DISKUSIJOS, SVARSTYMAI, PASTABOS

JONAS KLIMAVIČIUS

VARIFRÅN JŪRĖ OCH VAD KOMMER FRÅN JŪRĖS

NYCKELORD: lånord, namn; jorė, Jorūnė, Joris.

Ämnet har varit klart inom litauisk språkvetenskap i hundra år, men i mer än ett halvt sekel har det ändå ständigt förväxlats.

År 1912 utkom i Sankt Petersburg som separattryck en studie på ryska, skriven för Kejserliga vetenskapsakademiens publikation av den ännu ganska unge men redan mogne och produktive lingvisten Kazimieras Būga, som starkt hade inriktat sig på etymologi: Lituanica (49 s.). Dess första del ägnas åt kronologin för lån från ryskan (som bekant till största delen relativ). Det aktuella fallet – ryskt я (ur urgermanskt? ia) i litauiska lånord återges med jo: яворъ → jōvaras, ярь → jōrė (eller ē: пятница → pėtnyčia). Man måste genast säga: den genetiska motsvarigheten till ryskt я är en (in): пять: penki, пята: petis, опять: atpent, зять: žentas; вязь: vinkšna, мять: minti... Det är lätt att skilja genom att jämföra den genetiska gemenskapen мясо: žem. ir pr. mensa med lånordet mėsą. Det ryska ярь skulle genetiskt motsvaras av *enris eller *ėris, men sådana former finns inte.

Jorės och betydelserna och källorna till besläktade ord kommer att redovisas utförligt lite längre fram; nu räcker det att säga att inget av dem hör till vare sig den äldre skriftspråksleksikon eller den moderna standardspråksleksikon, och att de inte behövs i standardspråket i någon betydelse. De har alltså tydlig status som främmande ord. Avsteg från denna sanning har dock förekommit mer än en gång, något slut på denna olycka finns inte i sikte, och följderna är till och med allvarliga.

Ordboksförfattaren Jonas Baronas tog inte till sig K. Būgas förklaring: зелень – ž alumas, žali darylai; žalumynai, (pavasario) jorė; daržovės-ių; žaliuonys-ių, žalesas (pelesiai), зелениться – joruoti RLŽ 1924. Några årtionden senare gjorde Vytautas Baronas och Vincas Galinis detsamma: зелёный – 1. grön,

256

KALBOS KULTŪRA | 86

grönaktig, liten grön, liten grönska, jorùs, зеленоватый – grönaktig, grönskiftande, jõrsvas, зеленеть 2. och зеленеться – bli grön, jorúoti RLKŽ I 1967.

Det dröjde nästan ett halvt sekel innan Zigmas Zinkevičius gav ut K. Būgas tre band av Samlade skrifter och frågan om jorė blev lättillgänglig (Būga 1958: 347).

