Л И Е Т У В И У Т Е Р М И Н О Л О Г И Я

Л И Е Т У В О С Т С Р М О К С Л У А К А Д Е М И Ј А

E. GRINAVJACKIENĖ, J. F. MACKEVIČIUS, E. M. ROMANOVIČ, E. I. ČEBERUK

BUITINĖ LIETUVIŠKOS KILMĖS LEKSIKA VAKARŲ BALTARUSIJOJE

BSSR teritorijoje surinkti dialektiniai duomenys vietovėse, kuriose per daugelį amžių kontaktavo baltų ir slavų kalbos, turi didelę pažintinę reikšmę. Šių duomenų analizė ir palyginimas su atitinkamais kitų baltarusių ir lietuvių šnektų faktais leidžia išsamiau atskleisti abipusės lietuvių ir baltarusių kalbų įtakos vaizdą, išryškinti naujus, dar nepakankamai ištirtus šios įtakos aspektus, jos raiškos formas ir aktyvumo laipsnį. Naujausios medžiagos pasitelkimas daugeliu atvejų nušviečia bendruosius baltų ir slavų problemos tyrimus, plečia istorinių-lingvistinių ir etnogenetinių tyrimų apimtį bei diapazoną.

Gardino ir Minsko sritys BSSR kaip tik yra viena iš tokių arealų, kuriuose slavų kalbos sluoksnyje baltų substratas juntamas labiausiai.

Šiame tyrime naudojami kalbiniai duomenys, kuriuos 1972–1973 metais surinkome Gardino ir Minsko sričių šiaurės vakaruose (Iviečio, Varanavo, Ašmenos ir Vileikos rajonuose).

Kalbinių duomenų analizė leidžia teigti, kad čia vartojamų baltarusių liaudies šnektų leksinėse, gramatinėse, o iš dalies ir fonetinėse sistemose aiškiai išryškėja siauros arba ribotos vartojimo srities lietuviškos kilmės mikrostruktūros, lemiančios vietinį šių šnektų koloritą. Ypač ryškiai jos atsiskleidžia žodyne.

Atrenkant ir apibūdinant šio arealo baltarusių buitinę lietuviškos kilmės leksiką, svarbiausią vaidmenį atliko lingvistinės geografijos kriterijus, paprastai taikomas kartu su fonetiniu, žodžių darybos ir semantiniu kriterijais.

Tiriamoji dialektinė leksika straipsnyje pateikiama abėcėlės tvarka, nurodant kiekvienos leksemos reikšmę. Be to, kiekviena leksema iliustruojama vienu ar keliais sakiniais iš lauko užrašų. Gyvenviečių, iš kurių pateikiama iliustracinė medžiaga, pavadinimams vartojamos atitinkamos santrumpos (Гр=Graužaičiai, Ašmenos r., Ж=Žiliai, Iviečio r., С=Solonojė, Vileikos r., СС=Senoji Smilginė, Varanavo r.). Po iliustracinės medžiagos

11*

163

pateikiami fonetiškai, gramatiškai ir semantiškai galimi lietuviški (retais atvejais latviški ir prūsiški) jų atitikmenys (jei lietuviško atitikmens reikšmė sutampa su baltarusiškuoju, ji pakartotinai nenurodoma).

Kai kuriais atvejais straipsnyje persvarstoma esama vienos ar kitos leksemos etimologija ir siūloma nauja.

абрымзацца r. „atsiplauti“: абрымзалася спаніца S. Greičiausiai žodžio šaknis giminiška брынд-, žr. брынд(-а, -аць, -ацца ir kt.). Šis šaknies variantas, tikėtina, susidarė dėl jos vartojimo srities susiaurėjimo, palaipsniui temstant semantikai.

абрындацца „sušlapti, išsipurvinti purvu“: абрындалася да фартуха, уся прамокла SS, plg. liet. apsibrindoti (ta pačia reikšme), žr. брынд(-а, -аць, -ацца).

абрызгацца „apsidėvėti, nusilupti“: абрызгаўся падал, трэба падшыць B, plg. liet. apibrigzti, žr. брызга́ць.

абцу́рыць „apipilti, apšlapinti“: абцу́рыў мяне дощч SS, plg. liet. apšiūrinti, plg. latv. čurēt (МЕ I 422).

адвайца̄ць „išplūsti“: адвайца̄ць я́н¹ трэба Гр; адвайца̄ў яё добра Ж, žr. вайцаць.

аджа́рыць „mušti (paprastai rykšte)“: аджа́рыла ма́тка Янцкі, што хадзіў у кусты; аджа́рыў дзяцей скараём SS, plg. liet. žārinti „mušti, valgyti, vaikščioti“, nu-žārinti „išperti“, žarūnas „krūmynas“, taip pat plg. žāras „rykštė, šaka“, taip pat LEW 1290. Mūsų nuomone, аджа́рыць semantinis ryšys su žāras yra visiškai įmanomas, tačiau straipsnio autoriai neatmeta galimybės laikyti jį giminišku ir su slavų жа́рить.

адлі́на „atlydys“: мáкci ве́цер падаўся, бу́дзе адлі́на ў; на адлі́ну маладзік праста́еца Ž, plg. liet. atlydà, atlėgà, atlaigà (СЛЯ I 391, 395, 397, LEW 350). Šio žodžio formos адлі́га, адле́га laikomos baltarusių literatūrinės kalbos norma (БСЛ 59).

адсці́ра menk. „atsiskyrėlis (apie žmogų)“: ён такі́ адсці́ра — жыве адзін Ž, plg. liet. ātstiras „viską darantis priešingai“.

адсці́рлівы menk. „vengiantis žmonių (apie žmogų)“: наш Юзюк на дзе́ўкі не па́ча — такі́ адсці́рлівы Ž < адсці́ра (žr.) + -лівы.

аксны́ „plunksnų kelmeliai“: аксны́ растуць у курэй Gr; адны аксны́ ў курцы, пе́р’яў німа́ Ž, plg. šios šaknies variantus kituose baltarusių dialektuose: асны, аксне́, асце́нцы (Араш 1971 90), аксне́ „ašakos“ (Сцяшк 26). Tikėtina, kad žodis kilęs iš liet. akstinai „plunksnų kelmeliai“, dar plg. акцючкі.

акцючкі „ašakos“, pvz.: акцючкі ў ячменя SS, plg. liet. akščiukai.

а́мал „ant beržų augantis parazitas“ (Viscum album): а́мал расце́ на бярозе SS. Forma šis žodis bendras su liet. āmālas, latv. amuols, amuls, āmuls, āmals (МЕ I 70, LEW 9).

антара́плу́сцы „antrojo šukavimo pakulos“: антара́плу́сцы ля шэрэ́ка (pakulinio audeklo) SS, plg. liet. antarāpluostės (dial. antarāplūstės, uo > ū, Radunė) < āntaras „antras“ + plūostas „pluoštas“.

¹Baltarusių frikatyvinis garsas tekste žymimas lotyniška raide h.

164

а́палы „apvalus“: жырны ёйкі парсо́к, такі апалы Ж, plg. liet. āpalas, āpalias, apalùs (< āpvalas, āpvalias, apvalùs), latv. apals.

апі́кула menk. „tinginys, nerangus, bukas“ (apie žmogų, gyvūną): ах ты апі́кула — яно не пасúнеш: як пень — чы яно б’еш, чы не б’еш Гр; апі́кула — стаіць бокі выпе́клы² Ж, plg. liet. apíkula, arùkula: kulti „mušti“.

асцюкі „ašakos“: асцюкі коля́ць Гр; асцюкі трэба пойсаць Ж, plg. kitus šios šaknies variantus: асцю́к, аўсцю́к (Сцяшк 36, 37). Neabejotinai tai žodžio акцюкі (žr.) variantai.

арта́й „arėjas“: аста́ўся арта́й малы Гр; арта́й даглядаў вало́ў Ж; арта́й арэ́ канём С; арта́й арэ́ по́ле СС, plg. liet. artójas ir su lietuvių-lenkų ortai (Зд 345).

ару́д „aruodas“: у сві́рне ару́ды Гр; ару́д ля жыта Б; жыта ў ару́ды сыпа́лі С; жыта ў ару́дах СС, plg. ару́д, vartojamą ir kitose baltarusių, taip pat rusų tarmėse (С VIII 85, Урб 47, ВЯ 102, БЯ 42, Араш БЛ 27), liet. arjodas. Б Сл 98 žodį ару́д apibrėžia kaip regioninį; apie jo paplitimą baltarusių tarmėse nurodoma žemėlapiuose, pateiktuose Араш БЛ 33 ir ДС 113.

асві́р, асве́р(х) „šulinio svirtis“: асві́р tik sunkiasvoris; асве́рх – kuriuo semiamas vanduo; mūsų šulinys su асве́рам С. Pavadinimas асве́р vartojamas ir kitose baltarusių tarmėse (Сцяшк 33), taip pat Pskovo srities rusų tarmėse (Яз 78). Šaknis, tikėtina, sudaryta iš lietuvių svir- (: svirtis „šulinio svirtis“) su pridėtiniu pradžios a, kuris tarmėje dažnai pridedamas prie skolinių (plg. акі́ндар „nesantuokinis vaikas“ < iš vok. das Kind „vaikas“, die Kinder „vaikai“), taip pat žr. сві́рня.

асе́кля „asiūklis“: асе́кля ад ныркаў Ж; у жыве́ на́тта шмат асе́кляў Б, plg. liet. asiūkliai, taip pat lietuvių-lenkų osiekła, osiukła (Яз 98), žr. асю́клі.

асла́ 1. „grindys“ (moliu plūktos): бі́тая асла́ з глі́ны СС; 2. „krosnies padas“: у печа́з трэба аслу́ паправі́ць СС, plg. liet. aslà „grindys“ (moliu plūktos).

асю́клі „asiūklis“: асю́клі на ло́нках расту́ць СС, plg. liet. asiūkliai.

ато́сій, ато́сы „vežimo traukės“: ато́сіі жале́зныя кару́юць СС; да во́за наклада́лі но́выя ато́сы Ж; за колы задзе́юцца ато́сы С, plg. liet. atājijos: siēti „surišti, rišti“. Formą ато́са Урб 48 ir Сцяшк 36 nurodo ir kitose baltarusių tarmėse; variantus ото́с, ато́с Яз 83 konstatuoja Pskovo srities rusų tarmėse, o variantą otosa Зд 345 aptiko lenkų tarmėse prie Sejnų.

^² Čia ir kitais atvejais kai kuriose gyvenvietėse priebalsis х pasirenkamai tariamas kaip к (клен = хлеб, ката = хата).

^³ Tam tikrais atvejais Starųjų Smilginų kaimo tarmėje daiktavardžių gramatinė giminė, taip pat skaičius, neatitinka įprastų baltarusių kalbos normų.

165

atóžal, atóžalka, atóžalė „atžala, pomiškis“: atóžal xrúšy auga tik atóžaly – jaunas miškas СС; atóžalkės išsikerojo; atóžalė auga С, plg. liet. atãžalas: žélti „apželti, sudygti“. atóžalnink „jaunuolynas“ (apie krūmus): нлядзі – atóžalnink koks užaugo Гр, žr. atóžala.

ашакі „ašakos“: як зе́млім ячме́нь, ашакі астаючыя Gr. Žodis ашакі žinomas ir kituose baltarusių (taip pat rusų) šnektose (Urb 49, Jaz 79, Stiašk 39), plg. liet. ãšakos.

ашурці „pašiurpti, pasidaryti žąsies oda“: як мо́йны ве́цяр, ашурне чалаве́к Gr; ашурн я – зі́мна Ž, plg. liet. pašiurpti, žr. шурп (-а, -аты).

баланда 1. „daržovių sriuba, skystas viralas“: зава́рылі баланду́, і до́бра SS; 2. perkeltine reikšme „plepys“: ой баланда мужык: баландзіць і баландзіць – канца краю ні́ма B. Nurodytomis reikšmėmis баланда žinomas plačiau (Urb 49, Jaz 79). Žodis, tikėtina, kilęs iš liet. balánda „balanda“ (Chenopodium), vartojamo ir reikšmėmis „skystas viralas, balandų sriuba“ (Radunė), plg. dar C VIII 85.

баландзіць эксп. „plepėti“: баланда не́та: баландзіць і баландзіць се́дзячы, як у цябе́ цярплівасці хватае B; ай, баландзіць абы што S, plg. antrąją reikšmę баланда ir liet. balandiúoti „bildėti, triukšmauti, plepėti“. Kita vertus, neatmestina, kad žodis баландзіць priklauso prie garsų pamėgdžiojimo veiksmažodžių, tokių kaip balbatúoti, tabalúoti ir pan.

балту́шнік „kailiadirbys“: балту́шнік – што шкуру вырабляў Gr; да балту́шніка ску́ру панёс SS. Nurodyta reikšme žodis žinomas ir lenkų šnektose ties Seinais (Zd 336), plg. liet. baltùšnykas, baltùšniṅkas (< baltùšininkas), baltùšis „kailiadirbys“, „švarus, baltos odos“. Iš čia балту́шнік < bál tas + -ùšis + -ìnykas (-ininkas).

барыкулі 1. „barškuolės“ (Alectorolophus): барыкуле́ў набрала SS; прыпсе́лі барыкулі, трэба касіць се́на SS; 2. „varpeliai“: барыкулі – звано́чкі, што каню ве́шаюць SS, plg. liet. barškūliai: barškėti „skambėti, barškėti“.

басці́лая „valkata, klajoklė“: яна была прыеха́ўшая – такая басці́лая, патаску́ха S, plg. liet. bastýtis „bastytis, klajoti, klaidžioti“, bastūnas „klajūnas“.

бегу́н „užuolaidėlė“ (duryse): дзве́ры на бегуне́ варашча́юцца SS, plg. liet. bėgūnas. Kita vertus, žodis gali būti bendras baltų ir slavų kalboms, nes patys šaknys yra giminiškos nuo seno.

бе́рал „grūdai, neatskirti nuo pelų“: змало́й бе́рала, трэба пада́ць сві́ням SS, plg. liet. bėralas.

бе́рліца „grūdai, neatskirti nuo pelų“: з бе́рліцы хлеб пяклі, зёрны з мякі́най S; у хлеб дабавлялі мякіну і называлі бе́рліцей S, plg. бе́рал.

бі́здрыс „bekuodis“: кот бі́здрыс; бі́здрыс каро́ва – без хваста SS, plg. liet. bizdrỹs (Radunė), bizas (Jurbarkas), bizdris, biznis „trumpauodegis“, bizdūkas (Jurbarkas), bizdžiukas „žemo ūgio žmogus“, bizinti „trumpinti“.

бі́рбаты „bekuodis“: бі́рбатая каро́ва Gr. Žodis neabejotinai yra variantas ві́рбаты (žr.), nes šios vietovės vyresnės kartos žmonės taria ві́рбаты, o jaunesnės kartos – бі́рбаты. Variantas бі́р-

166

ба́мбы susidarė palaipsniui aptemstant žodžio вiрбáты. reikšmei.

блі́кшчук „žaibas“: адны блікшчукі С, plg. liet. dial. (Radūnė) blyksčiū-kai: blýkścioti „žybsėti, blizgėti“.

блі́нда, блі́ндзя „blindė, karklas“: miške stovi plika блі́нда, блі́ндзя — tokia karklų rūšis — dideliais lapais Гр; дзе́рава блі́ндзя найлепшае: plėšiasi iš вязны, kol dar nesušalo Ж; iš блі́ндзі piname krepšelius; блі́ндзя blizga СС, plg. liet. blinda, blindė, blindis. Блі́нда mūsų užfiksuota ir Lietuvos lenkų tarmėse, pvz.: blinda — miętko drzewo (Aukštadvaris, Trakų rajonas); блі́ндзя žinoma ir kitose baltarusių bei rusų tarmėse (С VIII 85, Урб. 50, БСС 387).

