LIETUVIŲ KALBOS SANDAROS TYRINĖJIMAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVI (1987)

OJARAS BUŠAS

KURŠIŲ ONOMASTIKA

Vienas aktualiausių baltistikos klausimų šiuo metu yra kuršių kalbos vieta tarp kitų baltų kalbų. Ieškant atsakymo, būtina ne tik identifikuoti ir į mokslinę apyvartą įtraukti naują kuršių kalbos medžiagą, bet ir peržiūrėti, patikrinti, o prireikus – iš naujo įvertinti medžiagą, kuri jau ne kartą buvo lingvistiškai analizuota.

Todėl ypatingą dėmesį, žinoma, reikėtų skirti V. Kiparskio monografijai „Die Kurenfrage“ (KF). Kaip žinoma, ši knyga iki šiol tebėra vienintelis monografinis kuršių kalbos tyrimas. Tačiau ne su visomis V. Kiparskio išvadomis galima besąlygiškai sutikti: šio žymaus kalbininko pagrindinė veiklos sritis vis dėlto buvo finougristika (ir, žinoma, slavistika), o ne baltistika; be to, nuo šio tyrimo pasirodymo jau praėjo beveik pusė amžiaus, ir per tą laiką užfiksuota, susisteminta ir ištirta daug naujos (ypač toponiminės) medžiagos².

V. Kiparskio monografijoje daugiausia analizuojama senoviniuose dokumentuose užfiksuota onomastinė medžiaga. Šiame straipsnyje aptariami 4 toponimai iš paties seniausio su Kuršu susijusio teisinio dokumento, t. y. iš kuršių karaliaus Lamekino ir popiežiaus vicelegato Balduino iš Alnos sutarties (1230 m.). Šioje sutartyje pateikiama 17 toponimų – žemių (terrae) ir vadinamųjų kiligundų, palyginti nedidelių teritorinių vienetų, pavadinimų. Tarp šių pavadinimų yra neabejotinai baltiškų (arba bent jau indoeuropietiškų), pvz., (lotyninta rašyba) Ardus, Durbis, Riwa, Saccze; yra aiškiai finougrų (Normis, Kiemala); yra ir tokių, kurių kilmės negalima kategoriškai nustatyti (Aliswangis, dabartinis Alsunga, Edualia – Ēduole, Sarnitus – Sārnate ir kt.).

Ko gero, iki šiol daugiausia hipotezių buvo skirta pavadinimo Alsunga, Lamekino sutartyje – Aliswanges arba Alis- kilmei

¹ Žr. santrumpų sąrašą.

² Kai kuriuos konkrečius V. Kiparskio monografijos trūkumus (bendrai ją vertinant teigiamai) aptaria J. Endzelīno [ir E. Blesės recenzijos: Endzelins J. [Rec.] Die Kurenfrage von V. Kiparsky. – In: Darbu izlase. III sēj. 2 d. Rīga, 1980, 535.—565. lpp.; Blese E. [Rec.] V. Kiparsky. Die Kurenfrage. – Latvijas Vēstures institūta žurnāls, 1940, Nr. II, 295—308. lpp.]

