HARALD BICHLMEIER

Saksonijos mokslų akademija Leipcige, Martino Lutherio universitetas Halėje-Vitenberge ORCID id: orcid.org/0000-0003-0001-1677

Tyrimų sritys: onomastika (toponimija), istorinis germanų kalbų fonologijos tyrimas, indoeuropeistika, aljamiado tekstai.

DOI: doi.org/10.35321/all91-03

ETYMOLOGINIAI PAPILDYMAI PRIE „PASTABŲ APIE KAI KURIUOS LIETUVIŲ VANDENVARDŽIUS, PRASIDEDANČIUS AN-, IR JŲ NEBALTŲ GIMINAIČIUS“

Etimologiniai straipsnio „Pastabos dėl kelių lietuvių vandenvardžių, prasidedančių An-, ir jų nebaltiškos kilmės giminaičių“ papildymai

ANNOTACIJA

Ankstesniame straipsnyje „vandenvardžių ide. *en-/*on- šaknis“ buvo atmesta kaip išgalvota. Todėl tokie vandenvardžiai kaip liet. Anãtā, Anykštė preliminariai aiškinti remiantis ide. *h₂en- ‘semti vandenį’ šaknimi. Tačiau ši šaknis pirmiausia paliudyta anatolų kalbose, o šios šaknies tęsinių liudijimų vakarinėse indoeuropiečių kalbose yra nedaug ir kai kurie iš jų abejotini. Šiame straipsnyje pristatomas dar vienas galimas šios šaknies tęsinys vakarinėje indoeuropiečių kalbų srityje, būtent germanų kalbose, todėl sustiprėja prielaida, kad pirmiau minėtų lietuvių vandenvardžių pagrindas yra būtent ide. *h₂en šaknis.

RAKTINIAI ŽODŽIAI: baltų hidronimija, keltų hidronimija, „senosios Europos“ hidronimija, fonotaktika.

66

Acta Linguistica Lithuanica XCI

Etymologiniai papildymai prie „Pastabų apie kai kuriuos lietuvių vandenvardžius, prasidedančius An, ir jų nebaltų giminaičius“

ANNOTACIJA

Ankstesniame straipsnyje buvo aiškiai parodyta, kad „vandenvardžių ide. *en–/*on– šaknis“ yra fantazija. Todėl tokie vandenvardžiai kaip liet. Anatà ir Anýkštė preliminariai aiškinti remiantis ide. *h₂en- ‘semti (vandenį)’ šaknimi. Tačiau ši šaknis pirmiausia paliudyta anatolų kalbose, o šios šaknies tęsinių vakarinėse indoeuropiečių kalbose liudijimų yra nedaug, kai kurie net abejotini. Straipsnyje pateikiama dar viena forma, galimai tęsianti šią šaknį vakarinėse indoeuropiečių kalbose, tiksliau – germanų kalbose. Taigi prielaida, kad minėtuose lietuvių vandenvardžiuose taip pat slypi ide. *h₂en šaknis, netiesiogiai sustiprinama.

RAKTINIAI ŽODŽIAI: baltų hidronimija, keltų hidronimija, „senosios Europos“ hidronimija, fonotaktika.

1. Ankstesnių straipsnių serijoje, ypač „Pastabose apie kai kuriuos lietuviškus vandenvardžius, prasidedančius An, ir jų ne baltų giminaičius“ (Acta Linguistica Lithuanica 84 = Bichlmeier 2021a), tolesnio straipsnio autorius* nagrinėjo keletą Vokietijos vandenvardžių (pvz., Inn, senovės Aenus) ir Austrijos vandenvardžių (pvz., Enns, senovės ir viduramžių Anisa, Anisus), taip pat, žinoma, Lietuvos vandenvardžių (pvz., dehidroniminį pievos pavadinimą Anatà¹, upės pavadinimą Anýkštė, upės pavadinimą Anýkščiai; plg. LVŽ I 88 ir toliau, 102) ir Ukrainos (Onut; dešinysis Dniestro / Dnistro intakas)², ir tuo remdamasis

* Dėkoju dviem anonimams straipsnio recenzentams už vertingas pastabas ir nuorodas.

