Daukantiškas Granausko alsavimas

ROMA BONČKUTĖ Klaipėdos universitetas Mokslinių tyrimų kryptys: lietuvių literatūros istorija, Simono Daukanto kūryba. DOI: https://doi.org/10.35321/all81-10 DAUKANTIŠKAS GRANAUSKO ALSAVIMAS Breath-writing of Granauskas in Way of Daukantas ANOTACIJA Straipsnyje aptariama lietuvių nacionalinės istoriografijos pradininko ir lietuvių rašomosios kalbos modernizatoriaus Simono Daukanto (1793–1864) įtaka Romualdo Granausko (1939–2014) prozai, ypač jo apyskai Jaučio aukojimas (1975). Apysakos analizė parodė, kad R. Granauskas buvo paveiktas S. Daukanto istoriografijos, perėmė istoriko koncepcijas, motyvus ir raišką. S. Daukanto ritminės prozos paveiktas, R. Granauskas sukūrė savito ritmo prozos pavyzdį. ESMINIAI ŽODŽIAI: istoriografija, literatūra, proza, ritmas, alsavimo poetika, Simonas Daukantas, Romualdas Granauskas, Juozas Baltušis. ANNOTATION The article considers the impact of Lithuanian national historiography initiator and literary reformer Simonas Daukantas (1793–1864) on the creative writings of Romualdas Granauskas (1939–2014); it analyzes the short story of the writer with the focus on his Jaučio aukojimas (1975). The analysis of Jaučio aukojimas shows that Granauskas was inspired by the historical works of Daukantas and used the concepts, expressions and motifs from his texts. Inspired by Daukantas, Granauskas used rhythm in a prosaic text. KEYWORDS: historiography, literature, prose, rhythm, poetics of breathing, Simonas Daukantas, Romualdas Granauskas, Juozas Baltušis. Straipsniai / Articles 215 ROMA BONČKUTĖ ĮVADAS Romualdo Granausko 80-ųjų gimimo metinių proga 2019 m. gegužės 10 d. Sedos Vytauto Mačernio gimnazijoje vyko respublikinė konferencija „Romualdas Granauskas – žemaičių rašytojas“, kur dalinausi mintimis apie S. Daukanto ir R. Granausko panašią asmenybės ir kalbos energiją¹. Tirdama S. Daukanto BUDĄ Senowęs-Lė­tuwiū Kalnienū ir Žamajtiū išzraszę [...] Jokyb’s Laukys (toliau – Būdas) recepciją XIX–XX a. pradžios lietuvių literatūroje, pastebėjau, kad Šatrijos Ragana, kuri buvo muzikali ir turėjo gerą klausą, pirmiausia perėmė ne idėjas, temas, leksiką, bet stilizavo S. Daukanto ritmą (Bončkutė 2019: 239–265). Muzikos ir literatūros sąsajos tyrėjai pastebėjo, kad mintis pirmiausia užgimsta kaip tam tikra energija, intonacija, muzikinė forma, kuriai paskui randama kalbinė išraiška². Tačiau taip kuriama tik labai autentiška literatūra. Kai galvoje dūzgia mintys kaip bitės, tuomet kūrėjas kankinasi, kol suranda vienintelę galimą minties skambesio išraišką. Todėl kiekvieno rašytojo ritmas yra individualaus stiliaus išraiška. Skirtingų teksto struktūros lygmenų ritmo elementai sudaro kūrinio matricą, kuri yra kūrėjo atpažinimo ženklas. R. Granauskas apie apysaką Jaučio aukojimas (1973/1975) sakė: „O aš buvau beveik laimingas: pagaliau įveikiau „Jaučio aukojimo“ pirmąją dalį! Tiktai tokia forma, tiktai toks ritmas, tiktai tokia Ezopo kalba tetiko“ (žr. Daujotytė 2017: 104). S. Daukanto periodų bangavimas, gyva kalba, jos skambumas – ryškiausi stiliaus elementai (žr. Vengris 1938: 446–458), geriausiai atsispindintys sakinio ritmikoje, absoliučią klausą turėjusiam R. Granauskui buvo lengvai užčiuopiami ir padarė didžiulę įtaką. Prozos ritmo tyrėjai sako, kad visa informacija yra perduodama ritmiškai organizuoto pranešimo forma, kuri, nors verbaliniu būdu neišreikšta, sukuria papildomą reikšmę (Гумовская 2018: 196). S. Daukanto tekstų ritmika kyla ne tik dėl dėsningos fonetikos garsų sekos, kurios jis labai ¹ Wilhelmas von Humboldt­as, kurį S. Daukantas skaitė, pabrėžė kalbos gyvastingumą, nuolatinį žodžių pripildymą idėjomis suteikiant jiems energijos. Kad žodis taptų žodžiu, jis turi ne tik įgauti garsinį apvalkalą, bet tapti darniu garso ir prasmės dariniu. Kalba suvokiama kaip nuolatinis vys­tymasis: „Man muß die Sprache nicht sowohl wie ein todtes Erzeugtes, sondern weit mehr wie eine Erzeugung ansehen“ (Kalbą reikia matyti ne kaip negyvą veiklos produktą, o kaip pačią veiklą) (Humboldt 1836: 38). ² Pavyzdžiui, XIX a. pabaigoje kūrėsi eksperimentinė estetika ir ritmas buvo tiriamas kaip psichofiziologinis bei estetinis reiškinys. Žr. Fechner Gustav Theodor 1876: Vorschule der Aesthetik. Erster Theil. Leipzig, Druck und Verlag von Breitkopf & Härtel. Prieiga internete: https://archive.org/details/vorschu lederaes01fechgoog/page/n13; Hermann Ludwig Ferdinand von Helmholtz 1863: Die Lehre von den Tonempfindungen als physiologische Grundlage für die Theorie der Musik. Friedrich Vieweg & Sohn, Braunschweig. Prieiga internete: http://vlp.mp iwg-berlin.mpg.de/library/data/lit3483/index_html?pn=7&ws=1.5. 216 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI Daukantiškas Granausko alsavimas siekė (žr. Subačius 2018), bet ir dėl kitų kalbos lygmenų bei turinio struktūrų pasikartojimų, tik jam būdingų, užburiančių, turinčių maginės galios. R. Granausko girdimoji atmintis užfiksavo istoriko teksto ritmą, kuris žadino kūrybinę energiją, kūrė vaizdinius, ir jis, rašydamas kūrinius, sudėtus į antrąją knygą (Granauskas 1975), itin daug dėmesio skyrė ritmui. Viktorija Daujotytė liudija, kad „[e]smingai kalbėti apie Granausko ir jo kūrybos būdą reiktų pradėti nuo Simono Daukanto, nuo jo ‚Būdo‘“ (Daujotytė 2017: 10). R. Granausko apysaka Jaučio aukojimas yra vienas iš pirmųjų stipriai stilistiškai žymėtų rašytojo tekstų (žr.: Nastopka 2002; Kelertienė 2000: 69), apie kurio teksto ritmą rašyta (žr. Juknaitė 2003), bet nesieta su S. Daukantu. Šio straipsnio tikslas – ištirti S. Daukanto įtaką tiems trims apysakos Jaučio aukojimas sakiniams, paliudijusiems, kad į lietuvių literatūrą atėjo originalus kūrėjas. Taip pat šiuo straipsniu norima pratęsti šio mokslo leidinio žemaitiškos savimonės ir tapatybės tyrinėjimus (plg. Pajėdienė 2018: 64–104). Atliekant teksto analizę pasitelkiama lyginamoji analizė, intertekstualumo prieigos, prozos ritmo tyrimai³. 