis, karšti žėruojantys pelenai, žarijos, pelenų krūva, gaisravietė“, perzyć się „įsidegti“, iš kur kilo reikšmės „didžiuotis, pykti“; plg. prasl. *pyriti się „degti“, iš indoeuropiečių *pūr- „ugnis“ Bor SE 421, 729.

⁹ Kursyvu rašomi pavadinimai ir citatos, tiesiogiai paimtos iš folkloro tekstų ar tarmiškų šnekamųjų pasakojimų.

60

BENDRINĖ KALBA | 96

Anksčiau perzu taip pat buvo vadinami kiti žemės ūkyje varginantys augalai, be kita ko, dagys (Bor SE 421), plg. pyrzówina ‘piktžolės’ Śmiel Opol 110, złość ‘piktžolė, varputis’ MAAE 1912: 167.

[KOMPLEKSAI IR KOLEKCIJOS]

Varputis siejamas:

(a) su kitais nepageidaujamais „objektais“: pasak patarlės Kaip vagis kamaroj, vilkas tvarte ar kiaulė pasėliuose, taip varputis darže (NKPP 2: 843;

(b) su bulvėmis, tarp kurių gausiai auga: patarlėje Kur yra varpučio, ten ir bulvių (NKPP 2: 843), plg. šnekamąjį pasakojimą: Varputis irgi toks įkyrus buvo, kai bulvėje išauga, tai bulvėje dar ir tas varputis yra Pelc SGLub 5: 351;

(c) su vieversiu, kuris suka lizdelius varputyje, todėl patarlė: Per šventą Kazimierą vieversys išlenda (išlįs) iš varpučio Rog Wag 298.

[IŠVAIZDA IR SAVYBĖS]

Varputis yra piktžolė, kurios lapai kaip žolės; auga į viršų, vien stiebai Pelc SGLub 5: 351. Būdingiausia jo dalis – šaknys / šakniastiebiai: varputis turi labai stiprias šaknis Mich Dem 41, tų šaknų ten daug, tokios ilgos tęsiasi, baltos TN Chołowice 1985. Varpučio žiedai – lygios, plonos varputės, o lapai gana aštrūs, jais galima įsipjauti; pasak legendos, dėl to varputis neteko gydomųjų savybių: Motina Dievo, kai vaikščiojo pirma mūsų po pasaulį, rinko visas žoleles ir kiekvienai sakė, kam ji būsianti. Kai surado varputį, norėjo jį nuskinti. Bet varputis toks aštrus, kad Motina Dievo juo visą ranką įsipjovė. Ir jo nepaėmė. Todėl varputis nėra jokia žolelė, niekam nepadeda Jak Zwycz 110.

[PAPLITIMAS]

Varputis auga visur, tas pats pasisėja ir auga Pelc SGLub 5: 351. Mėgsta gerą, derlingą dirvožemį, tai liudija patarlė: Kur varputis, ten dirvoje vargas NKPP 2: 843. Ypač gausiai auga dirbamuose laukuose, apleistuose bulvynuose (Górn Malb 2: 17); iš čia kilę daugybė vedinių: pyrzowina „apleistas laukas, kuriame želia varputis“ Dob Niem 47, perzowisko „varpučiu apaugusi vieta“ PWSP 28: 200, perzasty, perzowaty „pilnas varpučio, varputis gausiai apaugęs“ Karl SJP 4: 121 (Pole perzyste, pérz rośnie i perzyste Rog Wag 298), zapyrzony „apaugęs, piktžolėtas varpučiais“ Kaś SGO 2: 688, perzyć się „apželti piktžolėmis, turėti daug varpučio“ Karl SGP 4: 76, zapyrzić „leisti apželti varpučiu“, zapyrzić sie „apželti varpučiu“ Kaś Podh 12: 314, oszocować „apželti varpučiu“ (Zemia nieuprawionå wnet så zaoszocéje) Sych SGKasz 3: 341.

KATARZYNA PROROK. Słownik stereotypów i symboli ludowych jako słownik etnolingwistyczny (na przykładzie hasła perz)

61

[VARPUČIO NAikinimo BŪDAI] Varputis dažniausiai naikinamas, nes kai jis užgožia lauką, paskui javai nebenori augti. Tačiau tai piktžolė, kurią sunku išnaikinti dėl ilgų požeminių šakniastiebių Pelc SGLub 5: 351, plg. patarlę: Veltui šeimininkas džiaugiasi kluonu, veltui sandėliu, kai jo rugiai plačiai su varpučiu dygsta NKPP 2: 843.