96

wangis, kituose dokumentuose Alswanghen 1253, 1341, 1355—62 m., Alswangen 1338 m., Aliswangen 1434 m., Alszwangen 1503 m. ir kt., vokiškoje interpretacijoje Alschwangen /KF 204—205/. Finougristai kalbininkai (V. Kiparsky, L. Kettunenas, I. Šogrenas) linkę finougrų kilmę laikyti labiausiai tikėtina šio toponimo kilme (KF 205; Kett. VII). V. Kiparsky pasiūlytas sugretinimas su lyv. al’l’i „žalsvas“, ōl’az „žalias“ + lyv. (Vidžemėje) vanga „užliejama pieva“ nėra visiškai neįtikinamas. Vis dėlto visi baltistai — pradedant jau A. Bielensteinu — įsitikinę toponimo Alsunga baltiška kilme. A. Bielensteinas savo 1892 m. monografijoje (dabar, ko gero, nepelnytai pamirštoje) jau sugretino Alsunga su senprūsių toponimu Alexwdnga, kitais senprūsių toponimais, kurių sudėtyje yra elementas vang-, taip pat su latv. bendriniu žodžiu alksnis „alksnis“³. Iš esmės tą pačią etimologiją labiausiai tikėtina laikė ir J. Endzelīnsas, pirmą kartą nurodęs šį ryšį (su liet. dial. aliksnis „alksnis“ ir su vanga) 1912 m. straipsnio išnašose⁴, o po 40 metų gana išsamiai pagrindęs šią etimologiją Latvijos TSR toponimų žodyne /Lvv I 23/. Atrodo, visi baltistai sutinka, kad antrąją nagrinėjamo toponimo dalį reikia kildinti iš baltų vanga; diskusinis lieka tik pradinio elemento kilmės klausimas. Jei jį lyginsime su latv. alksnis (ir jo atitikmenimis), reikės paaiškinti garso k- išnykimą. Iš pradžių J. Endzelīnsas šį išnykimą aiškino disimiliacija⁵, o vėliau toponimų žodyne rekonstravo du alternatyvius kuršiškus alksnio pavadinimus — *aliskā arba *alisā, t. y. be -k-, plg. rus. ольха.

Tačiau greta tokios galimybės gana tikėtina atrodo ir kita prielaida: šio toponimo pradinis elementas nuo pat pradžių buvo als- (taip manė K. Būga⁶); kai kuriuose dokumentuose užrašymas su -i- (Alis-) gali būti neautentiškas, juolab kad kituose, ne mažiau senuose dokumentuose dažniau rašoma Als-. Latvijos TSR toponimų žodyne nurodomi 7 toponimai su šaknimi als- (alsava, alsi, alsupite ir kt.) ir 5 — su šaknimi alš- (alši, alšu-valks ir kt.) /Lvv I 22—23/. Įdomu, kad beveik visi jie (išskyrus 1—2) lokalizuojami Kurše (dažniausiai) arba Sėlijoje. Šaknis als- neturi tiesioginio atitikmens latvių bendrinėje leksikoje, tačiau tokių atitikmenų esama lietuvių ir prūsų onomastikoje; Prūsijoje tai toponimas (kalno pavadinimas) Alsitten ir keli antroponimai /žr. Lvv I 23/, Lietuvoje — visa eilė hidronimų ir kitų toponimų su Als- /Lhež 40/. Pažymėtina, kad iš minė-

³ Bielenstein A. Latvijos tautybės ir latvių kalbos ribos dabartyje ir XIII amžiuje. — St. Petersburg, 1892, S. 284.

⁴ Endzelins J. Apie kuršių tautybę ir kalbą. — In: Darbu izlase. II. R., 1974, S. 447.

⁵ Endzelins J. /Rec. apie/ Die Kurenfrage.., 564. lpp.

⁶ Būga K. Lietuvių kalbos žodynas. I. — In.: Būga K. Rinktiniai raštai. V., t. 3, 1961, p. 420.

4. 1835

97

tėtų lietuviškų hidronimų 5 lokalizuoti Lietuvos vakaruose, 5 — Lietuvos rytuose ir Baltarusijoje, o tik 1 — Lietuvos centrinėje dalyje. Šis arealas, bendrai imant, tarytum pratęsia latviškų toponimų su Als- arealą, todėl galima atsargiai spėti apie galimą baltų toponimų su Als- genetinį ryšį su periferinėmis baltų kalbomis. V. N. Toporovas tokius baltų toponimus pirmiausia lygina su liet. alsà, alsúoti, tačiau nurodo ir baltar. альса, алёс, альсе, альсавина „pelkė, klampi vieta“, taip pat Dniepro baseino hidronimą Ольса⁷. Šios slavų kalbų paralelės iš tiesų labai „įtartinos“, bet jų pačių etimologinis statusas nėra visiškai aiškus. Labai tikėtina, kad jos pačios yra baltizmai. J. Laučiūtė minėtus baltarusių žodžius (taip pat jų atitikmenis rusų, lenkų ir ukrainiečių kalbose) kildina iš latv. (dial.) aluots „šaltinis“⁸. Toks sugretinimas gerai dera su G. Krahe nuomone, kuris lietuvių hidronimus su Als- kildino iš indoeuropiečių hidroniminės šaknies al-, išplėstos formantu -s- (taip pat ir K. Kuzavinis) /žr. Lhež 40/, tačiau tiesiogiai kildinti minėtus slavų žodžius iš latv. aluots mažai tikėtina (nors tolimesnis genetinis šių žodžių ryšys galimas). O dėl G. Krahe hipotezės A. Vanagas savo ruožtu abejoja, ar šis formantas iš tiesų egzistavo, ir labiausiai tikėtinu laiko sugretinimą su liet. alsà, alsùs, semantiškai šį ryšį aiškindamas lėtos tėkmės reikšme (Lhež 40).

