DISKUSIJOS, SVARSTYMAI, PASTABOS

JONAS KLIMAVIČIUS

IŠ KUR JŪRĖ IR KAS IŠ JŪRĖS

TEMEL SÖZCÜKLER: yabancı kökenli sözcükler, adlar; jorė, Jorūnė, Joris.

Litvanca dilbiliminde konu yüz yıldır açık olsa da, yarım yüzyılı aşkın süredir sürekli karıştırılmaktadır.

1912 yılında Sankt Peterburg’da, etimolojiye büyük ilgi duyan, henüz oldukça genç fakat olgunlaşmış ve artık üretken bir dilbilimci olan Kazimieras Būga’nın, İmparatorluk Bilimler Akademisi yayını için Rusça yazdığı çalışma Lituanica (49 s.) ayrı basım olarak yayımlandı. Çalışmanın ilk bölümü, Rusçadan alınan sözcüklerin kronolojisine ayrılmıştır (bilindiği üzere, çoğunlukla göreli kronolojiye). Burada ele alınan örnekte, Rusça я (Proto-Slavca ia biçiminden) Litvanca alıntılarda jo: яворъ → jōvaras, ярь → jōrė (veya ē: пятница → pėtnyčia). Hemen belirtmek gerekir: Rusça я sesinin köken bakımından karşılığı en (in)’dir: пять: penki, пята: petis, опять: atpent, зять: žentas; вязь: vinkšna, мять: minti... Köken ortaklığını мясо: žem. ir pr. mensa ile alıntı sözcüğü mėsą karşılaştırarak ayırt etmek kolaydır. Rusça ярь sözcüğünün köken bakımından ortak biçimi *enris ya da *ėris olurdu, fakat böyle bir biçim yoktur.

Jorė ile akraba sözcüklerin anlamları ve kaynakları biraz ileride ayrıntılı biçimde verilecektir; şimdilik bunların hiçbirinin ne eski yazı dilinin ne de yeni standart dilin söz varlığına ait olduğunu ve hiçbir anlamda bu dil için gerekli olmadığını, dolayısıyla açıkça yabancı kökenli sözcük statüsü taşıdığını söylemek yeterlidir. Ancak bu gerçeğe aykırı davranışlar birden fazla kez görülmüştür; bu belanın sonu gelmemiş, üstelik ağır sonuçları olmuştur.

Sözlük yazarı Jonas Baronas, K. Būga’nın bu açıklamasından yararlanmamıştır: зелень – ž alumas, žali darylai; žalumynai, (pavasario) jorė; daržovės-ių; žaliuonys-ių, žalesas (pelesiai), зелениться – joruoti RLŽ 1924. Birkaç on yıl sonra Vytautas Baronas ile Vincas Galinis de aynı şeyi yaptı: зелёный – 1. yeşil,

256

KALBOS KULTŪRA | 86

yeşilimsi, yeşilcik, küçük yeşil filiz, jorùs, зеленоватый – yeşilimsi, grimsi yeşil, jõrsvas, зеленеть 2. ve зеленеться – yeşermek, jorúoti RLKŽ I 1967.

Zigmas Zinkevičius’un K. Būga’nın Seçilmiş Yazılar adlı eserinin üç cildini yayımlaması ve jorė konusunun kolayca erişilebilir hâle gelmesi için neredeyse yarım yüzyıl geçti (Būga 1958: 347).

