S aipsniai / A icles 315
ALGIRDAS SAUDARGAS
Mokslinių y imų k yp ys: bio izika, ma ema inis
modelia imas biologijoje i medicinoje.
DOI: doi.o g/10.35321/all84-14
SUSITIKIMAI SIELOS
PEIZAŽUOSE BEI VIENO
ŽODŽIO ISTORIJA
P aėjo daugiau nei ke u i dešim mečiai. Paimu į ankas is mašinėle ašy ų
lapų kopijų pundelius. Kopijuo os į engimu, nebepamenu, kodėl adin u „e a“.
Lapai su iš i į i šelius, pagamin us iš plas masinio aplanko, suseg i s o omis
są a žėlėmis. Taip i pa ašy a: Oska as Milašius; Rink iniai aš ai, ke u iuose
omuose. Ke i asis omas nebeišėjo. Ve s a iš p ancūzų kalbos. Ve imų pa-
baigoje paaiškinimai, be nei e imų, nei paaiškinimų au o iai nenu ody i. Ne-
bepamenu, kas man da ė šiuos (sa i)leidinius. Nedaly a au jų engime i leidy-
boje, odėl a min yje neiškyla jokių ak ų a į ykių, ik uome inė laiko d asia
i apima nuo aika, ku ią adiname nos algija.
Algi do Pa acko inicia y a i ūpesčiu 1978–1983 me ais sa ilaidoje bu o
publikuo i ys Oska o Milašiaus aš ų omai. Pog indiniame leidinyje Pas ogė
1979–1980 me ais Algio Galinio slapy a džiu jis a spausdino s udiją Oska as
Milašius. T ys gy enimai. Da 1977 me ais k aš o y ininkų kelionę į Milašiaus
gim inę Če ėją jis ap ašė apyb aižoje Tali a, cumi...1. A odo, 2014 me ų pa a-
sa į kalbėjausi su ežisie iumi Juozu Ja aičiu. Režisie ius p isiminė, kad apie
Oska ą Milašių jis bu o sukū ęs ilmą. Tuome pa aginau pašnekin i sunkiai
se gan į Algi dą Pa acką, kol jis da bu o su mumis. Šiame leidinyje pa eikiama
pokalbio su Pa acku, į ykusio pačioje 2014 me ų pabaigoje, s enog ama.
1 Šie kū iniai y a pe spausdin i knygoje: Pa ackas Algi das 2014: LITUA, Vilnius, 469, 492.
ALGIRDAS SAUDARGAS
316 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXIV
Tos žemės a das – Lie u a – už aldė mano p o ą i jausmus.
Aš okš u jums a skleis i ją.
A eiki ! D asioje nu esiu jus į s ečią k aš ą,
ūkano ą, glūdų, šna an į...2
Kodėl Pa acką? Kodėl apie Milašių? Pa ackas minė oje s udijoje apie Os-
ka ą Milašių ašė: „Ne kū yba, ne pa i li e a ū a jį jaudina isų pi ma, o sa o-
sios sielos peizažas.“3 Posakis „sa osios sielos peizažas“ – ai s ilis inė p iemo-
nė, nu odan i poe o minčių i jausmų pasaulį. Šia p asme Milašius bu o ik as
peizažis as:
Esu aš lapk ičio didžiulis sodas, aša o as sodas,
Ku iam nuo šalčio apleis ieji i pa p iemies y senam;
Ku a gana miglų spal a ka oja „Visada!“
Ku a ia žodį „Niekada!“ on anų gaudesys ienodas.4
Peizažas pačia plačiausia p asme y a inkama ie a susi ik i. Tokia ie a y a
pa enkama, kad, ka u ž elgdami į ą pa į k aš o aizdį, pa i dami uos pačius
įspūdžius, išgy en umėm panašias nuo aikas. Tas pa s peizažas sukelia žmonių
sielose a imus a siminimus i išgy enimus. Sielos peizažai, p iešingai, pa ys
y a nuo aikų, p isiminimų i išgy enimų sukel i. Siela sa o peizažus pa i ku ia.
