DISKUSIJOS, SVARSTYMAI, PASTABOS

JONAS KLIMAVIČIUS

SKĄD JŪRĖ I CO Z JŪRĖS

SŁOWA KLUCZOWE: zapożyczenia, nazwy; jorė, Jorūnė, Joris.

W językoznawstwie litewskim sprawa jest jasna od stu lat, ale od ponad pół wieku wciąż się ją myli.

W 1912 r. w Petersburgu ukazało się w osobnym odbiciu rosyjskojęzyczne studium Lituanica (49 s.), napisane dla wydawnictwa Cesarskiej Akademii Nauk przez Kazimierasa Būgę, jeszcze dość młodego, lecz dojrzałego i już produktywnego językoznawcę, który mocno skłaniał się ku etymologii. Pierwsza jego część poświęcona jest chronologii zapożyczeń z języka rosyjskiego (jak wiadomo, w większości względnej). Interesujący nas przypadek – ros. я (z prasł. ia) w litewskich zapożyczeniach ma odpowiednik jo: яворъ → jōvaras, ярь → jōrė (albo ē: пятница → pėtnyčia). Trzeba od razu powiedzieć: genetycznym odpowiednikiem ros. я jest en (in): пять: penki, пята: petis, опять: atpent, зять: žentas; вязь: vinkšna, мять: minti... Łatwo odróżnić, zestawiając wspólny wyraz genetyczny мясо: żmudz. i prus. mensa od zapożyczenia mėsą. Wspólnym odpowiednikiem ros. ярь byłoby *enris albo *ėris, ale takich form nie ma.

Jorės oraz znaczenia i źródła wyrazów z nią spokrewnionych zostaną szczegółowo wskazane nieco później, a teraz wystarczy powiedzieć, że żaden z nich nie jest elementem leksyki ani dawnego języka pisanego, ani nowego języka ogólnego, i w żadnym znaczeniu nie jest mu potrzebny, a zatem ma wyraźny status zapożyczenia. Jednak niejedno zdarzyło się wbrew tej prawdzie; końca tej niedoli nie widać, a jej skutki bywają nawet poważne.

Z objaśnienia K. Būgi nie skorzystał leksykograf Jonas Baronas: зелень – ż alumas, żali darylai; żalumynai, (pavasario) jorė; darżovės-ių; żaliuonys-ių, żalesas (pelesiai), зелениться – joruoti RLŻ 1924. Kilka dziesięcioleci później – również Vytautas Baronas i Vincas Galinis: зелёный – 1. zielony,

256

KALBOS KULTŪRA | 86

żalsvas, żaliukas, żaliuonėlis, jorùs, зеленоватый – żalsvas, żalzganas, jõrsvas, зеленеть 2. ir зеленеться – żaliuoti, jorúoti RLKŻ I 1967.

Minęło prawie pół wieku, zanim Zigmas Zinkevičius wydał trzytomowe Pisma zebrane K. Būgi, dzięki czemu sprawa jorė stała się łatwo dostępna (Būga 1958: 347).