Metais anksčiau išėjo ir LKŽ IV 1957. Čia su visais pirminiais ir antriniais (kartotiniais) šaltiniais (ir 2 reikšmėmis) išsamiai pateikta jorė – 1. „žaluma (pavasario)“: Kaip jorė žaliuoj Alsėdžiai. Pažaliavo kaip jorė A. Kašarauskas. Jorė yra žalesa pavasarį A. Juškos žodynas [ir A. Pabrėžos jorybė], 2. „žali dažai; metalo pažaliavimas (vario junginys)“: Medis žalias it jorė. O kas tai yra jorė? – Tokia žalia dažyve J. Jablonskis (be abejo, iš žemaičių tarmės); A. Kašarauskas (be sakinio). Toliau – būdvardžiai jorus „šviesiai žalias“: Laukas jorus, pieva jori, žali S. Daukantas. Pagal įvairumo medžių įvairios barvos [t. y. spalvos]: jau tamsiai, jau skaidriai jori arba truputį gelsva S. Daukantas (ir abstraktas jorumas S. Daukantas), jorsvas „žalsvas“ S. Daukantas, veiksmažodžiai jorúoti „žaliuoti“: Žolė, medis jorúo[ja] pavasarį, t. y. žaliuo[ja]; jōruoti BŽ (t. y. RLŽ 1933), joriuoti: Dygsta, auga, joriuoja, žydi ir neša brandį S. Daukantas (dar ir A. Pabrėža), jorti „pradėti žaliuoti; darytis žaliam; žalti“ S. Daukantas, pajorinti „pažalinti“ A. Pabrėža. Ne spalvinių (kaip aiškės iš etimologijos, pirmesnių) reikšmių yra joras [LKŽ IV j yra apversta] „pavasario sėja; vasariniai javai“: Ir pasejau daugel jorų, oi, oi, oi, iš tų jorų daug bajorų, oi, oi, oi Lietuvių tautosakos rankraštynas. Kadangi lokalizacijos nėra, jei būtų iš r kietinimo ploto netransponuotas (derantis su bajorų), ne tarmiškai būtų jorių, taigi ta pati jorė (ar joris), o ne joras (šis fonetiškai negalėtų būti rusybė, o būtų jau lenkybė). Tačiau dėl arealinio motyvų ši galimybė būtų įmanoma nebent tik kaip koks tautosakinis reliktas. Dar yra būdvardis jorinis „ankstyvas“ (apie augalus): Jorines bulves pirkau A. Juškos žodynas ir „ištįsęs“ (?): [Augalų] Siūlai joriniai A. Pabrėža, būdvardinis daiktavardis – A. Pabrėžos naujadaras jorinė „miškuose ant puvenų augantis ausūninių šeimos saprofitinis grybas“ (Peziza aeruginosa) ir veiksmažodis jorėti „augti, plisti (?)“: Maras taip laisvai jorėjo, jog trečioji dalis svieto beliko S. Daukantas.

Dolayısıyla jorė ailesi oldukça geniş, anlam çeşitliliği kayda değer düzeydedir; kullanım alanı Samogitya lehçesinin dışına çıkmaz, lehçe içindeki yayılımı ve kullanım sıklığı ise düşüktür. Bu olgu yeni ve yok olmakta olan değil, yalnızca yayılmamış, sınırlı kalmış görünmektedir.

LKŽ IV 1957’de jorė ailesinden sözcüklerin tümü, yabancı kökenli sözcükleri gösteren çarpı (×) işareti olmadan verilmiştir. K. Būga’nın Lituanica’sı (1912) artık nadir bulunan bir eserdi; onun Seçilmiş Yazılar adlı eserinin I. cildi (1958) henüz yayımlanmamıştı; muhtemelen Ernst’in de

J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jorė ir kas iš jorės

257

Fraenkelio Litauisches etymologisches Wörterbuch I t. (LEW I 1962), ėjusių sąsiuviniais nuo 1955 m., atitinkamo sąsiuvinio (su p. 194–195). E. Fraenkelis pateikia ir S. Daukanto Būdo dievavardį Jōris, -ē „der grüne Gott oder Göttin des Frühlings“. Šitai reikia atskleisti ir patikslinti: Vadino jį [dievą], kaip sakiau, J o r e, nesgi kožnas žino, jog pavasarį, sniegu padribus, kad kiele ledą išspiria, tad pasirodo laukuose ir krūmuose J o r ē, beje, žalesa S. DaukR I 1976 503. Beje, LKŽ IV 1957 šis S. Daukanto sakinys (patrumpintas – nuo žodžio pavasarį) priskirtas... Jonui Jablonskiui (matyt, paimtas iš jo žodyno kartotekos ar raštų, kur pateiktas kaip kalbos duomuo – pavyzdys) ir padarytas (gal J. Jablonskio) bendriniu. Dar yra J o r ē s dievas S. DaukR I 1976 504 ir jos šventė: Pirmoji šventė buvo pavasario, T r i m p o s, arba J o r ē s švente vadinama S. DaukR I 1976 539. Čia veikiausiai prie baltiško, bet neskaidraus dievavardžio Trimpas pridėtas – greičiausiai paties S. Daukanto – motyvuotas naujavardis Jorė (prie jos ir Trimpo giminė – gramatinė ar ir lytinė? – Trimpa), nesupratus, kad jorė – nelietuviškas žodis (užtai žemaitiškas!..). Tarsi labai liaudiškas formul inės vartosenos pavyzdys pateikiama dvigubai mažybinė Jorė: pašaro stokodami, dejuoja senų įpročių: „Ai J o r u t a l e, kame esi?“ S. DaukR I 503 (dar ir 541).