¹ Vardo morfologija dar nėra galutinai išaiškinta; tikriausiai reikėtų remtis baltų prokalbės *h₂en-oto– forma. Kartais svarstomas ryšys su žodžiu ‘antis’, plg. liet. ántis, prūs. antis < ide. *h₂enh₂ti, ko gero, atmestinas; baltų kalbose laringalas šioje pozicijoje, t. y. ne pirmame skiemenyje, nebuvo vokalizuotas. Ryšį su žodžiu ‘antis’ būtų galima nustatyti tik tuo atveju, jei šis žodis būtų baltų prokalbės reliktas, o tai, be abejo, labai mažai tikėtina.

² Šio vardo etimologija taip pat nėra tinkamai išaiškinta, plg. Trubačëv 1968: 220, nurodantį dvi galimybes: pirma, trakišką junginį *ana–utus ‘be vandens’ arba *ana–utus ‘ant vandens’ (plg. Utus, Plinius, Nat.hist. 3, 149), ir kt. (Detschew 1957: 349). Žinoma, tokioje kalboje kaip trakų kalba leksikos reikšmės dažnai turi likti abejotinos, nors priešdėlis an(a)-, regis, aptinkamas ir tvirtovės pavadinime Anasamus (Tabula Peutingeriana 8, 1: Anasamo), esančiame prie upės Asamus žiočių (Plinius, Nat.hist. 3, 149), šiandien bulg. Osâm (plg. Detschew 1957: 30). Antra, jis remiasi slavų *onutja > sen. bažn. sl. onušta ‘tam tikras lankymas’ ir kt. (ESIS 586), o tai yra ir Baltijos regione paplitęs upių pavadinimų motyvas; plg. liet. upėvardį Kurpininkė, lat. pelkėvardį Kūrpītes–purus, siejamą su liet. kūrpė, lat. kurpė ‘batas’ (plg. Vanagas 1981: 174). Pasirinkus pastarąjį sprendimą lieka neaišku, kur dingo pagrįstai rekonstruotas palatalizacijos požymis: tada upė turėtų vadintis *Onuč(a). – Čia (panašiai kaip ir senesnėje vokiškoje

Straipsniai / Articles

67

HARALD BICHLMEIER

nustatyti, ar tarp jų esama etimologinių sąsajų, ir, jei taip, kokių^³

Šių tyrimų rezultatas buvo trejopas: viena vertus, Vidurio Europos pavadinimai veikiausiai yra keltų kilmės ir gali būti kildinami iš uridg. šaknies *pen- ‘pelkė, lėtai tekantis vanduo’; kita vertus, onomastinėje literatūroje sklandanti „vandens šaknis *en-/*on-“ tėra fantazmas (kuris net IEW 311 ir toliau neminimas), dvasia, kurią Krahe išleido iš butelio ir kuri paprasčiausiai nenori į jį sugrįžti: visi leksiniai vienetai, pateikiami kaip šios šaknies egzistavimo argumentai, yra beverčiai, nes apeliatyvai visais atvejais yra keltų žodžiai, kurie pagal garsų dėsnius galėjo prarasti pradiniame uridg. *p, arba pavadinimai, kilę iš kadaise neabejotinai keltų apgyvendintos teritorijos ar bent jau iš teritorijos, kuri tam tikrą laiką galėjo būti apgyvendinta keltų; taigi jiems galioja tas pats, kas ir apeliatyvams. Ir net jei šaknis būtų žymima šiuolaikiškai kaip uridg. *h₁en(H)-, problema neišsispręstų, nes ir toliau nėra apeliatyvų, kuriuos reikėtų etimologizuoti vien remiantis uridg. *h₁en(H)-.

Trečia, paaiškėjo, kad šiame kontekste gali būti svarbi ir kita šaknis, būtent ide. *h₂en- ‘semti (vandenį)’: ši šaknis teoriškai gali slypėti už visų vardų (ir semantiškai tinkamų apeliatyvų), kurių pirmykštė forma prasidėjo prokeltų *an- (< ide. *h₂en-), germanų / baltų / slavų prokalbės *an- (< ide. *h₂en-/*h₂on-) arba prokeltų *on- (< ide. *h₂on-). Iš pradžioje minėtų vardų tai taikytina Enns / Anisa, liet. Anatà, Anýkštė ir kt., taip pat ukrain. Onut. Nereikėtų pernelyg susitelkti į žodynuose pateikiamą šaknies reikšmę – seniausių Europos sluoksnių vandenvardžiams svarbu tai, kad kiekviena pagrindinė šaknis reikštų ką nors, kas vienaip ar kitaip gali būti susiję su vandeniu arba vandens telkiniais.