Oska as Milašius i Algi das Pa ackas bu o Lie u os idealo misionie iai. Ne
idealios Lie u os, be Lie u os idealo. Idealas labai plačiai sup an amas žodis.
Tu iu gal oje idealą ne kaip abs akčią są oką, be kaip ak y ų, žadinan į eik i
p adą. Milašius 1919 me ų ko o 29 dieną Pa yžiaus Geog a ijos d augijos sa-
lėje p anešimą p adeda p isipažinimu: „Ilgai mąsčiau, iš ku kyla as gilus, ap-
iman is mane jausmas, p isiminus okią olimą i aip ilgai Vaka ams nepažįs-
amą šalį – Lie u ą.“5 Apie ką jis kalba, a damas „Lie u a“? Jis užsimena apie
neseniai a ku ą als ybę: „Tad jums kalbėsiu apie naująją Lie u ą, apie au ą,
ku ios nep iklausomybę Taikos Kong eso na iai į e ino kaip ieną skubiausių
2 Paskai a poe o su eng ame aka e Pa yžiaus Geog a ijos d augijos salėje: Milašius Oska as
1919/2013: 1919 me ų ko o 29 dienos kon e encija. – Li uanis inė i poli inė publicis ika, Vilnius,
34, e ė A. Vaičiulai is (ž . And ius Konickis 1996: ... ienin elėj iš begalybės ie ų nuski oj, Vil-
nius, 26).
3 Pa ackas Algi das 2014: LITUA, Vilnius, 474
4 Milašius Oska as 2012: Miglos. – Su emų dainos, Vilnius, e ė Vaclo as Šiugždinis, 28
5 Milašius Oska as 1919/2013: 1919 me ų ko o 29 dienos kon e encija. – Li uanis inė i poli inė pu-
blicis ika, Vilnius, 28, e ė A. Vaičiulai is.
Susi ikimai sielos peizažuose bei ieno žodžio is o ija
Kalba i likimai / Language and des iny 317
sa o užda inių, kaip naujo Ry ų klausimo pačią še dį.“6 Be ku iam lie u iui,
a ykusiam į Pa yžių iš Lie u os a iš anapus A lan o, ne eikia mąs y i, iš ku
kyla jausmai, p isiminus sa o šalį. P ancūzų poe as, ku ian is nep iekaiš inga
p ancūzų kalba, no s jo gim oji kalba y a lenkų, nuoši džiai p isipažįs a, kad
jam eikia susimąs y i, iš ku as jausmas. Iš ku ie peizažai: „D asioje nu esiu
jus į s ečią k aš ą, ūkano ą, glūdų, šna an į...“; „Mus supa andens lelijų k apas,
plėks ančių miškų ga ai...“; „Rūgščiai saldus a oma as a si seno nu i usio, po
samanomis užmi š o medžio, lyg i imo po p aeinančios liū ies asa os pabai-
goje“7? Neabejo ina, kad šie aizdiniai a eina iš gim osios Če ėjos, be kuo čia
dė a Lie u a? Milašiaus gim inėje nekalbė a lie u iškai. Kada en kalbė a bal ų
a mėmis – kalbininkų i a cheologų diskusijų objek as. Vie a ne a a ba laikas
ne as. Galų gale isa ai pa ašy a i iš a a p ancūziškai: „Je ous condui ai en
esp i e s une con ée é ange, apo euse, oilée, mu mu an e...“8
„Vienas ienin elis klausimas, o Hi amai,
įp asmina didžiąsias mūsų kančias: Ku y a e d ė?“9
Geog a inę, e ninę a poli inę Lie u ą Milašius ik p adėjo pažin i. Jis ado
i pasi inko Lie u ą sa osios sielos peizaže. Lie u os idealas – ai e d ė, ku ia
apsigaubė, nes nebe u ėjo ie os pasaulyje. Milašius daug kelia o, pažino pa-
čius į ai iausius k aš us, lais ai kalbėjo i ašė p ancūziškai, okiškai i angliš-
kai. Tuo me u jis bu o u ingas, nes pa eldėjo sa o p o ė ių įgy us miškus p ie
Dniep o. Tuos miškus pa da ė usams, įgydamas Rusijos e ybinių popie ių.
