ACTA LINGUISTICA LITHUANICA

LI (2004), 49 – 57

Dėl adesyvo susidarymo¹

Ilja A. Seržantas

Universität zu Köln

Straipsnyje nagrinėjamas lietuvių kalbos adesyvo susidarymas. Parodoma, kad adesyvinės konstrukcijos (su baltų prokalbės postpozicija Baltic *pie) gramatikalizacija įvyko po Leskieno dėsnio veikimo. Rosino (1999) teiginys, kad adesyvo vienaskaitos formos sudarytos remiantis senaisiais datyvais, kritiškai nagrinėjamas ir atmetamas tiek dėl morfologinių, tiek dėl sintaksinių priežasčių. Mėginama paaiškinti i-, u- ir o-kamienų tarmiškas bei senosios lietuvių kalbos naudininko vienaskaitos formas su -i, -u ir -ie.

0. Į V A D I N Ė S P A S T A B O S

Kaip žinoma, adesyvas (taip pat ir alatyvas) geriausiai išliko senosios lietuvių kalbos tekstuose², o dabartinėse lietuvių tarmėse, išskyrus nedaugelį atvejų, jis vartojamas tik prieveiksmių pavidalu³. Šie pavyzdžiai gali būti pateikti iš tarmių, kuriose adesyvas dar išlaikė linksnio funkciją: ḋiẽv́ier, vaĩkier, vẽšier iš Gervėčių (Arumaa 1930: 66), bó̇vair, marčẽ̇ir iš Zasečių (Stang 1958: 184).

Straipsnio tikslas – patikslinti adesyvo susidarymo chronologiją ir kritikuoti Rosino (Rosinas 1999) iškeltą prielaidą, esą adesyvo vienaskaitos formų pagrindą sudaro senoji naudininko galūnė.

1. P R I E L A I D O S

1.1. Adesyvo ir alatyvo susidarymas veikiausiai siekia tą pačią epochą. Tai patvirtina ir visiškai tapatus darybos principas, ir postpozicijos forma.

1.2.1. Adesyvo (galbūt ir alatyvo) susidarymą reikia datuoti epocha po Leskieno dėsnio dėl akūtuotų auslautinių ilgumų trumpėjimo veikimo. Remiantis šia prielaida, toliau pateikiamos formos išvedamos visiškai dėsningai, nesiremiant analogija:

– i-kamieno adesyvo vns., pvz., sūnìp (Zinkevičius 1966: 202) < *sūnū + pi < *sūnū < *sūn-úo < *sūn-ōu (plg. vedų loc. sg. paśāu). Nesutrumpinta forma *sūnōu+pi lietuvių kalboje veikiausiai būtų davusi **sūnuopi, bet kuriuo atveju ne sūnìp(i);

¹ Norėčiau padėkoti už daugybę patarimų ir pagalbą R. G. Derksenui bei Akseliui Holfutui.

² Apie funkciją žr. Range (1995), Kavaliūnaitė (2001).

³ Išimtys – Zietelos, Lažūnų, Gervėčių tarmės, plg. Zinkevičius (1966: 202).

50 |

Илья А. Сержант

– visiškai analogiška yra adeso vienaskaitos i-kamieno formos raida: indoeuropiečių lokatyvo galūnė *-ēi, plg. vedų agnā́, senovės atikų graikų πόλῑ-ῐ (Rix 1976: 51). Ši galūnė lietuvių kalboje turėjo duoti -i. Būtent tokia forma pateikta senosios lietuvių kalbos tekstuose (plg. Kazlauskas 1968: 153): ūgnip (DP 158₆, 158₄₁), schirdipi⁴ (Mažvydo katekizmas: 448₁₅, 446₆).

Tariamą prieštaravimą sudaro nosinis priebalsis daugiskaitos formose, nes pagal Leskieno dėsnį jis turėjo išnykti, pvz., dievuosemp, o ne **dievuosep, esant instr. sg. rankà (< *án) ir acc. sg. ranką̀ (*-ăn). Tai aiškinama tuo, kad šiuo atveju nosinis priebalsis analogiškai buvo įterptas į adeso daugiskaitos formą. Čia esama kelių galimybių, pavyzdžiui, pagal analogiją su daugiskaitos aliatyvu dievump (-um- < gen. pl. dievų) prie daugiskaitos adeso *dievuosup > diewūsuntp (Rosinas 1999: 178–180), arba pagal analogiją su įvardine galūne jamp(i) < jamip(i). Tai, kad nosinis priebalsis buvo pridėtas analogiškai, įrodo ir jo buvimas dar analogiškai į inesyvą nepakeistose adeso formose kai kuriuose vakarų senosios lietuvių kalbos tekstuose, pvz., Vilento, Daukšos wifjūmp (pavyzdžius žr. Zinkevičius 1982: 30).

