VÁCLAV BLAŽEK Masaryko universitetas ORCID id: orcid.org/0000-0002-6797-7188

Tyrimų sritys: indoeuropeistika, ypač slavų, baltų, keltų, anatolų, tocharų, indoiranėnų kalbos; finougristika; afroazijinė kalbotyra; etimologija; genetinė klasifikacija; matematiniai istorinės kalbotyros modeliai.

DOI: doi.org/10.35321/all84-02

BALTŲ *JŪRĀ-/- (I)IĀ- ‘JŪRA’ & *JAURĀ-/- (I)IĀ- ‘ŠLAPIA DIRVA, PELKĖ, GILUS VANDUO’

Baltų *jūrā-/- (i)jā- ‘jūra’ ir *jaurā-/- (j)iā- ‘šlapias dirvožemis, pelkė, gilus vanduo’

ANOTACIJA

Šiame straipsnyje analizuojamas bendras baltų terminas *jūr- ‘jūra’ su jo vṛddhi dariniu *jaur- ‘šlapias dirvožemis, pelkė, gilus vanduo’, jų toponiminiai pėdsakai makrobaltų areale, tikėtini skoliniai finougrų-permų *jūrs ‘gili vieta vandenyje’ ir finougrų-volgų *järwä ‘ežeras’ kalbose, tikėtini išoriniai kognatai armėnų ǰowr ‘vanduo’, taip pat hidronimuose Iuras & Zyras iš Rytų Trakijos ir galų oronime Jura, atsižvelgiant į semantinį reikšmių ‘gilus’ ir ‘aukštas’ ryšį. Šie tarpiniai žingsniai leidžia padaryti galutinę išvadą, kad pirminė baltų šaknies *jūr reikšmė buvo ‘gilus vanduo’.

RAKTAŽODŽIAI: baltai, finougrų-volgų kalbos, finougrų-permų kalbos, armėnų kalba, Trakija, galų kalba, apeliatyvas, hidronimas, toponimas, etimologija, semantinė paralelė.

ANOTACIJA

Straipsnyje analizuojamas bendrabalt iškas žodis *jūr- ‘jūra’ ir jo vṛddhidarinys *jaur- ‘šlapias dirvožemis, pelkė, gilus vanduo’, jų toponiminiai pėdsakai Baltijos jūros makroregione, tikėtini skoliniai Permės finų (*jūrs ‘gili vieta vandenyje’) ir Volgos finų (*järwä ‘ežeras’) kalbose, galima giminystė su armėnų ǰowr ‘vanduo’ ir siejimas su hidronimais Iuras ir Zyras iš Rytų Trakijos bei galų oronimu Jura, atsižvelgiant į reikšmių ‘gilus’ ir ‘aukštas’ semantinį

30

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV

Baltų *jūrā–/–(i)iā– ‘jūra’ & *jaurā–/–(i)iā– ‘šlapias dirvožemis, pelkė, gilus vanduo’

ryši. Atliktas tyrimas leidžia padaryti išvadą, kad pirminė baltų šaknies *jūr– reikšmė buvo ‘gilus vanduo’.

ESMINIAI ŽODŽIAI: baltų, Volgos finų, Permės finų, armėnų, trakų, galų, apelatyvas, hidronimas, toponimas, etimologija, semantinė paralelė.

BALTŲ APELIATYVŲ IR JŲ PROTOkalbinių REKONSTRUKCIJŲ DOKUMENTACIJA

1. Baltų kalbose yra specifinis terminas *jūr– ‘jūra’, beveik sinonimiškas lietuvių mārios arba mãrės¹ f. pl. tantum ‘jūra; nuo jūros kopomis atskirta įlanka’, latvių mare, maրա ‘įlanka, lagūna’, prūsų *mari ‘įlanka, lagūna, nerija’ [Elbingo žodynėlis 65: mary ‘Aistmarės’] (Mažiulis 2013: 582; Smoczyński 2018: 755). Baltų terminą tikriausiai perėmė baltų finų kalbos: suomių, olonėcų, vepsų, votų, estų meri, karelų mérì, lyvių meŕ ‘jūra’. Umliautas *a > *e turi analogiją suomių reki ‘rogės’, karelų, olonėcų regi, votų reči, kilm. regé, estų regi, lyvių reggos < baltų: lietuvių rãgės ‘rogės’, latvių ragus / raguvas / ragavas ‘plokščios rogės’, vedami iš baltų termino ‘ragas’: lietuvių rãgas, latvių rags ‘ragas’, dgs. ragi ‘plūgo rankenos’, prūsų ragis [EV] ‘Ragas’ (Thomsen 1890: 199, 210–211; SKES 341, 762; Smoczyński 2018: 1051, 1105).

1.1. Lietuvių kalboje pasitaiko du apofoniniai variantai: jūr– ir jaur–.

1.1.1. Lietuvių jūra f. ‘jūra’, dgs. jūros; var. jūria f., dgs. jūrios ir jūrė² f., dgs. jūrės (Smoczyński 2018: 458) atitinkamai atspindi baltų prokalbės formas *jūrā–, *jūriā–, *jūriā–.

1.1.1.1. Pirmasis įrašas aptinkamas Bretkūno lietuviškame Naujojo Testamento vertime (1579/1580) kaip gal. dgs. jūres: Bet kaip Ekrutnikai... Walti [bateli] ing Iures nuleido ‘Da aber die Schifffleute... den Kahn niederliessen in das meer’ (ALEW 423).

1.1.2. Lietuvių jáura, jáurė, jáuris ‘šlapia, sunki, nederlinga dirva; molinga dirva’, jáura arba jáuras ‘pelkė, gilus vanduo’, būdvardis jaurùs ‘pelkėtas’ atspindi vṛddhi tipo šaknies *jaur darinį *jūr- su panašiais vardiniais išplėtimais (Smoczyński 2018, 459; Hill, ALEW 423: Das morphologische Verhältnis der tiefstufigen und vollstufigen Bildungen zueinander ist unklar. Es ist möglich, dass der Ablaut verschiedene Stammalternanten des grundsprachlichen Nomens reflektiert. Es ist aber auch nicht auszuschliessen, dass die vollstufige Bildung eine rezente

¹ Taip pat paliudytos atitinkamos vienaskaitinio tantum formos: mariã & mãrė (LKŽ VII 858, 848).

² Apie galūnės –ē kildinimą iš *–iā žr. Bammesberger 1970.

Straipsniai / Articles

31

VÁCLAV BLAŽEK

Vṛddhi vedinys, tęsiantis liet. jūra esantį nulinio laipsnio kamieną.; Darms 1978: 435–436). Semantinis ryšys tarp ‘jūros’ ir ‘pelkės’ atitinka germanų *mari- ‘jūra’ ir vṛddhi vedinį *mōra- ‘pelkė, liūnas’ (Darms 1978: 158–166, 435).

1.2. Latvių jūra or jūra ‘jūra; didelė vandens masė; ežeras’, tarm. jūre, jūris (ME II 122), Kuršių nerijos jūr(e) f. ‘jūra’ kildintini atitinkamai iš tos pačios baltų prokalbės schemos *jūrā-, *jūriā-, *jūriā kaip ir jų lietuviški atitikmenys.

1.3.1./2. Atitinkami prūsų kalbos terminai aptinkami dviejuose pagrindiniuose šaltiniuose: Elbingo žodynėlyje (vienintelis žinomas Peterio Holcweßcherio nuorašas datuojamas maždaug 1400 m., tačiau originalas tikriausiai yra šimtmečiu senesnis) ir vadinamajame Trečiajame katekizme, pavadintame Enchiridion (išspausdintas 1561 m.):

Old Prussian luriay [EV 66: ‘Mer’] = nom. pl. m.^³ *jūr’ai (Mažiulis 1981: 276; 2013: 319).

Senoji prūsų kalba iūrin ‘jūra’ = gal. vns. vyr. g. ^⁴ *jūr’an (Mažiulis 1981: 276; 2013: 319): K III, 67.11: Bhe rikauite kirschą juckans en iūrin ‘vnd Herſchet vber Fich im Meer’.

K III, 75.2: bke {= bhe} ſtan pertrinctan Pharao ſen wiſſan ſwaieis en urminan iūrin auſkandinnons ‘Vnd den verſtockten Pharao mit allen den ſeinen im Roten Meer erſeufft’ (Mažiulis 1981: 206, 226; Toporov 1980: 93).

1.4. Į indoeuropiečių prokalbę pirmiau pateiktas formas projektavo įvairūs tyrėjai:

1.4.1. Darms (1978: 435): *iu̯ərovs. Vṛddhi vedinys *ieu̯əro-. 1.4.2. Irslinger (NIL 2008: 404–405): *iuHr-aH₂-/–(i)aH₂and *ieuHr-aH₂-. 1.4.3. Petit (2010: 9): *H₁uHrand *H₁euHr-; alternatively *iūr- (with regard to Armenian ȳowr ‘water’). 1.4.4. Hill (ALEW 2015: 423): *iuHr-. 1.4.5. Derksen (2015: 215): *uHr-/*eu̯r-.

