S aipsniai / A icles 301
ARNOLDAS PIROČKINAS
Mokslinių y imų k yp ys: daba inė lie u ių kalba, lie u ių
bend inės kalbos aida, Mažosios Lie u os is o ija.
Aldonas Pupkis
LIETUVIŲ KALBOS SĄJŪDIS
1968–1988 M.
Vilnius: Lie u ių kalbos ins i u as, 2016, 496 p.
ISBN 978-609-411-182-2
Kai min imis g įž i į p aei į, dažnai u i p ipažin i, kad ne ik olimesnieji,
be i gana a imi į ykiai i žmonės būna išblankę – p isimenami ne isai
ikslūs, apipin i isokiomis ėlesnėmis in e p e acijomis. Laimė, jei a si anda
uos į ykius išgy enusių liudy ojų, ku ie yž asi sąžiningai i objek y iai pasi-
daly i su isuomene sa o be a piška pa i imi. Tada palikuonys gali susida y i
a imesnį ik o ei į ykių i eikėjų aizdą bei e inimą. Tuo a ž ilgiu ypač
e inga naujoji Aldono Pupkio knyga Lie u ių kalbos sąjūdis 1968–1988 m.
Knygos an aš ė kelia šiokią okią p ielaidą, kad monog a ija ap ėps isų ų
d idešim me ų lie u ių kalbos būseną, isą sąjūdį. Iš ik ųjų Aldonas Pupkis
okio užda inio sau nekėlė: „Monog a ijos ikslas – ap ašy i kolek y inės lie-
u ių kalbos apsaugos, no minimo i ugdymo a psnį (1968–1988), susijusį su
kalbos sekcijų i Respublikinės komisijos eikla, į e in i ją dalykiniu i ideo-
loginiu požiū iu“ (p. 11)1. Tad, e indami šį eikalą, neišleiskime iš akių au o-
iaus apsi ibo o ikslo, ku is suda o didelę, gal ne esminę ų d iejų dešim me-
čių lie u ių kalbos sąjūdžio dalį, be ką ne ką palieka i nuošalyje.
Nu ody o laiko a pio lie u ių kalbos (sakyčiau, bend inės kalbos) būklės
pasi ink u aspek u i pas angų ją ge in i niekas negalė ų šiandien sėkmingiau
nuš ies i už Aldoną Pupkį. Jis bu o o sąjūdžio cen e, a smaigalyje. Šalia jo
iš daugelio sąjūdžio daly ių galė ume pas a y i bene doc. Joną Zem aldą Bal-
ke ičių (1923–2000), ku is 1964–1975 m. ėjo akul e o p odekano pa eigas, o
1979–1985 m. bu o Vilniaus uni e si e o Filologijos akul e o dekanas. Abu šie
kalbininkai sa o eiklos pobūdžiu ge okai sky ėsi, be , mano akimis žiū in ,
1 Čia i oliau po ci a ų skliaus eliuose nu odomi ap a iamos knygos puslapiai.
ARNOLDAS PIROČKINAS
302 Ac a Linguis ica Li huanica LXXVI
juos galima laiky i ap a iamojo kalbos sąjūdžio ado ais i daugelio jo enginių
inicia o iais. Jų eiklos ski umą d įsčiau g e in i su b olių Algi do i Kęs učio
su a inu bend a imu XIV a. ko ojan su K yžiuočių o dinu. Aldonas Pup-
kis, kaip Kęs u is, kasdien sėdėjęs balne su ka du ankoje, ūpinosi be a piškai
sąjūdžio o ganizaciniais eikalais, o J. Balke ičius, kaip kadaise Algi das, įsi-
jungda o ada, kai eikėda o į eik i ypač keblius sunkumus. Čia jam padėda o
išski inis gebėjimas įk ėp i ki iems en uziazmą i p i a imą – ypa ybė, adi-
nama cha izma. Šiems d iem inicia y ingiausiems i iš adingiausiems lie u ių
kalbos on o adams eiksmingai alkino Vik o as Alekna, Vy au as Amb a-
zas, An anas Balašai is, Vy au as Būda, Aleksas Gi denis, Jonas Klima ičius,
P anas Kniūkš a, An anė Kučinskai ė, Vi as Labu is, Vi alija Maciejauskienė,
Jonas Palionis, Aldona Paulauskienė, Juozas Pikčilingis, Albe as Rosinas, B o-
nys Sa ukynas, Boni acas S undžia, Jonas Šukys, Kazys Ul ydas, Aleksand as
Vanagas, Regina Vencku ė, Vy au as Vi kauskas, Zigmas Zinke ičius, Jonas
Žemai is, Aleksand as Ži gulys, Kazimie as Župe ka i k . Jų alka i indėlis
nebu o isai ienodo mas o i pobūdžio, be monog a ijoje i jiems, i čia ne-
paminė iems ski a de amai ie os.
Didelis bū ys eiklių alkininkų kaip lają suda ančios šakos medžiui abiem
sąjūdžio ado ams leido a laiky i ne ikė o a šiau aus ėjo šuo us, įk ėpė pa-
si ikėjimo i yž o, o ka ais gal i apdai umo. Bolše ikinio ežimo sąlygomis
pas a oji ypa ybė kalbos a ky ojams bu o ypač p a a i. Ne ada, kai 1956 m.