Seniau varputis iš dirvos būdavo šalinamas ją ariant kuo giliau, nes kuo giliau ūkininkas aria, tuo daugiau varpučio iškelia į paviršių TN Chołowice 1985. Varputis iš suartos dirvos buvo šalinamas specialiu kabliu (Święt Nadr 9), akėčiomis (Kutrz Kurp 2: 87) arba kultivatoriumi: Kur varputis, reikėjo kultivuoti išilgai, o paskui po kurio laiko skersai, tada visas tas varputis viršuje išdžiūdavo Rog Wag 298, plg. perzyna „varpučio šaknys ir stiebai, suarti ir išakėti iš dirvos, paliekami pakelėje“ Karl SGP 4: 76. Tikėta, kad pavasarį pasėta grikių rūšis sutvarko dirvą, t. y. išdegina varputį (ZWAK 1890: 149).

Pasėliuose jau išaugęs varputis būdavo ravimas rankomis, dažnai padedant kauptukui (TN Chołowice 1985). Patarta gražiai šaknis iš tų varpučių išrinkti Kąś SGO 1: 444 ir sudeginti. Tai buvo varginantis darbas, kurį reikėjo reguliariai kartoti, net kasdien: Iš ryto šieną, kai rasa nudžiūsta – soras, o vakare – varputį (NKPP 3: 22), ir dažnai visai bergždžias, nes Kuo daugiau varputis plinta, kol jį skabaisi NKPP 2: 843; plg. posakį: žebes szed osocz szczepiac „traukis, atstok“ Sych SGKasz 3: 341.

[PRAKTINIS PANAUDOJIMAS] Nors dirbamuose laukuose varputis buvo labai nepageidaujamas, jis dažnai gelbėdavo žmones nuo bado, ypač prieš naują derlių. Jo ilgos šaknys buvo plaunamos, džiovinamos, kapojamos į pelus ir malamos; gauti miltai, pavyzdžiui, būdavo maišomi su ruginiais miltais, iš jų daromas raugas, o paskui kepama duona (Kul Wiel 2: 415–416). Apie duonos kepimą vien iš varpučio pasakoja štai toks pasakojimas: Prisrinko jo, išplovė, išdžiovino ir sukapojo į pelus, paskui dėjo po girnomis ir sumalė rankinėmis girnomis. Kas buvo sveikas ir turėjo sveiką skrandį, tas ištvėrė, o jei ne – mirė. Nes kai badas, tai ir maras Hajd Nie 236. Tokia varpučio duona būdavo karstelėjusi TN Chołowice 1985, sausa ir „kaip medis“ skonio Burch Za 46. Kartais į ją būdavo dedama maltų džiovintų vaisių, net grūstų piestoje ir rankinėmis girnomis sumaltų kaštonų (Kuk Kasz 158), plg. pachana „liepų arba varpučio miltų duona, kurią prieš naują derlių kepdavo kaimo varguomenė“ Wiet SPog 117. Varpučio šakniastiebių miltų taip pat dėdavo į sriubas ir košes (Łucz Dzik 101).

Varputis buvo ir tebėra pašaras ūkiniams gyvuliams, ypač karvėms: Iš varpučio galima gyvuliams šieno pasidaryti ir duoti ėsti TN Puszno

62 BENDRINĖ KALBA | 96

1998, varputis – geras augalas, nes karvės jo šieną [iš jo] ėda taip, lyg tai būtų kas ypatinga TN Chołowice 1998. Varpučiu taip pat šeriamos kiaulės; plg. ūkinį patarimą: Per šventą Kazimierą (kovo 4 d.) išvaryk kiaules į varputyną NKPP 2: 50.