Metais anksčiau išėjo ir LKŽ IV 1957. Čia su visais pirminiais ir antriniais (kartotiniais) šaltiniais (ir 2 reikšmėmis) išsamiai pateikta jorė – 1. „žaluma (pavasario)“: Kaip jorė žaliuoj Alsėdžiai. Pažaliavo kaip jorė A. Kašarauskas. Jorė yra žalesa pavasarį A. Juškos žodynas [ir A. Pabrėžos jorybė], 2. „žali dažai; metalo pažaliavimas (vario junginys)“: Medis žalias it jorė. O kas tai yra jorė? – Tokia žalia dažyve J. Jablonskis (be abejo, iš žemaičių tarmės); A. Kašarauskas (be sakinio). Toliau – būdvardžiai jorus „šviesiai žalias“: Laukas jorus, pieva jori, žali S. Daukantas. Pagal įvairumo medžių įvairios barvos [t. y. spalvos]: jau tamsiai, jau skaidriai jori arba truputį gelsva S. Daukantas (ir abstraktas jorumas S. Daukantas), jorsvas „žalsvas“ S. Daukantas, veiksmažodžiai jorúoti „žaliuoti“: Žolė, medis jorúo[ja] pavasarį, t. y. žaliuo[ja]; jōruoti BŽ (t. y. RLŽ 1933), joriuoti: Dygsta, auga, joriuoja, žydi ir neša brandį S. Daukantas (dar ir A. Pabrėža), jorti „pradėti žaliuoti; darytis žaliam; žalti“ S. Daukantas, pajorinti „pažalinti“ A. Pabrėža. Ne spalvinių (kaip aiškės iš etimologijos, pirmesnių) reikšmių yra joras [LKŽ IV j yra apversta] „pavasario sėja; vasariniai javai“: Ir pasejau daugel jorų, oi, oi, oi, iš tų jorų daug bajorų, oi, oi, oi Lietuvių tautosakos rankraštynas. Kadangi lokalizacijos nėra, jei būtų iš r kietinimo ploto netransponuotas (derantis su bajorų), ne tarmiškai būtų jorių, taigi ta pati jorė (ar joris), o ne joras (šis fonetiškai negalėtų būti rusybė, o būtų jau lenkybė). Tačiau dėl arealinio motyvų ši galimybė būtų įmanoma nebent tik kaip koks tautosakinis reliktas. Dar yra būdvardis jorinis „ankstyvas“ (apie augalus): Jorines bulves pirkau A. Juškos žodynas ir „ištįsęs“ (?): [Augalų] Siūlai joriniai A. Pabrėža, būdvardinis daiktavardis – A. Pabrėžos naujadaras jorinė „miškuose ant puvenų augantis ausūninių šeimos saprofitinis grybas“ (Peziza aeruginosa) ir veiksmažodis jorėti „augti, plisti (?)“: Maras taip laisvai jorėjo, jog trečioji dalis svieto beliko S. Daukantas.

Således är jorė-släkten ganska stor, betydelsevariationen ansenlig, användningsområdet begränsat till den samogitiska dialekten och spridningen inom dialekten begränsad, och förekomsten tämligen låg. Företeelsen verkar vara ny och inte försvinnande, utan helt enkelt föga spridd och ha stannat där.

Alla ord i jorė-familjen står i LKŽ IV 1957 utan det kryss (×) som markerar främmande ord. K. Būgas Lituanica (1912) var redan ett sällsynt verk; hans Samlade skrifter, band I (1958), hade ännu inte kommit ut, och sannolikt hade inte heller Ernsts

J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jorė ir kas iš jorės

257

Fraenkelio Litauisches etymologisches Wörterbuch I t. (LEW I 1962), ėjusių sąsiuviniais nuo 1955 m., atitinkamo sąsiuvinio (su p. 194–195). E. Fraenkelis pateikia ir S. Daukanto Būdo dievavardį Jōris, -ē „der grüne Gott oder Göttin des Frühlings“. Šitai reikia atskleisti ir patikslinti: Vadino jį [dievą], kaip sakiau, J o r e, nesgi kožnas žino, jog pavasarį, sniegu padribus, kad kiele ledą išspiria, tad pasirodo laukuose ir krūmuose J o r ē, beje, žalesa S. DaukR I 1976 503. Beje, LKŽ IV 1957 šis S. Daukanto sakinys (patrumpintas – nuo žodžio pavasarį) priskirtas... Jonui Jablonskiui (matyt, paimtas iš jo žodyno kartotekos ar raštų, kur pateiktas kaip kalbos duomuo – pavyzdys) ir padarytas (gal J. Jablonskio) bendriniu. Dar yra J o r ē s dievas S. DaukR I 1976 504 ir jos šventė: Pirmoji šventė buvo pavasario, T r i m p o s, arba J o r ē s švente vadinama S. DaukR I 1976 539. Čia veikiausiai prie baltiško, bet neskaidraus dievavardžio Trimpas pridėtas – greičiausiai paties S. Daukanto – motyvuotas naujavardis Jorė (prie jos ir Trimpo giminė – gramatinė ar ir lytinė? – Trimpa), nesupratus, kad jorė – nelietuviškas žodis (užtai žemaitiškas!..). Tarsi labai liaudiškas formul inės vartosenos pavyzdys pateikiama dvigubai mažybinė Jorė: pašaro stokodami, dejuoja senų įpročių: „Ai J o r u t a l e, kame esi?“ S. DaukR I 503 (dar ir 541).