1. ALSAVIMO POETIKA Tema apie kalbos ritmo glaudų ryšį su asmenybės individualia kalbos struktūra ir fiziologija domina seniai, kai buvo išgirstos Bulato Okudžavos eilutės: „Каждый пишет, как он слышит. / Каждый слышит, как он дышит“ (Окуджава 2001: 264), atsikartojančios Juozo Baltušio dienoraščio puslapiuose, kai jis rašė apie kamerinius amžininkus rašytojus, kurie „[n]egiliai kvėpuoja“ (Baltušis 2019: 409). Paprastai kvėpavimo poetika (angl. poetics of breathing) susidomima laikotarpiais, kai literatūroje siekiama nutraukti ryšį su formalų konvencijų tradicija, ieškoma laisvesnės išraiškos, autentiškesnio rašymo (Heine 2019: 91–92). Tokiais laikotarpiais grįžtama ad fontes – prie klasikinės minties, prie tautos didžiųjų autorių. Senovės retoriams ar retorikų autoriams, ypač Aristoteliui, Ciceronui ir Kvintilianui, rūpėjo kalbos struktūrą pritaikyti kvėpavimui. Antikinėse retorikose svarstyta kalbos, atsižvelgiant į kalbėtojo kvėpavimo specifiką, suskaidymo į mažesnes frazes problema. Frazė lemia prozos teksto ritmą. Antikos oratoriai ritmą ir muziką glaudžiai siejo su iškalba. Platonas (žr. Valstybę, III, IV knyga) ir Aristotelis (žr. Poetika) nemažai dėmesio skyrė ritmo svarbai. Platonas klausė, ar „ne dėl to dailieji menai auklėja, kad ritmas ir harmonija giliausiai įsiskverbia į sielos gelmes ir stipriausiai ją paveikia? Jie patys ³ Plg.: Kazlauskienė 2015; Ramonautė 2006; Heine 2019; Гумовская 2018; Moritz 2006; Fietz 1992. Straipsniai / Articles 217 ROMA BONČKUTĖ yra grožis ir žmogų padaro gražų“ (Platonas 1981: 401d), o kitoje savo veikalo vietoje pastebėjo, kad „ritmiškumas atitinka gerą kalbėjimo stilių, o neritmiškumas – jo priešingybę. Taip pat ir gera bei prasta harmonija, jeigu, kaip ką tik sakėme, ritmas ir harmonija derinasi prie žodžių, o ne žodžiai prie jų“ (Platonas 1981, 400d). R. Granausko absoliuti klausa galėjo būti svarbiausias rezonatorius S. Daukanto tekstuose išgirsti ir išvysti gimtųjų Ceklio žemių gyventojus kurius ir jų paskutinio žynio paskutinę auką. Rašytojas yra paliudijęs, kad kūrybinio kelio pradžioje ne iš karto suprato, kuriai mūzai tarnaus: literatūros ar muzikos. Turėjęs puikią klausą, galėjęs išgirsti tylą, daiktų alsavimą (Daujotytė 2017: 74), dar mokinys įkritęs į S. Daukanto tekstus, jis pirmiausia išgirdo tekstų skambesį: „Aš savo kūrybą iki jaučio aukojimo visą mokėjau atmintinai. Po jaučio, kurį peršiau tris kartus, pasakiau: ne, geriau aš dar metus galvosiu, bet šitos katorgos atsisakau“ (Mustekis 2008). Bet neatsisakė. Tad jaučio aukojimas yra tarsi auka Euterpei (muzikos mūzai), prieš imant tarnauti Kaliopei. R. Granauskas pasirinko gerai, nes vėliau sakė: „Aš gyvenu kalboje“, „Aš esu kalboje“, „Aš ir esu kalba“, „Mano dvasia kalboje“ (Daujotytė 2017: 17). 2. ROMUALDAS GRANAUSKAS – IDEALUS SIMONO DAUKANTO SKAITYTOJAS Umberto Eco rašė, kad bet kokio teksto skaitymas suponuoja bendraautorystę, nes idealus skaitytojas, skaitydamas kūrinį, jį iškoduoja, atlieka didelį kūrybinį darbą (Эко 2005: 25, 76). Rašytojas kuria įsivaizduojamam skaitytojui, į jį orientuodamasis pasirenka vieną ar kitą teksto strategiją, kodus. R. Granauskas norėjo, kad skaitytojas iškodutų teksto stilizacijos šaltinį autorių, nes apsakos dals pradedamos epigrafais, paimtais iš Martyno Mažvydo ir kronikų. O pačiame tekste aptinkame ir nuorodų į S. Daukantą: [...] kuo jie vardu, ir jie tau nuširdžiai ir paprastai atsako: „Jaušis, Keklys, Daukantas“ (Granauskas 1975: 21). [...] o iš rato išeina Jaušis, Keklys ir Daukantas, jau supratę, ko ieškai (Granauskas 1975: 35). Kai R. Granauskas rašė jaučio aukojimą, nebuvo paprasta gauti S. Daukanto veikalų. Mat dar nebuvo išleisti Birutės Rokaitės-Vanagienės (mošidės, sic!) redaguoti istoriko tekstai (Daukantas 1976a, b). Kaip rodo apsakas S. Daukanto tekstais, rašytojas greičiausiai skaitė kurį nors ankstesnį Būdo tekstą (Daukantas 1893; 1935; 1955), galbūt Biržiškų parengtą ir 1929 m. išleistą Darbay 218 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Daukantiškas Granausko alsavimas senųjų Lietuvių yr Žemayziu 1822 (toliau – Darbai) (Daukantas 1929). Istorikai senovės lietuvio pasaulį atkurti padėjo kronikos, amžininkų istorikų veikalai. S. Daukantas, perskaitęs daug ir įvairiomis kalbomis istorijos šaltinių, iš istorijos subjekto pozicijos ėmėsi aprašyti lietuvių būdą, praeitį, atliko pirmą tekstą istorinį revizionizmą. Siekdamas sukurti lietuviškos tapatybės pavyzdį, modernios lietuvių bendruomenės pagrindą, neretai šaltinius reinterpretavo, keisdamas faktų priežastingumą ir vertybinę orientaciją. Panašiai ir R. Granauskas, kaip pastebėjo V. Daujotytė, sakė, reikia „[r]ašyti ne taip kaip buvo, nes niekas nežino, kaip; rašyti, kaip nebuvo, bet kaip galėjo būti“ (Daujotytė 2017: 43). S. Daukanto Būdas R. Granauskui tapo temos radimo vieta ir rimtingo pasakojimo pavyzdys. Šis istoriko veikalas padėjo rašytojui atkurti paskutinio žynio paskutinį aukojimą. Pats žodis „auka“ ir jo vediniai mus pasiekė iš S. Daukanto (Kabašinskaitė 2016: 61–79), o ši Būdo vieta galėjo įkvėpti: Ketvirtoje buvusi Palangos girieš Gintio žinžė ne jos paskuojų Kurėjų-Kurėjo wadama ant Korso rubėžių, korė slaptō dėi welai jau kristinėmis budams dar lakius Žamaję, Paruseni ir Žamgalę, arba Koržamnikai miniėdams savo laimingas dėinas ir tardams savi ągis broles buwusis (Daukantas 1845: 109). Būdę aprašytos šventykos („Toie žinžio amžina ugnės rusiesi angarbies Dijwou, nu ko reges ir pate salą kaip szwentą wijtą, kórioje ugnis rusie [...]