BALTIŠKŲ TOPONIMŲ DOKUMENTACIJA

2. Šių apeliatyvų vartojimas baltų toponimijoje taip pat įdomus.

^³ Petit (2010: 144) įžvelgia –ay moteriškosios giminės dviskaitą *–āi.

^⁴ Trautmannas (1910: 349) senojoje prūsų kalboje iūrin nustatė lietuvių ir latvių atitikmenis atitinkančią moteriškosios giminės formą.

32

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV

Baltų *jūrā–/–(i)jā– ‘jūra’ & *jaurā–/–(i)jā– ‘šlapias dirvožemis, pelkė, gilus vanduo’

2.1.1. Lietuvoje žinomi, pavyzdžiui, upių vardai Jūra, Jūrė, Jūrupis ir ežero vardas Jūr-ežeris (Vanagas 1981: 139), atitinkantis sudėtinį apeliatyvą jurėžeris ‘labai didelis ežeras’ (Toporov 1980: 93).

2.1.2. Vṛddhi vedinys taip pat taikytas lietuvių hidronimijoje: upių vardai Jāur-upė, Jāuros upėlis, Jauryklà, Jaur̃š, Jaurìukas (Vanagas 1981: 134).

2.2. Latvijoje taip pat yra iš šių apeliatyvų sudarytų toponimų: pieva Jūra ir miškai Jūras-mežs, Jūr-bierž ir kt. (Vanagas 1981: 139).

2.3. Pietiniame istorinių jotvingių teritorijos pakraštyje buvo žinoma upė Jura (1426, 1428 Jura, 1432, 1540, 1565 Jura), šiandien Bronówka, dešinysis Narevo intakas (Rozwadowski 1948: 125; plg. taip pat Przybytek 1993: 91–92 apie tos pačios kilmės vietovardžius). Udolphas (1990: 128–130) teisingai nurodė, kad baltų šaknis *jūr slavų / lenkų kalboje turėjo virsti +Jyra, o vėliau +Jira. Forma Jura slavų aplinkoje rodo pirminį iki-slavišką šaltinį, kurio forma buvo *jaur- ir kuris iš tikrųjų paliudytas (žr. §1.1.2.).

2.4. Maskvos upės baseine, Okos intake, yra du tarpekliai, vadinami Jurin; juos galima etimologizuoti pasitelkus lietuvių jaurýnas ‘pelkėta vieta’ (Otkupščikov 2004: 91).

2.5. Pirmasis rašytinis galimo baltų šaknies *jūro vedinio kokioje nors hipotetinėje vakarų baltų tarmėje liudijimas galėtų būti toponimas Ἰούρουνον, paliudytas vadinamajame Ptolemėjaus „Geografijos“ rankraštyje Rᵗ [2.11.27.] iš II a. vidurio po Kr. pagal koordinates [μδ′L′, νς′] = [44°30′, 55°00′], t. y. į vakarus nuo Vyslos žiočių [με′, νς′] = [45°00′, 56°00′] ir į rytus nuo Viaduos upės žiočių [μβ′L′, νς′] = [42°30′, 56°00′] bei nuo Suevo upės žiočių [λθ′L′, νς′] = [39°30′, 56°00′] (žr. Ptolemy 2.11.3.). Paminėtina, kad alternatyvus užrašymas yra Οὐίρουνον, kurio koordinatės [μ′L′, νε′] = [40°30′, 55°00′] perkelia jį į vakarus, tarp Viaduos ir Suebo upių žiočių (žr. Cuntz 1923: 66). Priėmus formą Ἰούρουνον, ją galima analizuoti kaip baltų šaknį *jūr- ir priesagą *-ūn-, kuri, pavyzdžiui, pasirodo prūsų upės varde Raudune (1316), be priesagos lietuvių upės varde Raudà; abu kilę iš būdvardžio, panašaus į lietuvių raūdas ‘rausvas’; panašiai senojo prūsų ežero vardas Sirgun ir sirgis ‘eržilas’; lietuvių Dumblūnai: dumblas ‘pelkė’ (Gerullis 1922: 139, 254).

Straipsniai / Articles

33

VÁCLAV BLAŽEK

TIKĖTINI BALTŲ SKOLINIAI Į FINŲ-PERMŲ KALBAS

3. Pažymėtini tikėtini abiejų baltų variantų, *jūr- & *jaur-, skoliniai finų-permų *jūrz ‘gili vieta vandenyje’ ir finų-volgų *järwä ‘ežeras’ kalbose.

3.1. Finų-permų *jūrz ‘gili vieta vandenyje’ (UEW 635–36; SKES 128–29) > suomių jyrä ‘upelis stačiais krantais, stačiai žemyn besileidžiantis kanalas, šulinys’, jyrämä ‘mažesnis krioklys, vandens sūkurys’; samių jârem ‘nedidelis upės praplatėjimas’ (N), L jårre ‘nedidelis slėnio duburys, gili duobė, gili išgrauža ežere arba upėje’, L jaŕem ‘nedidelis slėnio duburys su vešlia augmenija; nedidelis apvalus išplatėjimas upėje arba upelyje’, Ko. Not. jērem ‘gili vieta vandenyje (ypač žemiau krioklio)’ (> suomių tarm. järämä ‘mažas krioklys’; udmurtų jer ‘gili vieta (vandenyje), gylis, sūkurys’, komių jir (S P) ‘gili vieta upėje arba ežere’ (S), ‘įduba; gilus (ypač apie vandenį, taip pat, pvz., apie duobę)’ (P), PO jör ‘gili vieta (vandenyje)’.

3.2. Finų-volgų *järwä ‘ežeras’ (UEW 633; SKES 132) > suomių järvi, votų jarvi, estų järv ‘ežeras’; samių N jaw’re Jule jau’re, T jāvre, Kld. jąvr, Not. javr tas pats, mokšų mordvių (j)ɛŕ-k’é, erzų ɛŕ-k’é ‘tas pats, tvenkinys’, marių KB jär, U B jer ‘ežeras’ (Būga 1959: 273; Rozwadowski 1948: 127; Toporov 1980: 97; Baltic > Fenno-Volgaic; Bednarczuk 1976: 48: Fenno-Volgaic > Baltic). Sonantų metatezė reguliari baltų kilmės skoliniuose, plg., pvz., (a) suomių karva ‘plaukas’, estų karv ‘tas pats, spalva’ < lietuvių gaūras ‘gyvūno kūno plaukai’, latvių gauri dgs. ‘gaktos plaukai’ (Thomsen 1890: 171; SKES 166–167; Fraenkel 1962/1965: 140); (b) suomių tarvas ‘stirna, briedis’, estų tarvas ‘briedis patinas, tauras’ < lietuvių taũras ‘tauras, bulius’, prūsų tauris ‘stumbras’ (Thomsen 1890: 228–229; SKES 1240–1241).

4. Atrodo, kad indoeuropiečių kalbose yra tik vienas patikimas kognatas, būtent armėnų jōwr ‘vanduo’, kilm. vns. jṙoy, įn. vns. jōwrb, kilm. dgs. jōwrc‘, jṙoc‘ (Meillet 1936: 52; Solta 1960: 320–322; Džaukjan 1967: 220; Schmitt 1981: 70; Olsen 1999: 50, 662, 674, 787, 855; o-/priebalsinio kamieno).

4.1. Meillet (1936: 52), kuriuo sekė Džaukjanas (1967: 221–222) ir Martirosyanas (2010: 556; jo etimologiniame žodyne antraštinis žodis jōwr ‘vanduo’ stebėtinai nepateiktas), nurodo dar vieną raidos *i- > armėnų j- pavyzdį, būtent armėnų jān ‘uolumas, pastangos, darbas’, plg. graikų ζῆλος, dorėnų ζᾶλος ‘uolumas, rungtyniavimas, pavydas’, toliau armėnų tarm. (Suć‘ava) glxi janal ‘daryti žalą, nuostolį’, plg. graikų ζημία ‘nuostolis, žala, bauda’, jaunosios avestos auua-iiā- ‘atgaila’. Džaukjanas (1967: 222) pridūrė armėnų palyginimą

34

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV

Baltų *jūrā–/–(i)jā̄– ‘jūra’ & *jaurā–/–(i)jā̄– ‘šlapias dirvožemis, pelkė, gilus vanduo’

jōv ‘ūglis, daigas’, plg. vedų yā́vasa– ‘žolė, ganykla’, be to, yā́va– ‘grūdai, miežiai, soros’; plg. graikų φυτί–ζοος ‘duodantis grūdus’, lietuvių javaĩ ‘grūdai’ ir kt. (Pokorny 1959: 512).