Niki a Ch uščio as o icialiai pasme kė Josi o S alino sa apišką sis emą, pa-
e g ųjų au ų galimybės Ta ybų Sąjungoje sa a ankiškai plė o i sa o nacio-
nalines kul ū as i kalbas liko gana su a žy os i ne ienodos. Ilgainiui, kad i
sub iliau, im a ne s ip iau b uk i joms Lenino kalbą. Kas no ė ų, galė ų su o
b ukimo me odais i pokyčiais plačiau susipažin i iš 1994 m. išleis os Zigmo
Zinke ičiaus knygos Lie u ių kalbos is o ija. VI. Lie u ių kalba naujaisiais laikais.
Lie u ių au a i jos kalba amžių bū yje kelis ka us išgy eno p iespaudą, be
ai, ką eko pa i i 1940–1950 m., su niekuo nepalyginama. Ypač nuožmūs bu-
o 1940–1941 i 1944–1953 me ai, kai siau ėjo k u iniausia S alino ežimo
bakchanalija.
Reikia s ebė is, kad is dėl o i okiomis a šiau iomis sąlygomis ne isiškai
nu ūko ūpinimasis lie u ių bend inės kalbos kul ū a. No s i sma kiai ap-
silpusios, ęsėsi pas angos apsaugo i kalbą nuo nepageidaujamos pašalinės į a-
kos. Galė ume saky i, kad bolše ikų aldomoje Lie u oje be kokių e oliucinių
paki imų bu o ęsiama „bu žuazinė“ lie u ių bend inės kalbos adicija. Kai
1940 m. šalis a sidū ė Ta ybų Sąjungoje, ik iausiai ne ienas lie u is, daugiau
išmanan is apie joje a omą au ų ni eliaciją, u ėjo būgš au i, jog Mask os s a-
y iniai ims „ e o muo i“ lie u ių kalbą, ypač jos ašybą, pagal 1931–1938 m.
Mask oje leis o mėnesinio žu nalo P iekalas pa yzdį: panaikins ski ingą ilgųjų
Aldonas Pupkis. Lie u ių kalbos sąjūdis 1968–1988 m.
Recenzijos / Re iews 303
i umpųjų balsių žymėjimą, ims b uk i pažodiškus usiškų e minų e i-
mus. Pagaliau ėmė ne plis i gandų, kad būsian i į es a ki ilica: pasika osiąs
lo yniško pag indo ašmenų d audimas. Laimė, iso o nebu o. Kodėl? Ras u-
me kelias p iežas is, be apie jas šiuo ka u nekalbėsime. Už eks pasaky i, kad
„p ole a ia o dik a ū a“ paliko am ik os e d ės lie u ių kalbos lais ai a -
kybai. Ta e d e s engėsi pasinaudo i au iškai sub endusios jėgos, išaugusios
1918–1940 m. nep iklausomoje Lie u oje.
Pi maisiais a ybiniais me ais, užda ius isą „bu žuazinę“ pe iodiką i „ e-
akcines“ o ganizacijas, liko gy uo i Gim oji kalba i Lie u ių kalbos d augija.
Žu nalui bu o neleng a: 1940 m. an ajame pusme yje o maliai išėjo pagal
planą penki nume iai, be d iem sublokuo ais sąsiu iniais – sąs. 6–8 (76–78)
i sąs. 9–10 (79–80). 1941 m. iki ka o p adžios bi želio 22 d., . y. pe pi mąjį
pusme į išleis as ik ienas sąsiu inis 1–3 (81–83).
I žu nalas, i d augija ais me ais bu o pe sikėlę į Vilnių. Kad i ge okai
mažiau, Gim ojoje kalboje i keliuose komunis ų pa ijai p iklausančiuose dien-
aščiuose pasi odė ne ienas ki as s aipsnis, aginan is ūpin is kalbos g ynu-
mu, aisyklingu usiškų e minų e imu į lie u ių kalbą.
Jau pačioje p adžioje, bi želyje i liepoje, spaudoje pasigi do ašybos e oliu-
cionie ių balsų, kad a ėjęs laikas nu e s i Jono Jablonskio ašybos jungą. An ai
žinomas eiklus pedagogas An anas Busilas paskubėjo siūly i naujajai aldžiai
„įsaky i, kad e o muo oji ašyba, ski oji kasdieniniam naudojimui, be bū ino
eikalo nebū ų apsunkinama balsių kiekybės (ypač ilgumo) žymėjimu, kad bū-
ų panaikin i y i i, ū i u i k . pa alelizmai i kad ga sų modi ikacijos bū ų [gal
nebū ų? – A. P.] žymimos diak i iniais (= p idė iniais) ženklais“2.
