GÖTZ KEYDANA

Georg-August-Universität Göttingen

Tyrimų sritys: fonologinė rekonstrukcija: fonologinių gramatikų (akcentologijos, skiemenavimo) rekonstrukcija, diachroninių fonologinių procesų fonetinis pagrindimas; istorinė sintaksė, argumentų struktūra ir linksnis, subordinacija (daugiausia vedų sanskritas).

ROLANDAS MIKULSKAS

KOPULIACINĖS KONSTRUKCIJOS LIETUVIŲ KALBOJE. VALENTINGUMAS, ARGUMENTŲ RAIŠKA IR GRAMATINIAI SANTYKIAI BALTŲ KALBOSE

Amsterdam: Benjamins, 2017, xv, 280 pp.

ISBN 9789027259127

Recenzuojama knyga – ketvirtasis leidinys iš baltų kalbų argumentų struktūrai skirtos serijos. Autorius išsamiai nagrinėja lietuvių kalbos kopuliacines konstrukcijas, t. y. konstrukcijas su būti ir, mažesniu mastu, kitus į kopulas panašius veiksmažodžius, pavyzdžiui, virti ir tapti. Pateikta analizė remiasi kognityvinės lingvistikos teorine sistema.

Pastaraisiais dešimtmečiais kopuliacinės konstrukcijos plačiai nagrinėtos tiek tipologiniu, tiek teoriniu požiūriu. Šį susidomėjimą iš dalies lemia itin įvairi kopuliacinių konstrukcijų semantika – nuo predikatyvinės iki lygybės, taip pat egzistencinė, lokatyvinė ir posesyvinė reikšmės. Kopuliacinės konstrukcijos kelia iššūkių ir sintaksiniu požiūriu. Kaip paaiškinti jų sandarą? Ar čia vartojamos mažosios sakinio konstrukcijos? Jei taip, koks tikslus jų sintaksinis statusas? Kaip licencijuojami tokie linksniai kaip naudininkas konstrukcijoje mihi est arba kilmininkas tokiose konstrukcijose kaip Onutes žalios akys (p. 24)?

Autorius iš esmės pateikia sinchroninius atsakymus bent į kai kuriuos iš minėtų klausimų (išlyga „iš esmės“ susijusi su tuo, kad kartais

Straipsniai / Articles

257

GÖTZ YEDANA

Man liko neaišku, ar teigiamos skirtingų konstrukcijų sąsajos suprastinos kaip diachroninės, ar sinchroninės. Tikri bandymai pateikti diachroninius paaiškinimus tebėra gana vangūs. Pavyzdžiui, p. 129 pateiktas pseudošauksminių konstrukcijų raidos scenarijus iš esmės nereikšmingas, nes autorius neieško jokių įrodymų, kad tariami pseudošauksminių konstrukcijų pirmtakai egzistavo senojoje lietuvių kalboje. Priešingai pastarųjų metų funkcionaliosios lingvistikos tendencijai, duomenis jis beveik išimtinai renka remdamasis intuicija. Korpusais, kurie galėjo nušviesti aptariamų įvairių konstrukcijų pasiskirstymą, nesinaudota. Tai galima laikyti trūkumu, ypač kalbant apie pseudošauksmines konstrukcijas. Kadangi lietuvių kalba nėra mano gimtoji, galiu klysti, bet man susidarė įspūdis, kad šis tipas geriausiu atveju yra marginalus.

Pirmojoje knygos dalyje Mikulskas išsamiai aprašo lietuvių kalbos jungtukinių konstrukcijų sintaksę ir semantiką. Pirmajame skyriuje aptariamos vaidmenų priskyrimo ir susiejimo problemos. Pagrindinė šio skyriaus mintis įtikinama: bandymai išvesti paliudytas konstrukcijas iš veiksmažodžių subkategorizacijos susiduria su rimtomis problemomis, kai kalbama apie tokius veiksmažodžius kaip būti, kurių „semantinių išteklių [...] nepakanka“ (p. 26).

