ACTA LINGUISTICA LITHUANICA

L (2004), 25 – 33

Išorinė posesija lietuvių kalboje

JURGITA KEREVIČIENĖ

Vilnius University

Kaunas Faculty of Humanities

Šiame straipsnyje pirmą kartą bandoma apibūdinti lietuvių kalbos konstrukcijas su išoriniais posesoriais (besikaitaliojančias su adnominaliniais kilmininkais), atsižvelgiant į naujausių tipologinių išorinės posesijos tyrimų rezultatus. Pateikiami tik preliminarūs pastebėjimai, tačiau jau galima teigti, kad Europos kontekste lietuvių kalbos konstrukcijos su išoriniais posesoriais priklauso prototipinei sričiai, kurioje šioms konstrukcijoms taikomi tam tikri apribojimai, daugiausia susiję su gyvumu ir paveiktumo laipsniu. Šiuo požiūriu lietuvių kalba ryškiai skiriasi nuo giminiškos latvių kalbos. Taigi bendro baltiškojo išorinės posesijos tipo nėra.

1. ĮVADAS

Graikų ir lotynų gramatikos tradicijoje terminas dative (DAT) reiškia tam tikrą (paviršinį) daiktavardžio, jo pažyminių ar pakaitalų linksnį. Lietuvių gramatikoje naudininkas apibrėžiamas kaip linksnis, reiškiantis objektą (gyvą arba negyvą), kurį tam tikras veiksmas ar įvykis gali paveikti teigiamai arba neigiamai, t. y. veiksmas atliekamas objekto naudai arba jo nenaudai (Ambrazas, ed., 1997: 513). Naujausi lingvistiniai darbai rodo, kad naudininko linksnis gali būti vartojamas gana įvairiose konstrukcijose, kuriose įgyja, regis, visai skirtingas reikšmes.

Tradiciškai išskiriami keli semantiškai skirtingi naudininko tipai. Literatūroje jie vadinami dativus commodi arba incommodi, dativus finalis, dativus possessivus, dativus sympatheticus, dativus ethicus ir kt. (Van Hoecke 1996: 3–6). Jie pasižymi savitomis semantinėmis savybėmis, tačiau gali skirtis ir sintaksiniu elgesiu. Kai naudininkas įgyja posesinę reikšmę, jis vadinamas dativus possessivus. Tuomet jo pagrindinė reikšmė yra „būti kieno nors žinioje“ arba „turėti ką nors savo žinioje“, „turėti“ (Van Hoecke 1996: 13). Sintaksiniu požiūriu posesinis naudininkas dažnai laikomas linksniu, siejamu su išorine posesija (EP), t. y. mechanizmu, kai posesorius, paprastai žymimas adnominaliniu posesiniu pažyminiu, įgyja sakinio lygmens dėmens pavidalą. Pavyzdžiui, skirtingai nuo etinio naudininko, posesinis naudininkas apibūdina daiktavardžių frazes, pasižyminčias visomis tikriems sakinio lygmens dėmenims būdingomis savybėmis, o skirtingai nuo dativus (in)commodi, jis nevartojamas su daiktavardžių frazėmis, turinčiomis adnominalinius posesorius, nebent šie yra koreferentiški su naudininko fraze (Podlesskaya & Rakhilina 1999: 506; König 2001: 971). Posesinis naudininkas taip pat buvo išskirtas ir aptartas lietuvių kalbotyroje. Tiek Šukys (1998), tiek Paulauskienė (1989) aptaria naudininko vartosenos atvejus, kai jis kaitaliojasi su kilmininku ir pasižymi posesine reikšme. Šiame straipsnyje bandoma apibūdinti lietuvių

26 |

JURGITA KEREVIČIENĖ

posesyvinį naudininką, remiantis pagrindinėmis sąvokomis ir tipologinėmis klasifikacijomis, kurios per pastarąjį dešimtmetį buvo įvestos mokslinėje literatūroje.