Neįmanoma nustatyti skiemens prieš postpoziciją -p(i) intonacijos dėl šių priežasčių. Pasak Zinkevičiaus (Zinkevičius 1966: 210; §280, 281, taip pat 222: §310, 311 ir kt.), daugumoje tarmių užrašų (darytų Bugos, Arumaa ir Laigonaitės) skiemuo prieš postpoziciją -p(i) abiejuose ad-pade turėjo akūtinę intonaciją⁵. Todėl esame priversti postuluoti metatoniją (métatonie rude), pagal kurią pirminės cirkumfleksinės⁶ galūnės virto akūtinėmis. Tuo tarpu cirkumfleksines adeso ir aliatyvo formas galima paaiškinti pagrindinių linksnių, kuriais remiasi adesas ir aliatyvas, galūnių cirkumfleksinės intonacijos analogija. Akūtinės galūnės, priešingai, analogija paaiškinti negalima, nes visos kilmininko ir vietininko galūnės turi cirkumfleksinę intonaciją arba yra sutrumpintos pagal Leskieno dėsnį. K

⁴ Būtent taip i-loc. cit.loc. cit.) formą aiškina Kazlauskas; Stang mano, kad ši galūnė pasiskolinta iš priebalsinio kamieno linksniavimo. Tačiau čia reikėtų paprieštarauti, kad, pirma, skolinimosi procesas vyksta priešinga kryptimi, t. y. priebalsinio kamieno linksniavimo galūnės pakeičiamos i->linksniavimo galūnėmis, o ne atvirkščiai. Antra, kadangi galūnė -ip(i) (atsižvelgiant į tai, kad Leskieno dėsnis veikė iki galutinio adeso susiformavimo) yra visiškai dėsninga, nėra jokio reikalo ją aiškinti analogija, juolab kad tada u->linksniavimo galūnė (sūn-up) lieka nepaaiškinta, nes mums visiškai neįtikėtina, kad pirmiausia priebalsinio linksniavimo analogija buvo perimta į i- linksniavimą, o paskui i- linksniavimas – į u- linksniavimą.

⁵ Zinkevičiaus teigimu, išimtį sudaro tik Stang ir Grinaveckienė, nustatę cirkumfleksinę intonaciją. Tačiau Stango darbuose (pvz., Stang 1966: 228) tik ades. sg. f. galūnė galvōs(p) turi cirkumfleksinę intonaciją.

⁶ Pavyzdžiui, adess. sg. namtēr, kurio pagrindas yra senovinis lokatyvas *o-kamienis, plg. namiẽ, ankštiẽ (Zinkevičius 1966: 209), taip pat gen. sg. diẽvo (nes nesutrumpintas pagal Leskieną (su **-a), taip pat be iktuso perkėlimo nuo cirkumfleksinio skiemens pagal Saussure’ą–Fortunatovą), esant akūtui aliatyve, plg. dievóp(i) (Stang 1966: 228; Zinkevičius 1966: 210).

К ВОПРОСУ ОБ ОБРАЗОВАНИИ АДЕССИВА

| 51

Be to, latvių reliktinės formos liudija metatonijos naudai, plg. (ME_II: 320): kūr (= lit. kur̃) ir (ME_II: 325): kurp (= lit. **kùrpi(i))⁷.