Antrajame skyriuje autorius išsamiau nagrinėja veiksmažodžio būti semantiką. Veiksmažodžiais grįsto modelio, kaip jį vadina autorius, neadekvatumą jis iliustruoja spray/load kaitaliojimu. Mikulskas, sekdamas Goldberg (1995), šį kaitaliojimą sieja su skirtingomis konstrukcijomis, taigi galiausiai ir su skirtingais semantiniais kadrais. Grįždamas prie veiksmažodžio būti, jis aptaria veiksmažodžio semantinį indėlį įvairiose jungtukinėse konstrukcijose. Autorius daro išvadą, kad jungtis iš esmės predikuoja tapatybę; vadinasi, įvairių konstrukcijų semantiką lemia jų predikatiniai papildiniai. Tačiau Mikulsko argumentai, kuriais grindžiama veiksmažodžio tapatybės semantika, gana silpni. Atrodo, kad jie iš esmės paremti jo pastebėjimu, jog „vartojame šį tradicinį terminą [t. y. jungtį, G.K.], pasiskolinę jį iš teiginio kaip loginės tapatybės struktūros analizės“ (p. 42). Be šio petio principi, randame ir teiginių, kad „jos [t. y. jungties, G.K.] struktūrinė funkcija tapatybės konstrukcijose taip pat akivaizdi, todėl galime kalbėti apie santykinį tokių veiksmažodžių nepriklausomumą nuo antrojo kompleksinio predikato komponento ir priskirti jiems „tapatybės“ reikšmę“ (p. 43). Man tai anaiptol neakivaizdu, ir norėčiau matyti įrodymų, pagrindžiančių šią prielaidą. O kaip tuomet vertinti gerai sudarytus sakinius, tokius kaip ponas ne brolis, jo 2-ąjį pavyzdį, p. 2, arba tapatybės teiginių archetipą Maironis – tai Jonas Mačiulis, jo 49-ąjį pavyzdį, p. 19?

Trečiajame skyriuje išsamiai nagrinėjamos įvairios paliudytos lietuvių kalbos jungties konstrukcijos. Skyrius baigiamas nauja klasifikacija, kurioje skiriamos aprašomosios konstrukcijos (su būdvardiniais papildiniais) ir lygybės konstrukcijos (su daiktavardžiais), kurias „galima toliau skirstyti į aprašomąsias-identifikuojamąsias...

258

Acta Linguistica Lithuanica LXXVI

Rolandas Mikulskas, Copular constructions in Lithuanian. Valency,

argument realization and grammatical relations in Baltic

...ir tikrąsias identifikacines konstrukcijas“ (81). Ši klasifikacija grindžiama įžvalgiomis interpretacijomis, tačiau ne pasiskirstymo ar gramatinio priimtinumo vertinimais. Apie tai žr. toliau.

Ketvirtasis skyrius užbaigia bendrą vaizdą. Prieš pateikdamas pirmosios knygos dalies „Baigiamąsias pastabas“ penktajame skyriuje, Mikulskas aptaria mažiau centrinius jungties konstrukcijų tipus. Čia autorius vėl grįžta prie egzistencinės konstrukcijos, kuri, remiantis jo įtikinama analize, yra lokatyvinių ir posesyvinių konstrukcijų pagrindas. Taigi pamatiniu lygmeniu būti atlieka dvi funkcijas. Viena vertus, jis žymi egzistavimą (sudarydamas sąlygas lokatyvinėms ir posesyvinėms konstrukcijoms); kita vertus, jis veikia kaip jungtis, žyminti tapatybę (sudarydama sąlygas aprašomosioms konstrukcijoms).