2. POSESYVINIS NAUDININKAS

2.1. Samprata

Naujausioje lingvistinėje literatūroje konstrukcijos su išoriniu posesyviniu naudininku apibrėžiamos kaip

„[...] konstrukcijos, kuriose semantinis savininko ir nuosavybės santykis reiškiamas koduojant savininką kaip pagrindinį gramatinį veiksmažodžio ryšį ir atskirą dėmenį, kuriame nėra nuosavybės objekto. Nors savininko frazė koduojama kaip pagrindinis argumentas, jos nereikalauja paties veiksmažodžio šaknies argumentų struktūra.“ (Payne & Barshi 1999: 3)

Išorinį posesyvinį naudininką čia vartojama prasme pirmasis identifikavo ir aprašė Haversas (1911). Jo pasiūlytas terminas buvo dativus sympatheticus, atspindintis požiūrį į šį naudininką kaip į linksnį, kuriuo galima išreikšti palankų nusiteikimą asmens, patiriančio veiksmažodžiu aprašomą veiksmą, atžvilgiu. Pasak Haverso, dativus sympatheticus kaitaliojasi su labiau „objektyviu“ kilmininku, kuris tik nurodo, kad esama posesyvinio santykio.

Naujesnėje lingvistinėje literatūroje ši naudininko vartosena paprastai vadinama išorine posesija (EP). Pastaraisiais metais ji tapo išsamių tipologinių tyrimų objektu. Payne’as ir Barshi, savo įžangoje į šia tema parengtą studijų rinkinį, teigia, kad išorinė posesija būdinga daugeliui kalbų ne tik indoeuropiečių šeimoje, bet ir daugeliui vadinamųjų egzotinių kalbų, įskaitant Pietryčių Azijos, Pietų Amerikos, Šiaurės ir Mezoamerikos, Australijos, Afrikos, Ramiojo vandenyno regiono, semitų ir Kaukazo kalbas (Payne & Barshi 1999: 3).

Baltų kalbos, ypač lietuvių, neturėtų būti išimtis. Lietuvių kalba, žinoma, priklauso indoeuropiečių kalboms, kurias mini Haversas, tačiau jo turėta medžiaga buvo ribota. Fraenkelis, pirmosios lietuvių kalbos linksnių sintaksei skirtos monografijos autorius, dativus sympatheticus mini kaip atskirą tipą (šiuo požiūriu sekdamas Haversu). Vis dėlto jis pažymi, kad baltų kalbose dažnai teikiama pirmenybė adnominaliniam kilmininkui ten, kur kitose indoeuropiečių kalbose (ypač slavų ir germanų) būtų vartojamas naudininkas (Fraenkel 1928: 57–60). Tačiau, kaip nurodo Holvoet (2001: 202), Fraenkelis savo išvadas daugiausia grindė senosios lietuvių kalbos raštais ir neatsižvelgė į latvių kalbos faktus.

2.2. Pagrindiniai tipai

Nepaisant tam tikros pamatinės vienovės, skirtingose kalbose vartojami įvairūs posesyvinio naudininko žymėjimo modeliai. Turi būti du pagrindiniai dėmenys, t. y. posesorius ir poseduojamas objektas. Haspelmath (1999: 110) išskiria keturis prototipinius išorinės posesijos modelius Europos kalbose:

EXTERNAL POSSESSION IN LITHUANIAN

27

Posesorius Poseduojamas objektas a. SUBJ V DAT OBJ b. SUBJ V DAT OBJ PP c. SUBJ V DAT PP d. V DAT SUBJ

Haspelmath (1999: 110) characterizes the dative of external possessor as a clause-level dative-marked NP argument, while the possessum is a direct object, a locative argument marked by a prepositional phrase, or an unaccusative subject. These facts suggest that European languages require a dative or a dative-like prepositional phrase for the possessor, whereas the possessum may vary depending on the individual language. A broader typological perspective is taken by Payne and Barshi, whose attempts at formulating a language-independent generalization are necessarily less specific as to the formal properties of the construction: They state that in the possessive construction the possessor (PR) may be expressed as

„subjektas, tiesioginis objektas, netiesioginis objektas arba naudininkas, arba ergatyvas ar absoliutyvas, priklausomai nuo kalbos tipo. Tai yra, PR gali būti reiškiamas kaip tiesioginis, valdomas argumentas vieno iš trijų visuotinai paliudytų pagrindinių predikatų tipų (intranzityvinio, tranzityvinio arba ditranzityvinio). Kai kuriose kalbose PR taip pat gali būti reiškiamas į posesuojamą objektą įeinančiu įvardžiu arba įvardiniu afiksu; tačiau genityvinio daiktavardinio junginio vidaus kodavimas negali būti vienintelis PR raiškos būdas. Be to, posesoriaus ir posedojamo objekto santykis negali būti išreikštas posesyviniu leksiniu predikatu, tokiu kaip turėti, valdyti arba būti įsikūrus, o leksinio veiksmažodžio šaknis jokiu kitu būdu neturi PR savo pagrindinių argumentų struktūroje.“ (Payne & Barshi 1999: 3)

Šiame straipsnyje Haspelmatho apibrėžimas yra pakankamai bendro pobūdžio. Dabar pamėginsime suformuluoti prototipines posesyvinio naudininko ypatybes.

