DISKUSIJOS, SVARSTYMAI, PASTABOS

JONAS KLIMAVIČIUS

WOHER „JŪRĖ“ UND WAS AUS „JŪRĖ“? JŪRĖ UND WAS AUS JŪRĖS

SCHLÜSSELWÖRTER: Fremdwörter, Namen; jorė, Jorūnė, Joris.

In der litauischen Sprachwissenschaft ist die Sache seit hundert Jahren klar, doch seit mehr als einem halben Jahrhundert wird sie immer wieder durcheinandergebracht.

1912 erschien in Sankt Petersburg als Separatdruck eine auf Russisch verfasste Studie des noch recht jungen, aber bereits gereiften und produktiven, stark der Etymologie zugeneigten Sprachwissenschaftlers Kazimieras Būga für die Publikation der Kaiserlichen Akademie der Wissenschaften, Lituanica (49 S.). Ihr erster Teil ist der Chronologie der Entlehnungen aus dem Russischen gewidmet (wie bekannt, überwiegend der relativen Chronologie). Der hier relevante Fall – russ. я (aus urslaw. ia) erscheint in litauischen Entlehnungen als jo: яворъ → jōvaras, ярь → jōrė (oder ē: пятница → pėtnyčia). Gleich vorweg: Die genetische Entsprechung des russ. я ist en (in): пять: penki, пята: petis, опять: atpent, зять: žentas; вязь: vinkšna, мять: minti... Die gemeinsame genetische Herkunft lässt sich leicht von einer Entlehnung unterscheiden, wenn man мясо: žem. ir pr. mensa mit der Entlehnung mėsą vergleicht. Die gemeinsame genetische Entsprechung des russ. ярь wäre *enris oder *ėris, doch solche Formen gibt es nicht.

Jorės und die Bedeutungen und Quellen verwandter Wörter werden etwas später ausführlich angegeben; vorerst genügt die Feststellung, dass keines davon zum Wortschatz der alten Schriftsprache oder der modernen Standardsprache gehört und in keiner Bedeutung für sie erforderlich ist, sodass es eindeutig als Fremdwort einzustufen ist. Dennoch gab es mehr als einen Verstoß gegen diese Wahrheit; ein Ende dieses Übels ist nicht abzusehen, und seine Folgen sind mitunter schwerwiegend.

Der Lexikograf Jonas Baronas machte sich diese Erklärung von K. Būga nicht zunutze: зелень – ž alumas, žali darylai; žalumynai, (pavasario) jorė; daržovės-ių; žaliuonys-ių, žalesas (pelesiai), зелениться – joruoti RLŽ 1924. Einige Jahrzehnte später taten es auch Vytautas Baronas und Vincas Galinis: зелёный – 1. grün,

256

KALBOS KULTŪRA | 86

grünlich, grünchen, kleines Grün, jorùs, зеленоватый – grünlich, grünlich-grau, jõrsvas, зеленеть 2. und зеленеться – grün werden, jorúoti RLKŽ I 1967.

Fast ein halbes Jahrhundert verging, bis Zigmas Zinkevičius die dreibändige Ausgabe von K. Būgas Rinktinių raštų herausgab und die Angelegenheit um jorės leicht zugänglich wurde (Būga 1958: 347).