Po bolše ikų e oliucijos Milašius liko isiškas be u is. Lenkai jį pasme kė kaip
išda iką, nes miškus bu o pa da ęs usams. Jis u bū neklydo i indamas,
kad „aš, p ancūzų poe as, e ai a ne e ai ge biamas a anga dinių g upuočių,
būčiau galėjęs apsi ainikuo i ožėmis Va šu oje su daugeliu ki ų sa o pasaulio
lie u ių. Tačiau yliausi galėsiąs bū i naudingesnis pasilikdamas po kukliu lie-
u išku k yžiumi“10. Tai bu o sąmoningas pasi inkimas, be ne šal ai acionalus,
o g įs as giliu jausmu.
To pa ies jausmo edamas, ame pačiame sielos peizaže, ku į pa adinome
„Lie u os idealu“, Milašių i su ado Algi das Pa ackas. Įdomu, kad pos ūmį
6 Ten pa , 31.
7 Ten pa , 34.
8 de L. Milosz O. V. 1990: Deux Messianismes Poli iques, Pa is, 32.
9 Milašius Oska as 2002: A s Magna. Slėpiniai. Aidai, e ė Pe as Kimb ys, 55.
10 Milašius Oska as 1927/2013: Du poli iniai mesianizmai. – Li uanis inė i poli inė publicis ika, Vil-
nius, 167, 168.
ALGIRDAS SAUDARGAS
318 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXIV
im is Milašiaus aš ų leidybos jis ga o kelionėje į konk ečią ie ą – į poe o gim-
ąją Če ėją, ku su iko jo aikys ės mūzą – Ani, „me gai ę a changelo blaks ie-
nomis“, jau pe kopusią šim ą me ų...
Klausyki ėjo balso nak imis,
To seno gedulingo balso ėjo,
Keiksmų jau mi usių, lopšinės jūsų, da gy ieji...
Klausyki ėjo.11
Tai s a bi pamoka, kad ideali Lie u a – ai ne as pa s, kas Lie u os idea-
las. Mes Lie u oje – ai ne as pa s, kas Lie u a mumyse. Deja, šiandien giliais
i nekin ančiais jausmais nebepasi ikima. Jausmas šiandien ne apmąs omas, be
ma uojamas sp ag elėjimų gausa. Nebeieškome sa yje Lie u os idealo, be ku-
iame idealios Lie u os, ku ioje no ime pa ogiai įsi aisy i, p ojek us. Tai jokiu
būdu nė a sme k ina. Tu ime als ybę i de a ūpin is jos i jos piliečių saugu-
mu bei ge o e. Tam eikia žinių i šal o acionalaus p o o. Be o negana. Lie u-
ą eikia as i sa yje, as i i pasi ink i.
Sielos peizažas y a ne ypač o iginalus li e a ū inis opas, pe kelian is ealaus
gam o aizdžio e miną į psichologinę plo mę. Sielos peizažas u i am ik ą san-
da ą. Nu apy as peizažas y a ienoks. Peizažas gam oje u i žiū os ašką, ku is
su ampa su žiū inčiuoju. Tapyboje s engiamasi pe eik i pe spek y ą. Sėkmė
p iklauso nuo apy ojo alen o. Gam oje būnančiam ne eikia alen o a echni-
kos – jis pa s en y a. Gam oje peizažas isuome y a sielos peizažas. Vidinius
sielos peizažus ku ia pa s gy enimas. Gam os aizdai iš idaus s ū ančioje kū-
yboje pa ys ampa kū ėjo jausmų iš aiškos kū ybinėmis p iemonėmis.
Oska as Milašius pasi inko Lie u ą kaip a spi ies ašką. Milašius pasi inko
a gims ančią au ą, ku iančią sa o als ybę i s ojo gin i jos eisės į ie ą Eu-
opos geopoli inėje e d ėje. Ne ukus jis s ojo šios šalies a nybon. P i alome
a i ai p isipažin i, kad be šio pasi inkimo Oska as Milašius bū ų likęs mums
ik lenkų poe as, ašęs p ancūziškai. Be jo apsisp endimo gin i Lie u os pozi-
cijas eu opinėse kon e encijose, be jo en uzias ingos publicis ikos i ko os už
Vilnių, emdamiesi ien jo kaip poe o kū yba, gal bū umėm adę jam ku no s
sa o a min yje kuklią ie ą e d ėje a p Adomo Micke ičiaus i Česlo o Milošo.