S. Daukantas’ın yazılarının metinlerini hazırlayan dilbilimci Birutė Vanagienė, hazırladığı sözlükçüklerde jorinti S. DaukR I 1976, joreti S. DaukR II 1976, S. DaukIstŽ II 1995, joriuoti S. Dauk S ir V 1984 biçimlerini, LKŽ IV 1957’de olduğu gibi, yani sl. (Slav kökenli sözcük) işareti olmadan verir. Ancak E. Fraenkel bunu açıkça belirtmiştir: „Zugrunde liegt russ. jarb „Sommerkorn, Sommergetreide, Erzeugungskraft, Grünspan“ (LEW I 1962). Jan Otrębski’ye dayanarak, Franz Specht’in 1944’te bile jorės sözcüğünün yabancı kökenli olduğunu bilmediğini hatırlatır; ancak K. Būga’dan çok daha önce, jorės sözcüğünün ödünç alındığını saptayan Aleksander Brückner’in doktora tezine de işaret eder: Die slawischen Fremdwörter im Litauischen (1877; yani Būga’dan 35 yıl önce).

Büyük çalışması olan 1927 tarihli Słownik etymologiczny języka polskiego’de (1970’te yeniden basılmıştır) A. Brückner, Lehçe jar sözcüğünü Eski Slavca „wiosna“ ile etimolojik açıdan ilişkilendirirken (jarka – 1) yazlık tahıl, 2) genç koyun; jary – 1) yazlık, 2) esk. genç; güçlü, sağlam, canlı, 3) esk. parlak, canlı renkli; jarzyna – 1) sebzeler; jarzyć się – 1) ışıldamak, kıvılcımlanmak; parıldamak; 2) ışık saçmak, parlamak LeLieŽ 1979), öncelikle Proto-Slav kökenli olduğunu ve bizim açımızdan önemli bir noktayı belirtir: Litvancada (ekleyelim, Baltık dillerinde de) akraba bir karşılığı yoktur. Ardından Almanca Jahr (Gotça jēr) ve Avestaca jar- – „yıl“, Yunanca hōra „mevsim; yıl“; hōros „yıl“ ve Latince hornus „yıllık, bu yılki“ ile akraba sayar (SEJP 1970).

258

KALBOS KULTŪRA | 86

Maxo Vasmerio Russisches etymologisches Wörterbuch (1950–1958, rus. vert. 1964–1973) šiuo reikalu LKŽ IV 1957 dar negalėjo padėti, bet nepasinaudota daugelio ir vėliau. Rus. tarm. яpb – vasarojus, церков. sl. яpa – pavasaris, sen. rus. яpb – pavasarinis; vasarinis – prosl. jarb giminiški avest. yāra – metai, gr. ὥρᾱ – metų laikas; metas, ὥρος – laikas; metai, got. jēr – metai, lot. hōrnus – šiemetis, taip pat turi plačią giminę slavų kalbose (ЭСРЯ IV 1973), iš kurios čia minėtini tik būdingų reikšmių rusiški žodžiai, turintys lietuvių kalboje giminiškų atitikmenų: ярица – vasarojus; vasaručiai (rugiai, kviečiai), яровина tarm. – vasarojus, яровище tarm. – vasarojiena; ярка, ярочка – jauniklė (nesiėriavusi) avis, яроводье tarm. – (upės) pavasario potvynis, ярутка – čiužutė (Thlaspi) RLKŽ IV 1985, ярина „яровое“, яровик „šieme­tis gyvulys arba augalas“, ярчук „šuniukas“, яpeц „metinis bebras“, ярица „jauniklė avis“ (ярина „avių vilna“, bulg. ярина „ožkų gaurai“; яри́га „šiurkštus audeklas ar drabužis“): liet. ėras, pr. eristian, gr. ἔριφος „ožys“, lot. aries „avinas“, arm. oroj „ėriukas“; ярые пчёлы „pirmasis vasaros spiečius“ ЭСРЯ IV 1973 (toliau eitų яровой (яровой хлеб, яровые), ярый (ir ярость), яростный, яровитый, ярыть, ярыться.

