MOKSLO KALBOS KULTŪROS IR TERMINOLOGIJOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXIV (1985)

PETRAS VIKENTIJEVIČIUS SADOVSKIS

APIE TERMINOLOGINĘ INTERFERENCIJĄ GIMININGŲ KALBŲ DVIKALBYSTĖS SĄLYGOMIS (MOKSLINĖS TECHNINĖS IR MENINĖS TERMINOLOGIJOS PAGRINDU)

Racionalumo ir emocionalumo kalboje santykio požiūriu bet kuri nacionalinė meninė terminologija apskritai ir meninės kūrybos objektų pavadinimai konkrečiai iš esmės skiriasi nuo tos terminologinės nomenklatūros dalies, kurią sąlygiškai galima apibendrinti pavadinimu „mokslinė techninė terminologija“. Nors kiekvienos kalbos mokslinėje techninėje terminologijoje — net ir esant žinomam jos vartojimo sričių ribotumui — visada galima išskirti didelę pavadinimų dalį, turinčią nacionalinio „dvasinio kraštovaizdžio“ ir kalbinio mąstymo požymių, tačiau iš esmės besiremiančią funkciniu-semantiniu principu, t. y. artėjančią prie tam tikro vidutinio „viršnacionalinio“ vaizdinio. Supaprastintai tokia padėtis vadinama terminologijos internacionalizacija.

Vidinės formos požiūriu (Humboldto, Potebnios, Weisgerberio dvasia) vienų kalbų terminologija, palyginti su kitų kalbų terminologija, gali būti apskritai „vaizdingesnė“ arba „funkcionalesnė“. Pavyzdžiui, net paviršutiniškai pažvelgus į vokiečių klasikinės filosofijos terminus (kurie, beje, daugumos Europos kalbų buvo kalkiuoti) ir į pagrindines prancūzų egzistencializmo filosofijos sąvokas, galima pastebėti, kad pirmiesiems — vieno prancūzų filosofo publicisto žodžiais tariant — labiau būdingas „nepajudinamo funkcionalizmo“ principas nei „efemeriškas vaizdingumas“, persmelkiantis antruosius. Nors šiuose apibūdinimuose esama tam tikro perdėjimo, jie atspindi neginčijamą tiesą: visi humanitariniai apibrėžimai ir terminai, priartinantys mus prie amžinos žmogaus esmės mįslės, visada yra labiau migloti ir neapibrėžti nei sąvokos, atskleidžiančios materialaus pasaulio ir jo priežastinių ryšių esmę.

Be to, tų pačių dvasinės kultūros šaltinių naudojimas skirtingose kultūrinėse kalbinėse tradicijose gali sukurti skirtingą nacionalinės kalbos stilistinį vaizdą. Pavyzdžiui, niekam negali kelti abejonių tai, kad Liuterio Biblijos vertimas į

128

vokiečių kalbą yra žemiškesnis, „funkcionalesnis“, palyginti su bažnytine slavų kalbos versija, kuriai būdingas didesnis pakilumas, puošnus vaizdingumas, įmantrumas ir iškilminga retorika.

Dvikalbystės sąlygomis (ne tik giminingų kalbų — kalbant apie sovietinę nacionalinę-rusiškąją dvikalbystę) ir mokslo bei technikos revoliucijos (MTR) laikotarpiu daugiau ar mažiau atribojamos nacionalinių kalbų ir kalbos tarpininkės funkcionavimo sritys. Dėl socialinio prestižo veiksnio įvedant naujus terminus gimtąja kalba, terminologijos kūrėjai dažnai pasitelkia kalkinį vertimą, visiškai atkartojantį skolinamos leksemos semantiką, vaizdinį ir morfologinę struktūrą. Mišrios dvikalbystės situacijomis, kurios neretai pasitaiko, pavyzdžiui, baltarusių ir rusų kalbų dvikalbystės atveju, skolininčios kalbos vartotojai ne visada suvokia atitinkamų terminologinio įvardijimo vienetų elementų sisteminę priklausomybę, todėl kalbos tarpininkės vyraujančio funkcionavimo srityse masiškai vyksta interferencija. Dėl to iš kalbos vartotojo sąmonės pamažu išstumiama nacionalinė žodžių darybos, sintaksinių ryšių ir morfologinių santykių specifika.