Språkforskaren Birutė Vanagienė, som redigerat texterna i S. Daukantas skrifter, återger i sina ordlistor jorinti S. DaukR I 1976, joreti S. DaukR II 1976, S. DaukIstŽ II 1995, joriuoti S. Dauk S ir V 1984 på samma sätt som LKŽ IV 1957, det vill säga utan markeringen sl. (slaviskt lånord). Men E. Fraenkel säger redan tydligt: ”Zugrunde liegt russ. jarb „Sommerkorn, Sommergetreide, Erzeugungskraft, Grünspan“ (LEW I 1962). Med hänvisning till Jan Otrębski påminner han om att inte ens Franz Specht år 1944 kände till jorės främmande ursprung, men nämner också Aleksander Brückner, som långt före K. Būga var den förste att fastställa jorės låneursprung – hans doktorsavhandling Die slawischen Fremdwörter im Litauischen (1877; alltså 35 år före Būga).

I sitt stora verk från 1927 – Słownik etymologiczny języka polskiego (nytryck 1970) – noterar A. Brückner, när han etymologiserar pol. jar fornn. ”wiosna“ (jarka – 1) vårsäd, 2) ungt tacklamm; jary – 1) sommar-, 2) fornn. ung; stark, stadig, livlig, 3) fornn. klar, lysande; jarzyna – 1) grönsaker; jarzyć się – 1) glöda, spraka; skimra; 2) stråla, lysa LeLieŽ 1979), först det protoslaviska ursprunget och den för oss viktiga omständigheten att det inte finns någon besläktad motsvarighet i litauiskan (låt oss tillägga: inte heller i de baltiska språken). Därefter för han ordet samman med ty. Jahr (got. jēr) och avest. jar- – ”år”, gr. hōra ”årstid; år”; hōros ”år”, lat. hornus ”årlig, innevarande års” SEJP 1970.

258

KALBOS KULTŪRA | 86

Maxo Vasmerio Russisches etymologisches Wörterbuch (1950–1958, rus. vert. 1964–1973) šiuo reikalu LKŽ IV 1957 dar negalėjo padėti, bet nepasinaudota daugelio ir vėliau. Rus. tarm. яpb – vasarojus, церков. sl. яpa – pavasaris, sen. rus. яpb – pavasarinis; vasarinis – prosl. jarb giminiški avest. yāra – metai, gr. ὥρᾱ – metų laikas; metas, ὥρος – laikas; metai, got. jēr – metai, lot. hōrnus – šiemetis, taip pat turi plačią giminę slavų kalbose (ЭСРЯ IV 1973), iš kurios čia minėtini tik būdingų reikšmių rusiški žodžiai, turintys lietuvių kalboje giminiškų atitikmenų: ярица – vasarojus; vasaručiai (rugiai, kviečiai), яровина tarm. – vasarojus, яровище tarm. – vasarojiena; ярка, ярочка – jauniklė (nesiėriavusi) avis, яроводье tarm. – (upės) pavasario potvynis, ярутка – čiužutė (Thlaspi) RLKŽ IV 1985, ярина „яровое“, яровик „šieme­tis gyvulys arba augalas“, ярчук „šuniukas“, яpeц „metinis bebras“, ярица „jauniklė avis“ (ярина „avių vilna“, bulg. ярина „ožkų gaurai“; яри́га „šiurkštus audeklas ar drabužis“): liet. ėras, pr. eristian, gr. ἔριφος „ožys“, lot. aries „avinas“, arm. oroj „ėriukas“; ярые пчёлы „pirmasis vasaros spiečius“ ЭСРЯ IV 1973 (toliau eitų яровой (яровой хлеб, яровые), ярый (ir ярость), яростный, яровитый, ярыть, ярыться.

