S aipsniai / A icles 215
ROMA BONČKUTĖ
Klaipėdos uni e si e as
Mokslinių y imų k yp ys: lie u ių li e a ū os is o ija,
Simono Daukan o kū yba.
DOI: h ps://doi.o g/10.35321/all81-10
DAUKANTIŠKAS GRANAUSKO
ALSAVIMAS
B ea h-w i ing o G anauskas
in Way o Daukan as
ANOTACIJA
S aipsnyje ap a iama lie u ių nacionalinės is o iog a ijos p adininko i lie u ių ašomo-
sios kalbos mode niza o iaus Simono Daukan o (1793–1864) į aka Romualdo G anausko
(1939–2014) p ozai, ypač jo apysakai Jaučio aukojimas (1975).
Apysakos analizė pa odė, kad R. G anauskas bu o pa eik as S. Daukan o is o iog a i-
jos, pe ėmė is o iko koncepcijas, mo y us i aišką. S. Daukan o i minės p ozos pa eik as,
R. G anauskas sukū ė sa i o i mo p ozos pa yzdį.
ESMINIAI ŽODŽIAI: is o iog a ija, li e a ū a, p oza, i mas, alsa imo poe ika, Simonas
Daukan as, Romualdas G anauskas, Juozas Bal ušis.
ANNOTATION
The a icle conside s he impac o Li huanian na ional his o iog aphy ini ia o and li -
e a y e o me Simonas Daukan as (1793–1864) on he c ea i e w i ings o Romualdas
G anauskas (1939–2014); i analyzes he sho s o y o he w i e wi h he ocus on his
Jaučio aukojimas (1975).
The analysis o Jaučio aukojimas shows ha G anauskas was inspi ed by he his o ical
wo ks o Daukan as and used he concep s, exp essions and mo i s om his ex s. Inspi ed
by Daukan as, G anauskas used hy hm in a p osaic ex .
KEYWORDS: his o iog aphy, li e a u e, p ose, hy hm, poe ics o b ea hing, Si-
monas Daukan as, Romualdas G anauskas, Juozas Bal ušis.
ROMA BONČKUTĖ
216 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXI
ĮVADAS
Romualdo G anausko 80-ųjų gimimo me inių p oga 2019 m. gegužės 10 d.
Sedos Vy au o Mače nio gimnazijoje yko espublikinė kon e encija „Romual-
das G anauskas – žemaičių ašy ojas“, ku dalinausi min imis apie S. Daukan o
i R. G anausko panašią asmenybės i kalbos ene giją1. Ti dama S. Daukan o
BUDĄ Senowęs-Lë uwi Kalnien ĩ Ƶámaj i ĩsz aszę […] Jokyb’s Łaukys ( o-
liau – Būdas) ecepciją XIX–XX a. p adžios lie u ių li e a ū oje, pas ebėjau,
kad Ša ijos Ragana, ku i bu o muzikali i u ėjo ge ą klausą, pi miausia pe ė-
mė ne idėjas, emas, leksiką, be s iliza o S. Daukan o i mą (Bončku ė 2019:
239–265). Muzikos i li e a ū os sąsajos y ėjai pas ebėjo, kad min is pi miausia
užgims a kaip am ik a ene gija, in onacija, muzikinė o ma, ku iai paskui an-
dama kalbinė iš aiška2. Tačiau aip ku iama ik labai au en iška li e a ū a. Kai
gal oje dūzgia min ys kaip bi ės, uome kū ėjas kankinasi, kol su anda ienin-
elę galimą min ies skambesio iš aišką. Todėl kiek ieno ašy ojo i mas y a in-
di idualaus s iliaus iš aiška. Ski ingų eks o s uk ū os lygmenų i mo elemen-
ai suda o kū inio ma icą, ku i y a kū ėjo a pažinimo ženklas. R. G anauskas
apie apysaką Jaučio aukojimas (1973/1975) sakė: „O aš bu au be eik laimingas:
pagaliau į eikiau „Jaučio aukojimo“ pi mąją dalį! Tik ai okia o ma, ik ai oks
i mas, ik ai okia Ezopo kalba e iko“ (ž . Daujo y ė 2017: 104).
S. Daukan o pe iodų banga imas, gy a kalba, jos skambumas – yškiausi
s iliaus elemen ai (ž . Veng is 1938: 446–458), ge iausiai a sispindin ys sakinio
i mikoje, absoliučią klausą u ėjusiam R. G anauskui bu o leng ai užčiuopia-
mi i pada ė didžiulę į aką. P ozos i mo y ėjai sako, kad isa in o macija y a
pe duodama i miškai o ganizuo o p anešimo o ma, ku i, no s e baliniu būdu
neiš eikš a, suku ia papildomą eikšmę (Гумовская 2018: 196). S. Daukan o
eks ų i mika kyla ne ik dėl dėsningos one ikos ga sų sekos, ku ios jis labai
1 Wilhelmas on Humbold as, ku į S. Daukan as skai ė, pab ėžė kalbos gy as ingumą, nuola inį
žodžių p ipildymą idėjomis su eikian jiems ene gijos. Kad žodis ap ų žodžiu, jis u i ne ik įgau i
ga sinį ap alkalą, be ap i da niu ga so i p asmės da iniu. Kalba su okiama kaip nuola inis ys-
ymasis: „Man muſs die Sp ache nich sowohl wie ein od es E zeug es, sonde n wei meh wie
eine E zeugung ansehen“ (Kalbą eikia ma y i ne kaip negy ą eiklos p oduk ą, o kaip pačią ei-
klą) (Humbold 1836: 38).