Šį s aipsnį Gim oji kalba, edaguojama edakcinės komisijos (Pe as Jonikas,
An anas Salys i P anas Ska džius), sa o „Apž algoje“3 komen a o gana palan-
kiai. Tą palankumą galėjo nulem i P ano Ska džiaus neužmi š a nuoskauda dėl
An ano Sme onos lik iduo o „b ūkšniuo osios“ ašybos p ojek o 1934 m. Tai
bu o signalas p adė i diskusiją ašybos klausimu. Ne ukus pasi odė s aipsnių
i dien aščiuose4.
Kad i nelabai in ensy us, galu inai nenu ūko dėmesys nė kalbos kul ū ai5.
Tad iš pi mo ž ilgsnio galėjo ody is, kad p imes oji san a ka (iš ik ųjų oku-
2 A. Busilas. Rašybos e o ma – ak ualus eikalas. – Lie u os aidas, 1940-07-05, N . 316 (5525),
p. 3.
3 Gim oji kalba, 1940, sąs. 6–8(76–78), p. 109–110.
4 Ž . Adelė Ubeikai ė. Lie u ių kalbo y a. 1930–1943. Li e a ū os odyklė. Vilnius, 1990. N . 1839,
1893, 1894, 1926, 1934. 1937, 1942.
5
Ž . en pa , N . 1374, 1414, 1453, 1475, 1492, 1502, 1609, 1617, 1635, 1667, 1693, 1708, 1749,
1754, 2158.
ARNOLDAS PIROČKINAS
304 Ac a Linguis ica Li huanica LXXVI
pacinis ežimas) neke ino slopin i a isai užgniauž i pas angų puoselė i lie u-
ių kalbą. Nežinia, kaip iskas bū ų ilgainiui nuk ypę pe uos ejus su i šum
me ų, kai Lie u a bu o „iš aduo a“ iš „p ole a ia o dik a ū os“ gniauž ų.
1944 m. g uodžio pabaigoje Lie u a iš naujo pa eko į Mask os glėbį. Šį ka ą
jos būklė sma kiai sky ėsi nuo 1940 m.: k aš as bu o ne ekęs daug gy en ojų.
T em ys, e akuacijos, mig acijos i žū ys sma kiai p a e ino in eligen ų g e as.
Ne ek ies mas ą kiek ne kiek ilius uoja 1944 m. asa os pabaigoje a ku iamo
Vilniaus uni e si e o dės y ojų skaičiai: ada susi inko 24 p o eso iai i docen-
ai (31 %), 34 jaunesniojo pe sonalo na iai (22 %), 32 ūkio i adminis acijos
da buo ojai (31 %) i apie 600 s uden ų (22 %)6. Ilgainiui šie p ocen ai padidėjo,
be uko ne ieni me ai, kol išaugo olygi pagal pajėgumą seniesiems specia-
lis ams nauja pamaina.
Lie u ių kalbininkų g e os ne eko ypač eiklių i didžiai k ali ikuo ų da -
buo ojų An ano Salio, P ano Ska džiaus, Pe o Joniko, Leona do Damb iūno,
Pe o Bū ėno, Jono Ma yno Lau inaičio. Į Vokie iją 1944 m. asa ą, kai pasi-
da ė aišku, jog Lie u a ėl bus pa e g a ke š ingosios Mask os, pasi aukė daug
pajėgių lie u ių kalbos moky ojų, ku ie iki ol sėkmingai di bo gimnazijose.
Lie u oje liko ienas lie u ių kalbos au o i e as Juozas Balčikonis. Jo e ę
p ipažino ne ukus i a ybinė aldžia: 1946 m. iš enkamas Mokslų akademijos
na iu, o 1946 m. jam su eikiamas p o eso iaus a das. Paski as Lie u ių kalbos
ins i u o di ek o iumi, a sidėjo akademinio Lie u ių kalbos žodyno edaga i-
mui i da bui Vilniaus uni e si e o Lie u ių kalbos ka ed oje: 1944–1950 m.
bu o jos edėjas. Neįmanoma ienu a keliais sakiniais į e in i J. Balčikonio
ų me ų nuopelnų lie u ių kalbai. Nebus apsi ik a, kad 1944–1960 m. Vilniaus
uni e si e ą baigusiems lie u ių kalbos specialis ams y a labiausiai įk ėpęs i
sus ip inęs a sida imą sa o specialybei. Tik iausiai neapsi iksime sakydami,
kad ais me ais, kai ado a o ins i u ui i Lie u ių kalbos ka ed ai, jis ieškojo i
ado ge ų pagalbininkų, da bščių kalbininkų.
Vienas pi mųjų į Lie u ių kalbos ka ed ą bu o pak ies as 1944 m. Juozas
Senkus (1907–1970), o 1945 m. – Jonas K uopas (1908–1975). Kai 1951 m.
ideologijos sa gai p i e ė juos palik i ka ed ą, eikiausiai di ek o iaus J. Bal-
čikonio pas angomis jie p isiglaudė Lie u ių kalbos ins i u e. 1949 m. ka ed os
dės y oju p adėjo di b i Kazys Ul ydas (1910–1996). I jį į Lie u ių kalbos ins-
i u ą pasik ie ė J. Balčikonis. Šie ys kalbininkai bu o baigę aukš ąjį mokslą
da iki 1940 m. i jau u ėjo dės ymo aukš osiose mokyklose p ak ikos. Ta-
čiau jis anks i a k eipė akis i į poka inius Uni e si e ą baigusius a bebaigian-
čius kalbininkus. Š ai 1947 m. į ka ed ą p iimama Julija Žukauskai ė (1906–
2002), ga usi diplomą 1946 m. Da s udijuodamas Zigmas Zinke ičius p adėjo
6 Vilniaus uni e si e o is o ija. 1940–1979. Vilnius: Mokslas, 1979, p. 46.
Aldonas Pupkis. Lie u ių kalbos sąjūdis 1968–1988 m.