Jrūlo, ”en halmdocka som driver bort onda krafter under midsommarnatten”, har tidigare tolkats som en hednisk gudom, men detta har inte bevisats. Ярослав (jfr Igorsagan ярый Тур Всеволод) förknippas också med gr. εὔωρός ”stark, outspädd” (om vin), felaktigt med lat. īra ”vrede” (ЭСРЯ IV 1973).

I LKŽ IV 1957 fogades betydelse 2. ”grön färg; metall som blivit grön (…)” felaktigt till jorė 1. – i själva verket rör det sig om en etymologisk (inte semantisk) homonym, ett annat lån från rys. яpb II (яpb¹ dial. vårsäd, яpb² vard. = ярость RKLŽ IV 1985), vilket i sin tur också är ett lån från medelgr. < nygr. ἰάρι(ου), jfr klass. gr. ἰός ”gift” (ЭСРЯ IV 1973).

Genom preussiskan framträder den mest avlägsna etymologiska betydelsen – pr. gorme ”hetta”: toch. A śärme ”sommar”, arm. jerm ”varm”, jēr ”värme”, gr. θερμός ”varm”, θερμασσα ”ugn”, lat. formus ”het” (ПЯ II 1979), även om ”sommar” heter pr. dagis: lit. daga (: brinna) ”hetta; skörd”, dagoti ”ta in, bärga skörden”, got. dags (ty. Tag) ”dag” (ПЯ I 1975, PKEŽ I 1988).

Jõrė, laimei, nepateko į Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (1954, 1972, 1993...), net į jo tam tikrus pirmtakus – Lietuvių kalbos rašybos žodyną (Kaunas, 1948, 148–381), Lietuvių kalbos vadovo (Lietuvių tremtinių bendruomenė, Bielefeld, 1950) žodyną (157–604).

Men i femte bandet av Lietuvių rašomosios kalbos žodynas (litauisk-tysk del, sammanställd av Alfredas Sennas och Antanas Salys, Heidelberg, 1968) finns i avsnittet Tikrinių vardų

J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jorė ir kas iš jorės

259

sąrašą, be abejo, sudarytą Antano Salio, pateko Jorūnė (Salys 1983). Ji greičiau ne savo (žemaičio!) susidaryta iš jorės ar S. Daukanto Jorės, o paimta iš Vinco Mykolaičio-Putino Raštų II t. (1960) – dramatizuotos poemos Skalbių mergelė valdovo Jorgės dukters vardo.

I Kazio Kuzavinis och Bronys Savukynas etymologiska ordbok över litauiska namn, som utkom tre år senare, saknas Lietuvių vardų etimologinis žodynas kanske därför att namnet är litterärt, Jorūnės (LVEŽ 1971). I den betydligt mer omfattande namnordboken av dessa båda författare, där den senare ”skrev förklaringarna till litauiska namn och namn med ursprung i andra baltiska språk samt inledningen” (LVKŽ 1987: 12), tas däremot följande upp: Jōris lit.; efter namnet på den fornlitauiska vårens grönskegud (enligt S. Daukantas) = grönskans – LVKŽ 2005) Jōris: lit. jōrė ”grönska, vårgrönska”, jorùs ”grön”, jor-juoti ”grönska”; möjligen är mansnamnet = också härledd senare form av namnet Jōrigis; här finns också Jōrigė, kortform Jōrė, men inte Jorūnės (LVKŽ 1987). Jorūnė och Jorūnas (ū) finns med i LVKŽ 2005.