2.3 Prototipinės ypatybės

Europos kalbose skiriami du pagrindiniai posesorių tipai: ADNOMINALINIS arba VIDINIS POSESORIUS ir IŠORINIS POSESORIUS. Apskritai pagrindinis jų skirtumas tas, kad vidiniai posesoriai paprastai reiškia ir perleidžiamąją posesiją (kaip pavyzdyje Onos mašina „Onos automobilis“), ir neperleidžiamąją posesiją (kaip pavyzdyje Onos ranka „Onos ranka“), o išorinis posesorius prototipiškai yra „atitinkamos kūno dalies posesorius, reiškiamas atskiru sakinio lygmens dėmeniu naudininko linksniu, kuris neįeina į tą pačią frazę kaip posesuojamas objektas“ (König 2001: 970).

(1) Vokiečių k. Mir zittern die Hände. Liet. Man dreba rankos. man:DAT dreba rankos:NOM. „Man dreba rankos.“

28 |

JURGITA KEREVIČIENĖ

(2) German Ich habe es ihm ins Gesicht gesagt. Lith. Aš tai jam į akis pasakiau. Aš tai jam DAT į veidą pasakiau „Aš tai pasakiau jam į akis“.

Sintaksiniu požiūriu turimas objektas paprastai yra tiesioginis objektas, o turėtojas gali būti tiesioginis arba netiesioginis objektas. Tačiau įvairiose kalbose vartojama labai daug skirtingų konstrukcijų. Pavyzdžiui, švedų kalboje turėtojas (PR) gali būti reiškiamas tam tikra lokatyvo forma, kitose kalbose – inkorporuotu daiktavardžiu arba objektu (Payne & Barshi 1999: 6–8).

Prototipinė išorinės posesijos konstrukcija turi atitikti GRIEŽTĄJĄ PAVEIKTUMO SĄLYGĄ, t. y. išoriniai turėtojai galimi tik tada, kai manoma, kad situacija turėtoją veikia psichologiškai. Kadangi paveiktumo sąlyga skirtingose kalbose nėra vienodai griežta, Haspelmath (1999: 113) pateikia keturias implikacines hierarchijas, atspindinčias skirtingus požymius, pagal kuriuos galima apibrėžti „paveiktumo stiprumą“:

a. GYVUMO HIERARCHIJA (išorinės posesijos konstrukcijos teikiamos pirmenybė, jei turėtojas yra: 1-ojo / 2-ojo asmens įvardis ⇒ 3-iojo asmens įvardis ⇒ tikrinis vardas ⇒ kitas gyvas asmuo ⇒ negyvas objektas).

b. SITUACIJOS HIERARCHIJA (išorinės posesijos konstrukcijos teikiamos pirmenybė, jei tarinys yra): veikiantis pacientą ⇒ dinaminis, neveikiantis pacientą ⇒ statinis.

c. NEATSIEJAMUMO HIERARCHIJA (išorinės posesijos konstrukcijos teikiamos pirmenybė, jei turimas objektas yra: kūno dalis ⇒ drabužis ⇒ kitas kontekste unikalus daiktas).

d. SINTAKSINIŲ SANTYKIŲ HIERARCHIJA (išorinės posesijos konstrukcijoms teikiama pirmenybė, jei turimo objekto sintaksinis santykis yra): prielinksninė frazė ⇒ tiesioginis objektas ⇒ neakuzatyvinis subjektas ⇒ neergatyvinis subjektas ⇒ tranzityvinis subjektas.

Teiginys „teikiama pirmenybė išorinės posesijos konstrukcijoms“ reiškia, kad jei tam tikroje hierarchijos vietoje galima vartoti išorinės posesijos konstrukciją, ją taip pat galima vartoti visose aukštesnėse hierarchijos pozicijose.