бо́нда 1. „apvalus duonos kepalas, miltinis kepinys, apvali bandelė“: купі́ла баба бо́нду хлеба Б; дзяцём па бо́ндзе далі С; 2. „bulvinis blynas ar plokštainis iš tarkuotų bulvių“, „bulvių ar miltų plokštainis su dilgėlių priemaiša“: бо́нды бульбяныя — як добра; пяклі бо́нды з крапівы пасля вайны, да не хватала крапівы Б; 3. „apvalus tešlos gabalėlis duonkubilyje raugui“: зрабіла бо́нду; бо́нду ў боршч апусцілі С; 4. „nedidelis dešros griežinėlis“: бо́нда — маленькая кілбаса С; 5. „samdinio vaišės atsiskaitant“: у бо́нду даюць кумпяк Гр; яму ў бо́нду даюць каўбасу, і ён ездзя дамой Б. бо́нда vartojama ir palyginamuosiuose posakiuose: якны (= kepenys) stori kaip бо́нды СС. Nurodytomis ir kitomis reikšmėmis žodis бо́нда žinomas plačiau (Араш 1969 133, Урб 50–1, С XII 9, БСС 385, Сцяшк 55, Араш БЛ 28, 33, taip pat ten pateiktas žemėlapis). Jį užfiksavome ir Lietuvos lenkų tarmėse, pvz.: napiekli wielką bondą; bondą upiekli tarkowaną; on bondą zjadł (Aukštadvaris). Jo paplitimo teritorija baltarusių tarmėse nurodyta ДС 105 ir pažymėta ten pat žemėlapyje Nr. 5. Žodis kilęs iš liet. bandà, vartojamo šešiomis panašiomis reikšmėmis (СЛЯ I 638).

бо́ндачка „apvali bandelė, paplotėlis“: дзяці пасхваталі ўсё бо́ндачкі СС; бо́ндачкі бульбяныя — што за яда́ Б, žr. бо́нда.

брадзіць „gaudyti žuvis“: пашоў брадзіць рыбу, а п’яўкі паўпіваліся ў сце́нны — свярбела многа часу С, plg. liet. bradyti, braidýti „bristi“ (СЛЯ I 983), taip pat plg. bradinėti, bradà, brádas „žvejyba“ (СЛЯ I 981–2), бро́дзень.

бра́згаць 1. „belsti, trankyti“: яму не це́рніца: бра́згая і бра́згая; гра́бель вісіць над сцяно́й і бра́згая СС; не бра́згай дзвярамі Б; 2. „judinti“: ве́цяр па ха́це бра́згая Гр; 3. „spragsėti“: воўк зуба́мі бра́згая СС; 4. „žvangėti, skambėti“: бра́згаю касо́й — дрэна́ сенажаць СС. Veiksmažodžio sangrąžinė forma užfiksuota ir Lietuvos lenkų tarmėse, pvz.: on paczał brazgać się, a do chaty nie poszedł (Aukštadvaris). Žodis kilęs iš liet. brązginti, brązgėti, brązdėti, plg. taip pat Балт VI 198 ir lenkų kalbos žodynuose aptinkamą žodį brazgać, vartojamą panašiomis reikšmėmis (Яз. 95).

бра́згулі́ „varpeliai“: бра́згулі́ кало́ на шыю; з бра́згулямі е́халі маладыя Гр, plg. liet. brazgūliai: brazgėti „žvangėti, skambėti“ (Jurbarkas).

167

brazgulininkas „diržas brazgulėms pritvirtinti“: brazgulininkas dar kabo prieangyje Gr, žr. brazgulės.

бразгу́ны „skambaliukai“: пад бразгуна́мі е́ду; пажы́ў бразгуно́ў Б, plg. liet. brazgūnai: brazgėti „skambėti, žvangėti“ (Jurbarkas).

бразгу́нник „diržas skambaliukams pritvirtinti“: бразгу́ннік — на што навязваюць бразгуны Б, žr. бразгуны Б, plg. бразгу́лі.

бразды „bulvių tyrė“: нашарава́ла браздо́ў, бу́ду бліны печь СС, plg. liet. brazdai.

бро́дзень „žvejybos tinklo rūšis“: у бро́дзень папа́лі два шчупакі Ж; но́вы бро́дзень зрабілі С; з бро́дзеням то бро́йдаюць па рэ́цы; бро́дзень вяза́ны СС, plg. liet. bradinýs (žr. taip pat Г I 369).

бро́йдаць „žvejoti“: з бро́дзенямі то бро́йдаюць па рэ́цы СС, plg. liet. braidžioti, braidýti, taip pat plg. браздиць, бро́дзень.

бро́нкт, бру́нта „velė“ (vežimo, plūgo, akėčių): на бро́нкта ло́жыць пастро́нкі СС; бру́нта бу́йная, дзарабя́ная Б, plg. liet. brañktas; dėl šaknies un (< iš liet. dial. un < an) žr. Урб 51.

брузду́кель, бру́зукель 1. „medinė saga“: ко́лькі ты брузду́кляў тут нашыў Гр; брузу́клі з дзерава рабілі; брузукель у сярэдзіне прарэзан СС; 2. „reguliavimo varžtas“ (girnoje): брузукель дзераўляны жорны падымаля́я СС; 3. „rankenėlė, prie kurios pritvirtinami audimo staklių siūlai“: ні́чальнікі паве́шаны на брузуклях СС, plg. liet. brūžiklis, bruzdùklis; bruzdùklis (Radūnė).

брызга́цца „nudriskinti“: падрубі́ць трэба по́дал, каб не брызга́ўся Б, plg. liet. brizgintis, brizgti.

брызга́ч „nudriskę drabužių kraštai, kutai“: брызга́ч баўта́ючы ў по́дала Б. Šia reikšme žodį taip pat paliudija Сцяшк 60. Kaip ir брызга́цца, jis kilęs iš liet. šaknies brizg-, plg. brizgótis „nudriskinti“, brizgalas, brizgenos, brizginýs „skuduras“, brizgas, brizgis „nudriskę (ko nors) kraštai“.

бры́нда 1. „pilvo taukai, taukinė“: усе кі́шкі ўчапі́ліся за бры́нду; парсю́к так сабе́, а бры́нда вялі́кая — скруці́ўшыся і як скруці́ўшыся! СС; 2. „platėjanti nėriniuota apykaklė, kartais dengianti ir pečius“: бры́нда як фалеры́на на шы́ю СС; 3. tik daugiskaita „nudriskę drabužių kraštai“: целе́паюцца ў фа́ртусе бры́нды Б; бры́нды віся́ць — не ў па- ра́дку спа́ніца СС; 4. perkeltine reikšme „skysta viralynė“: бры́нды яко́й да́лі пахлеба́ць С; 5. perkeltine, menkinamąja reikšme „nešvari moteris, paleistuvė“: яна́ бры́нда така́я СС.

Rusišką žodį бры́нды „platūs valstiečių šventinių drabužių rankogaliai“, ЭСРЯ I 222, taip pat lenkų brynda „juokas, išdaiga“ ir čekų brynda „balanda, pliurza“ Bernekerio nuomone laikydamasis linkęs laikyti skoliniu, per prancūzų kalbą iš vokiečių bringe dir’s „atnešu tai tau“ kalbos gautu. brynda „juokas“ Brück 43 laiko lenkų žodžiu, užmirštu XVI a., kurį perėmė „na Matej i Białej Rusi i na Litwie“, tačiau Ф Сл lenkų brynda etimologijos visai nepateikia. Mūsų nuomone, taip pat mažai tikėtina fonetiškai ir semantiškai čekų brynda „balanda“ laikyti šaknies bryzg-ati „taškyti“ vediniu (В Мах 70). Taip

168

Kadangi nė viena iš pirmiau pateiktų etimologijų mums neatrodo įtikinama, siūlome naują. Lietuvių kalboje randame nemažai žodžių, giminiškų брынде. Pavyzdžiui, lietuvių brinda, brindos turi devynias reikšmes, tarp jų beveik visas tas, kurios nurodomos baltarusių (taip pat ir rusų) брында žodžiui (žr. СЛЯ I 1050-1). brynda, bryndy reikšmėmis „riebalinis sluoksnis“, „nėriniai“, „nutriušę drabužio kraštai“, tyrimo autorių duomenimis, plačiai vartojami ir Lietuvos lenkų tarmėse (Aukštadvaris, Širvintos ir kt.). Be to, šios šaknies vediniai lietuvių kalboje yra produktyvūs (taip pat žr. СЛЯ I 992—5, 1050-1). Laikyti брында ne baltų kilmės žodžiu abejotina ir dėl to, kad slavų šaknims nebūdingi dvibalsiniai junginiai, tarp jų -ын- (-ин-), esantis tiriamojo žodžio šaknyje (plg. baltarusių гніда < *гнѣда, lietuvių glinda). Todėl galima manyti, kad брында kilęs iš lietuvių brinda „riebalinis sluoksnis“, „nėriniai“, „skiautės“, „nutriušę drabužio kraštai“ ir kt.; šis žodis, tikėtina, susijęs su bręsti (bręsta, brindo), brendėti „tinti, plėstis, pūstis“, brindimas, brindumas „tinimas“ ir kt. Tai visiškai neprieštarauja nei pagrindinėms, nei perkeltinėms slavų брында reikšmėms. Jei šią prielaidą laikysime atspirties tašku, galima manyti, kad lietuvių brinda pateko į kaimynines baltarusių ir lenkų tarmes, o per jas galėjo pasiekti ir čekų kalbą, kurioje jis laikomas tik šnekamosios kalbos žodžiu (ЧРС 39).

брындаць, брындацца 1. „bėgioti“: karvė ten брындая į tą galą Гр; не брындай, скубі на месце, а то яна — нюх нюх С; 2. „klajoti, slampinėti“: koks jis vyras: jis брындаіць po svetimus namus С; jis nevedęs, tai ir брындацца Гр, žr. брында.

брэйдацца „slampinėti“: vaikai брэйдаюцца prie kampų СС, plg. (?) lietuvių braidė „valkata“.

бужук „vabalas, šimtakojis“: kur pelkėta, ten ir бужукі СС, plg. lietuvių bužys „vabalas“.

букса „beragis“: geras veršis, bet букса; avinas букса СС; букса duoda daug pieno Ж, taip pat žr. букса (ta pačia reikšme) Сцяшк 62, lietuvių buksa.

булдава „bulvių košės grūstuvas“: булдавай kaip kočėlas, o galas storas С, plg. lietuvių buldė „apvalus griozdiškas daiktas, būtybė“, buldė „žioplys“ (Jurbarkas), buldakojis „storakojis“, būlas, bulūndas „beragis, plikas“.

бумчэць „dundėti, griaudėti“: бумчэць tuščiaviduris pilvukas С, plg. lietuvių bitčioti, bumpsėti, bumsėti.

бурбаліць, бурбуліць „čiurlenti, burbuliuoti; bambėti“: vanduo бурбаліць per akmenis Б; vanduo бурбулюя — tai lietų pranašauja; alus бурбулюя Гр; ko tu бурбулюеш Ж; бурбуляла, бурбуляла ir nutilo С, plg. lietuvių burbuliuoti.

бурбалка „vandens burbuliukas“: ant vandens atsirado burbuliukų — bus didelis lietus Ж; ant vandens burbuliukai juda Б; užkaitink — jau burbuliukai pasirodė СС; kai ant vandens atsiranda burbuliukų — tai lietų pranašauja С. Žodis žinomas ir plačiau (Урб 51, Сцяшк 563), plg. lietuvių burbulas.

169

„burbuliukas“: burbuliukai kyla Гр, žr. бურბალка.

„pilnas, gražus“: moteris – kaip burbulka Ж. Žodis žinomas ir Lietuvos baltarusių tarmėse (БСС 403), plg. бурбалка, бурбаліцо, бурбуліць.

„skysta košė“: sviestas kaip бурга С, plg. liet. bùrgė „purvas, prastas viralas, skysta košė, naminė degtinė“.

„medinė saga“: burzukelis – kuoliukas, o ant siūlų ritės – tokia įranta, kad būtų galima įrišti virvute; iš lazdyno gamindavo burzuklius Ж, plg. liet. buržùklis (Jurbarkas), burždìklas.

„skysta košė, purvas“: sviestas pasidaro kaip бурлага; kopūstai kubile kaip бурлага; šiandien išvirei užtrintinę košę – kaip бурлага; ji ir knarkė бурлагој Б; sviestas kaip бурлёга СС, plg. liet. bùrlegà „tirštas viralas, purvas“, taip pat plg. bùrlas, burlýne, burliùga „skystas purvas“.

„krepšelis“ (uogoms): uogos buvo renkamos į bučą С, plg. буч.

„žvejybinė užtvara iš vytelių“: prieš Kalėdas statomas didelis буч СС, plg. liet. vìčius. Dėl žodžio etimologijos žr. МЕ I 344, Зд 337, Урб 51–2.

„žvejybinis tinkliukas iš vytelių“: bučokas iš eglišakio žievės vėžiams С; bučikas nupintas iš žilvičio СС; padarysiu tau bučiką iš žievės С, žr. буч.

„zvimbti“: uodas (=) zvimbia, tada veršeliai zvimbauja; uodas ėmė zvimbti С, plg. liet. bìrgzti, bìrbti.

„verpstės mentelė“: berniutas suka verpimo ratą СС, plg. liet. bernýtis „berniukas“: bérnas „tarnas“.

„pyktis, bartis“: girti eina ir vaidijasi Гр. Žodis vartojamas ir platesnėje teritorijoje (Араш 1969 132, Урб 52). Jis kilęs iš liet. vaid-ytis⁴ ir slavų priesagos -аваць.

„bartis, pyktis“: kitoje troboje mušasi, vaidijasi Гр, plg. liet. vaidytis.

„dejuoti, aimanuoti“: jis dejuoja – po šaukštu skauda Гр; neverta dejuoti: nepadės Ж. Žodis žinomas ir plačiau (Сцяшк 71, БЯ 20, БУИ 52), plg. liet. vaitóti.

„drėgnas“ (apie šieną): šienas drėgnokas, bet galima krauti į kupetą Гр, plg. liet. valk-ùs „drėgnas, lankstus“ + slavų priesaga -аваты. Žodis žinomas platesnėje teritorijoje (Араш 1971 92).

„pilti“ eksp. (apie lietų): nuo lietaus pliaupia Гр; lietus ėmė pilti kaip iš kibiro Ж, plg. liet. varýti (vàro, vàrė).

„traukti, tempti“, „sunkiai ištraukti“: trauk šieną iš pelkės; visą naktį tempėsi gyvenimą СС; ištraukė medžius iš upės Б. Baltarusių tarmėse вашава́ць žinomas plačiau ir kitomis reikšmėmis (Урб 52, Араш 1969 130, БУИ 54, Араш БЛ 32, ДС 106). Jo vartojimo teritorija nurodyta ДС 106.

⁴Lietuviški pavyzdžiai, pradedant raidėmis r–ž, daugiausia paimti iš „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekos (saugoma Lietuvos TSR mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Žodynų sektoriaus rankraščių fonduose).

170

Žodis kilęs iš liet. vaš-úoti „traukti kabliu, sunkiai dirbti“ + slav. priesagos -аваць.

вэ́нцар, венцар „žvejybos tinklo rūšis“: наш вэ́нцар балышы С; вэ́нцар ста́віцца на дно рэчкі Б. Variantas вэнцара žinomas ir kitose baltarusių, taip pat rusų ir lenkų tarmėse (Урб 52, С VIII 89, Сцяшк 79, БЯ 44, Л 124, БЯ 102, 104, Яз 79, Зд 351). Žodis kilęs iš liet. vénteris.

ве́рціна, ві́рціна „ryšulys, siūlas“: ве́рціна блізозі Ж; з дроту ві́рціна; ві́рціна абаранак Гр, plg. liet. virtinė.

ві́лгаць „drėgmė“: пацяну́ў ві́лгацю брыке́т СС, plg. liet. vilgatis. Forma ві́лгаць vartojama ir baltarusių literatūrinėje kalboje (Б СЛ 152).

ві́лготны „drėgnas“: се́на ві́лготнае; на спо́дзе брыке́т ві́лготны СС, plg. liet. vilg-ūs + slav. priesaga -отны, taip pat žr. ві́лгаць.

вірба́ты „su trumpa beplauke uodega“: мы ме́лі вірба́тую каро́ву — на́тта шмат малака дава́ла Гр, plg. liet. virbti „plonėti“, virbas „plona šakelė, vytelė, rykštė“.

віць „vyti“: я в’ю іх ро́згай Гр. Tai semantinis skolinys, plg. liet. výti.

ві́юн, в’юн, юн „nėgė“: ві́оны ла́паем бі́чём СС; ві́оны ў вадзе́ на дне рэчкі, ў ту́ле Гр; в’юн быў пау́но ў бало́це Ж; юны слі́зкія, іх не ўдзе́ржыш у руках С, plg. liet. vijūnas (Misgurnus fossilis). Žodis paplitęs plačiau (Сцяшк 85). Jo forma вюн laikoma baltarusių literatūrinės kalbos norma (Б Сл 977).

