Aldonas Pupkis. „Lietuvių kalbos sąjūdis 1968–1988 m.“

S aipsniai / A icles 301 ARNOLDAS PIROČKINAS Mokslinių y imų k yp ys: daba inė lie u ių kalba, lie u ių bend inės kalbos aida, Mažosios Lie u os is o ija. Aldonas Pupkis LIETUVIŲ KALBOS SĄJŪDIS 1968–1988 M. Vilnius: Lie u ių kalbos ins i u as, 2016, 496 p. ISBN 978-609-411-182-2 Kai min imis g įž i į p aei į, dažnai u i p ipažin i, kad ne ik olimesnieji, be i gana a imi į ykiai i žmonės būna išblankę – p isimenami ne isai ikslūs, apipin i isokiomis ėlesnėmis in e p e acijomis. Laimė, jei a si anda uos į ykius išgy enusių liudy ojų, ku ie yž asi sąžiningai i objek y iai pasi- daly i su isuomene sa o be a piška pa i imi. Tada palikuonys gali susida y i a imesnį ik o ei į ykių i eikėjų aizdą bei e inimą. Tuo a ž ilgiu ypač e inga naujoji Aldono Pupkio knyga Lie u ių kalbos sąjūdis 1968–1988 m. Knygos an aš ė kelia šiokią okią p ielaidą, kad monog a ija ap ėps isų ų d idešim me ų lie u ių kalbos būseną, isą sąjūdį. Iš ik ųjų Aldonas Pupkis okio užda inio sau nekėlė: „Monog a ijos ikslas – ap ašy i kolek y inės lie- u ių kalbos apsaugos, no minimo i ugdymo a psnį (1968–1988), susijusį su kalbos sekcijų i Respublikinės komisijos eikla, į e in i ją dalykiniu i ideo- loginiu požiū iu“ (p. 11)1. Tad, e indami šį eikalą, neišleiskime iš akių au o- iaus apsi ibo o ikslo, ku is suda o didelę, gal ne esminę ų d iejų dešim me- čių lie u ių kalbos sąjūdžio dalį, be ką ne ką palieka i nuošalyje. Nu ody o laiko a pio lie u ių kalbos (sakyčiau, bend inės kalbos) būklės pasi ink u aspek u i pas angų ją ge in i niekas negalė ų šiandien sėkmingiau nuš ies i už Aldoną Pupkį. Jis bu o o sąjūdžio cen e, a smaigalyje. Šalia jo iš daugelio sąjūdžio daly ių galė ume pas a y i bene doc. Joną Zem aldą Bal- ke ičių (1923–2000), ku is 1964–1975 m. ėjo akul e o p odekano pa eigas, o 1979–1985 m. bu o Vilniaus uni e si e o Filologijos akul e o dekanas. Abu šie kalbininkai sa o eiklos pobūdžiu ge okai sky ėsi, be , mano akimis žiū in , 1 Čia i oliau po ci a ų skliaus eliuose nu odomi ap a iamos knygos puslapiai. ARNOLDAS PIROČKINAS 302 Ac a Linguis ica Li huanica LXXVI juos galima laiky i ap a iamojo kalbos sąjūdžio ado ais i daugelio jo enginių inicia o iais. Jų eiklos ski umą d įsčiau g e in i su b olių Algi do i Kęs učio su a inu bend a imu XIV a. ko ojan su K yžiuočių o dinu. Aldonas Pup- kis, kaip Kęs u is, kasdien sėdėjęs balne su ka du ankoje, ūpinosi be a piškai sąjūdžio o ganizaciniais eikalais, o J. Balke ičius, kaip kadaise Algi das, įsi- jungda o ada, kai eikėda o į eik i ypač keblius sunkumus. Čia jam padėda o išski inis gebėjimas įk ėp i ki iems en uziazmą i p i a imą – ypa ybė, adi- nama cha izma. Šiems d iem inicia y ingiausiems i iš adingiausiems lie u ių kalbos on o adams eiksmingai alkino Vik o as Alekna, Vy au as Amb a- zas, An anas Balašai is, Vy au as Būda, Aleksas Gi denis, Jonas Klima ičius, P anas Kniūkš a, An anė Kučinskai ė, Vi as Labu is, Vi alija Maciejauskienė, Jonas Palionis, Aldona Paulauskienė, Juozas Pikčilingis, Albe as Rosinas, B o- nys Sa ukynas, Boni acas S undžia, Jonas Šukys, Kazys Ul ydas, Aleksand as Vanagas, Regina Vencku ė, Vy au as Vi kauskas, Zigmas Zinke ičius, Jonas Žemai is, Aleksand as Ži gulys, Kazimie as Župe ka i k . Jų alka i indėlis nebu o isai ienodo mas o i pobūdžio, be monog a ijoje i jiems, i čia ne- paminė iems ski a de amai ie os. Didelis bū ys eiklių alkininkų kaip lają suda ančios šakos medžiui abiem sąjūdžio ado ams leido a laiky i ne ikė o a šiau