Visų šių hierarchijų atžvilgiu Europos kalbos išorinės posesijos konstrukcijoms kelia gana griežtus reikalavimus. Pavyzdžiui, pagal gyvumo hierarchiją daugelis kalbų, atrodo, leidžia tokias konstrukcijas tik su gyvais turėtojais. Pagal situacijos hierarchiją šioje konstrukcijoje paprastai gali būti vartojami tik įvykį žymintys veiksmažodžiai. Pagal neatsiejamumo hierarchiją datyvinės išorinės posesijos konstrukcijos kartais ribojamos situacijomis, kai turimas objektas įvardija kūno dalį; tokiu atveju turėtojas yra paveikiamas maksimaliai. Pagal sintaksinių santykių hierarchiją turimas objektas paprastai yra prielinksninė frazė, tiesioginis objektas arba neakuzatyvinis subjektas (Haspelmath 1999: 112–115).

Atsižvelgiant į pasiūlytą išorinės posesijos hierarchijų sistemą, galima palyginti atskirų Europos kalbų išorinės posesijos konstrukcijų sintaksinius ir semantinius ypatumus. Taip pat turėtų būti įmanoma pateikti keletą preliminarių teiginių apie lietuvių kalbos išorinės posesijos datyvo vietą visose keturiose svarbiose skalėse.

EXTERNAL POSSESSION IN LITHUANIAN | 29

3. IŠORINIŲ SAVININKŲ KONSTRUKCIJOS LIETUVIŲ KALBOJE

3.1. Sintaksinės ypatybės

Pirmiau minėti prototipinio savininko aprašymai išorinės posesijos konstrukcijose (Haspelmath, Payne ir Barshi) atrodo puikiai tinkantys lietuviškoms konstrukcijoms. Nesunku pastebėti, kad lietuvių kalboje savininkas visada yra tam tikras netiesioginis objektas, o valdomasis daiktas – veiksnys, tiesioginis objektas arba obliquus frazė, plg.:

(3) Vincukui kūnas iš karto sušalo į ragą. Vincukas:DAT body at once froze to the bone ‘At once Vincukas’s body froze to the bone.’ (4) Norėjau paprašyti švarkui alkūnę užlopyti. I wanted to ask jacket:DAT elbow:ACC mend ‘I wanted to ask you to mend the elbow of my jacket.’ (5) Bitė įgelė žmogui į ranką. bee stung person:DAT into hand ‘The bee stung a person in his hand.’

Kai veiksmažodis yra tranzityvinis, galimos šios konstrukcijos: valdomasis daiktas žymimas arba tiesioginiu objektu (6, 7), arba prielinksnine fraze (8, 9):

(6) Ji sulaužė jam kairę ranką. ji sulaužė jis:DAT kairė ranka. „Ji sulaužė jam kairę ranką.“ (7) Okulistas pritaikė močiutei akinius. okulistas pritaikyti močiutė:DAT akiniai. „Okulistas pritaikė močiutės akinius.“ (8) Jis sušnibždėjo jai kažką į ausį. jis sušnibždėjo ji:DAT kažką į ausis. „Jis sušnibždėjo jai kažką į ausį.“ (9) Jis sviedė pagalvę vaikui į veidą. jis sviedė pagalvė:ACC vaikas:DAT į veidas. „Jis sviedė pagalvę vaikui į veidą.“

Nedaug veiksmažodžių vartojami konstrukcijoje, kuri nukrypsta nuo pirmiau apibrėžto prototipinio modelio. Toks reiškinys pastebimas ir vokiečių kalboje. Tai atvejai, kai savininkas, regis, gali būti reiškiamas ne tik naudininku, bet ir galininku. Šią kaitą galima parodyti šiais pavyzdžiais:

(10) a. German Er küsste sie auf die Wange. b. German Er küsste ihr auf die Wange.

30

JURGITA KEREVIČIENĖ

(11) a. Lith. Jis pabučiavo ją į skruostą. he kissed her:ACC on cheek. b. Lith. Jis pabučiavo jai į skruostą. he kissed her:DAT on cheek.

