HARALD BICHLMEIER Leipcigo Saksonijos mokslų akademija Martyno Liuterio universitetas Halėje-Vitenberge Mokslo sritys: onomastika (toponimika), istorinė germanų kalbų fonologija, indoeuropiečių kalbotyra, aljamiado tekstai. DOI: https://doi.org/10.35321/all82-11

Inġė Lukšaitė

REFORMACIJA LIETUVOS DIDŽIOJOJE KUNIGAIKŠTYSTĖJE IR PRŪSIŠKOJOJE LIETUVOJE (NUO 1520-ŲJŲ IKI XVII A. PRADŽIOS)

Leipzig: Leipziger Universitätsverlag GmbH 2017. Gebunden, 662 Seiten. ISBN 978–3–96023–064–9

Čia pristatoma nusipelniusios istorikės Inġės Lukšaitės knyga yra 1999 m. išleisto lietuviško leidimo vertimas (Lukšaitė 1999). Tais pačiais metais kaip ir vokiška knyga, 2017 m., ta pati autorė Lietuvoje taip pat išleido populiaresnį (be išnašų ir gerokai trumpesnį) Reformacijos Lietuvoje (Mažojoje ir Didžiojoje Lietuvoje, t. y. Prūsijos kunigaikštystėje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje) pristatymą (Lukšaitė 2017).

Vokiškoji knyga turi ilgą istoriją, todėl čia ypač norima aptarti jos vertimo į vokiečių kalbą būdą, o ne pačios knygos turinį. Ją jau 2002–2003 m. (p. 10) arba 2003 m. (p. 3) buvo išvertęs Gottfriedas Schneideris, tačiau, regis, ji nebuvo išspausdinta; vėliau ją dar „peržiūrėjo ir

Recenzijos / Reviews

197

HARALD BICHLMEIER

2016 m. iš dalies naujai suredagavo“ (užklijuota ant antraštinio lapo, p. 3; pirminis tekstas po lipduku: „Vertė Lilija Künstling ir Gottfriedas Schneideris“). Irene Dingel vėliau toliau rūpinosi leidinio parengimu (p. 11), o galiausiai Jürgenas Henningsas parengė šaltinių ir literatūros sąrašą (p. 587–631) (p. 11), tačiau tai padarė „remdamasis lietuviško originalaus leidimo išnašomis ir santrumpų sąrašu“ (p. 587).

Taigi iki galutinio parengimo (pratarmė datuota 2016 m. rugsėju; p. 11) knyga perėjo per kelias rankas, o su medžiaga, regis, buvo dirbama ne visai vienodai:

Tai ypač pasakytina ir apie naujesnės mokslinės literatūros, pasirodžiusios po lietuviško varianto parengimo, įtraukimą į vokišką tekstą (p. 10): pačiame literatūros sąraše (kaip minėta, sudarytame remiantis Lukšaitė 1999) nėra nė vieno 1998 m. ar vėliau pasirodžiusio leidinio. Jie cituojami tik išnašose. Pakartotinai minint, paprastai nurodomas trumpasis pavadinimas, tačiau nėra nuorodos į išnašą, kurioje pateikta visa bibliografinė nuoroda, tad skaitytojas paliekamas be pagalbos. Pasitaiko ir atvejų, kai kūrinys išnašoje cituojamas visas, nors jis yra įtrauktas į literatūros sąrašą.

Kita vokiškojo redagavimo problema – vartojami vietovardžiai ir asmenvardžiai. Lietuvoje arba lietuvių kalboje paprastai vartojamos sulietuvintos nelietuviškų vardų formos; kartais lietuvinimas tėra vardo priskyrimas tam tikrai kamieno klasei pridedant galūnę, kad jį būtų galima linksniuoti. Vokiškame leidime tokios lietuvinimo formos netinka. Vokiečių mokslinėje literatūroje pirmiausia nurodomos iš tikrųjų paliudytos vardų formos. Konkrečiai tai reiškia: jei lenkas, taip pat Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuvis (net jei jo vardą sulenkino tik įstaigų raštininkai) šaltiniuose iš esmės minimas tik lenkiška (ir (arba) lotyniška) vardo forma, reikėtų vartoti būtent ją, o ne lietuviškąją, net jei ją galima pagrįstai rekonstruoti (išimtimis galėtų būti tarptautiniu mastu įprastos [rekonstruotos] žinomų asmenų lietuviškos vardo formos, pavyzdžiui, Martynas Mažvydas ir pan.). Tai juo labiau svarbu, kai lietuviška vardo forma vokiškoje kalbinėje erdvėje neįprasta: Radziwiłł yra žinomas, bet Radvila? Viskas tampa dar labiau kraštutinė, kai prūsams (knygoje nuosekliai: „Pru zzen“, „pruzzisch“) pateikiama visiškai dirbtinė vardo forma (kad ir skliausteliuose): ką reikėtų manyti apie prūsų vertėją Paul Megott