Recenzijos / Re iews 305
di b i ka ed oje labo an u – aiškus užangaža imas, kad bus palik as ka ed o-
je. 1950 m. iš ka o apo dės y oju. 1948 m. baigęs uni e si e ą Jonas Palionis
iš p adžių p iimamas į ejų me ų aspi an ū ą, ku i suda ė jam sąlygas įgy i
mokslų kandida o (daba mokslų dak a o) laipsnį. Reikia many i, kad J. Balči-
konis bū ė gabų i da bš ų jaunimą i Lie u ių kalbos ins i u e.
Komplek uo i abiem įs aigoms kad us isą laiką bu o labai keblu. Tą pi mąjį
dešim me į po ka o ypač slėgė žiau aus ežimo enkiama a mos e a7. Lie u ių
kalbos specialis us, be ki a, da a žė Ta ybų Sąjungoje iešpa a ęs poli izuo-
as Nikolajaus Ma o (Nikolaj Jako le ič Ma , 1864–1934) „naujasis mokymas“,
ka ego iškai neigęs kaip bu žuazinį mokslą is o inę lyginamąją kalbo y ą. Po
1944 m. nebu o a gai in a hi le inės okupacijos me ais nu ūkusi Lie u ių kal-
bos d augija i Gim oji kalba. Neabejo inai dėl Lie u os komunis ų pa ijos i jos
inspi uojamos aldžios p iešiškumo.
Vis dėl o bū ume ne eisūs, jei saky ume, jog lie u ių kalbos kul ū a iki
1968 m. bū ų aklinai užgniauž a. Šiokio okio ūpinimosi pasi eikšda o i iki
N. Ma o pseudo eo ijų a me imo 1950 m. bi želyje, i uo labiau ėliau. Tuo
nesunku įsi ikin i paž elgus į o laiko bibliog a iją – Lie u ių kalbo y a8. Leidi-
nio d iejuose sky iuose – „Rašyba. T ansk ipcija“ (p. 132–137) i „Kalbos kul-
ū a“ (p. 138–142) – į auk i 1944–1960 m. paskelb i ašiniai lie u ių kalbos
no minimo emomis. Iš ik ųjų jų esama daugiau: kalbos kul ū os p oblemos
liečiamos i iename ki ame ki ų sky ių s aipsnyje. Vis dėl o jų palygin i isai
nedaug. Apie kalbą s aipsnių y a publika ę ne ik p o esiniai laik aščiai Li e-
a ū a i menas a Ta ybinis moky ojas, be i pa ijos o ganas Tiesa. Ne jo a sa-
komasis edak o ius, a siminęs, jog kadaise y a ašęs Gim ojoje kalboje, 1957 m.
šiame laik aš yje išspausdino sa o ašinį „Kai ku ių kalbė ojų besiklausan “,
pasi ašy ą slapy a džiu A. Žė ai is.
Šios publikacijos odo, kad po eikis ūpin is kalbos kul ū a, išugdy-
as iki 1940 m., bu o oks įsakmus, jog ne pa inė spauda u ėjo jį enkin-
i ienu ki u s aipsniu. Tą po eikį palaikė i daugiau eiksnių. Pa yzdžiui,
1948 m. 20 000 egz. i ažu išleis as Lie u ių kalbos ašybos žodynas da ė kalbos
kul ū ą ak ualesnę. To me o lie u ių kalbai s abilizuo i ypač eikšmingi bu-
o d iem omais 1957 m. i 1959 m. išleis i Jono Jablonskio Rink iniai aš ai9
i kiek iename ome jų suda y ojo Jono Palionio įžanginiai s aipsniai (I ome
7 Toji šiu pulinga a mos e a labai išsamiai a skleis a knygoje: Zigmas Zinke ičius. Lie u ių kal-
bos is o ija. 6. Lie u ių kalba naujaisiais laikais. Vilnius: Mokslo i enciklopedijų leidykla, 1994,
p. 44–76.
8 Lie u ių kalbo y a. 1944–1960. Vilnius: Laik aščių i žu nalų leidykla, 1963.
9 Jonas Jablonskis. Rink iniai aš ai 1–2. Vilnius: Vals ybinė poli inės i mokslinės li e a ū os lei-
dykla, 1957–1959.