4.2. Alexanderis Nikolaevas (asmeninis pranešimas, 2021 m. balandžio 3 d.) atkreipė mano dėmesį į hipotetinį baltų *jur– ‘jūra’ kognatą, kurį jis įžvelgia graikų Εὔοος ‘{Pietryčių vėjo dievas}’ [Od. 5.295, 331; 19.205]. Esamos etimologijos neįtikina: Curtiusas (1879: 398) susiejo jį su veiksmažodžiu εὔω ‘apsvilinti’ < *H₁eus– ‘degti’ (Beekes 2010: 486), tačiau tai nesiderina su šio vėjo epitetu ὑγρὸς ‘šlapias, drėgnas, vandeningas, skystas; silpnas, minkštas’, perduotu Scholia prie Odisėjos [5.295]. Kaibelis (1885: 614) plėtojo senąją sąsajos su graikų αὔρα ‘vėjelis, gaivus oras’ idėją, siejamą su ἀχύ ‘rūkas, migla, debesys’ < *H₂eus–ēr (Beekes 2010: 27, 171–172), tačiau pradiniai dvibalsiai ευ– ir αυ– yra nesuderinami. Nauja etimologija galėtų remtis semantine opozicija tarp jonėnų Βορέης, atikų Βοῤῥᾶς, lesbų Βορίας ‘šiaurės vėjas’, Aristotelio Βορέας καὶ ἀπαρκτίας, ir Εὔρος ‘pietryčių vėjas’. Jei Βορέας kaip hipotetinis ‘kalnų vėjas’ slepia suakmenėjusį IE žodį *guorH– ‘kalnas’ (plg. Beekes 2010: 227), galima spėti, kad drėgmę nešantis Εὔρος galėtų būti susijęs su ‘jūra’, galbūt ‘pietryčių jūros vėju’. Lieka paaiškinti pradinės pozicijos skirtumus.

4.2.1. Petito rekonstrukcija *H₁euHr– ir Derkseno *eu’r– atrodo suderinamos su graikų Εὔρος, bet ne su armėnų jōwr ‘vanduo’, o Irslingerio rekonstrukcija *iuHr–/*ieuHr– = Darms *iuəro–/*ieuəro– suderinama su armėnų jōwr ‘vanduo’. Pažiūrėkime, ar ji suderinama ir su graikų Εὔρος. Graikų kalboje yra du ide. *j– tęsėjai, būtent ζ– ir h– (spiritus asper) – žr. Schwyzer 1939: 303; Lejeune 1972: 165–166. Tačiau psilosis veikė jonėnų ir eolų tarmėse, kuriose spiritus asper buvo pakeistas spiritus lenis, pvz., εἰνατέες dgs. ‘vyro brolio žmona’ [Il.], vns. ἐνάτης [įr.; Anatolija] < *(H)ienH₂–ter–, kognatai sanskrito yatar–, armėnų ner, lotynų ianitrīcēs ‘brolių žmonos’, senosios lietuvių jentė ‘brolio žmona, svainė’, senosios bažnytinės slavų kalbos [G1 Meth] jǫtry ‘svainė’ (Beekes 2010: 389; Smoczyński 2018: 447; Valčáková, ESJS 5: 292–293). Tai reiškia, kad graikų Εὔρος taip pat gali būti kildinamas iš *ieuHr–.

GALIMI BALKANŲ HIDRONIMINIAI ATITIKMENYS

5. Už baltų toponiminio arealo ribų yra ir daugiau toponimų, kurie galbūt su tuo susiję.

Straipsniai / Articles

35

VÁCLAV BLAŽEK

5.1. Istorinės Trakijos teritorijoje Plinijus Vyresnysis^⁵ užrašė du hidronimus, Zyras, šiandien galbūt Batovska reka Dobrudžoje (Detschew 1957: 196), ir Iuras, šiandien galbūt Pietų Bulgarijos upė Karaagačas (‘juodas medis’ turkų kalba), dar vadinama Kitenska reka (Beševliev apud Janakieva 2009: 77), kurie yra daugiau ar mažiau perspektyvūs kandidatai sieti su baltų–armėnų izoglosa.

5.1.1. Tomaschekas (1894: 98) susiejo Zyras (rašė Ζύρας & Ζούρας) su armėnų ǰowr ‘vanduo’, tačiau upę lokalizavo netoli Tynijo, kur Plinijus buvo lokalizavęs Iuras upę. Galbūt Tomaschekas implicitiškai laikė abu hidronimus identiškais, nors Plinijus jų geografines vietas nustatė skirtingai (plg. Janakieva 2009: 70–71). Paminėtina, kad Duridanovas (1969: 34) laikė Zyras dakų hidronimu ir siejo jį su lietuvišku upės vardu Žiūrà ir kt.

^{⁵ Plinius,} Naturalis Historia 4.44–45: ^⁴⁴namque thracia altero latere a pontico litore incipiens, ubi hister amnis emergitur, vel pulcherrimas in ea parte urbes habet, histropolitan milesiorum, tomos, callatim, quae antea cerbatis vocabatur, heracleam: habuit et bizonen terrae hiatu raptam; nunc habet dionysopolim, crunor antea dictam; addit zyras amnis. totum eum tractum scythae aroteres cognominati tenuere. eorum oppida aphrodisias, libistos, zygere, rhocoboe, eumenia, parthenopolis, gerania, ubi pygmaeorum gens fuisse proditur; catizos barbari vocabant, creduntque a gruibus fugatos. ^⁴⁵in ora a dionysopoli est odessus milesiorum, flumen pannysis, oppidum ereta, naulochus. mons haemus, vasto iugo procumbens in pontum, oppidum habuit in vertice aristaeum; nunc in ora mesembria, anchialum, ubi messa fuerat. astice regio habuit oppidum anthium; nunc est apollonia. flumina panisos, iuras, tearus, orosines; oppida thynias, halmydesos, develton cum stagno, quod nunc deutum vocatur veteranorum, phinopolis, iuxta quam bosporos. Plinius Secundus: Naturalis Historia, išleido G. Winkleris, 1988. ‘Kita Trakijos pusė dabar prasideda Euksino pakrantėje, ties vieta, kur įteka Istro upė; ir būtent šioje srityje Trakija, regis, turi gražiausius miestus: Histropolį, įkurtą mileziečių, Tomus ir Kalatį, anksčiau vadintą Acerbatu. Ji taip pat turėjo Heraklėjos ir Bizonės miestus; pastarąjį prarijo žemės plyšys. Dabar čia yra Dionizopolis, anksčiau vadintas Krunais, kurį skalauja Zyraso upė. Visą šį kraštą anksčiau valdė skitų gentis, vadinta Aroterais. Jų miestai buvo Afrodisijas, Libistas, Zygere, Rhocoboe, Eumenija, Partenopolis ir Geranija, kur, kaip pasakojama, gyvenusi pigmėjų gentis; barbarai juos vadino Katizais ir tikėjo, kad juos išvijo gervės. Pakrantėje, keliaujant nuo Dionizopolio, yra Odese, mileziečių miestas, Panisio upė ir Tetranaulocho miestas. Haemo kalnas, savo didžiule ketera nusidriekęs virš Euksino, anksčiau viršūnėje turėjo Aristaeumo miestą. Dabar pakrantėje yra Mesembrija ir Anchialas, kur anksčiau stovėjo Mesa. Astikės srityje anksčiau buvo Antijaus miestas; dabar jo vietoje yra Apolonija. Čia esančios upės yra Panisas, Iuras, Tearas ir Orosinas; taip pat yra Tynijo, Halmydeso, Develtono miestai su ežeru, dabar vadinamu Deultumu, veteranų kolonija, ir Finopolis, netoli kurio yra Bosporas.’ Plinijus Vyresnysis: The Natural History, vertė Johnas Bostockas ir H. T. Riley, Londonas: Taylor & Francis, 1855.