Šį pasi inkimą i giluminius jo mo y us u ėjo gal oje Algi das Pa ackas kons-
a uodamas: „O. V. Milašiaus hie ogli as ebė a neišši uo as.“12 Nea odo, kad
pe ke u is dešim mečius kas no s bū ų šį hie ogli ą „dekons a ęs“. No ėdami
giliau su ok i šį pasi inkimą u ime da ka ą paklaus i: kas y a au a?
11 Milašius Oska as 2012: Rudens daina. – Su emų dainos, Vilnius, e ė Vaclo as Šiugždinis, 36.
12 „Li ua“, 469.
Susi ikimai sielos peizažuose bei ieno žodžio is o ija
Kalba i likimai / Language and des iny 319
„Lie u ių au a“ y a pi mieji Lie u os Respublikos Kons i ucijos, piliečių p i-
im os 1992 m. spalio 25 d. e e endume, žodžiai, paga biai su ink i didžiosiomis
aidėmis:
LIETUVIŲ TAUTA
– p ieš daugelį amžių sukū usi Lie u os als ybę,
– jos eisinius pama us g indusi Lie u os S a u ais
i Lie u os Respublikos Kons i ucijomis,
– šim mečiais a kakliai gynusi sa o lais ę i nep iklausomybę,
– išsaugojusi sa o d asią, gim ąją kalbą, aš ą i pap očius,
– įkūnydama p igim inę žmogaus i Tau os eisę
lais ai gy en i i ku i sa o ė ų i p o ė ių
žemėje – nep iklausomoje Lie u os als ybėje,
– puoselėdama Lie u os žemėje au inę san a ę,
– siekdama a i os, eisingos, da nios pilie inės
isuomenės i eisinės als ybės,
a gimusios Lie u os als ybės piliečių alia p iima i skelbia šią
KONSTITUCIJĄ
Kons i ucinės eisės žino ai jau XIX amžiaus pabaigoje nušli a o au os sam-
p a ą iki eisinės p ecizikos blizgesio. Tau a y a ienas iš ijų als ybės sanda-
os elemen ų. Ki i du – ai e i o ija i aldžia. Jei kas nai iai susidomė ų, kaip
au a, būdama als ybės elemen as, gali pa i ą als ybę suku i, jam bū ų a sa-
ky a laiko i ka š ų diskusijų nugludin ais a gumen ais. Š ai ienas iš a sakymo
a ian ų, pa eik as šiuolaikiniame lie u iškame kons i ucinės eisės ado ėlyje:
„Lie u ių au a, p ieš daugelį me ų sukū usi Lie u os als ybę“, žymi pilie i-
nės au os b anduolį, als ybės gy enimo p adžią. Tačiau p eambulės p adžioje
į a dy a „lie u ių au a“ – als ybės kū imo p adininkė – i s a mode nia pi-
lie ine bend ija p eambulės pabaigoje, ku skelbiama, kad a gimusios Lie u os
als ybės piliečių alia p iimama i skelbiama Kons i ucija.“13
A gumen uose a ojamos są okos i e minai nugludin i kaip jū os akmenė-
liai. Toliau paaiškinama, kad au a, ku i p adžioje als ybę sukū ė, bu o „e ni-
niame lygmenyje“, o sukū usi als ybę pe eina į ki ą lygmenį – ampa „pi lie ine
au a“. Šia, kons i ucinėje eisėje i ai įsišaknijusia, p asme žodis au a a o-
jamas pag indiniame Kons i ucijos eks e. Tau os „e ninis lygmuo“, iškilmingai
page b as didžiosiomis aidėmis, oliau nebepasi odo. Tai jau is o ija. Mode ni
als ybė susideda iš įs a ymais i a p au inėmis su a imis apib ėž os e i o ijos,
13 Ja ašiūnas Egidijus 2002: VII sky ius, 1.1. Vals ybės samp a os p oblema. – Lie u os kons i ucinė
eisė, Vilnius, 488.