1.2.2. Adeso ir aliatyvo formavimasis turi siekti postpozicijų redukcijos tam tikrose pozicijose laikotarpį⁸, praktiškai panašų į indoeuropiečių apofoniją. Šį teiginį reikia papildomai paaiškinti. Mat rytų baltų kalboje antrinių analitinių linksnių postpozicijomis buvo vartojami jų redukuoti variantai, plg. adess. / all. -p(i), palyginti su giminingu prielinksniu priē, ill. -na (ne **-nu!) < *no, palyginti su giminingu prielinksniu *no (nuo, nu-). Šios poros, mūsų nuomone, siekia gana seną prokalbės baltų kalbos laikotarpį, kai egzistavo kirčiuotos ir nekirčiuotos prielinksnių / postpozicijų / priešdėlių aliformos. Prie jų dar galima pridėti latvių *еп ie-kšā < *en-k-šā baltų kalbų atžvilgiu prie lietuvių i < *in < *n, taip pat latvių sa- / sam- (pavyzdžiui, suods < *san-ds) < *som lietuvių prielinksnio su < *sum < *sm̥ atžvilgiu.

1.3. Toliau reikia pažymėti, kad, kadangi bent adesas egzistavo ir prolatvių kalboje – tai liudija tokios formos kaip šūrp, kurp, – jo atsiradimo laiką reikia priskirti epochai, kurioje prolatvių ir prolietuvių kalbos jau, nors ir skyrėsi kai kuriais dialektiniais niuansais (pvz., Leskieno dėsnis §1.2.1), vis dar galėjo laisvai keistis naujovėmis.

2. S I N T A K S Ė

Pagrindinis kliuvinys tradiciniame adesyvo, kaip analitiškai iš senovinio lokatyvo sudaryto linksnio, aiškinime yra sintetinių ir analitinių adesyvinių konstrukcijų sintaksinio vartojimo neatitikimas: Veiksmažodis – prie(g) – Dat., tačiau Veiksmažodis – Lok. vns. – *prie (Rosinas 1999: 174), nors alatyvinės sintetinė ir analitinė konstrukcijos visiškai atitinka viena kitą: Veiksmažodis – prie(g) – Kil. vns. ir Veiksmažodis – Kil. vns. – *prie. Taip pat analogiškai su kitais priešdėliais / polinks­niais: dėl to ir todėl arba drin to ir todrin forma Wießpati̇r, Rosino nuomone, turėtų visiškai atitikti prieg Wießpati ir todėl, kaip ir paskutiniuoju atveju, yra datyvas.

⁷ Kol kas mums neaiški tiksli metatonijos priežastis (métatonie rude). Kaip hipotezę galima kelti prielaidą, kad formų su -ri pagrindą iš tikrųjų sudaro ne polinksnis p(r)ie, o arie. Kalbant apie semantiką, čia kaip tipologinį pavyzdį galima pateikti adesyvinės reikšmės sudarymo būdą senąja rusų kalba ir rusų dialektuose, vartojant prielinksnį o / ob (< *op-) (Топоров 1968: 188), kuris visiškai (semantiškai ir etimologiškai) atitinka lietuvių apie. Fonetiniu požiūriu prielinksnis apie turėjo duoti akutą, pvz., ades. vns. ā-kamieno *-ai-api > *-ajapi > -áipi. Pasak Stango (Stang 1966: 157), seka *-ViV- elgėsi analogiškai kaip seka -VuV-, pvz. kiáutas < kẽvetas.

⁸ Ta pačia kryptimi krypsta ir Rosino (1999: 174) nuomonė.

52 |

И л ь я А. С е р ж а н т

Čia norėtume pateikti tokį prieštaravimą. Adesyvo ir alatyvo susidarymas vyko ne senosios lietuvių kalbos laikotarpiu, o gerokai anksčiau (plg. § 1.2.2; § 1.3), todėl lyginimas su dėl to ir todėl tipo konstrukcijomis nėra visiškai korektiškas, nes, pavyzdžiui, postpozicinėje formoje -dėl neatsiranda redukcija **-dėl (plg. § 1.2.2), t. y. ji sudaryta visiškai kitu principu, taigi ir kitu santykiniu chronologiniu kalbos istorijos etapu. Taigi reikalavimo neatitikimas senosios lietuvių kalbos prie + dat. vns. ir adesyvo sudarymo lok. vns. + -pi < *-prie, mūsų nuomone, nėra svarus argumentas. Čia pakanka daryti prielaidą, kad adesyvo ir alatyvo atsiradimo epochoje prie valdė (taip pat ir) lokatyvą. Atrodo, kad tai patvirtina ir latvių reliktinės formos tūrp, kūrp, kur tūr ir kūr reikšmė panaši į lokatyvo reikšmę. Be to, artimai giminingose slavų kalbose prielinksnis *prie valdo lokatyvą, plg. rus. при доме / домах, o ne **при дому / домам.