36

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV

Baltų *jūrā–/–(i)jā̄- ‘jūra’ & *jaurā–/–(i)jā̄- ‘šlapias dirvožemis, pelkė, gilus vanduo’

5.1.2. Duridanovas (1969: 34–35) ir Georgijevas (1977: 82) palygino Iuras su baltų *jūr- ‘jūra’.

HIPOTETINIS ORONIMINIS ATITIKMUO

6. Vilioja spėlioti apie oronimo Mons Jura, t. y. Juros kalnų šiuolaikinės vakarinės Šveicarijos ir rytinės Prancūzijos teritorijose, ryšį; jie sudaro šiaurės vakarinį didžiausio ir giliausio Vakarų Europos ežero – Ženevos ežero (580 km²; 310 m) – krantą. Jau pirmame senovės šaltinyje, kuriame paminėti Juros kalnai, Cezario ‘Galų kare’, pabrėžiamas Juros kalnų aukštis: altera ex parte monte Iura altissimo⁶ ‘antroje pusėje – Jura, labai aukštas kalnas’ [1.2.3.] arba inter montem Iuram et flumen Rhodanum,... mons autem altissimus impendebat⁷ ‘tarp Jura kalno ir Ronos upės... be to, virš jų kybojo labai aukštas kalnas’ [1.6.1.]. Oronimas Jura tęsiasi kai kuriuose prancūzų ir šveicarų pasienio tarmių žodžiuose (FEW V, 82–83): senojo Neuchâtel (1297) jour ‘miškas’, Montana

⁶ Cezaris: De bello Gallico 1.2.3: Id hoc facilius iīs persuasit, quod undique loci natura Helvetii continerentur: una ex parte flumine Rheno latissimo atque altissimo, qui agrum Helvetium a Germanis dividit; altera ex parte monte Iura altissimo, qui est inter Sequanos et Helvetios; tertia lacu Lemanno et flumine Rhodano, qui provinciam nostram ab Helvetiis dividit. ‘Tuo jis juos lengviau įtikino, nes helvetai iš visų pusių buvo apriboti vietovės gamtos: iš vienos pusės – Reinas, labai plati ir gili upė, skirianti helvetų žemę nuo germanų; iš antrosios – Jura, labai aukštas kalnas, esantis tarp sekvanų ir helvetų; iš trečiosios – Ženevos ežeras ir Ronos upė, skirianti mūsų provinciją nuo helvetų.’

⁷ Cezaris: De bello Gallico 1.6.1–2: ¹Erant omnino itinera duo, quibus itineribus domo exire possent: unum per Sequanos, angustum et difficile, inter montem Iuram et flumen Rhodanum, vix qua singuli carri ducerentur, mons autem altissimus impendebat, ut facile perpauci prohibere possent; ²alterum per provinciam nostram, multo facilius atque expeditius, propterea quod inter fines Helvetiorum et Allobrogum, qui nuper pacati erant, Rhodanus fluit isque non nullis locis vado transitur. ‘Iš viso buvo du keliai, kuriais jie galėjo išvykti iš savo krašto: vienas per sekvanus, siauras ir sunkus, tarp Juros kalno ir Ronos upės, kuriuo vos galėjo važiuoti po vieną vežimą; be to, viršuje kyšojo labai aukštas kalnas, todėl juos lengvai galėjo sulaikyti vos keli žmonės; kitas – per mūsų provinciją, daug lengvesnis ir patogesnis, nes Ronos upė teka tarp helvetų ir alobrogų, neseniai tapusių taikiais, sienų, o kai kur ją galima perbristi.’ C. Julius Caesar: De bello Gallico, išleido T. Rice Holmesas, Oxfordas: Clarendon Press, 1914. C. Julius Caesar: Gallic War, vertė W. A. McDevitte ir W. S. Bohnas, Niujorkas: Harper & Brothers, 1869.

Straipsniai / Articles

37

VÁCLAV BLAŽEK

žur, Chamonix ður tas pats, Neuchâtel joux ‘miškas, ypač kalnų miškas’, jorat ‘nedidelis miškas; krūmynų pilna vieta’, Vionnaz dzorá ‘nedidelis eglių miškas’, be to, viduramžių lotynų (Savojaus) joria ‘kalnų miškas’ ir kt.

6.1. Semantinis ryšys tarp reikšmių ‘gilus’ ir ‘aukštas’ neturėtų stebinti. 6.1.1. Pavyzdžiui, lotynų altus reiškia ir ‘aukštas’ (iš pradžių ‘išaugęs’, jei kildinamas iš alo ‘maitinti, didinti’), ir ‘gilus’, plg. sub ramis arboris altae [Cicero, Tusculanae disputationes 3.19.44] arba altis de montibus [Ovidius, Metamorphoses 3.181], palyginti su altissima flumina [Cicero, Tusculanae disputationes 3.6.13] arba altior aqua [Cezaris, Bellum civile 3.77]. Pažymėtinas junginys ‘aukštoji jūra’, vartojamas jau archajiniuose tekstuose kaip IN ALTOD MARID PVCNandod [Columna Duilii = CIL 25; žr. Wachter 1987: 359–60] arba tu qui permensus ponti maria alta velivola [Livius Andronicus apud Macrobius, Saturnalia 6.5.10].

6.1.2. Kita vertus, tochariškasis A täp- „tapti aukštam“, be A tpär, B tapre „aukštas“, atspindintys *dʰubro-, yra šaknies *dʰeubʰ- „būti giliam“ vediniai, plg. britoniškąjį *dubno- > valų dwfn, kornų down, bretonų doun „gilus“; gotų diups, senovės norvegų djúpr, senosios anglų kalbos dēop, senosios saksų kalbos diop, senosios aukštosios vokiečių kalbos tiof „gilus“; lietuvių dubùs „gilus; su įduba (apie medį); įgaubtas, įgriuvęs“, be daubà „tarpek­lis, griova, miško dauba“, senosios prūsų kalbos [EV] padауbis „slėnis“; taip pat atkreiptinas dėmesys į be r turintį tochariškąjį A top, B taupe „kasykla“ (Adams 2013: 296, 330; Smoczyński 2018: 199–200, 256–257). Į šią grandinę vilioja įtraukti ir sigmatinį vedinį kijojeiforminiame luvų rašte dupša-⁸ junginyje al-ta-an-ni-iš \ Du-up-ša-aš „šaltinis Dupša-“ [KBo II 7 Vo. 25] (Starke 1990: 175; Melchert 1993: 235). Kiti vediniai su r taip pat žinomi už tochariškosios kalbos ribų: lietuvių dubrà „miško dauba“, dubrỹs „duobė, įduba, dauba; upės ar ežero gelmė“, latvių dubra „purvas, klampynė“, bažnytinės slavų kalbos (rusėnų redakcijos) dъbъrъ „φάραγξ, tarpeklis, griova“, slovakų tarm. debra „audros vandens išplauta griova; tarpeklis, dauba, duobė“, ukrainiečių tarm. débра „dauba, tarpeklis, slėnis“, baltarusių tarm. dziеbra „slėnis tarp kalnų; upelis, griovelis tarp kalnų“ ir kt. (Smoczyński 2018: 256); keltų *dubpo- „vanduo“ > senosios airių kalbos dobr, viduriniosios valų kalbos dw(f)r, valų dŵr, kornų ir viduriniosios bretonų kalbos dour id., senasis britoniškasis Dubris [Itinerarium Antonini], šiandien Dover, galų *dubra > Douvres arba šiandieninis Tauberis Vokietijos Taubergau regione (Dubra-gaue AD 807) ir kt. (Hamp 1972: 233–237; Matasović 2009: 107; Greule 2014: 529; Delamarre 2018: 152). Žodynėlis δύβρις · κατὰ γλῶσ­σον θάλασσα [sch. Theoc. 1.118c] neabejotinai taip pat čia priklauso, nors jo kalbinė priklausomybė nėra aiški; dažniausiai jis laikytas ilyrišku (Beekes 2010: 358). Reikšmė „jūra“ taip pat palaiko kitą tos pačios šaknies vedinį – albanų det, italų-albanų dejt,

⁸ Atitinkamą s-kamieną galima įžvelgti vieno iš Lietuvos ežerų pavadinime Būdasas, kuris paprastai kildinamas iš *dubasas (Vanagas 1981: 93).

38

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV

Baltų *jūrā−/−(i)jā− „jūra“ & *jaurā−/−(i)jā− „šlapia žemė, liūnas, gilus vanduo“

dejet, jei jis tęsia proformą *dʰeubetā, atitinkančią protogermanų *deupipō „gylis“ > gotų diupiba, senovės norvegų dýpt, senosios saksų kalbos diupitha, viduriniosios žemutinės vokiečių kalbos dēpede, viduriniosios nyderlandų kalbos diepde ir kt. (Orel 1998: 61).

6.1.3. Jei Iura iš pradžių reiškė „kalnų mišką“, sprendžiant iš romanų tarmių formų, pavyzdžiui, senojo Nešatelio (1297) jour „miškas“, Montanos zür, Šamoni our id., Nešatelio joux „miškas, ypač kalnų miškas“, jorat „nedidelis miškas; krūmynais apaugusi vieta“, Vionazo dzorá „nedidelis eglynas“, taip pat viduriniosios lotynų kalbos (Savojos) joria „kalnų miškas“ ir kt. (FEW V 82–83), pagrindinė šaknies, iš kurios susidarė Iura, semantika taip pat galėjo būti „aukštas“. Yra dar vienas galų oronimas, tikriausiai pagrįstas paralelia semantine motyvacija, – Arduennos miškas Arduenna: in silvam Arduennam or per Arduennam silvam [Caesar, BG 5.3.4, 6.29.4] ir Ἀρδουέννα ὕλη [Strabo 4.3.5⁹]. Visuotinai pripažįstama, kad šis oronimas kildinamas iš kamieno *arduo- „aukštas“, plg. senosios airių kalbos ard „aukštas, didelis“, valų ardd „kalva“, tačiau Ardenų kalnams būdingas ne aukštis (aukščiausia viršūnė – Signal de Botrange, 692 m), o didžiuliai miškai. Sprendžiant iš lotynų arbor „medis“, arbustum „miškas“, kildinamų iš *H₃r̥dʰ-os „aukštis, vertikalumas“ (de Vaan 2008: 50), arba čekų strom „medis“, kildinamo iš strmý „status“, be to, lenkų strom „status šlaitas“ ir stromy „status“ (Rejzek 2015: 666), Arduenna tikriausiai reiškė „mišką, sudarytą iš aukštų medžių“. Priėmus šią mintį, galima kelti panašios semantinės motyvacijos hipotezę ir oronimui Iura: iš hipotetinio būdvardžio *jūro- „aukštas, visiškai suaugęs“, jį substantyvizavus į „medį“, iki kolektyvinio pavadinimo *jūrā „miškas“.