Metais anksčiau išėjo ir LKŽ IV 1957. Čia su visais pirminiais ir antriniais (kartotiniais) šaltiniais (ir 2 reikšmėmis) išsamiai pateikta jorė – 1. „žaluma (pavasario)“: Kaip jorė žaliuoj Alsėdžiai. Pažaliavo kaip jorė A. Kašarauskas. Jorė yra žalesa pavasarį A. Juškos žodynas [ir A. Pabrėžos jorybė], 2. „žali dažai; metalo pažaliavimas (vario junginys)“: Medis žalias it jorė. O kas tai yra jorė? – Tokia žalia dažyve J. Jablonskis (be abejo, iš žemaičių tarmės); A. Kašarauskas (be sakinio). Toliau – būdvardžiai jorus „šviesiai žalias“: Laukas jorus, pieva jori, žali S. Daukantas. Pagal įvairumo medžių įvairios barvos [t. y. spalvos]: jau tamsiai, jau skaidriai jori arba truputį gelsva S. Daukantas (ir abstraktas jorumas S. Daukantas), jorsvas „žalsvas“ S. Daukantas, veiksmažodžiai jorúoti „žaliuoti“: Žolė, medis jorúo[ja] pavasarį, t. y. žaliuo[ja]; jōruoti BŽ (t. y. RLŽ 1933), joriuoti: Dygsta, auga, joriuoja, žydi ir neša brandį S. Daukantas (dar ir A. Pabrėža), jorti „pradėti žaliuoti; darytis žaliam; žalti“ S. Daukantas, pajorinti „pažalinti“ A. Pabrėža. Ne spalvinių (kaip aiškės iš etimologijos, pirmesnių) reikšmių yra joras [LKŽ IV j yra apversta] „pavasario sėja; vasariniai javai“: Ir pasejau daugel jorų, oi, oi, oi, iš tų jorų daug bajorų, oi, oi, oi Lietuvių tautosakos rankraštynas. Kadangi lokalizacijos nėra, jei būtų iš r kietinimo ploto netransponuotas (derantis su bajorų), ne tarmiškai būtų jorių, taigi ta pati jorė (ar joris), o ne joras (šis fonetiškai negalėtų būti rusybė, o būtų jau lenkybė). Tačiau dėl arealinio motyvų ši galimybė būtų įmanoma nebent tik kaip koks tautosakinis reliktas. Dar yra būdvardis jorinis „ankstyvas“ (apie augalus): Jorines bulves pirkau A. Juškos žodynas ir „ištįsęs“ (?): [Augalų] Siūlai joriniai A. Pabrėža, būdvardinis daiktavardis – A. Pabrėžos naujadaras jorinė „miškuose ant puvenų augantis ausūninių šeimos saprofitinis grybas“ (Peziza aeruginosa) ir veiksmažodis jorėti „augti, plisti (?)“: Maras taip laisvai jorėjo, jog trečioji dalis svieto beliko S. Daukantas.

Die Wortfamilie von jorės ist also recht groß, die Bedeutungsvielfalt beträchtlich; das Verbreitungsgebiet reicht nicht über den žemaitischen Dialekt hinaus, und innerhalb des Dialekts sind die Wörter nur begrenzt verbreitet und wenig häufig. Das Phänomen wirkt neu und nicht im Verschwinden begriffen, sondern schlicht nicht weit verbreitet und auf sein Gebiet beschränkt.

Alle Wörter der Wortfamilie von jorės sind im LKŽ IV 1957 ohne das Fremdwort kennzeichnende Kreuzchen (×) aufgeführt. K. Būgas Lituanica (1912) war bereits eine Rarität; seinen Rinktinių raštų Band I (1958) gab es noch nicht, und wahrscheinlich gab es auch noch nicht Ernst

J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jorė ir kas iš jorės

257

Fraenkelio Litauisches etymologisches Wörterbuch I t. (LEW I 1962), ėjusių sąsiuviniais nuo 1955 m., atitinkamo sąsiuvinio (su p. 194–195). E. Fraenkelis pateikia ir S. Daukanto Būdo dievavardį Jōris, -ē „der grüne Gott oder Göttin des Frühlings“. Šitai reikia atskleisti ir patikslinti: Vadino jį [dievą], kaip sakiau, J o r e, nesgi kožnas žino, jog pavasarį, sniegu padribus, kad kiele ledą išspiria, tad pasirodo laukuose ir krūmuose J o r ē, beje, žalesa S. DaukR I 1976 503. Beje, LKŽ IV 1957 šis S. Daukanto sakinys (patrumpintas – nuo žodžio pavasarį) priskirtas... Jonui Jablonskiui (matyt, paimtas iš jo žodyno kartotekos ar raštų, kur pateiktas kaip kalbos duomuo – pavyzdys) ir padarytas (gal J. Jablonskio) bendriniu. Dar yra J o r ē s dievas S. DaukR I 1976 504 ir jos šventė: Pirmoji šventė buvo pavasario, T r i m p o s, arba J o r ē s švente vadinama S. DaukR I 1976 539. Čia veikiausiai prie baltiško, bet neskaidraus dievavardžio Trimpas pridėtas – greičiausiai paties S. Daukanto – motyvuotas naujavardis Jorė (prie jos ir Trimpo giminė – gramatinė ar ir lytinė? – Trimpa), nesupratus, kad jorė – nelietuviškas žodis (užtai žemaitiškas!..). Tarsi labai liaudiškas formul inės vartosenos pavyzdys pateikiama dvigubai mažybinė Jorė: pašaro stokodami, dejuoja senų įpročių: „Ai J o r u t a l e, kame esi?“ S. DaukR I 503 (dar ir 541).