aus ėjo šuo us, įk ėpė pa- si ikėjimo i yž o, o ka ais gal i apdai umo. Bolše ikinio ežimo sąlygomis pas a oji ypa ybė kalbos a ky ojams bu o ypač p a a i. Ne ada, kai 1956 m. Niki a Ch uščio as o icialiai pasme kė Josi o S alino sa apišką sis emą, pa- e g ųjų au ų galimybės Ta ybų Sąjungoje sa a ankiškai plė o i sa o nacio- nalines kul ū as i kalbas liko gana su a žy os i ne ienodos. Ilgainiui, kad i sub iliau, im a ne s ip iau b uk i joms Lenino kalbą. Kas no ė ų, galė ų su o b ukimo me odais i pokyčiais plačiau susipažin i iš 1994 m. išleis os Zigmo Zinke ičiaus knygos Lie u ių kalbos is o ija. VI. Lie u ių kalba naujaisiais laikais. Lie u ių au a i jos kalba amžių bū yje kelis ka us išgy eno p iespaudą, be ai, ką eko pa i i 1940–1950 m., su niekuo nepalyginama. Ypač nuožmūs bu- o 1940–1941 i 1944–1953 me ai, kai siau ėjo k u iniausia S alino ežimo bakchanalija. Reikia s ebė is, kad is dėl o i okiomis a šiau iomis sąlygomis ne isiškai nu ūko ūpinimasis lie u ių bend inės kalbos kul ū a. No s i sma kiai ap- silpusios, ęsėsi pas angos apsaugo i kalbą nuo nepageidaujamos pašalinės į a- kos. Galė ume saky i, kad bolše ikų aldomoje Lie u oje be kokių e oliucinių paki imų bu o ęsiama „bu žuazinė“ lie u ių bend inės kalbos adicija. Kai 1940 m. šalis a sidū ė Ta ybų Sąjungoje, ik iausiai ne ienas lie u is, daugiau išmanan is apie joje a omą au ų ni eliaciją, u ėjo būgš au i, jog Mask os s a- y iniai ims „ e o muo i“ lie u ių kalbą, ypač jos ašybą, pagal 1931–1938 m. Mask oje leis o mėnesinio žu nalo P iekalas pa yzdį: panaikins ski ingą ilgųjų Aldonas Pupkis. Lie u ių kalbos sąjūdis 1968–1988 m. Recenzijos / Re iews 303 i umpųjų balsių žymėjimą, ims b uk i pažodiškus usiškų e minų e i- mus. Pagaliau ėmė ne plis i gandų, kad būsian i į es a ki ilica: pasika osiąs lo yniško pag indo ašmenų d audimas. Laimė, iso o nebu o. Kodėl? Ras u- me kelias p iežas is, be apie jas šiuo ka u nekalbėsime. Už eks pasaky i, kad „p ole a ia o dik a ū a“ paliko am ik os e d ės lie u ių kalbos lais ai a - kybai. Ta e d e s engėsi pasinaudo i au iškai sub endusios jėgos, išaugusios 1918–1940 m. nep iklausomoje Lie u oje. Pi maisiais a ybiniais me ais, užda ius isą „bu žuazinę“ pe iodiką i „ e- akcines“ o ganizacijas, liko gy uo i Gim oji kalba i Lie u ių kalbos d augija. Žu nalui bu o neleng a: 1940 m. an ajame pusme yje o maliai išėjo pagal planą penki nume iai, be d iem sublokuo ais sąsiu iniais – sąs. 6–8 (76–78) i sąs. 9–10 (79–80). 1941 m. iki ka o p adžios bi želio 22 d., . y. pe pi mąjį pusme į išleis as ik ienas sąsiu inis 1–3 (81–83). I žu nalas, i d augija ais me ais bu o pe sikėlę į Vilnių. Kad i ge okai mažiau, Gim ojoje kalboje i keliuose komunis ų pa ijai p iklausančiuose dien- aščiuose pasi odė ne ienas ki as s aipsnis, aginan is ūpin is kalbos g ynu- mu, aisyklingu usiškų e minų e imu į lie u ių kalbą. Jau pačioje p adžioje, bi želyje i liepoje, spaudoje pasigi do ašybos e oliu- cionie ių balsų, kad a ėjęs laikas nu e s i Jono Jablonskio ašybos jungą. An ai žinomas eiklus pedagogas An anas Busilas paskubėjo siūly i naujajai aldžiai „įsaky i, kad e o muo oji ašyba, ski oji kasdieniniam naudojimui, be bū ino eikalo nebū ų apsunkinama balsių kiekybės (ypač ilgumo) žymėjimu, kad bū- ų panaikin i y i i, ū i u i k . pa alelizmai i kad ga sų modi ikacijos bū ų [gal nebū ų? – A. P.] žymimos diak i iniais (= p idė iniais) ženklais“2. Šį s aipsnį Gim oji kalba, edaguojama edakcinės komisijos (Pe as Jonikas, An anas Salys i P anas Ska džius), sa o „Apž algoje“3 komen a o gana palan- kiai. Tą palankumą galėjo nulem i P ano Ska džiaus neužmi š a nuoskauda dėl An ano Sme onos lik iduo o „b ūkšniuo osios“ ašybos p ojek o 1934 m. Tai bu o signalas p adė i diskusiją ašybos klausimu. Ne ukus pasi odė s aipsnių i dien aščiuose4. Kad i nelabai in ensy us, galu inai nenu ūko dėmesys nė kalbos kul ū ai5. Tad iš pi mo ž ilgsnio galėjo ody is, kad p imes oji san a ka (iš ik ųjų oku- 2 A. Busilas. Rašybos e o ma – ak ualus eikalas. – Lie u os aidas, 1940-07-05, N . 