⁹ ὕλη γάρ ἐστιν οὐχ ὑψηλῶν δένδρων πολλὴ μὲν οὐ τοσαύτη δὲ ὅσην οἱ συγγραφεῖς εἰρήκασι, τετρακισχιλίων σταδίων, καλοῦσι δ’ αὐτὴν Ἀρδουένναν· κατὰ δὲ τὰς πολεμικὰς ἐφόδους συμπλέκοντες τὰς τῶν θάμνων λύγους βατώδεις οὔσας ἀπέφρακτον τὰς παρόδους· ἔστι δ’ ὅπου καὶ σκόλοπας κατέπηττον, αὐτοὶ δὲ κατέδυνον εἰς τὰ βάθη πανoίκιοι, νησίδια ἔχοντες ἐν τοῖς ἕλεσι: Strabo: Geographica, ed. A. Meineke, Leipzig: Teubner, 1877. „Jį sudaro miškas, pilnas žemų medžių; jis labai didelis, bet ne toks, kokį aprašė rašytojai, t. y. 4000 stadijų. Jis vadinamas Arduenna. Karo antpuolių atveju gyventojai supindavo lanksčius, dygliuotus krūmus ir taip užkirsdavo praėjimus [į savo kraštą]. Įvairiose vietose jie taip pat įkaldavo kuolus, o paskui su visomis šeimomis pasitraukdavo į miško tankmę, į mažas salas, apsuptas pelkių.“ Strabo: The Geography, išvertė H. C. Hamilton & W. Falconer, London: George Bell & Sons, 1903.

Straipsniai / Articles

39

VÁCLAV BLAŽEK

SĄSAJA TARP *i̯uHr–/*i̯euHr– IR *uH₁r–/*u̯eH₁r– „VANDUO“?

7. Pagrįstai galima klausti, ar esama kokio nors ryšio tarp anksčiau aptarto *iuHr–/*ieuHr– ir indoeuropiečių *uHr–/*ueH₁r– „vanduo“^¹⁰.

7.1. Petit rekonstrukcija *H₁euHr– (§1.4.3.) tikriausiai dera ir su baltų *jūr– „jūra“, ir su indoeuropiečių *uH₁r–/*ueH₁r– „vanduo“, jei šios formos interpretuojamos kaip *H₁uH₁r–/*H₁ueH₁r–, tačiau ne su armėnų jōwr „vanduo“ (§4.2.1.).

7.2. Išeitis galėtų būti *iuHr–/*ieuHr– analizuoti kaip junginį, sudarytą iš *iu–/*ieu– + *uH₁r–. Pirmasis komponentas, atrodo, susijęs su viena iš dviejų homoniminių šaknų:

7.2.1. *ieu– (< *H₁i̯-eu–^¹¹ – žr. EWAI II 420) „judėti“ > hotanų sakų gyūna–, jūna– „judėjimas, eisena; kartai“, puštūnų yun, dgs. yānə „judėjimas, eisena, žingsnis“, be to, avestų yaona–, jei jis reiškė „kelias“, o ne tradiciškai verčiamą „vieta“, ir vedų yóni–, jei jis reiškė „maršrutas, buveinė“ (ESIJ 4: 94–95; NEVP 100; Bailey 1979: 112; Lubotsky 1988: 38).

7.2.2. *ieu– „atskirti“ > vedų yúcchati „laikosi atokiai, atsiskiria“, jung. ví yāvanta „atskirs“ ir kt., yutā-dveṣas– „išvaduotas nuo priešų“ (LIV 314; EWAI 2: 403–04; Turner 1966: #10442, 10497; MW 848, 852–53); jaunosios avestų kalbos yūtā– „atskirtas“; vidurinės persų kalbos: manichėjų jwd̄y, budistų ywdt „atskirtas, padalytas“, partų ywd „atskiras (nuo); be“; šiuolaikinės persų kalbos jūdā, balučių jītā, zazakių jīyā, Qohrudi yadā „atskiras“; puštūnų byal „atskiras, kitoks, atskirai“ ir kt. (Cheung 2007: 215–16).

7.2.3. Egzistuoja specifinis indoira­nėnų terminas *iau(i)iā–, reiškiantis „vandentakį“, išlikęs vedų yāvyā– „upelis, upė, kanalas“ [RV 8.98.8], aškūnų yo „upeliukas“, kati yū id. ir kt.; senosios persų kalbos yau̯viyā– „kanalas“, zoroastrų pahlavi ywd /jōy/, šiuolaikinės persų kalbos jō(i) id., paračių žī „upeliukas“ (EWAI 2: 405; ESIJ 4: 118–19; Turner 1966: #10442). Vandentakiai judėjo, kaip, pavyzdžiui, minėjo Bailey (1979: 112) (plg. §7.2.1.), tačiau jie taip pat gali skirti savo krantus, kaip, pavyzdžiui, siūlė Turner (1966: #10442) (plg. §7.2.2.). Tą patį galima pasakyti ir apie jūrą. Todėl hipotetinis junginys

^¹⁰ vedų vār–, jaunosios avestų kalbos vāra– „lietus“; kijeiforminio luvų rašto wā́rsa „vanduo“; lotynų ūrinārī „panirti“, senosios anglų kalbos wær „jūra“, senovės norvegų vá́ri „skystis, vanduo“, úr „drėgmė, šlapumas“; senosios prūsų kalbos wurs „tvenkinys“ ir kt. (NIL 715–17).

^¹¹ Forma *H₁ieu– reiškia šaknies *H₁ei̯– „eiti“ išplėtimą (LIV 232–233), kaip *sreu̯– „tekėti“ (LIV 588) ir *ser– > vedų sar– „bėgti, skubėti“, pali sarati „juda“; sogdų hrt „nuėjo“, kurdų har „eiti“ (EWAI 2: 705–706; Blažek 2018: 74–76).

40

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV

Baltų *jūrā-/- (i)jā̄- „jūra“ ir *jaurā-/- (i)jā̄- „šlapia dirva, pelkė, gilus vanduo“

*iu–/*ieu– + *uH₁r– gali būti interpretuojamas dvejopai: (i) „tekantis vanduo“; (ii) „vanduo, kuris skiria“.

7.2.4. Kyla klausimas, ar tas pats junginys taikytinas galų oronimui *Jurā?

7.2.4.1. Galbūt tai atrodo paradoksalu, tačiau junginys *iu–/*ieu– + *uH₁r–, turintis hipotetinę reikšmę „tekantis vanduo“, iš tiesų galėjo žymėti kalnus, nes būtent kalnuose yra upių ištakos. Slavų kalbų kraštuose yra keli kalnai, vadinami Tok, t. y. „upelis“. Panašią „vandens“ etimologiją galima pasiūlyti tokiems kalnams kaip Mons Abnоbae [Plinius Vyresnysis, Naturalis historiae 4.79], šiandien Schwarzwald, kur yra Dunojaus ištakos. Oronimas gali būti lotyniškas galų *moni̯os abnobi arba vėlesnio *abnobe „upių gausus kalnagūbris“ pritaikymas. Kitas pavyzdys galėtų būti mitinis avestų kalnas Harā–/Haraitī–, kurio aukščiausia viršūnė, pavadinta Hū̆kairiia–, yra deivės Arduui Sūrā Anāhita, valdančios visus vandenis, buveinė [Yašt 5.121; 10.50; 10.88; 12.23–25] (Blažek & Šefčík 2011: 239–49). Juros kalnuose yra kelių upių, priklausančių Ronos ir Reino baseinams, ištakos: Ain (→ Rhône), Allaine (→ Doubs → Rhône), Birs (→ Rhine), Doubs (→ Saône → Rhône), Loue (→ Doubs → Rhône), Orbe (→ Thielle → Rhine), Seille (→ Saône → Rhône), Venoge (→ Lake Geneva → Rhône).