2. Visoje argumentacijoje svarbų vaidmenį atliko ir galų glosa anam gl. paludem, paimta iš Endlicherio žodynėlio, išlikusio keliuose rankraščiuose (seniausias datuojamas tik 796 m. po Kr.). Tačiau dėl daugelio sugadintų vietų šio žodynėlio patikimumas, be abejo,

Literatūroje, kurioje dažniausiai remiamasi paslaptingąja „vandens šaknimi *en-/*on-“, vis dėlto dažniau remtasi archajišku dar proslavišku dariniu *h₂en-ont-o.

³ Kiti straipsniai, kuriuose nagrinėjami atskiri problemos aspektai: Bichlmeier 2010: 34 ir t.; 2018; 2020: 27 ir t.; 2021b; 2021c; 2023a: 50–52; 2023b: 56–59; Bichlmeier, Zimmer 2022: 59 su 30 pastaba, 107 ir t.

68

Acta Linguistica Lithuanica XCI

Addenda etymologica zu den „Anmerkungen zu einigen mit Anbeginnenden litauischen Gewässernamen und ihren außerbaltischen Verwandten“

vertinamas labai nevienodai. Nors galų anam semantiškai puikiai dera su kitais iš ide. *pen šaknies sudarytais apeliatyvais ir vardais (todėl ši sąsaja buvo nustatyta „nuo seno“), fonetiniu požiūriu jis išlieka problemiškas: jei neįvyko kokių nors perrašymo klaidų arba ypatingų galūnės fonetinių pokyčių, šis žodis yra galų *anā-. galininko vienaskaitos forma. Jei jis priklauso ide. *pen šakniai, šiai formai reikalinga prokeltų *nā- < ikiprokeltiška *pn̥-ā-. Tokia raida prieštarauja visoms fonotaktikos taisyklėms: jau ikiprokeltiška *pn̥-ā forma iš esmės negalėjo egzistuoti ir turėjo pasirodyti kaip *pnā, o vėliau prokeltų *(φ)nā (plačiau apie tai žr. toliau)⁴.

Išeitį iš šios dilemos suteikė prielaida, kad žodžio pagrindas yra ide. *h₂en-eh₂- > ikiprokeltiška *anā- > prokeltų *anā. Tačiau problemiška buvo tai, kad ide. *h₂en šaknis neabejotinai aptinkama tik anatolų kalbose, hetitų ḫan-i/ḫan- ‘semti (vandenį)’, taip pat dariniui DUGḫaneššar c. ‘semimo indas’ priklausančiuose duomenyse⁵; ne taip patikimai / galbūt armėnų hanem ‘išimu / pašalinu, ištraukiu, paimu’⁶ ir galbūt „taip pat etimologiškai ginčytinoje gr. ἄντλος m. ‘kilio dugno vanduo, triumo vanduo’ (jei < *h₂n̥-tlo-, ‘kas pasemta’?).“⁷

Taigi galų žodžio ir hetitų žodžių poros sąsaja yra patikima, su graikų žodžiu – nepatikima, o su armėnų – abejotina.

Būtų gerai ir etimologiją gerokai sustiprintų dar viena patikima sąsaja su vakarinių indoeuropiečių kalbų srities žodžiu.

Tokia sąsaja iš tiesų gali egzistuoti: vakarų germanų kalbose yra nedidelė žodžių grupė, suponuojanti pragermanų *unþī-, *unþiō f. ‘banga, vilnis’ pirmykštę formą; tai yra sen. vok. und(e)a f. ‘banga, potvynis’ (paliudyta nuo VIII a., pvz., ir Abrogans), vid. vok. ünde, unde st./sw.f. ‘banga, potvynis’, ankstyvosios naujosios vokiečių kalbos unde, ünde f. ‘potvynis, vilnis, banga’⁸, sen. saksų ūthia, ūdia f. ‘banga, vilnis’,

⁴ Žr., pvz., išsamų šios problemos aptarimą Bichlmeier 2021a: 201 ir t.