316 (5525), p. 3. 3 Gim oji kalba, 1940, sąs. 6–8(76–78), p. 109–110. 4 Ž . Adelė Ubeikai ė. Lie u ių kalbo y a. 1930–1943. Li e a ū os odyklė. Vilnius, 1990. N . 1839, 1893, 1894, 1926, 1934. 1937, 1942. 5 Ž . en pa , N . 1374, 1414, 1453, 1475, 1492, 1502, 1609, 1617, 1635, 1667, 1693, 1708, 1749, 1754, 2158. ARNOLDAS PIROČKINAS 304 Ac a Linguis ica Li huanica LXXVI pacinis ežimas) neke ino slopin i a isai užgniauž i pas angų puoselė i lie u- ių kalbą. Nežinia, kaip iskas bū ų ilgainiui nuk ypę pe uos ejus su i šum me ų, kai Lie u a bu o „iš aduo a“ iš „p ole a ia o dik a ū os“ gniauž ų. 1944 m. g uodžio pabaigoje Lie u a iš naujo pa eko į Mask os glėbį. Šį ka ą jos būklė sma kiai sky ėsi nuo 1940 m.: k aš as bu o ne ekęs daug gy en ojų. T em ys, e akuacijos, mig acijos i žū ys sma kiai p a e ino in eligen ų g e as. Ne ek ies mas ą kiek ne kiek ilius uoja 1944 m. asa os pabaigoje a ku iamo Vilniaus uni e si e o dės y ojų skaičiai: ada susi inko 24 p o eso iai i docen- ai (31 %), 34 jaunesniojo pe sonalo na iai (22 %), 32 ūkio i adminis acijos da buo ojai (31 %) i apie 600 s uden ų (22 %)6. Ilgainiui šie p ocen ai padidėjo, be uko ne ieni me ai, kol išaugo olygi pagal pajėgumą seniesiems specia- lis ams nauja pamaina. Lie u ių kalbininkų g e os ne eko ypač eiklių i didžiai k ali ikuo ų da - buo ojų An ano Salio, P ano Ska džiaus, Pe o Joniko, Leona do Damb iūno, Pe o Bū ėno, Jono Ma yno Lau inaičio. Į Vokie iją 1944 m. asa ą, kai pasi- da ė aišku, jog Lie u a ėl bus pa e g a ke š ingosios Mask os, pasi aukė daug pajėgių lie u ių kalbos moky ojų, ku ie iki ol sėkmingai di bo gimnazijose. Lie u oje liko ienas lie u ių kalbos au o i e as Juozas Balčikonis. Jo e ę p ipažino ne ukus i a ybinė aldžia: 1946 m. iš enkamas Mokslų akademijos na iu, o 1946 m. jam su eikiamas p o eso iaus a das. Paski as Lie u ių kalbos ins i u o di ek o iumi, a sidėjo akademinio Lie u ių kalbos žodyno edaga i- mui i da bui Vilniaus uni e si e o Lie u ių kalbos ka ed oje: 1944–1950 m. bu o jos edėjas. Neįmanoma ienu a keliais sakiniais į e in i J. Balčikonio ų me ų nuopelnų lie u ių kalbai. Nebus apsi ik a, kad 1944–1960 m. Vilniaus uni e si e ą baigusiems lie u ių kalbos specialis ams y a labiausiai įk ėpęs i sus ip inęs a sida imą sa o specialybei. Tik iausiai neapsi iksime sakydami, kad ais me ais, kai ado a o ins i u ui i Lie u ių kalbos ka ed ai, jis ieškojo i ado ge ų pagalbininkų, da bščių kalbininkų. Vienas pi mųjų į Lie u ių kalbos ka ed ą bu o pak ies as 1944 m. Juozas Senkus (1907–1970), o 1945 m. – Jonas K uopas (1908–1975). Kai 1951 m. ideologijos sa gai p i e ė juos palik i ka ed ą, eikiausiai di ek o iaus J. Bal- čikonio pas angomis jie p isiglaudė Lie u ių kalbos ins i u e. 1949 m. ka ed os dės y oju p adėjo di b i Kazys Ul ydas (1910–1996). I jį į Lie u ių kalbos ins- i u ą pasik ie ė J. Balčikonis. Šie ys kalbininkai bu o baigę aukš ąjį mokslą da iki 1940 m. i jau u ėjo dės ymo aukš osiose mokyklose p ak ikos. Ta- čiau jis anks i a k eipė