7.2.4.2. Antroji semantinė interpretacija, „vanduo, kuris skiria“, akivaizdžiai netaikytina kalnams. Tačiau turime modifikuotą junginį *iu–/*ieu– + *H₂(o)r–, kurio antrąjį dėmenį galima identifikuoti kontinentinėje keltų kalboje: cisalpinų galų *orom-bouui *{of} mountains-dwellers^¹², rekonstruotą remiantis įvairiais lotynų kalbos kilmininko daugiskaitos variantais: Oromobiorum / Orumboviorum / Orumbioiorum / Oromobiorum (Meid 1996: 13); keltiberų [Peñalba de Villastar] *oros- (s kamienas) junginyje eni.orosei̯ on/

¹² Žr. Plinijaus pateiktą interpretaciją, Naturalis historiae 3.124–125: oromobiorum stirpis esse comum atque bergomum et licini forum aliquotque circa populos auctor est cato, sed originem gentis ignorare se fatetur, quam docet cornelius alexander ortam a graecia interpretatione etiam nominis vitam in montibus degentium. in hoc situ interiit oppidum oromobiorum parra, unde bergomates cato dixit ortos, etiamnum prodente se altius quam fortunatius situm. „Iš Katono taip pat sužinome, kad Komas, Bergomas ir Licinijaus forumas bei kai kurios aplinkinės tautos kilo iš Orombouii, tačiau jis pripažįsta nežinąs tos tautos kilmės. Vis dėlto Kornelijus Aleksandras praneša, kad jie kilę iš Graikijos, jų vardą aiškindamas kaip „gyvenantys kalnuose“. Šiame regione išnyko Parra, Orombouii miestas, iš kurio, pasak Katono, kilo Bergomo gyventojai; jo vieta ir dabar rodo, kad miestas buvo įsikūręs aukščiau, nei buvo derlinga.“ Plinijus Vyresnysis: The Natural History, išvertė John Bostock & H.T. Riley, London: Taylor & Francis, 1855.

Straipsniai / Articles

41

VÁCLAV BLAŽEK

kalne“, t. y. „montanus“, kaip dievo Lugu epitetas (Meid 1996: 13). Su tuo gali būti susijęs salų keltų žodis, reiškiantis „riba, sienos“: vidurio airių or m. „riba, siena, kraštas“ (DIL O–149); senosios valų kalbos (IX a.) or, dabartinės valų kalbos ŏr „riba, siena, pakrantė, pakraštys, skardis, kraštas, briauna, krantas“ (GPC), kornų or f., dgs. oryon, senosios bretonų kalbos orion gl. „oram“, vidurio bretonų euryen „fontano kraštas“ (LEIA II 26; Pedersen I: 207; II: 51). Už keltų kalbų ribų atitikmenys, pavyzdžiui, yra graikų ὄρος „kalnas, aukštuma“ [Il. 14.227; Od. 5.279], ὀρέστερος „gyvenantis kalnuose, sudarytas iš kalnų“ [Il. 22.93; Od. 10.212]; hetitų haršar/haršn- „galva, asmuo, priekis, pradžia“ < *H₃ersr̥, gen. *H₃r̥snós (Kloekhorst 2008: 314–315); senosios avestų kalbos arašūua-, vedų r̥ṣvā- „aukštas“ (EWAI 1: 262). Tokiu atveju junginys *iu–/*ieu– + *H₃(o)r– + coll. *–eH₂ > galų *Jūrā reikštų *„skiriančius kalnus“, tikriausiai turint omenyje ir jų šlaitus, ir miškus.

IŠVADOS

8. Ankstesnės dalinės analizės leidžia suformuluoti šias išvadas:

8.1. Baltų kalbose randame du beveik sinonimiškus žodžius, reiškiančius „jūrą“: *jūra–, *jūr(i)ia– taip pat „jūra“ ir *mar(i)iā– „jūra, įlanka, lagūna“. Jei pastarasis terminas reiškė „seklią jūrą“¹³, pirmasis iš pradžių turėjo reikšti „gilią jūrą“.

8.2. Lietuvių v̥rddhi darinys jáura, jáurė, jáuris „šlapia, sunki, nederlinga dirva; molinga dirva“, jáura arba jáuras „pelkė, gilus vanduo“ gali būti semantiškai siejamas su baltų bendrybe *jūr- „jūra“ per reikšmę „gilus vanduo“, atsižvelgiant į tradicinį pelkių kaip bedugnių suvokimą.

8.3. Hidronimai Jura (Narevo baseinas) ir Jurin (Okos baseinas) yra toli nuo bet kokios jūros, todėl jų pirminės reikšmės turėtų būti „gilus (vanduo)“ arba „pelkėtas“. Tą patį galima pasiūlyti ir toponimui Ἰούρουνον, kurį Ptolemėjas nurodė į pietus nuo Baltijos jūros pakrantės. Galbūt juo buvo žymima a

¹³ Iš pradžių „jūra“ apskritai, plačiai paplitusi „senosios Europos“ regione: lotynų mare „jūra (jūros vanduo)“; galų more „mare“ [Vienos žodynėlis], senosios airių kalbos muir, valų mōr „jūra“; gotų marei „jūra“, mari-saiws „ežeras“, senosios norvegų kalbos marr „jūra“, senosios aukštosios vokiečių kalbos mari, meri „jūra, ežeras“; senosios bažnytinės slavų kalbos morje „jūra“. Pirminę reikšmę „jūra“ baltų kalbose patvirtina baltų skolininys baltų–suomių kalbose *mere „jūra“, aptartas pirmiau (§1). Už šios srities ribų esama ne tokių patikimų atitikmenų, kurių semantika gana skirtinga: hetitų marmar(a)-, mammara- „vandens prisigėręs miškas, apaugusi pelkė, šlapynė, klampynė, viržynas, bala“ (Puhvel 2004: 79–80); armėnų mawr „pelkė“ (*mamr- <?*mar mr-, nors alternatyviai jis galėtų būti siejamas su lietuvių máuras „dumblas, srutos, purvas“ ir kt. – žr. Džaukjan, Saradževa, Arutjunjan 1983: 128); osetinų mal „stovintis vanduo“ < *māria– (Gamkrelidze, Ivanov 1984: 673, 943).

42

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV

Baltų *jūrā–/–(i)iā̄- „jūra“ ir *jaurā–/–(i)iā̄- „šlapia dirva, pelkė, gilus vanduo“

kaimas prie kokio nors gilaus Kašubų ežeryno ežero (Pojezierze Kaszubskie), pvz., Jezioro Wdzydze: 14,55 km²; 69,5 m; arba Drawsko ežeryne (Pojezierze Drawsko), pvz., Jezioro Drawsko: 19,56 km²; 79,7 m.

8.4. Jei finų-permų *jürs „gili vieta vandenyje“ ir finų-volgų *järwä „ežeras“ atitinkamai yra baltų *jūrā–/–(i)iā̄ „jūra“ ir *jaurā–/–(i)iā̄- „pelkė, gilus vanduo“ adaptacijos, jie gali atspindėti pirmines reikšmes, galbūt atitinkamai „gilus vanduo“ apskritai ir „gilaus vandens telkinys“.

8.5. Hipotetinis priešbaltų *jūr- „gilus vanduo“ dera su armėnų յowr „vanduo“ ir graikų Εὔρος „{pietryčių vėjo} dievas“. Jų bendra proforma, Irslingerio teigimu, veikiausiai buvo *iuHr-/ *ieuHr, o ne Petit *H₁euHr ar Derkseno *eu’r.

8.6. Abu Plinijaus užrašyti hidronimai iš Rytų Trakijos, Juras ir Zyras, galėtų būti susiję, jei jais vadintos gilios arba pelkėtos upės.

8.7. Oronimas Jura žymi kalnus, kuriems būdingas labai status šlaitas Ženevos ežero link. Todėl visai tikėtina, kad jis yra tos pačios kilmės. Reikšmių „gilus“ ir „aukštas“ sąsaja aptariama §6.1.2. Adams (2013: 296) priduria: „tai, kas žiūrint iš viršaus yra gilu, žiūrint iš apačios gali būti laikoma aukšta“.

8.8. Į teisėtą klausimą, ar *iuHr–/*ieuHr– yra senas junginys, sudarytas iš *uH₁r- „vanduo“, galima atsakyti teigiamai, jei pirmasis dėmuo tapatinamas su veiksmažodžiu *ieu– (i) „judėti“ arba (ii) „atsiskirti“. „Judančio vandens“ samprata taikytina jūroms, upėms ir net kalnams, jei juose yra upių ištakos. Alternatyvi „atsiskiriančio vandens“ samprata taip pat taikytina jūroms ir upėms, bet tikriausiai ne kalnams. Jura kalnų, tikriausiai atspindinčių protokeltų *jūrā, atveju galėjo būti vartojamas alternatyvus junginys *iu–/*ieu– + *H₃(o)r- + *–eH₂– „*kalnai, kurie skiria“. Būtina pabrėžti, kad junginio priėmimas su viena iš šių semantinių interpretacijų daro nereikšmingus pirmiau (§6.1.2.) aptartus svarstymus apie „gilus“ ir „aukštas“.