ARNOLDAS PIROČKINAS
306 Ac a Linguis ica Li huanica LXXVI
„J. Jablonskis i jo lie u ių kalbos ado ėliai“, II ome „J. Jablonskio kalbiniai
aisymai“). Šis leidinys, išėjęs masiniu i ažu (kiek ienas omas po 10 000 egz.),
neabejo inai da ė didelį po eikį olesniam lie u ių bend inės kalbos no mini-
mui: da ė a sakymų į isokius klausimus i akino plačiąją isuomenę b angin i
sa o gim ąją kalbą. Reikalą ja ūpin is ypač populia ino Kazio Ul ydo (ko ge o,
ne be J. Jablonskio Rink inių aš ų ska inimo) p adė os egulia iai es i adijo
laidos Mūsų kalba, ukusios iki 1984 m.
Nea mes ina, kad Lie u os kalbininkus i ki us gim osios kalbos b angin o-
jus ska ino ak y iau plė o i kalbos kul ū os eiklą lie u ių emig an ų, a sidū u-
sių Vokie ijoje i JAV, pa yzdys. Pa yzdžiui, Vaka ų Vokie ijoje P . Ska džius,
S . Ba zdukas, J. M. Lau inai is, Izabelė Ma use ičiū ė i ašy ojas Juozas Bal-
čiūnas, žinomas slapy a džiu Juozas Š ais as, jau 1946-11-06 Rebdo o s o y-
kloje (Vaka ų Vokie ija) paskelbė, kad eikią a gai in i p ieška inę Lie u ių kal-
bos d augiją. 1947-02-08 į yko pi masis jos su ažia imas, ku iame daly a o
3 na iai iš 17 pa eiškusių no ą bū i d augijos na iais. Daugumai na ių iš ykus
į JAV, d augijos eikla Vaka ų Vokie ijoje 1949 m. nu ūko. 1950 m. ugsėjo
16 d. Čikagoje į yko s eigiamasis d augijos sky iaus susi inkimas, ku iame da-
ly a o 19 k ies ųjų na ių. Iš ink ajai aldybai iki 1956 m. ado a o P. Jonikas,
paskui jį pakei ė e ečėnas Aleksand as Dundulis. Po kele ių me ų sky iaus
na ių skaičius išaugo iki 102.
Čikagiškių sky iaus eikloje išsiski ia du dalykai: 1952–1955 m. Čikagos
lie u ių adijo p og amose ansliuo os lie u ių kalbos alandėlės i 1958 m.
a gai in as Gim osios kalbos leidimas. Sėkminga čikagiškių lie u ių inicia y a
ik iausiai a gais negalais pasiekė i Lie u oje suin e esuo us lie u ių kalbos
kul ū a žmones. O ai negalėjo neska in i jų yž o, į eikus isokius su a žy-
mus i į a inėjimus nacionalizmu, dieg i isuomenei sąmoningą požiū į į sa o
gim ąją kalbą.
Kalbos kul ū ai plė o is Lie u oje po S alino mi ies sąlygos kiek palen-
g ėjo, nes suš elnėjo poli inis i ideologinis ežimas. Iš mūsų is o ikų, odos,
niekas nė a a k eipęs dėmesio į p e enda usio pi muoju sek e o iumi ap i La-
en ijaus Be ijos inicia y ą espublikose s ip in i nacionalinius kad us. P aė-
jus 9 mėnesiams po S alino mi ies, Be ija bu o sušaudy as, be ši jo inicia y a
nebu o a šauk a: daug į Lie u ą a siųs ų Mask os kad ų paliko mūsų šalį. Jų
ie ą užėmę ie iniai eikėjai is dėl o į lie u ių kalbą žiū ėjo ku kas palan-
kiau negu a ykėliai iš A changelsko, No osibi sko a pačios Mask os. Tu ė-
kime gal oje, kad isose espublikose nacionalinės kul ū os elemen ai būda o
ak uojami gana ski ingai. Kas ienai espublikai bu o gana pap as a i įp as-
a, ki oje espublikoje bu o d audžiama. Ne ijose Pabal ijo espublikose, ku
nacionalinės kalbos u ėjo palygin i didžiausią e d ę, bū a ski umų. Pa yz-
džiui, Es ijoje nenu ūks amai eikė i Es ų kalbos d augija, i bu o leidžiamas
Aldonas Pupkis. Lie u ių kalbos sąjūdis 1968–1988 m.
Recenzijos / Re iews 307
jos žu nalas. Tuo a pu lie u iams a gai in i Lie u ių kalbos d augiją i o ici-
alų jos o ganą Gim ąją kalbą isokiais būdais eng a. Tu ėjo p aei i sep yne i
a aš uone i me ai po 1968 m., kol lie u ių kalbos en uzias ams pa yko išleis i
žu nalą ki u a du.