akis i į poka inius Uni e si e ą baigusius a bebaigian- čius kalbininkus. Š ai 1947 m. į ka ed ą p iimama Julija Žukauskai ė (1906– 2002), ga usi diplomą 1946 m. Da s udijuodamas Zigmas Zinke ičius p adėjo 6 Vilniaus uni e si e o is o ija. 1940–1979. Vilnius: Mokslas, 1979, p. 46. Aldonas Pupkis. Lie u ių kalbos sąjūdis 1968–1988 m. Recenzijos / Re iews 305 di b i ka ed oje labo an u – aiškus užangaža imas, kad bus palik as ka ed o- je. 1950 m. iš ka o apo dės y oju. 1948 m. baigęs uni e si e ą Jonas Palionis iš p adžių p iimamas į ejų me ų aspi an ū ą, ku i suda ė jam sąlygas įgy i mokslų kandida o (daba mokslų dak a o) laipsnį. Reikia many i, kad J. Balči- konis bū ė gabų i da bš ų jaunimą i Lie u ių kalbos ins i u e. Komplek uo i abiem įs aigoms kad us isą laiką bu o labai keblu. Tą pi mąjį dešim me į po ka o ypač slėgė žiau aus ežimo enkiama a mos e a7. Lie u ių kalbos specialis us, be ki a, da a žė Ta ybų Sąjungoje iešpa a ęs poli izuo- as Nikolajaus Ma o (Nikolaj Jako le ič Ma , 1864–1934) „naujasis mokymas“, ka ego iškai neigęs kaip bu žuazinį mokslą is o inę lyginamąją kalbo y ą. Po 1944 m. nebu o a gai in a hi le inės okupacijos me ais nu ūkusi Lie u ių kal- bos d augija i Gim oji kalba. Neabejo inai dėl Lie u os komunis ų pa ijos i jos inspi uojamos aldžios p iešiškumo. Vis dėl o bū ume ne eisūs, jei saky ume, jog lie u ių kalbos kul ū a iki 1968 m. bū ų aklinai užgniauž a. Šiokio okio ūpinimosi pasi eikšda o i iki N. Ma o pseudo eo ijų a me imo 1950 m. bi želyje, i uo labiau ėliau. Tuo nesunku įsi ikin i paž elgus į o laiko bibliog a iją – Lie u ių kalbo y a8. Leidi- nio d iejuose sky iuose – „Rašyba. T ansk ipcija“ (p. 132–137) i „Kalbos kul- ū a“ (p. 138–142) – į auk i 1944–1960 m. paskelb i ašiniai lie u ių kalbos no minimo emomis. Iš ik ųjų jų esama daugiau: kalbos kul ū os p oblemos liečiamos i iename ki ame ki ų sky ių s aipsnyje. Vis dėl o jų palygin i isai nedaug. Apie kalbą s aipsnių y a publika ę ne ik p o esiniai laik aščiai Li e- a ū a i menas a Ta ybinis moky ojas, be i pa ijos o ganas Tiesa. Ne jo a sa- komasis edak o ius, a siminęs, jog kadaise y a ašęs Gim ojoje kalboje, 1957 m. šiame laik aš yje išspausdino sa o ašinį „Kai ku ių kalbė ojų besiklausan “, pasi ašy ą slapy a džiu A. Žė ai is. Šios publikacijos odo, kad po eikis ūpin is kalbos kul ū a, išugdy- as iki 1940 m., bu o oks įsakmus, jog ne pa inė spauda u ėjo jį enkin- i ienu ki u s aipsniu. Tą po eikį palaikė i daugiau eiksnių. Pa yzdžiui, 1948 m. 20 000 egz. i ažu išleis as Lie u ių kalbos ašybos žodynas da ė kalbos kul ū ą ak ualesnę. To me o lie u ių kalbai s abilizuo i ypač eikšmingi bu- o d iem omais 1957 m. i 1959 m. išleis i Jono Jablonskio Rink iniai aš ai9 i kiek iename ome jų suda y ojo Jono Palionio įžanginiai s aipsniai (I ome 7 Toji šiu pulinga a mos e a labai išsamiai a skleis a knygoje: Zigmas Zinke ičius. Lie u ių kal- bos is o ija. 6. Lie u ių kalba naujaisiais laikais. Vilnius: Mokslo i enciklopedijų leidykla, 1994, p. 44–76. 8 Lie u ių kalbo y a. 1944–1960. Vilnius: Laik aščių i žu nalų leidykla, 1963. 