⁵ Plg. HEG I 144 ir t., 148; EDHIL 281 ir t.

⁶ Plg. EDAIL 389, 636 ir t.; jei tik ne < ide. *senh₂- (plg. apie šią šaknį LIV² 532 ir t.).

⁷ Plg. GEW I 114 (su senesne, šiandien visuotinai atmesta etimologija, grindžiama ide. *semh₂- ‘semti’ (plg. apie šią šaknį LIV² 531); DÉLG 89, 1272 (papildomai su etimologija iš gr. ἄν(α)- + ide. *telh₂- ‘pakelti aukštai’ (plg. apie šią šaknį LIV² 622 ir t.); EDG I 109 (sąsaja su hetitų ḫan-).

⁸ Visiškai nesusijęs lot. unda f. ‘banga, vilnis’, sutampantis su kai kuriomis senąja vokiečių kalba paliudytomis formomis, nepaisant sutapimo ir nepaisant praktiškai tokios pačios reikšmės, yra

Straipsniai / Articles

69

HARALD BICHLMEIER

frankų kalbos unda f. ‘srovė’, vid. nyderlandų onde, unde f. ‘tėkmė, srovė’, sen. anglų ýð f. ‘banga, potvynis, jūra, vandenynas’; sen. islandų uðr, unnr f. ‘banga, vilnis’, islandų unnur f. ‘tas pats’.⁹

Vok. prokalbės *unþi-/*unþijō tęsia prokalbės * (H)unt(ii)o arba *(H)unþ(ii)o formas. Tam potencialiai gali tikti bent šios šaknys kaip pagrindas arba jos jau buvo pasitelktos etimologizuojant: jei manoma, kad *t yra priesagos dalis: 1) uridg. *h₂en- ‘(vandenį) semti’, 2) uridg. *h₂/₃u̯en- ‘išsirieti’; jei *t yra šaknies dalis: 3) uridg. *ned- ‘būti / tapti šlapiam’ < ‘ošti, griaudėti’.

(Anatolistinėje) literatūroje pirmenybė teikiama 2 variantui ir reguliariai siejama su hetitų ḫuu̯a(n)ḫueššar n. ‘banga’, ḫuu̯anḫuu̯analaš ‘kūno dalis’, palajų ḫuwaṇḫuwaṇi- ‘krūtinė (liemuo)’, klasikinės luvų kalbos ḫūwaṇḫuwaṇala- ‘?’. Pagal šį aiškinimą germanų prokalbės žodis remiasi ide. *h₂/₃u̯n-t(ii)o-, taigi ‘banga’ interpretuojama kaip ‘(iš)tinęs (vanduo)’. Tačiau šiame sprendime neatsižvelgiama į tai, kad pagal indoeuropiečių prokalbės fonotaktikos taisykles postuluojamos ide. *h₂/₃u̯n-t(i)o- pirmykštės formos balsiavimas turėtų būti kitoks, todėl germanų prokalbės forma turėtų būti *u̯unþ(ii)ō (plg., pvz., ide. *urǵ- ‘dirbti’ > pragerm. *uurkin got. waúrkjan ‘dirbti’, ide. *u̯lH- > pragerm. *u̯ulin got. wulan ‘virti, banguoti’). Greta pastarųjų leksikemų visada esama ir žodžio formų su pilno laipsnio šaknimi, kurios iš esmės galėjo skatinti pradinio *u išlaikymą, o greta prokeltų / ide. *h₂/₃u̯n-t(i)o- tokių formų neaptinkama; vis dėlto išlieka pagrindinės formos fonotaktiškai neleistino balsiavimo problema.

Pavieniui literatūroje taip pat aptinkamas siejimas su ide. *net- šaknimi, kuri esą turėtų būti ide. *ned- ‘būti / tapti šlapiam’ variantas; tokiu atveju pagrindas būtų prokeltų *n̥t-(i)o-. Kadangi šaknis *nets kitur neaptinkama, taigi tokios šaknies prielaida yra visiškai ad hoc, šio sprendimo atsisakytina.