„Jis pabučiavo ją į skruostą.“

Atrodo, kad skirtumas tas, jog galininkas su veiksmažodžiu „bučiuoti“ implikuoja pacientą, kuris suvokia procesą ir yra jo veikiamas. Vartojant naudininko linksnį, procesas iš esmės veikia kūno dalį (objekto NP), o struktūra orientuota į dalį. Kita vertus, vartojant galininko linksnį, struktūra orientuota į visumą, t. y. pirmiausia veikiamas savininkas (objekto NP), o dalis žymima obliquus (vietininko) linksniu (Lamiroy & Delbecque 1998: 40). Šiuo atveju, kai savininkas reiškiamas galininku, kūno dalis arba valdomasis daiktas gali būti praleistas; priešingai, jei savininkas reiškiamas naudininku, valdomasis daiktas yra būtinas, ir be jo sakinys lietuvių kalboje būtų negramatiškas, plg.:

(12) Jis pabučiavo ją į skruostą. he kissed her:ACC on cheek ‘He kissed her on the cheek.’

(13) Jis pabučiavo ją. jis pabučiavo ji:ACC „Jis ją pabučiavo.“

(14) Jis pabučiavo jai į skruostą. jis pabučiavo ji:DAT į skruostas „Jis pabučiavo ją į skruostą.“

(15) *Jis pabučiavo jai. jis pabučiavo ji:DAT „Jis ją pabučiavo.“

Šių struktūrų, kaip antai (10b, 11b), ypatybė yra ta, kad, skirtingai nuo daugumos konstrukcijų su išoriniu naudininku reiškiamu savininku, jos neturi tikslių atitikmenų su vidiniu kilmininku reiškiamu savininku. Jei vartojamas vidinis savininkas, valdomasis daiktas paprastai reiškiamas tiesioginiu objektu, o ne obliquus fraze:

(16) Er küsste ihre Wange.

(17) *Er küsste auf ihre Wange.

(18) Jis pabučiavo jos ranką. jis pabučiavo ji.GEN ranka:ACC

(19) *Jis pabučiavo į jos ranką. he kissed on her hand

Tokios konstrukcijos kaip (14) paliudytos tik nedaugelyje kalbų. Paprastai įstrižinis (vietininko) priklausomo objekto žymėjimas eina kartu su netiesioginio objekto (DO) turėtojo žymėjimu (tačiau tuomet konstrukcijoje nėra išorinio turėtojo ta prasme, kad naudininkas kaitaliotųsi su adnominaliniu kilmininku); konstrukcijoje su išoriniu turėtoju naudininku priklausomas objektas turi būti netiesioginio objekto (DO) pozicijoje, plg. toliau pateiktus rusų kalbos pavyzdžius:

EXTERNAL POSSESSION IN LITHUANIAN

(20) On poceloval ee v ruku.

jis pabučiavo ją:ACC ant rankos

(21) On poceloval ej ruku.

jis pabučiavo jai:DAT ranką:ACC

„Jis pabučiavo jai ranką.“

Šiuo atveju esama panašaus semantinio skirtumo, kaip suformuluota (12) ir (14) pavyzdžiams, t. y. (20) yra orientuotas į visumą, o (21) – į dalį. Kadangi čia turimas omenyje fokusavimas siejamas su netiesioginio objekto (DO) žymėjimu, (20) priklausomo objekto įstrižinį žymėjimą ir (21) turėtojo naudininko žymėjimą galėtume vadinti defokusavimu. Tai reikštų, kad čia aptariamos vokiečių ir baltų kalbų konstrukcijos jungia „turėtojo defokusavimo“ ir „priklausomo objekto defokusavimo“ tipo žymėjimą. Šio žymėjimo pertekliškumas paaiškintų, kodėl jis palyginti retas.

Taigi, apskritai, nepaisant pirmiau aptartų nukrypstančių atvejų, lietuvių kalboje esama prototipinių konstrukcijų su išoriniu turėtoju naudininku. Kalbant apie periferinius tipus, König pagrįstai pažymi, kad „papildomi modeliai, regis, yra specifinės reikšmės (turėtojo paveiktumo dėl to, kas nutinka priklausomam objektui) padarinys, paprastai siejamas su semantiniu vaidmeniu“ (König 2001: 975); gali būti svarbūs ir pragmatiniai veiksniai.