П. Скаргджюс (Lw 237) ir Я. Отрембский (N Twer III 63), sekdami А. Брукнером (Fr 152), liet. vijūnas laiko baltarusių arba rusų skoliniu. Jų nuomonę pakartoja LEW 1248. Tačiau savo etimologiniuose žodynuose nei А. Брукнер, nei М. Фасмер žodžio вьюна (wijuna) etimologijos nepateikia. Greičiausiai tai galima paaiškinti abejonėmis dėl jo slaviškos kilmės. Kitose slavų kalbose nagrinėjamas žodis mažai paplitęs, jo vartojimas ribotas. Rusų kalboje jis, nors ir turi daug reikšmių, dažniausiai vartojamas kaip šnekamosios kalbos žodis. Be to, jis aptinkamas daugiausia senuosiuose dokumentuose, taip pat palyginimuose (žr. „Современный русский литературный язык“ žodyną, TSRS MA, Москва—Ленинград, II 1343). Rusų tarmėse jo nerandama (žr. „Русских народных говоров“ žodyną, leid. IV, Ленинград, 1969). Lenkų kalboje jis taip pat nurodomas kaip labai retas regioninis žodis (žr. Słownik języka polskiego, IX, Warszawa, 1967, 1094). Lietuvių kalboje ir jos tarmėse žodis plačiai žinomas, produktyvus ir turi daug reikšmių. Be reikšmės „nėgė“, jis vartojamas ir reikšmėmis „ungurys“, „vijoklinis augalas“ (bulvėse, linuose); taip pat yra veiksmažodis vijūnauti „gaudyti nėges“. Todėl yra pagrindo jį priskirti lituanizmams. Taip daro ir Г I 322.

ву́жарыць „sumušti, išplakti“: дзі́ця скара́чом ву́жарыш, і дзі́ця як дзі́ця Гр; тро́ба ано́ добра ву́жарыць Б, plg. liet. žarinti, žr. аджарыць.

во́рля во́чкі „ramunės“: які́я тут кве́ткі — во́рля во́чкі СС, plg. (?) liet. varlė „varlė“.

171

вя́гал „vėgėlė“: вя́гал бардза слі́скі Гр, plg. liet. vēgelė, žr. dar БСС 390, Араш БЛ 29. вя́гал vartojimo teritorija nurodoma ДС 107.

вярпята „verpetas, sūkurys“: сві́ні на спіне вярпята — на са́ла до́брая СС, plg. liet. verpėtas, tarm. verpetà.

гайдук „pakauškaulis, pirmasis slankstelis“: гайдук я не згібаю СС, plg. liet. tarm. gaidžiūkas „verpimo ratelio kojelė; dantyta geležis, prilaikanti vežimo viržius“.

ге́гні „gegnės“: ге́гні ураза́ючы ў ашча́п Гр. Žodis vartojamas plačiau (Араш БЛ 29). Jo paplitimo teritorija nurodoma ДС 107. Jis kilęs iš liet. gėgnės.

ге́ліць 1. „mausti“: мне жыво́т ге́ліць; усю ноч нага́ ге́ліла Ж; 2. „sustingti“: мне ге́ліць нага́ — зі́мна; мне ў шыю ге́ліць — зі́мна СС; 3. „pikti“: ката́ ге́ліць і чалаве́ка ге́ліць С, plg. liet. gélti „mausti, sustingti“.

гігеле́ўнік, гіге́ль, гіге́льнік „anksti pavasarį išauganti asiūklio varpa“: гіге́ль ад ну́ркаў п’юць; які гігелеўнік — нало́ўкі бальшыя С; гіге́льнікі растуць у лу́зе Гр, plg. liet. gigėlis. Žodis žinomas ir kitose baltarusių, taip pat rusų tarmėse (Урб 53, Яз 79, ВЯ 102, 105).

гі́ло̄нь 1. „geluonis“: гі́ло̄нь упусці́ла пчала́ СС; 2. „gyvoji mėsa prie nago“: з гі́ло̄нем адре́зала паляц СС, plg. liet. tarm. gyluonìs, gyluonỹs, bendrinės kalbos geluonìs.

гі́ль „sparva“: які гі́ль вялікі — жоўты такі; гі́лі — што куса́юць каро́ў Ж, plg. liet. gylỹs: gélti „gelti“. Žodis žinomas ir kitose baltarusių tarmėse (Урб 53, Сцяшк 119, БСС 388).

гі́ляваць „šėlti (vasarą nuo sparvų), siausti“: каро́вы гі́лююць Ж; ко́ні пача́лі гі́ляваць; пашлі́ дзе́ці гі́ляваць, усё палама́лі СС, plg. liet. gyl-juoti + slaviška priesaga -яваць. Žodis žinomas ir kitose baltarusių, taip pat lenkų tarmėse (Урб 53, Араш 1969 132, Зд 339).

гі́рса „žolių sąžalynas“ (piktžolė): гі́рса ў жьце расце́ СС; шмат гі́рсы ў жьце Гр; адна́ гі́рса ў жьце С, plg. liet. tarm. girsė < dirsė. Žodis žinomas kitose baltarusių, taip pat rusų tarmėse (С VIII 86, Урб 53—4, Сцяшк 120, Яз 80).

глі́нда „utėlė“: адну́ глі́нды ў нало́ве СС, plg. liet. glinda, baltarusių гні́да.

гні́бацца „žnaibytis“: што ты гні́баешся СС, plg. liet. gnybinėti, gnáibytis.

гні́біцца „žnaibyti“: ён мяне гні́біць, а я яго — за волосы Гр, plg. liet. gnybti. Žodis žinomas plačiau (Урб 54).

гні́буць „įžnybti“: рак гні́бне і озяру́ разам СС, plg. liet. gnybtelėti: gnybti „žnaibyti“.

гні́бур „nagas“: гні́бурэ ў каршу́на, варо́ны, ў ку́рыцы, ў саба́кі, ката́; каршу́н упусці́ў ў ку́рыцу гні́бурэ і папёр; злама́ла ку́рыца гні́бур Б, plg. liet. gnyblės, gnybliȧi „žnyplės“ arba kniblis „pirštas“, knibùs „lenktas“.

гні́ч „žnyplė“: на нага́х ра́ка ёсць гні́чы; чатыры гні́чы ма́я рак СС, plg. liet. gnibčiai „pirštai, kuriais galima žnybti“.

го́кты 1. „priekinė rogių dalis“: го́кты — užriesta rogių dalis Гр; го́кты пералама́ліся Ж; 2. „tinklo dalis, einanti upės dugnu“: го́кты ў ве́нцяры іду́ць па дне Б, plg. liet. gáktos „priekinė rogių dalis“.

172

грабу́зда „valgoma žolė plačiais lapais“: грабу́зда — кудла́тая, ў мо́крам ме́сце расце́; халадні́к до́бры з грабу́зды СС, plg. liet. grabūz-das. Variantai грабу́зды žinomi plačiau (Араш 1969 125, БСС 387), plg. хро́буст.

грамбу́ль „gegužinis vabalas“: у маю грамбу́лі на дзёраве; прусак як грамбу́ль СС, plg. liet. grambulõys.

гро́мдаць „sukryžiuoti“: не гро́мдай так — хіба там зо́лата СС, plg. liet. grām-dyti.

гру́ндацца „vartytis, blaškytis“: лядзі, як гру́ндаіцца рабачо́к СС, plg. liet. grūm-dytis, tarm. grùndytis.

грэбя́ст „gegnė“: да грэбя́стай прымайцо́ваюца ла́ты Ж; грэбя́сты но́выя СС, plg. liet. grebėstai. Šios šaknies variantai žinomi plačiau (Араш 1969 133, БСС 379, Сцяшик 130, БУИ 56, ВЯ 102, 104).

гу́дакарклі „geltonasis karklas, pelkinis gluosnis“ (Salix): у рацэ гу́дакарклі адны СС, plg. liet. gùdakar(k)lis.

гу́льды „galvijų išganyti arba po lietaus išgulę pasėliai“: адны гу́льды ў аўсе — коні паходзілі; як лен пакру́чаны, то кажуць — адны гу́льды — ці куры пакруці́йшы Ж, plg. liet. guldýti „pargriauti“, žr. гулта.

гу́лта „guolis“ (kiaulės, šuns): свіня гу́лти мая, а жывёла на гнаю ляжыць; кінь салома, яны зробяць сама́ гу́лту Гр; гу́лту свіння нарабіла Б, plg. liet. gùltas. Žodis žinomas plačiau (С VIII 86, Урб 54).

гу́шта „lizdas, guolis“: свіня зрабілася гу́шту, ку́рыца гу́шту нарабіла; гу́штачку зробіць пта́шка СС, plg. liet. gùždą.

гушчыня́цца „perėti, sukti lizdą“: ку́рыца гушчыня́цца, буду́ць нясьці СС, plg. liet. gùžinėtis, gùžiuotis.

дарыняць „išdarinėti“: рыбу трэ́ба дарыняць; я дарыняю рыбу СС, plg. liet. darinėti.

дзіндзяле́й „ugniažolė“ (Chelidonium): каля плоту шмат расце́ дзіндзяле́ю Ж, plg. liet. dzindziliùkas.

дзірва́н „dirvonas, plėšinys“: дзірва́н — поле якое не пайшчэца Гр; па́сіву на дзірване́ СС; у дзірване́ расце́ць бульба; калі будуць там дзірване́, я ні буду палоць С, plg. liet. dirvónas: dirvà „ariama žemė, laukas“. Žodis plačiai paplitęs baltarusių, rusų ir lenkų tarmėse. Šio žodžio ir jo variantų vartojimo teritorija baltarusių tarmėse pavaizduota ДАБМ, žemėlapyje 275; taip pat žr. С VIII 85, Зд 339, Урб 55, Сцяшик 144, ВЯ 104, Яз 80, БЯ 94—97, ДС 104.

дзірване́ць „būti pūdyme, pūdymuoti“: сто́лькі зямлі, і ўся дзірване́іць С, plg. liet. dirvonuoti, žr. дзірва́н.

дзяўгаць perkeltine reikšme, ekspresyviai „plūsti, barti“: до́сі табе дзяўгаць як су́ца, ба я цябе не баюся; хоць яна сястра твая, але яна дзяўгала мяне Б, plg. liet. žiāugoti „žioti (burną), raugėti“, žiāugčioti, žiāugseti „pykinti“, „loti, amsėti“ (apie šunį), žr. жа́ўгать.

дрыск „skuduras, skarmalas, draiskalai“: viską sudraskė į skutus С, plg. liet. driskà, drìskalas: drìksti „plyšti“.

дрё́жын „driežas“: driežas blizga, panašus į lydeką СС, plg. liet. driežinas, driežas.

173

дуле́ць 1. „dulkėti“: rugių laukas dulka žydėjimo metu Б; 2. „pelyti“: šienas kamaroje pradėjo pelyti Гр, plg. liet. dūlėti „virsti dulkėmis“.

ду́лька 1. „dulkės“: išpurčius kilimą, ėmė byrėti dulkės СС; 2. „linų, kanapių dulkės“ (juos valant): linų dulkės, kai juos braukai Б; linų dulkės Гр, Ж; brauki linus, lieka dulkės; dulkės byrėjo С, plg. liet. dulkės „dulkės“. Žodis žinomas ir plačiau (Араш 1969 133, Урб 57, Сцяшк 154, БСС 388, Араш БЛ 29, 33 ir ten pateiktas žemėlapis). Jo paplitimas baltarusių tarmėse nurodomas ДС 105–6 ir ten pridėtame žemėlapyje Nr. 5.

ду́рбаць „daužyti (į galvą)“: ji kala jam į galvą vis tą patį Ж, plg. liet. dur̃binti „iškalti drevę“.

жаба́нкі „spąstai“: voras nusitiesė spąstus ir gaudo muses СС, plg. liet. dial. žabankai, žabankai, bendr. žabàngai.

жага́ры „žagarai“: iš žagarų malkų krosnis kūrenasi СС, plg. liet. žagarai, taip pat žr. Араш 1972 81.

жага́рчыкі „žagarai“: žagarėliai pakūrai СС, plg. liet. žagariùkas „žagarėlis“: žagaras „žagarai“.

жар „karštos žarijos“: piemenys mėgsta kepti bulves žarijose Гр, plg. liet. dial. žaira, bendr. žarija, taip pat plg. žarà „pašvaistė“, žioruoti „žibėti, degti“.

жа́рніць eksp. „trenkti“: paleido telyčią, o ji kaip trenks man į krūtinę; kaip trenkė, taip ir liko dėmė С, plg. (?) liet. žerti.

жаўгаць „kramtyti“: senis be dantų kramto СС, plg. liet. žiaugoti, žiaumoti.

жуві́кшч „virvelė nyčiams pririšti“: prie nyčių pririša virveles СС, plg. liet. žiùvkštė.

жудзі́ць „žudyti, kankinti“: o uošvis irgi kankina: šaukia, priekaištauja tau, kad esi tokia ir anokia — nežinau, kam melstis, ar vyrui, ar uošviui; jis mane kankino, kankina ir kankins С, plg. liet. žudyti.

жур „avižų kisielius“: avižų miltus sijojo kisieliui; kisielių verda iš avižų; į kisielių dėdavo anglių; kisielius — geras Kūčių valgis Гр; avižų kisielius retas Б. Apie žodžio жур paplitimą slavų kalbose žr. Труб 16. O. N. Трубачёв (Труб 16) ir М. Фасмер (ЭСРЯ II 67) linkę žodį жур laikyti germanų skoliniu (iš vok. sauer „rūgštus“). Žodis plačiai žinomas ir baltų kalbose. Lietuvių kalboje žiūrė, žiūra vartojama tokiomis reikšmėmis: „avižų kisielius“, „nevykusi vandeninga košė“, „skystas patiekalas iš ruginės raugintos tešlos“, „valgis iš duonos ir vandens“, „neužbalintas pasninko sriubos patiekalas“, „duonos tešlos užmaišymas“. Latvių kalboje žūra, žūre turi tokias reikšmes: „pamazgos“, „drumstas skystis“, „vandeninga košė“, „nešvarus vanduo“, „neišrūgęs alus“, „avižų kisielius“, „bulvių sriuba su ruginiais miltais“, „miltinis gyvulių viralas“, „užsitęsęs lietingas oras“, „smarkus lietus“, „liūtis“, „mėšlo srutos“, „skystas purvas“ ir kt. (МЕ IV 836–7). Е. Френкель (LEV 1316) baltų ž(i)ur- priskiria slavų skoliniams. Tačiau turint omenyje pirmiau nurodytą baltų žur- daugiareikšmiškumą ir tai, kad palyginti ribotoje teritorijoje slavų жур žinomas daugiausia Baltarusijoje ir rytų-

174

… Ukrainoje (Trub 16) yra gana rimtas pagrindas laikyti abiejų — tiek slavų, tiek baltų — žur etimologijas abejotinomis. Su šaknimi ž(i)ūr- semantiškai glaudžiai susiję daugelis lietuviškų žodžių, pvz.: žiūrai „reti, perregimi krūmai“, „lengvai įsidegančios smulkios krūmynų šakelės“, žiūrėlis „nugriebtas pienas“ (paprastai perregimas, melsvas), žiurturiuotas medis „plyšėtas medis“, žiūras „didysis apuokas“ ir kt. Be to, lietuvių kalboje žiūrė vartojamas ir reikšme „ugnis“ (pvz.: žiūrėlė žiūtura miškė „miške žiburiukas žėri“; lempelītė dēga, čiut žiūrėlė „lempelė dega, vos matyti“). Taip pat galima atsižvelgti į tai, kad į avižų pieną, iš kurio verdamas kisielius žur, kartumui ištraukti paprastai metami dideli karštos anglies gabalai (lietuviškai žarijos), kurie gęsdami žėri ugnimi.

Pirmiau pateiktų žodžių, kaip ir ž(i)ūr- bei žur, semantika glaudžiai susijusi su reikšmėmis „perregimas, peršviečiamas, žėrintis“ (plg. ir semantiškai artimus žiburys „liesos mėsos gabalėlis viralėje“, pažodžiui „ugnis“, „šviesa“, žiburinė jukà „liesa, peršviečiama piemens sriuba, išvirta iš pusės žąsies skrandžio, kaklo, vienos kojos ir vieno sparno, apvyniotų žarnomis“, žibulys „blizganti gyvatė“, „dygliuota žolė, kurios akuotai blizga“). Remiantis tuo, kas išdėstyta, galima manyti, kad nagrinėjamoji šaknis greičiausiai yra baltų kilmės; plg. dar semantiškai giminingus žodžius žioruoti, žėrėti „žibėti“, žiūrėti „žiūrėti“, pra-žiūrti „praregėti“, žara, žaras, latv. zars „spindulys“.