Die Linguistin Birutė Vanagienė, Herausgeberin der Texte aus den Schriften von S. Daukantas, führt in ihren zusammengestellten Glossaren jorinti S. DaukR I 1976, joreti S. DaukR II 1976, S. DaukIstŽ II 1995, joriuoti S. Dauk S ir V 1984 wie LKŽ IV 1957 an, also ohne die Kennzeichnung sl. (Slawismus). Doch E. Fraenkel sagt bereits ausdrücklich: „Zugrunde liegt russ. jarb „Sommerkorn, Sommergetreide, Erzeugungskraft, Grünspan“ (LEW I 1962). Unter Berufung auf Jan Otrębski erinnert er daran, dass selbst Franz Specht 1944 die Fremdheit der jorės nicht gekannt habe, verweist jedoch auch auf den viel früheren – noch vor K. Būga liegenden – ersten Nachweis der Entlehnung von jorė durch Aleksander Brückner: seine Dissertation Die slawischen Fremdwörter im Litauischen (1877; also 35 Jahre früher als Būga).

In seinem großen Werk von 1927 – Słownik etymologiczny języka polskiego (Nachdruck 1970) – weist A. Brückner bei der Etymologisierung des polnischen jar, einer veralteten Bezeichnung für „wiosna“ (jarka – 1) Sommergetreide, 2) junges Schaf; jary – 1) sommerlich, 2) veraltet: jung; stark, kräftig, rege, 3) veraltet: leuchtend, bunt; jarzyna – 1) Gemüse; jarzyć się – 1) glühen, funkeln; flammen; 2) glänzen, leuchten LeLieŽ 1979), zunächst auf den urslawischen Ursprung hin und hebt den für uns wichtigen Umstand hervor, dass es im Litauischen keine verwandte Entsprechung gibt (ergänzen wir: auch in den baltischen Sprachen nicht); anschließend stellt er es zu dt. Jahr (got. jēr) und avest. jar- – „Jahr“, gr. hōra „Jahreszeit; Jahr“; hōros „Jahr“, lat. hornus „jährlich, diesjährig“ SEJP 1970.

258

KALBOS KULTŪRA | 86

Maxo Vasmerio Russisches etymologisches Wörterbuch (1950–1958, rus. vert. 1964–1973) šiuo reikalu LKŽ IV 1957 dar negalėjo padėti, bet nepasinaudota daugelio ir vėliau. Rus. tarm. яpb – vasarojus, церков. sl. яpa – pavasaris, sen. rus. яpb – pavasarinis; vasarinis – prosl. jarb giminiški avest. yāra – metai, gr. ὥρᾱ – metų laikas; metas, ὥρος – laikas; metai, got. jēr – metai, lot. hōrnus – šiemetis, taip pat turi plačią giminę slavų kalbose (ЭСРЯ IV 1973), iš kurios čia minėtini tik būdingų reikšmių rusiški žodžiai, turintys lietuvių kalboje giminiškų atitikmenų: ярица – vasarojus; vasaručiai (rugiai, kviečiai), яровина tarm. – vasarojus, яровище tarm. – vasarojiena; ярка, ярочка – jauniklė (nesiėriavusi) avis, яроводье tarm. – (upės) pavasario potvynis, ярутка – čiužutė (Thlaspi) RLKŽ IV 1985, ярина „яровое“, яровик „šieme­tis gyvulys arba augalas“, ярчук „šuniukas“, яpeц „metinis bebras“, ярица „jauniklė avis“ (ярина „avių vilna“, bulg. ярина „ožkų gaurai“; яри́га „šiurkštus audeklas ar drabužis“): liet. ėras, pr. eristian, gr. ἔριφος „ožys“, lot. aries „avinas“, arm. oroj „ėriukas“; ярые пчёлы „pirmasis vasaros spiečius“ ЭСРЯ IV 1973 (toliau eitų яровой (яровой хлеб, яровые), ярый (ir ярость), яростный, яровитый, ярыть, ярыться.

