LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXX (1993)

PERIFERINĖS LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS

І. Я. ЯШКІН

GRYBŲ PAVADINIMAI BALTARUSIJOS–LIETUVOS PASIENYJE

(Baravykas, pilkbaravykis, paprastoji skraiduolė)

Grybų pavadinimų medžiaga surinkta Baltarusijos teritorijoje lauko sąlygomis, taip pat atrinkta iš dialektologinių, istorinių ir archyvinių šaltinių (daugiau kaip 2200). Lietuvos grybų pavadinimai mums žinomi tik iš lietuvių kalbos atlaso (Lietuvių kalbos atlasas. Т. 1. Leksika. Vilnius, 1977. Карты № 97, 98), iš verčiamojo rusų–lietuvių kalbų žodyno (Русско–литовский словарь. Vilnius, 1982–1985. Т. 1–4) ir iš archyvinės medžiagos (Русское Географическое товарищества - РГТ, фонд 34, 1873. Аддзел рукапісаў Навуковай бібліятэкі Вільнюскага універсітэта).

Baltarusių–lietuvių kalbų sąveikos ir baltarusių bei lietuvių arealų plitimo zona išsiskiria vakariniame baltarusių kalbinio masyvo ir lietuvių kalbinio masyvo rytinėje Lietuvos dalyje pasienyje. RGT medžiaga liudija, kad vakarinė baltarusių masyvo grybų pavadinimų paplitimo riba buvo tos tarmės, kur dabartinės Lietuvos teritorijoje kalbama „paprastai“ – baltarusiškai. To paties RGT ir kitų šaltinių medžiaga rodo rytinę šios zonos ribą, būtent Astravo, Varanavo ir Breslaujos rajonus, kuriuose užfiksuoti lietuviški grybų pavadinimai. Archyvinės medžiagos duomenimis, baltarusių–lietuvių zona susidarė iš buvusių Vilniaus ir Kauno gubernijų rytinių dalių Rusijos imperijos sudėtyje. Grybų pavadinimai, kuriuos mokytojai ir dvasininkai įrašė atsakymuose į RGT programos klausimą (Nr. 22), regis, nėra rusų kalbos kalkės – jie vietiniai.

Archyvinė medžiaga (F. 34) pateikia išsamų grybų augimo šiame krašte vaizdą ir liudija apie gausias grybavietes XIX a. Palyginkite: „Pušynas per 20 varstų aplinkui... Zaborės dvarą, gausus („izobiluet“) grybų...“, „Uogų ir grybų... kitais metais būna didžiulė daugybė“ (Chatenčickos valsčius, Vilėjos apskr.).

Grybų buvo tiek daug, kad jais buvo mokamas činšas. Štai Vilniaus gubernijoje: „Už teisę rinkti grybus grafienės Udutskajos miškuose... turi pristatyti į grafienės Žaludko dvaro administraciją po 3 svarus džiovintų grybų“ (Orlios valsčius, Lydos apskr.). Derlingais metais (tokie buvo 1872 m.) „valstiečiai meta ir lauko darbus, kaip mažiau pelningus, o visą laiką skiria grybams rinkti“ (Trakų apskr., Vilniaus gubern.). Vilniaus apskrityje derlingais metais svaras džiovintų baravykų kainavo „kelias kapeikas“, kapa

70

džiovintų baravykų Sventjanose kainavo 10–15 kapeikų, o kapa šviežių baravykų – nuo 10 iki 15 kapeikų Ašmenos apskrityje. Per vasarą viena moteris uždirbdavo 25–30 rublių Dinaburgo apskrityje. Iki pūdo grybų parduodavo valstietės Nikolajevo valsčiuje, Dysnos apskrityje. Neįmanoma nepaminėti baravykų gausos, kai skaitai šį amžininko liudijimą: „Net apytikriai negalima nustatyti, kiek pūdų jų (grybų) parduodama: praėjusiais (1872) metais 5 žmonės iš Marcinkaucių kaimo (=Марцыянконіс) Varnėnų valsčiuje supirko daugiau kaip 300 pūdų perpardavimui, tačiau šis kiekis, matyt, sudaro ne daugiau kaip pusę iš tikrųjų parduodamų grybų“ (Trakų apskr., Vilniaus gubern.). Vilnių grybais aprūpindavo iš Trakų ir Sventjanų apskričių (F. 34, s. 461, l. 96).