журала „šaltinis, versmė“: vadā nāmma dōbraya – з журалы бяжыць, з кры-ніц C, plg. liet. žiūrėlė „žiburėlis, šviesus spindulys“, žioruoti „žėrėti“.

жыбулька „dygliuota žolė, kurios akuotai blizga“ (Ranunculus sceleratus): жы-булькай дужа – ямка ямень вязаць у снопы; я ў кубіл (= kadką) за муку, мяне жыбулька – за рукі (=tu man nepadėjai pjauti miežių, negaliu tau duoti miltų), plg. liet. žibulys „dygliuota žolė, kurios akuotai blizga“; „blizganti gyvatė“: žibėti „blizgėti“ (apie жыбулька spyglius, akuotus).

жыбуры „varlių ikrai“: жыбуры жаб як лупіна ў кудры СС, plg. liet. tarm. žiburiai, taip pat plg. žiburys „piemens davinys — sriuba iš pusės žąsies skrandžio, kaklo, vienos kojos ir vieno sparno, apvynioto žarnomis“ (šiame perregimame virale jie gerai matyti), pažodžiui „ugnis“, „šviesa“, žiburinė jukà „peršviečiama piemens sriuba“, mergà – kaip žiburys „mergina — kaip spindulys“, žolės žiburiuoja ir be lietaus „žolės švyti (dygsta) ir be lietaus“ ir kt. Semantiškai žodis žiburiai (жыбуры) neabejotinai susijęs su spinduliavimu, žėrėjimu, blizgesiu, o tai, mūsų nuomone, ir nusako juo žymimą realiją; plg. dar журала, жыбулька.

жыгуль, жылбуць, жылгвуць, жылгуль, жылгуць, жыльць, жэльтуць „gluosnis, blindė“: ой колькі жыгулей нарасло тут Б; знімай рыбу на жылбуць і нясе да хаты СС; з жылбіцей колькі кашоў ён наплёўшы Ж; кашы плятуць з жылгвяцей СС; бычы сплецены з жылбілей Гр; збіралі жылгуці і плялі палукашкі Ж; плот з жылгачу Гр; жыльві не лопаюць

175

СС; паўду́ нарэжу жэлтуцу́ Ж, plg. liet. žilbūtis, žilgutis, žilgvūtis, žilvūtis, žilgulis, žilgas, žilvis.

Fonetiškai nereguliarios variantų atmainos жэлтуць, жыг-ейль ir kt., veikiausiai susidarė dėl jų vartojimo srities susiaurėjimo, pamažu temstant semantikai. Forma жыглгуць, liet. žilgyūtis, greičiausiai yra formų žilgūtis ir žilvūtis kontaminacija. Nagrinėjamos šaknies variantai žinomi plačiau (БСС 388, Яз 100).

Visų pirmiau pateiktų šaknies жыг- variantų, neabejotinai giminingų liet. žilvitis, daryba leidžia iš naujo įvertinti esamą žilvitis etimologiją.

Žodį žilvitis Fraenkelis (LEV 1309) laiko dvikamieniu: žilas „pilkas“ ir vytis „vytelė, rykštė“ (žr. dar С VIII 24), tačiau nepaaiškina, kaip antrojo dėmens šaknies nekirčiuotas ilgasis balsis (vytis) sutrumpėjo iki trumpojo i, o vėliau tapo kirčiuotas. Todėl pateiktoji etimologija lieka abejotina. Be to, šio žodžio variantai žilvis, žilvė, žilvūtis, taip pat žilgas, žilgūtis, žilbūtis …, mūsų nuomone, tokiai nuomonei prieštarauja ir rodo, kad jų formantai -v-(is), -v-(ė), -v-ut-(is), -g-(as), -g-ut-(is), -b-ut-(is), veikiausiai ir -v-it-(is), yra šaknies žil- priesagos. Taigi žilvitis, kaip ir pirmiau pateikti jo variantai, akivaizdžiai yra ne dvikamienis, o vienakamienis priesaginis žodis. Tiesa, numanoma sudėtinė priesaga -v-it-(is) yra kiek neįprasta, tačiau greta žilvitis lietuvių tarmėse užfiksuota ir kitų jo variantų: žilvītys (Salantai, Trimysėdis, plg. mikūtys „zuikutis“, mažītys „mažas“, Sebītys „pavardė“, žr. R. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius, 1943, p. 355), žilvītis (Mažeikiai, Varduva), žilvȳtys (Viekšniai, Tirkšliai, Mosėdis), žilvȳtis (Jurbarkas, Šakiai, Papilė, Skaistgirys), žilvȳtė (Židikai ir kt.). Mūsų nuomone, šios formos rodo, kad žilvitis galėjo būti sudarytas su sudėtinėmis priesagomis -v-it(is), -v-yt-(is), -v-it-(ys).

жэрга́ць „peržengti, žengti žingsnį“: не жэргай праз плот Гр, plg. liet. žergti, dar plg. жарагаць (Урб 59), (об)жеренгнуть (Яз 82).

забарбе́ць „pradėti barbenti“: пуста́я бручка забарбі́ць Гр, plg. liet. barbėti.

забрынданіца menk. „apsileidėlė“: забрынданіца такая і ходзіць: з фарту-хам можна сабаку закалоць Б, žr. брында.

заві́няць „apvynioti, aprišti“: завіні мне пальцы: кроў цячэ СС; трэба рану добра заві́няць Ж, plg. liet. (už-)-vynioti.

задзіраване́лы „dirvonuojantis“: задзіраване́лая зямля, там пало́ць ні будзі́ш С, plg. liet. dirvonuoti „dirvonuoti“, žr. дзірван.

заплякаць „užnešti žemėmis“ (apie lietaus vandenį): дошч заплякаў бульбу Гр, plg. (?) liet. užplakti.

зáтверaлы „pertvara, diafragma“: зáтверaлы — tai tokia plėvė, kuri atskiria žarnas nuo širdies СС, plg. liet. užtveralai, dial. žutveralai.

зашыпулі́ць, зашыпуля́ць „prikapoti skiedrų“: jis man visus namus skiedromis užmėtė СС; visą malkinę skiedromis užmėtyk Ж, plg. liet. (pri)šipuliuoti, žr. шыпуль.

звайця́ць „išplūsti“: aš jį kaip reikiant išplūdau СС, plg. вайця́ць.

звашава́ць „išrausti“: kiaulės visą bulvių lauką išrausė Б, plg. liet. (iš)vašioti, žr. вашаваць.

176

згеліць 1. „supykinti“: oi, mane supykino; katiną supykino: suėdė paukščiuką; 2. perk. „sugriebti“ (apie ligą): sugriebė pilvą, visą dieną pragulėjo С, žr. геліць.

здулець „supelyti“: sienas supelyja, jei šlapias sudėsi Гр; sienas supelijo, papilkėjo СС, plg. liet. (su) dulėti, žr. дуле́ць.

здзяўгаць, зжаўгаць eksp. „suėsti“: nusipirko du kilogramus pomidorų, ir ji visus sušveitė Ж; ar tu visą kepsnį surijai? СС, plg. liet. (su) žiaugoti, žr. жжаўгаць, дзяўгаць.

з крастом „su saiku, mažai, nepakankamai“: su saiku valgau bandelę pabaigai Гр, plg. liet. kràštas „riba“, su kraštù „su riba“.

змайначыць „pameluoti“: kaip tau bjauru, kad jis pamelavo Гр; koks bjaurus – ją apgavo СС, plg. (?) liet. main-ýti „keisti“ ir slav. priesaga -ачыць, žr. майначыць.

зурза „niurgzlys“: koks vaikas – didelis niurgzlys Ж; jis viskuo nepatenkintas – tikras niurgzlys Гр, plg. liet. zùrza.

зурзець „niurgzėti“: jis niurzga ir niurzga – galo nėra Гр; tėvas niurzga ant Juziko СС, plg. liet. zùržti, zùržėti, žr. зурза.

зурзлівы „niurzgus“: mano senis niurzgus Гр; oi, kokia niurzgli boba – tik murma ir murma СС, plg. zurzl-ýš „niurgzlys“ + slav. priesaga -івы, žr. зурза.

інкстукі „inkstai“: inkstukus katinui nupirko – ponios kokios СС, plg. liet. inkstai, inkstùkai.

ісак „arklys trumpa uodega“: lekia mano isakas kaip perkūnas; jis aria būdamas isaku Гр, plg. liet. ís-as, lat. iss „trumpas“ + slav. priesaga -ак.

ісачок „arklys trumpa uodega“: mano isakužė jauna, gera, lekia kaip vėjas Гр, žr. ісак.

ійльць 1. „iltis“: kiaulių iltys СС; 2. „dantis, liežuvis, geluonis“: varlės liežuvis СС, plg. liet. iltis „iltis“.

какля „koklis“: па каклі злеталі ў Дайнінава С; каклі выпісала, і ён канём прывёз СС, plg. liet. kóklė (iš vok. Kachel). Lietuvinta pavadinimo forma paplitusi plačiau: какля (Сцяшик 225).

карністы „išrankus maistui“: ён карністы чалавек – бліноў не любя СС, plg. liet. karn-is ir slavų priesagą -істы.

карпа „karpa“: карпы селі на руку СС; карпа расце на твары Гр, plg. liet. karpa. Žodis vartojamas ir lenkų tarmėse prie Seinių (Зд 341).

карпаты „karpuotas“: карпатые рукі Гр; карпаты пальцы СС, plg. liet. kárp-a „karpa“ ir slavų priesagą -аты, dar plg. БСС 385.

карпаць „mosuoti, judinti“: свіня лычэм карпаў С, plg. liet. karpúti „judinti“.

каснік „juostelė, kaspinas“ (plaukuose, kasose): ў галаве новыя каснікі Гр; каснікі ў косы плятуць СС, plg. liet. kasnýkas.

каўкаць „skardžiai kniaukti“: лядзі, як кошка каўкае С, plg. liet. kaùkti „šaukti laukiniu balsu“. Žodis žinomas ir plačiau (Балт VI 199).

каўкнуць „suklykti“: каб яна ані каўкнула малая – ляжыць і маўчыць С, plg. liet. kaùktelėti: kaùkti „šaukti, verkti“, plg. lenk. kauknać (Зд 341).

12. Lietuvių terminologija

177

каўш „kaušas“: prinešk miltų kauše СС, plg. liet. kaũšas, žr. коу́ш.

каўшнуць „trenkti“: ranka porą kartų kaukštelėtiа Гр; kaukštelėk per kaktą, kad nelįstų СС, plg. liet. (йг) kaũšti, taip pat plg. kaũštelėti „lengvai suduoti“.

квіркнуць „rėkti“: višta suklykia, kaip kudakuoja uždarytosios СС, plg. liet. kvérkčioti: kvérkšti, kvìrkšti „rėkti“.

келойша „kelnių klešnė“: dvi klešnės kelnėse; vaikšto kaip klešnė СС, plg. liet. kelaišė.

керноз, кірноз „kuilys, nekastruotas šernas“: jis atvažiavo parvežti kuilio Ž; ar kuilys, ar kuilys СС. Žodis žinomas plačiau (Сцяшк 229). Rus. кирно́с, кирно́з kaip vakarų žodį Fasmeris priskiria polonizmams (ЭСРЯ II 238), o lenkų kiernoza etimologiją F Сл II 155–6 laiko abejotina. Fonetiškai ir semantiškai abejotinos lieka ir visos F Сл II 155–6 pateiktos kitų tyrėjų kiernoza etimologijos. kiernoza (керно́за, кирно́за) fonetika, daryba ir semantika greičiausiai rodo baltišką jo kilmę, plg. liet. kernėzas, kernãzas „žemo ūgio, plačiapetis, stiprus, mėgstantis muštis“ < kern-à „žemo ūgio“ + suf. -ėžas, -ãžas, žr. Г I 334: kernėti „prastai augti“, kėras „kelmas, krūmas“, keróti „leisti gilias šaknis“.

кершаваты „margas“: margas jautis, бгер СС, plg. liet. kéršas ir slavų sufiksą -аваты.

кершыс „margas jautis, arklys“: stok, keršy! СС, plg. liet. keršis.

керэйша „žemaūgis“: jis mažas — toks žemaūgis Гр, plg. liet. kereĩša „išsižergėlis“, keraišóti „plačiai statyti kojas“, kerėzis, kerėkšla „žemaūgis“ (žmogus, medis): kėras „kelmas“.

кету́рка „praskiepis“: išardė praskiepį Гр, plg. liet. ketùrka. Žodis vartojamas ir rusų kalboje (ВЯ 104, Яз 82).

клёк „sūrymas“: sūdyta mėsa guli sūryme; sūrymą valgė su bulvėmis Ж, plg. liet. kliõkė, klėkas „purvynas“, kliõgė „pernelyg tiršta sriuba“, taip pat plg. kliõkinti „pilti“. Baltarusijos tarmėse žodis paplitęs plačiau (Сцяшк 231).

кліпа́нікі „išsikraipę prastos kokybės batai“: jis avėjo klipanikus: vyžas, pasiūtas iš įvairių pakulų С, plg. liet. klýpkė „nudėvėtas medinis batas“, klipūtai „prastas, girgždantis vežimas“, klipūtà „kreivakojis“, taip pat plg. klupà (Зд 342).

клепо́ны „plepiai“: jie visi buvo tokie plepiai С; plg. liet. plepónas, plepỹs „plepys“. Gali būti, kad šaknies p virto k dėl žodžio semantikos aptemimo, plg. lenk. tłumaczyć ir liet. tarm. klimóčyti „aiškinti“, baltarus. тлусты, tarm. klūsty „storas“.

клу́мпы „mediniai batai“: šoko su klumpėmis СС; klumpės odiniu padu; po pirmųjų vokiečių atėjimo avėjo klumpes Ж; klumpės — tikras grožis Б, plg. liet. klùmpės. Žodis paplitęs plačiau (Урб 61, БСС 385), plg. ir rus. клу́мба (ta pačia reikšme, ВЯ 102), lenk. klump (Зд 342).

клу́нкі „mediniai batai“: vaikščiojo su klunkėmis Б, plg. liet. klùmpės. Netaisyklingas žodžio šaknies pakitimas greičiausiai yra jo reikšmės užmiršimo rezultatas, plg. lenk. plumpie, liet. klùmpės Яз 98.

178

клы́нда 1. „tiršta kanapių košė“: ране́й клы́нды нае́ўся, і сыт С. Šia reikšme žodis žinomas plačiau (Араш 1972 83); 2. „susikūprinęs“: чалавеку балі́ць спі́на, ідзе́ як клы́нда Б; 3. „riebalai, lašiniai“: сваі́х клы́ндаў не падыма́й Б, plg. (?) liet. sklindis „apvalus didelis blynas“. Dėl ск: к plg. liet. skerdžius: ker džius „vyresnysis piemuo“, liet. tarm. klinyčia, lenk. tarm. sklenica „stiklinė“.

клышава́ты „kreivakojis“: клышава́тая каро́ва на малако́ до́брая; клышава́тая дзе́ўчына СС, plg. liet. kliš-as ir slavų priesagą -аваты.

клышано́гі „kreivakojis“: клыша́ногі чалаве́к Гр; клыша́нога каро́ва Ж, plg. liet. klišas ir balt. nahá. Apie клыша́ногі paplitimą žr. С VIII 86.

клы́шы „kreivakojis“: клы́шая каро́ва СС, plg. liet. klišas.

кны́паць „krapštytis, adyti, megzti“: вязьму́ кны́паць панчо́ху Б, plg. liet. knūroti „kruopščiai dirbti, krapštytis“, knibinėti; knibčius „krapštinėtojas“.

кны́ціць „domėtis, norėti“: кны́ціць мне, каб што зрабі́ць; кны́ціць зачыня́цца, каб выпіць; кны́ціць, каб дзе́ўчыне угані́ўну ў бок СС, plg. liet. knitinti.

кны́цець „niežėti, kasytis“: як пальцы папа́рацца, то ка́жныце кны́цаць Ж, plg. liet. knieti.