Metais anksčiau išėjo ir LKŽ IV 1957. Čia su visais pirminiais ir antriniais (kartotiniais) šaltiniais (ir 2 reikšmėmis) išsamiai pateikta jorė – 1. „žaluma (pavasario)“: Kaip jorė žaliuoj Alsėdžiai. Pažaliavo kaip jorė A. Kašarauskas. Jorė yra žalesa pavasarį A. Juškos žodynas [ir A. Pabrėžos jorybė], 2. „žali dažai; metalo pažaliavimas (vario junginys)“: Medis žalias it jorė. O kas tai yra jorė? – Tokia žalia dažyve J. Jablonskis (be abejo, iš žemaičių tarmės); A. Kašarauskas (be sakinio). Toliau – būdvardžiai jorus „šviesiai žalias“: Laukas jorus, pieva jori, žali S. Daukantas. Pagal įvairumo medžių įvairios barvos [t. y. spalvos]: jau tamsiai, jau skaidriai jori arba truputį gelsva S. Daukantas (ir abstraktas jorumas S. Daukantas), jorsvas „žalsvas“ S. Daukantas, veiksmažodžiai jorúoti „žaliuoti“: Žolė, medis jorúo[ja] pavasarį, t. y. žaliuo[ja]; jōruoti BŽ (t. y. RLŽ 1933), joriuoti: Dygsta, auga, joriuoja, žydi ir neša brandį S. Daukantas (dar ir A. Pabrėža), jorti „pradėti žaliuoti; darytis žaliam; žalti“ S. Daukantas, pajorinti „pažalinti“ A. Pabrėža. Ne spalvinių (kaip aiškės iš etimologijos, pirmesnių) reikšmių yra joras [LKŽ IV j yra apversta] „pavasario sėja; vasariniai javai“: Ir pasejau daugel jorų, oi, oi, oi, iš tų jorų daug bajorų, oi, oi, oi Lietuvių tautosakos rankraštynas. Kadangi lokalizacijos nėra, jei būtų iš r kietinimo ploto netransponuotas (derantis su bajorų), ne tarmiškai būtų jorių, taigi ta pati jorė (ar joris), o ne joras (šis fonetiškai negalėtų būti rusybė, o būtų jau lenkybė). Tačiau dėl arealinio motyvų ši galimybė būtų įmanoma nebent tik kaip koks tautosakinis reliktas. Dar yra būdvardis jorinis „ankstyvas“ (apie augalus): Jorines bulves pirkau A. Juškos žodynas ir „ištįsęs“ (?): [Augalų] Siūlai joriniai A. Pabrėža, būdvardinis daiktavardis – A. Pabrėžos naujadaras jorinė „miškuose ant puvenų augantis ausūninių šeimos saprofitinis grybas“ (Peziza aeruginosa) ir veiksmažodis jorėti „augti, plisti (?)“: Maras taip laisvai jorėjo, jog trečioji dalis svieto beliko S. Daukantas.

A zatem rodzina wyrazów jorės jest dość liczna, różnorodność znaczeń niemała, obszar użycia nie wykracza poza gwarę żmudzką, a rozpowszechnienie w tej gwarze i częstotliwość są niewielkie. Zjawisko wydaje się niedawne i nie zanikające, lecz po prostu nierozpowszechnione, ograniczone.

Wszystkie wyrazy z rodziny jorės w LKŽ IV 1957 podano bez krzyżyka (×) oznaczającego zapożyczenie. Lituanica K. Būgi (1912) była już rzadkością, jego Rinktinių raštų w tomie I (1958) jeszcze nie było; najpewniej nie było też jeszcze Ernsta

J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jorė ir kas iš jorės

257

Fraenkelio Litauisches etymologisches Wörterbuch I t. (LEW I 1962), ėjusių sąsiuviniais nuo 1955 m., atitinkamo sąsiuvinio (su p. 194–195). E. Fraenkelis pateikia ir S. Daukanto Būdo dievavardį Jōris, -ē „der grüne Gott oder Göttin des Frühlings“. Šitai reikia atskleisti ir patikslinti: Vadino jį [dievą], kaip sakiau, J o r e, nesgi kožnas žino, jog pavasarį, sniegu padribus, kad kiele ledą išspiria, tad pasirodo laukuose ir krūmuose J o r ē, beje, žalesa S. DaukR I 1976 503. Beje, LKŽ IV 1957 šis S. Daukanto sakinys (patrumpintas – nuo žodžio pavasarį) priskirtas... Jonui Jablonskiui (matyt, paimtas iš jo žodyno kartotekos ar raštų, kur pateiktas kaip kalbos duomuo – pavyzdys) ir padarytas (gal J. Jablonskio) bendriniu. Dar yra J o r ē s dievas S. DaukR I 1976 504 ir jos šventė: Pirmoji šventė buvo pavasario, T r i m p o s, arba J o r ē s švente vadinama S. DaukR I 1976 539. Čia veikiausiai prie baltiško, bet neskaidraus dievavardžio Trimpas pridėtas – greičiausiai paties S. Daukanto – motyvuotas naujavardis Jorė (prie jos ir Trimpo giminė – gramatinė ar ir lytinė? – Trimpa), nesupratus, kad jorė – nelietuviškas žodis (užtai žemaitiškas!..). Tarsi labai liaudiškas formul inės vartosenos pavyzdys pateikiama dvigubai mažybinė Jorė: pašaro stokodami, dejuoja senų įpročių: „Ai J o r u t a l e, kame esi?“ S. DaukR I 503 (dar ir 541).

