ACTA LINGUISTICA LITHUANICA

XLIX (2003), 173–176

ATMINTI

Adolf Erhart

1926 m. gegužės 31 d. – 2003 m. rugpjūčio 11 d.

Vasarą mus pasiekė liūdna žinia apie Adolfo Erharto mirtį. Kalbotyros bendruomenė neteko vieno iškiliausių savo narių. Adolf Erharto netekties gedi ir baltistai, nes svarbi jo mokslinės veiklos dalis buvo skirta baltistikai.

Nuo 1945 m. Adolf Erhartas studijavo germanistiką, klasikinę filologiją ir indoeuropeistiką Masaryko universiteto Brno Filosofijos fakultete. 1949 m. jis baigė studijas darbu apie indoeuropiečių kalbų komparatyvą. 1959 m. buvo apginta jo disertacija tema „Indoeuropiečių kalbų konjugacijos atsiradimas ir raida“. 1963 m. jis habilitavosi lyginamosios indoeuropiečių kalbotyros srityje darbu apie naujas indoeuropiečių konsonantizmo sampratas. Dėl nepalankių išorinių aplinkybių Adolfas Erhartas profesoriumi buvo paskirtas tik 1988 m., nors atitinkama procedūra buvo pradėta dar 1968 m. Nuo 1993 m. Erhartas buvo profesorius emeritas.

Pagrindinis Erharto mokslinių tyrimų interesas buvo indoeuropiečių fleksijos atsiradimas ir raida. Pirmoji jo atskirų studijų santrauka pasirodė pavadinimu Studien zur indoeuropäischen Morphologie (1970); vėliau, devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje, buvo išleistos dvi monografijos: Das indoeuropäische Verbalsystem (1989) ir Die indogermanische Nominalflexion und ihre Genese (1993).

Su Erharto indoeuropeistikos tyrimais buvo susiję ir jo darbai apie įvairias atskiras indoeuropiečių kalbų šakas. Erhartas parašė aprašomąją ir istorinę sanskrito gramatiką bei lyginamąją grama

174 |

IN MEMORIAM

tiką indoiranėnų kalbų. Svarūs yra gausūs Erharto slavistikos darbai, pasirodę įvairiuose žurnaluose. Vis dėlto bene mėgstamiausia Erharto indoeuropeistikos tyrimų sritis buvo baltistika. Jau 1956 m. Erhartas parašė trumpą lietuvių kalbos gramatiką ir išvertė keletą lietuvių pasakų. 1984 m. pasirodė jo lyginamoji baltų kalbų gramatika (naujo leidimo, kuris šiuo metu rengiamas, Erhartui, deja, nebeteko sulaukti). Be to, Erhartas parašė nemažai straipsnių atskirais baltų kalbotyros klausimais, daugiausia indoeuropeistiniu ir lyginamuoju požiūriu; jie visuomet buvo įkvepiantys. Pavyzdžiui, pakanka prisiminti jo sprendimą dėl baltų ir slavų kalbų vienybės problemos (1958), atspindintį Erhartui būdingą polinkį į kalbotyros aprašymų (taip dažnai nepaisomą) paprastumą, arba jo subtilų skirtumą tarp archajiško ir konservatyvaus kalbų pobūdžio (1995). Algirdas Sabaliauskas Erharto indėlį į baltistiką apibendrino Lietuvių kalbos enciklopedija (red. K. Morkūnas, Vilnius 1999, p. 181–182).

Taigi Erhartas, kaip ir kiekvienas tikras indoeuropeistas, buvo ir baltistas. Tačiau baltistu jis buvo ne tik dėl savo išsilavinimo, bet ir, visų pirma, dėl nuoširdaus domėjimosi viskuo, kas baltiška. Niekada nepamiršiu pokalbio su Erhartu, kai 1999 m. vasarą grįžau iš pirmosios kelionės į Lietuvą. Tie, kurie pažinojo Erhartą, žino, koks santūrus jis buvo bendraudamas asmeniškai ir kaip pamažu atsiverdavo kitiems. Tuo metu ir aš dar nebuvau su Erhartu labai artimai susipažinęs. Tačiau po kelionės į Lietuvą viskas pasikeitė: Erhartas pats atėjo į mano kabinetą ir paklausė, ką Lietuvoje aplankiau, ką pamačiau, kas Lietuvoje naujo. Ir mes neįprastai ilgai, pusvalandį, kalbėjomės…

Bohumil Vykypěl

ADOLFO ERHARTO BALTOISTINĖ BIBLIOGRAFIJA¹

1956

Litevština. Praha: Státní pedagogické nakladatelství, 1956. (Rez.: M. Vey, Bulletin de la Société de Linguistique de Paris 53, 1957–58, 2, 190)

Lietuviškos apysakos. Sudarė P. Trostas. Praha: Svět sovětů, 1956 (vertėjas).

Lietuvių žodynai. Brno universiteto Filosofijos fakulteto darbų rinkinys A 4, 1956, 142–143.

1957

Baltų-slavų „šiaurės“ pavadinimas. Brno universiteto Filosofijos fakulteto darbų rinkinys A 5, 1957, 5–7.

¹Visą Adolfo Erharto bibliografiją ir literatūrą apie Erhartą žr. Grammaticus. Studia linguistica Adolfo Erharto quinque et septuagenario oblata. Sudarė O. Šefčík ir B. Vykypěl. Brno, 2001, 14–23, taip pat papildymus Brno universiteto Filosofijos fakulteto darbų rinkinyje A 52, 2004.