Jrūlo, „eine Strohpuppe zum Vertreiben böser Mächte in der Johannisnacht“, wurde früher als heidnische Gottheit zu deuten versucht, doch dafür gibt es keinen Beleg. Ярослав (vgl. Igors Wurzel ярый Тур Всеволод) wird auch mit gr. εὔωρός „stark, unverschnitten“ (vom Wein) in Verbindung gebracht, fälschlich mit lat. īra „Zorn“ (ЭСРЯ IV 1973).

LKŽ IV 1957 fügte fälschlich zu jorė 1. auch 2. „grüne Farbe; Grünspan an Metall (...)“ hinzu – tatsächlich handelt es sich um ein etymologisches (nicht semantisches) Homonym, eine weitere Entlehnung aus dem Russischen яpb II (яpb¹ dial. Sommergetreide, яpb² vulg. = ярость RKLŽ IV 1985), das seinerseits ebenfalls eine Entlehnung aus dem mittelgriechischen < neugriechischen ἰάρι(ου) ist; vgl. altgr. ἰός „Gift“ (ЭСРЯ IV 1973).

Über das Altpreußische erschließt sich die entlegenste etymologische Bedeutung – preuß. gorme „Hitze“: toch. A śärme „Sommer“, arm. jerm „warm“, jēr „Wärme“, gr. θερμός „warm“, θερμασσα „Ofen“, lat. formus „heiß“ (ПЯ II 1979), obwohl „Sommer“ im Altpreußischen dagis heißt: lit. daga (zu degti) „Hitze; Ernte“, dagoti „die Ernte einbringen, abernten“, got. dags (dt. Tag) „Tag“ (ПЯ I 1975, PKEŽ I 1988).

Jõrė, laimei, nepateko į Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (1954, 1972, 1993...), net į jo tam tikrus pirmtakus – Lietuvių kalbos rašybos žodyną (Kaunas, 1948, 148–381), Lietuvių kalbos vadovo (Lietuvių tremtinių bendruomenė, Bielefeld, 1950) žodyną (157–604).

Doch im V. Band des Wörterbuchs der litauischen Schriftsprache (litauisch-deutscher Teil, zusammengestellt von Alfred Senn und Antanas Salys, Heidelberg, 1968) bei den Eigennamen

J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jorė ir kas iš jorės

259

sąrašą, be abejo, sudarytą Antano Salio, pateko Jorūnė (Salys 1983). Ji greičiau ne savo (žemaičio!) susidaryta iš jorės ar S. Daukanto Jorės, o paimta iš Vinco Mykolaičio-Putino Raštų II t. (1960) – dramatizuotos poemos Skalbių mergelė valdovo Jorgės dukters vardo.

Trejais metais vėlesniame Kazio Kuzavinio ir Bronio Savukyno Lietuvių vardų etimologiniame žodyne gal dėl to, kad vardas literatūrinis, Jorūnės nėra (LVEŽ 1971). Tačiau šiuodviejų autorių, iš kurių antrasis „lietuviškųjų ir kilusių iš kitų baltų kalbų vardų aiškinimus bei įvadą parašė“ (LVKŽ 1987: 12), daug platesniame vardyne pateikta: Jōris liet.; iš sen. lietuvių pavasario žalio (= žalumos – LVKŽ 2005) dievo (pagal S. Daukantą) vardo Jōris: liet. jōrė „žalymas, pavasario žaluma“, jorùs „žalias“, jor-juoti „žaliuoti“; galbūt šio vardo tolimesnis (= tolesnis – LVKŽ 2005) vedinys yra v. Jōrigis; čia taip pat įdėta Jōrigė, trump. Jōrė, bet nėra Jorūnės (LVKŽ 1987). Jorūnė ir Jorūnas (ū) yra LVKŽ 2005.