ALGIRDAS SAUDARGAS
320 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXIV
demok a iškai iš ink os i eisė ai eikiančios aldžios i sa o piliečių – pilie i-
nės au os.
Kodėl uome Daba inės lie u ių kalbos žodynas žodį au a aiškina ki aip: ‘is-
o iškai susida iusi žmonių bend uomenė, u in i bend ą kilmę, žemę, kalbą,
is o iją, kul ū ą’? Tai nė a pilie inė au a. Tai au a „e niniame lygmenyje“, ka -
ais aip i adinama – e ninė au a. A kalbininkai a me a mode nios au os
samp a ą? Žinoma, ne. Kalbininkai puikiai žino, kas y a pilie inė au a, i jos
neigno uoja, be jie p iima sp endimus pagal sa o aisykles. Toks y a kasdienis,
įp as as žodžio au a su okimas, o kons i ucinės eisės specialis ai su o mula o
sa o s i ies specialų e miną. Kalbos požiū iu ai ne gi nė a ki a žodžio eikšmė,
be a ski a siau os s i ies specialis ų a osena. Teisininkai ai žino i p ipažįs a
kasdienę žodžio a oseną. Todėl, kalbėdami apie als ybės eisinę sis emą, jie
pap ašo abi a osenas a ski i kaip specialius e minus: e ninę au ą i pilie inę
au ą. Mykolas Riome is sa o s udiją Vals ybė nuo o i p adeda. P adžioje jis
pa odo, kad nė a kuo žodį au a pakeis i, a mesdamas e minus isuomenė, liau-
dis, gy en ojai i žmonės. Jis siūlė pe b ūkšnelį p idė i lo yniškus žodžius: e ni-
nę au ą adin i „ au a – na io“, o pilie inę au ą – „ au a – populus“14. Tokia
kons ukcija nep igijo i šiandien, a odo, isi enkinasi žodžio p asmę in e p e-
uodami pagal kon eks ą. Toks y a, kaip ma ėme, i Kons i ucijos eks as. Žodis
au a, kaip mums pa i ino minė o ado ėlio au o iai, isame Kons i ucijos
eks e eiškia pilie inę au ą. Sin aksės požiū iu isa p eambulė y a ienas saki-
nys, o žodis au a y a jo eiksnys. Seman ikos požiū iu au a p eambulėje y a
daugia eikšmė. Ji y a ne ik pilie inė au a („a gimusios Lie u os als ybės pilie-
čių alia p iima i skelbia šią Kons i uciją“), be a skleidžia isą e ninės au os,
pe daugelį amžių a likusios į ai ių žygių i i usios mode nia au a, e oliuciją.
E ninė au a i au iškumas mode nioje als ybėje nieku nedings a. Mode ni
pilie inė au a ė a e ninės au os ūbas, ku is bū inas šiuolaikiniame pasaulyje.
Tą p ipažįs a i pa ys eisininkai, be e ninės au os nes a s o, palikdami ai i-
suomenės y inė ojams.
Is o ikai domisi e ninės au os likimu is o ijoje. Lie u os is o ijos y ėjams
e ninė au a y a s a biausias y imo objek as XIX amžiuje: „Panašiai kaip ano
me o Eu opoje, aip i pas mus šis laiko a pis bu o ilgo lie u ių au os apsmo,
jos mode nėjimo laiko a pis. Bū en saugodama senąsias als ybingumo adi-
cijas i ku dama naujus nep iklausomos nuo unijos su Lenkija poli inės egzis-
encijos siekius, lie u ių au a is labiau su okė, kad ji y a. O lie u ių liaudis
14 Röme is Mykolas 1995: Vals ybė i jos kons i ucinė eisė. Pi ma dalis. Vals ybė. I Tomas. I. Tau a
kaip als ybės elemen as, Vilnius: P adai, 1–12.