Taigi pragermanų *unþi-/*unþijō būtų galima rekonstruoti ir kaip prokeltų *h₂n-t(i)o-, tačiau dėl to reikėtų ir problemiško semantinio

ryšio su sen. vok. unda, undea nebuvimo (plg. LatEW II 816 ir t.; DÉLL 746; EDLIL 641).

⁹ Schützeichel 2012: 349; Starck, Wells 1971–1990: 667; Schützeichel, hrsg., 2004 X 173; MH II 1775; Götze 1920: 216; Baufeld 1996: 234; DW XXIV 433 ir t.; EDPG 560 ir t.; Tiefenbach 2010: 433; Berr 1971: 336 (s.v. sēo–ūdia); Lasch, Borchling 1928 ir t. III 205 ir t. (unde¹); ONW s.v. unda; Verwijs, Verdam 1885–1941 III 539; V 306 (onde¹); VIII 851 (unde¹); Holthausen 1974: 413; Bosworth 1898: 1301; Toller 1921: 753; de Vries 1962–1977: 632, 635 (unnr³); Jóhannesson 1956: 129; Jónsson 1931: 577, 582 ir t. (unnr⁴); Magnússon 1995: 1088 (unnur²) (šaltiniai išnašoje pateikiami temine tvarka).

70

Acta Linguistica Lithuanica XCI

Addenda etymologica zu den „Anmerkungen zu einigen mit Anbeginnenden litauischen Gewässernamen und ihren außerbaltischen Verwandten“

būtų reikalingas poslinkis: ‘semtinas / pasemtas (vanduo)’ > ‘potvynis’ > ‘banga’?

Be to, visiems trims pasiūlymams reikalinga kirčiuota nulio laipsnio šaknis. Tai galima paaiškinti kirčio atitraukimu substantyvuojant iš pradžių galūnėje kirčiuotą, todėl ankstyvuoju žodžio raidos etapu šaknyje automatiškai nulio laipsnio veiksmažodinį būdvardį. Nė vienas aiškinimas neapsieina be specialių prielaidų.

3. Taigi, kas iš to išplaukia?

Dabar, kai „vandenvardžių šaknis *en-/*on-“ įrodyta esanti fikcija, net jei ji tinkamai rekonstruojama kaip ide. *h₁en(H)-, baltų ir slavų vardams kaip tikėtinas pagrindas lieka pragerm. *h₂en- ‘semti (vandenį)’. Ši šaknis galbūt turi tęsinių keltų ir germanų kalbose: galų anam ir sen. airių an ‘vanduo, šlapimas’ galbūt kaip tik remiasi šia šaknimi, nes tradicinis šių žodžių kildinimas iš ide. *pen- įmanomas tik darant specialias prielaidas dėl fonotaktikos. Galimą ide. *h₂en egzistavimą vakarinėse indoeuropiečių kalbose galbūt patvirtina ir germanų kalbos: pragerm. *unþī-, *unþiō- ‘banga, vilnis’ galima neprieštaringai paaiškinti remiantis ide. *h₂en (ide. *h₂n̥-t[i]ō- → pragerm. *h₂n̥-t[i]ō- → pragerm. *unþ[i]a-), o kitaip, aiškinant dažniausiai teikiama pirmenybė pirmykštei ide. *h₂/₃u̯n-t(i)ō- formai, siejamai su ide. *h₂/₃u̯en- ‘išsirieti, išlinkti’ šaknimi; pagal garso dėsnius germanų kalboje iš jos turėtų išsirutulioti pragerm. *u̯unp(ij)a-, tačiau tai neatspindi faktiškai paliudytų žodžių formų.

Nors galutinio įtikinamo įrodymo nėra, tai, kad vis labiau tikėtina, jog ide. *h₂en šaknis buvo ir vakarinėse indoeuropiečių kalbose, netiesiogiai didina tikimybę, kad ji yra ne tik austriško vandenvardžio Anisa / Enns, bet ir ukrainiečių vandenvardžio Onut bei lietuvių vandenvardžių Anatā, Anýkštė ir kt. pagrindas.

Straipsniai / Articles

71

HARALD BICHLMEIER

LITERATŪRA

Baufeld Christa 1996: Kleines Frühneuhochdeutsches Wörterbuch. Lexik aus Dichtung und Fachliteratur des Frühneuhochdeutschen, Tiubingenas: Max Niemeyer Verlag.