Wojciechas Smoczyńskis daro du priekaištus LKŽ IV 1957: 1) „brak kwalifikatora sl. „słowiańskie“ – labai teisingą (tinkamą ir Vytauto Vitkausko LKŽT 2006), 2) neskiria reikšmės „vasarojus, pavasario sėja“, kuri esą matyti iš pavyzdžių žaliuoja ar pažaliavo kaip jorė (SEJL 2007), nors ji iš tikrųjų nėra tokia aiški kaip jōro, kuris nebūtinai yra tik „gretiminė (oboczna) forma“. Pačiam autoriui galima prikišti lokalizacijų stygių (būtų bent arealinė pažyma žm. – žmudzki). Jo nurodytos jōr-upė (sinkopinis var. jórpė) Aleksandro Vanago pateikiama lokalizacija – Lapės (prie Kauno) – išeina iš žemaičių ploto, o A. Vanagas ir negimininuoja su jorė (Jórpės –ó!): „Pirmojo sando jor- kilmė neaiški. Plg. Jar-upyš.“ Neaišku, ar šio Čekiškės upėvardžio, „kamienas jar- sietinas su liet. Jarà ež. Sv.[ėdasai]“ – „greičiausiai finougriškos kilmės“ (suom. jārvi „ežeras“), ar – įtikimiau – kilęs iš avd. Jāras (LHEŽ 1981). Jōrė 4. „zielona farba“, kaip pirmiau sakyta, yra ne reikšmė, o homonimas. Įvelta korektūros klaida: joriuoja, žydi ir nėra (= neša) brandį.

Daiva Sinkevičiūtė erwähnt die nichtlitauischen (vielleicht halb-litauischen?) Formen Ioris, Yoris von Joris sowie den hybriden neugebildeten Namen Jormándas (Sinkevičiūtė 2011: 225 und 219), sagt aber nichts über Joris selbst.

LKŽ. 2013 – alles wie gehabt.

Ein Fehler aus der Wissenschaft oder zumindest nicht von der Wissenschaft aufgehalten verbreitet sich. Nicht nur Liebhaber von Folklore und Ethnografie sind auf jorė hereingefallen. Der Litauist Algis Uzdila schreibt bei seiner Erklärung von poln. Jarosław: „Poln. jary bedeutet jung, frisch, munter, rege, stark und ist mit dem altbaltischen Wort jorė ‚Frühlingsgrün, Frische‘ verwandt (Uzdila 2013 12: 6).“ In der Werbung gibt es bereits das Brot Jorė.

260

KALBOS KULTŪRA | 86

So kann es nicht weitergehen – diese Art der Namensbildung muss aufhören. Die Träger und Vergeber dieser Namen könnten, durch das Namenswörterbuch oder schlicht durch die Existenz des Namens irregeführt, allenfalls auf einen skandinavischen (wikingerzeitlichen) Ursprung von Jorio (und später davon abgeleiteten Formen) zurückgreifen.

SCHLUSSFOLGERUNGEN

1912 erklärte Kazimieras Būga, dass jōrė „Frühlingsgrün“ ein Slawismus sei (Aleksandras Brückner bereits 1877). So sahen es später auch alle Etymologen. Doch viele wussten davon nichts. Im RLŽ von Jonas Baronas aus dem Jahr 1924 sind jorė und joruoti verzeichnet, gelten also nicht als Fremdwörter. Das LKŽ IV von 1957 kennzeichnet jorės samt der ganzen Wortfamilie nicht als Fremdwörter. Es ist ein selteneres Wort des žemaitischen Dialekts, das vor allem durch S. Daukantas und das Wörterbuch von A. Juška verbreitet wurde, aber weder aus alten Schriften bekannt war noch Eingang in die neue Standardsprache fand. Weil das LKŽ IV von 1957 sowie S. DaukR I und II von 1976, S. DaukIstŽ II von 1995 und S. Dauk S und V von 1984 nicht angemessen reagierten, tat sich dennoch eine Lücke auf; vor allem ist sie weder durch LKŽT 2006 noch durch LKŽė 2013 geschlossen worden.