198

Acta Linguistica Lithuanica LXXXII

Ingė Lukšaitė. Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Prūsų Lietuvoje (nuo 1520-ųjų iki XVII a. pradžios)

(kuris, jei apskritai kada nors taip užrašė, galėjo rašytis nebent prūsiškai *Pauli[a]s *Megot[t]i[a]s) dirbtinė lietuviška vardo forma Paulius Megotas?

Panaši problema kyla ir dėl kai kurių vietovardžių: kai kurie vokiški, pavyzdžiui, lenkiškų vietovardžių egzonimai yra visiškai įprasti, ypač kalbant apie XVI a., o ne apie dabartį: čia aiškiai teiktini Danzig, Posen, Krakau und Gnesen, o ne Gdańsk, Poznań, Kraków, Gniezno; būdvardis „Gniezener“ (p. 154; regis, atsiradęs suliejus lenk. Gniezno ir vok. Gnesen) atrodo itin svetimas; jei jau vartojamas, nuosekliai jis turėtų būti Gnieznoer.

Panašus atvejis – miesto, vokiškoje kalbinėje erdvėje geriausiai žinomo kaip Brest (Litovsk), pavadinimas. Beveik nuoseklus šiuolaikinės (Vokietijoje veikiausiai už slavistų ratų mažai žinomos) baltarusiškos vardo formos „Biaresce“ vartojimas (geriau: Bjaresce < arus. Berestьe) jau šiek tiek svetimina, o junginyje „Biaresce (Brester) Bibel“ (p. 579) galiausiai kelia visišką nuostabą. Tačiau palyginkime ir įvadines pastabas apie „asmenvardžių rodyklę“ (p. 633–651).

Akivaizdu, kad vardų perteikimas vertimuose visuomet kelia problemų (ypač [Vidurio] Europoje), nes daugelis su vardais susijusių dalykų yra paveikti nacionalinių (nacionalistinių) nuostatų; vis dėlto, siekiant, kad knyga būtų lengvai skaitoma, reikėtų atsižvelgti į tikslinės kalbos ir (arba) aptariamo laikotarpio vartoseną. Vilnius šiandien neabejotinai įprastesnė forma nei Wilna, tačiau būtent šių Lenkijos miestų ir Baltarusijos miesto atvejais įprastos yra formos Gnesen, Posen, Danzig, Krakau, Brest – po 50 metų gali būti kitaip.

Vertime, regis, išlieka ir kita lietuvių istoriografinės literatūros tradicija, kurios tikslas – platesnė sklaida: 1999 m. lietuviškame leidime visos originalo citatos išverstos į lietuvių kalbą (o pats originalo tekstas net nepateikiamas išnašoje). Vokiečių kalbos leidime beveik visur taip pat elgiamasi, tik kai kuriais atvejais pateikta originali ankstyvosios naujosios vokiečių kalbos teksto versija (šiek tiek modernizuota rašyba). Pavieniais atvejais originalo tekstas pateikiamas išnašoje, tačiau dažnai nurodomas tik leidimas; ne visada aišku, kokia kalba parašytas originalas. Iš esmės tokiuose vertimuose pageidautina originalo citatą pateikti išnašoje.

Apskritai, ko gero, tenka pripažinti, kad knygai būtų pravertusi dar viena nuosekli peržiūra; ji būtų padėjusi išvengti ir tokių absurdiškų žodžių skaidymų kaip „Pr–zemyszler“ (p. 205), „Alo–ysius“ (p. 276). Panašių klaidų pasitaiko ir „geografinių pavadinimų bei vietovių rodyklėje“ (p. 653–662), kur, pavyzdžiui, prie Breslau nurodyta „Wrocław“ ir

Recenzijos / Recenzijos

199

HARALD BICHLMEIER

kur Brest nurodoma „Biarescie“ (p. 654), o to paties žodyno straipsniuose Demme, Dnepr, Elbe pateikiamas priedas „(Fluß)“ senąja ortografija, nors kitur knygoje laikomasi naujosios rašybos.