9 Jonas Jablonskis. Rink iniai aš ai 1–2. Vilnius: Vals ybinė poli inės i mokslinės li e a ū os lei- dykla, 1957–1959. ARNOLDAS PIROČKINAS 306 Ac a Linguis ica Li huanica LXXVI „J. Jablonskis i jo lie u ių kalbos ado ėliai“, II ome „J. Jablonskio kalbiniai aisymai“). Šis leidinys, išėjęs masiniu i ažu (kiek ienas omas po 10 000 egz.), neabejo inai da ė didelį po eikį olesniam lie u ių bend inės kalbos no mini- mui: da ė a sakymų į isokius klausimus i akino plačiąją isuomenę b angin i sa o gim ąją kalbą. Reikalą ja ūpin is ypač populia ino Kazio Ul ydo (ko ge o, ne be J. Jablonskio Rink inių aš ų ska inimo) p adė os egulia iai es i adijo laidos Mūsų kalba, ukusios iki 1984 m. Nea mes ina, kad Lie u os kalbininkus i ki us gim osios kalbos b angin o- jus ska ino ak y iau plė o i kalbos kul ū os eiklą lie u ių emig an ų, a sidū u- sių Vokie ijoje i JAV, pa yzdys. Pa yzdžiui, Vaka ų Vokie ijoje P . Ska džius, S . Ba zdukas, J. M. Lau inai is, Izabelė Ma use ičiū ė i ašy ojas Juozas Bal- čiūnas, žinomas slapy a džiu Juozas Š ais as, jau 1946-11-06 Rebdo o s o y- kloje (Vaka ų Vokie ija) paskelbė, kad eikią a gai in i p ieška inę Lie u ių kal- bos d augiją. 1947-02-08 į yko pi masis jos su ažia imas, ku iame daly a o 3 na iai iš 17 pa eiškusių no ą bū i d augijos na iais. Daugumai na ių iš ykus į JAV, d augijos eikla Vaka ų Vokie ijoje 1949 m. nu ūko. 1950 m. ugsėjo 16 d. Čikagoje į yko s eigiamasis d augijos sky iaus susi inkimas, ku iame da- ly a o 19 k ies ųjų na ių. Iš ink ajai aldybai iki 1956 m. ado a o P. Jonikas, paskui jį pakei ė e ečėnas Aleksand as Dundulis. Po kele ių me ų sky iaus na ių skaičius išaugo iki 102. Čikagiškių sky iaus eikloje išsiski ia du dalykai: 1952–1955 m. Čikagos lie u ių adijo p og amose ansliuo os lie u ių kalbos alandėlės i 1958 m. a gai in as Gim osios kalbos leidimas. Sėkminga čikagiškių lie u ių inicia y a ik iausiai a gais negalais pasiekė i Lie u oje suin e esuo us lie u ių kalbos kul ū a žmones. O ai negalėjo neska in i jų yž o, į eikus isokius su a žy- mus i į a inėjimus nacionalizmu, dieg i isuomenei sąmoningą požiū į į sa o gim ąją kalbą. Kalbos kul ū ai plė o is Lie u oje po S alino mi ies sąlygos kiek palen- g ėjo, nes suš elnėjo poli inis i ideologinis ežimas. Iš mūsų is o ikų, odos, niekas nė a a k eipęs dėmesio į p e enda usio pi muoju sek e o iumi ap i La- en ijaus Be ijos inicia y ą espublikose s ip in i nacionalinius kad us. P aė- jus 9 mėnesiams po S alino mi ies, Be ija bu o sušaudy as, be ši jo inicia y a nebu o a šauk a: daug į Lie u ą a siųs ų Mask os kad ų paliko mūsų šalį. Jų ie ą užėmę ie iniai eikėjai is dėl o į lie u ių kalbą žiū ėjo ku kas palan- kiau negu a ykėliai iš A changelsko, No osibi sko a pačios Mask os. Tu ė- kime gal oje, kad isose espublikose nacionalinės kul ū os elemen ai būda o ak uojami gana ski ingai. Kas ienai espublikai bu o gana pap as a i įp as- a, ki oje espublikoje bu o d audžiama. Ne ijose Pabal ijo espublikose, ku nacionalinės kalbos u ėjo palygin i didžiausią e d ę, bū a ski umų. Pa yz- džiui, Es ijoje nenu ūks amai eikė i Es ų kalbos d augija, i bu o leidžiamas Aldonas Pupkis. Lie u ių kalbos sąjūdis 1968–1988 m. Recenzijos / Re iews 307 jos žu nalas. Tuo a pu lie u iams a gai in i Lie u ių kalbos d augiją i o ici- alų jos o ganą Gim ąją kalbą isokiais būdais eng a. Tu ėjo p aei i sep yne i a aš uone i me ai po 1968 m., kol lie u ių kalbos en uzias ams pa yko išleis i žu nalą ki u a du. Aldono Pupkio knygoje Lie u ių kalbos sąjūdis 1968–1988 m. pa eik a kiek ak ų, nuš iečiančių lie u ių kalbos būklę iki šio sąjūdžio p adžios. Tačiau pa- g indinis dėmesys joje ski iamas, kaip saky a, kolek y inei lie u ių kalbos ap- saugai. Čia, šios knygos apž algoje i p is a yme skai y ojams, plačiau panag i- nė a oji būklė iki 1968 m. am, kad aki aizdžiai iš yškė ų, kokiomis sunkiomis sąlygomis pa yko sąjūdžio ado ams jį plė o i. Tad šią ašinio dalį p ašom ak- uo i ne kaip knygos k i iką, be