Lingwistka Birutė Vanagienė, redaktorka tekstów pism S. Daukantasa, w opracowanych przez siebie słowniczkach podaje jorinti S. DaukR I 1976, joreti S. DaukR II 1976, S. DaukIstŽ II 1995, joriuoti S. Dauk S ir V 1984, tak jak LKŽ IV 1957, czyli bez oznaczenia sl. (słowianizm). E. Fraenkel stwierdza jednak już wyraźnie: „Zugrunde liegt russ. jarb „Sommerkorn, Sommergetreide, Erzeugungskraft, Grünspan“ (LEW I 1962). Powołując się na Jana Otrębskiego, przypomina, że nawet w 1944 r. Franz Specht nie wiedział, że jorė jest obcego pochodzenia, ale wskazuje też znacznie wcześniejszego niż K. Būga badacza, który jako pierwszy stwierdził zapożyczenie jorė — Aleksandra Brücknera — oraz jego rozprawę doktorską Die slawischen Fremdwörter im Litauischen (1877; a więc 35 lat wcześniej niż Būga).

W swoim wielkim dziele — Słownik etymologiczny języka polskiego z 1927 r. (przedruk z 1970 r.) — A. Brückner, objaśniając etymologię pol. jar, staropol. „wiosna“ (jarka — 1) zboże jare, 2) młoda owca; jary — 1) wiosenny, 2) starop. młody; silny, krzepki, żwawy, 3) starop. jasny, jaskrawy; jarzyna — 1) warzywa; jarzyć się — 1) żarzyć się, iskrzyć; płonąć; 2) promienieć, świecić LeLieŽ 1979), przede wszystkim zaznacza pochodzenie prasłowiańskie i ważną dla nas kwestię — brak pokrewnego odpowiednika w języku litewskim (dodajmy: także w językach bałtyckich), a następnie zestawia ten wyraz z niem. Jahr (goc. jēr) oraz awest. jar- — „rok”, gr. hōra „pora roku; rok”; hōros „rok”, łac. hornus „roczny, tegoroczny” SEJP 1970.

258

KALBOS KULTŪRA | 86

Maxo Vasmerio Russisches etymologisches Wörterbuch (1950–1958, rus. vert. 1964–1973) šiuo reikalu LKŽ IV 1957 dar negalėjo padėti, bet nepasinaudota daugelio ir vėliau. Rus. tarm. яpb – vasarojus, церков. sl. яpa – pavasaris, sen. rus. яpb – pavasarinis; vasarinis – prosl. jarb giminiški avest. yāra – metai, gr. ὥρᾱ – metų laikas; metas, ὥρος – laikas; metai, got. jēr – metai, lot. hōrnus – šiemetis, taip pat turi plačią giminę slavų kalbose (ЭСРЯ IV 1973), iš kurios čia minėtini tik būdingų reikšmių rusiški žodžiai, turintys lietuvių kalboje giminiškų atitikmenų: ярица – vasarojus; vasaručiai (rugiai, kviečiai), яровина tarm. – vasarojus, яровище tarm. – vasarojiena; ярка, ярочка – jauniklė (nesiėriavusi) avis, яроводье tarm. – (upės) pavasario potvynis, ярутка – čiužutė (Thlaspi) RLKŽ IV 1985, ярина „яровое“, яровик „šieme­tis gyvulys arba augalas“, ярчук „šuniukas“, яpeц „metinis bebras“, ярица „jauniklė avis“ (ярина „avių vilna“, bulg. ярина „ožkų gaurai“; яри́га „šiurkštus audeklas ar drabužis“): liet. ėras, pr. eristian, gr. ἔριφος „ožys“, lot. aries „avinas“, arm. oroj „ėriukas“; ярые пчёлы „pirmasis vasaros spiečius“ ЭСРЯ IV 1973 (toliau eitų яровой (яровой хлеб, яровые), ярый (ir ярость), яростный, яровитый, ярыть, ярыться.