Berr Samuel 1971: An Etymological Glossary to the Old Saxon Heliand, European University Papers, Ser. 1: German language and literature, 33, Bernas, Frankfurtas: Herbert Lang & Co. Ltd.

Bichlmeier Harald 2010: Bavarijos ir Austrijos vietovardžiai bei vandenvardžiai indoeuropeistiniu požiūriu. – Blätter für oberdeutsche Namenforschung 46, 3–63.

Bichlmeier Harald 2018: Apie Inno vardą: žinoma ir pamiršta. – Namenkundliche Informationen 109/110, 53–62.

Bichlmeier Harald 2020: Tyrimų apžvalga: senesnių Europos (vidurio) kalbos sluoksnių toponomastika (I dalis): Wiesinger, Peter ir Greule, Albrecht: Baiern und Romanen. Zum Verhältnis der frühmittelalterlichen Ethnien aus der Sicht der Sprachwissenschaft und Namenforschung. Narr Francke Attempto Verlag Tiubingene, 2019. 250 puslapių. Įrišta, 49,99 EUR. ISBN: 978-3-7720-8659-5. – Kratylos 65, 1–85. DOI: doi.org/10.29091/KRATYLOS/2020/1/1/.

Bichlmeier Harald 2021a: Pastabos apie kai kuriuos lietuvių vandenvardžius, prasidedančius An ir jų nebaltų giminaičius. – Acta Linguistica Lituanica 84, 190–219. DOI: doi.org/10.35321/all84-09.

Bichlmeier Harald 2021b: Upėvardis Inn, Okamo skustuvas ir šiuolaikinė indoeuropeistika. – Zeitschrift für celtische Philologie 68, 15–38. Prieiga: https://www.degruyter.com/document/doi/10.1515/zcph-2021-0003/html. DOI: doi.org/10.1515/zcph-2021-0003.

Bichlmeier Harald 2021c: Apie dvi vaiduokliškas baltų hidronomastikos šaknis: ide. *(h₁)leik ir *en-/*on-. – Akademīka Jāņa Endzelīna 148. dzimšanas dienas atceres starptautiskā zinātniskā konference „Baltijas onīmi: no sendienām līdz mūsdienām”. Tēzes. / International Scientific Conference „Baltic onyms: from past to present” to commemorate the ^148ᵗʰ academician Jānis Endzelīns anniversary. Abstracts, parengė K. Mežapuķe, D. Streļevica-Ošiņa, L. Balode, Ryga: Latvijas Universitāte Latviešu valodas institūts, 7–38. DOI: doi.org/10.22364/ajeszk.2021.bosm.

Bichlmeier Harald 2023a: Indoeuropeistinės pastabos apie austrišką vandenvardį Enns. – Österreichische Namenforschung 49, 41–70.

Bichlmeier Harald 2023b: Mintys apie šiuolaikinę metodologiją ir vaiduokliškas „senosios Europos“ bei baltų onomastikos šaknis / Pārdomas par modernu metodoloģiju un spoku saknēm „seneiropēšu“ un baltu onomastikā. – Linguistica Lettica 31(2), 34–67. Prieiga: https://lavi.lu.lv/wp-content/uploads/2024/05/Linguistica_Lettica_31.2-1.pdf.

72

Acta Linguistica Lithuanica XCI

Addenda etymologica zu den „Anmerkungen zu einigen mit Anbeginnenden litauischen Gewässernamen und ihren außerbaltischen Verwandten“

Bichlmeier Harald, Zimmer Stefan 2022: Die keltischen Flussnamen im deutschsprachigen Raum. Ein keltologisch-indogermanistischer Kommentar zum Deutschen Gewässernamenbuch, su keturiais A. Dicklberger žemėlapiais, Münchener Studien zur Sprachwissenschaft, Beiheft 32, Detelbachas: Verlag J. H. Röll.

Bosworth Joseph 1898: An Anglo-Saxon Dictionary, redagavo ir papildė T. N. Toller, Oksfordas: Oxford University Press.

DÉLG – Chantraine Pierre. Dictionnaire étymologique de la langue grecque. Histoire des mots, naujasis leidimas, Paryžius: Klincksieck, 2009.