kaip am ik ą jos papildymą. Apsk i ai o- kioms s udijoms, kokia y a A. Pupkio knyga, nede a eikš i p e enzijų, kad joje pasigendi šio bei o. Tenkinkimės i džiaukimės uo, ką įs engė pa eik i skai y- ojui knygos au o ius. Ap a iamoje knygoje a skleis a, kaip, nega us aldžių p i a imo ku i Lie u- ių kalbos d augiją, Vilniaus uni e si e o i Lie u ių kalbos ins i u o ak y ieji kalbininkai, p i a iami Mokslų akademijos p eziden o Juozo Ma ulio, ašy ojų An ano Venclo os i Kos o Ko sako, ėmėsi inicia y os apei i d audimą. Kilo idėja suda y i p ie Lie u os paminklų apsaugos i k aš o y os d augijos, ku ios cen o a ybos pi mininku bu o Vy au as Jakelai is, lie u ių kalbos sekciją. Šią idėją įgy endin i eiksmingai p isidėjo Vilniaus uni e si e o ek o ius Jonas Kubilius. 1967 m. g uodžio 11 d. Vilniaus uni e si e o Ak ų salėje (Čiu lionio g. 21) yko šios d augijos Vilniaus mies o sky iaus s eigiamasis Lie u ių kalbos sekcijos susi inkimas. Kokio ai bū a ak ualaus enginio, galima sp ęs i iš o, jog jame daly a ę apie 400 žmonių. Knygoje iš a dijama pe 30 žymių mies o in eligen ų (ž . p. 24). P ie jų de ė ų p idė i 13 iš ink ų sekcijos a ybos na ių. Kaip am ik ą mėginimą „legalizuo i“ įs eig ąją sekciją pa ijos akyse, eikė ų laiky i ai, kad į a ybą bu o iš ink as i Komunis o žu nalo edakcijos sky iaus edėjas Klemensas Baga auskas. Tą pačią dieną po susi inkimo į yko a ybos posėdis, ku iame bu o su- da y a jos ado ybė – pi mininkas Jonas Balke ičius, pa aduo ojas Vy au as Amb azas i sek e o ė Lilija Kudi kienė. Po o a yba suda ė da 8 komisijas, ku ioms eko užda inys o ganizuo i sekcijos da bą konk ečiose s i yse. Pa yz- džiui, iešąja kalba u ėjo ūpin is Reklamos i in o macijos komisija, spaudos kalba – Spaudos komisija. Speciali komisija a kė konsul acijų punk ą. Ypač eikšminga sekcijos eiklai p iemonė bu o ada p iim u nu a imu p asidėję e- gulia ūs li uanis iniai pi madieniai. Apie juos plačiai ašoma knygoje (p. 39– 42). Jie ykda o 7–9 ka us pe me us Vilniaus uni e si e o Kolonų salėje (da- ba Mažoji aula). Knygos au o ius juos aip į e ino: „Tai iš ik ųjų unikalus eiškinys lie u ių kalbos p ak ikos i apsk i ai kul ū os is o ijoje, nenu aukęs ARNOLDAS PIROČKINAS 308 Ac a Linguis ica Li huanica LXXVI eiklos du dešim mečius i baigęs da bą ik p ieš didžiąsias au os is o ijos pe - a as“ (p. 40). Sekcijos nu eik i da bai apž elgiami nemažame an ame sky iuje „Vilniaus m. Lie u ių kalbos sekcijos eikla“ (p. 36–108). Pe jos gy a imo laiką pasikei- ė aš uonios a ybos. Jų kiek iena kadencija ukda o d ejus me us. J. Balke i- čiaus ado au ą a ybą 1969-12-15 pakei ė Zigmo Zinke ičiaus pi mininkau- jama an oji a yba. T ečiajai a ybai ado a o Juozas Pikčilingis, ke i osios a ybos pi mininku 1974-12-02 apo Jonas Palionis, penk osios a ybos pi mi- ninku nuo 1976-11-01 – Vy au as Būda, ją 1976-10-09 pakei ė B onio Sa u- kyno ado aujama a yba. 1980-12-03 a ybai an u ka u ėmė ado au i Juo- zas Pikčilingis. Pasku inė a yba iš ink a 1984-12-13, jai pi mininka o Regina Vencku ė. Sekcijos ado ybės kei ėsi. Jų pi mininkais di bo gana ski ingų pažiū ų i cha ak e ių žmonės. Tad daba labai keis ai skamba ku ių ne ku ių mūsų „libe- aliosios“ kalbo y os a s o ų pos inga imai apie ada iešpa a usį dik a o išką, bolše ikinį ežimą lie u ių kalbos kul ū oje. Kalbos kul ū os sąjūdžio bū a o- kio masinio, okio gai alingo, kokio jokia pa ijos a aldžios klas ingi ke ini- mai nebū ų įs engę sukel i. No s sekcija nebu o sa a ankiška o ganizacija, be Paminklų apsaugos i k aš o y os d