Jrūlo — „słomiana kukła odpędzająca złe moce w noc świętojańską” — próbowano dawniej rozumieć jako bóstwo pogańskie, ale nie zostało to udowodnione. Ярослав (por. rdzeń Igora ярый Тур Всеволод) łączy się także z gr. εὔωρός „mocny, nierozcieńczony” (o winie), a błędnie — z łac. īra „gniew” (ЭСРЯ IV 1973).

W LKŽ IV 1957 błędnie dodano do hasła jorė 1. także znaczenie 2. „zielona farba; zazielenienie metalu (...)” — w rzeczywistości jest to homonim etymologiczny (nie semantyczny), inne zapożyczenie z ros. яpb II (яpb¹ dial. zboże jare, яpb² pot. = ярость RKLŽ IV 1985), które samo również jest zapożyczeniem z gr. średniego < gr. nowożytnego ἰάρι(ου), por. gr. staroż. ἰός „trucizna” (ЭСРЯ IV 1973).

Za pośrednictwem języka pruskiego ujawnia się najdalsze znaczenie etymologiczne — prus. gorme „upał”: toch. A śärme „lato”, orm. jerm „ciepły”, jēr „ciepło”, gr. θερμός „ciepły”, θερμασσα „piec”, łac. formus „gorący” (ПЯ II 1979), choć „lato” to prus. dagis: lit. daga (: palić się) „upał; plon”, dagoti „zbierać, sprzątać plony”, goc. dags (niem. Tag) „dzień” (ПЯ I 1975, PKEŽ I 1988).

Jõrė, laimei, nepateko į Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (1954, 1972, 1993...), net į jo tam tikrus pirmtakus – Lietuvių kalbos rašybos žodyną (Kaunas, 1948, 148–381), Lietuvių kalbos vadovo (Lietuvių tremtinių bendruomenė, Bielefeld, 1950) žodyną (157–604).

Jednak do działu Tikrinių vardų w tomie V Lietuvių rašomosios kalbos žodyno (część litewsko-niemiecka, opracowali Alfredas Sennas i Antanas Salys, Heidelberg, 1968)

J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jorė ir kas iš jorės

259

sąrašą, be abejo, sudarytą Antano Salio, pateko Jorūnė (Salys 1983). Ji greičiau ne savo (žemaičio!) susidaryta iš jorės ar S. Daukanto Jorės, o paimta iš Vinco Mykolaičio-Putino Raštų II t. (1960) – dramatizuotos poemos Skalbių mergelė valdovo Jorgės dukters vardo.

Trejais metais vėlesniame Kazio Kuzavinio ir Bronio Savukyno Lietuvių vardų etimologiniame žodyne gal dėl to, kad vardas literatūrinis, Jorūnės nėra (LVEŽ 1971). Tačiau šiuodviejų autorių, iš kurių antrasis „lietuviškųjų ir kilusių iš kitų baltų kalbų vardų aiškinimus bei įvadą parašė“ (LVKŽ 1987: 12), daug platesniame vardyne pateikta: Jōris liet.; iš sen. lietuvių pavasario žalio (= žalumos – LVKŽ 2005) dievo (pagal S. Daukantą) vardo Jōris: liet. jōrė „žalymas, pavasario žaluma“, jorùs „žalias“, jor-juoti „žaliuoti“; galbūt šio vardo tolimesnis (= tolesnis – LVKŽ 2005) vedinys yra v. Jōrigis; čia taip pat įdėta Jōrigė, trump. Jōrė, bet nėra Jorūnės (LVKŽ 1987). Jorūnė ir Jorūnas (ū) yra LVKŽ 2005.