Šis nukrypimas šiuo atveju buvo reikalingas ne tam, kad galutinai išspręstume pačių šių toponimų kilmės klausimą, o tik tam, kad parodytume, jog Kuršo toponimo Alsunga pradinis elementas (greičiausiai iš *Als-vanga) vis dėlto, ko gero, turėtų būti nagrinėjamas drauge su kitais minėtais toponimais su Als-. Kalbant apie tolesnę šio elemento etimologiją ir jo semantinę motyvaciją, ar veiksmažodis alsuoti negalėjo tapti pagrindu pavadinti svyruojančią, tarsi „kvėpuojančią“ klampynę? (Alsunga tokiu atveju būtų galima etimologiškai aiškinti kaip „klampynės vanga“.)

V. Kiparskis finougrizmu laiko ir Ēduole, Lamekino sutartyje Edualia, vok. Edwahlen, kildindamas jį iš lyvių ed’d’i ’vieta priekyje (ko nors)’ + val’ ’pylimas, užtvara’ (KF 209). J. Endzelīnas nurodo, kad ši etimologija mažai tikėtina dėl ilgojo ē latvių (kuršių) vietovardžio formoje⁹, tačiau ir jis šį vietovardį laiko finougrų kilmės, lygindamas jį su estišku kaimo pavadinimu Heedli ir apeliatyvu vald, kilm. valla ’valsčius’; remdamasis vok. Edwahlen, J. Endzelīnas mano, kad -ио- (latv. Ēduole) < -va- /Lvv I 281/. Tačiau raidžių junginys -иа- pirmojoje užfiksuotoje formoje Edualia jau galėjo žymėti ir dvibalsį -ио-, ir tokiu atveju vėlesni užrašymai, tokie kaip Edevalen (1253, 1338), atspindi antrinį, svetimšalių kalboje pakitusį tarimą (o gal ir perdirbtą-

⁷ Toporov V. N. Prūsų kalba. – M., 1975, t. 1. A–D, p. 78–79.

⁸ Лаучюте Ю. А. Словарь балтизмов в славянских языках. – Л., 1982, с. 9.

⁹ Endzelīns J. /Rec. apie/ Die Kurenfrage..., 563. lpp.

98

mąstymas?). Jei -io- yra pirminis (tai visiškai įmanoma, nors, žinoma, neabejotina nėra), tai vietovardyje Ēduole išskiriamas senasis baltų priesaga -uol- ir šaknis ēd- (plg. latv. ēst, liet. ēsti). Šios šaknies semantika visiškai atitinka hidronimų darybos dėsningumus; kaip analogiją galima nurodyti baltų hidronimus su šaknimi grauz- /grauž- [žr. Lvv I 315; Lhež 121/. Be to, Kurše yra ir upė (Ventos intakas) Ēda; jos pavadinimą V. Kiparsky jau kildina iš baltų ēd- (nors reikia pažymėti, kad esama ir hipotezės apie finougrų šio hidronimo kilmę¹⁰). Su liet. ēsti ’trinti, graužti’ A. Vanagas (tiesa, ne be tam tikrų abejonių) sieja Ignalinos rajone esančios ežero dalies pavadinimą Ēdėlė („matyt, Ēdėlė – tai išgraužta, vandens išplauta vieta ar pan.“ [Lhež 99/). Stulbina šio hidronimo garsinis sutapimas su lyviškuoju Edolės pavadinimo variantu – ādel /žr. KF 209/. Žinoma, toks sutapimas gali būti ir visiškai atsitiktinis, tačiau šios paralelės tarp Kuršo Ēduole (ir Ēda) bei Lietuvos Ēdėlė greičiausiai yra ir etimologinės; tokiu atveju Ēduole galima laikyti baltų kilmės vietovardžiu.