“, p. 101) ir jų pastatai (žr. Daukantas 1845: 105), žyniai, aukojimo vietos ir apeigos ir kt. R. Granausko apsakoje apraš tąme Būdę vyraujančią temą: lietuvio ryšį su gimtąja vieta, jo prigimtinį gebėjimą įsižiūrėti į gamtą, gyventi darnoje su supama aplinka, galėti gauti jėgas ir energiją iš saulės, ugnies, vėjo, žemės, medžių, vandens. Visi svarbiausi pasaulio elementai – oras, žemė, ugnis, vanduo – sudaro Būdo ir apsakos pasakojimo pagrindą. S. Daukantas daug dėmesio skyrė Būdo ptarmei, kuri yra net devynių puslapių. Kaip pastebėjo Moreno Bonda, istorikas savo ptarmėje „įsitraukė į europietiškus istorinius debatus“ (Leparskienė 2019: 5). S. Daukantui rašant pratarmę didelę įtaką turėjo Johanno Gottfriedo Herderio veikalas Žmonijos istorijos filosofijos idėjos (Ideen zur Philosophie der Geschichte der Menschheit). J. Herderis – istoriosofijos ir kultūrologijos pradininkas, savo darbuose rėmėsi daugelio šių autorių darbais, svajojo sulaukti laikų, kai bus atrasti žemės raidos dėsningumai. Jis žmonijos istoriją aptarė kaip visos šalies sistemos dalelę, ilgo kosmologijos proceso momentą. Pasaulis yra makrokosmosas, o žmogus – mikrokosmosas ir tarp jų yra analoginis ryšys (Zusi 2007: 89–97). Žmonės ilgai gyvendami vienoje vietoje suauga su aplinka, kuri lemia gyvenimo būdą, mąstyseną. Tautos, nors kažkada turėjo tuos pačius protėvius, skirias vienos nuo Straipsniai / Articles 219 ROMA BONČKUTĖ kitų todėl, kad ilgai gyveno skirtingose vietose skirtingomis sąlygomis. Šios J. G. Herderio organinės kultūros, lietuviškai pirmą kartą perteiktos Būdo pratarmėje, sampratos aidas girdimas R. Granausko apysakos pradžioje: pats matai: bas tavo kojos, minančios tuos spygius, šešėlius, gyvulių pėdas: tu, kurie dar laksto po girią, kurie mėnesienoje rėkia, stūgauja, laužo ragus į kamienus, vėliau pats numirs arba bus nužudyti, ant jų paliktų pėdų guls kitos pėdos: gyvulių, žmonių, spyglių, medžių ievės gabulai, šešėliai, plonosios šakės, gal kokia raiba mažo paukštyčio plunksna (Granauskas 1975: 5). R. Granausko žynys, kaip ir S. Daukanto aprašyti senovės lietuviai, geriau miškuose su žvėrimis gyvens negu atsiklaus prieš svetimą dievą, kurio nekentė „bočiai prabočiai“, kaip sako ir rašytojas, perimdamas istoriko frazę (Granauskas 1975: 16). Iš Būdo paimtas apysakos žynio gyvenimas giliai miške: Todėl wadino jį Wiespatio, jog jis wens pats wis žinoje, galieje ir irede, prasalejes norėdamas jo pasiterauti niekados negalieje į jo rumus įžengti; nes toreje atsto girie laukti lig sau atsaką par kitus žynius arba jo tarnus gaus. Paprastai jis didei retai ir swietu pam terodies, ir tas, kurs wieną kartą buwo gaus je regėti, tumi didiaws o tas kors krasztą jo rubu buwo palytėjęs, taries jau tumi patį pažimintęs essąs: kapogi jis gyweno slaptėi patėmi gilūmi szentos girės (Daukantas 1845: 121). S. Daukanto Būde dažnas laivės temos leitmotyvas pasirodo pirmuosiuose apysakos puslapiuose („amžinu troškimu laisvai būti“ (Granauskas 1975: 6)). Žynys liepia sau „bėk, bėk gilyn į girią, kad nenumirtum, kol tebėra kiti žmonės“ (Granauskas 1975: 10). Apysakos žynys eina „tolyn į girią, į tą didįjį mirgėjimą lapų, žolių, stiebų ir kamienų, į šešėlių mirgėjimą, į spyglių mirgėjimą ant siauro žvėrių tako“ (Granauskas 1975: 7), nes tik giria yra lietuvių. S. Daukanto Darbose randame galimą protėkštą: „O kity dar atskieliusis noris pugvei žinomais sau takais girios į szasuleitej walkioes“ (Daukantas 1929: 126). Iš Darby apysakoje paimtos netiesioginės citatos apie kaimų ir pilių deginimą („Ne kartą wieną supuostas Letuwos karalus neteisbėms Mieczewiu rimoy sawiey wiedamas į gaisrus ir lypsnas degontu sawa kaimu, ir pyliu“ (Daukantas 1929: 84) ← „nors ten daug kartų degė kaimai ir pilys“ (Granauskas 1975: 14)), priešų geležies ir ugnies mirtiną jungtį: „Ką sutyką tą kardų yr ugnį naikyna“ (Daukantas 1929: 143), bet frazę „ugnis ir geležis“ randame Būde „ugnės gelžis“ (Daukantas 1845: 138) → „ugnis ir geležis sutelė kruvon, reiškia mirtį“ (Granauskas 1975: 7). R. Granausko apysakoje į žynį kreipiamasi Būdo citata: 220 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Daukantiškas Granausko alsavimas 1 LENTELĖ. Netiesioginė Būdo citata R. Granausko apysakoje Būdas Jaučio aukojimas 70 ar 80 metų toris tegaliejęs pašikti, kurį nu taip ėrio amžiaus vadino balto galvo: kajogi szenden dar Lėtuvis ar Kalnienas goudamos Wieszpatiu, Karalou, Kónegakstiu ar Jomilestaj wįsalinem saka „Wieszpatie, pri tawa baltos galvos atejom pagudos kluktí“ (p. 123). sveikas, žyný, atėjome prie tavo baltos galvos (p. 13). Iš Būdo į apysaką persikelė kriviai, girios, šventieji ąžuolynai, maros, versmes, išdžiūvęs ežeras, eglynų ir alksnynų pasaulis, perkūno ugnis, girių bitės, žalčiai... Intertekstualumo teorikai, rašydami apie skaitytoją, kaip bendraautorio, vaidmenį, pabrėžia, kad skaitytojas, kuris pajėgia išduoti kuo daugiau autoriaus teksto, turi daug panašių asmeninių bruožų, sutampa jų kognityvinė sistema (Кузьмина 1999: 62). Pirmiausia trumpai primintina, kad S. Daukantas ir R. Granauskas – abu žemaičiai, abu Šiaurės Vakarų Lietuvos gyventojai, tos pačios kalbos vartotojai. Perfraz uojant Jūratę Sprindytę, galima pasakyti, kad abu ne tik siejami „žemaitiškojo subrato (įsiknijimas gimtinėje, kraštovaizdis ir vietovių, miestelių, vandens telkinių vardai, kalbėsenos“ (Sprindytė 2019: 218), bet ir panašios prigimties ir gyvenimo. Esė Dylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių rašytojas prisimena pirmąjį įspūdį apie S. Daukantą: Jie rašė mano tarmė, vadinasi, kaip ir man vienam, kad kiti nesupras, aš vienas sugalvojau, kad jie visi – mosėdiškiai, aš vienas aiškiai mačiau, kaip Daukantą – tokio