3. F O R M A L I O J I D A L I S

Norint išvesti adesyvo vns. iš datyvo, kaip tai daro Rosinas (Rosinas 1999), reikia daryti prielaidą apie visą eilę neteisėtų raidų pagal analogiją:

3.1. ā- (ē)-kamienas: Formose bóbaip (1), mergáip / mergáip (4) (Zinkevičius 1966: 222), mūsų nuomone, išlikusi senoji lokatyvo galūnė *-ai < *-eh₂-i (žr. Seržant 2004). Tačiau jei remtumėmės vien tik ā-kamieno vns. forma, vienareikšmiško sprendimo dėl adesyvo pagrindu esančio linksnio priimti negalima. Čia reikia remtis kitų adesyvo formų sudarymo būdu.

3.2. i-kamienas: Formose ūgnip (DP 158₆, 158₄₁), schirdipi (Mažvydo Kat. 446₆, 448₁₅), mūsų nuomone, yra senoji i-kamieno vns. lokatyvo galūnė, sutrumpinta pagal Leskieno dėsnį, *-ēi > *-ie > -i (plg. § 1.2). Rosinas (Rosinas 1999: 175) adesyvo formą aiškina kaip atsiradusią datyvo su -i pagrindu. Tačiau reikia pažymėti, kad, sekant Rosinu, lieka neaiški priežastis, dėl kurios pagrindinė ir dėsninga i-kamieno datyvo forma -i (aviē)⁹ (Stang 1966: 208), išlikusi ir iki šiol (Zinkevičius 1966: 230), nebuvo adesyvo sudarymo pagrindas, o pagrindu tapo marginalinė forma -i, kurios atsiradimas nėra iki galo aiškus¹⁰ (taip pat plg. § 4.4).

3.3. u-kamienas: Čia visuose senuosiuose lietuviškuose tekstuose ir šiuolaikinėse tarmėse vartojama tik adesyvo vns. forma su -up(i), plg. sūnup(i), o datyvo forma baigiasi -ui / -uo. Šiuo atveju Rosinas (Rosinas 1999: 174–

⁹ Plg. slavų bažn. dat. vns. пяти < *-ei, sanskr. kaveḥ < *-ei.

¹⁰ Pagrindinė nuomonė (pvz., Stang 1966: 208) teigia, kad ši galūnė buvo pasiskolinta iš priebalsinio kamieno linksniuotės. Tačiau šiuolaikinėje indoeuropeistikoje galūnė rekonstruojama tik kaip nepaklūstanti ablautiniam kaitaliojimui *-ei; žr. Rix (1976: 117), Meier-Brügger (2002: 198-9, ypač § 5) ir kt. Net Szemerényi (1990: 173) dat. vns. galūnių **-i apskritai neatkuria.

К ВОПРОСУ ОБ ОБРАЗОВАНИИ АДЕССИВА

| 53

5) aiškina šį neatitikimą tuo, kad adessyvo pagrindą sudaro senesnė datyvo galūnė -i.

Pirmiausia norėčiau pažymėti faktą, kad tuose pačiuose tekstuose, kuriuose vartojamas daiktavardžių datyvas su -и, taip pat yra įvardinis datyvas su -му, plg. Јамиг DP 433₃₀, Тамиг DP 331₁₈ ir kt., ką pats pažymi Rosinas (1999: 175). Tačiau, laikantis Rosino prielaidos, ir čia turėtume tikėtis adesyvo su *-up, pvz., **tamur, **jamur, bet, kiek man žinoma, tokių formų nėra nei lietuvių tarmėse, nei senuosiuose lietuviškuose tekstuose. Žinomos įvardinės adesyvo formos, kaip žinoma, turi seną įvardinę vietininko galūnę, plg. tatir (> tamp) / tamimp (-т- pagal analogiją su aliatyvu).