2 Pa yzdžiui, XIX a. pabaigoje kū ėsi ekspe imen inė es e ika i i mas bu o i iamas kaip psicho i-
ziologinis bei es e inis eiškinys. Ž . Fechne Gus a Theodo 1876: Vo schule de Aes he ik. E s e
Theil. Leipzig, D uck und Ve lag on B ei kop & Hä el. P ieiga in e ne e: h ps://a chi e.o g/
de ails/ o schulede aes01 echgoog/page/n13; He mann Ludwig Fe dinand on Helmhol z 1863:
Die Leh e on den Tonemp indungen als physiologische G undlage ü die Theo ie de Musik. F ie-
d ich Vieweg & Sohn, B aunschweig. P ieiga in e ne e: h p:// lp.mpiwg-be lin.mpg.de/lib a y/
da a/li 3483/index_h ml?pn=7&ws=1.5.
S aipsniai / A icles 217
Daukan iškas G anausko alsa imas
siekė (ž . Subačius 2018), be i dėl ki ų kalbos lygmenų bei u inio s uk ū ų
pasika ojimų, ik jam būdingų, užbu iančių, u inčių maginės galios. R. G a-
nausko gi dimoji a min is už iksa o is o iko eks o i mą, ku is žadino kū ybi-
nę ene giją, kū ė aizdinius, i jis, ašydamas kū inius, sudė us į an ąją knygą
(G anauskas 1975), i in daug dėmesio sky ė i mui.
Vik o ija Daujo y ė liudija, kad „[e]smingai kalbė i apie G anausko i jo kū-
ybos būdą eik ų p adė i nuo Simono Daukan o, nuo jo ‚Būdo‘“ (Daujo y ė
2017: 10). R. G anausko apysaka Jaučio aukojimas y a ienas iš pi mųjų s ip iai
s ilis iškai žymė ų ašy ojo eks ų (ž .: Nas opka 2002; Kele ienė 2000: 69),
apie ku io eks o i mą ašy a (ž . Juknai ė 2003), be nesie a su S. Daukan u.
Šio s aipsnio ikslas – iš i i S. Daukan o į aką iems ims apysakos Jaučio au-
kojimas sakiniams, paliudijusiems, kad į lie u ių li e a ū ą a ėjo o iginalus kū-
ėjas. Taip pa šiuo s aipsniu no ima p a ęs i šio mokslo leidinio žemai iškos
sa imonės i apa ybės y inėjimus (plg. Pajėdienė 2018: 64–104).
A liekan eks o analizę pasi elkiama lyginamoji analizė, in e eks ualumo
p ieigos, p ozos i mo y imai3.
1. ALSAVIMO POETIKA
Tema apie kalbos i mo glaudų yšį su asmenybės indi idualia kalbos s uk-
ū a i iziologija domina seniai, kai bu o išgi s os Bula o Okudža os eilu-
ės: „Каждый пишет, как он слышит. / Каждый слышит, как он дышит“
(Окуджава 2001: 264), a sika ojančios Juozo Bal ušio dieno aščio puslapiuo-
se, kai jis ašė apie kame inius amžininkus ašy ojus, ku ie „[n]egiliai k ėpuoja“
(Bal ušis 2019: 409). Pap as ai k ėpa imo poe ika (angl. poe ics o b ea hing)
susidomima laiko a piais, kai li e a ū oje siekiama nu auk i yšį su o malių
kon encijų adicija, ieškoma lais esnės iš aiškos, au en iškesnio ašymo (Heine
2019: 91–92). Tokiais laiko a piais g įž ama ad on es – p ie klasikinės min ies,
p ie au os didžiųjų au o ių. Seno ės e o iams a e o ikų au o iams, ypač A is-
o eliui, Cice onui i K in ilianui, ūpėjo kalbos s uk ū ą p i aiky i k ėpa i-
mui. An ikinėse e o ikose s a s y a kalbos, a siž elgian į kalbė ojo k ėpa imo
speci iką, suskaidymo į mažesnes azes p oblema. F azė lemia p ozos eks o
i mą. An ikos o a o iai i mą i muziką glaudžiai siejo su iškalba. Pla onas (ž .
Vals ybė, III, IV knyga) i A is o elis (ž . Poe ika) nemažai dėmesio sky ė i mo
s a bai. Pla onas klausė, a „ne dėl o dailieji menai auklėja, kad i mas i ha -
monija giliausiai įsisk e bia į sielos gelmes i s ip iausiai ją pa eikia? Jie pa ys
3 Plg.: Kazlauskienė 2015; Ramonai ė 2006; Heine 2019; Гумовская 2018; Mo i z 2006; Fie z 1992.
ROMA BONČKUTĖ
218 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXI
y a g ožis i žmogų pada o g ažų“ (Pla onas 1981: 401d), o ki oje sa o eikalo
ie oje pas ebėjo, kad „ i miškumas a i inka ge ą kalbėjimo s ilių, o ne i miš-
kumas – jo p iešingybę. Taip pa i ge a bei p as a ha monija, jeigu, kaip ką ik
sakėme, i mas i ha monija de inasi p ie žodžių, o ne žodžiai p ie jų“ (Pla o-
nas 1981, 400d).