augijos ado ybė leido jai di b i, Vilniuje jos isai ne a žė. A. Pupkis sekcijos būklę į e ino labai palankiai: „D augijos ado ų ga bei eikia pasaky i, kad pe isus du bend a imo dešim mečius ne- bu o kokių yškesnių mėginimų s abdy i a eguliuo i sekcijos eiklą, p imes i kokias sekcijai nep iim inas da bo o mas, kiš is į jos idinius eikalus. Tiesa, eko paklus i bend osioms ideologinėms d augijos nuos a oms, pa i i am ik ą spaudimą iš d augijos eiklą p ižiū inčių įs aigų, be kokių didesnių su a žymų a nep i a imų iš d augijos pusės nė a bu ę. Sėkminga sekcijos eikla nemaža dalimi p iklausė nuo ge ano iško d augijos ado ybės požiū io i ealios pagal- bos į ai iems sekcijos ba ams“ (p. 39). O ie sekcijos ba ai iš ik ųjų bu o i į ai ūs, i pla ūs, i eikšmingi. Ne- pe dedan galima saky i, kad pagal sa o užmojus, apim į i masiškumą jiems nep ilygo iki 1940 m. nep iklausomoje Lie u oje puoselė os Lie u ių kalbos d augijos eikla. Palygin i su ų d iejų dešim mečių lie u ių kalbos sekcijos nu eik u da bu, labai labai kukliai a odo i daba inės Lie u ių kalbos d augi- jos įnašas į mūsų dienų kalbos kul ū ą. Ski ingai nuo mūsų dienų, ada nebu o gi dė i „išmin ingų“ balsų, ke- liančių šiokių a okių abejonių dėl ūpinimosi lie u ių bend inės kalbos kul- ū a p asmingumo. A. Pupkis, apsk i ai san ū us iems, ku ie eiškia p iešin- gas jam pažiū as, ka ą is dėl o neišken ė i ben išnašoje a k eipė skai y ojų akis į daba inę lie u ių adicinę kalbos a kybą neigiančius pa eiškimus: „Tą iešosios kalbos lie u inimą i ugdymą daba inės neolibe alis inės k yp ies Aldonas Pupkis. Lie u ių kalbos sąjūdis 1968–1988 m. Recenzijos / Re iews 309 socioling is ai i is o ikai laiko „ iesioginiu kišimusi į kasdienybę, be ku io isuomenės na io pe sekiojimu, iesioginiu žmogaus eisių pažeidimu, komu- nis inio muš o iš aiška i ki omis blogybėmis, ši aip bandydami apsk i ai su- niekin i isą anuome inę kalbos sekcijos na ių eiklą (ž . Raila, Subačius 2012)“ (p. 51). Taip apibend in ai išdės y os E. Railos i P. Subačiaus s aipsnio „Visa- žinan is i isa aisan is aisy ojas“ (Naujasis židinys-Aidai, 2012, N . 3, p. 153– 163) idėjos, būdingos isam kalbos an ilie u inimo on ui. Tos idėjos eda p ie ieno šmaikš aus anekdo iško a sakymo į klausimą, kuo ski iasi genialu- mas nuo k ailumo. Genialumas is dėl o u įs ibas, o š ai k ailumas – be ibis. No s analogija nė a į odymas, be čia ji bū ų p a a i. Kalbos no minimas g e- in inas su eismo aisyklių nus a ymu. Ski umas čia as, kad kalba nepap as ai sudė ingas eiškinys palygin i su eismu. Todėl kalbą ku kas sunkiau i p oble- miškiau eguliuo i, be jos egulia imas, kaip i eismo, neiš engiamas, jeigu no ime, kad ji e ek y iai a lik ų sa o paski į. Pe uos du dešim mečius nepap as ai išplė o as lie u ių kalbos kul ū os są- jūdis apž elgiamas sep yniuose dideliuose knygos sky iuose. Juos papildo „ a - nybinės“ padalos: „Į adas“ (p. 9–12), „Apibend inamosios pas abos“ (p. 450– 455), „P iedai“ (p. 456–457), „Šal iniai“ (p. 458), „Li e a ū a“ (p. 459–474), angliška eziumė „Li huanian Language Mo emen in 1968–1988“ (p. 475– 481) i „Asmenų odyklė“ (p. 482–494). Minė ų sep ynių didžiųjų sky ių u inį išdės y i apž alginiame s aipsnyje iesiog neįmanoma – aip jie p isod in i isokių isokiausių duomenų. Tad ką da y i? Kadangi pas a uoju me u a si ado kalbos ideologų, ku ie s engiasi ada ki- lusį kalbos kul ū os sąjūdį aizduo i bu us p ime amą au ai „iš i šaus“ a „iš šalies“, ai pa eikime ak ų, ku ie paneigia šią e siją i a skleidžia jį kaip pla ų, masinį eiškinį. An