Archyvinė medžiaga nurodo vietoves, garsėjusias gausiomis grybavietėmis. Kauno gubernijoje jų buvo dvi: 1. Panevėžio apskr.; 2. Kėdainių miestelis (=Кедайняй). Vilniaus gubernijoje tokių sengirių buvo laikoma 14: Chatenčickos valsčius, Vilėjos apskr. (=Хаденчыцы Вілейскага р-на Мінскай вобл.), Germaniškos valsčius, Vilėjos apskr. (=Германішкі Гудагейскага с/с Астравецкага р-на Гродзенскай вобл.), Krasnoselskos valsčius, Vilėjos apskr. (=Краснае Сяло Залольскага с/с Карэліцкага р-на Гродзенскай вобл.), Vilėjos valsčius, Vilėjos apskr. (=Віленскі р-н Мінскай вобл.), Ščiutino valsčius, Lydos apskr. (=Шчучынскі р-н Гродзенскай вобл.), Arlių miestelis, Arlių valsčius (abipus Nemuno), Lydos apskr. (=Ворля Шчучынскага р-на Гродзенскай вобл.), Kanėvos valsčius, Lydos apskr. (=Канявічы Азёрскага с/с Гродзенскага р-на Гродзенскай вобл.), Benekonų valsčius, Lydos apskr. (=беняконі Воранаўскага р-на Гродзенскай вобл.), Parplicos valsčius, Vilėjos apskr. (=Порплішча Докшыцкага р-на Віцебскай вобл.), Merėčios valsčius, Trakų apskr. (=Мяркіне Варэнскага р-на, Літва), Aranės valsčius, Trakų apskr. (=Варэнскі р-н., Літва), Nikolajevo valsčius, Dysnos apskr. (=Мікалаева Казянскага с/с Браслаўскага р-на Віцебскай вобл.), Chalkolio valsčius, Vilėjos apskr. (=?), Kamajų valsčius, Sventjanų apskr. (= Kamaj Пастаўскага р-на Віцебскай вобл.).

Vietos gyventojai taip pat nurodydavo vietoves, kuriose grybai auga, bet nėra verslo, ir kuriose jie dėl nepalankių gamtinių sąlygų auga prastai.

Analizei imama tik baltarusių kalbinė zona, kuri dabar daugiausia priklauso Baltarusijai ir iš dalies Lietuvai bei Latvijai.

Boletus edulis šioje zonoje, remiantis dabartine ir archyvine medžiaga (1873 m.), vadinamas baravikas, plg.: боровик – Trakų apskr., Aranės valsč., Vilniaus gubern. – vobačstvos: Marcinkonių, Žuratų (=Марцыянконіс і Журэі — Ф. 34, с. 480, л. 11); боровики – Vilniaus apskr. ir gubern. (F. 34, s. 386, 519, l. 45, 76), Čeremyščių k. Zanarackos valsč., Sventjanų apskr., Vilniaus gubern. (F. 34, s. 462, l. 26), Graužyščių valsč., Ašmenos apskr., Vilniaus gubern. (F. 34, s. 377, l. 3), Vilėjos, Lauginavos, Serbiškos valsčiai, Vilėjos apskr., Vilniaus gubern. (F. 34, s. 506, 499, 503, l. 3, 4b); буровики – Ščiutino valsč., Lydos apskr., Vilniaus gubern. (F. 34, s. 435, l. 7b).

71

Dabar pavadinimas бараві́к lietuvių bendrinėje kalboje yra mokslinis literatūrinis terminas tikrinis baravykas „tikrasis baravykas, Boletus edulis“ (Rusų–lietuvių kalbų žodynas. T. 1. P. 419). Pavadinimo бараві́к geografijos Lietuvos teritorijoje nežinome: matyt, ten jis paplitęs ir turi substitucinį pobūdį. Baltarusijos teritorijoje pavadinimas бараві́к užima beveik visą teritoriją, išskyrus respublikos pietus. Polesėje pavadinimas бараві́к žinomas kaip substitucinis, o tradiciškai vartojamas pavadinimas грыб „baravykas“.

Voronavo rajono Gardino srityje, besiribojančiame su Lietuva, žinomas baravyko pavadinimas балтатаргы́б, kuris yra lituanizmas. Lietuvių bendrinėje kalboje pavadinimas бараві́к taip pat įeina į drebulinio baravyko (paberžio) pavadinimą – baravykas raudonviršis, lepšės – baravykas lepšė, vėlyvojo kazlėko – baravykas kazlėkas, vasarinio kazlėko – šilinis baravykas, žalsvojo kazlėko – žalsvasis baravykas, lenkiškojo grybo – rudakepūris baravykas, ąžuolinio baravyko – baravykas praqžuolis, kazlėko – tamprusis (raudonkūtis) baravykas ir kt.

Kita vertus, lituanizmais baltarusių tarmėse laikomi ра́ўданік „paberžis“, kubizdelis „pūslėtasis pumpotaukšlis“ ir kt.