Toliau Zinkevičius (1966: 120) pažymi vienaskaitos datyvo galūnę su -i (arba ją atitinkantį redukuotą skiemens branduolį) apytikriai Panevėžio apylinkėse (taip pat žr. šios galūnės paplitimo žemėlapį N75 (Zinkevičius 1966: 520)), taip pat pietuose, maždaug Dzūkijoje. Norint tinkamai interpretuoti šią galūnę Panevėžio apylinkėse, reikia pažymėti, kad kaip tik šiame regione stebima stipri galūnių redukcija, pavyzdžiui, Šeduvoje vienaskaitos instrumentalis baigiasi -’ (ràg’), nors datyvas turi -ч (ràgu) (Zinkevičius 1966: 120: §115), nors, remiantis Rosinu, šios galūnės čia turėtų sutapti. Be to, paralelę galima pakankamai palyginti su ё linksniavimu. Čia, tame pačiame regione, vartojama datyvo galūnė -е, o ne -ei. Taigi galūnę su -i galima laikyti dialektizmu, patekusiu iš šiaurės rytų aukštaičių tarmių¹¹, atsižvelgiant į tai, kad -i galūnės paplitimas sudaro ištisinį arealą. Mūsų nuomone, tai neabejotinai patvirtina ir apibrėžtųjų būdvardžių galūnių su -iam datyvas, aptinkamas tuose pačiuose tekstuose kaip ir daiktavardžių datyvas su -i, nors žinoma, kad jo pagrindą sudaro įvardinė forma jami, kurio paskutinis skiemuo apokopuotas, plg. Mažiulio pateiktus pavyzdžius (Mažiulis 1970: 108). Tai reiškia, kad čia įvyko galinių ilgųjų balsių fonetinis sutrumpėjimas. Kaip buvo nurodyta 1.2–3, adessyvo ir aliatyvo atsiradimo epocha yra gerokai senesnė už tokį galinių balsių ilgumo sutrumpėjimą.

Šią galūnę taip pat galima aiškinti kaip seną vietininko galūnę, patekusią į datyvą, žr. § 4.4. Šiaip ar taip, datyvo galūnė -i negali būti sena, nes jos negalima kildinti nei iš indoeuropiečių dat. и-linksniuotės (< *-оуеи, plg. sъynovy, sen. ind. vāhave), nei iš о-linksniuotės datyvo (< *ōi).

Taigi adessyvo forma sī̀nūr negali būti sudaryta datyvo pagrindu.

¹¹ Tai, kad senosios lietuvių kalbos tekstai nėra monogeninis vienos ir tos pačios tarmės atspindys, rodo daugybė faktų. Kaip pavyzdį galima pateikti kirčiavimą Daukšos Postilė, kur vienu metu esama ir senojo, ir vienu skiemeniu į ankstesnį nukelto kirčio, būdingo šiaurės rytų aukštaičių tarmėms.

54 |

Илья А. Сержант

3.4. o-linksniuotė: Vienaskaitos adessyvo tipo diever(i) (dievin(i) – rečiau) taip pat neatitinka datyvo galūnės, žinomos kaip -ui arba tarminės -uo < *-uoi. Senuosiuose lietuvių kalbos tekstuose atitinkamoje analitinėje konstrukcijoje vartojama datyvo galūnė -ui arba -u: (...) [toios prieg anám Angelu_i DP 41₂₂; (...) prieg karunawoiṃu erβkiečieys PS II 244₁₄, taip pat prieg + dat. su -i (-ie- rečiau): kaip turi weiktis prieg dwari io DP 434₁₆, prieg Sakramentu PS II 65; prieg stāli PS II 189₁ (Rosinas 1999: 175). Kad kalbama apie datyvą, rodo derinamasis įvardis: (...) kurie ik tam’ mẽti bus numirẽ DK 146_12–13. Rosinas (Rosinas 1999: 176) siūlo šią galūnę aiškinti pagal tokią proporciją: *dat. (pirt)-ei: lok. (pirt)-ei = lok. *namei: dat. x, kur x = *(nam)ei.