Wojciechas Smoczyńskis daro du priekaištus LKŽ IV 1957: 1) „brak kwalifikatora sl. „słowiańskie“ – labai teisingą (tinkamą ir Vytauto Vitkausko LKŽT 2006), 2) neskiria reikšmės „vasarojus, pavasario sėja“, kuri esą matyti iš pavyzdžių žaliuoja ar pažaliavo kaip jorė (SEJL 2007), nors ji iš tikrųjų nėra tokia aiški kaip jōro, kuris nebūtinai yra tik „gretiminė (oboczna) forma“. Pačiam autoriui galima prikišti lokalizacijų stygių (būtų bent arealinė pažyma žm. – žmudzki). Jo nurodytos jōr-upė (sinkopinis var. jórpė) Aleksandro Vanago pateikiama lokalizacija – Lapės (prie Kauno) – išeina iš žemaičių ploto, o A. Vanagas ir negimininuoja su jorė (Jórpės –ó!): „Pirmojo sando jor- kilmė neaiški. Plg. Jar-upyš.“ Neaišku, ar šio Čekiškės upėvardžio, „kamienas jar- sietinas su liet. Jarà ež. Sv.[ėdasai]“ – „greičiausiai finougriškos kilmės“ (suom. jārvi „ežeras“), ar – įtikimiau – kilęs iš avd. Jāras (LHEŽ 1981). Jōrė 4. „zielona farba“, kaip pirmiau sakyta, yra ne reikšmė, o homonimas. Įvelta korektūros klaida: joriuoja, žydi ir nėra (= neša) brandį.

Daiva Sinkevičiūtė, wspominając nielitewskie (a może częściowo litewskie?) formy imienia Jorio: Ioris, Yoris, oraz hybrydowe, nowo utworzone imię Jormándas (Sinkevičiūtė 2011: 225 i 219), nie mówi nic o samym Jorim.

LKŽ. 2013 — wszystko po staremu.

Błąd naukowy — albo przynajmniej taki, którego nauka nie powstrzymuje — szerzy się. jorė podchwycili nie tylko miłośnicy folkloru i etnografii. Litwinista Algis Uzdila, objaśniając pol. Jarosław, pisze: „Pol. jary znaczy młody, świeży, rześki, żwawy, silny i jest wspólny z dawnym bałtyckim słowem jorė «wiosenna zieleń, świeżość» (Uzdila 2013 12: 6).” W reklamie pojawia się już chleb Jorė.

260

KALBOS KULTŪRA | 86

Dłużej tak być nie może – trzeba położyć kres takiemu tworzeniu imion. Posiadacze tych imion i ich nadawcy, wprowadzeni w błąd przez Słownik imion albo sam fakt istnienia takiego imienia, mogliby powoływać się co najwyżej na skandynawskie (wikingowskie) Jorio (a następnie – derywatów) pochodzenie.

WNIOSKI

W 1912 r. Kazimieras Būga wyjaśniał, że jōrė „wiosenna zieleń” jest slawizmem (Aleksandras Brückner już w 1877 r.). Później tak twierdzili wszyscy etymolodzy. Wielu jednak o tym nie wiedziało. W RLŽ Jono Barono z 1924 r. podano jorė i joruoti, a zatem nie uznano ich za obce. LKŽ IV z 1957 r. nie oznacza jako zapożyczeń formy jorės ani całej jej rodziny. To rzadsze słowo z dialektu żmudzkiego, rozpowszechnione głównie przez S. Daukantasa i słownik A. Juški, nieznane jednak ani ze starych pism, ani jako kandydat do współczesnego języka ogólnego. Ponieważ LKŽ IV z 1957 r. oraz S. DaukR I i II z 1976 r., S. DaukIstŽ II z 1995 r. i S. Dauk S i V z 1984 r. nie zareagowały należycie, mimo to uchyliła się furtka, która przede wszystkim nadal pozostaje niezamknięta ani w LKŽT z 2006 r., ani w LKŽė z 2013 r.