Jrūlo, „Aziz Yuhanna gecesinde kötü güçleri kovmak için kullanılan saman korkuluğu“, daha önce pagan bir tanrı olarak yorumlanmaya çalışılmış, ancak bu kanıtlanamamıştır. Ярослав (krş. İgor’un Destanı’ndaki ярый Тур Всеволод) Yunanca εὔωρός „güçlü, sulandırılmamış“ (şarap için) sözcüğüyle de ilişkilendirilir; Latince īra „öfke“ ile ilişkilendirilmesi ise yanlıştır (ЭСРЯ IV 1973).

LKŽ IV 1957, jorės 1. maddesine yanlış biçimde 2. anlamı da eklemiştir: „yeşil boya; metalin yeşillenmesi (...)“. Oysa bu, etimolojik (anlamsal değil) bir eşseslilik örneğidir: Rusça яpb II (яpb¹ ağızlarda yazlık tahıl; яpb² halk ağzında = ярость RKLŽ IV 1985) kaynaklı başka bir ödünç sözcüktür. Bu sözcük de Orta Yunanca < Yeni Yunanca ἰάρι(ου) sözcüğünden ödünçlenmiştir; krş. Eski Yunanca ἰός „zehir“ (ЭСРЯ IV 1973).

Prusya dili aracılığıyla en uzak etimolojik anlam ortaya çıkar: Eski Prusça gorme „sıcaklık“; Toharca A śärme „yaz“, Ermenice jerm „sıcak“, jēr „ısı“, Yunanca θερμός „sıcak“, θερμασσα „fırın“, Latince formus „sıcak“ (ПЯ II 1979). Oysa „yaz“, Eski Prusçada dagis biçimindedir; Litvanca daga (: yanmak) „sıcaklık; hasat“, dagoti „hasat etmek, ürünü toplamak“, Gotça dags (Almanca Tag) ise „gün“ demektir (ПЯ I 1975, PKEŽ I 1988).

Jõrė, laimei, nepateko į Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (1954, 1972, 1993...), net į jo tam tikrus pirmtakus – Lietuvių kalbos rašybos žodyną (Kaunas, 1948, 148–381), Lietuvių kalbos vadovo (Lietuvių tremtinių bendruomenė, Bielefeld, 1950) žodyną (157–604).

Ancak Lietuvių rašomosios kalbos žodyno adlı eserin V. cildindeki (Litvanca-Almanca bölümü; Alfredas Sennas ve Antanas Salys tarafından hazırlanmıştır; Heidelberg, 1968) Tikrinių vardų

J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jorė ir kas iš jorės

259

sąrašą, be abejo, sudarytą Antano Salio, pateko Jorūnė (Salys 1983). Ji greičiau ne savo (žemaičio!) susidaryta iš jorės ar S. Daukanto Jorės, o paimta iš Vinco Mykolaičio-Putino Raštų II t. (1960) – dramatizuotos poemos Skalbių mergelė valdovo Jorgės dukters vardo.

Trejais metais vėlesniame Kazio Kuzavinio ir Bronio Savukyno Lietuvių vardų etimologiniame žodyne gal dėl to, kad vardas literatūrinis, Jorūnės nėra (LVEŽ 1971). Tačiau šiuodviejų autorių, iš kurių antrasis „lietuviškųjų ir kilusių iš kitų baltų kalbų vardų aiškinimus bei įvadą parašė“ (LVKŽ 1987: 12), daug platesniame vardyne pateikta: Jōris liet.; iš sen. lietuvių pavasario žalio (= žalumos – LVKŽ 2005) dievo (pagal S. Daukantą) vardo Jōris: liet. jōrė „žalymas, pavasario žaluma“, jorùs „žalias“, jor-juoti „žaliuoti“; galbūt šio vardo tolimesnis (= tolesnis – LVKŽ 2005) vedinys yra v. Jōrigis; čia taip pat įdėta Jōrigė, trump. Jōrė, bet nėra Jorūnės (LVKŽ 1987). Jorūnė ir Jorūnas (ū) yra LVKŽ 2005.