R. G anausko absoliu i klausa galėjo bū i s a biausias ezona o ius S. Dau-
kan o eks uose išgi s i i iš ys i gim ųjų Ceklio žemių gy en ojus ku šius i jų
pasku inio žynio pasku inę auką. Rašy ojas y a paliudijęs, kad kū ybinio kelio
p adžioje ne iš ka o sup a o, ku iai mūzai a nausiąs: li e a ū os a muzikos.
Tu ėjęs puikią klausą, galėjęs išgi s i ylą, daik ų alsa imą (Daujo y ė 2017: 74),
da mokinys įk i ęs į S. Daukan o eks us, jis pi miausia išgi do eks ų skambe-
sį: „Aš sa o kū ybą iki Jaučio aukojimo isą mokėjau a min inai. Po Jaučio, ku į
pe ašiau is ka us, pasakiau: ne, ge iau aš da me us ki us gal osiu, be ši os
ka o gos a sisakau“ (Mus eikis 2008). Be nea sisakė. Tad Jaučio aukojimas y a
a si auka Eu e pei (muzikos mūzai), p ieš iman a nau i Kaliopei. R. G anaus-
kas pasi inko ge ai, nes ėliau sakė: „Aš gy enu kalboje“, „Aš esu kalboje“, „Aš
i esu kalba“, „Mano d asia kalboje“ (Daujo y ė 2017: 17).
2. ROMUALDAS GRANAUSKAS – IDEALUSIS
SIMONO DAUKANTO SKAITYTOJAS
Umbe o Eco ašė, kad be kokio eks o skai ymas suponuoja bend aau o-
ys ę, nes idealus skai y ojas, skai ydamas kū inį, jį iškoduodamas, a lieka didelį
kū ybinį da bą (Эко 2005: 25, 76). Rašy ojas ku ia įsi aizduojamam skai y ojui,
į jį o ien uodamasis pasi enka ieną a ki ą eks o s a egiją, kodus. R. G anaus-
kas no ėjo, kad skai y ojas iškoduo ų eks o s ilizacijos šal inių au o ių, nes apy-
sakos dalys p adedamos epig a ais, paim ais iš Ma yno Maž ydo i k onikų. O
pačiame eks e ap inkame i nuo odų į S. Daukan ą:
[…] kuo jie a du, i jie au nuoši džiai i pap as ai a sako: „Jaušis, Keklys, Daukan as“
(G anauskas 1975: 21).
[…] o iš a o išeina Jaušis, Keklys i Daukan as, jau sup a ę, ko ieškai (G anauskas 1975:
35).
Kai R. G anauskas ašė Jaučio aukojimą, nebu o pap as a gau i S. Daukan o
eikalų. Ma da nebu o išleis i Bi u ės Rokai ės-Vanagienės (mosėdiškės, sic!)
edaguo i is o iko eks ai (Daukan as 1976a, b). Kaip odo apysakos S. Daukan-
o in e eks ai, ašy ojas g eičiausiai skai ė ku į no s anks esnį Būdo eks ą (Dau-
kan as 1893; 1935; 1955), galbū Bi žiškų pa eng ą i 1929 m. išleis ą Da bay
S aipsniai / A icles 219
Daukan iškas G anausko alsa imas
senuju Li uwiu y Żemaycziu 1822 ( oliau – Da bai) (Daukan as 1929). Is o i-
kui seno ės lie u io pasaulį a ku i padėjo k onikos, amžininkų is o ikų ei-
kalai. S. Daukan as, pe skai ęs daug i į ai iomis kalbomis is o ijos šal inių, iš
is o ijos subjek o pozicijos ėmęsis ap ašy i lie u ių būdą, p aei į, a liko pi m a-
kų eks o is o inį e izionizmą. Siekdamas suku i lie u iškos apa ybės pa yz-
dį, mode nios lie u ių bend uomenės pag indą, ne e ai šal inius ein e p e a o,
keisdamas ak ų p iežas ingumą i e ybinę o ien aciją. Panašiai i R. G anaus-
kas, kaip pas ebėjo V. Daujo y ė, sakė eikią „[ ]ašy i ne aip kaip bu o, nes nie-
kas nežino, kaip; ašy i, kaip nebu o, be kaip galėjo bū i“ (Daujo y ė 2017: 43).
S. Daukan o Būdas R. G anauskui apo emos adimo ie a i i mingo pasa-
kojimo pa yzdys. Šis is o iko eikalas padėjo ašy ojui a ku i pasku inio žynio
pasku inį aukojimą. Pa s žodis „auka“ i jo ediniai mus pasiekė iš S. Daukan o
(Kabašinskai ė 2016: 61–79), o ši Būdo ie a galėjo įk ėp i:
Ké wĩ oie buwusi Pałangos gi iesĩ Gin io inĩcze nu jos paskouio Ku iej-Ku iejo wa-
dĩnama ąn Kó szo ubeźi, kó ę słap ó dĩdej wiełaj jau k is ionĩmis budamis da ląkiu-
sis Ƶámaj ej, Pa usienaj ĩ Ƶámgalej, a ba Kó źamĩnikaj minĩedamis sawo łajmingàs dĩj-
nàs ĩ a damis sawi ąngis b olejs buwusius (Daukan as 1845: 109).