Varputis kadaise atliko „izoliatoriaus“ funkciją. Pavyzdžiui, stogo viršūnė – kal enicę – būdavo dengiama varpučiu Święt Nadr 35, tikint, kad tai apsaugos nuo lietaus ir sniego pratekėjimo ZWAK 1890: 9. Kad į trobą neitų šaltis, jos išorė būdavo apšiltinama varpučiu: prie sienos įkaltų karčių (siekiančių stogą) tarpų prikišdavo varpučio iki pat viršaus Cisz Sławk 17, plg. zágata „sienos izoliacija nuo šalčio ir vėjo iš kuolų, žabų, išklota samanomis, varpučiu arba viržiais“ Lud 1908: 126.

Šiaudų arba varpučio kuokštais buvo plaunami indai (puodai), jais šveistos grindys Kul Wiel 2: 385, 389.

[GYDOMASIS PANAUDOJIMAS] Nors pagal pirmiau pateiktą legendą apie Dievo Motiną varputis niekuo nepadės, užrašyta liudijimų, kad jis buvo vartojamas kaip vaistas, be kita ko, sergant šlapimo takų ligomis: Varputis labai gerai valo inkstus Pelc SGLub 5: 351. „Sunkiai šlapinantis“ buvo geriama rabarbarų šaknų, meškauogių lapų [= paprastosios meškauogės], kadagio ir gegužės mėnesį rinkto varpučio nuoviro Wisła 1894: 355. Taip pat tikėta, kad kas serga šlapimo pūsle, pasveiks, jei suvalgys gumbą [= bulvę], peraugusį varpučiu Sych SGKasz 4: 49.

Varpučio nuovirai, užpilai arba išvirai buvo geriami karščiuojant (Wit Baj 271), kosint (Łęga Świec 138), sergant astma (Udz Biec 371), džiova (Wisła 1901: 617), tuberkulioze (Pal Zer 102), „spjaudant krauju“ (Wisła 1894: 141), gelta (Łęga Malb 136) ir apskritai nuo „vidinių negalavimų“ (Lud 1896: 160). Be to, varputis turėjęs padėti nuo skrandžio ir kepenų skausmų (Wisła 1894: 141); jo šakniastiebiai vartoti gydant diabetą, hemorojų ir medžiagų apykaitos sutrikimus (Bań Zioł 88).

[SIMBOLIKA] Ūkininkui varputis yra pati blogiausia piktžolė Pelc SGLub 5: 351, nes užgožia pasėlius ir jį labai sunku išravėti, todėl simboliškai siejamas su varginančiu nepageidaujamumu ir nenaudingumu.

IŠVADOS

Čia rekonstruotas liaudiškas varpučio vaizdinys simbolinių reikšmių požiūriu yra gana skurdus, jame vyrauja praktinio panaudojimo apibūdinimai; tai, kaip minėjau anksčiau, lemia apibrėžiamo objekto specifika. Gerokai „patrauklesni“ atrodo žodyniniai straipsniai, sudaryti remiantis medžiaga, apimančia įvairius folkloro tekstus, kurie vaizdingai įtvirtina liaudies simbolius ir stereotipus. Vis dėlto Žodynui svarbu ne patrauklumas, o kuo išsamiau parodyti, kaip kaimo gyventojai suvokė (ir suvokia) juos supančią tikrovę – jų požiūriu. Jei ši tikrovė reiškė kovą su pasėlius niokojančiu augalu, kuris kartu tarnavo kaip maistas bado metu ar vaistinė priemonė, tai apibrėžimas turėtų tai atspindėti. Kalbinių, tekstinių ir „prie kalbos“ duomenų proporcijos atskiruose straipsniuose skiriasi, kaip parodė iki šiol išleisti Žodyno tomai. Tačiau visi duomenų tipai yra „etnolingvistiškai reikšmingi“ (Niebrzegowska-Bartmińska 2017) ir nuolat vieni kitus papildo, leisdami rekonstruoti liaudies vaizdinių pasaulį.

KATARZYNA PROROK. Słownik stereotypów i symboli ludowych jako słownik etnolingwistyczny (na przykładzie hasła perz)

63

Remiantis dokumentine medžiaga, kurioje pateikiami įvairūs folkloro tekstai, vaizdingai įtvirtinantys liaudies simbolius ir stereotipus. Vis dėlto Słowniku svarbu ne patrauklumas, o kuo išsamiau parodyti, kaip kaimo gyventojai suvokė (ir suvokia) juos supančią tikrovę – jų požiūriu. Jei ši tikrovė reiškė kovą su pasėlius niokojančiu augalu, kuris kartu tarnavo kaip maistas bado metu ar vaistinė priemonė, tai apibrėžimas turėtų tai atspindėti. Kalbinių, tekstinių ir „prie kalbos“ duomenų proporcijos atskiruose straipsniuose skiriasi, kaip parodė iki šiol išleisti Słownika tomai. Tačiau visi duomenų tipai yra „etnolingvistiškai reikšmingi“ (Niebrzegowska-Bartmińska 2017) ir nuolat vieni kitus papildo, leisdami rekonstruoti liaudies vaizdinių pasaulį.