didumo kaip ir aš – tėvas veža per Mosėdį arkliais į Kalvariją; aš nežinau, kur jie buvo sustoję tų arklių pagirdyti: ot ten, ant Šačių kelio, tuojau už miestelio, ties mokyklas; aš net žinau, kad vienas arklys buvo raudas, o antras – bėras, ir kartą jam buvo balta žvaigždė kaip būgnų tuzas. Tokie dalykai yra tikai mano, apie juos nereikia visiems pasakoti, [...] (Granauskas 2015: 34). Tikėtina, kad ir tokia, rašytojo aprašyta, galėjo būti S. Daukanto kelionė. Atkreipkime dėmesį, kad rašytojas „pamato“, jog beris, vežęs S. Daukantą į mokyklą, buvo su balta žvaigžde kaktoje, o istorikas Būdo slapyvardį sukūrė iš senelio Jokūbo vardo ir žodžio Lauks: „Lauks – tai ‚gyvulys su balta dėme kaktoje‘“ (žr. Razauskas 2008: 86). Neįmanoma patikrinti, ar rašytojas, paminėdamas berį su balta žvaigžde, siejo su Jokūbo Lauko slapyvardžiu, bet „laukis“ abiejų tekstuose mums leidžia pastebėti, kad jie jautė lietuvių kalbos senumą, Straipsniai / Articles 221 ROMA BONČKUTĖ saugimą su savąja dvasia, todėl gebėjo istoriją ir darbą susieti kalba. Senovės lietuvių protėviai, kaip S. Daukantas sako, „Indijonys“, dar nebuvo pradėję kalbos ir kūno ryšio, nes tą paludija išlikę tekstai: Nesgi senovės raštai skelbė, jog Lietuvos Kalnėnų ir Žemaičių giminės yra buvusi lopičiųndų žemė: kapogi musu amžiuje rasti ten jų konegų raštai, rodo mumis só Indijonimis bliū wajkas pasenowie buwusius; nesgi tu raštų kalba nie só wñno šios dinos žinomų kalbų niera tep didei sutikanti, kapo só Kalnėnų ir Žemaičių kalbó (Daukantas 1845: 8). S. Daukantas domėjosi sanskritu, sekė Vakarų Europos mokslininkų darbus šia tema. Galėjo būti skaitęs apie sanskrito artimumą gamtos garsams, apie jų svarbą palaikant žmogaus energiją, jėgas ir kt. Kaip žinia, vaikai iš motinų gauna kalbos jutimą, jų jų žodžiais jie kalba ir daineles niūniuoja. S. Daukanto tekstai leidžia spėti, kad jis save daugiau tapa- tino su motinos Odų linija, kuri galėjo save sieti su legendiniu Odinu. Atkreiptinas dėmesys, kad laiškuose Teodorui Narbutui (Daukantas 1998: 500) ir Būdė jis ne kartą minėjo Odiną, kaip lietuvių kunigaikščių patrachą, pabrėžė jo svarbą: Antrós įstatos buwes Odins. Gywenęs ątmamije amžiuje pirm gimimo Kristaus, tas tóriejes sawą buwenę pa Daugawie kóro pile AĢar wadunus. Tas Odins nuwejęs Zuwiedus ir wissós siaures waldimieró padaręs, partajes wįsoumę swieto draugę naujes istimais, kórę isakes swietu savo neprietelus kariauti ir Dįwą garbinti (Daukantas 1845: 174). Motina buvo išskirtinė asmenybė, S. Daukantas ją gerbė ir mylėjo. Kai Simonui buvo dveji metai, Daukantų šeima dalyvavo Kosciuškos sukilime ir sukėlė žygį į Liepoją. Šeimoje buvo kalbama, kad Daukantienė vežė maistą sukilėliams. Moteri, kaip vieną iš galimų adresatų, S. Daukantas nurodė savo pirmame veikale: „Atsakau muną kernotieams, jog az ne del motu wiu ir galwoziu, bet del tu notinu raszau, kurios geb sau wakams darbus jų bocziu prabociu pasakot: o be rasztu daug kartu apsyrink“ (Daukantas 1929: 13). Būdė akcentuojama motinos reikšmė lietuvių kalbos išsaugojimui, o motinos protėvių linija yra įtvirtinama ne vienoje teksto vietoje. S. Daukanto rūpesčiu 1847 m. motina palaidota Lenkimuose, prie bažnyčios, kur nuo XIX a. buvo laidojami tik nusipelnę asmenys. Šis autobiografiškumas verčia susimąstyti ir spėti S. Daukanto palikto studijuoti istoriją užuomazgas kilus šeimoje, klausantis pasakojimų apie iškilus protėvius. Taigi S. Daukanto mama, sprendžiant iš pavardės, – ypatingų protėvių palikuonė. Pavardė rodo, kad giminė galėjo 22 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Daukantiškas Granausko alsavimas būti žinių. Taip kaip Vydūnas iš savo mamos Marijos Ašmonaitės buvo girdėjęs, kad „šeima esanti paskutiniųjų lietuvių žinių (krivių) giminės tiesioginiai palikuonys“ (Palijanskaitė 2018: 27). R. Granauskas, rašydamas Jaučio aukojimą, „yra jutęs persikūnijimo stebuklą, lyg iš tiesų buvęs senųjų kūršių žinių“ (Daujotė 2017: 11). Jo „[m]otina vis dėlto buvo – jau sena gyveno kartu. Gerosios Vilties gatvėje: neturėjo vištų, lesino iš balkono balandžius, šunis nupirkdavo dienai po batoną“ (Daujotė 2017: 95), gebėjo su paukščiais kalbėti... Motinos abu juos išmokė matyti ir pavadinti, ką mato. Jų veikiamas vienas visą gyvenimą istorijai paskyrė, kitas savo gimtose „vietose užtruko visą gyvenimą“, apsakydamas Šauklius ir jų žmones savo kūriniuose. Žodis motina, žmona S. Daukanto tekstuose dažnas. Jis iš metraščių ir kitų istorikų buvo perėmęs požiūrį, kad senovės lietuvių šeimoje vyras gerbė žmoną, išlaikė pagarbos ir meilės jausmą („Par wis tamį dakti motriškos skotės pasėlgį, kóres wissą žmonystą wedę, nu kó kap sakau žmonomis wadinos“ (Daukantas 1845: 61)). Vyrai žmonomis pasitikėjo, o jos, sutuoktiniui išėjus į karą, buvo ne tik ukės vilkėjos, bet ir namų gynėjos. S. Daukantas sukūrė apibendrintą junginį Lietuvos žmona, kuriam suteikia tokią pat reikšmę, kaip žodžiui žmogus: „Toie dėna galėję regėti kas par Lietuvos žmona yra, kori savo išmintį gudrybė, bóbė ir mandagómo bei sweinómo ir bųló wissas šios pasalės žmonas prano“ (Daukantas 1845: 54). R. Granauskas savo tekstuose tarsi tęsia Lietuvos žmonos istoriją: vyrai aukoja, o moterys aukojasi. Kaip pastebėjo Violeta Kelertienė, „...Granauskas pabrėžia moteriškos linijos tęstinumą“. Vyrai ėjo į karą, o moterys likdavo namie, rūpinosi ūkiu, vaikais, o jei reikėjo, juos gynė, todėl ji „pakylėta iki Kristaus, nukryžiuoto ant žmonijos kančios kryžiaus“ (Kelertienė 2006: 142). R. Granausko Kairienė yra tarsi visa mitinė Lietuva. Žemaitija – stiprių energetinių zonų kraštas, čia gausu istorinio kraštovaizdžio ženklų, kuriuos S. Daukantas savo veikaluose pabrėžė. Koks pasididžiavimas galėjo kilti jaunuolio