Šiuo atveju reikia pažymėti, kad nei vienaskaitos vietininko galūnė i-linksniuotės, nei vienaskaitos vietininko galūnė priebalsinėje linksniuotėje niekada nebuvo **(pirt)-ei. Pirmuoju atveju tai buvo *-ēi > *-ei > -i, antruoju – *-i > -i. Taigi, kad išlaikytų šią proporciją, Rosinas turi aiškinti vienaskaitos vietininko galūnę i-linksniuotės *(pirt)-ei kaip pasiskolintą iš priebalsinės linksniuotės, kuri savo ruožtu buvo perimta iš o-linksniuotės, pvz., pamiẽ. Tačiau, be to, kad šis aiškinimas yra visiškai ad hoc, galima pateikti dar vieną prieštaravimą:

1. Dėsninga indoeuropietiškoji vienaskaitos vietininko galūnė priebalsinėms šaknims beveik visose aukštaičių tarmėse gerai išliko kaip -uje, kur senoji *-i buvo pailginta pagal ā-linksniuotės vienaskaitos vietininko analogiją arba tiesiog pagal atitinkamo daugiskaitos vietininko analogiją (taip, pavyzdžiui, aiškinama ir i-linksniuotės galūnė -uje / (-ūje)). Tokie posakiai kaip lig rači̇am vãkarie/-i yra reguliarios priebalsinės linksniuotės datyvo galūnės reliktai (Mažiulis 1970: 146). T. y. priebalsinėje linksniuotėje buvo dat. -ie, lok. *-i (išplėstinė forma -uje), o i-linksniuotėje dat. -ie, lok. *-ēi > *-ie + plėtiklis > -i (pagal Leskieno dėsnį) + plėtiklis. Tačiau nei vienoje, nei kitoje linksniuotėje datyvas ir vietininkas iš pradžių nesutapo. Taigi, regis, nėra nė vieno faktinio patvirtinimo prielaidai, kad kadaise priebalsinėje linksniuotėje buvo vietininko galūnė -ie < *-ei, o priešingai – iki šiol išlikusios priebalsinių kamienų vietininko formos šią prielaidą paneigia, nes greičiau kildintinos iš senosios *-i (pvz., akmenyje pailginimas pagal iliatyvo analogiją), o ne iš *-ie; vadinasi, pirmoji proporcijos dalis – lok. (pirt)-ei – neegzistavo.

2. Rosino pavaizduotas vaizdas nepriimtinas ir tuo požiūriu, kad, remiantis jo rekonstrukcija, adessyvo formavimosi metu o-linksniuotės vienaskaitos datyvo galūnė esą buvo *-ei (pvz., dievier < *-ei-ri), t. y. inovacinė forma, nors dabartinė vienaskaitos datyvo forma -ui, žem. -uo ir jų variantai, kaip žinoma, yra paveldėta vienaskaitos datyvo galūnė¹², todėl senesnė už *-ei. Teiginys, kad senesnę

¹² Indoeuropiečių kalboje o-linksniuotės datyvo galūnė buvo išimtinai tik *-o-ei > *-ōi. Kadangi šis teiginys yra opinio communis, konkrečios literatūros nenurodau.

К В О П Р О С У О Б О Б Р А З О В А Н И И А Д Е С С И В А | 55

epochą buvo paplitusi atnaujinta forma, nors dabartiniais laikais, išskyrus retas išimtis, toje pačioje vietoje vartojama senoji forma, mūsų nuomone, turi praktiškai neįveikiamą prieštaravimą. Variantų, kaip po adesyvo susidarymo rekonstruojamo Rosino datyvo *-ei + *ri > *-eiri > (diev)-iép(i) ši galūnė buvo pakeista senąja datyvo galūne –ui, žem. –uo, Rosinas nesiūlo, ir, mūsų nuomone, jų neįmanoma rasti.

Retesnė adesyvo forma dievip yra perimta iš i-kamieno linksniuotės.

Taigi adesyvo forma dieviep negali būti sudaryta datyvo pagrindu.

3.5. Taigi, apibendrinant galima pasakyti, kad jei tik ā-kamienėje linksniuotėje (3.1) adesyvo fleksija gali būti interpretuojama dvejopai – ir kaip datyvas + ri, ir kaip lokatyvas + ri, – tai kitais atvejais arba labai mažai tikėtina (i-kamienė linksniuotė, 3.2), arba tiesiog neįmanoma (u- (3.3), o-kamienė linksniuotė (3.4)). Toliau, jei remsimės tuo, kad adesyvo formų daryba visose šiose linksniuotėse vyko ne visiškai skirtingomis kalbos raidos epochomis, o vienoje santykinėje chronologinėje raidos stadijoje, ką rodo postpozicijos pobūdis (žr. 1.2.2), būtina manyti, kad visų vienaskaitos adesyvo formų daryba vyko lygiagrečiai, todėl visose jose yra atitinkamo lokatyvo galūnė su postpozicija -pi.