кнэ́пцы „nagai, pirštai“: куды́ ты ле́зіш сваі́мі кнэ́пцямі СС, plg. liet. knibčiai, taip pat knābė, knābis „kabliai“, knabėklis „mėšlo šakės“, knablys „kabliai bulvėms kasti“, kneba „žmogus su riesta nosimi“, knebe „riesta nosis“.

коўш „kaušas“: коўш — як лы́шка вялі́кая С, plg. liet. kaušas. Žodis paplitęs plačiau (Урб 62), taip pat žr. Яз 81–82, Балт VI 185–192, plg. dar кауш.

крамзля́ 1. „kremzlė“: як зубы ма́еш, так і крамзлю́ ску́шаеш; мой дзе́вяра злама́ў крамзлю́ ў носе СС; 2. „kas liesas“: ён крамзля́ такі́ Гр, plg. liet. kremzlė.

крамзлява́ты „liesas, nevykęs“: бры́ткі хлопе́ц — такі́ крамзлява́ты Гр, plg. liet. kremzl-ė „kremzlė“ ir slavų priesagą -аваты.

кра́таць „kratyti“: як мяне́ кра́таюць, мне ле́нча станові́цца С, plg. liet. kratyti.

кра́тацца „drebėti, noriai ir gyvai ką nors daryti“: яна́ кра́таецца ў поез-дзе; праз бульбу іхню ляжу́ — вы кра́таетесь у по́ле С, plg. liet. kratýtis.

краўня́ „išplautas krantas“: краўні рэ́чкі; пашлі́ у краўню́ рэ́чкі, вон ракаў наламалі; дзе краўня́, там вады́ німа СС, plg. liet. kriauna, kriaunos „peilio rankena, briauna, riekė“.

кро́йка „stogo kraigas“: бу́сел ся́дзець на кро́йцы Б, plg. liet. kraikas.

кро́пштаць „durti, knaisiotis, ilgai ruoštis, krapštyti“: цэ́лы дзень кро́пштаю і кро́пштаю і неві́дна што; што ты там кро́пштаеш? — в’ю вяро́ўку СС, plg. liet. krapštyti, plg. dar кро́пштаць „krapštytis nosį“ (Урб 62).

кру́мкаць „kurkti“: жабы кру́мкаюць С, plg. (?) liet. tarm. krunkėti < krankti. Dėsningumų neatitinkantis šaknies n virtimas m yra žodžio semantikos užmarš-

12*

179

tikimo rezultatas, plg. dar крункаць. Žodis vartojamas ir baltarusių literatūrinėje kalboje (Б Сл 402).

крумкач „varnas“: крумкачы прылляцелі Гр, plg. (?) liet. tarm. krunklÿs, krunköčius < kranklÿs, kranköčius. Dėl n: m kaitos žr. крумкаць, plg. dar крумкач. Žodis tapo baltarusių literatūrinės kalbos norma (Б Сл 402).

крумплі „piršto sąnariai“: крумплі рукі; крумплямі пастукаў; па другіх крумплёх адрэзана СС, plg. liet. krumpliai.

крункаць „kurkti“: жабы крункаюць у күдры Б, plg. (?) liet. tarm. krünkti < krañkti.

крункач „varnas“: крункачы сідзяць на дубе Б, plg. (?) liet. tarm. krunklÿs, krunköčius < kranklÿs, kranköčius.

кру́сня, кру́шня „akmenų krūva lauke“: віржы ў крісне вядзецца і дрэа; лісок гадзіны тойцы калі крісні ляжыць СС; дудык у крішне вядзецца Гр; у крішне верабі вядзецца С, plg. liet. kräsnis. Žodis žinomas ir plačiau (Араш 1969 133, Урб 62, Сцяшк 244, Зд 342, ВЯ 104, 105, Араш БП 30, 33, ДС 106).

крутаць „judėti“: палажы на скавародке, і ён (ungurys) крутае; крутая рыба ў бродні; за плечы хто-та крутая мяне СС, plg. liet. krutėti.

крывалу́пец, крывалу́пы menk. „kreivaburnis“: ён крывалупец такі СС; такі крывалупы, але страшны Ж; ён некрасівы — крывалупы такі С, plg. liet. lūra „lūpa“.

крыпу́ль „šleivakojis“: на і выбрала сабе мужыка — крыпуля такога С, plg. liet. kruīkas „žąsiukas“, kruīке „antis“, kruīuoti „linguoti, svyruoti“.

крэ́йка „stogo kraigas“: ён па крэйцы ідзе Гр; у самой крэйцэ дзі́рка, трэба замкнуць Б; наша крэйка дзіравая СС, plg. liet. kreikas. Žodis žinomas plačiau (Урб 62, Сцяшк. 246), plg. lenk. kreiga (Зд 342).

крэ́ктаць 1. „čepsėti“: сарока крэкча на плоце С, plg. (?) liet. kreksėti, krakčioti „čepsėti“; 2 „kurkti“: жабы перад дожджом крэкчуць С, plg. (?) liet. kraksėti, kreksėti „kurkti“; 3. „tirštėti, sutraukti“ (apie verdamą košę); крэкча каша Ж, plg. liet. krėkti, krekėti.

ку́бар „kekė, šluotelė, krūva“: цэлы кубар пшёл; кубарам пшёллы паляцелі Б; plg. liet. kūburė, gūburas.

ку́біздзель „pūkuotasis kukurdvelkis“ (Lycoperdon, Bovista): от кубіздзеляў нарасло СС, plg. liet. tarm. kubizdelis.

кудра 1. „tvenkinys, dirbtinis vandens telkinys“: у кудру хадзілі, там многа п'явак СС; 2. „geras miško plotas prie vandens telkinio“: кудра — харошае месца ў лесе: пазёмкі растуць, баравікоў яшчэ — заваліся; меў харошую кудру леса Б, plg. liet. kūdra „dirbtinis vandens telkinys“. Nurodytomis reikšmėmis žodis žinomas plačiau (Урб 62, Араш 1971 91, Сцяшк 248).

кульну́цца perkeltine, ekspresyvia reikšme „iššokti, iššauti į kaktą“ (apie akis): вочы ў лоб кульнуліся С, plg. liet. (пu-)kulniūoti „eiti“.

кульша 1. „šlaunis“ (paukščių): у курэй і пятуха кульшы харошыя Б; 2. „pastogė“ (klojime): прыстаўлены лабок у гумне называлі кульша; кульша поўная жыта СС; снапы складалі ў кульшу С, plg. liet. kūlšis, kūlšė.

180

Žodis paplitęs plačiau (Урб 62–3, БСС 384, Сцяшк 250), taip pat žr. С VIII 86–7, ВЯ 105, Яз 82, Зд 343.

кульшак „vienas iš galinių šieno kūgių klojime“: чатыры кульшакі ёсць у гумне; кульшак сена наладжыу Ж, plg. liet. kūlš-ė, kūlš-is „pastogė“ (klojime) ir slav. priesagą -ак.

кумпісты „plačiabedis“: кумпістая была такая дзеўчына СС, plg. liet. kim̃tr-is „šlaunis“ ir slav. priesagą -исть.

кумпяк „šlaunis“ (žmogaus, gyvūno), „kiaulienos kumpis“: у кумпякі давалі ўко́лы; у сві́рне кумпякі вісяць СС; жырны кумпяк С; кумпяк у парасё́нка Б; кумпяк у бо́нду даюць Гр, plg. liet. kim̃tr-is ir slav. priesagą -як. Žodis paplitęs plačiau (С VIII 87, Урб 63, Сцяшк 250, Зд 343), taip pat ir baltarusių literatūrinėje kalboje (Б Сл 407).

кумстаць „liesti, stumtelėti“: яно кумстаў кумстаў – і не можна разбуздзіць Б, plg. liet. kūmstīti, kūmštyti, кумшчок.

кумшчо́к „gabalėlis, kuokštelis“: ён бярэць кумшчо́к шэрсці СС, plg. liet. kumš-čйkas „kuokštelis“: kūmštis „kumštis“.

кункаць „kvaksėti, šaukti“: жабы кункаюць на дошч СС, plg. liet. kūnkti „kvaksėti“.

купраты „kuprotas“: стары стаў купраты Гр; купратая дзеўка СС, plg. liet. kuprótas.

купро „kupra, nugara“: расце́ купро СС; мне купро баліць Гр, plg. liet. kuprà. Žodis žinomas plačiau (Араш 1969 129).

курняў „onomatopėjinės kilmės jaustukas, atitinkantis „miau“: котка курняў пяець; котка курняў курняў – прысьціца ў хату С, plg. (?) liet. kurniau, baltarusių курняўкаць „miaukti“ (Сцяшк 252).

курстацца „rūkti“: дрэныя дрова ў печкі: не араць, толькі курстаюцца С, plg. liet. kìrstyti „kurti“ (ugnį), taip pat Урб 64, Зд 343.

курэль „smilkstanti žarija laukinėms kiaulėms baidyti“: дзікі спужаюць курэля Гр; дзіке, дзе курэль араць, не пайдуць Ж, plg. (?) liet. kuorėlis „kelio ženklas“ arba kūrelis, kūrelis „vėzdas“.

ку́шлы „aklas“: кушлы не відзіць СС, plg. liet. kìšlas.

лабу́ніць „įsiteikti, pataikauti, meilikauti“: яна лабу́чіла лабу́ніла, но не прылабу́ніла С, plg. liet. làbinti (ta pačia reikšme), làbinimas „pataikavimas“.

ла́мбы, ла́мбачкі „stiebai“: ла́мбачкі буракой мяненькія Гр; ла́мбы буракой парсонку даў С; ла́мбы цыбулі СС, plg. liet. làmbas, làmbas „burokėlių lapai“. Variantinė forma ле́мбы užfiksuota kita reikšme (БСС 387).

ліжа „duonos mentelė“: duoną ant ližės suskaldė СС, plg. liet. lìžė.

ліць „dulksnoti“: truputį lyja, bet nieko СС. Dėl semantikos plg. liet. lýti.

ло́нка „pieva“: rūgštynės auga lonkose СС, plg. liet. lanka, lenk. łąka.

лу́па „lūpa“: jis paėmė lupą, pakabino ir bus Ger; jos lupos ištinusios С; jos lupos gražios – mergina kaip žvaigždė; viršutinė lūpa visa sutinusi СС; arklio lupos Ger; arklys užrietė lupas С, plg. liet. lū́pa, taip pat Урб 64, Зд 344.

лупа́ты 1. „storapūpis“: storapūpė moteris Ger; koks storapūpis vyras ir koks bjaurus С; 2. „stora“ (apie lūpą): štai ūsai ilgi, lūpos nestoros С; plg. liet.

181

ліп-а ir slavų priesaga -аты. Žodis paplitęs plačiau (Сцяшк. 268), žr. taip pat Яз 82.

лупіна „lukštas, lupenos, kevalas“: bulvių ir žirnių lupenos storos Б; virti bulves su lupenomis Ж; kiaušinio lukštas С, plg. liet. lupyna, lūpena, lūpūne. Žodis paplitęs plačiau (Сцяшк 268). Žodžio daryba ir geografija, mūsų nuomone, liudija, kad ir lenkų lupina yra kilęs iš lietuvių kalbos.

лындаць 1. „kyšoti, tūnoti, gulėti prisėlinus“: ko tu čia tūnai ant krosnies; karvės, kai nuėjo į krūmus, tik ir tūno Гр; 2. „tinginiauti tūnant“: ko tu čia tūnai – eik dirbti Гр; tūnoti ir tūnoti ištisas dienas be darbo С; nedirba tas vyras, tik tūno Гр; 3. „valkiotis, šlaistytis“: toks girtuoklis: jis šlaistosi po visą pasaulį С, plg. liet. lindoti, lindėti (ta pačia reikšme), taip pat plg. lindikas, lindišius „landžiojantis žmogus“, lindojimas „kyšojimas“: lįsti „lįsti, landžioti“.

лынды „keliai“: rodo savo kelius (apie merginą su trumpu sijonu) СС, plg. liet. linda „tas, kuris sėdi, guli, kyšo tūnodamas“: (iš)lįsti „išlįsti, pasirodyti“. Fonetikos požiūriu лынды ir лындаць, mūsų nuomone, verčia abejoti М. Фасмер (ЭСРЯ II 541) nuomone, laikančio rusų лында giminingu veiksmažodžiui лынать.

лынды біць „tinginiauti“: toks vaikinas ir be darbo – tik tinginiauja СС, plg. лындаць 2 reikšm.

лэмзгаць „laižyti“: katė pradėjo lakti pieną Гр, plg. (?) liet. lėmžti.

лэмзнуць „palaižyti“: katė palaižė pieno, o kiaulėms išlaižė Гр, plg. (?) liet. lėmžti.

лэпнуць „staiga pargriūti“: ji parpuolė, kaip mažoji (duktė) pliumptelėjo Ж, plg. liet. lėptelėti.

люрбы „putlūs skruostai“: kamanas traukyti, o skruostų – ne С; kokie putlūs skruostai Ж, plg. liet. liùrba „stora skiedra“: liùrbis, liùrba „bukagalvis žmogus, spoksotojas“. Lenkų lurba „didelė skiedra“ fonetika ir semantika leidžia jį priskirti lituanizmams, plg. lenk. lypbas (Зд 343).

майначыць 1. „keisti“: ko tu keiti darbą СС; 2. „nesilaikyti žodžio“: nepatikimas – žodžio nesilaiko СС; jis nesilaiko žodžio – nepatikimas Гр, plg. liet. mainyti. Žodis vartojamas ir kitomis, semantiškai tolimesnėmis reikšmėmis (Араш 1969 131).

мална „plepys“: iš мална́: prikalbėti bet ką СС; jis toks plepys – galo su juo nėra Гр, plg. liet. malna: malli „plepėti“.

márgic „margas“ (apie jautį, šunį): стои мárгic СС, plg. liet. margis.

мармуза „tylenis, nekalbus žmogus“: ён такі мармуза — маўклівы Ж; от чалавек мармуза: зурзіць і зурзіць — таксама не люблю СС, plg. liet. marmūza „tylenis, niekšas, snukis“, taip pat plg. marmūzė „snukis“, marmalas „tas, kuris kalba greitai ir neaiškiai“, marmažúoti „kalbėti neaiškiai“, marmaliuoti, marmėti „burbėti“.

маўна „plepys“: ой, ён такі маўна вялікі — варзуліць і варзуліць Б, plg. мална.

182

маўнуць ekspresyviai, menkinamai „nukristi, pargriūti“: так слізка — адзін лёд: дашла да хаты і маўнула на бок Б; plg. liet. тāiti „pargriūti“.

мёнта „galąstuvas, dalgis galąsti skirtas akmuo“: мёнта — што касу менціць Б, plg. liet. menētē. Žodis ir jo variantai paplitę plačiau (ДАБМ, žemėlapis 264, Урб 65—6, ДС 103).

менціць „galąsti, aštrinti“: касу́ менціць бруском Гр; ён не ўмее касу мен-ціць Б, plg. liet. menčioti „galąsti“.

мілта „avižinių miltų valgis“: мілты наробяць: авёс параць, высушаць, аптаўкуць, у жорны змелюць Б; смачная мілта была Б; трэба закал-батаць мілту Ж; мілту зрабілі з аўсянай мукі, і як добра было С; plg. liet. milta „rūgpienio ir grikių valgis“, miltai „miltai“. Žodis paplitęs plačiau (Урб 65, БСС 386, Араш БЛ 30—1, 33, ДС 107).

мітата „kuolas, stulpas“: сядзіць як мітата СС, plg. liet. tarm. (Radunė) tūtata, kuris, tikėtina, yra reduplikacinis darinys iš liet. mietas (ta pačia reikšme; kaita ie: y šiame dialekte fonetiškai galima, plg. literatūrinės kalbos piemtō, tarm. pūtī „piemuo“).

му́нкі „ištvirkėliai“: яны ўсе му́нкі такія — нафта хабалі былі, да баб хадзілі С, plg. liet. tarm. tūnka < tānka „ištvirkėlė“: mānkyti „minkyti, gniuždyti, maigyti“.

мэма „žioplys, nevykėlis, nekalbus žmogus“: ах ты мэма: ты сам чапаў ваду з свірна і не ведаеш Б, plg. liet. tētē.

мяндры „nendrės“: мяндры растуць у балоце, цвішкі такія СС, plg. liet. tarm. mēndrē, liter. pēndrē.

мянцюшка „dalgio galąstuvas“: мянцюшка — што намёнеціць касу СС, plg. liet. menētē, menčià ir slavų priesagą -юшка.

мянця „mentelė tešlai maišyti“: рашыцельню хлеб і мешаю мян-цей СС, plg. liet. menētē, menčià.