ŠALTINIAI

Bań Zioł – Ziołolecznictwo ludowe, Cz. Bańkowski, E. Kuźniewski, Warszawa–Wrocław: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1980.

Bor SE – Słownik etymologiczny języka polskiego, W. Boryś, Kraków: Wydawnictwo Literackie, 2005.

Budz Słow – Słowiańskie słownictwo dotyczące przyrody żywej, W. Budziszewska, Wrocław: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, 1965.

Burch Za – Za ostatnim przystankiem, P. Burchard, Warszawa: Czytelnik, 1985.

Cisz Sławk – Lud okolic Sławkowa w powiecie olkuskim, S. Ciszewski, Kraków: Drukarnia Uniwersytetu Jagiellońskiego, 1887.

Dob Niem – Niemodlino apskrities tarmės, 2 dalis: morfologija, tarmiški tekstai, W. Dobrzyński, Vroclavas, 1967.

Górn Malb – Dialekt malborski, t. 2, z. 1–2, H. Górnowicz, Gdańsk: Gdańskie Towarzystwo Naukowe, 1973–1974.

Hajd Nie – Ne viskas yra pasaka. Lenkų liaudies istoriniai padavimai, atranka, įžanga ir komentarai J. Hajduk-Nijakowska, Varšuva: Liaudies kooperatinė leidykla, 1983.

Jak Zwycz – Groni korta. Žyvieco apylinkių gyventojų papročiai ir tikėjimai 9–10, S. Jakubiec, 1980, 104–120.

K 3 Kuj – Dzieła wszystkie 3: Kujawy, O. Kolberg, Warszawa: Polskie Towarzystwo Ludoznawcze, 1962.

Karł SGP – Słownik gwar polskich, J. Karłowicz, t. 1–6, Kraków: Akademia Umiejętności, 1900–1911.

Karł SJP – Słownik języka polskiego, J. Karłowicz, A. Kryński, W. Niedźwiedzki, t. 1–8, Warszawa: Państwowy Instytut Wydawniczy, 1952–1953.

64

BENDRINĖ KALBA | 96

Kaś Podh – Iliustruotas Podhalės tarmės ir kultūros leksikonas, J. Kaś, t. 1–3, 2015–2016, Bukovina Tatrzańska–Nowy Sącz: Bukovinos kultūros centras „Liaudies namai“; t. 4, Krokuva: Wydawnictwo Astraia, 2017; t. 5–12, Nowy Sącz: Mažosios Lenkijos kultūros centras „Sokół“, 2017–2019.

Kaś SGO – Orawos tarmės žodynas, J. Kaś, t. 1–2, Krokuva: Akademinė knygynas, 2011.

Kuk Kasz – Kukier Ryszard, Bytovo kašubai. Etnografinės monografijos metmenys, Gdynė: Jūrų leidykla, 1968.

Kul Wiel – Didžiosios Lenkijos liaudies kultūra, t. 1–3, red. Józef Burszta, Poznanė: Poznanės leidykla, 1960–1967.

Kutrz Kurp – Kurpiai – Žalioji giria, t. 1–3, red. A. Kutrzeba-Pojnarowa, Vroclavas: Ossolińskių nacionalinis institutas, 1962–1965.

Las Lub – Angelai ir velniai. Užburtoji Liublino žemė, projekto koordinatorius M. Krzykała, redakcinė grupė K. Gajowiak, M. Krzykała, P. Lasota, Liublinas: Centro „Brama Grodzka – Teatr NN“ leidykla, 2012.

Lud – Liaudis. Lenkijos etnologų draugijos leidinys, 1895–.

Łęga Malb – Łęga Władysław, Malborko žemė. Liaudies kultūra, Torunė: Mianowskio kasa, 1933.