2.5 Semantinės savybės

Semantines savybes reikėtų tirti atsižvelgiant į visus tris EP konstrukcijų komponentus: posesorių, posesumą ir leksinį predikatą. Kalbant apie posesorių, gyvumas yra vienas dažniausiai minimų apribojimų. Lietuvių kalbotyros literatūroje taip pat nurodyta (Šukys 1998: 157), kad išorinės posesijos konstrukcijos būtų priimtinos, posesoriai turi būti gyvi. Tai galima suprasti dvejopai: datyvas nevartojamas su gramatiškai negyvais pažymėtais daiktavardžiais (20), tačiau net ir su gyvais pažymėtais daiktavardžiais datyvas nevartojamas, jei kalbama apie mirusį asmenį (23a, b):

(22) Norėjau surasti puodelio (*puodeliui) lėkštutę.

I wanted find cup:GEN (*cup:DAT) saucer:ACC

„Norėjau rasti lėkštutę, priklausančią šiam puodeliui.“

(23) a. Pabučiuok senelei (*senelės) ranką.

kiss:IMPER grandmother:DAT (*grandmother:GEN) hand:ACC

„Pabučiuok močiutės ranką.“

b. Vaikai bučiavo mirusios senelės (*senelei)

Children kissed dead grandmother GEN. (grandmother:DAT)

tik ranką.

only hand:ACC

„Vaikai pabučiavo tik mirusios močiutės ranką.“ (per laidotuves)

31

32 |

JURGITA KEREVIČIENĖ

Prototypical external possessors, according to König (2001), are most typically animate, human and even speech-act participants. For Lithuanian as well as for the other European languages investigated, the animacy constraint may be formulated in terms of the well-known animacy hierarchy:

ANIMATUMO HIERARCHIJA: 1-ojo / 2-ojo asmens įvardis ⇒ 3-iojo asmens įvardis ⇒ tikrinis vardas ⇒ kitas gyvas esinys ⇒ negyvi daiktavardžiai.

Jei išorinio savininko konstrukcija galima hierarchijoje žemai esančiam savininko tipui, ji galima ir visiems aukščiau pagal skalę esantiems savininkams (Haspelmath 1999: 113).

Lietuvių kalboje galimi visi šie tipai, tačiau paskutinis gana retas ir paprastai siejamas su metaforine vartosena, plg. (24), (25):

(22) Vaikai sulaužė Onai akinius. vaikai sulaužė Ona:DAT akiniai:ACC „Vaikai sulaužė Onos akinius.“

(23) Jis nukirto medžiui šaką. jis nukirto medis:DAT šaka:ACC „Jis nukirto medžio šaką.“

Savininko semantinės ypatybės priklauso nuo tam tikrų universalių semantinių hierarchijų. Dažniausia hierarchija yra neatskiriama nuosavybė ⇒ atskiriama nuosavybė; Payne ir Barshi siūlo šią išplėstinę Haspelmatho hierarchijos versiją:

NEATSIRIAMUMO HIERARCHIJA: kūno dalis ⇒ dalis ir visuma ⇒ kita neatskiriama nuosavybė ⇒ atskiriama ir artima nuosavybė ⇒ drabužis ⇒ atskiriama ir tolima nuosavybė ⇒ nuosavybės neturintis objektas ⇒ kitas kontekste unikalus daiktas (Payne & Barshi 1999: 14).

Kalbant apie veiksmažodžių, vartojamų su išoriniais savininkais, tipus, galima išskirti kelis būdingus tipus, iš esmės atitinkančius Lamiroy ir Delbecke (1998: 43–44) išskirtuosius:

✦ dinaminiai veiksmažodžiai, t. y. fizinius veiksmus reiškiantys veiksmažodžiai, tokie kaip suduoti (smogti), perplėšti (perplėšti), sudaužyti / sulaužyti (sudaužyti), sviesti (mesti);

✦ kauzatyviniai veiksmažodžiai, t. y. reiškiantys veiksmus, dėl kurių objektas patiria tam tikrą pokytį, pvz., nupjauti / nukirsti (nupjauti), nuskinti, nugnybti (nuskinti, nugnybti), amputuoti (amputuoti);

✦ judėjimo veiksmažodžiai, t. y. reiškiantys padėties pokytį, pvz., pakelti (pakelti), nuleisti (nuleisti), pasukti (pasukti);

✦ inchoatyviniai veiksmažodžiai, t. y. reiškiantys veiklą, kurios tam tikras momentas sutampa su naujos būsenos pradžia, pvz., sustorėti (sustorėti), (iš)rausti (parausti);

✦ būsenos veiksmažodžiai, reiškiantys kentėjimo būsenas, pvz., skaudėti (skaudėti, gelti).