навашаваць „vargais priskabyti, prinešti, prinešioti“, навашавацца „prisinešioti, prisivogti“: навашаваў саломы добра Гр; ну і наваша-вайся сена СС, plg. liet. (pri-) vąšuoti, (prisi-) vąšuoti.

наге́ліць „išvemti (skrandžio turinį)“: наге́ліў ту́така ён С, žr. ге́ліць.

наке́рзаць „dėl nemokėjimo ką nors pridirbti“: яко́е твае аране — вот не-удаўлічы: наке́рзаў, наме́рзаў СС, plg. liet. keržinti, keržēnti „lėtai judėti“, kevē rža „kas nors daro ką nors nerangiai“.

naḱurstaćis „užsirūkyti“: narėlku kaip koniš, naḱurstaíšsia, što i voby ne gliadźać S, žr. ḱurstaćis.

namencieć „paaštrinti“: namencieŭ kasu gerai ir nuėjo šieno pjauti SS, plg. liet. (iš)menčioti, žr. menćits.

načouka, nečouka „lovys“: na načoutse mėnesį tešlos Ž; nečouką apvertė, ir iš manęs (= vakare) byra rugiai B. Remiantis šio žodžio semantika galima manyti, kad načouka yra giminiškas liet. pakosčia, piekočia „lovys“ žodis, atsiradęs dėl metatezės: pakosčia > načouka, plg. dar piekóti „vėtyti grūdus vėtykle“, taip pat rus. nočva „nedidelis lovys“.

183

našakaliniats „prismaigyti“: našakaliniata šipulkų gerai SS, plg. liet. šakal-ys (žr. šakal) + slavų priesaga -іняць ir priešdėlis на-.

pripjaustyti „supjaustyti, sukapoti“: tu mėsos gerai pripjaus­tei Ж; na ir žuvies pripjausčiau Gr, plg. liet. šipul-ys (žr. šipūnė) + slav. pries. -ėti ir priešd. na-.

ńohelda menk. „nevykėlis, silpnas, liguistas“: ńohelda toks netikęs po to S; ir antrasis ńohelda vos gyvas, o trečiasis eina S. Galbūt šaknis -hald- yra baltų kilmės, plg. (?) liet. gvald-us „lengvai išsilukštenantis“.

nedaraida menk. „apsileidėlis, netvarkingas žmogus“: nedaraida išėjo neapsirengusi, į purviną suknelę įlindusi — pati savęs neprižiūri B. Galbūt nedaraida (šaknis -raida-) susidarė metatezės būdu iš liet. *nedadaira, plg. nepadairà „neapdairus žmogus“, dairà „tvarkymas“, dairýtis „tvarkytis“.

ńomarast „nerimas“: žmogus iš nerimo sau pačiam mirtį pasidarė; kai nerimas, kitas žmogus ir geria; iš nerimo žmogus iš proto eina, kai išsigąsta B. Ńomarast susidarė metatezės būdu iš liet. nētimastis (žr. ńerimast).

ńerimast „nerimas“: mane apima nerimas SS, plg. liet. nētimastis.

pabražgać „susidaužti taurėmis“: pabražgaem taurėmis Gr, plg. liet. pabrāzginti, taip pat plg. bražgać.

pavaidaŭać, pavaidytis „susipykti“: mes susipykome su juo Gr; pykstasi, susipyksta, bet gyvena S; ji kartais susipyksta su merginomis S; susipykome su boba B; susipykau su kaimynais Ž, plg. liet. vaidy-tis, žr. vaidytis, vaidauti.

pavaryć perkeltine reikšme „apkalbėti“: na, pavariau aš apie ją S, plg. liet. pavaryti.

pagrėdzin „krosnies gultas, vieta malkoms džiovinti“: ant krosnies pagrėdzin SS, plg. liet. pagrėdinys (Valkininkai), kurio šaknis grėd- yra slavų kilmės.

pakalnica, pakilnica „pakulų audeklas“: iš pakalnicos siuvo pamušalus; pakilnica buvo stora, siuvo marškinius S, plg. liet. pākulinis ir slavų priesagą -іца. Netaisyklingas šaknies pakitimas atsirado pamiršus žodžio semantiką, nes namų ūkyje šis daiktas beveik nebenaudojamas, žr. pakulnica.

pakerzać „ką nors daryti nerangiai“: kaip tu pjauni — žiūrėk: pakerzavo, pakerzavo ir nuėjo SS, plg. liet. keržénti, keržinti „lėtai judėti“, plg. nakerzać.

paknoisać, paknisać, pakneisać „išrausti, apversti, sumaišyti“: šernai išrausė bulves Gr; kiaulės išrausė kiemą SS; jis pagaliu išrausė košę; kiaulės bulves išrausė; išrausė mėšlą ir nuėjo Ž, plg. liet. knáišioti, knyščioti, knisioti „išdraskyti, išrausti“, knyšoti „gulėti įsirausus“, knyšis „rausimas“. Lenkų tarmės žodžio knysać gramatika ir semantika, priešingai nei teigia Sławski (Ф Сл II 292), rodo, kad ir jis yra lituanizmas; plg. taip pat Яз 97.

пако́мшкаць „užkąsti, pavalgyti“: я пако́мшкаю хлеба, і добра СС, plg. liet. kamšiúoti: kimšti „kišti, prigrūsti“.

184

пакраціцца perk. „papurtyti, padirbėti“: пóйдзiцi ў поле, пакраціцца, і апа́ць рана дамо́ў С, plg. liet. (pasi-) kratyti.

па́кула „pakulos“: як чэшы лен, ляціць па́кула; па́кулу прядуць С, plg. liet. pákulos, žr. па́кулы. Dėl žodžio па́кула skaičiaus plg. rus. па́кля.

пакуляцца „atskirti pluoštą“: бярозавыя падрэзы пакуляюцца болінай СС, plg. liet. pakulótis.

па́кулы, па́куля „pakulos“: ха́ту забіваюць па́кулямі; бярозавыя санкі — аж па́кулі нанна́лі болінай; аж па́кулі задіраюць на бярозавых санках СС; па́кулі прядуць на дзярўні Гр; па́куля добрыя для путаў С, plg. liet. pákulos. Žodis paplitęs plačiau (Урб 66, Сцяшик 339, Зд 345).

па́кульніца, па́кульня „pakulų drobė“: добра (= daug) па́кульніцы наткала СС; шмат сваёй па́кульні ў kúфру накладалі С, plg. liet. pākilinis.

пакúрстаць „parūkyti“: у ла́зню занеслі, пакúрсталі троха кумпякі, і добра С, žr. кúрстацца.

па́лубніца „pelų grūdų aruodas“: па́лубніца ў торпе ля мякіны Ж. Tikriausiai tai liet. paliudė ir slavų priesaga -ница, plg. taip pat liet. dial. (Dėveniðkės) pelūdпica, pelūdпyca. Nereguliarų kaitaliojimąsi d: б galima paaiškinti žodžio semantikos užmiršimu, nes šis realijos pavadinimas vartojamas palyginti retai.

па́льць „didelis lašinių gabalas“: адна па́льць — палавіна тушы сві́ніны СС, plg. liet. páltis (skolinys iš slavų kalbų, plg. rus. полоть, полоть, baltar. поуць).

паменціць „galąsti“: тре́ба паменціць касу СС, plg. liet. menčioti, žr. менціць.

пана́дзіцца „užsinorėti, geisti“: каро́ва пана́дзілася ў канюшыну Б, plg. (?) liet. panūsti (panūsta, panūdo) „užsinorėti“, plg. taip pat pūstmas „aistringas troškimas“, paidūti „norėti“, paudinėti „ieškoti“, žr. унадзіцца.

папу́жа, папу́жка „lapų ryšulys“ (tabako, klevo, kopūstų): папу́жа ту́тына Ж, Гр; лісця ў папу́жку злажыў СС, plg. liet. rapužā, rapūžā, plg. taip pat rapūžė „kuoduota višta“, rapūžōnas „įvystytas vaikas“, rūžas, rūžlys, paužlys „storulis, pilvūzas“, rūžoti „vynioti“. Kitą rusų kalbos žodžių пампушка, папуха, папуша „lapų ryšulys“ etimologiją siūlo Fasmeris (ЭСРЯ III 195). Žodis paplitęs plačiau (Сцяшик 349).

папу́шка „spuogas“: папу́шкі папу́шкі такіе́ былі на тва́ры як балваны СС, plg. liet. rapūškā, rāpūška, rūškas, pauškulė (ta pačia reikšme), rūškuotas „spuoguotas“, puškėti, pauškėti „būti spuoguotam“.

па́разг „šakelė tvorai“: пры́нёс паразго́ў; дай адна́го па́разга СС, plg. liet. pāraizgas.

парсо́к, паршу́к „paršiukas“: жырны ёшкі парсо́к Ж; сасано́к парсо́к С; замеша́ў парсо́ку Ж; наплядзілі парсо́каў С; закало́ў паршука́ СС; наш паршу́к быў харо́шы Б; ме́лі паршука́, бу́дзем кало́ць Гр; plg. liet. paršiūkas. Парсо́к žinomas plačiau (ДАБМ, карта 292, С VIII 87, Урб 66–67), plg. taip pat БЯ 45, Яз 83; variantai poršuk, paršuk žinomi lenkų tarmėse ties Seinais (Зд 346).

185

парупіцца „pasirūpinti“: jis pasirūpino anksti keltis С, plg. liet. pasirūpinti, žr. рӯniцца.

pasviroňak „vieta po klėtimi“: atsigulė ant pasvirnỹs ir guli СС, plg. liet. pasvirnỹs, žr. svirnas.

перажаргнуць, перажэргаць „peržengti, peržingsniuoti“: ji peržengė upelį С; pamatė šunį ir peržingsniavo per tvorą Ж; apie žmogų: peržingsniavo per убітана ir nuėjo Гр, plg. liet. (pėr-)žergti, žr. жэргаць.

печанік „priepečis, gulima vieta prie krosnies“: guli ant печаніку СС, plg. liet. tarm. peči-nykas (šaknis slavų kilmės) „vieta prie krosnies“.

піплівы „kruopštus, nuobodus“ (apie darbą): štai koks kruopštus darbas: rašo ir rašo Гр, plg. liet. piplioti „kruopščiai dirbti“, pūpnioti „krapštinėtis“, puplys „silpnas, menko sudėjimo žmogus“.

пішкаць „traškėti“: krosnyje traška СС, plg. liet. pūškėti, piškėti.

пляўшы „pleiskanos“: galvoje labai daug pleiskanų, ir niežti СС, plg. liet. plaušai.

пожаг „krosnies valymo kotas“: пóжгa – šaka krosniai iššluoti; пожаг iškrito iš šluotos СС, plg. liet. pažagas. Žodis aptinkamas ir lietuvių paribio lenkų tarmėse (К 325): pożoch. Žodžio пóжгa (pożoch) fonetika, morfologija ir geografija liudija lietuvišką jo kilmę; plg. dar žāgas „malkų rietuvė“, žaginỹs „nukirsta nestora eglė su apgenėtomis šakomis, kartis“.

по́йсаць „nukapoti (miežių) akuotus“: visus miežius reikia nukapoti Гр; nukapoja miežius Ж; nukapodavome miežius СС, plg. liet. paišyti. Žodis paplitęs ir plačiau (С VIII 50, Урб 67, Сцяшик 337); variantai pejsować, pejsakować žinomi lenkų tarmėse (Зд 346).

по́шар „pašaras“: pašaro nėra, o pjauti reikia Ж; pelai – geras pašaras СС; papildė pašaro Гр, plg. liet. pašaras. Žodis žinomas ir platesniame areale (Урб 67–8, БСС 387, ВЯ 104, taip pat Зд 346).

прадзяннік „vyresnysis piemuo, kurį gyvulių šeimininkai kasdien paeiliui maitina“: kaimas samdydavo прадзяннік Гр, plg. liet. pradienininkas: pradienius „kas antrą dieną“, plg. dar БСС 383, taip pat С XII 27 (žodis dieninis).

пралы́ндаць „prakiurksoti pasislėpus, dykinėti“: taip ir prasėdėsi visą gyvenimą už krosnies; prasėdėjo visą pusdienį namie; kaip tu taip pradykinėjai visą vasarą be darbo, plg. liet. pralindoti, žr. dar лындаць.

праманіць „pratinti“: veršiukas priprato ėsti kiaušinius; jis priprato karvę melžti СС, plg. liet. pra(si)manýti.

праманўць „pavadinti“: pavadino jį kairiarankiu СС, plg. liet. pramanýti, taip pat Урб 68.

прамуга „vieta už krosnies“: pramugą palieka prie sienos, prie krosnies Гр, plg. liet. pramigà: mūginti „padaryti laisvą praėjimą, laisvą vietą, plyšį“, mūgintis „minioje alkūnėmis prasibrauti į priekį“. Žodis праму́да (Араш 1969 126), be abejonės, yra variantas праму́гі; greičiausiai jis atsirado pamiršus reikšmę.

пру́вянь „prieškambaris, priemenė“: prieškambaryje kabo С; prieškambaryje stovėjo kultuvės Б; atidarei duris – ir prieškambaris СС, plg. liet. prývenė (Mažeikiai, Tirkš-

186

ляй) < prymenė, priemenė, greičiausiai, disimiliacijos keliu. Baltarusių tarmėse šis žodis žinomas plačiau (Сцяшк 384), plg. прымян.

прылабу́ніцъ, прылабу́ніца „įsiteikti“: прылабу́ніла да яна́ i жыве́ць; яна́ хаце́ла прылабу́ніца да сябе С, plg. liet. (prisi)lābinti, žr. лабу́ніцъ.

пры́мян „prieangis, priemenė“: наш прымян бальшы́й Гр, plg. liet. priemenė. Žodis paplitęs plačiau (Урб 68, Сцяшк 397, ВЯ 105).

пужлі́с „storas, išsipūtęs“, perkeltine reikšme „pasipūtėlis“: ён як пужліс ходзіць; капу́ста-пужлі́с СС, plg. liet. pūžlys.

пужло́к „kas pasišiaušęs“: налава не бярэцца-пужло́к капу́ста СС, plg. liet. pūžl-ys ir slavų priesagą -ок.

пумпа́шачка „pūstažandė mergaičiukė, riestainis“: мура́шачка пумпа́шачка СС. Žodžio fonetika ir semantika leidžia jį priskirti lituanizmams, plg. liet. pamp arùtė „apvalutė, maža ir pilvota“ (apie žmogų ar daiktą), pamputỹs „spuogas; spurgas“, pámpa, pámpė „patinimas, išauga“, pāмpti „pūstis, tinti“. Šaknis -ум-, veikiausiai, kilusi iš liet. tarm. -um-, bendrinėje kalboje -am-. Tačiau rusų пампуха, пампушка „tešlinio kepinio rūšis“ Vasmeris laiko germanizmu (ЭСЯРЯ III 194), o tai, mūsų nuomone, dėl pirmiau nurodytų priežasčių kelia abejonių; plg. dar lietuvių hibridus pampriškė „pilnoka mergina“, pampriška „spurgas“; „storas žmogus“; „pumpuras“ ir kt.

пу́ня 1. „kūlimo daržinė“: у пу́ні клалі жыта Гр; у пу́ню вазілі снапы С; 2. „šieno daržinė“: для сена пу́ня; завязлі сена на пу́ню С; 3. „vežimų pastogė“: у пу́не стаялі колы СС, plg. liet. ri̇́pìa, ri̇́pė „daržinė, kūlimo daržinė, pelų kluonas“. Žodis paplitęs ir kitose baltarusių bei rusų tarmėse (ДЛАБМ, карта 236, С XII 40–44, Урб 68, ВЯ 105, БЯ 45, ДС 103).

пу́тра „sriuba“: ба́цька хво́ры, і пі́тры не ей Ж, plg. liet. putrà. Žodis žinomas plačiau (Урб 149), plg. taip pat Яз 83.

пу́ць perkeltine reikšme „galva, protas“: яна́ здае́цца о́семьдзесяць ма́йць, а пу́цю ма́йць Гр, plg. liet. pùtė „višta“, perkeltine reikšme „supratimas“. Apie liet. pùtė žr. LEW 680 (pùtė), 554 (paikštis „paukštis“), ЭСЯ III 398 (ptica).

пу́тачка „vištelė“: пу́тачка пу́тачка, сёла прр прр (taip šaukia, norėdami pagauti vištą) Б, plg. liet. putùtė, žr. пу́ця.