Susi ikimai sielos peizažuose bei ieno žodžio is o ija
Kalba i likimai / Language and des iny 321
pamažu ėmė sup as i, kad ji y a au os dalis. Ki aip a ian , lie u ių au a da ėsi
uo, kuo ji pa i no ėjo bū i.“15
Kons i ucijos au o iams eisinę p asmę u i ik pilie inė au a. Kons i ucijos
p eambulė ė a simbolinę eikšmę u in is in a pas į eisinį eks ą. Is o ikams
p eambulę suda ančio sakinio u inys y a s a bus y imo objek as. Juos domina
e ninės au os i smas „pilie ine au a“, „mode nia au a“, „nacija“, „pag in-
dinio aksonominio lygio poli ine e i o ine bend ija“. Jie ap ašo šio i smo
e apus, emdamiesi ašy iniais šal iniais, be šio i smo mechanizmus palieka
aiškin is ki iems.
Monumen alios s udijos Eu opa. Is o ija au o ius No manas Da ies’as a si-
sako pag indinių nacionalinės au os elemen ų i indamas, kad „ au iškumo
ne eikia ieško i nei k aujyje, nei žemėje i ne gi kalboje“, kadangi „ isais au-
iškumo klausimais s a biausias dalykas y a žmogaus su okimas, sąmonė“. Jis
ci uoja olandų is o iko G. J. Renie o paskai ą, pe skai y ą 1945 me ais Londono
ka ališkajame koledže:
„Tau iškumas egzis uoja žmonių p o uose, [...] ai ienin elė ie a, ku jis gali
bū i [...]. Už žmogaus p o o ibų jokio au iškumo bū i negali, nes au iškumas
y a būdas žiū ė i į sa e, o ne daik as sa yje. S eikas p o as gali jį pas ebė i, o
ienin elė disciplina, galin i jį ap ašy i i analizuo i, y a psichologija [...]. Šis su-
okimas, šis au iškumo ju imas, as au inis jausmas y a kažkas daugiau už ku į
no s ieną iš au os b uožų – ai pa i au iškumo esmė.“16
E ninės i poli inės au os samp a ų p iešp iešinimas i jų a skleidžiamo
p asmių lauko apmąs ymas y a naudingas is o ikams a poli ikams. Tai padeda
su ok i elzasiečių apsisp endimus poli inėje į ampoje a p Vokie ijos i P an-
cūzijos, pilie ybės į eisinimą šių šalių įs a ymuose a E nes o Renano spa nuo-
o posakio apie „kasdienį plebisci ą“ in e p e acijas. No ėdami pe p as i Oska-
o Milašiaus apsisp endimą, u ime paklausy i No mano Da ies’o pa a imo i
k eip is į psichologiją.
Įdomu, kad kel odis slypi lie u ių kalboje. LKŽ andame d i žodžio eikš-
mes. 1 au à eiškia: ‘į ai ioms gen ims elkian is is o iškai susida iusi žmo-
nių bend uomenė, u in i bend ą žemę, kalbą, is o iją, ekonominį i kul ū inį
gy enimą’. Tai mūsų jau ap a a e ninės au os samp a a. Tačiau LKŽ pa ei-
kia i ki ą 2 au à eikšmę, ku i paaiškin a kaip ‘sa o k aš o, namų ilgesys’.
Jei p iklausome au ai, ai sup an ama, kad, jos ne ekę a nuo jos nu olę, jau-
čiame ilgesį. Kad šis ilgesys eiškiamas uo pačiu žodžiu, s ebė is ne enka, nes
LKŽ andame i du eiksmažodžius. Kai au os ilgimasi, aučiama, kai nuo jos
15 Aleksand a ičius Egidijus, Kulakauskas An anas 1996: Ca ų aldžioje. XIX amžiaus Lie u a, Vil-
nius, 14.