Łęga Świec – Łęga Władysław, Śviecės apylinkės. Etnografinė medžiaga, Gdanskas: Gdansko mokslo draugija, 1960.

Łucz Dzik – Łuczaj Łukasz, Lenkijoje nuo XIX a. vidurio iki šių dienų naudoti laukiniai valgomi augalai. – Lenkijos etnobiologija 1, 2011, 57–125.

MAAE – Antropologinė, archeologinė ir etnografinė medžiaga, leidžiama Krokuvos Mokslų akademijos Antropologinės komisijos iniciatyva 1–14, 1896–1919.

Mich Dem – Michalec Anna, Niebrzegowska-Bartmińska Stanisława, Kaip valstietis iš velnio skolinosi pinigų. Lenkų liaudies demonologija žodiniuose pasakojimuose, Liublinas: UMCS leidykla, 2019.

MSGP – Trumpasis lenkų tarmių žodynas, red. Jadwiga Wronicz, parengė grupė: R. Kucharzyk, A. Niezabitowska, J. Reichan, M. Tokarz, W. Wójcicka, J. Wronicz, Krokuva: Ossolińskių nacionalinis institutas, PAN leidykla, 2010.

NKPP – Naujoji lenkų patarlių ir priežodinių posakių knyga, remdamasi S. Adalbergo veikalu parengė redakcinė grupė, vadovaujama J. Krzyżanowskio, t. 1–4, Varšuva: Valstybinė leidykla, 1969–1978.

Pal Roś – Paluch Adam 1988: Świat roślin w tradycyjnych praktykach leczniczych wsi polskiej, Wrocław: Wydawnictwo Uniwersytetu Wrocławskiego.

Pal Zer – Paluch Adam 1989: Zerwij ziele z dziewięciu miedz…, Wrocław: Polskie Towarzystwo Ludoznawcze.

KATARZYNA PROKOP. Słownik stereotypów i symboli ludowych jako słownik etnolingwistyczny (na przykładzie hasła perz)

65

Pelc Roś – Pelcowa Halina 2001: Nazwy roślin w świadomości językowej ludności wiejskiej. – Język a kultura 16, 99–116.

Pelc SGLub – Pelcowa Halina 2012–2023: Słownik gwar Lubelszczyzny, t. 1–12, Lublin: Wydawnictwo UMCS.

PWSP – Praktinis šiuolaikinės lenkų kalbos žodynas, red. H. Zgółkowa, t. 1–50, Poznanė: Wydawnictwo Kurpisz, 1994–2005.

Rog Wag – Rogowska-Cybulska Ewa, Tarmiškas augalų vaizdas pagal jų pavadinimų nominacinę veiklą (Łomžos apskrities Wagi kaimo tarmės pavyzdžiu), Gdanskas: Gdansko universiteto leidykla, 2005.

Sych SGKasz – Sychta Bernard, Kašubų tarmių žodynas liaudies kultūros kontekste, t. 1–7, Vroclavas: Ossolińskių nacionalinis institutas. Lenkijos mokslų akademijos leidykla, 1967–1976.

Śmiel Opol – Śmielowski Stanisław, Kleklimanki. Liaudies pasakojimai iš Opolės Silezijos, Katovicai: leidykla „Śląsk“, 1967.

Święt Nadr – Świętek Jan, Nadrabos krašto žmonės (nuo Gdovo iki Bochnės). Etnografinis vaizdas, Krokuva: Mokslų akademija, 1893.

TN – Jerzy Bartmińskio vardo UMCS Etnolingvistikos laboratorijos tarmiškų tekstų įrašų garso archyvas (po TN nurodoma vietovė ir įrašo data).

Udz Biec – Udziela Seweryn, Biečo žemė. Lenkų liaudis Gorlicės ir Grybuvo apskrityse, Nowy Sącz: Sądecka Oficyna Wydawnicza, 1994.

Wan Pol – Waniakowa Jadwiga. Lenkų tarmių laukinių žaliųjų augalų pavadinimai slavų kalbų kontekste. Bendrieji klausimai, Krokuva: Jogailaičių universiteto leidykla, 2012.