Wojciechas Smoczyńskis daro du priekaištus LKŽ IV 1957: 1) „brak kwalifikatora sl. „słowiańskie“ – labai teisingą (tinkamą ir Vytauto Vitkausko LKŽT 2006), 2) neskiria reikšmės „vasarojus, pavasario sėja“, kuri esą matyti iš pavyzdžių žaliuoja ar pažaliavo kaip jorė (SEJL 2007), nors ji iš tikrųjų nėra tokia aiški kaip jōro, kuris nebūtinai yra tik „gretiminė (oboczna) forma“. Pačiam autoriui galima prikišti lokalizacijų stygių (būtų bent arealinė pažyma žm. – žmudzki). Jo nurodytos jōr-upė (sinkopinis var. jórpė) Aleksandro Vanago pateikiama lokalizacija – Lapės (prie Kauno) – išeina iš žemaičių ploto, o A. Vanagas ir negimininuoja su jorė (Jórpės –ó!): „Pirmojo sando jor- kilmė neaiški. Plg. Jar-upyš.“ Neaišku, ar šio Čekiškės upėvardžio, „kamienas jar- sietinas su liet. Jarà ež. Sv.[ėdasai]“ – „greičiausiai finougriškos kilmės“ (suom. jārvi „ežeras“), ar – įtikimiau – kilęs iš avd. Jāras (LHEŽ 1981). Jōrė 4. „zielona farba“, kaip pirmiau sakyta, yra ne reikšmė, o homonimas. Įvelta korektūros klaida: joriuoja, žydi ir nėra (= neša) brandį.

Daiva Sinkevičiūtė nämner de icke-litauiska (kanske delvis litauiska?) formerna av Joris Ioris, Yoris och det hybrida nybildade namnet Jormándas (Sinkevičiūtė 2011: 225 och 219), men säger ingenting om själva Joris.

LKŽ. 2013 – allt är sig likt.

Ett misstag som uppstått inom vetenskapen, eller åtminstone inte hållits tillbaka av den, sprider sig. Det är inte bara folklivsforskare och etnografer som har tagit upp jorė. Litauisten Algis Uzdila skriver, när han förklarar pol. Jarosław: ”Pol. jary betyder ung, frisk, pigg, livlig, stark och är besläktat med det forntida baltiska ordet jorė ’vårgrönska, friskhet’ (Uzdila 2013 12: 6).” I reklam säljs nu bröd med namnet Jorė.

260

KALBOS KULTŪRA | 86

Så här kan det inte fortsätta – denna namnbildning måste upphöra. De som bär dessa namn och de som ger dem, vilseledda av namnordboken eller helt enkelt av att namnet redan finns, skulle möjligen kunna hänvisa till ett skandinaviskt (vikingatida) Jorio-ursprung (och senare avledningar).

SLUTSATSER

År 1912 förklarade Kazimieras Būga att jōrė ”vårgrönska” är ett slaviskt lånord (Aleksandras Brückner redan 1877). Senare har alla etymologer sagt detsamma. Men många kände inte till det. I Jonas Baronas RLŽ 1924 tas jorė och joruoti upp och betraktas alltså inte som främmande ord. LKŽ IV 1957 markerar inte jorės med hela dess ordfamilj som främmande ord. Det är ett ovanligare ord i den žemaitiska dialekten, huvudsakligen spritt genom S. Daukantas och A. Juškas ordbok, men okänt både i äldre skrifter och som ord avsett för det moderna standardspråket. Eftersom LKŽ IV 1957 och S. DaukR I och II 1976, S. DaukIstŽ II 1995 och S. Dauk S ir V 1984 inte reagerade som sig borde öppnades ändå en liten lucka; viktigast är att den fortfarande inte har täppts till, vare sig i LKŽT 2006 eller LKŽė 2013.