Wojciechas Smoczyńskis daro du priekaištus LKŽ IV 1957: 1) „brak kwalifikatora sl. „słowiańskie“ – labai teisingą (tinkamą ir Vytauto Vitkausko LKŽT 2006), 2) neskiria reikšmės „vasarojus, pavasario sėja“, kuri esą matyti iš pavyzdžių žaliuoja ar pažaliavo kaip jorė (SEJL 2007), nors ji iš tikrųjų nėra tokia aiški kaip jōro, kuris nebūtinai yra tik „gretiminė (oboczna) forma“. Pačiam autoriui galima prikišti lokalizacijų stygių (būtų bent arealinė pažyma žm. – žmudzki). Jo nurodytos jōr-upė (sinkopinis var. jórpė) Aleksandro Vanago pateikiama lokalizacija – Lapės (prie Kauno) – išeina iš žemaičių ploto, o A. Vanagas ir negimininuoja su jorė (Jórpės –ó!): „Pirmojo sando jor- kilmė neaiški. Plg. Jar-upyš.“ Neaišku, ar šio Čekiškės upėvardžio, „kamienas jar- sietinas su liet. Jarà ež. Sv.[ėdasai]“ – „greičiausiai finougriškos kilmės“ (suom. jārvi „ežeras“), ar – įtikimiau – kilęs iš avd. Jāras (LHEŽ 1981). Jōrė 4. „zielona farba“, kaip pirmiau sakyta, yra ne reikšmė, o homonimas. Įvelta korektūros klaida: joriuoja, žydi ir nėra (= neša) brandį.

Daiva Sinkevičiūtė, Joris adının Litvanca olmayan (belki yarı Litvanca?) biçimleri Ioris, Yoris ile melez yeni ad Jormándas’tan söz etmesine rağmen (Sinkevičiūtė 2011: 225 ve 219), Joris hakkında hiçbir şey söylemez.

LKŽ. 2013 – her şey eskisi gibi.

Bilimden ya da en azından bilimsel açıdan denetimsiz kalan bir yanılgı yayılıyor. jorę sözcüğünü yalnızca folklor ve etnografya meraklıları benimsememiş. Litvanyalı dilbilimci Algis Uzdila, Lehçe Jarosław adını açıklarken şöyle yazıyor: „Lehçe jary; genç, taze, zinde, canlı, güçlü demektir ve Eski Baltıkların jorė „ilkbahar yeşilliği, tazelik“ sözcüğüyle ortaktır (Uzdila 2013 12: 6).“ Reklamlarda artık Jorė ekmeği de satılıyor.

260

KALBOS KULTŪRA | 86

Bu böyle devam edemez — bu tür ad türetme sona ermelidir. Bu adları taşıyanlar ve verenler, Adlar Sözlüğü ya da yalnızca adın mevcut olması yüzünden yanıltılmışlarsa, ancak İskandinav (Viking) Jorio kökenine (sonrasında türevlerine) dayanabilirler.

SONUÇLAR

Kazimieras Būga 1912'de jōrė “bahar yeşilliği”nin bir Slavca sözcük olduğunu açıklamıştı (Aleksandras Brückneris bunu daha 1877'de yapmıştı). Sonraları bütün etimologlar da aynı görüşü benimsedi. Ancak birçok kişi bunu bilmiyordu. Jono Barono'nun RLŽ 1924'ünde jorė ve joruoti yer alır; dolayısıyla yabancı sözcük sayılmazlar. LKŽ IV 1957, jorės sözcüğünü ve bütün türevlerini yabancı sözcük olarak işaretlemez. Bu, Samogitya lehçesine ait daha az yaygın bir sözcüktür; başlıca S. Daukantas ve A. Juška'nın sözlüğü aracılığıyla yayılmış, ancak ne eski metinlerde bilinen ne de yeni standart dile girmeyi amaçlayan bir sözcüktür. LKŽ IV 1957 ve S. DaukR I ve II 1976, S. DaukIstŽ II 1995 ve S. Dauk S ir V 1984 zamanında gereken tepkiyi vermeyince bir gedik açıldı; üstelik bu gedik ne LKŽT 2006'da ne de LKŽė 2013'te kapatılmıştır.