Išsamiai aptarus formalumus, kurie, ko gero, pirmiausia priklauso nuo vertėjų ir redaktorių, dabar pereikime prie pačios knygos.

Es ist eine recht getreue Übersetzung der Version von 1999, die Einteilung und Kapitelzahl wurde bis auf wenige Ausnahmen beibehalten, die Überschriften sind teils wörtliche Übersetzungen der ursprünglichen Kapitelüberschriften geblieben, teils modifiziert worden. Die Darstellung ist weitgehend chronologisch und springt zwischen den Entwicklungen im Herzogtum Preußen und denen im Großfürstentum hin und her. Die Darstellung ist (abgesehen von den o.a. Namenschwankungen u.ä.) gut lesbar und systematisch aufgebaut. Einzig die bisweilen auftretende Fülle an interagierenden Personen und Orten bereitet bisweilen Mühe – aber das liegt in der Sache begründet, nicht in der Darstellung. Der Leser erhält einen vollständigen Überblick über die Entwicklung und Wirkung der Reformation in diesen beiden Ländern (mit gelegentlichen Ausblicken auf die Entwicklung in Polen), auf die verschiedenen Richtungen innerhalb der Reformation (Lutheraner vs. Reformierte und schließlich „Arianer“) und deren jeweilige Schwerpunkte und Entwicklungslinien. Erstaunlich kurz wird die Entstehung von Büchern bzw. des Buchdrucks in Preußisch und Litauisch in Königsberg behandelt (S. 229–249), die ja doch einen Meilenstein in der kulturellen Entwicklung der Region darstellt. Sehr lesenswert und informativ ist das abschließende kulturund sozialgeschichtlich orientierte Kapitel „Die Bedeutung der Reformation“ (S. 493–586), das sich in erster Linie den Entwicklungslinien innerhalb des Großfürstentums widmet.

Knygai trūksta (kaip trūko ir 1999 m.) šiuolaikinių žemėlapių, kurie padėtų skaitytojui tinkamai susiorientuoti, apie kurį regioną kalbama. Dauguma šia tema besidominčių vokiečių skaitytojų tikriausiai nesunkiai rastų Dancigą, Karaliaučių, Klaipėdą, Kauną ir Vilnių, tačiau kur yra visi dvarai ir kaimai su liuteronų arba reformatų bažnyčiomis, išvardyti, pavyzdžiui, Žemaitijos atveju (p. 275 ir toliau)?

Prūsijos kunigaikštystės reformacijos raida vokiečių kalba jau ne kartą aptarta, kartais ir labai išsamiai, tačiau iki šiol trūko panašaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raidos vaizdo. Ši knyga užpildo šią spragą – joje taip pat išsamiai parodoma, kaip procesai Kunigaikštystėje ir Didžiojoje Kunigaikštystėje persipynė nuo pradžios iki maždaug šimtmečio pabaigos. Ypač daug atskleidžia skyrių struktūra, leidžianti sugretinti lygiagrečias ir skirtingas raidos kryptis

200

Acta Linguistica Lithuanica LXXXII

Ingė Lukšaitė. Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Prūsijos Lietuvoje (nuo 1520-ųjų iki XVII a. pradžios)

abiejose kaimyninėse valstybėse, tiek atskirose konfesijose, tiek tarp jų.

Kitaip tariant, knyga gera ir vokiečių kalbos erdvėje jos tam tikra prasme buvo stinga, tačiau norėtųsi, kad „techninis“ šio veikalo pateikimo vokiškai įgyvendinimas (plačiąja prasme) būtų buvęs geriau apgalvotas ir kruopštesnis – knyga to buvo verta.

LITERATŪRA

Lukšaitė Ingė 1999: Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje: XVI a. trečias dešimtmetis–XVII a. pirmas dešimtmetis, Vilnius: Baltos lankos. (Geb., 647 S.)

Lukšaitė Ingė 2017: Kai tikėjimas keitė pasaulį... Reformacija Lietuvoje, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. (Geb., 239 S.)

Įteikta 2020 m. balandžio 3 d.

HARALD BICHLMEIER Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg Orientalisches Institut Seminar für Indogermanistik und Allgemeine Sprachwissenschaft Ludwig-Wucherer-Str. 2, 06108 Halle (Saale) [email protected]

Sächsische Akademie der Wissenschaften Arbeitsstelle Jena Etymologisches Wörterbuch des Althochdeutschen Zwätzengasse 12a, 07743 Jena [email protected]

Recenzijos / apžvalgos

201