Antroji knygos dalis skirta specifikacinėms konstrukcijoms. Tokios konstrukcijos pavyzdys – Mikulsko 21-asis pavyzdys, p. 98: Mūsų angly kalbos mokytojas yra Jonas Petraitis. Tokios konstrukcijos išsiskiria savita informacine struktūra: „Vardininkinis vaidmens apibrėžtumo nominalas [t. y. stadijos lygmens predikatas, G.K.] visada yra tema, o individualaus apibrėžtumo nominalas [t. y. individo lygmens predikatas, G.K.] – jo rema“ (p. 97). Specifikacinėse konstrukcijose žodžių tvarka yra fiksuota.

Gana nuspėjamai autorius teigia, kad šios konstrukcijos grindžiamos „tapatybės reikšme“ (p. 110) ir kad nuo tapatybės ar lygybės jos skiriasi „savo nominalų semantinėmis ir referencinėmis savybėmis“ (ten pat). Tačiau šios savybės aiškiai neapibrėžtos.

Septintasis skyrius skirtas pseudošauksminėms konstrukcijoms, tokioms kaip Jeigu ko nemėgstu, tai cepelinų, Mikulsko 255-asis pavyzdys, p. 120, arba Ką Marija padarė, tai bėgo maratoną. Pastarasis tipas išsiskiria, palyginti su anglų kalbos What Maria did was run a marathon (p. 121), nes antrojoje dalyje pavartotas asmenuojamasis veiksmažodis. Autorius šio skirtumo nepaaiškina. Pace Mikulskas, visai nestebina, kad „postverbalinis (subjekto) nominalas visada vartojamas vardininku“ (p. 121). Taip yra tiesiog dėl to, kad predikatinėse konstrukcijose įnagininkas siejamas su stadijos lygmens interpretacija, o ne su padėtimi jungties atžvilgiu. Be to, „linksnių trauka“ redukuotose pseudošauksminėse konstrukcijose, kurią autorius aptaria p. 123 ir tolesniuose puslapiuose, kalbose, turinčiose turtingą linksnių sistemą, atrodo esanti numatytoji. Jo analizė, pagal kurią tariamai linksnio traukos paveikti nominalai laikomi atributiniais, yra įtikinama.

Aštuntajame skyriuje Mikulskas kelia subjekto nustatymo specifikacinėse konstrukcijose klausimą. Nepaisydamas aiškių derinimo dėsningumų, jis daro išvadą, kad subjektas yra preverbalis nominalas. Prie šio klausimo grįšime toliau.

Trečioji ir paskutinė knygos dalis skirta aspektui jungties konstrukcijose. Be leksikalizuotų formų, tokių kaip būna, ar kaitybinių formų, tokių kaip būdavo, aspektas paprastai reiškiamas preverbais arba prielinksniais.

Recenzijos / Reviews

259

GÖTZ KEYDANA

11 skyriuje jis pritaiko Staseno stratifikacinį modelį lietuvių kalbos jungties konstrukcijoms. Rezultatai vargu ar stebina. Plg. šį teiginį: „„[T]he nominal encoding strategy, particularly its variety with a non-verbal copula in identificational sentences, offers the least possibilities for the expresion of aspect” (p.212). Tai, kad į jungtį panašūs veiksmažodžiai, tokie kaip tapti, pasižymi didesniu aspektiniu potencialu nei būti, beveik savaime suprantama.

12 skyriuje iliustruojamos įvairios aspektinės ir laikinės galimybės, būdingos skirtingų tipų jungties konstrukcijoms. Apžvalga įspūdinga. Tačiau ji vargu ar suteikia naujų įžvalgų apie lietuvių kalbos laiko ir aspekto sistemą: stebimos galimybės, kaip ir buvo galima numanyti, iš esmės priklauso nuo papildinių semantikos.

Knyga baigiama „bendrosiomis išvadomis“ ir rodyklėmis.