Romualdo širdyje, kai perskaitė, jog Mosėdis kildinamas nuo senojo žemaitiško žodžio medė, miškas, kurį istorikas siejo su lietuvių protėvių „Massagetai“ vardu: Nes raštinėj, kóri rasę Łotinišką, tį wissads wæno Łetuwis Kalnenus ir Žąmajtus senajes wardajs, kaip kad anji gyweno pįjtnie išlejie, beje: Getajs, Masagetajs ir Samagetajs pagal to kaip mediesi ar juos pasalusi gyweno. Kartais Trakajs. Pas Łasicks Łanks metu 1564 Žamajtių budams, sak savo rastą ape Žiamajtių Dįjvus, jog Žamajtej ateisus nu pa Dunajų arba pa Isrių medodamis ir cze įgajnų apsigwenus; negi gywentoje Guntino tewunijos iki še dįjną Mases wadinas ir wįtowe Mōsedis ir sioł tebėra, nu žodio medę arba meže wadinas (Daukantas 1845: 10). Straipsniai / Articles 223 ROMA BONČKUTĖ Vladimiras Toporovas, nagrinėdamas Viduržemio regiono antropokalinių vieningumą, akcentavo, kad ypatinga vieta visada būdavo humanizuojama siekiant įamžinti atminimo vertą herojų. Tik pastebėjo, kad nėra lengva nustatyti, kas buvo svarbu, ar žmogus vietai suteikdavo svarbos, ar svarbi vieta buvo pavadinama svarbaus herojaus vardu (Топоров 1993: 73). Kaip bebūtų, bet, vietą pavadinus, ji buvo perkeliama, ji tapo nauja vieta, įgydavo genus loci – kai dvasią įsileidžia ir tarsi įgyja šaknis, įsiknia S. Daukantas Žemaitiją pavadino Lietuvos širdimi. S. Daukantui nebuvo prieš senovės bočių probčių laikas, R. Granauskui – ir S. Daukanto, ir bočių. S. Daukanto žodinis laikas pasivijo rašytoją: ir vėl lietuvius savų pačių žemėje pavergė stipresni ir gausesni ateiviai; ana kartą prisidengę tikėjimo knyga, šį kartą sakydami, kad žaganyje guberni nuo seno slavų žemės... ir vis lietuvis svetimam poniu tarnauja. S. Daukanto sukurti senovės lietuvių vergystės ir laisvės vaizdiniai tiko ir tinka, buvo pravaizdžiai R. Granauskui, kurį traukė „parašyti didesnį kūrinį apie patį sunkiausią lietuvių ir kitų baltų genčių išgyventą lūžį – senojo tikėjimo praradimą“ (Daujotytė 2017: 107). Abu ne tik žavėjo Šiaurės Žemaitijoje, abu ne tik ryškūs žemiskumo reiškėjai, abu „žmonės sau“, nes prosenių bajoriškas kraujas troško laisvės. Saulius Pivoras suskaičiavo, kad S. Daukanto Darbose žodis laisvė (liuosybė) pavartotas 76 kartus, o Būdė – 32, Istorije žemaitiškoje, kurios JAV leidimą Lietuvos istorija (t. 1, 1895; t. 2, 1897) galbūt taip pat galėjo skaityti R. Granauskas, – 222 kartus (Pivoras 2018: 94). Apie S. Daukanto bajoriškumą liudija ne tik išlikę dokumentai (Janulaitis 1913: 244–284), bet laiksena, atsispindinti tekstuose. S. Daukantas Dionisijaus iš Halikarnaso pasakį Non est generosum hominum res alienas quaerere et pati suas per ignorantiam amitti (Kilnieji žmonės nepuola prie to, kas svetima, ir nepakelia, kad per apsileidimą žūtų tai, kas sava), kaip epigrafą, rašė veikalų pradžioje, nes taip ne tik pats galvojo, bet tuo ir kitus norėjo įtikinti. Abejų tekstuose lietuviško gamtovaizdžio pagrindiniai dėmenys yra: miškas, medžiai, paukščiai, saulė, žolė, namas, kapinaitės, takas, kelias, vanduo. S. Daukantas sukūrė lietuvių – girių civilizacijos – tautos istoriją. Giria (dar vadinama miškas, medė, šilas, lieknas, tankynas, liepenas, pušynas, eglynas, beržynas, ąžuolynas, žarnai...), kaip senovės lietuvių gyvenamoji vieta, yra vienas svarbiausių leitmotyvų. Giria yra pastogė, gynėja nuo priešų, maisto, aprangos ir kitų būties reikmenų, turto nešėja; ji, be to, ir dvasinių poreikių teikėja, nes joje – malos namai, dievų buveinė, amžinosios ugnies saugykla, čia vyksta religinės apeigos, aukojama dievams. R. Granausko rašymas, pak V. Daujotytės, nulemtas vietos: 24 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Daukantiškas Granausko alsavimas Reikia būti savo vietos ir laiko sankirtoje, savo jutiminiu, kalbiniu ir visa apimančiu estetiniu patirčių zonose, kad susidarytų toks teksto tankis, kad atsirastų toks slėgimas į tikrovę, kad ji neišlaikytų, įtrūktų, ir tame įtrūkyje, plyšyje, tarpe ar tik tarpel yje pasirodytų kažkas kita, nei įprasta: kitos dimensijos, kitokie santykiai, tiesiog kažkas kita, ko įprastas tikroviškumas negali paaiškinti. Čia slypi Granausko maginio realizmo elementai arba metafiziniai aspektai (Daujotytė 2017: 67). S. Daukantas visose veikaluose akcentavo, kas savo kalbos neatsisako, tai išsaugoja laisvę. Užkariautojai gali tave į „manelius“ įdėti, bet vidinės dvasios laisvės, tapatumo, pirmiausia, pasireiškiančio kalba, negali atimti. S. Daukantas, dar paauglys apleidęs gimtuosius namus, kuriuose paliko ir jo kalbos aplinka, keitė vietas, darbus, bičiulius, bet išsaugojo motinos kalbą ir didžiulėmis pastangomis tobulino rašomąją, remdamasis gyvąja kalba. Pirmiausia, jis kaip potencialų lietuvių kalbos išteklių atmetė kalbos gyvumo kriterijais neatitinkančius religinės raštijos tekstus: Tas yra dar stebuklingesnio, jog tą pasenovę mūsų kalbos ne rasta mūsų kūnų óžlakę par tūkstantes metų iki še dieną; nes musu išmintingas Kalnėnų ir Žiamaičių motinas savo akerepjeuš tarp girių numelų, kurios senden dar išsilemdas savo waką į swietą ir iduodamas jem jaimos ženklą, saka mirk wakai, ar doró žmógó buk ir numu savo néózmzrsz, tos sau óžlákę mūsų senoves kalbą, korį nes senden jū wakai galem diduótis ir girtis (Daukantas 1845: 8). 