Aldono Pupkio knygoje Lie u ių kalbos sąjūdis 1968–1988 m. pa eik a kiek
ak ų, nuš iečiančių lie u ių kalbos būklę iki šio sąjūdžio p adžios. Tačiau pa-
g indinis dėmesys joje ski iamas, kaip saky a, kolek y inei lie u ių kalbos ap-
saugai. Čia, šios knygos apž algoje i p is a yme skai y ojams, plačiau panag i-
nė a oji būklė iki 1968 m. am, kad aki aizdžiai iš yškė ų, kokiomis sunkiomis
sąlygomis pa yko sąjūdžio ado ams jį plė o i. Tad šią ašinio dalį p ašom ak-
uo i ne kaip knygos k i iką, be kaip am ik ą jos papildymą. Apsk i ai o-
kioms s udijoms, kokia y a A. Pupkio knyga, nede a eikš i p e enzijų, kad joje
pasigendi šio bei o. Tenkinkimės i džiaukimės uo, ką įs engė pa eik i skai y-
ojui knygos au o ius.
Ap a iamoje knygoje a skleis a, kaip, nega us aldžių p i a imo ku i Lie u-
ių kalbos d augiją, Vilniaus uni e si e o i Lie u ių kalbos ins i u o ak y ieji
kalbininkai, p i a iami Mokslų akademijos p eziden o Juozo Ma ulio, ašy ojų
An ano Venclo os i Kos o Ko sako, ėmėsi inicia y os apei i d audimą. Kilo
idėja suda y i p ie Lie u os paminklų apsaugos i k aš o y os d augijos, ku ios
cen o a ybos pi mininku bu o Vy au as Jakelai is, lie u ių kalbos sekciją. Šią
idėją įgy endin i eiksmingai p isidėjo Vilniaus uni e si e o ek o ius Jonas
Kubilius. 1967 m. g uodžio 11 d. Vilniaus uni e si e o Ak ų salėje (Čiu lionio
g. 21) yko šios d augijos Vilniaus mies o sky iaus s eigiamasis Lie u ių kalbos
sekcijos susi inkimas. Kokio ai bū a ak ualaus enginio, galima sp ęs i iš o,
jog jame daly a ę apie 400 žmonių. Knygoje iš a dijama pe 30 žymių mies o
in eligen ų (ž . p. 24). P ie jų de ė ų p idė i 13 iš ink ų sekcijos a ybos na ių.
Kaip am ik ą mėginimą „legalizuo i“ įs eig ąją sekciją pa ijos akyse, eikė ų
laiky i ai, kad į a ybą bu o iš ink as i Komunis o žu nalo edakcijos sky iaus
edėjas Klemensas Baga auskas.
Tą pačią dieną po susi inkimo į yko a ybos posėdis, ku iame bu o su-
da y a jos ado ybė – pi mininkas Jonas Balke ičius, pa aduo ojas Vy au as
Amb azas i sek e o ė Lilija Kudi kienė. Po o a yba suda ė da 8 komisijas,
ku ioms eko užda inys o ganizuo i sekcijos da bą konk ečiose s i yse. Pa yz-
džiui, iešąja kalba u ėjo ūpin is Reklamos i in o macijos komisija, spaudos
kalba – Spaudos komisija. Speciali komisija a kė konsul acijų punk ą. Ypač
eikšminga sekcijos eiklai p iemonė bu o ada p iim u nu a imu p asidėję e-
gulia ūs li uanis iniai pi madieniai. Apie juos plačiai ašoma knygoje (p. 39–
42). Jie ykda o 7–9 ka us pe me us Vilniaus uni e si e o Kolonų salėje (da-
ba Mažoji aula). Knygos au o ius juos aip į e ino: „Tai iš ik ųjų unikalus
eiškinys lie u ių kalbos p ak ikos i apsk i ai kul ū os is o ijoje, nenu aukęs
ARNOLDAS PIROČKINAS
308 Ac a Linguis ica Li huanica LXXVI
eiklos du dešim mečius i baigęs da bą ik p ieš didžiąsias au os is o ijos pe -
a as“ (p. 40).
Sekcijos nu eik i da bai apž elgiami nemažame an ame sky iuje „Vilniaus
m. Lie u ių kalbos sekcijos eikla“ (p. 36–108). Pe jos gy a imo laiką pasikei-
ė aš uonios a ybos. Jų kiek iena kadencija ukda o d ejus me us. J. Balke i-
čiaus ado au ą a ybą 1969-12-15 pakei ė Zigmo Zinke ičiaus pi mininkau-
jama an oji a yba. T ečiajai a ybai ado a o Juozas Pikčilingis, ke i osios
a ybos pi mininku 1974-12-02 apo Jonas Palionis, penk osios a ybos pi mi-
ninku nuo 1976-11-01 – Vy au as Būda, ją 1976-10-09 pakei ė B onio Sa u-
kyno ado aujama a yba. 1980-12-03 a ybai an u ka u ėmė ado au i Juo-
zas Pikčilingis. Pasku inė a yba iš ink a 1984-12-13, jai pi mininka o Regina
Vencku ė.