Mikulkaso knyga yra svarbus indėlis į lietuvių kalbos sintaksės tyrimus. Vis dėlto ji turi rimtų trūkumų, mažinančių jos galimą poveikį. Vienas nedidelis trūkumas susijęs su Mikulkaso požiūriu į darbus, kuriuos parašė autoriai, priklausantys tam, ką jis vadina „formaliąja pakraipa“ (58,62). Autorius aptaria formalias teorijas kaip savo paties prieigos foną. Tačiau, atsižvelgiant į gausybę straipsnių, iš kurių jis galėjo rinktis, panašu, kad jo atranką lėmė atsitiktinumas. Dar blogiau, Mikulkas neteisingai perteikia aptariamų darbų esmę. Jo pateikta formaliosios semantikos ir minimalistinių prieigų (kitos ignoruojamos) apžvalga yra itin neadekvati. Akivaizdu, kad jis nesuvokia tipų teorijos ir nesupranta minimalistinių analizių subtilybių. Tačiau jo formaliosios analizės aptarimas atskleidžia ir esmingesnę problemą: vienas iš generatyvinės tradicijos darbams būdingų bruožų yra sistemingas duomenų naudojimas dėsningumams išryškinti. Pavyzdžiui, štai keli pavyzdžiai, adaptuoti iš duomenų, kuriuos Mikulkas cituoja apžvelgdamas „formaliosios krypties atstovų“ analizes (p.62):

(1) Jie laikė alkoholį jaudinančia medžiaga.

(2) Jie laikė alkoholį vandeniu.

(3) Jie laikė Ciceroną *(būti) Tulijumi.

Tokie duomenys nedviprasmiškai ir nepriklausomai nuo bet kokios interpretacijos ar teorinės sistemos rodo, kad bent jau anglų kalboje egzistuoja sintaksinis skirtumas tarp tapatybės teiginių (3 pvz.) ir predikatyvinių konstrukcijų (1, 2 pvz.). Įterptiniuose sakiniuose jungtis pastarosiose yra būtina, o pirmosiose jos galima ir praleisti. Tokie pastebėjimai neįkainojami dėl dviejų priežasčių: pirma, jie nepriklauso nuo išankstinių prielaidų. Antra, kad būtų aprašomai adekvatus, bet kuris anglų kalbos jungties konstrukcijų modelis turi gebėti juos paaiškinti. Tačiau Mikulkas beveik niekada nepateikia tokių stebimų ir patikrinamų duomenų. Aptariamame pavyzdyje jis net nepastebi esmės, nes jo paties analizė numato

260

Acta Linguistica Lithuanica LXXVI

Rolandas Mikulskas, Copular constructions in Lithuanian. Valency, argument realization and grammatical relations in Baltic

kad kopulinės konstrukcijos su po veiksmažodžio einančiu daiktavardžiu elgiasi visiškai vienodai – ir, regis, jis leidžia suprasti, kad tai neturėtų būti laikoma lietuvių kalbos ypatybe.

Užuot kruopščiai analizavęs duomenis, Mikulskas linkęs remtis savo kognityvine sistema grindžiamomis interpretacijomis ar net argumenta ab auctoritate (pvz., p. 59). Keliais atvejais, kai jis pasitelkia griežtai duomenimis grindžiamą metodologiją, jis neįvertina savo pastebėjimų reikšmės: įkvėptas anglų kalbos duomenų, kuriuos citavo formaliosios analizės apžvalgoje, p. 130 jis pateikia lietuvių kalbos rišlumo duomenų. Pats to nepastebėdamas, jais jis paneigia savo analizę, nes jie rodo, kad lietuvių kalbos skaidymo konstrukcijos sudaro rišlumo sritį. Taigi, laikant jų dalis sintaksiškai nepriklausomomis (p. 121), kyla rimtų klausimų. Vienu iš retų atvejų, kai pats autorius iš tiesų argumentuoja remdamasis distribuciniais šablonais, jam įspūdingai nepasiseka: komentuodamas p. 67 pateiktą pavyzdį 149, jis teigia, kad frazė yra dėžėje yra „vientisumo požiūriu nutrūkusi“, nes „vietininko linksnio morfema, reiškianti LOC, nėra tiesiogiai greta veiksmažodžio“. Kadangi linksnio žymėjimas jokiu būdu negalėtų būti reiškiamas kopuloje, šis pastebėjimas stulbina. Dar labiau stebina tai, kad Mikulskas toliau plėtoja šią mintį, pažymėdamas, jog „verta atkreipti dėmesį“, kad „vietininko prielinksninė frazė [prie ežero pavyzdyje 153] išlieka nedaloma“ (p. 67). Prielinksnio atskyrimas lietuvių kalboje nežinomas. Tad kaip šis šablonas galėtų kelti problemų?