Wiet SPog – Wietrzyk Aleksander, Pogórzanų (Gorlicės apylinkių) tarmės žodynas, red. Barbara Grabka ir Renata Kucharczyk, Gorlicė: Gorlicės „Dwory Karwacjanów i Gładyszów“ muziejus, 2011.

Wisła – Wisła. Geografijos ir etnografijos mėnraštis 1–21, 1887–1916.

Wit Baj – Witkoś Stanisław, Pasakojimai ir Moderówka, Poznanė: Valstybinė žemės ūkio ir miškų leidykla, 1977.

ZWAK – Krašto antropologijos žinių rinkinys, leidžiamas Antropologijos komisijos rūpesčiu prie Mokslų akademijos 1–18, 1877–1895.

L I T E R A T Ū R A

B a r t m i ń s k i J e r z y 1980: Założenia teoretyczne słownika. – Słownik ludowych stereotypów językowych. Zeszyt próbny, red. J. Bartmiński, Wrocław: Wydawnictwa Uniwersytetu Wrocławskiego, 7–36.

B a r t m i ń s k i J e r z y 1988a: Definicja kognitywna jako narzędzie opisu konotacji. – Konotacja, red. J. Bartmiński, Lublin: Wydawnictwo UMCS, 169–183.

66

BENDRINĖ KALBA | 96

Bartmiński Jerzy 1988b: Słownik ludowych stereotypów językowych. Założenia ogólne. – Etnolingwistyka 1, 11–34.

Bartmiński Jerzy 1996: O „Słowniku stereotypów i symboli ludowych”. – Słownik stereotypów i symboli ludowych 1: Kosmos, z. 1: Niebo, światła niebieskie, ogień, kamienie, red. J. Bartmiński, zastępca red. S. Niebrzegowska, Lublin: Wydawnictwo UMCS, 9–34.

Bartmiński Jerzy 2001: Styl potoczny. – Współczesny język polski, red. J. Bartmiński, Lublin: Wydawnictwo UMCS, 115–134.

Bartmiński Jerzy 2009: The ‘Cognitive Definition’ in the Description of Stereotypes. – Aspects of Cognitive Ethnolinguistics, J. Bartmiński, London: Equinox, 67–75.

Bartmiński Jerzy 2014: Narracyjny aspekt definicji kognitywnej. – Narracyjność języka i kultury, red. D. Filar, D. Piekarczyk, Lublin: Wydawnictwo UMCS, 99–115.

Bartmiński Jerzy 2016: Visatos kalbinis paveikslas lenkų liaudies kultūroje. – Liaudies kultūra 5, 56–59.

Bartmiński Jerzy, Niebrzegowska-Bartmińska Stanisława 2013: Czy grzyb jest rośliną, czyli co znajdzie się w polu Rośliny w II tomie „Słownika stereotypów i symboli ludowych”. – Sapientia Ars Vivendi. Księga Jubileuszowa ofiarowana Profesor Annie Dąbrowskiej, red. A. Burzyńska-Kamieniecka, A. Libura, Wrocław: Oficyna Wydawnicza Atut – Wrocławskie Wydawnictwo Oświatowe, 41–64.

Bartmiński Jerzy, Niebrzegowska-Bartmińska Stanisława 2016: O lubelskim „Słowniku stereotypów i symboli ludowych”. – Leksikologija i leksikografija u svetlu savremenih pristupa: zbornik naučnih radova, ured. S. Ristić, I. Lazić-Konjik, N. Ivanović, Beograd: Čugorja štampa, Institut za srpski jezik SANU, 355–376.

Lewicki Andrzej M. 1984: Zeszyt próbny „Słownika ludowych stereotypów językowych”. – Poradnik Językowy 9–10, 587–592.

Niebrzegowska-Bartmińska Stanisława 2009: Dva opyta ètnolingvističeskogo sintieza: moskovskij slovar’ slavjanskich drevnostej i ljublinskij slovar’ stereotypov. – Ètnolingvistika. Onomastika. Ètimologija. Materialy naučnoj konferencii Ekaterinburg, 8–12 sentjabrja 2009 g., Ekaterinburg: Izdatel’stvo Ural’skogo Universiteta, 192–193.

Niebrzegowska-Bartmińska Stanisława 2010: Dwa słowniki etnolingwistyczne – moskiewski i lubelski. – Etnolingwistyka a leksykografia. Tom poświęcony Profesorowi Jerzemu Bartmińskiemu, red. W. Chlebda, Opole: Wydawnictwo Uniwersytetu Opolskiego, 21–32.