DÉLL – Ernout Alfred, Meillet Antoine. Dictionnaire étymologique de la langue latine: histoire des mots, 4-ojo leidimo, papildyto J. André priedais ir pataisymais, pakartotinis leidimas, Paryžius: Klincksieck, 2001.

Detschew Dimiter 1957: Die thrakischen Sprachreste, Austrijos mokslų akademija, Filosofijos-istorijos klasė, Schriften der Balkankommission, Linguistische Abteilung, 14, Viena: pagal pavedimą R. M. Rohrer.

de Vries Jan 1962–1977: Altnordisches etymologisches Wörterbuch. 2-asis pataisytas leidimas, Leidenas: Brill.

EDG – Beekes Robert S. P. Etymological Dictionary of Greek, padedant L. van Beek, Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series, 10, Leidenas, Bostonas: Brill, 2010.

EDAIL – Martirosyan Hrach. Etymological Dictionary of the Armenian Inherited Lexicon, Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series, 8, Leidenas, Bostonas: Brill, 2010.

EDHIL – Kloekhorst Alwin. Etymological Dictionary of the Hittite Inherited Lexicon, Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series, 5, Leidenas, Bostonas: Brill, 2008.

EDLIL – de Vaan Michiel. Etymological Dictionary of Latin and the other Italic Languages, Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series, 7, Leidenas, Bostonas: Brill, 2008.

EDPG – Kroonen Guus. Etymological Dictionary of Proto-Germanic, Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series, 11, Leidenas, Bostonas: Brill, 2013.

ESJS – Havlová Eva et al. Senosios slavų kalbos etimologinis žodynas 1–14, Praha: Academia, 1989–2008; 15–21, Brno: Tribun EU, 2010–2022.

DW – Grimm Jacob, Grimm Wilhelm et al.. Deutsches Wörterbuch, 1–16 tomai (ir šaltinių rodyklė, 1971), Leipcigas: S. Hirzel, 1854–1954. [Pirmojo leidimo perspaudas, 1–33 tomai, Miunchenas: dtv 1999]

Strajpsniai / Articles

73

HARALD BICHLMEIER

GEW – Frisk Hjalmar. Griechisches etymologisches Wörterbuch, 3 Bde., Indogermanische Bibliothek: Reihe 2, Wörterbücher, Heidelbergas: Carl Winter Universitätsverlag, 1960–1972.

Götze Alfred 1920: Frühneuhochdeutsches Glossar. Antras, gerokai papildytas leidimas, Kleine Texte für Vorlesungen und Übungen, 101, Bona: A. Marcus und E. Weber’s Verlag.

HEG – Tischler Johann. Hethitisches etymologisches Glossar, su G. Neumanno ir E. Neu indėliu, Innsbrucker Beiträge zur Sprachwissenschaft, 20, Insbrukas: Insbruko universiteto Kalbotyros institutas, 1977–2016.

Holthausen Ferdinand 1974: Altenglisches etymologisches Wörterbuch, 3-iasis nepakeistas leidimas, Germanische Bibliothek, 2 serija: žodynai, Heidelbergas: Carl Winter Universitätsverlag.

IEW – Pokorny Julius. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch 1, Miunchenas, Bernas: Francke, 1959.

Jóhannesson Alexander 1956: Ísländisches etymologisches Wörterbuch, Bernas: Francke.

Jónsson Finnur 1931: Lexikon poeticum antiquæ linguæ septentrionali / Ordbog over det norsk-islandske skjaldesprog, 2-asis leidimas, Kopenhaga: S. L. Møllers bogtrykkeri.

Lasch Agathe, Borchling Conrad 1928 ir toliau: Mittelniederdeutsches Handwörterbuch, 3 tomai, Noimünsteris: Wachholtz.

LatEW II – Walde Alois, Hoffmann Johann Baptist. Lateinisches Etymologisches Wörterbuch, 2 tomai, Indogermanische Bibliothek: 1 skyrius, Indogermanistikos vadovėlių ir žinynų rinkinys, 2 serija, žodynai, Heidelbergas: Carl Winter Universitätsverlag, 1930–1954.

LIV^² – Lexikon der indogermanischen Verben, vadovaujant H. Rixui, parengė M. Kümmelis, T. Zehnderis, R. Lippas, B. Schirmeris, Vysbadenas: Reichert, 2001.