3. SIMONO DAUKANTO RITMO STILIZACIJA Romantizmo idėjų veikiamas, S. Daukantas daug dėmesio skyrė garsui, lemančiam kalbos melodingumą. „Kadangi muzika romantikams atrodė ideali meno kalba“ (Josipovici 2003: 233), jie kūrė ne tik melodingą poeziją, bet ir prozą. S. Daukantas, siekdamas tekste vartoti gyvąją kalbą, ieškojo būdų, kaip sakinio struktūroje atspindėti natūralų kalbėjimo ritmą. Tad jis daug dėmesio skyrė ne tik garso skambėjimui, bet ir sakinio frazei, nulem tai individualaus kvėpavimo ritmo. Vertinant ritmo požiūriu, stipriausios S. Daukanto tekstų vietos, kai jis aprašo miškus, po kuriuos, tikėtina, vaikščiojo su tėvu, kuriuos jis gerai prisiminė ir ilgėjosi, kurių aprašymai sukėlė estetinį pasigėrėjimą (paryškinta – R. B.): Trumpai sakant // wīnō kupļ pōsnaj it nendnēj, kitō tanki eglinaj it kanapinaj niūsoje // o tarp jų koukstai beržinū, liepīnū, klewnū, ouzolūnū, apšzrotų joria-wo // it wīlnys i padebius musdamas. // Kėlėjēs kėlaudams // wīku ar meskų Straipsniai / Articles 225 ROMA BONČKUTĖ slėntó táko kėlawo, // nesgi wüşkėlo tinai nebuo; // paskyrą tarp dūnos ir naktis tiktai te numane // nu bitū gaudesio szowosí siōwantū // ar po medū židus użantū, // dīna saulės o naktī zwaisdes ir delczies par lapus nerigieję; // nesgi wissór tinai amžina naktis wiězdetawo, // lapu išskritós // ar žiemą kėlejėy nu zwaizdū kėli te sekę // nesgi paklidusen uppel ir zwaisdes wadowó te buo. // jau pragywenós ten // nu gaidjo ar šonīs baso nómus sawo tagelę atsekī. // Daganoms dergant, // lytus czesant, // tinai nenučiūzsi, // nėgót nu medū rasós ie sódrieksi; // to dėl neišengamas balas ir wersmes nu saulės spindulio negaunamas nu amžių bórgie, // kórios ir wissódiausioms gjūdroms spīnant niekados neizdūwo (Daukantas 1845: 14). S. Daukanto jausminis santykis su vaikystės gamta, senovės lietuvių preiti turi įtakos teksto ritmui, kuris visada yra nulemtas konkrečios kalbos struktūros ir žmogaus fiziologijos (Kazlauskienė 2015: 87). Jis sakinio ritmikos mokėsi iš antikinių autorių, Kristijono Donelaičio Metų, liaudies dainų. Ilgi istoriko sakiniai suskyla į skambias frazes, neretai primenančias donelaitišką hegzametrą (žr. Bončkutė 2015: 222–245). Iš anksčiau pateiktos citatos matyti, kaip S. Daukantas kuria ritmą. Jis fraze kartoja garsus, įvairias skirtingai reiškiamo tarnio formas, kurias kartais keitė dalyvinėmis. Pateiktoje citatoje matyti, kad ritmas veržiasi pirmyn dėl veiksmažodžio ir dalyvių formų, padedančių žodžiui suspindėti netikėta raiška. Teksto skambesys išjudina skaitytojo jausmus ir kompensuoja reikšmės praradimus, atsirandančius dėl sudėtingo teksto. Matyti, kad estetinė informacija, sukelianti recipiento jausmus, yra perduodama ne tik kalbos ženklų, o ir teksto ritmu. Estetinė informacija yra subjektyviai suvokiama, atsižvelgiant į siuntėjo ir priėmėjo individualios psichologijos bei kognityvinės sistemos tapatumą. Subjektyvi ritminėje teksto struktūroje glūdinti informacija perteikia skaitytojui autoriaus asmeninį santykį su vaizduojamais dalkais, atskleidžia originalų turinio lygmens informacijos interpretavimą ir kompensuoja objektyvios informacijos praradimus, jei recipientas neišskoduoja kitų teksto lygmenų (Гумовская 2018: 195). R. Granauskas savo klausą perėmė S. Daukanto ritmo kilmė ir teksto meninė visuma apsako perteikia ne tik žodžiais, bet ir ritmu. Pavyzdžiui, ši citata kaip aidas atkartoja anksčiau S. Daukanto pacituotą: nors rytą visą dieną, iki pat vakaro, brauies paskui juos per tankynes, // brisi brastomis // ar, apsipildamas prakaitu // kopsi į statų šlaitą // ir pas jausi, // kaip senka paskutinės jėgos // senatvės išdžiovintuose raumenyse, // – jie tai supranta, // gal net 4 „Proceso diskretumas, jo nutrūkstamumas ir atsinaujinimas, tam tikrų reiškinių pasikartojimas vadinamas ritmu“ (Kazlauskienė 2015: 8). 26 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Daukantiškas Granausko alsavimas daugiau supranta, // nes tyli, // kai tu nusviedi ton jų duoną, // tyli, // kai tu iš naujo guliesi į žolę, // o jau vėliau klausei // kiek apsiraminęs (Granauskas 1975: 21). R. Granausko apysakos skambesį lemia tie patys elementai, t. y. fonetikos, leksikos, morfologinių formų lygmens pakartojimai ir veiksnio bei tarinio vietos sukeitimas. Norisi pateikti dar vieną apysakos citatą: ir visa, ką paėmei, // dar nešies rankose, // bet tai buvo ne dar, // o dar, tame tikrajame dar, tėra tyla, girios mirgėjimas, vanduo šukė ir viena tavo ranka, // kurioje tą šukę laikai, // – pusiau išdžiūvusi seno žmogaus ranka su išokusiu gyslom po ruda oda, įdegusi, // nors vengi ilgiau vaikščioti saulėj, po laukymes, po biržes, // kur mirga nuo kaitros oras // ar taip toli matyti girios mėlynos, žalios, upės, kalvos, akmenynai, išdžiūvęs ežero slėnis su tebemirgančiais viršum jo raudonais žuvų pelkais kaip gėlių lapeliais [...] (Granauskas 1975: 8–9). Matyti, kad veiksnio ir tarinio tvarkos pakeitimas „tėra tyla“, „mirga oras“, „matyti girios...“ yra sakinį atkarpos ritmą lemiantys taškai, nuo kurių frazės ima ilgėti ir „[n]enutrūkstamas, galinių ritmu banguojantis kalbos srautas, išreiškiantis žynio minčių pasaulį, įgyja savarankišką prasmę, kalbos, kaip stichijos, kaip nenutrūkstamo ritmo, susiejančio pasaulį, kosmosą ir žmogų į neišreiškiamą vienovę, teikiantį žmogui jėgos ir amžinybės pajautimą“ (Juknaitė 2003: 5). S. Daukantas ne tik reinterpretavo šaltinius, bet stengėsi teksto raišką kuo labiau priartinti prie gyvosios lietuvių kalbos. Jo nuomone, kiekviena kalba turi savitus ir nepakartojamus žodžių jungimo dėsnius, kurie atspindi unikalų tautos charakterį, todėl istorinių šaltinių pasakojimas ar citavimas turėjo derėti su lietuvių kalbos sistema. S. Daukanto veikalams būdingas intelektualumas ir polifoniškumas atsiranda R. Granausko tekste: autorius mezga dialogą su daugelu perskaitytų tekstų (žr. Natopka 2002), tačiau pavartotos kalbos požiūriu stipriai jaučiama S. Daukanto įtaka, o ypač teksto ritmo struktūroje. S. Daukanto tekstai buvo rašojui gera medžiaga „persikūnyti“, regėti ir permąstyti paveiktam surasti savąjį kalbėjimo ritmą. Loreta Mačianskaitė, rašiusi apie Juozo Baltušio įtaką Icchokui Merui, pastebėjo: Hipotetiškai spėjame, kad