Mokslinės techninės terminologijos srityje, siekiant išvengti galimo sisteminių santykių pažeidimo kalboje recipientėje, vietoj kalkinio vertimo iš giminingos kalbos tarpininkės galima naudoti negiminingų kalbų semantinius-morfologinius modelius, kuriuose atitinkamas terminas išreikštas žodžiu, atspindinčiu šios sąvokos esmę ir funkcinį pobūdį. Pavyzdžiui, verčiamuosiuose rusų–baltarusių žodynuose rusiškas погрешность (junginyje погрешность измерения) perteikiamas dirbtine kalke хібнасць вымярэння. Toks šio termino variantas atrodo nepriimtinas dėl kelių priežasčių. Pirma, įsiliedamas į bendrąją baltarusių kalbos semantinę leksinę sistemą, naujai sukurtas terminas įgyja papildomą neterminologinį atspalvį: apskritai netaisyklingas matavimas, kurį gali lemti, pavyzdžiui, matavimo proceso techninių sąlygų pažeidimas ir pan. Kita vertus, į kalbos recipientės sistemą įvedamas jai nebūdingas žodžių darybos modelis: daiktavardis + formantas /-н|асцЬ. Beje, pastaruoju metu pagal šį modelį sudaryti žodžiai rodo pavydėtiną ekspansyvumą. Beveik norma jau tapo tokie posakiai kaip padidinto aukštingumo namai, nors būdvardinis komponentas, iš kurio paprastai sudaromas daiktavardis su formantu -ность, pasitaiko tik sudurtiniuose žodžiuose (двухэтажный). Negalima atskirai vartoti этажный ir iš šio žodžio sudaryti daiktavardžio pagal norminio modelio человечный — человечность, baltarusių людскі — людскасць analogiją.

Jei atsigręšime į kitas Europos kalbas, kuriose funkcinė terminologinė nominacija yra labai išplėtota, galime rasti pro-

9 Užsāk. Nr. 1007

129

yra adekvatus semantinis-morfologinis atitikmuo vok. Мевfehler, angl. measuring error, pranc. erreur de mesure ir t. t., tai atitinka posakį (leistina) matavimo paklaida. Išvertus į baltarusių kalbą, tai skambėtų taip: (leistina) памылка вымярэння. Taip pašalinamas nominacijos „emocingumas“, ištaisomi sisteminiai pažeidimai kalboje-recipientėje ir, kas itin svarbu, terminas tampa dar labiau internacionalinis, jo semantiniu branduoliu tapdamas funkcinis požymis.

Neretai terminų kalkiavimas iš tarpinės kalbos, kai ši pati pirmiausia buvo pasiskolinta iš kitų kalbų, gali paskatinti pakartoti klaidas, dėl įvairių priežasčių įsivėlusias į atitinkamų užsienio terminų vertimą į rusų kalbą. Pavyzdžiui, baltarusių periodikoje ir mokslinėje literatūroje plačiai paplito literatūros ir teatro terminas эфект адчужэння, netaisyklingai vartotas daugelyje rusiškų leidinių, vietoj taisyklingo эфект ачужэння, kuris iš pradžių net buvo įtrauktas į „Слоўнік I тома энцыклапедыі літаратуры і мастацтва Беларусі“ (Minskas, 1981, p. 12). Tuo tarpu rusų-vokiečių / vokiečių-rusų „Scenos menų žodynas“ (Wörterbuch der darstellenden Künste/VEB Verlag Enzyklopädie.— Leipzig, 1976) 75 p. rusų-vokiečių dalyje pateikia tokį termino отчуждение: отчуждение ср. 1. Entfremdung f. 2. falsche Übersetzung des Terminus Verfremdung, s. отчуждение. paaiškinimą. Kaip matyti, žodyno straipsnio autoriai manė esant būtina išskirti antrąją reikšmę ir ją suformulavo kaip „netaisyklingas termino Verfremdung vertimas“ – отчуждение. Savo ruožtu отчуждение žodyne aiškinama kaip Brechto konceptualusis „Distanzierung vom konkreten Vorgang, die es dem Zuschauer ermöglicht, das Vorgeführte gesellschaftlich richtig zu verallgemeinern“. Be abejo, baltarusių kalboje būtų buvę galima išvengti tokio netikslumo, jei vertimas būtų atliktas tiesiai iš vokiško originalo, be tarpinės kalbos.