Vietovardis Sārnate (Lamechino sutartyje Sarnitus) iki šiol paprastai laikomas finougrizmu, kurį galima sieti arba su suomių saarni „uosis“ (tačiau, kaip jau nurodė V. Kiparsky, atitinkama lyvių forma sārna turi kitokį vokalizmą), arba su rekonstruota finų-baltų *sārin̄aiset „salų gyventojai“ [KF 234]. J. Endzelīnsas Latvijos TSR toponimų žodyno rankraštinėje dalyje (saugoma Latvijos TSR MA Kalbos ir literatūros institute) atitinkamame žodyno straipsnyje rašo tik: „lyvių kilmės žodis“ (tačiau šią pastabą lydi klaustukas). Finougrų kilmės šio vietovardžio aiškinimas, be abejo, yra visiškai pagrįstas; vis dėlto greta jo galimas ir kitas šio žodžio aiškinimas, paremtas baltų ir indoeuropiečių kalbų medžiaga. Vietovardis Sārnate turi stebėtinai tikslų ilyrišką atitikmenį – etnonimą Σ α ρ ν ο ᾶ τ ε ς (jį dar 1938 m. nurodė K. Kasparsons¹¹; šią ir kai kurias kitas Balkanų bei ilyriškas paraleles galima rasti H. Krahe darbuose¹²). Tačiau nepaisant to, ar minėti sutapimai atsitiktiniai, ar ne, nagrinėjamą vietovardį galima sieti su latv. sārti, sārni „purvas, nešvarumai“. Reikšmė, kaip matyti, nėra itin patraukli, tačiau seniesiems hidronimams (o Sārnate yra ne tik oikonimas, bet ir hidronimas) pakankamai būdinga. Lietuvoje artimiausi (ir etimologiniu, ir semantiniu požiūriu) atitikmenys yra upės pavadinimas Sárva ir ežero pavadinimas Sėrvas, kuriuos A. Vanagas sie-

¹⁰ См. Rudzīte M. Somugriskie hidronīmi Latvijas PSR teritorijā. — In: Latviešu leksikas attīstība. R., 1968, 180. lpp.

¹¹ Kasparsons K. Parallēles. — In.: Filologu Biedrības Raksti. XVIII. Rīga, 1938, 55. lpp.

¹² См., напр., Krahe H. Die alten balkanillyrischen Namen. — Heidelberg, 1925, S. 34, 35, 97.

4°

99

suja su liet. sarvalai, kuris etimologiškai giminingas latv. sārņi /Lhež 291/. Latvijoje taip pat esama daugybės vietovardžių, kurių etimologinis ryšys su žodžiu sārņi nekelia abejonių, pavyzdžiui, Sārnes – vienkiemis Birzgale, Sārņi – kaimas Zvirgzdenėje ir kt. Baltų kilmės vietovardį Sārnate leidžia manyti ir formantas -at- (jei tai ne <-ast-, plg. Sārnastvalks – upelis Dundagoje). Apskritai atrodo, kad hipotezės apie nagrinėjamo vietovardžio finougrų ir baltų kilmę yra maždaug vienodai tikėtinos.