рага́лы „nutekėjimai“: рага́лы пацяклі на та́вры, на шчы́біне С, plg. liet. rãgės; veikiausiai giminingas ir ragėti „matyti“, rãgana „ragana“.

ра́гі „nutekėjimai“: на вокнах ра́гі цякуць, дошч бу́дзе; спаце́ла акно́ — ра́гі пацяклі на шкле; чалавек у ра́гі пашоў; вот іспёк мяне пот: увесь я ра́гамі сплыў Гр; человек у ра́гі пашоў Гр; вот іспёк мяне пот: увесь я ра́гамі сплыў Б, plg. рага́лы.

раго́йшы́ла keiksmaž. „galvijas“: якая баба раго́йшы́ла Гр; ах ты раго́йшы́ла, куды пашла (apie karvę) Гр, plg. liet. ragúotas „raguotas“, ragùolis „riestainis; šakutė“: rãgas „ragas“, plg. dar С VIII 87, Урб 149.

ра́йставы „pelkinis“ (apie beržą): райставыя бярозы неве́лькія СС, plg. liet. raistas „krūmynas pelkėje“.

раскра́тацца „išsikratyti“: у такую́ даро́гу я до́бра раскра́талася С; я не раскра́таюся, не бо́йся С, plg. liet. kratýtis „drebėti“, žr. кра́тацца.

расхле́йдацца „išsitiesti“: прышоў дамо́й расхле́йдаўшыся і не зашпі́ліцца Ж, plg. liet. (išsi)skleisti „išsiskleisti, skleistis“.

187

ройст, ро̄йста, ро̄йства „krūmas durpyne“: karvės ро̄йце СС; į ро̄йст įklimpo arklys Ж; ро̄йства – šlapia pelkė – net žmogus neįlįs: krūmai, samanos Гр; ten toks didelis ро̄йства – galima įkristi Б, plg. liet. raistas. Ро̄йст ir ро̄йства paplitę plačiau (ДС 108, Сцяшк 425), plg. dar С VIII 88.

рукуць „rūgtis (Polygonum)“: рукуць karti; рукуць – tokia žolė darže auga СС, plg. liet. rūgtis.

рупіць „neraminti, jaudinti“: vis dėlto tau rūpi Гр; reikia eiti namo – rūpi; neišbuvo Minske – rūpi namo; būtų buvę gerai, jei nebūtų rūpėję С; man rūpi krosnį iškūrenti; jam dar niekas nerūpi СС; plg. liet. rūpėti, rūpi, rūpėjo. Žodis paplitęs plačiau (Сцяшк 429), plg. dar С VIII 88, Яз 84, taip pat Зд 347.

рупіца „rūpintis, nerimauti, stengtis“: reikia rūpintis ir rūpintis, kad vaikai būtų geri Гр, plg. liet. rūpintis. Žodis paplitęs plačiau (Сцяшк 429), taip pat žr. Урб 149, Зд 347.

рупястлівы „rūpestingas“: рупястлівы tėvas – savo vaikus prižiūri СС, plg. liet. rūpintis „rūpintis“, rūpest-is „rūpestis“ ir slavų priesaga -ливый, žr. рупіца, рупіць.

ре̄згіні „tinklas šienui, šiaudams nešti“: ре̄згіні – su kuo šieną neša Ж; pilni ре̄згіні šieno Гр; tu irgi turi ре̄згіні Б, plg. liet. rēzgines. Žodis paplitęs plačiau (ДАБМ, карта 254, Сцяшк 432, ДС 103), taip pat žr. С VIII 88, Урб 150, Яз 84, Зд 347.

сала „sekluma upėje, ežere, pelkėje“: ant salos vanduo nuolat sruvena Б, plg. liet. salà „sekluma, sausa vieta tarp pelkių“, ātsala „sekluma, užutėkis“. Žodis paplitęs plačiau (ДС 107).

салісты „sekliavandenis“: sekli upė Б, plg. liet. sal-ā „sekluma“ ir slavų priesaga -истый, žr. сала.

самтукі „buožgalviai“: самтукі virsta varlėmis СС, plg. (?) liet. samtūkai, baltar. палаўнікі. Tačiau šis žodis yra slavų kalkė.

све̄ран, сві̄ран „klėtis“: све̄ран grūdų Ж; све̄ран, stogas šiaudais dengtas СС; svire grūdų pridžioviau Гр; svire turtą supilame, šiaudus kabiname С; naujas сві̄ран grūdų СС, plg. liet. svī̄nas. сві̄ран paplitimo baltarusių tarmėse teritorija pavaizduota ДАБМ, карта 239, taip pat ДС 104; žr. dar С VIII 88, Урб 152, Сцяшк 443, Яз 84.

сві̄ршня „svirtinis šulinio semtuvas“: vanduo semiamas сві̄ршней Гр, Б, plg. liet. svirtis: sverti „kelti svertu“. Žodžio paplitimo baltarusių tarmėse teritorija pavaizduota ДАБМ, карта 243, taip pat ДС 104 ir карта № 4; žr. dar Урб 151, Сцяшк 443; šis žodis vartojamas ir lenkų kalboje (Яз 100).

свор „svirtinis šulinio semtuvas“: свор – tuo vanduo semiamas СС, plg. liet. svā̄ras, svirtis (ta pačia reikšme), plg. baltar. свер (ta pačia reikšme) Урб 151, žr. сві̄ршня.

сві̄рня „svirtinis šulinio semtuvas“: mūsų šulinys su сві̄рняй Б, plg. liet. svirtis. Netaisyklingas šaknies variantas atsirado žodžio semantikai užsimiršus, nes ir pats daiktas nebenaudojamas.

се̄меня „linų sėmenys“: се̄меня maiše (= maiše) išsipylė Ж, plg. liet. sēmenys. Žodis paplitęs plačiau (Сцяшк 445).

188

ска́ба 1. „šonkaulis“: nuo lieso veršiuko — šonkauliai kyšo; lieso, šonkaulius galima suskaičiuoti С; šonkaulį nulaužė; arklio šonkaulis; du šonkaulius pasirinko Б. 2. „krepšelio lankas“: krepšelio lankai gyvūnų odai СС. Šaknis, būdama bendra indoeuropietiška (LEW 812 skabh-), turi giminiškų žodžių ir kitose slavų kalbose (ЭСРЯ III 643 скобель, 630 ска́ба, Brück 494 skobel), taip pat germanų kalbose (Клуге, 629 schaben), tačiau semantiškai скаба artimesnis liet. skobā „šonkaulis“, plg. dar skobinỹs „išskobta lenta, kaladė“, skōbnìs, skobnìs, skobnìā „senovinis stalas“, skōbti „skobti“, skobtinis „išskobtas“, skāptas „kaltas“, skaptuoti „skobti“.

скара́ч „platus rankšluostis su kutais, kuriuo užtiesiamas virtuvės stalas“: vaikus išmaudžius sutaršydavo скара́чом СС; blynus nuo krosnies meta ant скара́чэй Гр; скара́ч su ilgais kutais Ж; скара́чом stalą užtiesdavo Б, plg. liet. skarinỹs, hibridinį žodį skarōčius (ta pačia reikšme), skarā „skarelė, pluoštas“, skārti „sušiurti, nusidėvėti“. Žodis paplitęs plačiau (Араш 1969 131, Урб 152, Сцяшк 451) ir baltarusių literatūrinėje kalboje (Б Сл 857).

скарпа́ць „nupjauti, išrausti“: kiaules visas iškarpė С, plg. liet. karpýti „rausti, pjaustyti“, žr. карпа́ць.

склют „skaptas“: medį skliutu tašo Ж, Б; liesas — kaip skliutas С; nosis — kaip skliutas: kur tavo protas СС, plg. liet. skliūtas: skliūsti „slysti“. Žodis paplitęs plačiau (Сцяшк 454), plg. dar Урб 152–3, ВЯ 102, 104, Яз 85.

склюта́ваць „tašyti“: skliutu medį skliutuoja Б, СС, plg. liet. skliutúoti. Žodis paplitęs plačiau (БУИ 58), plg. склют.

скупры́цца „susikūprinti“: senis susikūprino Гр; ko tu taip susikūprinai СС, plg. liet. (susi)kū́printi, žr. dar купра́ты, купро́.

скрэдзі „gyvulio mėsos gabalas, sugadintas skerdžiant“: paskerdžiau paršiuką ir скрэдзі man davė СС, plg. liet. skerdžiai (ta pačia reikšme):skersti „durti, mušti, pjauti“.

сло́ксны, сло́кшына „vytelė iš vytelių“: priplėšė vytelių ir lengvai nupynė; vyteles plėšia iš gyvūnų odos СС; iš lazdyno priskina vytelių Ж; vytelės lupamos pavasarį Гр, plg. liet. šliūksnas, šliūksna, šliūksnis „vytelė pynimui“. Сло́кшына paplitęs plačiau (БСС 388).

смі́льгінкі „smilkiniai“: skauda smilkiniai СС, plg. liet. tarm. smilginėliai, smilginiai, bendrinės kalbos smilkiniai.

снаўдацца „vos vilkti kojas, tarsi sapne“: ir žmogus snaudžia, slenka tai šen, tai ten СС, plg. liet. snaūdalíuoti, plg. dar snáusti „snūduriuoti“, „lėtai judėti“.

спойсаць „sumušti“: aš jį sumušiu už tvoras; ji jį gerai apdaužė: davė per snukį Б, plg. liet. paisýti „nukulti ūsus“ (nuo miežių), žr. по́йсаць.

сесёмкаць „suvalgyti“: suvalgiau visą bulvę su lupena СС, plg. (?) liet. sémti „semti, srėbti“.

става́рук „sausa šaka“: sausą šaką nupjovė СС, plg. liet. stavarùkas, plg. dar steverỹs, stavarỹs „kelmas“.

189

стацок „kūgis javų pėdui“: ён нясе стацокі — бабу стаіць будзя SS, plg. liet. stačiukas, statūkas (ta pačia reikšme), taip pat plg. statà, statùs „sustatyti kūgiai“, statýti „statyti“.

стоўпніца „tilpti, sutilpti“: ліпа была: ў сярэдзіне чалавек стоўп-ніўся S, plg. liet. talpinti „talpinti“, tilpti „tilpti“, talpà „talpa“. Nors lietuvių talpinti, talpà yra slavų tolпа giminaičiai, semantiškai baltarusių стоўпніца (plg. jo sinonimus literatūrinėje baltarusių kalboje змяшчацца, утоўплівацца) labiau susijęs su liet. talpinti negu su rus. толпа, baltarusių натоўп, todėl jį galima priskirti lituanizmams.

страмбель „stiebas“: страмблі лупіна тўстэя; страмбель пусты SS, plg. liet. stramblys.

сукаўца „pirštis“: мужык да дзёўкі сукаўца Gr, plg. liet. sūktis, sukiotis, plg. rus. сукалить „gramdyti, valyti“ ir liet. sukalioti (БЯ 46).

сула „beržų sula“: бярозавая сула SS, plg. liet. sulà.

сцібкілі 1. „kieta plunksnos dalis“: адны сцібкілі ў курэй SS; 2. „spygliai“ (pušies, jei…): у кваі сцібкілі зялёныя SS; 3. „linų spaliai“: са льна сы-плюцца сцібкілі SS, plg. liet. stibikliai, taip pat plg. stiblai „plikos šakos“.

сцібкіляты „apaugęs plunksnų kelmeliais“: курыцы сцібкілятыя SS, plg. liet. stibikliūotas, žr. сцібкілі.

сціпіны „rogių kuolai“: на гохтах кладзецца⁵ сціпіны SS, plg. liet. stipinai.

сцірта „šieno ar malkų kūgis“: сцірта — большы стог саломы Gr, B; сцірта сена Ž; сцірта дроў SS, plg. liet. stirta. Žodis žinomas platesnėje teritorijoje (Урб 153, Сцяшк 484), plg. taip pat С VIII 88, ВЯ 105, БЯ 124).

торя „šieninė“: йзлую старану тарпой наклад B, plg. liet. tárpas „vieta kluone tarp šieninių“. Žodis žinomas platesnėje teritorijoje (Урб 153–4, Сцяшк 498, ДС 104), taip pat žr. С VIII 88.

трайла „plepys“: ён такі трайла: трайлобуць і трайлочыць SS, plg. liet. tráila, tráilas, trailỹs, taip pat plg. trailė „linksma dainelė“.

трайлоўцы „plepėti“: ён трайлобуць, а мне нима часу SS, plg. liet. trailinti, trailiuoti, taip pat plg. tráiloti „dainuoti linksmą dainą“, žr. трайла.

труша „pūliai, puvėsiai“: мяса трушой павярнулася SS, plg. liet. dial. trūšà, bendr. kalbos trąšà.

туркліс „kurklys“: у зямлі сядзіць туркліс такі жоўты SS, plg. liet. turklỹs.

угнібнуць „įžnybti“: подсуніш палец, так рак угнібне; ён моцна ўгнібнуў мянжа; рак мне ўгнібнуў; кніціць мне, каб дзёўчына ўгнібнуць SS, plg. liet. (i)gnýbti, žr. гнібнуць, гнібацца, гнібіць.

удурбаць „įsikalti į galvą“: нёўку халеру ўдурбаў у галаву Ž, žr. дурбаць.

уназдзіцца „priprasti“: kaip priprato, taip ir eina, ir eina Б; kai šarka įpras, viską pagriebia С; jis priprato prie merginos СС, plg. панадзіцца.

ускобліць perkeltine reikšme „plakti“ (apie lietų): kai lietus pliaupia, iki kelių stovi vandenyje; lietus mane gerai permerkė С, plg. rus. скоблить „gramdyti“,

⁵Starųjų Smilginų kaimo tarmėje tam tikrais atvejais vietoj veiksmažodžių daugiskaitos III asmens formos vartojama vienaskaitos III asmens forma.

190

plėšti, draskyti, smulkiai, plonai drožti“, liet. skal̇bti „plakti“. Baltarusių ско́бліць semantika ir kirčiavimas, regis, veikiau liudija jo giminingumą su liet. skal̇bti. lb: bl metatezė greičiausiai galėjo įvykti.

успірнуць „spausti, kaitinti“: kaip tai suspaudė, taip ir kvėpuoti nebėra kuo СС, plg. liet. (iǧ)spìrginti.

ўштаць „sūpuoti, linguoti“: reikia sūpuoti ant rankų, ir supuosi СС, plg. (?) liet. i̇žčioti.

ўштацца „sūpuotis, linguoti“: oi, kaip gerai įsisupavau СС, plg. (?) liet. i̇žčiotis.

хлу́сечь „klausyti“: jūs jos neklausote – apgaudinėjate Б, plg. (?) liet. klusýti, klū́sti „tapti klusniam“.

klausinėti „klausinėti, klausti“: aš palauksiu, ar jis manęs klausinės С, plg. (?) liet. klusčioti, klūsinti, klū́saūti, klūstelėti.

хро́бу́ст „valgoma pelkių žolė plačiais lapais; kiauliena“: хро́бу́ст auga miške Б, plg. liet. grabū́zdas, žr. грабу́зда.

čuchonė „minkštas drobinis batelis: čuchonė suplyšo, nagines pynė iš liepų karnų ir kanapių, o čuchones siuvo iš medžiagos С. Žodžio semantika ir fonetika, mūsų nuomone, netrukdo sieti jo su liet. čiuknà, kiuknà „ištižėlis, išsidraikiusis, apsileidėlis“, taip pat kiùkė „palaidūnė, rupūžė, kankorėžis, vakaronė“, kiuglius „sukleręs, nesuspaustas“, kiùginti „purenti“, kiukénti „gliaudyti“, tačiau reikia atsižvelgti ir į galimą ryšį su rus. čócha „viršutinio drabužio rūšis“, čúga „ilgas kaftanas“, čuchá „kaftanas“, čechólas (ЭСРЯ IV 355, 373, 377, 388).

ша́каль „skiedra“: skiedromis namą apmėčiau СС; priskaldžiau skiedrų; išėjo lyg skiedromis Ж, plg. liet. šakalỹs. Žodis žinomas plačiau (Сцяшк 554, БСС 388, 403), plg. taip pat С VIII 34, 88, Яз 85, Зд 349.

шака́лькі „skiedros“: skiedromis pakūrensime ir virsime; pririnkau skiedrų prakūrai СС, plg. liet. šakaliūkai, žr. ша́каль.