4. R E Z U L T A T A I

4.1. Rosinas (Rosinas 1999) iki šiol neginčija visuotinai priimtos nuomonės, kad daugiskaitos adesyvo formų pagrindą sudaro atitinkamos lokatyvo formos. Kalbant apie daugiskaitos adesyvo formų raidą ir kilmę, norėtųsi visiškai pritarti Rosinui (Rosinas 1999: 178–180), kuris pasisako už Stango (Stang 1966: 185–6) pasiūlytą ir pagrįstą interpretaciją apie o-kamienės linksniuotės daugiskaitos inesyvo raidą iliatyvo veikiamą, taip pat apie daugiskaitos allatyvo formų poveikį daugiskaitos adesyvo formoms: ades. -sup(i) all. -iтp > ades. -sump > inesyvo įtaka > -semp.

4.2. Norėtųsi dar kartą (1.3) atkreipti dėmesį į latvių formas, į kurias Rosinas neatsižvelgė. Atsižvelgiant į tai, kad latvių kalboje išliko tik kadaise ir čia egzistavusio adesyvo reliktai – be to, norėtųsi pabrėžti, kad senesnių formų reliktai paprastai būna ypač atsparūs įvairių analogijų poveikiui, – formoms šūrp, kūrp, mūsų nuomone, turi būti teikiama ypač didelė reikšmė. Kaip matyti, šios formos sudarytos ne datyvo **kat(ui) + ri, o lokatyvo kūr. Taigi ir latvių kalbos duomenys, nors ir negausūs, patvirtina Rosino ginčijamą prielaidą, kad adesyvo pagrindą sudaro lokatyvo, o ne datyvo formos.

4.3. Priimti teiginiai, kad adesyvo formos galutinai susiformavo po Leskieno dėsnio veikimo, suteikia galimybę visiškai

56 |

Илья А. Сержант

dėsningo vienaskaitos adesyvo ir i-kamienio linksniavimo formų išvedimo, mūsų manymu, nenaudojant labai sudėtingos analogijos. Tačiau mums neatrodo neišvengiama išvada, kad chronologiškai Leskieno dėsnis turėjo veikti ir pralatvių kalboje. Čia pakanka manyti, kad pati prielinksnio / postpozicijos *p(r)i (iš *p(r)ie, žr. § 1.2.2.) konstrukcija su lokatyvo linksnio nominaliąja grupe adesyvo reikšme jau egzistavo rytų baltų prokalbės laikotarpiu ir vėliau atskirai plėtojosi pralatvių ir pralietuvių kalbose, veikiama baltų finų kalbų.

4.4. Dėl senosios lietuvių kalbos ir tarmiškų naudininko i-linksniuotės galūnių su -i, u-linksniuotės su -u ir o-linksniuotės su -ie (po vakar ie) norėtųsi iškelti tokią prielaidą. Atsižvelgiant į tai, kad visos šios formos didesniu ar mažesniu mastu prieštarauja standartinei gerai žinomų atitinkamų indoeuropiečių naudininko galūnių fonetinei raidai ir dėl to reikalauja daryti prielaidą apie ištisą analogijų / skolinių iš kitų linksniuočių eilę, taip pat į tai, kad greta jų išliko ir fonetiškai reguliarūs naudininko galūnių variantai (t. y. atitinkamai -ie, -iu/i), taip pat į tai, kad jos fonetiškai visiškai atitinka atitinkamas lokatyvo galūnes, galima manyti, jog jos ir yra istoriškai senosios lokatyvo galūnės. Priežastis, dėl kurios šios galūnės pradėtos vartoti kaip naudininkas, galbūt būtent ta, kad kadaise tokie prielinksniai kaip pro¹³, prie buvo vartojami ir su lokatyvu, ir su naudininku, o vėliau jų vartojimo su lokatyvu ir naudininku semantinės reikšmės sutapo, kaip, pavyzdžiui, atsitiko su prie, kur, kaip parodė Rosinas (Rosinas 1999: 173–4), reikšmė prie + dat. = adess. (= loc. + pi <- prie, 4.2). Tuo pat metu pati lokatyvo galūnė buvo išplėsta iki -je / -e ir kai kuriais atvejais pratęsta: -u > -uje / -ūje, -i > -yje / -īje, -ie > -e, tačiau konstrukcijose su prielinksniu senoji lokatyvo galūnė buvo išsaugota¹⁴ ir kalbos vartotojų suvokta kaip naudininko alomorfas: pried Wiešpati DP 484₁ greta prie Wiešpatie ⇒ Wiešpati = Wiešpatie. Vėliau ši alomorfija kiekvienoje šnektoje buvo pašalinta skirtingai: kai kur palikta tik senoji lokatyvo galūnė (pvz., dzūkų tarmėje), kai kur – senoji naudininko galūnė (žemaičių ir rytų aukštaičių tarmėse).