tai, dėl ko geriamas Baltušis – vaizdų pasikartojimas priedainio principu, kinematografiniai flashback, ritmas ir atkarpų simetrija – buvo išmokta iš Mero kūrinių, o kai kas ateina iš Granausko, Šavelio, Broniaus Radzevičiaus, Sauliaus Šaltenio ir kitų lyrinės prozos meistrų (Mačianskaitė 2010: 120). Straipsniai / Articles 227 ROMA BONČKUTĖ J. Baltušis savo dienoraščiuose ne kartą minėjo R. Granauską, sekė jo kūrybą ir labai ją vertino, padėjo žengti pirmuosius žingsnius: Prozoje jeigu žavi bei patraukia R. Granausko bandymai, tai gerokai nuvilia Saulius Šaltenis su savo „Riešutų duona“ (Baltušis 2018: 610). „Komjaunimo tiesos“ redakcija atsiuntė pacenzuoti Romualdo Granausko apsakymą „Veršio akis“, norėdami jį spausdinti, bet bijo, prašė parašyti lyg ir įvadėlį, porą žodžių. Apsakymas parašytas talentingai, tačiau įvadėlio nesižadu daryti: labai miglota viskas, daug negerų užuominų, už kurias autorius gali gauti mušti. Verčiau pakalbėsiu su juo asmeniškai. Taip bus jam geriau. Reikia tausoti šį jauną rašytoją. Tikrai talentingas (Baltušis 2018: 699). Laikraščiai pranešė gerą žinią: Romualdui Granauskui paskirta Žemaitės vardo literatūrinė premija už apsakymą „Vidudienio dalis“, tą patį, kurį pernai metais karštai rekomendavau spausdinti „Jaunimo gretose“ ir kurį išspausdino būtent štos rekomendacijos dėka (Baltušis 2018: 782). J. Baltušis apgailestavo, kad R. Granausko knygą, 1973 m. įteiktą spaudinti, Vagos leidykla atmetė (Baltušis 2018: 705). Jo dėmes R. Granauskui leidžia palaikyti L. Mačianskaitės mintį, kad J. Baltušis vėlyvoje prozoje vartojo irimo mokės ir iš R. Granausko. O S. Daukantą, R. Granauską ir J. Baltušį genetiškai sieja ne tik dėmesys ritmui, bet ir Lietuvos gamtai. Abu žemaičiai pritarė aukštaičiui J. Baltušiui, kad „prarandami ryšį, betarpišką ryšį su gamta, prarandame nepalginamai daugiau, negu gamtą. Prarandame savo gyvenimo prasmę“ (Baltušis 2018: 1013). 4. APIBENDRINIMAS Tyrimas, paremtas jau antikos retorikose sutinkama asavimo poietos (angl. poetics of breathing) samprata, parodė, kad R. Granauskas, kūrybinio kelio pradžioje susipažinęs su S. Daukanto darbais, atpažino juose žemaitišką mąstymą ir šnekėjimą, perteiktą veikalų turinyje, autentiškose istoriko frazėse, sakinių struktūroje, periodų ritme ir reikšmingai stilizavo bei apysakoje Jaučio aukojimas sukūrė individualų kvėpavimo pavyzdį. R. Granauskas, apysakoje du kartus paminėjęs S. Daukanto pavardę, skaitytojui pateikė iškodavimo raktą. Apysakos turinys, motyvai, leksika, ritmas, paženklinti S. Daukantų, padeda skaitytojui, pasitelkus istoriko tekstus, geriau suprasti rašytojo mintį. R. Granausko ritminė proza – autentiškos raiškos pagrindinis elementas – padarė įtakos jo amžininkams, pirmiausia J. Baltušiui, tačiau šį pastebėjimą būtina detaliau ištirti. 228 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Daukantiškas Granausko alsavimas ŠALTINIAI IR LITERATŪRA Aristotelis 1990: Poetika. – Aristotelis. Rinktiniai raštai, sudarė Antanas Rybelis, redagavo Ramutė Rybelienė. Vilnius: Mintis. Baltušis Juozas 2019: Vietoj dienoraščio. 1970–1975. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Bončkutė Roma 2015: Kristijono Donelaičio įtaka Simono Daukanto kalbai. – Knygotyra 64, 222–245 Bončkutė Roma 2019: Simono Daukanto pėdsakas Šatrijos Raganos kūryboje. – Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis 42, 151–177. Daujotė Viktorija 2017: Granas: įtrūkstanti tikrovė. Vilnius: Odilė. Daukantas Simonas 1929: Darbai senųjų Lietuvių yr Žemaičių 1822, spaudai paruošė Vaclovas ir Mykolas Biržiškai. Kaunas: „Spindulio“ bendrovės spaustuvė. Daukantas Simonas 1955: Būdas senovės lietuvių ir žemaičių. – Rinktiniai raštai, sudarė Meilė Lukšienė, tekstą paruošė Zigmas Zinkevičius. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 155–246. Daukantas Simonas 1976a: Raštai 1, tekstą paruošė Birutė Vanagienė, sudarė, įvadą ir paaiškinimus parašė Vytautas Merkys. Vilnius: Vaga. Daukantas Simonas 1976b: Raštai 2, tekstą paruošė Birutė Vanagienė, sudarė, įvadą ir paaiškinimus parašė Vytautas Merkys. Vilnius: Vaga. Juknaitė Vanda 2003: Romualdo Granausko prozos modernumas. Metodinis leidinys, aprobavo VPU Lituanistikos fakulteto Lietuvių literatūros katedra 2003 10 28. Vilnius: VPU. Fietz Rudolf 1992: Medienphilosophie: Musik, Sprache und Schrift bei Friedrich Nietzsche. Würzburg: Königshausen und Neumann. Prieiga internete: https://books.google.de/books?id=Tx_daxiWAAc&printsec=copyright&hl=de#v=onepage&q&f=false. Granauskas Romualdas 1975: Jaučio aukimas. – Duonos valgytojai. Apysaka ir apakymas. Vilnius: Vaga, 5–69. Hollander Hans 1967: Die Musik in der Kulturgeschichte des 19. und 20. Jahrhunderts. Köln: Volk. Heine Stefanie 2019: Ebb and Flow: Breath-Writing from Ancient Rhetoric to Jack Kerouac and Allen Ginsberg. – Reading Breath in Literature. Palgrave Studies in Literature, Science and Medicine, 91–112. Prieiga internete: https://www.researchgate.net/publication/32812945_Ebb_and_Flow_Breath-Writing_from_Ancient_Rhetoric_to_Jack_Kerouac_and_Allen_Ginsberg. Straipsniai / Articles 229 ROMA BONČKUTĖ Humboldt von Wilhelm: 1836: Übergang zur näheren Betrachtung der Sprache. – Über die Verschiedenheit des menschlichen Sprachbaues und ihren Einfluß auf die geistige Entwicklung des Menschengeschlechts. Faksimile-Druck nach Dümmlers Original-Ausgabe. Preiga internete: https://archive.org/stream/berdieverschied00humbgoog#page/n19/mode/2up. Janulaitis Augustinas 1913: Simanas Daukantas. Jo gyvenimas, darbai ir vargai (1793–1864). – Lietuvių tauta 2( sąs. 2), 244–284. Josipovici Gabriel 2003: Modernizmas ir romantizmas. – Pasaulis ir knyga. Vilnius: ALK Mintis. Kabašinskaitė Birutė 2016: Dar