Būde ap ašy os š en yklos („Toie ĩniczio ąmĩna ugnęs usieiusi ąnga bies
Dĩjwou, nu ko eges ĩ pa e sałą kajpo szwęn ą wĩj ą, kó ioie ugnis usieię […]“,
p. 101) i jų pas a ai (ž . Daukan as 1845: 105), žyniai, aukojimo ie os i ap-
eigos i k .
R. G anausko apysakoje a pažįs ame Būde y aujančią emą: lie u io yšį su
gim ąja ie a, jo p igim inį gebėjimą įsižiū ė i į gam ą, gy en i da noje su supa-
ma aplinka, galė i a gau i jėgas i ene giją iš saulės, ugnies, ėjo, žemės, medžių,
andens. Visi s a biausi pasaulio elemen ai – o as, žemė, ugnis, anduo – suda-
o Būdo i apysakos pasakojimo pag indą.
S. Daukan as daug dėmesio sky ė Būdo p a a mei, ku i y a ne de ynių pus-
lapių. Kaip pas ebėjo Mo eno Bonda, is o ikas sa o p a a mėje „įsi aukė į eu o-
pie iškus is o inius deba us“ (Lepa skienė 2019: 5). S. Daukan ui ašan p a a -
mę didelę į aką u ėjo Johanno Go iedo He de io eikalas Žmonijos is o ijos
iloso ijos idėjos (Ideen zu Philosophie de Geschich e de Menschhei ). J. G. He -
de is – is o ioso ijos i kul ū ologijos p adininkas, sa o da buose ėmęsis dau-
geliu s ičių au o ių da bais, s ajojo sulauk i laikų, kai bus a as i žemės aidos
dėsningumai. Jis žmonijos is o iją ap a ė kaip isos saulės sis emos dalelę, ilgo
kosmologijos p oceso momen ą. Pasaulis y a mak okosmosas, o žmogus – mi-
k okosmosas i a p jų y a analoginis yšys (Zusi 2007: 89–97). Žmonės ilgai
gy endami ienoje ie oje suauga su aplinka, ku i lemia gy enimo būdą, mąs-
yseną. Tau os, no s kažkada u ėjo uos pačius p o ė ius, ski iasi ienos nuo

ROMA BONČKUTĖ
220 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXI
ki ų odėl, kad ilgai gy eno ski ingose ie ose ski ingomis sąlygomis. Šios
J. G. He de io o ganinės kul ū os, lie u iškai pi mą ka ą pe eik os Būdo p a-
a mėje, samp a os aidas gi dimas R. G anausko apysakos p adžioje:
pa s ma ai: basos a o kojos, minančios uos spyglius, šešėlius, gy ulių pėdas: ų, ku ie
da laks o po gi ią, ku ie mėnesienoje ėkia, s ūgauja, laužo agus į kamienus, ėliau
pa ys numi s a ba bus nužudy i, an jų palik ų pėdų guls ki os pėdos: gy ulių, žmo-
nių, spygliai, medžių žie ės gabaliukai, šešėliai, plonosios šakelės, gal kokia aiba mažo
paukš yčio plunksna (G anauskas 1975: 5).
R. G anausko žynys, kaip i S. Daukan o ap ašy i seno ės lie u iai, ge iau
miškuose su ž ė imis gy ens negu a siklaups p ieš s e imą die ą, ku io neken ė
„bočiai p abočiai“, kaip sako i ašy ojas, pe imdamas is o iko azę (G anauskas
1975: 16). Iš Būdo paim as apysakos žynio gy enimas giliai miške:
Todieł wadĩno jį Wieszpa ió, iog jis wens pa s wis inoię, galieię i iedę, p aszalej ys
no iedamas jo pasĩ e au ĩ niekads negalieię i jo umus ieng ĩ; nes ó ieię a s ó gi -
ie łauk ĩ lig sau a saką pa kĩ us žynius a ba jo a nus gausis. Pap as aj jis didej e aj ĩ
swie ou pa em e odies, ĩ as kó s wĩjną ka ą buo gawęs ji egie ĩ, oumi didiawos o as
kó s k asz ą jo ub buo paly iejęs, a ies jau oumi pa ió pałajmin ó essós: kajpogi jis
gyweno słap ej pa emĩ gĩłumĩ szwen os gĩ ęs (Daukan as 1845: 121).
S. Daukan o Būde dažnas lais ės emos lei mo y as pasi odo pi muosiuose
apysakos puslapiuose („amžinu oškimu lais ai bū i“ (G anauskas 1975: 6)).