16 Da ies No man 2002: Eu opa. Is o ija, Vilnius.
ALGIRDAS SAUDARGAS
322 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXIV
ols ama – nu aus ama. Veiksmažodis aus i, pap as ai a ojamas nega y ine
o ma – nu aus i, u i d i ski ingas eikšmes. G e a eikšmės ‘ ol i, a p as i, a -
šal i (nuo sa ųjų, nuo namų); ne ek i au inių sa ybių’ seno ėje bu o a ojama
eikšmė ‘ilgė is namų, ė iškės, ė ynės, jaus i nos algiją’. Abi eikšmės p iklau-
so ienam i am pačiam kon eks ui, o jų išsakomas judesys a auka y a p ie-
šingų k ypčių. Taus a oldamas nuo namų, o aučia a indamasis namų k yp imi.
Taip LKŽ mus a eda p ie psichologinio požiū io į au ą. Tau a y a nos algija.
Žodis nos algija y a di b inis medicinos e minas iš XVII a. pabaigos. Pe is
amžius jis pa y ė įdomią e oliuciją i bu o p iim as į be eik isų Eu opos kalbų
kasdienį žodyną. Kaip odo pa i šu iniškas ž ilgsnis į Google e ėją, šio žodžio
ne a oja kul ū iškai oliau nuo Eu opos esančios au os i sa o kalbos g ynumą
i in saugan ys islandai, ško ų gėlai, ai iai i elsiečiai. Glaudžiai su Eu opa susiję
u kai šį žodį a oja. Iš jų a ba iš usų šį žodį pe ėmė u kmėnai i uzbekai, be
ne kazachai. Be abejo, isos au os u i žodžius, ienaip a ki aip iš eiškiančius
namų ilgesį. Tokius žodžius u i a u ėjo i Eu opos kalbos, pasiskolinusios
nos algiją. Google e ėjas e odo, kad žodis nos algija šiose kalbose dominuoja
a osenoje. Taip a si iko i lie u ių kalboje. Žodis nos algija suda y as iš d iejų
g aikiškų sandų nos os i algos. Nos os y a da Home o a o as žodis, eiškian is
kelionę namo. P ie jo da g įšime. Algos šiandien su inkame daugelyje medici-
nos e minų, pa yzdžiui, a odami skausmą malšinančius ais us – analge ikus.
Gioachino Rossinio ope os „Vilius Telis“ u e iū oje pasigi s a anglų ago i
lei os a liekama melodija Ranz des Vaches. Tai š eica ų piemenų agas Alpėse
šaukia sa o ka ių bandą. Š eica ijos neu ali e as u i senas adicijas, be daž-
nai už jį ekda o mokė i siunčian ek ū us į s e imas a mijas. Š eica ų g a -
diečiai būda o iš ikima apsauga pa iems aukščiausiems asmenims, o šiandien jie
ebesaugo Romos Popiežių. Jean-Jacques Rousseau sa o XVIII amžiuje leis oje
Muzikos enciklopedijoje i ina, kad š eica ų samdiniams bu o g iež ai d au-
džiama dainuo i š eica iškas dainas. Ma dainos a iesiog išgi s a melodija, pa-
naši į ą, ku ią sa o ope oje panaudojo G. Rossinis, sukelda o š eica ų sam-
diniams nesu aldomą ė ynės ilgesį i jie ne ik p a asda o ko inę d asią, be
iesiog susi gda o. Ta liga aip i bu o adinama – š eica ų liga (p anc. mal du
Suisse). Pakliu ę į P ancūzijos a I alijos lygumas jie aip ilgėjosi sa o gim o-
jo Alpių peizažo, kad apda o ik ais ligoniais. Žinomi i mi ies a ejai, medi-
cinos požiū iu egis uo i kaip insul ai. Dažnai okius ligonius ekda o išsiųs i
namo. Jie pas eikda o os išgi dę šią žinią. XVII amžiaus pabaigoje šiai š eica-
iškai ligai apibūdin i elzasie is gydy ojas Johannes Ho e is suku pė medicinos
e miną – nos algija. 1688 me ais, baigdamas Bazelio uni e si e ą, jis pa eikė
medicinos dise aciją apie sa ųjų namų ilgesį ( ok. Heimwehe). Sa o da be jis
da a ojo žodžius nosomania i philopa idalgia, be apsis ojo p ie nos algi-
jos. Namų ilgesys, su okiamas kaip liga, g ei ai išpopulia ėjo a p ka ei ius i
Susi ikimai sielos peizažuose bei ieno žodžio is o ija
Kalba i likimai / Language and des iny 323
jū ininkus gydančių medikų. Nos algijai p iski iami simp omai gausėjo, kol pa i
diagnozė pasida ė miglo a i abejo ina. Šiam e minui bu o pa eng a kukli ie a
užma š yje a p ki ų pasenusių medicinos is o ijoje a o ų žodžių. Taip nea si-
iko. Šį žodį asime apib ėž ą ne ik Ta p au inių žodžių žodyne, be i DLKŽ bei
LKŽ. Šiandien nos algija daugelyje kalbų a ojamas skolinys. Kaip šis medici-
nos e minas pa eko į kasdienę a oseną i ką jis iš iesų eiškia?
