LIETUVIŲ AREALINĖS LINGVISTIKOS KLAUSIMAI

LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA

Э. И. ГРИНАВЕЦКЕНЕ, Ю. Ф. МАЦКЕВИЧ, Е. М. РОМАНОВИЧ, Е. И. ЧЕБЕРУК

NETAISYKLINGI REIŠKINIAI VAKARŲ ZONOS BALTARUSIŲ ŠNEKTŲ FONETIKOJE, KIRČIAVIME IR GRAMATIKOJE

Straipsnyje analizuojama keletas baltarusių liaudies šnektų reiškinių, priskirtinų netaisyklingiems fonetikos, kirčiavimo ir gramatikos dariniams. Dauguma jų lokalizuojasi vakarinėje baltarusių kalbinio kontinuumo zonoje (Gardino, Minsko, Vitebsko sr.).

I. Garsiniai tarmių skirtumai, nepriklausantys baltarusių šnektų fonetinei sistemai.

a) Baltarusių šnektose įvyko plataus ¹balsio е susiaurėjimas ir jo virtimas užpakalinės eilės garsu о(ё) kirčiuotame skiemenyje prieš kietąjį priebalsį, pvz.: бро́за ‘beržas’, лён, лёд. Tačiau vakarų baltarusių šnektose atskirose žodžių formose nurodytoje pozicijoje po minkštųjų priebalsių užfiksuota а(<е) atvejų, pvz.: маладзúй (vietoj маладзёж) ‘jaunimas’, капа́йка (vietoj капе́йка) ‘šieno kupeta’, ужо́ цямне́я (vietoj цямне́е) ‘temsta’ (Volkovysko, Ščiutino raj.). Šis reiškinys žinomas ir skoliniuose, pvz.: радла́ука (vietoj радле́йка) ‘mentelė’, цвяк (< vok. tarminis zweck, plg. lenk. ćwiek) ‘vinis’. Kaip žinoma, daugeliu atvejų kalbos sistemos pokyčiai dažnai nebūna absoliutūs², todėl pažeidžiamas vienų ar kitų sisteminių dėsningumų reguliarumas. Šiuo atveju balsio а buvimas morfemoje, kirčiuotame skiemenyje prieš kietąjį priebalsį, yra ne kas kita, kaip pakitimo nepaliestas reliktinis reiškinys. Tai, tikėtina, senesnės balsio е kokybės išsaugojimas. Panašų pakitimą galėjo paskatinti šioje teritorijoje vyraujantys priesagų su vokaliniu elementu а, я dariniai daiktavardžiuose ir veiksmažodžiuose, pvz.: авяча мяса, курача пе́р’я³. Kita vertus, а tarimas vietoj е šioje pozicijoje būdingas ir kaimyninės lietuvių kalbos šnektoms, pvz.: g’āras (< gēras) ‘geras’, v’āža (< vėža) ‘veža’, ž’āmas (< žēmas) ‘žemas’ (taip pat skolinys c’v’ákas (< cvėkas) ‘vinis’)⁴. Todėl yra tam tikras pagrindas šiuo atveju įžvelgti ir palaikomąją lietuvių šnektų fonetinės sistemos įtaką.

¹Plg. Нариси па гісторыі беларускай мовы, Мінск, 1957 (toliau — Нариси), p. 63 (§ 48).

²Plg. ten pat, p. 54—55.

³Plg. Дыялекталагічны атлас беларускай мовы, Мінск, 1963 (toliau — ДАБМ), žemėlapis Nr. 185.

⁴Plg. Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966 (toliau—LD), žemėlapis Nr. 12.