Žynys liepia sau „bėk, bėk gilyn į gi ią, kad nenumi um, kol ebė a ki i žmo-
nės“ (G anauskas 1975: 10). Apysakos žynys eina „ olyn į gi ią, į ą didįjį mi -
gėjimą lapų, žolių, s iebų i kamienų, į šešėlių mi gėjimą, į spyglių mi gėjimą
an siau o ž ė ių ako“ (G anauskas 1975: 7), nes ik gi ia gina lie u į. S. Dau-
kan o Da buose andame galimą p o o eks ą: „O ky y da a sykieliusis no is
pusgiwej ynomajs sau akajs gy iosy i szaszoulie ej walkioies“ (Daukan as
1929: 126). Iš Da bų apysakoje paim os ne iesioginės ci a os apie kaimų i pilių
deginimą („Ne ka a wyinog suspaus as Le uwos ka alus ne eisibiems Mieczei-
wiu imoiy sawiep weiziedamas i gais us i lyipsnas degon iu sawa kaimu, i py-
liu“ (Daukan as 1929: 84) ← „no s en daug ka ų degė kaimai i pilys“ (G a-
nauskas 1975: 14)), p iešų geležies i ugnies mi iną jung į: „Ką su yka ą ka du
y ugny najkyna“ (Daukan as 1929: 143), be azę „ugnis i geležis“ andame
Būde „ugnęs gelĩjs“ (Daukan as 1845: 138) → „ugnis i geležis sudė i k ū on,
eiškia mi į“ (G anauskas 1975: 7).
R. G anausko apysakoje į žynį k eipiamasi Būdo ci a a:
S aipsniai / A icles 221
Daukan iškas G anausko alsa imas
1 L EN EL ė .
Ne iesioginė Būdo ci a a R. G anausko apysakoje
Būdas Jaučio aukojimas
70 a 80 me  o is egalieię pasĩjk ĩ, kó i nu ajp
 io ąmiaus wadĩno bał ó gałwó: kajpogi szenden
da Lë uwis a Kalnienas gousdamos Wieszpa iou,
Ka alou, Kónegajksz iou a Jomiles aj wĩsgalin em saka
„Wieszpa ie, p i awa bał os gałwos a ejom pagoudos
kłuk ĩ“ (p. 123).
s eikas, žyny, a ėjome p ie
a o bal os gal os (p. 13).
Iš Būdo į apysaką pe sikėlė k i iai, gi ios, š en ieji ąžuolynai, ma ios, e s-
mės, išdžiū ęs eže as, eglynų i alksnynų pasaulis, pe kūno ugnis, gi ių bi ės,
žalčiai…
In e eks ualumo eo e ikai, ašydami apie skai y ojo, kaip bend aau o io,
aidmenį, pab ėžia, kad skai y ojas, ku is pajėgia iškoduo i kuo daugiau au o-
iaus eks o, u i daug panašių asmeninių b uožų, su ampa jų kogni y inė sis e-
ma (Кузьмина 1999: 62).
Pi miausia umpai p imin ina, kad S. Daukan as i R. G anauskas – abu
žemaičiai, abu Šiau ės Vaka ų Lie u os gy en ojai, os pačios kalbos a o ojai.
Pe azuojan Jū a ę Sp indy ę, galima pasaky i, kad abu ne ik siejami „žemai-
iškojo subs a o (įsišaknijimas gim inėje, k aš o aizdis i ie o ių, mies elių,
andens elkinių a dai, kalbėsen[os]“ (Sp indy ė 2019: 218), be i panašios
p igim ies i gy enimo. Esė D ylika juod a nių, apie Daukan ą laks ančių ašy-
ojas p isiminė pi mąjį įspūdį apie S. Daukan ą:
Jie ašė mano a me, adinasi, kaip i man ienam, kad ki i nesup as ų, aš ienas su-
gal ojau, kad jie isi – mosėdiškiai, aš ienas aiškiai mačiau, kaip Daukan ą – okio di-
dumo kaip i aš – ė as eža pe Mosėdį a kliais į Kal a iją; aš ne žinau, ku jie bu o
sus oję ų a klių pagi dy i: o en, an Šačių kelio, uojau už mies elio, ies molkasiais;
aš ne žinau, kad ienas a klys bu o audas, o an as – bė as, i kak oj jam bu o bal a
ž aigždė kaip būgnų ūzas. Tokie dalykai y a ik ai mano, apie juos ne eikia isiems pa-
sako i, […] (G anauskas 2015: 34).
Tikė ina, kad i okia, ašy ojo ap ašy a, galėjo bū i S. Daukan o kelionė. A -
k eipkime dėmesį, kad ašy ojas „pama o“, jog bė is, ežęs S. Daukan ą į mo-
kyklą, bu o su bal a ž aigžde kak oje, o is o ikas Būdo slapy a dį sukū ė iš
senelio Jokūbo a do i žodžio Laukys: „Laũkis – ai ‚gy ulys su bal a dėme
kak oje’“ (ž . Razauskas 2008: 86). Neįmanoma pa ik in i, a ašy ojas, paminė-
damas bė į su bal a ž aigžde, siejo su Jokūbo Laukio slapy a džiu, be „laũkis“
abiejų eks uose mums leidžia pas ebė i, kad jiedu jau ė lie u ių kalbos senumą,
ROMA BONČKUTĖ
222 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXI
suaugimą su sa ąja d asia, odėl gebėjo is o iją i daba į susie i kalba. Seno ės
lie u ių p o ė iai, kaip S. Daukan as sako, „Indijonys“, da nebu o p a adę kal-
bos i kūno yšio, nes ą paliudija išlikę eks ai:
Nesgi senowęs asz aj skełb, jog Lij uwi Kalnien i Ƶiamaj i gimĩnies y a buwusi ło-
piszió Jnd iame: kajpogi musu ąmiouje as ĩ enaj js kóneg asz aj, odo mumis só
Jndijonimis b oliu wajkajs p asenowie buwusius; nesgi u asz  kalba nie só wĩjnó szios
dijnos ĩnomuj kałb nie a ejp dĩdej só inkąn ĩ, kajpo só Kalnien ĩ Ƶiamaj i kałbó
(Daukan as 1845: 8).