Kai J. Ho e is nusp endė š eica iškai ligai su eik i specialų medicininį e -
miną, T isdešim ies me ų ka as (1618–1648) bu o ne pe seniausiai pasibaigęs
i Eu opa mėgino p adė i gy en i pagal Ves alijos su a ies p incipus. Šis da-
ė pos ūmį mode nizuo i ka iuomenę. Medicinoje liga p i alo u ė i p iežas į.
Jei p iežas is nė a aiški, jos ieškoma, keliamos i ik inamos hipo ezės. Jaunasis
e mino iš adėjas nep aleido p ogos su o muluo i sa o p ielaidą, ku i, a pasako-
jan uome inius e minus, skambėjo maždaug aip: „Iš esmės demoniškos kil-
mės smegenų liga, gy ybinių d asių nuola inės ib acijos ose idu io smegenų
skaidulose, ku iose įs igę Tė iškės idėjų įspaudai.“17 Ki i ieškojo pap as esnių
paaiškinimų. Pa yzdžiui, gydy ojas J. J. Scheuchze is eigė, kad galbū š eica ų
samdiniams nusileidus iš gim ųjų aukš umų į aplinkinių šalių lygumas, ku iose
jiems eko ko o i, dėl a mos e os slėgio pokyčio k aujas plūs elėda o į gal ą i
ai sukelda o nos algijos simp omus18. Da ki i ne engė isai o iginalių paaiš-
kinimų – nuola inis ka ių a pelių skambėjimas pažeidžia ausų būgnelius i
smegenis...19
XIX a. pabaigoje – XX a. p adžioje nos algijos apib ėžimas iš esmės pasikei ė.
Ne adus pa ikimos o ganinės p iežas ies, diagnozė pe sik aus ė į psichia ijos
s i į. Iki XX a. idu io ji bu o apibūdinama psichodinaminių adicijų e mi-
nais kaip pasąmoninis siekis g įž i į mo inos įsčias. Ji bu o laikoma imig an ų
psichoze. A ėjan de in ajam dešim mečiui e inimai apo nuosaikesni, paga-
liau įsi y a o endencija p iski i nos algiją dep esijos o mai i p ilygin i „na-
mų ilgesiui“ (angl. homesickness), ku į pa i da o ke u ios žmonių g upės: imi-
g an ai, pi mo ku so s uden ai, ka iai i jū ininkai20. Pas a aisiais dešim mečiais
17 MEDICAL DISSERTATION ON NOSTALGIA BY JOHANNES HOFER, 1688 T ansla ed by
CAROLYN RISER ANSPACH. – Bulle in o he Ins i u e o he His o y o Medicine 2(6), AUGUST,
1934, Published by: The Johns Hopkins Uni e si y P ess, 376–391.
18 Rou ledge Clay, Wildschu Tim, Sedikides Cons an ine, Juhl Jacob 2013: Nos algia as a Resou -
ce o Psychological Heal h and Well-Being. – Social and Pe sonali y Psychology Compass 7/11,
808–818.
19 Ten pa .
20 Sedikides Cons an ine, Wildschu Tim, A nd Jamie, Rou ledge Clay 2006: Sel and A ec : The
Case o Nos algia. – J. P. Fo gas (Ed.), A ec in social hinking and beha io : F on ie s in social psy-
chology, New Yo k, NY: Psychology P ess, 9.