Antanas Salys ließ 1968 Jorūnė – wahrscheinlich von V. Mykolaitis-Putinas – in den litauischen Namenschatz gelangen; diese Form mit Joris, Jore, Jorūnas, Jorigius, Jorige bildete Bronys Savukynas. Der Hintergrund für eine solche Nachlässigkeit ist die anhaltende Verstärkung einer verantwortungslos liberalen Einstellung gegenüber Fremdwörtern. Hinzu kommt die Abgrenzung von Verbotszonen durch enge Fachgebiete, insbesondere die Namenkunde … Letztlich wird es der wissenschaftlichen Wahrheit nicht schwerfallen, sich durchzusetzen – man muss sich nur daran erinnern. Die Folgen des hartnäckigen Fehlers im praktischen Leben zu beseitigen, wird schwieriger sein (notfalls ließe sich die Form mit skandinavischer Herkunft von Jorio rechtfertigen).

Die Gefangenschaft in Fehlern nimmt in der Sprachpraxis insgesamt zu. Befreiung bringt jedoch nur verwirklichte Wahrheit. Wir haben bereits ein unerwartetes Beispiel – und zwar nicht aus sprachwissenschaftlichen Arbeiten –: das sowjetzeitliche russische Hybridwort jarovizacija – „Anpassung einer Pflanze an jahreszeitliche Klimaschwankungen“ – vernalization wird im AugBiolŽ von 1998 bereits durch den echten internationalen Terminus ersetzt: jarovizacija (russ. jarovyje – Sommergetreide) ↗ vernalizacija, VLE VIII 2005 (die Ersetzung in TŽŽ 2001 wurde erst in Angriff genommen: vernalizacija (franz. vernalisation < vernal – frühlingshaft) ↗ jarovizacija; in TŽŽ 2013 wurde die Ersetzung ebenfalls erst begonnen, in MTŽŽ 2010 noch nicht einmal).

ŠALTINIAI

S. DaukR I 1976 – Daukantas S. Raštai 1, Vilnius: Vaga.

S. DaukR II 1976 – Daukantas S. Raštai 2, Vilnius: Vaga.

S. DaukIstŽ II 1995 – Daukantas S. Istorija Žemaitiška, Vilnius: Vaga.

J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jōrė ir kas iš jōrės

261

S. Dauk S ir V 1984 – Daukantas S. Sekimai ir vertimai, Vilnius: Vaga.

LeLieŽ 1979 – Vaitkevičiūtė V. Lenkų-lietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Mokslas.

RLKŽ IV 1985 – Rusų-lietuvių kalbų žodynas. Sudarė J. Kardelytė, Ch. Lemchenas, J. Macaitis, A. Mankevičienė, Vilnius: Mokslas.

LITERATŪRA

AugBiolŽ 1998: Trumpas anglų–lietuvių ir lietuvių–anglų kalbų augalų biologijos terminų žodynas. Parengė O. Rupainienė, Vilnius: UAB „Nacionalinių tyrimų centras“ leidykla.

Būga K. 1958: Rinktiniai raštai 1. Sudarė Z. Zinkevičius, redagavo V. Mažiulis, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

LEW I 1962: Litauisches etymologisches Wörterbuch von Ernst Fraenkel. Bd. I, Heidelberg: Carl Winter. Universitätsverlag, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht.

LHEŽ 1981: Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas.

LKŽ IV 1957: Lietuvių kalbos žodynas 4. Ats. red. K. Ulvydas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

LKŽ_e 2013: Lietuvių kalbos žodynas 1–20. Vyr. red. G. Naktinienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

LKŽT 2006: Vitkauskas V. Lietuvių kalbos žodyno taisymai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

LVEŽ 1971: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų etimologinis žodynas. – Vardai ir žodžiai, Vilnius: Mintis, 42–157.

LVKŽ 1987: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas, Vilnius: Mokslas.

LVKŽ 2005: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas. 4-asis pap. leid., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

MTŽŽ 2010: Mokyklinis tarptautinių žodžių žodynas. Parengė I. Ermanytė, V. Černė, J. Klimavičius, L. Puzinienė, Kaunas: Šviesa.

PKEŽ I 1988: Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1, Vilnius: Mokslas.

RLŽ 1924: Baronas J. Rusiškai lietuviškas žodynas, Kaunas: Sakalas.