BIBLIOGRAPHY

ALEW – Altlitauisches etymologisches Wörterbuch 1: A–M, 2: N–Ž, unter der Leitung von W. Hock und der Mitarbeit von E. J. Bukevčiūtė und Ch. Schiller bearbeiten von R. Fecht, A. H. Feulner, E. Hill und D. S. Wodtko, 3: Verzeichnisse und Indices, unter der Leitung von W. Hock und der Mitarbeit vieler anderer bearbeiten von R. Fecht, Hamburg: Baar, 2015.

Bailey Harold W. 1979: Dictionary of Khotan Saka, Cambridge: University Press.

Straipsniai / Articles

43

VÁCLAV BLAŽEK

Bammesberger Alfred 1970: Litauisch lapė und lateinisch zolpēs. – Donum Balticum: To Professor Christian S. Stang on the occasion of his seventieth birthday, 15 March 1970, ed. V. Rūke–Draviņa, Stockholm: Almqvist & Wiksell, 38–43.

Beekes Robert S. P. 2010: Etymological Dictionary of Greek 1–2, Leiden, Boston: Brill.

Bednarczuk Leszek 1976: Zapożyczenia ugrofińskie w językach bałtosłowiańskich. – Acta Baltico-Slavica 9, 39–63.

Billy Pierre-Henry 1993: Thesaurus Linguae Gallicae, Hildesheim, Zürich, New York: Olms & Weidmann.

Blažek Václav, Šefčík Ondřej 2011: Oronyms derived from water? – Mons Abnobae and Haraiti. Historische Sprachforschung 124, 239–249.

Blažek Václav 2018: K pramenům řek indoevropských. – Vesper Slavicus. Sborník k nedožitým devadesátinám prof. Radoslava Večerky, ed. P. Malčík, Praha: Nakladatelství Lidové noviny, 58–80.

Būga Kazimieras 1959: Rinktiniai raštai 2, ed. Z. Zinkevičius, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

Cheung Johnny 2007: Etymological Dictionary of the Iranian Verb, Leiden, Boston: Brill.

Curtius Georg 1879: Grundzüge der griechischen Etymologie 5. unter mitwirkung von E. Windisch umgearb. aufl., Leipzig: Teubner.

Darms Georges 1978: Schwäher und Schwager, Hahn und Huhn: die Vṛddhi-Ableitung im Germanischen, München: Kitzinger.

Delamarre Xavier 2018: Dictionnaire de la langue gauloise. Une approche linguistique du vieux celtique continental, Paris: Éditions Errance.

Derksen Rick 2015: Etymological Dictionary of the Inherited Baltic Lexicon, Leiden, Boston: Brill.

Detschew Dimiter 1957: Die thrakischen Sprachreste, Wien: Rohrer.

DIL – Dictionary of the Irish Language. Based mainly on Old and Middle Irish Materials (Compact Edition), ed. E. G. Quin et al., Dublin: Royal Irish Academy, 1998.

Douglas Q. Adams 2013: A Dictionary of Tocharian B 1–2, Revised and Greatly Enlarged Edition, Amsterdam, New York: Rodopi.

Duridanov Ivan 1969: Thrakisch-dakische Studien. 1. Teil: Die thrakischund dakisch-baltischen Sprachbeziehungen. – Balkansko ezikoznanie 13/2, 1–104.

44

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV

Baltic *jūrā-/-(i)iā- ‘sea’ & *jaurā-/-(i)iā- ‘wet soil, bog, deep water’

Džaukjan Gevork B. 1967: Oč­erki po istorii dopis’mennogo perioda armjanskogo jazyka, Erevan: Izdatel’stvo Akademii nauk Armjanskoj SSR.

Džaukjan Gevork B., Saradževa Lûdviga A., Arutjunjan Covinar R. (eds.) 1983: Oč­erki po sravnitel’noj leksikologii armjanskogo jazyka, Erevan: Izdatel’stvo Akademii nauk Armjanskoj SSR.

ESIJ – Rastorgueva Vera S., Ėdel’man Dž. I. 2000–2011: Ėtimologičeskij slovar’ iranskix jazykov 1–4, Moskva: “Vostočnaja literatura”.

ESJS – Etymologický slovník jazyka staroslověnského 5, ed. E. Havlová, Praha: Academia, 1995.

EWAI – Mayrhofer Manfred 1986–2001: Etymologisches Wörterbuch des Altindoarischen 1–3, Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag.

FEW – Walther von Wartburg et al. 1928–2003: Französischen etymologisches Wörterbuch: eine Darstellung des galloromanischen Sprachschatzes, Basel: Helbing & Lichtenhahn; Zbinden, Paris: H. Champion; Genève: Slatkine. Available at: https://apps.atilf.fr/lecteurFEW/index.php/page/view.

Fraenkel Ernst 1962–1965: Litauisches etymologisches Wörterbuch 2 Bde. (Indogermanische Bibliothek: 2. Reihe Wörterbücher), Heidelberg, Göttingen: Carl Winter Universitätsverlag, Vandhoeck & Ruprecht.

Gamkrelidze Tamaz V., Ivanov Vjačeslav V. 1984: Indoevropejskij jazyk i indoevropejcy. Rekonstrukcija i istoriko-tipologičeskij analiz prajazyka i protokul’tury, Tbilisi: Izdatel’stvo Tbilisskogo universiteta.

Georgiev Vladimir I. 1977: Trakite i texnijat ezik, Sofija: Izdatelstvo na Bălgarskata akademija na naukite.

GPC – Geiriadur Prifysgol Cymru. Available at: https://welsh-dictionary.ac.uk.

Greule Albrecht 2014: Deutsches Gewässernamenbuch. Etymologie der Gewässernamen und der dazugehörigen Gebiets-, Siedlungsund Flurnamen, Berlin, unter Mitarbeit von S. Hackl-Rößler, Boston: de Gruyter.

Hamp Eric P. 1972: Keltic dubro- ‘water’: the story of a lexeme. – Studies in Linguistics in honor of George L. Trager, ed. M. E. Smith, Hague, Paris: Mouton, 233–237.

Janakieva Svetlana 2009: Trakijskata xidronimija, Sofija: Akademično izdatelstvo “Prof. Marin Drinov”.

Kaibel Georg 1885: Antike Windrosen. – Hermes: Zeitschrift für klassische Philologie 20/4, 579–624.

Straipsniai / Articles

45

VÁCLAV BLAŽEK

Kloekhorst Alwin 2008: Etymological Dictionary of the Hittite Inherited Lexicon, Leiden, Boston: Brill.

LEIA II – Lexique étymologique de l’irlandais ancien 2: M–P, par J. Vendryès, Dublin: Dublin Institute for Advanced Studies, 1960.

Lejeune Michel 1972: Phonétique historique du mycénien et du grec ancien, Paris: Klincksieck.

LIV – Helmut Rix, Martin Kümmel, Thomas Zehnder, Reiner Lipp, Brigitte Schirmer 2001: Lexikon der indogermanischen Verben. Die Wurzeln und ihre Primärstammbildungen, Wiesbaden: Reichert.

LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas, vols. I–XX, Vilnius: Mokslas, 1941–2002.

Lubotsky Alexander M. 1988: The System of Nominal Accentuation in Sanskrit and Proto-Indo-European, Leiden, New York, Köbenhavn, Köln: Brill.

Matasović Ranko 2009: Etymological Dictionary of Proto-Celtic, Leiden, Boston: Brill.

Mažiulis Vytautas 1981: Prūsų kalbos paminklai 2, Vilnius: Mokslas.

Mažiulis Vytautas 2013: Prūsų kalbos etimologijos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.

ME – Mühlenbach Karlis, Endzelin Janis 1923–1932: Lettisch-deutsches Wörterbuch IV. Band, Riga: Herausgegeben vom lettischen Kulturfonds.

Meid Wolfgang 1996: Kleine keltiberische Sprachdenkmäler, Innsbruck: Innsbrucker Beiträge zur Sprachwissenschaft, Vorträge und Kleinere Schriften 64.

Meillet Antoine 1936: Esquise d’une grammaire comparée de l’arménien classique, Vienne: Imprimerie des P. P. Mekhitharistes.

Melchert H. Craig 1993: Cuneiform Luvian Lexicon, Chapell Hill, N. C.: self-published.

MW – Monier-Williams Sir Monier 1899 (reprint 1993): A Sanskrit-English Dictionary, Delhi: Motilal Banarsidass. Available at: http://www.sanskrit-lexicon.uni-koeln.de/cgi-bin/tamil/recherche.

NEVP – Morgenstjerne Georg 2003: A New Etymological Vocabulary of Pashto, ed. J. Elfenbein, D. N. MacKenzie, N. Sims-Williams, Wiesbaden: Reichert.