S. Daukan as domėjosi sansk i u, sekė Vaka ų Eu opos mokslininkų da bus
šia ema. Galėjo bū i skai ęs apie sansk i o a imumą gam os ga sams, apie jų
s a bą palaikan žmogaus ene giją, jėgas i k .
Kaip žinia, aikai iš mo inų gauna kalbos ju imą, juk jų žodžiais jie kalba i
daineles niūniuoja. S. Daukan o eks ai leidžia spė i, kad jis sa e daugiau apa-
ino su mo inos Odinų linija, ku i galėjo sa e sie i su legendiniu Odinu. A -
k eip inas dėmesys, kad laiškuose Teodo ui Na bu ui (Daukan as 1998: 500) i
Būde jis ne ka ą minėjo Odiną, kaip lie u ių kunigaikščių pa ia chą, pab ėžė
jo s a bą:
An ós is a i os buwęs Odins. Gywenęs ąm amije amźiouie pĩ m gĩmimo K is aus, as
ó ieięs sawą buwejnę pa Daugawie kó io pĩle Aźga wadinusis. Tas Odins nuwejkęs
Ƶuwiedus ĩ wisss sziau ęs waldimie ó pasida ęs, pa ajsęs wĩssoumenę swie o d [a]
ugę naujejs is a imajs, kó ejs isakęs swie ou sawo nep ie elus ka iau ĩ ĩ Dĩjwą ga bĩn ĩ
(Daukan as 1845: 174).
Mo ina bu o išski inė asmenybė, S. Daukan as ją ge bė i mylėjo. Kai Si-
monui bu o d eji me ai, Daukan ų šeima daly a o Kosciuškos sukilime i su-
kilėlių žygyje į Liepoją. Šeimoje bu o kalbama, kad Daukan ienė ežė mais ą
sukilėliams. Mo e į, kaip ieną iš galimų ad esa ų, S. Daukan as nu odė sa o
pi majame eikale: „A sakau muna ke no ojems, jog asz ne diel moki u wi u y
gałwocziu, be diel u mo inu asziau, ku ios geb sawa waykams da bus jų boc-
ziu p abocziu pásako y: o be asz u daug ka u apsy ynk“ (Daukan as 1929: 13).
Būde akcen uojama mo inos eikšmė lie u ių kalbos išsaugojimui, o mo inos
p o ė ių linija y a į i inama ne ienoje eks o ie oje. S. Daukan o ūpesčiu
1847 m. mo ina palaido a Lenkimuose, p ie bažnyčios, ku nuo XIX a. bu o
laidojami ik nusipelnę asmenys. Šis au obiog a iškumas e čia susimąs y i i
spė i S. Daukan o polinkio s udijuo i is o iją užuomazgas kilus šeimoje, klau-
san is pasakojimų apie iškilius p o ė ius. Taigi S. Daukan o mama, sp endžian
iš pa a dės, – ypa ingų p o ė ių palikuonė. Pa a dė ody ų, kad giminėje galėjo
S aipsniai / A icles 223
Daukan iškas G anausko alsa imas
bū i žynių. Taip kaip Vydūnas iš sa o mamos Ma ijos Ašmonai ės bu o gi dė-
jęs, kad „šeima esan i pasku iniųjų lie u ių žinių (k i ių) giminės iesioginiai
palikuonys“ (Palijanskai ė 2018: 27). R. G anauskas, ašydamas Jaučio aukojimą,
„y a ju ęs pe sikūnijimo s ebuklą, lyg iš iesų bu ęs senuoju ku šių žyniu“ (Dau-
jo y ė 2017: 111). Jo „[m]o ina isad bu o – jau sena gy eno ka u. Ge osios
Vil ies ga ėje: nebe u ėjo iš ų, lesino iš balkono balandžius, sūnus nupi kda o
dienai po ba oną“ (Daujo y ė 2017: 95), gebėjo su paukščiais kalbė i… Mo inos
abu juos išmokė ma y i i pa adin i, ką ma o. Jų eikiamas ienas isą gy enimą
is o ijai pasky ė, ki as sa o gim ose „ ie ose už uko isą gy enimą“, apsakyda-
mas Šauklius i jų žmones sa o kū iniuose.
Žodis mo ina, žmona S. Daukan o eks uose dažnas. Jis iš me aščių i ki ų
is o ikų bu o pe ėmęs požiū į, kad seno ės lie u ių šeimoje y as ge bė žmo-
ną, išlaikė paga bos i meilės jausmą („Pa wĩs amĩ dak ĩ mo ĩszkoses sko oĩes
pasièlg ĩ, kó ios wĩssą źmnys ą wedę, nu k kajp sakiau mnomis wadĩnos“
(Daukan as 1845: 61)). Vy ai žmonomis pasi ikėjo, o jos, su uok iniui išjojus į
ka ą, bu o ne ik ūkės ilkėjos, be i namų gynėjos. S. Daukan as suku ia api-
bend in ą junginį Lie u os žmona, ku iam su eikia okią pa eikšmę, kaip žo-
džiui žmogus: „Toie dĩjno galieię egie ĩ kas pa Lĩj uwos mona y a, kó i sawo
iszmĩn ĩ gód ybó, bóklybó ĩ mąndagómó bej swełnómó i bĩłómó wĩssàs szios
pasaulęs mnàs p anokę“ (Daukan as 1845: 54). R. G anauskas sa o eks uose
a si ęsia Lie u os žmonos is o iją: y ai aukoja, o mo e ys aukojasi. Kaip pas e-
bėjo Viole a Kele ienė, „G anauskas pab ėžia mo e iškosios linijos ęs inumą“.