Antanas Salys släppte 1968 in Jorūnė i det litauiska namnbeståndet – troligen via V. Mykolaitis-Putinas; Bronys Savukynas skapade därefter detta mönster – med Joris, Jore, Jorūnas, Jorigis, Jorige. Bakgrunden till sådan vårdslöshet är den långvariga förstärkningen av en ansvarslöst liberal hållning till främmande ord. Även avgränsningen av förbudszoner inom snäva specialiteter, närmare bestämt namnforskningen, bidrar … Till slut blir det inte svårt för den vetenskapliga sanningen att segra – det räcker att minnas. Det blir svårare att undanröja följderna av ett sedan länge rotat misstag i verkliga livet (i nödfall kan det ursäktas med ett skandinaviskt Jorio-ursprung).

Språkbrukets fångenskap i felaktigheter ökar i allmänhet. Men endast förverkligad sanning befriar. Vi har redan också ett oväntat exempel – och inte från lingvisternas arbeten – den sovjettida hybrida ryskan jarovizacija – ”en växts anpassning till säsongsmässiga klimatförändringar” – vernalization ersätts redan i AugBiolŽ 1998 med den äkta internationella termen: jarovizacija (rys. jarovyje – vårsäd) ↗ vernalizacija VLE VIII 2005 (i TŽŽ 2001 har utbytet bara inletts: vernalizacija (fr. vernalisation < vernal – vår-) ↗ jarovizacija; även i TŽŽ 2013 har det bara inletts, i MTŽŽ 2010 har det inte ens påbörjats).

ŠALTINIAI

S. DaukR I 1976 – Daukantas S. Raštai 1, Vilnius: Vaga.

S. DaukR II 1976 – Daukantas S. Raštai 2, Vilnius: Vaga.

S. DaukIstŽ II 1995 – Daukantas S. Istorija Žemaitiška, Vilnius: Vaga.

J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jōrė ir kas iš jōrės

261

S. Dauk S ir V 1984 – Daukantas S. Sekimai ir vertimai, Vilnius: Vaga.

LeLieŽ 1979 – Vaitkevičiūtė V. Lenkų-lietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Mokslas.

RLKŽ IV 1985 – Rusų-lietuvių kalbų žodynas. Sudarė J. Kardelytė, Ch. Lemchenas, J. Macaitis, A. Mankevičienė, Vilnius: Mokslas.

LITERATŪRA

AugBiolŽ 1998: Trumpas anglų–lietuvių ir lietuvių–anglų kalbų augalų biologijos terminų žodynas. Parengė O. Rupainienė, Vilnius: UAB „Nacionalinių tyrimų centras“ leidykla.

Būga K. 1958: Rinktiniai raštai 1. Sudarė Z. Zinkevičius, redagavo V. Mažiulis, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

LEW I 1962: Litauisches etymologisches Wörterbuch von Ernst Fraenkel. Bd. I, Heidelberg: Carl Winter. Universitätsverlag, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht.

LHEŽ 1981: Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas.

LKŽ IV 1957: Lietuvių kalbos žodynas 4. Ats. red. K. Ulvydas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

LKŽ_e 2013: Lietuvių kalbos žodynas 1–20. Vyr. red. G. Naktinienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

LKŽT 2006: Vitkauskas V. Lietuvių kalbos žodyno taisymai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

LVEŽ 1971: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų etimologinis žodynas. – Vardai ir žodžiai, Vilnius: Mintis, 42–157.

LVKŽ 1987: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas, Vilnius: Mokslas.

LVKŽ 2005: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas. 4-asis pap. leid., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

MTŽŽ 2010: Mokyklinis tarptautinių žodžių žodynas. Parengė I. Ermanytė, V. Černė, J. Klimavičius, L. Puzinienė, Kaunas: Šviesa.

PKEŽ I 1988: Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1, Vilnius: Mokslas.

RLŽ 1924: Baronas J. Rusiškai lietuviškas žodynas, Kaunas: Sakalas.

RLŽ 1933: Baronas J. Rusų lietuvių žodynas, Kaunas: Sakalas.

RLKŽ I 1967: Rusų–lietuvių kalbų žodynas 1. Paruošė V. Baronas, V. Galinis, redagavo B. Larinas, J. Macaitis, Vilnius: Mintis.