3. IŠVADOS

Šiame straipsnyje nagrinėjami du išorinio posesoriaus naudininko aspektai. Pirma, suformuluojama bendroji samprata ir aptariamas pagrindinis skirtumas, palyginti su kitomis naudininko vartosenomis

EXTERNAL POSSESSION IN LITHUANIAN

33

Trumpai aptariamos naudininko vartosenos. Toliau pirmojoje straipsnio dalyje gautos teorinės įžvalgos taikomos lietuvių kalbos medžiagai.

Net remiantis preliminariais šiame straipsnyje pateiktais pastebėjimais tampa aišku, kad būtina peržiūrėti Haspelmatho (1999) teiginį, pagal kurį baltų kalbos kartu su rytų slavų, finougrų ir vengrų kalbomis priklauso periferinei prototipinės išorinio naudininko posesoriaus srities Europos kalbose daliai. Atrodo, kad Haspelmatho medžiaga apima tik latvių kalbą, kuri šiuo požiūriu iš esmės skiriasi nuo lietuvių kalbos. Iš tikrųjų lietuvių kalbos išorinio posesoriaus naudininkas gana tiksliai atitinka Europos prototipą.

Šis straipsnis tėra pirmasis bandymas analizuoti lietuvių kalbos konstrukcijas su išoriniu posesoriu. Norint tiksliau suformuluoti apribojimus, susijusius su gyvumu, paveiktumu ir kt., būtini tolesni tyrimai.

REFERENCES

AMBRAZAS, V., ed., 1997: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. 2nd edition, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

FRAENKEL, E. 1928: Syntax der litauischen Kasus, Kaunas: Valstybės spaustuvė.

HASPELMATH, M. 1999: External possession in a European areal perspective. In: Payne, Barshi, eds., 1999, 109–135.

HAVERS, W. 1911: Untersuchungen zur Kasussyntax der indogermanischen Sprachen, Strassburg: Karl J.Trübner.

HOLVOET, A. 2001: Zur Variation des possessiven Dativs mit dem adnominalen Genitiv im Baltischen (besonders im Lettischen). Boeder, W., Hentschel, G., eds., Variierende Markierung von Nominalgruppen in Sprachen unterschiedlichen Typs, Oldenburg: Bibliotheks- und Informationssystem der Universität Oldenburg (Studia Slavica Oldenburgensia, 4), 201–217.

KÖNIG, E. 2001: Internal and external possessors. Haspelmath, M. et al., ed., Language Typology and Language Universals. An International Handbook, vol. 2. Berlin, New York: De Gruyter, 970–978.

KÖNIG, E., HASPELMATH, M. 1998: Les constructions à possesseur externe dans les langues d’Europe. In: Feuillet, J., ed., Actance et valence dans les langues de l’Europe, Berlin-New York: Mouton de Gruyter, 525–606.

LAMIROY, B., DELBECQUE, N. 1998: The possessive dative in Romance and Germanic languages. Van Belle, W., Van Langendonck, W., eds., The Dative, vol. 2: Theoretical and Contrastive Studies, Amsterdam: John Benjamins (Case and Grammatical Relations Across Languages, 3), 29–74.

PAULAUSKIENĖ, A. 1989: Gramatinės lietuvių kalbos žodžių kategorijos, Vilnius: Mokslas.

PAYNE, D. L., BARSHI, I. 1999: External Possession: What, where, how, and why. Payne, Barshi, eds., 1999, 3–29.

PAYNE, D. L., BARSHI, I., eds., 1999: External possession, Amsterdam: John Benjamins. (Typological Studies in Language, 39.)

PODLESSKAYA, V. I., RAKHLINA, E. V. 1999: External possession, reflexivization and body parts in Russian. Payne, Barshi, eds., 1999, 505–521.

ŠUKYS, J. 1998: Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos, Kaunas: Šviesa.

VAN HOECKE, W. 1996: The Latin dative. Van Belle, W., Van Langendonck, W., eds., The Dative, vol.1, Descriptive Studies, Amsterdam: John Benjamins (Case and Grammatical Relations Across Languages, 2), 3–38.

Jurgita Kerevičienė

Gauta 2004 03 08

Vilniaus universitetas

Kauno humanitarinis fakultetas

Muitinės g. 12, 44280 Kaunas, Lietuva