Vy ai ėjo į ka ą, o mo e ys likda o namie, ūpinosi ūkiu, aikais, o jei eikė-
jo, juos gynė, odėl ji „pakylė a iki K is aus, nuk yžiuo o an žmonijos kančios
k yžiaus“ (Kele ienė 2006: 142). R. G anausko Kai ienė y a a si isa mi inė
Lie u a.
Žemai ija – s ip ių ene ge inių zonų k aš as, čia gausu is o inio k aš o aiz-
džio ženklų, ku iuos S. Daukan as sa o eikaluose pab ėžė. Koks pasididžia i-
mas galėjo kil i jaunuolio Romualdo ši dyje, kai pe skai ė, jog Mosėdis kildina-
mas nuo senojo žemai iško žodžio medė ‚miškas‘, ku į is o ikas siejo su lie u ių
p o ė ių „Massage ai“ a du:
Nes asz ĩnikaj, kó ij aszę Ło inĩszkaj, ĩj wĩssads wadeno Lë uwius Kalnienus i Ƶĩa-
maj ius senasejs wa dajs, kajp kad anĩj gyweno pĩj ĩnie jiszlej ie, beje: Ge ajs, Masage-
ajs i Samage ajs pagał o kajp mediesĩ a ju os paszalusĩ gyweno. Ka ajs T akajs. Pa s
Łasickis Lanks me usĩ 1564 Ƶámaj iuse budams, sako sawo asz ĩ ape Ƶiamaj i Dĩjwus,
iog Ƶamaj ej a eiusis nu pa Dunaj a ba pa Js i mediodamis i cze iłgajniuj apsigywe-
nusis; nesgi gywen oje Gun ĩno iewunĩjos iki szè dĩjnà Masejs wadĩnas i wĩj owe M-
siedis iki szioł ebie a, nu źodio mede a ba mee wadĩnama (Daukan as 1845: 10).
ROMA BONČKUTĖ
230 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXI
Humbold on Wilhelm: 1836: Übe gang zu nähe en Be ach ung de Sp ache. –
Übe die Ve schiedenhei des menschlichen Sp achbaues und ih en Ein luß au die geis ige
En wicklung des Menschengeschlech s. Faksimile-D uck nach Dümmle s O iginal-Aus-
gabe. P ieiga in e ne e: h ps://a chi e.o g/s eam/be die e schied00humbgoog#page/
n19/mode/2up.
Janulai is Augus inas 1913: Simanas Daukan as. Jo gy enimas, da bai i a gai
(1793–1864). – Lie u iu au a 2(sąs. 2), 244–284.
Josipo ici Gab iel 2003: Mode nizmas i oman izmas. – Pasaulis i knyga. Vilnius:
ALK Min is.
Kabašinskai ė Bi u ė 2016: Da ka ą apie lie. auka kilmę. – Bal is ica LI(1), 61–79.
Kazlauskienė As a 2015: Pi minio lie u ių kalbos i mo dėsningumai. Vy au o Di-
džiojo uni e si e as. P ieiga in e ne e: h p:// alpykla.elaba.l /elaba- edo a/objec s/
elaba:8285639/da as eams/MAIN/con en .
Kele ienė Viole a 2000: Romualdui G., ku io nebu o: apie pe cepciją, po eks es i
bu imą. – Romualdas G anauskas. Kū ybos s udijos i in e p e acijos. A spindžiai, sud.
Rimas Žilinskas. Vilnius: Bal os lankos, 69–78.
Kele ienė Viole a 2006: Ki a e us… S aipsniai apie lie u ių li e a ū ą. Vilnius:
Bal os lankos.
Lepa skienė Lina 2019: Simono Daukan o is o ija – Simonas Daukan as is o ijai. –
Būdas [Liaudies kul ū a] 3, 1–7.
Mačianskai ė Lo e a 2010: Klasikas Juozas Bal ušis šalia au saide io Icchoko Me-
o. – Li uanis ica 1–4(79–82), 116–128.
Mo i z Julia 2006: Die musikalische Dimension de Sp achkuns He mann Hesse, neu
gelesen. Disse a ion zu E langung des G ades de Dok o in de Philosophie beim Fa-
chbe eich Sp ach-, Li e a u - und Medienwissenscha de Uni e si ä Hambu g. P iei-
ga in e ne e: h p://ediss.sub.uni-hambu g.de/ oll ex e/2006/2765/pd /Disse a ion.
pd
Mus eikis Aud ius 2008: Rašy ojas R. G anauskas: „kaip e gas p ie gi nų“. – Lie-
u os žinios, asa io 12 d. P ieiga in e ne e: h ps://www.del i.l /kul u a/naujienos/
asy ojas- g anauskas-kaip- e gas-p ie-gi nu.d?id=15944273.
Nas opka Kęs u is 2002: Pasku inis aukojimas. – Kęs u is Nas opka. Reikšmių poe-
ika. Semio ikos bandymai. Vilnius: Bal os lankos, 217–230.