Antanas Salys, 1968'de muhtemelen V. Mykolaitis-Putinas'tan aldığı Jorūnė adını Litvanya adlar repertuvarına soktu; bu ad türlerini — Joris, Jore, Jorūnas, Jorigis, Jorige — Bronys Savukynas oluşturdu. Bu tür bir özensizliğin arka planında, yabancı sözcüklere karşı sorumsuzca liberal yaklaşımın giderek güçlenmesi yatıyor. Dar uzmanlık alanları, özellikle de adbilim için yasak bölgeler belirlenmesi de buna katkıda bulunuyor... Bilimsel hakikat eninde sonunda galip gelecektir; hatırlamak yeterli. Kökleşmiş hatanın hayattaki sonuçlarını ortadan kaldırmak daha zor olacaktır (son çare olarak İskandinav Jorio kökenine dayanılarak mazur görülebilir).

Dil pratiğinde hataların esareti genel olarak artıyor. Ancak yalnızca hayata geçirilmiş hakikat özgürleştirir. Artık beklenmedik bir örneğimiz de var — üstelik dilbilimcilerin çalışmalarından değil — Sovyet dönemi melez Rusçacılığı jarovizacija — “bitkinin mevsimsel iklim değişikliklerine uyum sağlaması” — vernalization AugBiolŽ 1998’de artık gerçek uluslararası terimle değiştiriliyor: jarovizacija (Rus. jarovyje — yazlık ekin) ↗ vernalizacija VLE VIII 2005 (TŽŽ 2001’de değişiklik ancak başlatılmıştır: vernalizacija (Fr. vernalisation < vernal — ilkbahara ait) ↗ jarovizacija; TŽŽ 2013’te de yalnızca başlatılmış, MTŽŽ 2010’da ise hiç başlatılmamıştır).

ŠALTINIAI

S. DaukR I 1976 – Daukantas S. Raštai 1, Vilnius: Vaga.

S. DaukR II 1976 – Daukantas S. Raštai 2, Vilnius: Vaga.

S. DaukIstŽ II 1995 – Daukantas S. Istorija Žemaitiška, Vilnius: Vaga.

J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jōrė ir kas iš jōrės

261

S. Dauk S ir V 1984 – Daukantas S. Sekimai ir vertimai, Vilnius: Vaga.

LeLieŽ 1979 – Vaitkevičiūtė V. Lenkų-lietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Mokslas.

RLKŽ IV 1985 – Rusų-lietuvių kalbų žodynas. Sudarė J. Kardelytė, Ch. Lemchenas, J. Macaitis, A. Mankevičienė, Vilnius: Mokslas.

LITERATŪRA

AugBiolŽ 1998: Trumpas anglų–lietuvių ir lietuvių–anglų kalbų augalų biologijos terminų žodynas. Parengė O. Rupainienė, Vilnius: UAB „Nacionalinių tyrimų centras“ leidykla.

Būga K. 1958: Rinktiniai raštai 1. Sudarė Z. Zinkevičius, redagavo V. Mažiulis, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

LEW I 1962: Litauisches etymologisches Wörterbuch von Ernst Fraenkel. Bd. I, Heidelberg: Carl Winter. Universitätsverlag, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht.

LHEŽ 1981: Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas.

LKŽ IV 1957: Lietuvių kalbos žodynas 4. Ats. red. K. Ulvydas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

LKŽ_e 2013: Lietuvių kalbos žodynas 1–20. Vyr. red. G. Naktinienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

LKŽT 2006: Vitkauskas V. Lietuvių kalbos žodyno taisymai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

LVEŽ 1971: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų etimologinis žodynas. – Vardai ir žodžiai, Vilnius: Mintis, 42–157.

LVKŽ 1987: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas, Vilnius: Mokslas.

LVKŽ 2005: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas. 4-asis pap. leid., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

MTŽŽ 2010: Mokyklinis tarptautinių žodžių žodynas. Parengė I. Ermanytė, V. Černė, J. Klimavičius, L. Puzinienė, Kaunas: Šviesa.

PKEŽ I 1988: Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1, Vilnius: Mokslas.

RLŽ 1924: Baronas J. Rusiškai lietuviškas žodynas, Kaunas: Sakalas.