RLŽ 1933: Baronas J. Rusų lietuvių žodynas, Kaunas: Sakalas.

RLKŽ I 1967: Rusų–lietuvių kalbų žodynas 1. Paruošė V. Baronas, V. Galinis, redagavo B. Larinas, J. Macaitis, Vilnius: Mintis.

Salys A. 1983: Raštai 2, Roma, 187–266.

Sinkevičiūtė D. 2011: Nauji 2007–2010 m. lietuviškos kilmės vaikų vardai ir jų davimo polinkiai. – Kalbos kultūra 84, 214–229.

262

KALBOS KULTŪRA | 86

SEJL 2007: Smoczyński W. Słownik etymologiczny języka litewskiego, Vilnius: Vilniaus universitetas.

SEJP 1970: Brückner A. Słownik etymologiczny języka polskiego, Warszawa: Wiedza Powszechna.

TŽŽ 2001: Tarptautinių žodžių žodynas. Ats. red. A. Kinderys, Vilnius: Alma littera.

TŽŽ 2013: Tarptautinių žodžių žodynas. Red. taryba: A. Kaulakienė, S. Keinys, B. Kurkulis, V. Račiūnaitė, V. Žalkauskas, Vilnius: Alma littera.

Uzdila A. 2013: Vilnius, Wilno, Вильна ar dar kaip. – Voruta 12.

VLE VIII 2005: Visuotinė lietuvių enciklopedija 8. Moksl. red. tarybos prez. Z. R. Rudzikas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

ПЯ I 1975: Топоров В. Н. Прусский язык. Словарь. А–Д, Москва: Наука.

ПЯ II 1979: Топоров В. Н. Прусский язык. Словарь. Е–Н, Москва: Наука.

ЭСРА IV 1973: Фасмер М. Этимологический словарь русского языка. Перевод с немецкого и дополнения О. Н. Трубачёва, Москва: Прогресс.

Gauta 2013 09 15

Priimta 2013 12 20

WHERE DOES JŌRĖ COME FROM AND WHAT COMES FROM JŌRĖ?

Summary

In 1912 Kazimieras Būga argued that jōrė ‘spring vegetation’ is a Slavism (Aleksander Brückner – as far back as 1877). All etymologists took the same road afterwards. However, many did not know them. Jorė and joruoti are included in the Russian-Lithuanian Dictionary published by Jonas Baronas in 1924, meaning that they are not considered foreign words. The Dictionary of Lithuanian (IV 1957) does not consider jorė and its gender forms as barbarisms. It is a less common word of the Samogitian dialect, mostly disseminated through the dictionaries of Simonas Daukantas and Antanas Juška; however, it is neither known from the old writings nor was it trying to pave its way into the new standard language. In the absence of a timely reaction, a gap nevertheless opened. Most importantly, it was neither corrected in The Corrections of the Dictionary of Lithuanian by Vytautas Vitkauskas nor in the electronic edition of The Dictionary of Lithuanian (2013).

J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jōrė ir kas iš jorės

263

In 1968 Antanas Salys opened the way to Jorūnė – probably deriving from Putinas, Lithuanian poet and writer – into the index of Lithuanian proper names; the continuity – with Joris, Jorė, Jorūnas, Jorigis, Jorigė – was established by Bronys Savukynas. The background for such carelessness was a gradual strengthening of an irresponsibly liberal approach towards barbarisms. It will not be hard for the truth of science to triumph eventually – it will only suffice to remember. It will be harder to eliminate the outcomes of the long-established error from life (in the worst case scenario, it can be justified by the Scandinavian origin of Joris). The captivity of errors tends to grow in the language practice. However, only the truth brought to life can make us free. An unexpected example is already in front of us – and it does not come from linguistics: a hybrid Soviet Russicism jarovizacija – ‘the adjustment of the plant to seasonal climate changes’– vernalization is already replaced by a true international word jarovizacija (Russian jarovyje – spring crops) ↗ vernalizacija (Universal Lithuanian Encyclopaedia VIII 2005).

KEYWORDS: barbarisms, names; jorė, Jorūnė, Joris.

JONAS KLIMAVIČIUS

Erfurto g. 56-14, LT-04107 Vilnius

264

KALBOS KULTŪRA | 86