W 1968 r. Antanas Salys wprowadził do litewskiego zasobu imion Jorūnę – najpewniej za sprawą V. Mykolaitisa-Putinasa –; formę tę, wraz z Joriu, Jore, Jorūnu, Jorigiu, Jorige, utworzył Bronys Savukynas. Tłem takiej beztroski jest przewlekłe nasilanie się nieodpowiedzialnie liberalnego podejścia do zapożyczeń. Przyczynia się do tego także wyznaczanie zakazanych stref w wąskich specjalnościach, a konkretnie – w onomastyce... Prawda naukowa w końcu zwycięży bez trudu – wystarczy o niej pamiętać. Usunięcie skutków zadawnionego błędu z życia będzie trudniejsze (w razie potrzeby można go usprawiedliwiać skandynawskim pochodzeniem Jorio).

W praktyce językowej niewola błędów w ogóle się pogłębia. Uwalnia jednak tylko prawda wcielona w życie. Mamy już także nieoczekiwany przykład – i to nie z prac językoznawców: hybrydowy rusycyzm z czasów sowieckich jarovizacija – „przystosowanie rośliny do sezonowych zmian klimatu” – vernalization w AugBiolŽ z 1998 r. jest już zastępowany prawdziwym terminem międzynarodowym: jarovizacija (ros. jarovyje – jare) ↗ vernalizacija w VLE VIII z 2005 r. (zmiana w TŽŽ z 2001 r. dopiero się rozpoczęła: vernalizacija (fr. vernalisation < vernal – wiosenny) ↗ jarovizacija; w TŽŽ z 2013 r. również dopiero się rozpoczęła, a w MTŽŽ z 2010 r. nawet się nie zaczęła).

ŠALTINIAI

S. DaukR I 1976 – Daukantas S. Raštai 1, Vilnius: Vaga.

S. DaukR II 1976 – Daukantas S. Raštai 2, Vilnius: Vaga.

S. DaukIstŽ II 1995 – Daukantas S. Istorija Žemaitiška, Vilnius: Vaga.

J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jōrė ir kas iš jōrės

261

S. Dauk S ir V 1984 – Daukantas S. Sekimai ir vertimai, Vilnius: Vaga.

LeLieŽ 1979 – Vaitkevičiūtė V. Lenkų-lietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Mokslas.

RLKŽ IV 1985 – Rusų-lietuvių kalbų žodynas. Sudarė J. Kardelytė, Ch. Lemchenas, J. Macaitis, A. Mankevičienė, Vilnius: Mokslas.

LITERATŪRA

AugBiolŽ 1998: Trumpas anglų–lietuvių ir lietuvių–anglų kalbų augalų biologijos terminų žodynas. Parengė O. Rupainienė, Vilnius: UAB „Nacionalinių tyrimų centras“ leidykla.

Būga K. 1958: Rinktiniai raštai 1. Sudarė Z. Zinkevičius, redagavo V. Mažiulis, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

LEW I 1962: Litauisches etymologisches Wörterbuch von Ernst Fraenkel. Bd. I, Heidelberg: Carl Winter. Universitätsverlag, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht.

LHEŽ 1981: Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas.

LKŽ IV 1957: Lietuvių kalbos žodynas 4. Ats. red. K. Ulvydas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

LKŽ_e 2013: Lietuvių kalbos žodynas 1–20. Vyr. red. G. Naktinienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

LKŽT 2006: Vitkauskas V. Lietuvių kalbos žodyno taisymai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

LVEŽ 1971: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų etimologinis žodynas. – Vardai ir žodžiai, Vilnius: Mintis, 42–157.

LVKŽ 1987: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas, Vilnius: Mokslas.

LVKŽ 2005: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas. 4-asis pap. leid., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

MTŽŽ 2010: Mokyklinis tarptautinių žodžių žodynas. Parengė I. Ermanytė, V. Černė, J. Klimavičius, L. Puzinienė, Kaunas: Šviesa.

PKEŽ I 1988: Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1, Vilnius: Mokslas.

RLŽ 1924: Baronas J. Rusiškai lietuviškas žodynas, Kaunas: Sakalas.

RLŽ 1933: Baronas J. Rusų lietuvių žodynas, Kaunas: Sakalas.