RLŽ 1933: Baronas J. Rusų lietuvių žodynas, Kaunas: Sakalas.

RLKŽ I 1967: Rusų–lietuvių kalbų žodynas 1. Paruošė V. Baronas, V. Galinis, redagavo B. Larinas, J. Macaitis, Vilnius: Mintis.

Salys A. 1983: Raštai 2, Roma, 187–266.

Sinkevičiūtė D. 2011: Nauji 2007–2010 m. lietuviškos kilmės vaikų vardai ir jų davimo polinkiai. – Kalbos kultūra 84, 214–229.

262

KALBOS KULTŪRA | 86

SEJL 2007: Smoczyński W. Słownik etymologiczny języka litewskiego, Vilnius: Vilniaus universitetas.

SEJP 1970: Brückner A. Słownik etymologiczny języka polskiego, Warszawa: Wiedza Powszechna.

TŽŽ 2001: Tarptautinių žodžių žodynas. Ats. red. A. Kinderys, Vilnius: Alma littera.

TŽŽ 2013: Tarptautinių žodžių žodynas. Red. taryba: A. Kaulakienė, S. Keinys, B. Kurkulis, V. Račiūnaitė, V. Žalkauskas, Vilnius: Alma littera.

Uzdila A. 2013: Vilnius, Wilno, Вильна ar dar kaip. – Voruta 12.

VLE VIII 2005: Visuotinė lietuvių enciklopedija 8. Moksl. red. tarybos prez. Z. R. Rudzikas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

ПЯ I 1975: Топоров В. Н. Прусский язык. Словарь. А–Д, Москва: Наука.

ПЯ II 1979: Топоров В. Н. Прусский язык. Словарь. Е–Н, Москва: Наука.

ЭСРА IV 1973: Фасмер М. Этимологический словарь русского языка. Перевод с немецкого и дополнения О. Н. Трубачёва, Москва: Прогресс.

Gauta 2013 09 15

Priimta 2013 12 20

WHERE DOES JŌRĖ COME FROM AND WHAT COMES FROM JŌRĖ?

Summary

In 1912 Kazimieras Būga argued that jōrė ‘spring vegetation’ is a Slavism (Aleksander Brückner – as far back as 1877). All etymologists took the same road afterwards. However, many did not know them. Jorė and joruoti are included in the Russian-Lithuanian Dictionary published by Jonas Baronas in 1924, meaning that they are not considered foreign words. The Dictionary of Lithuanian (IV 1957) does not consider jorė and its gender forms as barbarisms. It is a less common word of the Samogitian dialect, mostly disseminated through the dictionaries of Simonas Daukantas and Antanas Juška; however, it is neither known from the old writings nor was it trying to pave its way into the new standard language. In the absence of a timely reaction, a gap nevertheless opened. Most importantly, it was neither corrected in The Corrections of the Dictionary of Lithuanian by Vytautas Vitkauskas nor in the electronic edition of The Dictionary of Lithuanian (2013).

J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jōrė ir kas iš jorės

263

In 1968 Antanas Salys opened the way to Jorūnė – probably deriving from Putinas, Lithuanian poet and writer – into the index of Lithuanian proper names; the continuity – with Joris, Jorė, Jorūnas, Jorigis, Jorigė – was established by Bronys Savukynas. The background for such carelessness was a gradual strengthening of an irresponsibly liberal approach towards barbarisms. It will not be hard for the truth of science to triumph eventually – it will only suffice to remember. It will be harder to eliminate the outcomes of the long-established error from life (in the worst case scenario, it can be justified by the Scandinavian origin of Joris). The captivity of errors tends to grow in the language practice. However, only the truth brought to life can make us free. An unexpected example is already in front of us – and it does not come from linguistics: a hybrid Soviet Russicism jarovizacija – ‘the adjustment of the plant to seasonal climate changes’– vernalization is already replaced by a true international word jarovizacija (Russian jarovyje – spring crops) ↗ vernalizacija (Universal Lithuanian Encyclopaedia VIII 2005).

KEYWORDS: barbarisms, names; jorė, Jorūnė, Joris.

JONAS KLIMAVIČIUS

Erfurto g. 56-14, LT-04107 Vilnius

264

KALBOS KULTŪRA | 86