шапштук „perdžiūvęs, sausas ir supuvęs“: šapštukais svogūnas išėjo СС, plg. (?) liet. šarštùkas (Radūnė) „perdžiūvęs“.

шаўно́к „šaunuolis, šaunus vyras“: štai šaunus valstietis: nuvežė mane į bažnyčią Гр, plg. liet. šaunìs „šaunus“.

шашо́к „šeškas“: šeškas suėdė du viščiukus Гр; šeško kailis gražus СС; šeškai dideli Ж; šeškas viščiukus išėdė С, plg. liet. šeškas. Žodis žinomas plačiau (Урб 155–6, Сцяшк 558), plg. taip pat С VIII 88, ВЯ 104, Яз 85, Зд 349.

švírnia „gervė“: vandens semiamės švírniai Гр, plg. liet. svìrtis, žr. сві́рня.

шкілёнда, шкілёндзя „šaltiena, kiaulės skrandis, prikimštas įdaro“: ѕ̌кілёнда skani Ž; reikia padaryti шкілёнзю; ѕ̌кілёнзю vasarai prikrovė, šienapjūtei B, plg. liet. skilandis. Abu žodžio variantai plačiai žinomi (Урб 156, Сцяшк 559), taip pat žr. ВЯ 104.

шклёньдзя „maistas iš kraujo ir miltų“: шклёньдзі prikepė Ž, plg. liet. skli̇ndžiai „apvalūs blynai, sklindžiai“.

191

шку́це „nuopjovos, skiautės“: pilna troba skiaučių Ž; visokių skiaučių prisirinko; skiautes į parduotuvę priduodame; iš skiaučių audžia takus С, plg. liet. skūtas „skiautė“. Žodis žinomas ir plačiau (Сцяшк 560).

шлін „sunkus šviesiai mėlynas molis“: шлін — pilka žemė СС, plg. liet. šlūnas.

шло́кшыні „vytelių karnas“: krosnis kūrena lokšynomis Гр, plg. liet. slūoksna. Žodis žinomas ir Seinų apylinkių lenkų tarmėse (Зд 349), žr. сло́ксны, сло́кшына.

шні́ршлі „šnervės“: arklio šnervės СС, plg. liet. šnīršlės.

шо́рыцца „riedėti“: obuoliai rieda žeme С, plg. (?) liet. šorinti „greitai važiuoti“, šorúoti „bėgti, skubėti“.

шуждзе́ць „ošti“: šuždžia debesis, artėja audra СС, plg. (?) liet. šiugždėti.

шу́ла „stulpas“: kaminui reikia turėti stulpą Ž, Б; stulpas stovi kamine С, plg. liet. šūlas. Žodis plačiai žinomas (Урб 156, Сцяшк 566), plg. taip pat С VIII 34, 88, ВЯ 105, БЯ 124, Яз 85.

шу́рпа 1. „paukštis pasišiaušusiomis plunksnomis“: višta vaikšto kaip šurpa Б; šurpa višta: plunksnos stovi piestu Ж; šurpos vištos plunksnos nepriglunda СС; 2. „drebulys“: visą kūną nukrėtė drebulys Б, plg. liet. širra, taip pat plg. Урб 156—157.

шурпа́ты 1. „pasišiaušęs, išsipūtęs“: povas pasišiaušęs; tu kaip pasišiaušusi višta Ж; pasišiaušusi oda Гр; 2. „raukšlėtas“: raukšlėta suknelė su klostėmis С; 3. „žąsies“ (apie odą); kūną išmušė žąsies oda СС, plg. liet. šūrpotas „pasišiaušęs“, dar plg. šūrṗti „pasišiaušti“, Яз 86, žr. шу́рпа.

шу́рпачкі „klostelės“: klostelėmis ties apykakle (suknelę) apšiuvinėjo С, žr. шу́рпа.

шу́ршалы „vapsvos“: šuršaliai geltoni, skaudžiai gelia СС, plg. liet. širšalės, širšės.

шутурлі́вы „sūkurinis“: sūkurinė upės įlanka Berezoje Б, plg. (?) liet. sūkur-ys „sūkurys“ ir slavų priesagą -ливый. Nenorminis žodžio šaknies pakitimas greičiausiai atsirado dėl jos semantikos aptemimo.

шыпу́ль „pleištas“: reikia įkalti pleištus, kad kuolas neišvirstų СС, plg. liet. širpùlys „skiedrelė“. Žodis žinomas ir Seinų apylinkių lenkų tarmėse (Зд 350).

šypúlkės „skiedros“: našakáliniala šypúlke SS, plg. liet. širpuliùkas, šipulỹs, žr. šypúl.

šyróga „storas kartis plaustui sustabdyti“: meta beržinę šyrógą, kad sustabdytų plaustą B, plg. liet. širìkas, šir̃kas, taip pat plg. širỹs, šerỹs „šeriai“. Žodis žinomas plačiau (Arash BL 34).

šyršúlis „širšė“: karvės bijo šyršúlio: jis smarkiai gelia SS, plg. liet. širšùlė.

junk „jungas“: jungą uždėdavo jaučiui ant kaklo SS, plg. liet. jùngas.

jáknos „kepenys“: jáknos storos kaip lentos SS, plg. liet. jė́knos.

Šiame straipsnyje siekėme pateikti, kiek įmanoma, visus mūsų užrašytus šiaurės vakarinėje Gardino ir Minsko arealų dalyje žodžius, kuriuos galima kvalifikuoti kaip lituanizmus. Tai leis susidaryti

192

išsamesnį lituanizmų pasiskirstymo tiriamos teritorijos tarmėse vaizdą ir išsiaiškinti, kuo šios tarmės sutampa su kitomis baltarusių tarmėmis ir kuo nuo jų skiriasi. Dalis pirmiau pateiktų lituanizmų (pvz., аксны, ашакі, блінда, бонда, вайдавайць, вайцяць, вашавайць, грэбесці, дулька, карпа, кудра, мілта, пойсаць, шыпуль ir kt.) pažymėti ir daugelyje kitų mūsų tiriamo arealo rajonų ir, kaip nurodyta šiame straipsnyje, jau buvo minėti arba tirti anksčiau paskelbtuose darbuose, skirtuose baltų ir slavų problemai. Kitos leksemos (pvz., асцюкі, атожал, атобъ, брягецъ, гірса, клумпы, мента, пакула, пуня, рэзгіні, свірэн, шула ir kt.) žinomos toli už Gardino ir Minsko sričių ribų, o kai kurios – ir už BSSR ribų, kitose slavų kalbose. Tai liudija tiek kai kurie baltarusių atlaso lingvistiniai žemėlapiai, tiek mūsų nurodyti atskiri straipsniai ir medžiaga, išrinkta iš arealinių slavų žodynų bei kitų šaltinių. Be to, tiriamame areale užfiksuota tam tikra dalis lituanizmų (pvz., адсұра, асёкла, апікула, вірбаты, гёліць, гулды, гушта, жабанкі, зурзейць, ісак, каўшніцъ, люрбы, ліжка, матнуць, недарайда, немарасцъ, піплівы, сукацца, скярдзі, шутурлівы ir kt.), pirmą kartą užfiksuotų baltarusių tarmėse. Jos tam tikru mastu skiria šiaurės vakarinę tiriamo arealo dalį nuo likusio baltarusių masyvo; tai leidžia kalbėti apie ryškesnius baltų substrato pėdsakus šioje teritorijoje. O kraštutiniuose vakaruose užregistruoti tiriamo arealo lituanizmai (антраплуці, гілонь, крамзля, крамплы, сула, трицца, юнк ir kt.), mūsų nuomone, yra pats jauniausias substratinės leksikos sluoksnis.

Beveik visi pirmiau pateikti lituanizmai išsaugojo senąją leksinę reikšmę, o daugelis jų šaknies forma sutampa su atitinkamais lietuvių kalboje vartojamais žodžiais. Kai kurie iš jų, išblėsus pirminei semantikai, patyrė įvairių fonetinių kombinacinių pakitimų (daugeliu atvejų metatezę, asimiliaciją, disimiliaciją ir pan.), būdingų svetimos kalbos (kitos tarmės) žodžiams, vartojamiems tiek lietuvių (pvz., grabikė < krabikė „dėžutė“, tvárka (Gervėčiai) < tvártas „tvartas“, paranamá < panoramà „panorama“), tiek baltarusių tarmėse. Tačiau Gardino ir Minsko sričių baltarusių liaudies tarmių lituanizmai iš esmės yra stipriai slavizuoti, o tai liudija apie itin sudėtingą kalbinį procesą, vykstantį tiriamoje teritorijoje. Taip pat svarbu pabrėžti, kad šiems skoliniams labai dažnai būdingas lietuvių kalbos sprogstamasis priebalsis г yra išlaikomas. Be to, daugeliu atvejų lituanizmuose išlieka ir lietuvių kalbai būdinga kirčio vieta (pvz., вірціна, апікула, блінда, брында...). Kartais kirčiuotame skiemenyje net skiriamos balsių priegaidės (гулта: крэйка, plg. dar БСС 128). Ypač ryški akūtinė priegaidė dvibalsinėse samplaikose (кнойсаць, льндаць, клумпы). Tačiau didžioji dalis lituanizmų palyginti smarkiai pakeitė savo ankstesnę formą (шутурлівы, вірбаты, жэлатухі, клындра...). Neabejotina, kad šiuos žodžius reikia laikyti palyginti jauno

13 Lietuvių terminologija

193

substratinės leksikos sluoksnio. Jų forma, dar neįsitvirtinusi baltarusių liaudies kalbos vartosenoje, lengviausiai pasiduoda stipriam baltarusių kalbos sistemos poveikiui.

Pirmiau pateikti litauizmai, vartojami šiuolaikinėse tiriamo arealo baltarusių liaudies šnektose, įrodo, kad norint susidaryti išsamesnį baltų ir slavų tarmių vaizdą būtina atlikti išsamius kompleksinius kalbinių sistemų tų teritorijų, kuriose praeityje baltų ir slavų kalbos kontaktavo arba tebepalaiko kontaktus ir dabar, tyrimus.

Santrumpų ir naudotos literatūros sąrašas

Arash 1969 — А. У. Арашонкава, Е. І. Грынаве цкене, І. П. Кавальчук, Ю. Ф. Мацкевіч, Я. М. Рамановіч, Л. Ф. Шаталава, Z leksiki беларускіх гаворак заходняй зоны, — „Весці Акадэміі навук Беларускай ССР“, Seryja грамадскіх навук, Nr. 4, Мінск, 1969, p. 123—134.

Arash 1971 — А. У. Арашонкава, Е. І. Грынаве цкене, І. П. Кавальчук, Ю. Ф. Мацкевіч, Я. М. Рамановіч, А. І. Чабярук, Л. Ф. Шаталава, Да лексіка — семантычнай дыферэнцыяцыі ў беларускіх народных гаворках, — „Весці Акадэміі навук Беларускай ССР“, Seryja грамадскіх навук, Nr. 1, Мінск, 1971, p. 89—98.

Arash 1972 — Г. У. Арашонкава, А. І. Грынаве цкене, Ю. Ф. Мацкевіч, Я. М. Рамановіч, Т. Ф. Сяшковіч, А. І. Чабярук, Л. Ф. Шаталава, Да характарыстыкі лексікі паўднёва-захадніх беларускіх гаворак, — „Весці Акадэміі навук Беларускай ССР“, Seryja грамадскіх навук, Nr. 1, Мінск, 1972, p. 78—86.

Arash BL — Г. У. Арашонкава, А. І. Грынаве цкене, Ю. Ф. Мацкевіч, Я. М. Рамановіч, А. І. Чабярук, Л. Ф. Шаталава, Leksika baltyjskaga pachodzhannia ў беларускіх гаворках, — Беларуская лінгвістыка, Мінск, 1973(3), p. 27—37.

Б П — К. Būga, Rinktiniai Raštai, II, Vilnius, 1959.

Balt VI — Baltistica, VI(2), Vilnius, 1970.

balt. — baltarusių, baltarusių kalba, baltarusių kalbos…

Б Сл — Беларуско-русский словарь под редакцией К. К. Крапивы, Москва, 1962.

įžeid. — įžeidžiantis žodis.

Brück — A. Brückner, Słownik etymologiczny języka polskiego, Warszawa, 1970.

BSS — Baltų ir slavų rinkinys, Maskva, 1972.

БУИ — Baltarusijos ir Ukrainos izoleksos, Minskas, 1971.

БЯ — Baltų kalbos ir jų sąsajos su slavų, finougrų ir germanų kalbomis (mokslinės konferencijos, skirtos akademiko J. Endzelīno gimimo 100-osioms metinėms, pranešimų tezės), Ryga, 1973.

ВЯ — Kalbotyros klausimai, Maskva, 1972, Nr. 3.

Г — Lietuvių kalbos gramatika, I—II, Vilnius, 1965, 1971 (skaičiai nurodo tomą ir puslapį).

Д — В. Даль, Gyvosios didžiarusių kalbos aiškinamasis žodynas, I—IV, Maskva, 1955 (skaičiai nurodo tomą ir puslapį).

ДАБМ — Baltarusų kalbos tarmių atlasas, Minskas, 1963.

ДС — Tarmių tyrinėjimų rinkinys. IV tarmių ir kalbų kontaktų Baltijos regione tyrimo konferencijos medžiaga, Vilnius, 1974.

194

Зд — Z. Zdancewicz, Litewskie elementy słownikowe w gwarach polskich okolic Sejn, — Lingua Posnaniensis, VIII, Poznań, 1960, p. 333—352.

знач. — reikšmė.

K — Słownik gwar polskich, ułożył J. Karłowicz, IV, Kraków, 1906.

Клуге — Fr. Kluge, Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache, 17 Auflage, Berlin 1957.

лат. — latvių, latvių kalba, latvių kalbos…

лит. — lietuvių, lietuvių kalba, lietuvių kalbos…

LEW — E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wörterbuch, Heidelberg — Göttingen, 1962.

LW — Die slavischen Lehnwörter im Altlitauischen von P. Skardžius, Kaunas, 1931.

B Max — V. Machek, Etymologický slovník jazyka českého, Praha, 1968.

ME — K. Mülenbacha Latviesu valodas vārdnīca, rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns, I—IV, Rīgā, 1923—1929 (skaičiai nurodo tomą ir puslapį).

N Twer III — J. Otrębski, Wschodniolitewskie narzeczie twereckie, III, Kraków, 1932.

нем. — vokiečių, vokiečių kalba, vokiečių kalbos…

перен. — perkeltinė reikšmė.

польск. — lenkų, lenkų kalba, lenkų kalbos…

пренебр. — menkinamoji reikšmė.

р. — retai, retas žodis, retas.

C VIII — A. Sabaliauskas, Lietuvių kalbos leksikos raida, — Lietuvių kalbos leksikos raida (Lietuvių kalbotyros klausimai, VIII), Vilnius, 1966, 5—141.

C XII — A. Sabaliauskas, Iš baltų kalbų gyvulininkystės terminologijos istorijos, — Iš lietuvių leksikologijos ir leksikografijos (Lietuvių kalbotyros klausimai, XII), Vilnius, 1970, 7—81.

см. — žiūrėk.

Ф Сл. — Fr. Sławski, Słownik etymologiczny języka polskiego, I—III, Kraków, 1956—1973 (skaičiai nurodo tomą ir puslapį).

slav. — slaviškas.

SLJA I — Lietuvių kalbos žodynas, I, Vilnius, 1968 (II leid.).

plg. — palygink.

Сцяшк — Т. Ф. Сцяшковіч, Матэрыялы да слоўніка Гродзенскай вобласці, Мінск, 1972.

Труб — О. Н. Трубачев, Košių pavadinimų istorija slavų kalbose. Slavia, roč. XXIX, 1960, 1—30.

Урб — V. Urbutis, Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai, — Baltistica, V(1), Vilnius, 1969, 43—68, Baltistica, V(2), Vilnius, 1969, 149—162.

Fr — Die slavischen Fremdwörter im Litauischen von A. Brückner, Weimar, 1877.

ЧРС — Česko-ruský slovník pod vedením K. Horálka, B. Ilka, L. Kopeckého, Praha, 1958.

Э — J. Endzelīns, Senprūšu valoda, Rīgā, 1943.

eksp. — ekspresinė reikšmė.

ЭСРЯ — М. Фасмер, Rusų kalbos etimologinis žodynas, I—IV, Москва, 1964—1973 (skaitmenys nurodo tomą ir puslapį).

Яз — Kalbotyra, XXII(2), Vilnius, 1971.

13