Salys A. 1983: Raštai 2, Roma, 187–266.

Sinkevičiūtė D. 2011: Nauji 2007–2010 m. lietuviškos kilmės vaikų vardai ir jų davimo polinkiai. – Kalbos kultūra 84, 214–229.

262

KALBOS KULTŪRA | 86

SEJL 2007: Smoczyński W. Słownik etymologiczny języka litewskiego, Vilnius: Vilniaus universitetas.

SEJP 1970: Brückner A. Słownik etymologiczny języka polskiego, Warszawa: Wiedza Powszechna.

TŽŽ 2001: Tarptautinių žodžių žodynas. Ats. red. A. Kinderys, Vilnius: Alma littera.

TŽŽ 2013: Tarptautinių žodžių žodynas. Red. taryba: A. Kaulakienė, S. Keinys, B. Kurkulis, V. Račiūnaitė, V. Žalkauskas, Vilnius: Alma littera.

Uzdila A. 2013: Vilnius, Wilno, Вильна ar dar kaip. – Voruta 12.

VLE VIII 2005: Visuotinė lietuvių enciklopedija 8. Moksl. red. tarybos prez. Z. R. Rudzikas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

ПЯ I 1975: Топоров В. Н. Прусский язык. Словарь. А–Д, Москва: Наука.

ПЯ II 1979: Топоров В. Н. Прусский язык. Словарь. Е–Н, Москва: Наука.

ЭСРА IV 1973: Фасмер М. Этимологический словарь русского языка. Перевод с немецкого и дополнения О. Н. Трубачёва, Москва: Прогресс.

Gauta 2013 09 15

Priimta 2013 12 20

WHERE DOES JŌRĖ COME FROM AND WHAT COMES FROM JŌRĖ?

Summary

In 1912 Kazimieras Būga argued that jōrė ‘spring vegetation’ is a Slavism (Aleksander Brückner – as far back as 1877). All etymologists took the same road afterwards. However, many did not know them. Jorė and joruoti are included in the Russian-Lithuanian Dictionary published by Jonas Baronas in 1924, meaning that they are not considered foreign words. The Dictionary of Lithuanian (IV 1957) does not consider jorė and its gender forms as barbarisms. It is a less common word of the Samogitian dialect, mostly disseminated through the dictionaries of Simonas Daukantas and Antanas Juška; however, it is neither known from the old writings nor was it trying to pave its way into the new standard language. In the absence of a timely reaction, a gap nevertheless opened. Most importantly, it was neither corrected in The Corrections of the Dictionary of Lithuanian by Vytautas Vitkauskas nor in the electronic edition of The Dictionary of Lithuanian (2013).

J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jōrė ir kas iš jorės

263

In 1968 Antanas Salys opened the way to Jorūnė – probably deriving from Putinas, Lithuanian poet and writer – into the index of Lithuanian proper names; the continuity – with Joris, Jorė, Jorūnas, Jorigis, Jorigė – was established by Bronys Savukynas. The background for such carelessness was a gradual strengthening of an irresponsibly liberal approach towards barbarisms. It will not be hard for the truth of science to triumph eventually – it will only suffice to remember. It will be harder to eliminate the outcomes of the long-established error from life (in the worst case scenario, it can be justified by the Scandinavian origin of Joris). The captivity of errors tends to grow in the language practice. However, only the truth brought to life can make us free. An unexpected example is already in front of us – and it does not come from linguistics: a hybrid Soviet Russicism jarovizacija – ‘the adjustment of the plant to seasonal climate changes’– vernalization is already replaced by a true international word jarovizacija (Russian jarovyje – spring crops) ↗ vernalizacija (Universal Lithuanian Encyclopaedia VIII 2005).

KEYWORDS: barbarisms, names; jorė, Jorūnė, Joris.

JONAS KLIMAVIČIUS

Erfurto g. 56-14, LT-04107 Vilnius

264

KALBOS KULTŪRA | 86