NIL – Wodtko Dagmar S., Irslinger Britta, Schneider Carolin 2008: Nomina im Indogermanischen Lexikon. (Indogermanische Bibliothek, Reihe 2: Wörterbücher), Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag.

46

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV

Baltic *jūrā-/-(i)iā̄- ‘sea’ & *jaurā-/-(i)iā̄- ‘wet soil, bog, deep water’

Nobbe C. F. A. (ed.) 1966: Claudii Ptolemaei Geographia, Hildesheim: Olms.

Olsen Birgit A. 1999: The Noun in Biblical Armenian. Origin and Word-Formation, Berlin, New York: de Gruyter Mouton.

Orel Vladimir 1998: Albanian Etymological Dictionary, Leiden, Boston, Köln: Brill.

Otkupščikov Jurij V. 2004: Drevnjaja gidronimija v bassejne Oki. – Balto-slavjanskie issledovanija 16, 83–114.

Pedersen Holger 1909–1913: Vergleichende Grammatik der keltischen Sprachen, 2 vols: I. Einleitung und Lautlehre, II. Bedeutungslehre (Wortlehre), Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht.

Petit Daniel 2010: Untersuchungen zu den baltischen Sprachen, Leiden, Boston: Brill.

Przybytek Rozalia 1993: Ortsnamen baltischer Herkunft im südlichen Teil Ostpreußens, Stuttgart: Steiner.

Puhvel Jaan 2004: Hittite Etymological Dictionary, vol. 6: Words beginning with M, Berlin, New York: de Gruyter Mouton.

Rejzek Jiří 2015: Etymologický slovník, 3. (2. přeprac. a rozšíř.), Praha: Leda.

Rozwadowski Jan 1948: Studia nad nazwami wód słowiańskich, Kraków: Nakładem polskiej Akademii umietności.

Schmidt Rüdiger 1981: Grammatik des Klassisch-Armenischen mit sprachvergleichenden Erläuterungen, Innsbruck: Institut für Sprachwissenschaft der Universität Innsbruck (Innsbrucker Beiträge zur Sprachwissenschaft, Bd. 32).

Schwyzer Eduard 1939: Griechische Grammatik auf der Grundlage von Karl Brugmanns Griechischer Grammatik, 1. Band, München: Beck.

SKES – Suomen kielen etymologinen sanakirja, ed. Y. H. Toivonen et al., Helsinki: Suomalais-Ugrilainen seura, 1955–1981.

Smoczyński Wojciech 2018: Lithuanian Etymological Dictionary, ed. A. Holvoet, S. Young, assist. W. Browne, Berlin, Bern, Bruxelles, New York, Oxford, Warszawa, Wien: Peter Lang.

Solta Georg R. 1960: Die Stellung des Armenischen im Kreise der indogermanischen Sprachen, Wien: Mechitharisten-Buchdruckerei.

Starke Frank 1990: Untersuchung zur Stammbildung des keilschrift-luwischen Nomens, Wiesbaden: Harrassowitz.

Thomsen Vilhelm 1890: Beröringer mellem de finske og de baltiske (litauisk-lettiske) Sprog, Kobenhavn: Dreyer.

Straipsniai / Articles

47

VÁCLAV BLAŽEK

Tomaschek Wilhelm 1894: Die alten Thraker: eine ethnologische Untersuchung II: Die Sprachreste 2: Personen und Ortsnamen. – Sitzungsberichte der Philosophisch-historischen Classe der Kaiserlichen Akademie der Wissenschaften 131.1, Wien: Österreichischen Akademie der Wissenschaften, 1–103.

Toporov Vladimir N. 1975–1980: Prusskij jazyk: slovar’ (A–D), (I–K), Moskva: Nauka.

Trautmann Reinhold 1910: Die altpreussischen Sprachdenkmäler, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht.

Turner Ralph L. 1966: A Comparative Dictionary of the Indo-Aryan Languages, Oxford: University Press.

Udolph Jürgen 1990: Die Stellung der Gewässernamen Polens innerhalb der alteuropäischen Hydronymie, Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag.

UEW – Uralisches etymologisches Wörterbuch, ed. K. Rédei, Budapest: Akadémiai Kiadó, 1986–1988.

Vanagas Aleksandras 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas.

Vries Jan de 1962: Altnordisches etymologisches Wörterbuch, Leiden: Brill.

Wachter Rudolf 1987: Altl ateinische Inschriften. Sprachliche und epigrafische Untersuchungen zu den Dokumenten bis etwa 150 v. Chr., Bern, Frankfurt am Main, New York, Paris: Lang.

Walde Alois, Hofmann J. B. 1954: Lateinisches etymologisches Wörterbuch, vol. 2, Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag.

Winkler Gerhard 1988: C. Plinii Secundi Historiae Naturalis, Libri III/IV, Darmstadt: Wissenschaftliche Buchgesellschaft.

Acknowledgement

The present study was prepared thanks to the support of the Specific Research Fund of Masaryk University, Nr. 2817. I am grateful to John D. Bengtson and Stefan Zimmer for their comments and correction of English. My thanks also belong to Alexander Nikolaev for his mention of the Greek data and to two anonymous referees for their useful comments.

48

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV

Baltic *jūrā–/(i)ijā– ‘sea’ & *jaurā–/(i)ijā– ‘wet soil, bog, deep water’

Baltų *jūrā–/(i)ijā– ‘jūrą’ ir *jaurā–/(i)ijā– ‘šlapias dirvožemis, pelkė, gilus vanduo’

SANTRAUKA

Straipsnyje analizuojama proto-baltų šaknis *jūr-. Ji paliudyta lietuvių kalbos žodyje jūra f., pl. jūros; var. jūria f., pl. jūrios ir jūrė f., pl. jūrės ir lat. jūra arba jūra ‘jūra; didelis vandens telkinys; ežeras’, dial. jūre, jūris (ME II 122), kuršininkų jūr(e) f. ‘jūra’. Šios formos atitinkamai gali būti sietinos su proto baltų *jūra–, *jūria–, *jūri̯ā–. S. prūsų lurīay [Elbingo žodynas 66: ‘Mer’] = nom. pl. *jur’ai ir iurin [Enchiridion] ‘jūra’ = acc. sg. *jur’an atspindi protobaltišką formą *jūriā–. Nagrinėjamajai šakniai giminiški ir liet. jūra, jūrė, jūris ‘šlapia, sunki, nederlinga dirva; dirvožemis su moliu’, jūra arba jūrās ‘pelkė, gilus vanduo’, būdvardis jūrus ‘pelkėtas’, atspindintys šaknies *jūr– vṛddhi– darybos tipą *jaur–su panašiais vardžodominiais plėtiniais. Nagrinėjamasis žodis yra gana plačiai paliudytas Lietuvos ir Latvijos hidronimijoje, taip pat ir už rytinio Baltijos regiono teritorijos ribų, pavyzdžiui, Jura (Narevo intakas, pirmasis paminėjimas 1426 m.) ir Jurin (dvi griovos Maskvos upės baseine), pastarasis atitinka liet. jaurýnas ‘pelkėta vieta’. Pirmasis rašytinis galimai baltiškos šaknies *jūro darinio paminėjimas gali būti atpažįstamas vv. ‘loúrquovov’, lokalizuojamo į vakarus nuo Vistula upės žiočių ir į rytus nuo Viadua upės žiočių, kuris fiksuotas vadinamame Ptolemajaus Geografijos rankraštyje Rt [2.11.27.] (II a.). Abu baltų variantus *jūr– & *jaur– pasiskolino Permės finai – *jürs ‘gili vieta vandenyje’ ir Volgos finai – *järwä ‘ežeras’. Kitose indoeuropiečių kalbose patikimai paliudytas tik vienas gimin iškas žodis – armėnų jowr ‘vanduo’. Esama galimybės jį sieti su s. graikų Εὔρος ‘Pietryčių vėjo {dievas}’. Šiuo atveju galima rekonstruoti bendras protoformas *iuHr– ir *ieuHr–. Pateikiamos ir dvi perspektyvios Plinijaus Vyresniojo iš istorinės Trakijos užrašytos hidroniminės paralelės: Zyras, galbūt dabartinė Batovska reka Dobrudžoje, ir Iuras, dabar galbūt upė Karaagač (Pietų Bulgarija). Problemiškesnis siejimas su galų oronimu Mons Iura. Siūlomas naujas etimologinis sprendimas – formą *iuHr–/*ieuHr– galima analizuoti kaip seną junginį, sudarytą iš *ieu– (i) ‘judėti’ arba (ii) ‘atskirti’ ir *uHr̥– ‘vanduo’.

Įteikta 2021 m. kovo 15 d.

VÁCLAV BLAŽEK

Department of Linguistics and Baltic Studies Masaryk University Nováka 1, CZ–60200 Brno [email protected]

Straipsniai / Articles

49