Niebrzegowska-Bartmińska Stanisława 2013: Slovar’ narodnych stereotypov i simvolov – proekt i realizacija. – Putevi i dometi dijalekatske

KATARZYNA PROROK. Słownik stereotypów i symboli ludowych

jako słownik etnolingwistyczny (na przykładzie hasła perz)

67

leksikografijos. To paties pavadinimo tarptautinio mokslinio susitikimo pranešimų rinkinys, sud. J. Marković, Nišas: Nišo universitetas, Filosofijos fakultetas, 247–257.

Nieb rzegowska-Bartmińska Stanisława 2017: Jakie dane są rele-wantne etnolingwistycznie? – Etnolingwistyka 29, 11–29 [English version: What data are relevant to ethnolinguistic analyses? – Ethnolinguistic 29, 11–29].

Prorok Katarzyna 2022: Dictionary of Folk Stereotypes and Symbols: Its History and Present Day. – I Międzynarodowy Kongres Etnolingwistyczny 2: Obraz świata i człowieka w kulturze ludowej i narodowej, red. E. Białek, S. Nieb-rzegowska-Bartmińska, J. Szadura, Lublin: Wydawnictwo UMCS, 129–158.

SLSJ 1980: Słownik ludowych stereotypów językowych. Zeszyt próbny, red. J. Bart-miński, Wrocław: Wydawnictwa Uniwersytetu Wrocławskiego.

SSiSL 1996–2022: Słownik stereotypów i symboli ludowych. 1: Kosmos, z. 1–4, t. 2: Rośliny, z. 1–7, red. J. Bartmiński, zastępca red. S. Nieb rzegowska-Bartmińska, Lublin: Wydawnictwo UMCS.

Zinken Jörg 2009: The Ethnolinguistic School of Lublin and Anglo-American Cognitive Linguistics. – Aspects of Cognitive Ethnolinguistics, J. Bartmiński, London: Equinox, 1–5.

Zinken Jörg 2015: Lubelska szkoła etnolingwistyczna a anglo-amerykańskie językoznawstwo kognitywne. – Etnolingwistyka. Problemy Języka i Kultury 27, 273–277.

Gauta 2023 09 17 Priimta 2023 10 04

KATARZYNA PROROK

LIAUDIES STEREOTIPŲ IR SIMBOLIŲ ŽODYNAS KAIP ETNOLINGVISTIKOS ŽODYNAS (ĮRAŠO APIE ŠUNDAŽOLĘ PAVYZDŽIU)

S a n t r a u k a

Straipsnyje autorė pristato Liaudies stereotipų ir simbolių žodyną, kurio koncepciją Lublinėje kūrė ir plėtojo Jerzy Bartmiński kartu su Stanisława Niebrzegowska-Bartmińska ir tyrėjų komanda. Žodyno tikslas – rekonstruoti tradicinį pasaulio ir žmogaus vaizdą, taikant etnolingvistikoje ir folkloristikoje sukurtus tyrimo įrankius. Pirmojoje straipsnio dalyje pristatomos pagrindinės Žodyno metodologinės prielaidos. Skirtingai nuo įprastų lingvistinių žodynų, aprašymo vienetai yra ne realūs objektai ar žodžiai, o „mentalūs objektai“, „socialiniai objektų vaizdiniai“.