Sekcijos ado ybės kei ėsi. Jų pi mininkais di bo gana ski ingų pažiū ų i
cha ak e ių žmonės. Tad daba labai keis ai skamba ku ių ne ku ių mūsų „libe-
aliosios“ kalbo y os a s o ų pos inga imai apie ada iešpa a usį dik a o išką,
bolše ikinį ežimą lie u ių kalbos kul ū oje. Kalbos kul ū os sąjūdžio bū a o-
kio masinio, okio gai alingo, kokio jokia pa ijos a aldžios klas ingi ke ini-
mai nebū ų įs engę sukel i. No s sekcija nebu o sa a ankiška o ganizacija, be
Paminklų apsaugos i k aš o y os d augijos ado ybė leido jai di b i, Vilniuje
jos isai ne a žė. A. Pupkis sekcijos būklę į e ino labai palankiai: „D augijos
ado ų ga bei eikia pasaky i, kad pe isus du bend a imo dešim mečius ne-
bu o kokių yškesnių mėginimų s abdy i a eguliuo i sekcijos eiklą, p imes i
kokias sekcijai nep iim inas da bo o mas, kiš is į jos idinius eikalus. Tiesa,
eko paklus i bend osioms ideologinėms d augijos nuos a oms, pa i i am ik ą
spaudimą iš d augijos eiklą p ižiū inčių įs aigų, be kokių didesnių su a žymų
a nep i a imų iš d augijos pusės nė a bu ę. Sėkminga sekcijos eikla nemaža
dalimi p iklausė nuo ge ano iško d augijos ado ybės požiū io i ealios pagal-
bos į ai iems sekcijos ba ams“ (p. 39).
O ie sekcijos ba ai iš ik ųjų bu o i į ai ūs, i pla ūs, i eikšmingi. Ne-
pe dedan galima saky i, kad pagal sa o užmojus, apim į i masiškumą jiems
nep ilygo iki 1940 m. nep iklausomoje Lie u oje puoselė os Lie u ių kalbos
d augijos eikla. Palygin i su ų d iejų dešim mečių lie u ių kalbos sekcijos
nu eik u da bu, labai labai kukliai a odo i daba inės Lie u ių kalbos d augi-
jos įnašas į mūsų dienų kalbos kul ū ą.
Ski ingai nuo mūsų dienų, ada nebu o gi dė i „išmin ingų“ balsų, ke-
liančių šiokių a okių abejonių dėl ūpinimosi lie u ių bend inės kalbos kul-
ū a p asmingumo. A. Pupkis, apsk i ai san ū us iems, ku ie eiškia p iešin-
gas jam pažiū as, ka ą is dėl o neišken ė i ben išnašoje a k eipė skai y ojų
akis į daba inę lie u ių adicinę kalbos a kybą neigiančius pa eiškimus: „Tą
iešosios kalbos lie u inimą i ugdymą daba inės neolibe alis inės k yp ies
Aldonas Pupkis. Lie u ių kalbos sąjūdis 1968–1988 m.
Recenzijos / Re iews 309
socioling is ai i is o ikai laiko „ iesioginiu kišimusi į kasdienybę, be ku io
isuomenės na io pe sekiojimu, iesioginiu žmogaus eisių pažeidimu, komu-
nis inio muš o iš aiška i ki omis blogybėmis, ši aip bandydami apsk i ai su-
niekin i isą anuome inę kalbos sekcijos na ių eiklą (ž . Raila, Subačius 2012)“
(p. 51). Taip apibend in ai išdės y os E. Railos i P. Subačiaus s aipsnio „Visa-
žinan is i isa aisan is aisy ojas“ (Naujasis židinys-Aidai, 2012, N . 3, p. 153–
163) idėjos, būdingos isam kalbos an ilie u inimo on ui. Tos idėjos eda
p ie ieno šmaikš aus anekdo iško a sakymo į klausimą, kuo ski iasi genialu-
mas nuo k ailumo. Genialumas is dėl o u įs ibas, o š ai k ailumas – be ibis.
No s analogija nė a į odymas, be čia ji bū ų p a a i. Kalbos no minimas g e-
in inas su eismo aisyklių nus a ymu. Ski umas čia as, kad kalba nepap as ai
sudė ingas eiškinys palygin i su eismu. Todėl kalbą ku kas sunkiau i p oble-
miškiau eguliuo i, be jos egulia imas, kaip i eismo, neiš engiamas, jeigu
no ime, kad ji e ek y iai a lik ų sa o paski į.
Pe uos du dešim mečius nepap as ai išplė o as lie u ių kalbos kul ū os są-
jūdis apž elgiamas sep yniuose dideliuose knygos sky iuose. Juos papildo „ a -
nybinės“ padalos: „Į adas“ (p. 9–12), „Apibend inamosios pas abos“ (p. 450–
455), „P iedai“ (p. 456–457), „Šal iniai“ (p. 458), „Li e a ū a“ (p. 459–474),
angliška eziumė „Li huanian Language Mo emen in 1968–1988“ (p. 475–
481) i „Asmenų odyklė“ (p. 482–494).
Minė ų sep ynių didžiųjų sky ių u inį išdės y i apž alginiame s aipsnyje
iesiog neįmanoma – aip jie p isod in i isokių isokiausių duomenų. Tad ką
da y i?