Mokslo ir technikos revoliucijos sąlygomis ir esant itin išplėtotam dvikalbystės reiškiniui, tarpinės kalbos mokslinė-techninė terminija ir frazeologija vis plačiau skverbiasi į dvikalbių kalbėtojų vaizdinį mąstymą, nustumdama į emocinę periferiją įprastus gimtosios kalbos leksikos vienetus. Pavyzdžiui, vieno baltarusių žurnalisto radijo reportaže nuskambėjo frazė: „На гэтым прадпрыемстве, вобразы кажучы, акумуляваны найпершая дасягненні айчыннай прамысловасці“. Kaip matyti, žodį аккумулировать, kuris reiškia tiesiog собирать, kalbėtojas suvokia kaip vaizdingesnį ir efektingesnį už įprastą „netechninį“ žodį. Arba kitas pavyzdys. 1983 m. leidyklos „Мастацкая літаратура“ leidybos plane pasitaiko ne vienas technizuoto pobūdžio knygos pavadinimas, pavyzdžiui: „Амплітуда смеласці“, „Змена фазы“, „Эстакада“ ir t. t. Šie faktai liudija pastebimą „NTR“ leksikono įtaką meninei-vaizdinei kalbos sistemai.

130

Kadangi šiuo metu baltarusių kalbos funkcionavimo sfera yra gerokai siauresnė už rusų kalbos vartojimo sritį kultūrinėje miesto aplinkoje, kuri visais laikais buvo kultūrinio ir kalbinio prestižo matas, baltarusiškuose tradicinių meno kūrinių pavadinimuose plačiai vartojami rusų kalbos pavadinimai, net ir tada, kai jų semantinė-morfologinė forma akivaizdžiai nebaltarusiška. Pavyzdžiui, 14-oji Beethoveno sonata-fantazija, kuriai originalo kalba kadaise buvo suteiktas pavadinimas „Mondscheinsonate“ (pažodžiui: mėnesienos sonata), baltarusių radijo ir televizijos programose vadinama „Лунная саната“, nors ją reikėtų vadinti „Саната месячнага святла“ arba tiesiog „Месячная саната“, analogiškai mėnesiena (mėnulio naktis), nes baltarusių kalboje rusų žodį луна atitinka leksema месяц. Panašiai verčiamos pasakos personažė Pelenė (vok. Aschenputtel, Aschenbrödel) baltarusių kalboje dažniausiai vadinama tuo pačiu žodžiu kaip ir rusų kalboje. Tik pavieniai rašytojai (Korotkevičius, Brylis, Paniznikas) vartoja baltarusiškus motyvuotus pavadinimus Папялюшка arba Капцюшка, kilusius iš baltarusių žodžio попел. Baltarusių pasakose žinoma ir tokia veikėja kaip Іскарка-Папяльга, kurios pavadinimo pagrindas – žodis попел. Šiuolaikinėje baltarusių kalboje įsigali ir Strausso operetės pavadinimas „Fledermaus“ kaip „Лятучая мыш“, nors pagal visas taisykles ji turėtų vadintis „Кажан“.

Panašius pavyzdžius būtų galima tęsti.

Meno mokslo terminų ir meno kūrinių pavadinimų funkcionavimo šiuolaikinėje baltarusių kalboje stebėjimai rodo, kad adekvati mokslo kalbos ir terminijos kultūra įmanoma tik tose srityse, kuriose nacionalinė kultūra gyvuoja ne vien kaip nacionalinės ornamentikos atributas, bet kaip vientisas, savaime besivystantis organizmas.