Pajėdienė Jū a ė 2018: Žemai iškos apa ybės aiška: dėlionė iš K e ingos a mės
žodyno (2011) pa yzdžių. – Ac a Linguis ica Li huanica 79, 64–104. P ieiga in e ne e:

S aipsniai / A icles 231
Daukan iškas G anausko alsa imas
h p:// alpykla.elaba.l /elaba- edo a/objec s/elaba:34051988/da as eams/MAIN/
con en .
Palijanskai ė Rima 2018: Vydūnas. Regėjimai, da bai, a adimai. Šiauliai: Liucilijus.
Pi o as Saulius 2018: Poli inės mąs ysenos adicijos Simono Daukan o is o iog a-
ijoje: espublikonizmas i e slumas. – Da bai i dienos 70, 90.
Pla onas 1981: Vals ybė, pa engė Jonas Dumčius, Ramu ė Jakima ičiū ė, K is ina
Ricke ičiū ė. Vilnius: Min is.
Ramonai ė Vale ija 2006: Pi minis Juozo Bal ušio „Pa duo ų asa ų“ i mas. – Ac-
a Humani a ica Uni e si a is Saulensis. Mokslo da bai. Šiauliai, 307–333. P ieiga in e -
ne e: h p://www.su.l /images/leidiniai/Ac a/Ac a_1/Ramonai e.pd .
Razauskas Dainius 2008: „Mėnuo kak oje“. Laukis lie u ių adicijoje i kai ku ios
ne ikė os sąsajos. – Tau osakos da bai XXXVI, 86–100.
Subačius Gied ius 2018: Simono Daukan o Rygos o og a ija (1827–1834). Vilnius:
Lie u os is o ijos ins i u as leidykla.
Veng is An anas 1939: Kalbos ypa ybės S. Daukan o „Būde“. – Židinys 11, 446–458.
Гумовская Галина Н., 2018: Нейтрализацийа энтропии эстетийеской информа-
ции художественного текста за счет функционального сбоя ритма. – Известия
Южного федерального университета. Филологические науки 1, 191–200. P ieiga in-
e ne e: h p://philol-jou nal.s edu. u/index.php/s uphilol/a icle/ iew/1128/1111.
Кузьмина Н[аталья] А. 1999: Интертекст и его роль в процессах эволюции по-
эти ческого языка. Екатеринбург-Омск. P ieiga in e ne e: h p://ela .u u. u/bi s e-
am/10995/51/1/1220560.pd .
Окуджава Булат 2001: Я пишу исторический роман. Надежды маленький
оркестрик. Лирика 50е–70e. Москва: ZEBRA.
Топоров Владимир Н. 1993: Эней — человек судьбы: (к «средиземноморской»
персонологии). Москва: Радикс.
Эко Умберто 2005: Роль читателя: Исследования по семиотике текста. Пер. с
англ. и итал. С. Серебряного. СПб.: Symposium; Москва: Изд-во РГГУ.
ROMA BONČKUTĖ
232 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXI
B ea h-w i ing o G anauskas
in Way o Daukan as
SUMMARY
The a icle discusses he in luence o he wo ks o Simonas Daukan as (1793–1864) on
he p ose o Romualdas G anauskas (1939–2014) wi h he ocus on his sho s o y Jaučio
aukojimas (1975).
The a icle e e s o he esea che s add essing in e ex uali y, hy hm in p osaic ex s
and he poe ics o b ea hing in hei wo ks.
Fi s o all, he a icle d aws he pa allels be ween he biog aphies o he wo au ho s,
which de e mined hei coinciding a i udes and wo ld- iews. G anauskas bo owed he
concep o he his o y o Li huania as he ci iliza ion o o es s and he app oach o Samogi-
ia as special genius loci om Daukan as and u he elabo a ed on hem in his p ose; he also
ook a en ion o pe sonal eedom, espec o women, lo e o one’s mo he ongue. I is
belie ed ha Daukan as’ lowing pe iodic sen ences and his sono i y o language made he
g ea es in luence on G anauskas, who was gi ed wi h absolu e pi ch. In G anauskas’ sho
s o y we ind he heme p e alen in Daukan as’ Būdas seno ės lie u ių, kalnėnų i žemaičių:
a ela ionship be ween Li huanians and hei homeland, he inhe en abili y o ake a deep
look a na u e, o li e in ha mony wi h he en i onmen , o be able o eco e one’s s eng h
and ene gy om he sun, i e, wind, land, ees, wa e . In his sho s o y G anauskas does
no hide his links wi h Daukan as’ wo ks, ci es he his o ian’s las name, does no hesi a e
o pa aph ase he ex and uses he his o ian’s ocabula y. G anauskas makes use o he de-
ices employed by Daukan as o c ea e hy hm by using epe i ions o sounds in ph ases as
well as a ious, epe i i e and di e en ly exp essed o ms o he p edica e, which a e occa-
sionally eplaced wi h pa icipial ones. G anauskas’ hy hmical p ose also in luenced o he
Li huanian w i e s.
Į eik a 2019 m. spalio 6 d.
ROMA BONČKUTĖ
Klaipėdos uni e si e as
Salomėjos Nė ies g. 5, LT-92227 Klaipėda, Lie u a
omaboncku [email p o ec ed]