Kadangi pas a uoju me u a si ado kalbos ideologų, ku ie s engiasi ada ki-
lusį kalbos kul ū os sąjūdį aizduo i bu us p ime amą au ai „iš i šaus“ a „iš
šalies“, ai pa eikime ak ų, ku ie paneigia šią e siją i a skleidžia jį kaip pla ų,
masinį eiškinį. An ai an ajame sky iuje „Vilniaus m. lie u ių kalbos sekcijos
eikla“ y a posky is „Da bas spaudoje“ (p. 83–100), ku iame A. Pupkis ap-
ž elgia sekcijos na ių pas angas supažindin i isuomenę su jos eikla pe į ai-
ias in o macijos p iemones – spaudą, adiją bei ele iziją. Tuo a ž ilgiu ypač
paslaugios bu o Vaka inės naujienos. Knygoje nu odoma, kad šiame laik aš yje
iki 1988 m. bu ę paskelb a be eik pusan o šim o kalbos p ak ikos s aipsnių,
o p idėjus isokias in o macijas apie susi inkimus, sekcijos sąsiu inių bei iš jų
išaugusios Mūsų kalbos apž algas, ų ašinių iš iso bū ų pe 500.
Šiame posky yje apibūdin i ne 35 laik aščiai i žu nalai, ku ie, kad i ne-
ienodai gausiai, y a dėję medžiagos apie lie u ių kalbą. Ta p jų pi miausia
minimi aldžios o iciozas Tiesa i komjaunimo o ganas Komjaunimo iesa. Šie
laik aščiai nebu o nuoseklūs i s opūs kalbos saugojimo šalininkai. Vis dėl o
i e ka čiais spausdin i lie u ių kalbos emas nag inėjan ys s aipsniai eikė
am ik os d ąsos ki iems laik aščiams i žu nalams daugiau a mažiau ak y iai
ARNOLDAS PIROČKINAS
316 Ac a Linguis ica Li huanica LXXVI
A. Pupkio eikalo an aš ė y a kiek pla esnės apim ies negu jam nub ėž as
ikslas ap ašy i kolek y inės lie u ių kalbos apsaugos a psnį 1968–1988 m. Šį
ikslą au o ius, sakyčiau, isiškai į ykdė. O kad čia liko nenag inė a sąjūdžio i
pa ijos linijos esmė, aip pa ki os s i ys (pa yzdžiui, kalbos kul ū os kaip dės-
omojo dalyko plė imas Lie u os aukš osiose mokyklose, kalbos kul ū ai ski ų
isų leidinių analizė), au o iui p iekaiš au i nede ė ų. Ko nepada ė jis, gauna
isišką eisę pada y i ie, ku ie šoka sme k i s udijos au o ių.
Kiek ienos knygos e ę didina ne ik ak ų gausa, be i skai y ojui suža-
dinamos min ys, paska os i impulsai. A. Pupkio eikalas įsakmiai ska ina lie-
u ių kalbos būklę aip pa išsamiai apž elg i i ki ais laiko a piais, pa yzdžiui,
1918–1940 i po 1990 m., kai bu o a gau a nep iklausomybė. Ypač ak ualu bū-
ų, neilgai laukus, nuš ies ąjį a psnį objek y iai sug e in i su XXI a. p adėju-
siomis plis i Lie u oje endencijomis, bea odai iškai p opaguojamomis žu nalo
Naujasis židinys-Aidai sambū io. Rašydamas monog a iją, A. Pupkis as en-
dencijas aiškiai ju o, be sąmoningai dėl jų nepolemiza o. Pasi enkino ik nedi-
dele pas aba išnašoje: „Nema au eikalo šioje knygoje disku uo i su šiandieni-
nių neo libe alis inės k yp ies socioling is ų i is o ikų eiginiais apie a iamus
anuome inius žmogaus eisių pažeidimus kalbos sekcijų eikloje, apie polici-
nių kalbos p iemonių aikymą kasdieniniame gy enime, apie siekimą di b inai
ku i au o i a inį kalbos ugdymo mechanizmą i gin is nuo ik ų a a iamų
anuome inės eiklos nuodėmių“ (p. 448).
Pa s, s o ėjęs ada gana nuošaliai nuo ais d iem dešim mečiais ykusio lie-
u ių kalbos sąjūdžio o ganizacijų, šiandien isiškai p i a iu šiai eikšmingo
eikalo minčiai – au o iaus apsisp endimui. Daba inius o me o sąjūdžio opo-
nen us, sakyčiau, ik ų į e in i lie u išku pasakymu: kuo pa s k epia, uo ki-
ą epa. Va gu a asis lie u ių kalbos is o ijoje ki as oks dik a o iškas sam-
bū is kaip daba išsiplė oję neolibe alai, akli Vaka ų ling is inių endencijų
p opaguo ojai.
Aldono Pupkio knygos apž algą i p is a ymą skai y ojams no ė ųsi baig-
i, kad i ne isai o iginaliu, kiek pe azuo u pasakymu: 1968–1988 m. labai
eikšmingas lie u ių bend inės kalbos e apas, e as olesnio y inėjimo, o kny-
ga Lie u ių kalbos sąjūdis 1968–1988 m. e a o sąjūdžio.
Į eik a 2017 m. balandžio 20 d.
ARNOLDAS PIROČKINAS
An akalnio g. 49–9, LT-10325 Vilnius, Lie u a