68

BENDRINĖ KALBA | 96

Šių vaizdinių rekonstrukcija įmanoma dėl pasirinkto apibrėžimo metodo – kognityvinio apibrėžimo. Jis remiasi bendruoju pasaulio suvokimu ir siekia atskleisti visas kultūriškai reikšmingas teigiamas objekto savybes. Šios savybės išskiriamos analizuojant tiek kalbinius ir tekstinius duomenis, tiek vadinamuosius „su kalba susijusius“ duomenis, t. y. tikėjimų ir liaudies praktikos aprašų įrašus. Turtingo „su kalba susijusių“ duomenų panaudojimo pavyzdį galima rasti antrojoje straipsnio dalyje, kurioje pateikiama darbinė, nepublikuota įrašo apie šundažolę versija. Iš jos sužinome, kad lenkų liaudies kultūroje šundažolė, viena vertus, buvo laikoma labai varginančia piktžole, nes ją sunku išnaikinti, kita vertus, turėjo praktinių panaudojimo būdų – buvo maistas bado metu (iš jos šaknų buvo gaminami miltai, iš kurių kepdavo duoną), savotiškas „izoliatorius“ (ja dengdavo namų sienas, kad apsaugotų nuo šalčio ir vėjo) arba vaistas (ji, be kita ko, buvo vartojama esant kvėpavimo takų sutrikimams). Siūlomas apibrėžimas rodo, kad Žodyne atliekama etnolingvistinė analizė leidžia apibrėžiamus objektus apžvelgti įvairiapusiškai ir taip kuo išsamiau parodyti, kaip Lenkijos kaimo gyventojai suvokė juos supančią tikrovę.

RAKTAŽODŽIAI: etnolingvistika, žodynas, kognityvinis apibrėžimas, liaudies kultūra, stereotipas, simbolis.

K A T A R Z Y N A P R O R O K Uniwersytet Marii Curie-Skłodowskiej w Lublinie Pl. M. Curie-Skłodowskiej 4a/205 20-031 Lublin [email protected]

KATARZYNA PROROK

LIAUDIES STEREOTIPŲ IR SIMBOLIŲ ŽODYNAS

KAIP ETNOLINGVISTINIS ŽODYNAS (PAREMTAS SĄVOKOS VARPUTIS PAVYZDŽIU)

S a n t r a u k a

Straipsnyje autorė pristato Liaudies stereotipų ir simbolių žodyną, kurio koncepciją Liubline ne vienerius metus rengė Jerzis Bartmińskis kartu su Stanisława Niebrzegowska–Bartmińska ir būriu kitų tyrėjų. Žodyno tikslas – rekonstruoti tradicinį pasaulio ir žmogaus vaizdą, pasitelkiant etnolingvistinių ir folkloro tyrimų priemones. Pirmojoje straipsnio dalyje pristatomos pagrindinės metodinės Žodyno prielaidos. Kitaip nei įprastiniuose kalbos žodynuose, čia aprašomi vienetai yra ne

KATARZYNA PROROK. Słownik stereotypów i symboli ludowych jako słownik etnolingwistyczny (na przykładzie hasła perz) 69

realūs objektai ar žodžiai, o „įsivaizduojami objektai“, „socialiniai objektų vaizdiniai“. Šiuos vaizdinius atkurti padeda pasirinktas kognityvinės definicijos metodas. Jis parodo bendrą pasaulio suvokimą, juo siekiama pabrėžti visas kultūros prasme aktualias teigiamas objekto savybes. Šios savybės nustatomos analizuojant tiek kalbos, tiek teksto duomenis, taip pat vadinamuosius ekstralingvistinius duomenis, t. y. liaudies tikėjimų ir papročių aprašus. Gausaus ekstralingvistinių duomenų naudojimo pavyzdį galima rasti antroje straipsnio dalyje, kurioje pristatoma darbinė, niekur nepaskelbta antraštinio žodžio varputis versija. Iš jos sužinome, kad, viena vertus, varputis lenkų liaudies kultūroje buvo laikomas labai paplitusia piktžole, nes ją būdavo sunku išnaikinti, kita vertus, ji buvo galima naudoti ir buityje – iš jo šaknų buvo malami miltai duonai kepti, juo buvo dengiamos ir kamšomos namų sienos, siekiant apsisaugoti nuo šalčio ir vėjo. Be to, varputis būdavo naudojamas ir kaip vaistažolė kvėpavimo takų ligoms gydyti. Kognityvinė definicija rodo, kad Žodyne atlikta etnolingvistinė analizė leidžia įvairiapusiškai pažvelgti į apibrėžiamus objektus ir taip kuo išsamiau atskleisti, kaip Lenkijos kaimo gyventojai suvokė juos supančią tikrovę.

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: etnolingvistika, žodynas, kognityvinė definicija, liaudies kultūra, stereotipas, simbolis.

KATARZYNA PROROK

Uniwersytet Marii Curie-Skłodowskiej w Lublinie Pl. M. Curie-Skłodowskiej 4a/205 20-031 Lublin

[email protected]

70

BENDRINĖ KALBA | 96