Lietuvių kalbos atlaso žemėlapyje Nr. 98 pateikti raudonviršio pavadinimai чырвонагаловікаў raudonviršis, raudonaviršis, raudoniūkas, raudõnis, raudõnius, raudõnė, raudõngalvis, raudõngalvė, raudõnagrybis, raudõnlepšė, raudonlepšis, raudõnbaravykis, raudonukė, raudonūkas „raudonasis baravykas, paberžis“. Iš visų šių sinonimų gretimame Voronavo rajone vartojamas tik paskutinis pavadinimas раўданік. Tame pačiame žemėlapyje Lietuvos teritorijoje, gyvenvietėse Nr. 650 (Tudaliai, Šalčininkų r.), 665 (Kapiūkai – Gerviškių seniūnijos kaimas, Šalčininkų r.), 666 (Šabičyninkai), lietuvių kolegų užfiksuota raudonikas (raudoniūkas). Gretimame Voronavo rajone, Gardino srityje, gyvenvietėse VI (Voronavas), VII (Načia), VIII (Rodūnė) šalia šių formų jų taip pat pažymėta raudonikis. Posalčio kaime, Benekainių seniūnijoje, Voronavo rajone šis grybas vadinamas раўданік (pranešė Baltarusijos mokslų akademijos mokslinis bendradarbis I. V. Voiničius). Visi šie чырвонагаловікаў pavadinimai sudaro vieną lokalią zoną Lietuvos ir Baltarusijos teritorijoje.

Dialektologinės ekspedicijos metu (1989 m.) Švenčionių rajone (Rakaučiznos kaime), besiribojančiame su Pastovio rajonu Vitebsko srityje, taip pat nustatėme, kad vietos baltarusiai grybą Leccinum aurantiacum чырвонагаловікі vadina, o vietos lietuviai – раўдонагалвяй (vardininko daugiskaita). Kiekvienas iš jų kalba gimtąja kalba, ir jie supranta vienas kitą be vertėjo.

Grybui Люсopегdon pietvakarių Baltarusijoje vartojamas neutralus pavadinimas бздзіюха. Toks pats pavadinimas paplitęs Ukrainoje – бздю́ха, šiaurės rytų Lenkijoje (Suvalkijoje, dalyje Mozūrijos ir Palenkėje) – bździuch (bździucha), o lietuvių tarmėse – kukiūržedis, kubiždelis. Gretimo Voronavo rajono tarmėse vartojamas lituanizmas кубіздзель „pūslėtasis pumpotaukšlis“.

72

Dalyje baltarusių ir lietuvių grybų pavadinimų pastebima ta pati motyvacija: зялёны махавік – žalsvasis baravykas „žalsvas baravykas“; баравы баравік, сіни́к – šilbaravykis, рыжок – rūdmesė „rusvas grybas“, іччырьі грыб – tikrinis baravykas.

Grybų pavadinimai Baltarusijoje sudaro vientisą masyvą, taip pat turi savas zonines sistemas. Pasienyje pastebimi įvairiakalbiai sluoksniai. Dalis grybų pavadinimų bendrumo liudija apie senesnės būklės (baltiškosios–slaviškosios vienybės tipo) išlaikymą, taip pat apie tarpusavio įtakas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu (XIII — XVIII a.).

Pasienio zonoje, proporcingai kontaktuojančioms kalboms, grybų pavadinimai baltarusių ir lietuvių formomis taip pat atsispindėjo gyvenviečių (kaimų, užusienių, palivarkų) geografiniuose pavadinimuose buvusiose Vilniaus ir Švenčionių apskrityse Vilniaus gubernijoje (1905 m.): Боровикина (užusienis) Bystricos valsčiuje, Боровикинин — liet. Baravykynė (dvaras) Širvintų valsčiuje, Рыжишки — liet. Rūžiškė (kaimas Tverečiaus valsčiuje, Švenčionių apskrityje).

Leksėma грыб Vilniaus krašte taip pat pažymėta šiuose geografiniuose pavadinimuose: Грыбіны — liet. Grybėnai (užusienis) Malėtų ir Vilniaus rajonuose, Грыбішкі — liet. Grybiškiai (kaimas) Malėtų rajone ir kt.

GRYBŲ PAVADINIMAI BALTARUSIŲ-LIETUVIŲ PARIBYJE (baravykas ~ баравік, raudonviršis ~ аса́вік, pumpotaukšlis ~ порхаўка)

Santrauka

Duomenys apie grybų pavadinimus baltarusių ir lietuvių paribio zonoje surinkti iš įvairių rašytinių šaltinių. Bendras (slaviškos kilmės) pavadinimas baravykas ~ баравік paplitęs gana plačiai. Tik Polesėje baravykas vadinamas tiesiog grybas ~ грыб. Kad panašus reiškinys pasitaiko ir lietuvių paribio šnektose, rodo Varenavo rajone užfiksuotas lituanizmas балтаgr yб. Raudonviršio variantą raudonikis, raudonikas ~ аса́вік, падасінавік yra pasiskolinusi ir Varenavo baltarusių šnekta рауданік. Tai, kad pumpotaukšlis ~ порхаўка lietuvių ir baltarusių zonoje vadinamas dialektizmais kubizdelis, kubezdalis ir pan., rodo Varenavo rajone paplitęs lituanizmas кубіздель.

Paribio zonoje gausu ir iš grybų pavadinimų atsiradusių geografinių gyvenamųjų vietų vardų, pvz., Grybėnai ~ Грыбяны Molėtų raj. k., Grỹbiškiai ~ Грыбішкі Molėtų raj. k., Baravykynė ~ Боровикина Širvintų raj. palivarkas, Rūžiškė ~ Рыжишки Švenčionių raj. k.

73