kartą apie lie. auka kilmę. – Baltistica LI(1), 61–79. Kazlauskienė Asta 2015: Pirminio lietuvių kalbos ritmo dėsningumai. Vytauto Didžiojo universitetas. Prieiga internete: http://talpykla.elaba.lt/elaba-fedora/objects/elaba:8285639/datastreams/MAIN/content. Kelertienė Violeta 2000: Romualdui G., kurio nebuvo: apie percepciją, pokštus ir buvimą. – Romualdas Grausnas. Kūrybos studijos ir interpretacijos. Atspindžiai, sud. Rimas Žilinskas. Vilnius: Baltos lankos, 69–78. Kelertienė Violeta 2006: Kita vertus... Straipsniai apie lietuvių literatūrą. Vilnius: Baltos lankos. Leparskienė Lina 2019: Simono Daukanto istorija – Simono Daukantas istorija. – Būdas [Liaudies kultūra] 3, 1–7. Mačianskaitė Loreta 2010: Klasikas Juozas Baltušis šalia autsaiderio Icho Mero. – Litunistica 1–4(79–82), 116–128. Moritz Julia 2006: Die musikalische Dimension der Sprachkunst Hermann Hesse, neu gelesen. Dissertation zur Erlangung des Grades der Doktorin der Philosophie beim Fachbereich Sprach-, Literatur- und Medienwissenschaft der Universität Hamburg. Preiga internete: http://ediss.sub.uni-hamburg.de/volltexte/2006/2765/pdf/Disertation.pdf Mustekis Audrius 2008: Rašytojas R. Grauskas: „kaip vergas prie girių“. – Lietuvos žinios, vasario 12 d. Prieiga internete: https://www.delfi.lt/kultura/naujienos/rasytojas-grauskas-kaip-vergas-prie-ginu.d?id=15944273. Nastopka Kęstutis 2002: Paskutinis aukojimas. – Kęstutis Nastopka. Reikšmių poetika. Semioti kos bandymai. Vilnius: Baltos lankos, 217–230. Pajėdienė Jūratė 2018: Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlonė iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių. – Acta Linguistica Lithuanica 79, 64–104. Prieiga internete: 230 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI Daukantiškas Granausko alsavimas http://tapykla.elaba.lt/elaba-fedora/objects/elaba:4051988/datastreams/MAIN/content. Palijanskaitė Rima 2018: Vydūnas. Regėjimai, darbai, atradimai. Šiauliai: Lucilijus. Pivoras Saulius 2018: Politinės mąstysenos tradicijos Simono Daukanto istoriografijoje: respublikonizmas ir verslumas. – Darbai ir dienos 70, 90. Platonas 1981: Valstybė, parengė Jonas Dumčius, Ramutė Jankavičiūtė, Kristina Rickevičiūtė. Vilnius: Mintis. Ramonaite Valerija 2006: Pirminis Juozo Balččio „Parduotų vasarų“ ritmas. – Acta Humanitarica Universitatis Saulensis. Mokslo darbai. Šiauliai, 307–333. Prieiga internete: http://www.su.lt/images/leidiniai/Acta/Acta_1/Ramonaite.pdf. Razukas Dainius 2008: „Mėnuo kaktos“. Lauks lietuvių tradicijoje ir kurios netikėtos sąsajos. – Tautosakos darbai XXVI, 86–100. Subačius Giedrius 2018: Simono Daukanto Rygos ortografija (1827–1834). Vilnius: Lietuvos istorijos institutas leidykla. Vengris Antanas 1939: Kalbos ypatybės S. Daunto „Būdė“. – Židinys 11, 446–458. Гумовская Галина Н., 2018: Нейтрализация энтропии эстетической информации художественного текста за счет функционального сбоя ритма. – Известия Южного федерального университета. Филологические науки 1, 191–200. Prieiga internete: http://phil-journal.sfedu.ru/index.php/sfuphil/article/view/1128/1111. Кузьмина Н[аталья] А. 1999: Интернет и его роль в процессах эволюции поэтического языка. Екатеринбург–Омск. Prieiga internete: http://elar.urfu.ru/bitstream/10995/51/1/1220560.pdf. Окуджава Булат 2001: Я пишу исторический роман. Надежды маленький оркестрик. Лирика 50е–70е. Москва: ZEBRA. Топоров Владимир Н. 1993: Змей — человек судьбы. (к «средиземноморской персонологии»). Москва: Радикс. Эко Умберто 2005: Роль читателя: Исследования по семиотике текста. Пер. с англ. и итал. С. Серебряного. СПб.: Symposium; Москва: Изд-во РГУ. Straipsniai / Articles 231 ROMA BONČKUTĖ Breath-writing of Granauskas in Way of Daukantas SUMMARY The article discuses the influence of the works of Simonas Daukantas (1793–1864) on the prose of Romualdas Granauskas (1939–2014) with the focus on his short story Jaučio aukojimas (1975). The article refers to the researchers addressing intertextuality, rhythm in prosaic texts and the poetics of breathing in their works. First of all, the article draws the parallels between the biographies of the two authors, which determined their coinciding attitudes and world-views. Granauskas borrowed the concept of the history of Lithuania as the civilization of forests and the approach to Samogitia as special genius loci from Daukantas and further elaborated on them in his prose; he also took attention to personal freedom, respect for women, love for one’s mother tongue. It is believed that Daukantas’ flowing periodic sentences and his sonority of language made the greatest influence on Granauskas, who was gifted with absolute pitch. In Granauskas’ short story we find the theme prevalent in Daukantas’ Būdas senovės lietuvių, kalnų ir žemaičių: a relationship between Lithuanians and their homeland, the inherent ability to take a deep look at nature, to live in harmony with the environment, to be able to recover one’s strength and energy from the sun, fire, wind, land, trees, water. In his short story Granauskas does not hide his links with Daukantas’ works, cites the historian’s last name, does not hesitate to paraphrase the text and uses the historian’s vocabulary. Granauskas makes use of the devices employed by Daukantas to create rhythm by using repetitions of sounds in phrases as well as various, repetitive and differently expressed forms of the predicate, which are occasionally replaced with participial ones. Granauskas’ rhythmical prose also influenced other Lithuanian writers. Įteikta 2019 m. spalio 6 d. ROMA BONČKUTĖ Klaipėdos universitetas Salomėjos Nėries g. 5, LT-9227 Klaipėda, Lietuva [email protected] 32 Acta Linguistica Lithuanica LXXI