LVŽ I – Lietuvos vietovardžių žodynas 1 (A–B), red. kolegija L. Balode, V. Blažek, G. Blažienė, V. Kardelis, A. Ragauskaitė, S. Temčinas, J. Udolph, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2008.

Magnússon Ásgeir Blöndal 1995: Íslensk orðsjafabók 3., pataisytas leidimas. Reikjavikas: Orðabók Háskólans.

MH – Lexer Matthias. Mittelhochdeutsches Handwörterbuch. Zugleich als Supplement und alphabetischer Index zum Mittelhochdeutschen Wörterbuche von Benecke–Müller–Zarncke, 3 tomai, Leipcigas: S. Hirzel, 1872–1878.

74

Acta Linguistica Lithuanica XCI

Etymologiniai papildymai prie „Pastabų apie kai kuriuos lietuvių vandenvardžius, prasidedančius An, ir jų nebaltų giminaičius“

ONW – Oudnederlands Woordenboek. Prieiga: http://www.inl.nl/onderzoek-a-onderwijs/lexicologie-a-lexicografie/onw.

Schützeichel Rudolf, sudarytojas, 2004: Althochdeutscher und Altsächsischer Glossenwortschatz, parengta dalyvaujant daugybei šalies ir užsienio mokslininkų, 12 tomų, Tiubingenas: Niemeyer.

Schützeichel Rudolf 2012: Althochdeutsches Wörterbuch, 7-asis, pataisytas ir patobulintas leidimas, Berlynas, Bostonas: Walter de Gruyter.

Starck Taylor, Wells John Christopher 1971–1990: Althochdeutsches Glossenwörterbuch (mit Stellennachweis zu sämtlichen gedruckten althochdeutschen und verwandten Glossen), Heidelbergas: Carl Winter Universitätsverlag.

Tiefenbach Heinrich 2010: Altsächsisches Handwörterbuch. A Concise Dictionary of Old Saxon, Berlynas, Niujorkas: Walter de Gruyter.

Toller T. Northcote 1921: An Anglo-Saxon Dictionary. Supplement, Oksfordas: Oxford University Press.

Trubačëv Oleg N. 1968: Nazvanija rek pravoberežnoj Ukrainy, Maskva: Nauka.

Vanagas Aleksandras 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas.

Verwijs Eelco, Verdam Jacob 1885–1952: Middelnederlandsch woordenboek, 11 tomų. ’s-Gravenhage: Martinus Nijhoff.

Straipsniai / Articles

75

HARALD BICHLMEIER

Etimologiniai straipsnio „Pastabos dėl kelių lietuvių vandenvardžių, prasidedančių An-, ir jų neb altiškos kilmės gim inaičių“ papildymai

SANTRAUKA

Ankstesniame straipsnyje senoji indoeuropietiška vandens telkinius įvardijanti *en–/*onšaknis – [„Gewässerwurzel urindg. *en–/*on-“] – klaidingai traktuota kaip fikcija. Dėl šios priežasties tokius vandenvardžius kaip liet. Anatà, Anykštė bandyta aiškinti remiantis sen. ide. šaknimi *h_₂en- ‘semti vandenį’, kuri iš esmės būdinga anatoliškajam vardynui. Iš jos kilusių šaknų paliudijimai vakariniame indoeuropiečių areale yra reti, o kartais ir abejotini. Šiame straipsnyje pateikiami minimos šaknies vėlesnieji dariniai, rasti vakarinių indoeuropiečių, šiuo atveju germanų, areale. Jie sustiprina teiginį, kad minėtų lietuvių vandenvardžių pagrindą sudaro sen. ide. šaknis *h_₂en-.

Įteikta 2024 m. liepos 23 d.

HARALD BICHLMEIER

Sächsische Akademie der Wissenschaften zu Leipzig Darbo vieta Jenoje: Etymologisches Wörterbuch des Althochdeutschen Zwätzengasse 12a D–07743 Jena [email protected]

Martino Lutherio universitetas Halėje-Vitenberge Orientalistikos institutas Indoeuropeistikos ir bendrosios kalbotyros seminaras Ludwig-Wucherer-Str. 2 D–06108 Halle (Saale) [email protected]

76

Acta Linguistica Lithuanica XCI