Vienas mįslingiausių 1230 m. sutartyje minimų vietovardžių yra Pygawas. Šiuo metu tiksli šios kiligundos vieta nežinoma, taip pat nežinoma ir jos atitiktis šiuolaikinėje toponimijoje. Buvo iškelta prielaida, kad tai klaidingas užrašymas vietoj taisyklingojo Tygwe (=Tīgve), kuris minimas 1253 m. dokumente¹³. Tačiau viename 1461 m. dokumente taip pat minimas vietovardis Pigow, o 1858 m. Dzīrėje užrašytas vienkiemis Piegenēek (t. y. Pigeniek) (žr. KF 137). V. Kiparsky lygina Pygawas su lietuviškais vietovardžiais Pigėnai, Pigainė (iš I. Sprogio publikacijos) ir pažymi, kad rašyba su -awas, -ow patikimai („sicher“) liudija baltų priesagą -ava (ten pat). Tarp šiuolaikinių Lietuvos vietovardžių galima nurodyti kaimo pavadinimą Pigailiai Raseinių rajone (Lasž 241). Neturime tiesioginių įrodymų, kad kiligundos pavadinimas *Pigava arba *Pigava buvo vartojamas ir kaip hidronimas, tačiau tai mažai tikėtina, ypač turint omenyje tipiškai hidroniminį formantą -ava. O galimą hidronimą *Pigava, ko gero, galima sieti su liet. pigùs, pỹgis. Semantiškai tokį sugretinimą palaiko viena iš lotyniškojo atitikmens piger- reikšmių – „lėtas“, o dar labiau – galima analogija tarp liet. lėtas „lėtas“ ir latv. lēts „pigus“ semantinių santykių (į semantines paraleles tarp pigùs ir lėtas jau buvo atkreipęs dėmesį E. Fraenkelis /LEW 588/). Taigi pradinė vietovardžio *Pigava (matyt, baltų kilmės) reikšmė galėjo būti „lėta upė“.

Baigiant – dar keletas bendresnio pobūdžio samprotavimų apie V. Kiparsky monografiją „Die Kurenfrage“. Konkretus kalbinės medžiagos analizės darbas šiame tyrime pasižymi kruopštumu ir apgalvotumu; progų nesutikti su autoriumi pasitaiko ne itin dažnai, tačiau bendrosios monografijos išvados (apie kuršių kalbos pobūdį ir vietą) vis dėlto neatrodo įtikinamos. Kodėl? Matyt, priežastys pirmiausia susijusios su medžiagos atrankos kriterijais monografijai. Pirma, medžiaga daugiausia paimta iš dokumentų, o šie dokumentai datuojami XIII–XVI a., t. y. laikotarpiu, kai senoji kuršių kalba tikriausiai jau buvo nustojusi būti vartojama, o XVI a. savo gyvavimą baigė ir jos paveldėtoja – naujoji kuršių kalba. Todėl šio laikotarpio kalbos faktai negali tiksliai parodyti, kokia buvo kuršių kalba tuo metu

¹³ См. Bielenstein A. Die Grenzen..., S. 209.

100

savo klestėjimo laikotarpio. Antra, renkant kalbinę medžiagą buvo atsižvelgiama į Kuršo administracines ribas, kurios dažnai nesutapo su etninėmis ribomis. Todėl dalis monografijoje išanalizuotos baltų kalbinės medžiagos genetiškai susijusi ne su kuršių kalba, o su kitomis baltų kalbomis.

Šios dvi ką tik paminėtos aplinkybės (kartu su kai kuriomis kitomis, mažiau svarbiomis priežastimis) lėmė tai, kad monografijoje iškeltas „kuršių klausimas“ nesulaukė pakankamai įtikinamo atsakymo. Šio atsakymo paieškos tebėra ir dabartinės baltistų kartos uždavinys.

SANTRUMPOS

blr. — baltarusių kalba

s.pr. — senoji prūsų kalba

lyv. — lyvių kalba

liet. — lietuvių kalba

latv. — latvių kalba

vok. — vokiečių kalba.

Kett. — Kettunen L. Livisches wörterbuch mit grammatischer einleitung. — Helsinki, 1938, LXXI + 648 S.

KF — Kiparsky V. Die Kurenfrage. Suomalaisen Tiedeakatemian toimituksia. B XLII. — Helsinki, 1939. — 474 S.

Lašž — Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas. II dalis. — V., 1976. — 398 p.

LEW — Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch. — Heidelberg—Göttingen, 1955—1965.

Lhež — Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. — V., 1981. — 408 p.

Lvv I — Endzelīns J. Latvijas PSR vietvārdi. I daļa, 1. sējums. A—J. — Rīga, 1956. — 426 lpp.