Įspūdžiais grįstos metodologijos, kurią Mikulskas taiko kitur, pavyzdys – jo subjektų aptarimas specifikacinėse konstrukcijose. Tokiuose duomenyse kaip jo p. 136 pateiktas pavyzdys 289 – Šios mokyklos direktorius esanti tokia Janina Petraitienė – derinimas rodo, kad po veiksmažodžio einantis dėmuo yra subjektas. Autorius, žinoma, teisus teigdamas, kad derinimas nėra pakankamas kriterijus (nors neabejotinai yra svarus). Po fundamentalių Andrews (1976) ir Zaenen, Maling & Thráinsson (1985) darbų sukurta įvairių subjekto testų, gerokai peržengiančių paprasto derinimo ribas. Tačiau Mikulskas nė vieno jų netaiko. Vietoj to jis remiasi paprasta intuicija, kad derinimu grindžiama analizė nedera su informacijos struktūra.

Aptariant šį pavyzdį man pasirodė verta pažymėti, kad, nepaisant viso kognityvinio šurmulio, autoriaus analizė linkusi grįžti prie itin konservatyvių prielaidų, iš esmės paremtų tradicine gramatika. Specifikacinėse konstrukcijose subjektu laikomas prieš veiksmažodį einantis dėmuo daugiausia dėl to, kad autoriui apskritai nejauku pripažinti po veiksmažodžio einančius subjektus lietuvių kalboje. Vardažodinės lygybės ir predikatyvinės konstrukcijos priešpriešinamos būdvardinėms predikatyvinėms konstrukcijoms (kurias Mikulskas vadina aprašomosiomis konstrukcijomis) vien dėl jose vartojamų kalbos dalių.

Paskutinis dalykas, kurį norėčiau paminėti, – formaliojo aiškumo stoka Mikulsko darbe. Nors autorius teigia pateikiantis konstrukcinės gramatikos

Recenzijos / Reviews

261

GÖTZ KEYDANA

duomenų analizę, nerandame nei aiškaus leksinio įrašo būi, nei paaiškinimo, kaip šis įrašas sąveikauja su konstrukcijomis.

Nors gramatinės analizės lygis kai kuriuos (įskaitant ir mane) gali kiek nuvilti, ši knyga vis dėlto pateikia išsamiausią šiuolaikinį lietuvių kalbos kopulinių konstrukcijų aprašą. Todėl ji yra nepakeičiamas įrankis visiems, besidomintiems lietuvių kalbos sintakse.

REFERENCES

Andrews, Avery 1976: The VP complement analysis in Modern Icelandic. – North Eastern Linguistic Society 6, 1–21.

Goldberg, Adele E. 1995: Constructions. A Construction Grammar Approach to Argument Structure. Chicago: University of Chicago Press.

Zaenen Annie, Joan Maling, Höskuldur Thráinsson 1985: Case and Grammatical Functions: The Icelandic Passive. – Natural Language and Linguistic Theory 3: 441–483.

Įteikta 2017 m. lapkričio 10 d.

GÖTZ KEYDANA

Georg-August-Universität Göttingen

Sprachwissenschaftliches Seminar

Käte-Hamburger-Weg 3, 37073 Göttingen, Germany

[email protected]

262

Acta Linguistica Lithuanica LXXVI