SANTRUMPŲ SĄRAŠAS

ME – Kārlis Mūlenbachs, Latviešu valodas vārdnīca. Redagavo, papildė ir tęsė JĀNIS ENDZELĪNS. 2-asis nesutrumpintas leidimas. I–VI. Čikaga: Čikagos baltų filologų grupė, 1954.

СтСл – Senosios slavų kalbos žodynas (pagal X–XI amžių rankraščius), redagavo R. M. Цейтлин, R. Večerka ir E. Blagova. 2-asis, stereotipinis leidimas, Maskva, 1999.

¹³Plg. po vartojimą senosios slavų kalbos tekstuose su galininku, naudininku ir lokatyvu (СтСл 453).

¹⁴Kaip tipologinį pavyzdį norėtųsi pateikti rusų kalbos posakį по приезде, kur приезд yra aiškiai lokatyvo forma, nors šiuolaikinėje rusų kalboje prielinksnis по vartojamas išimtinai su naudininku. Šis pavyzdys rodo, kad prielinksninės konstrukcijos idiomatinėse formose gali išsaugoti senovinį valdymą.

K V O P R O S U I O B O B R A Z O V A N I I A D E S S I V A | 57

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Arumaa, P. 1930: Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend. Eesti Vabariigi Tartu Ülikooli Toimetused. Acta et Commentationes Universitatis Tartuensis, B Humaniora XXIII, Dorpat.

Kavaliūnaitė, G. 2001: Adesyvas Chylinskio Naujojo Testamento vertime. Acta Linguistica Lithuanica 45, 93–113.

Kazlauskas, J. 1968: Lietuvių kalbos istorinė gramatika, Vilnius: Mintis.

Mažiulis, V. 1970: Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai (Deklinacija), Vilnius: Mintis.

Meier-Brügger, M. 2002: Indoeuropiečių kalbotyra, 8-asis, pataisytas ir papildytas ankstesnio Hanso Krahe’o veikalo leidimas. Dalyvaujant Matthiasui Fritzui ir Manfredui Mayrhoferiui, Berlynas–Niujorkas: De Gruyter.

Range, J.-D. 1995: Allatyvas ir adesyvas XVI amžiaus senosios lietuvių kalbos tekstuose. Linguistica Baltica 4, 93–103.

Rosinas, A. 1999: Inesyvo ir adesyvo formų kilmės ir raidos klausimu. Baltistica 34 (2), 173–183.

Rix, H. 1976: Historische Grammatik des Griechischen. Laut- und Formenlehre, Darmstadt: Wissenschaftliche Buchgesellschaft.

Seržant, I. A. 2004: Zur Vorgeschichte des Inessivs im Urostbaltischen. Acta Linguistica Lithuanica 51, 59–67.

Stang, Chr. S. 1958: Lietuvių Zasėčių tarmė Vilniaus krašte. Norsk tidsskrift for Sprogvidenskap 18, 171–199.

Stang, Chr. S. 1966: Baltų kalbų lyginamoji gramatika, Oslas ir kt.: Universitetsforlaget.

Szemerényi, O. 1990: Įvadas į lyginamąją kalbotyrą, 4-asis pataisytas leidimas, Darmstadt: Wissenschaftliche Buchgesellschaft.

Toporov, V. V. 1968: Lokatyvas slavų kalbose, Maskva: Наука.

Zinkevičius, Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis.

Zinkevičius, Z. 1982: Lietuvių kalbos postpoziciniai vietininkai. Baltistica 18 (1), 21–38.

Ilja A. Seržant

Kölno universitetas

Lingvistikos institutas

Istorinė lyginamoji kalbotyra

D-50923 Kelnas

[email protected]

Gauta 2004 11 04