RLKŽ I 1967: Rusų–lietuvių kalbų žodynas 1. Paruošė V. Baronas, V. Galinis, redagavo B. Larinas, J. Macaitis, Vilnius: Mintis.

Salys A. 1983: Raštai 2, Roma, 187–266.

Sinkevičiūtė D. 2011: Nauji 2007–2010 m. lietuviškos kilmės vaikų vardai ir jų davimo polinkiai. – Kalbos kultūra 84, 214–229.

262

KALBOS KULTŪRA | 86

SEJL 2007: Smoczyński W. Słownik etymologiczny języka litewskiego, Vilnius: Vilniaus universitetas.

SEJP 1970: Brückner A. Słownik etymologiczny języka polskiego, Warszawa: Wiedza Powszechna.

TŽŽ 2001: Tarptautinių žodžių žodynas. Ats. red. A. Kinderys, Vilnius: Alma littera.

TŽŽ 2013: Tarptautinių žodžių žodynas. Red. taryba: A. Kaulakienė, S. Keinys, B. Kurkulis, V. Račiūnaitė, V. Žalkauskas, Vilnius: Alma littera.

Uzdila A. 2013: Vilnius, Wilno, Вильна ar dar kaip. – Voruta 12.

VLE VIII 2005: Visuotinė lietuvių enciklopedija 8. Moksl. red. tarybos prez. Z. R. Rudzikas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

ПЯ I 1975: Топоров В. Н. Прусский язык. Словарь. А–Д, Москва: Наука.

ПЯ II 1979: Топоров В. Н. Прусский язык. Словарь. Е–Н, Москва: Наука.

ЭСРА IV 1973: Фасмер М. Этимологический словарь русского языка. Перевод с немецкого и дополнения О. Н. Трубачёва, Москва: Прогресс.

Gauta 2013 09 15

Priimta 2013 12 20

WHERE DOES JŌRĖ COME FROM AND WHAT COMES FROM JŌRĖ?

Summary

In 1912 Kazimieras Būga argued that jōrė ‘spring vegetation’ is a Slavism (Aleksander Brückner – as far back as 1877). All etymologists took the same road afterwards. However, many did not know them. Jorė and joruoti are included in the Russian-Lithuanian Dictionary published by Jonas Baronas in 1924, meaning that they are not considered foreign words. The Dictionary of Lithuanian (IV 1957) does not consider jorė and its gender forms as barbarisms. It is a less common word of the Samogitian dialect, mostly disseminated through the dictionaries of Simonas Daukantas and Antanas Juška; however, it is neither known from the old writings nor was it trying to pave its way into the new standard language. In the absence of a timely reaction, a gap nevertheless opened. Most importantly, it was neither corrected in The Corrections of the Dictionary of Lithuanian by Vytautas Vitkauskas nor in the electronic edition of The Dictionary of Lithuanian (2013).

J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jōrė ir kas iš jorės

263

In 1968 Antanas Salys opened the way to Jorūnė – probably deriving from Putinas, Lithuanian poet and writer – into the index of Lithuanian proper names; the continuity – with Joris, Jorė, Jorūnas, Jorigis, Jorigė – was established by Bronys Savukynas. The background for such carelessness was a gradual strengthening of an irresponsibly liberal approach towards barbarisms. It will not be hard for the truth of science to triumph eventually – it will only suffice to remember. It will be harder to eliminate the outcomes of the long-established error from life (in the worst case scenario, it can be justified by the Scandinavian origin of Joris). The captivity of errors tends to grow in the language practice. However, only the truth brought to life can make us free. An unexpected example is already in front of us – and it does not come from linguistics: a hybrid Soviet Russicism jarovizacija – ‘the adjustment of the plant to seasonal climate changes’– vernalization is already replaced by a true international word jarovizacija (Russian jarovyje – spring crops) ↗ vernalizacija (Universal Lithuanian Encyclopaedia VIII 2005).

KEYWORDS: barbarisms, names; jorė, Jorūnė, Joris.

JONAS KLIMAVIČIUS

Erfurto g. 56-14, LT-04107 Vilnius

264

KALBOS KULTŪRA | 86