ai an ajame sky iuje „Vilniaus m. lie u ių kalbos sekcijos eikla“ y a posky is „Da bas spaudoje“ (p. 83–100), ku iame A. Pupkis ap- ž elgia sekcijos na ių pas angas supažindin i isuomenę su jos eikla pe į ai- ias in o macijos p iemones – spaudą, adiją bei ele iziją. Tuo a ž ilgiu ypač paslaugios bu o Vaka inės naujienos. Knygoje nu odoma, kad šiame laik aš yje iki 1988 m. bu ę paskelb a be eik pusan o šim o kalbos p ak ikos s aipsnių, o p idėjus isokias in o macijas apie susi inkimus, sekcijos sąsiu inių bei iš jų išaugusios Mūsų kalbos apž algas, ų ašinių iš iso bū ų pe 500. Šiame posky yje apibūdin i ne 35 laik aščiai i žu nalai, ku ie, kad i ne- ienodai gausiai, y a dėję medžiagos apie lie u ių kalbą. Ta p jų pi miausia minimi aldžios o iciozas Tiesa i komjaunimo o ganas Komjaunimo iesa. Šie laik aščiai nebu o nuoseklūs i s opūs kalbos saugojimo šalininkai. Vis dėl o i e ka čiais spausdin i lie u ių kalbos emas nag inėjan ys s aipsniai eikė am ik os d ąsos ki iems laik aščiams i žu nalams daugiau a mažiau ak y iai ARNOLDAS PIROČKINAS 316 Ac a Linguis ica Li huanica LXXVI A. Pupkio eikalo an aš ė y a kiek pla esnės apim ies negu jam nub ėž as ikslas ap ašy i kolek y inės lie u ių kalbos apsaugos a psnį 1968–1988 m. Šį ikslą au o ius, sakyčiau, isiškai į ykdė. O kad čia liko nenag inė a sąjūdžio i pa ijos linijos esmė, aip pa ki os s i ys (pa yzdžiui, kalbos kul ū os kaip dės- omojo dalyko plė imas Lie u os aukš osiose mokyklose, kalbos kul ū ai ski ų isų leidinių analizė), au o iui p iekaiš au i nede ė ų. Ko nepada ė jis, gauna isišką eisę pada y i ie, ku ie šoka sme k i s udijos au o ių. Kiek ienos knygos e ę didina ne ik ak ų gausa, be i skai y ojui suža- dinamos min ys, paska os i impulsai. A. Pupkio eikalas įsakmiai ska ina lie- u ių kalbos būklę aip pa išsamiai apž elg i i ki ais laiko a piais, pa yzdžiui, 1918–1940 i po 1990 m., kai bu o a gau a nep iklausomybė. Ypač ak ualu bū- ų, neilgai laukus, nuš ies ąjį a psnį objek y iai sug e in i su XXI a. p adėju- siomis plis i Lie u oje endencijomis, bea odai iškai p opaguojamomis žu nalo Naujasis židinys-Aidai sambū io. Rašydamas monog a iją, A. Pupkis as en- dencijas aiškiai ju o, be sąmoningai dėl jų nepolemiza o. Pasi enkino ik nedi- dele pas aba išnašoje: „Nema au eikalo šioje knygoje disku uo i su šiandieni- nių neo libe alis inės k yp ies socioling is ų i is o ikų eiginiais apie a iamus anuome inius žmogaus eisių pažeidimus kalbos sekcijų eikloje, apie polici- nių kalbos p iemonių aikymą kasdieniniame gy enime, apie siekimą di b inai ku i au o i a inį kalbos ugdymo mechanizmą i gin is nuo ik ų a a iamų anuome inės eiklos nuodėmių“ (p. 448). Pa s, s o ėjęs ada gana nuošaliai nuo ais d iem dešim mečiais ykusio lie- u ių kalbos sąjūdžio o ganizacijų, šiandien isiškai p i a iu šiai eikšmingo eikalo minčiai – au o iaus apsisp endimui. Daba inius o me o sąjūdžio opo- nen us, sakyčiau, ik ų į e in i lie u išku pasakymu: kuo pa s k epia, uo ki- ą epa. Va gu a asis lie u ių kalbos is o ijoje ki as oks dik a o iškas sam- bū is kaip daba išsiplė oję neolibe alai, akli Vaka ų ling is inių endencijų p opaguo ojai. Aldono Pupkio knygos apž algą i p is a ymą skai y ojams no ė ųsi baig- i, kad i ne isai o iginaliu, kiek pe azuo u pasakymu: 1968–1988 m. labai eikšmingas lie u ių bend inės kalbos e apas, e as olesnio y inėjimo, o kny- ga Lie u ių kalbos sąjūdis 1968–1988 m. e a o sąjūdžio. Į eik a 2017 m. balandžio 20 d. ARNOLDAS PIROČKINAS An akalnio g. 49–9, LT-10325 Vilnius, Lie u a