89

Greta to šioje teritorijoje nurodytoje pozicijoje plačiai žinomi ir atvejai, kai susiaurėjęs balsis е tariamas kaip priekinės eilės diftongas ie, pvz.: авёс ‘авё’, лед ‘лёд’, мед ‘мёд’, бе́рда ‘бе́рда’ (Voronovo, Volkovysko rajonai). Susiaurėjęs е užfiksuotas ir tiriamų šnektų veiksmažodžių formose, pvz.: пек хлеб, напёк алапкай, стек лейню, завёс да фёрмы, прывёс пацуйбон, павёу каня, бок разбёг, памёр сын (Vileikos rajonas)⁵. Šiuo atveju е suvienodinimas šakninėje morfemoje galėjo įvykti dėl bendraties formos įtakos, plg. пекцы: пек, завеці: завёс, павеці: павёу, памерці: памёр. Tačiau е buvimas kirčiuotoje pozicijoje kai kuriuose žodžiuose galbūt yra stipresnio kirčio poveikio rezultatas. Kaip matyti iš pavyzdžių, kirčiuotas balsis е gerokai pailgėjo ir kartu tapo įtemptesnis bei siauresnis.

Tikėtina, kad šis reiškinys yra tapatus analogiškam reiškiniui, užfiksuotam kai kuriose Lietuvos šnektose Baltarusijos pasienyje, kuriose vietoj bendrinės kalbos ilgojo siaurojo é (< iš plačiojo *ē), kaip ir gretimose baltarusių šnektose, tariamas nereguliarus diftongas ie, pvz.: turėj ~ turėjo ‘turėjo’⁶.

Šiuo požiūriu įdomus ir kirčiuoto o(ё) iš uždaro senovinio ē⁷ buvimas tiriamose šnektose, pvz.: аслён ‘ослеп’, бясе́да ‘беседа’ (Naugarduko rajonas), пабёг ‘побег’ у лес, ён палёс ‘полез’ на гару, ня улёс ‘улез’ у хлеб, слёс ‘слез’ снег (Voronovo rajonas). Pažymėtus nukrypimo nuo é virtimo o (ё) normos atvejus, tikėtina, lėmė jo pozicinė padėtis. Pirmiausia čia galėjo veikti balsių kaita е: о(ё) veiksmažodžių formų šakninėse morfemose: нёс: нёсци, вёў: вёсци; е, prilygdamas о (ё), turėjo kiek sutrumpėti, todėl tapo atviresnis ir pakito į užpakalinės eilės garsą о (ё).

б) Atskirose žodžių formose užfiksuotas nepakankamai išreikštas a: о, pvz.: трава: тро́вы (Vileikos rajonas). Šis pavienis atvejis priklauso arealo pakraščiui reiškinio a>о prieš у (tipo про́йда: праўда) paplitimo srityje šnektose, kuriose akavimas nedisimiliacinis⁸. Tačiau Solonovo gyvenvietės šnektoje (Vileikos rajonas), kurioje užfiksuota žodžio forma тро́вы, tariama праўда, дау, лаўка. Galbūt тро́вы yra susijusi su balsio а labializacija ir siaurėjimu prieš ў, kuris šioje šnektoje jau išnykęs, išlikęs tik daugiskaitos kilmininko forma тро́ў. Vėliau, tikėtina, balsis buvo suvienodintas visose daugiskaitos formose (: тро́вы, тро́вам, тро́вах). Šio liekamojo reiškinio išlikimą palaiko ir pozicinė kaita, tokia kaip сава́: со́бы akavimo vokalizmo sąlygomis.

Pirmojo dvigarsio ai komponento labializacija ir siaurėjimas pastebimi ir visoje Rytų Lietuvoje. Ypač ryškiai tai pasireiškia dzūkų šnektose,

⁵ Daugiau pavyzdžių žr. Хрэстаматыя па беларускай дыялекталогіі. Мінск, 1962, с. 7, 8, 9, 46, 47, 122, 131, 142 и др.

⁶ Plg. LKT, с. 388 ir kt., taip pat Е. Й. Гринацевкене, Некоторые явления контактирования литовских и славянских говоров (на материале языковых контактов в юго-восточной Литве, — Балто-славянский сборник, Москва, 1972, с. 399 ir toliau.

⁷ Plg. Нарысы, с. 56.

⁸ Plg. ДАБМ, карта № 28.

90

pvz.: šāšas || švāšas ‘sausas’, lāukas || lūkas ‘laukas’, radāũ || radžũ ‘radau’⁹. Šis reiškinys užfiksuotas ir izoliuotose lietuvių šnektose Baltarusijos TSR teritorijoje, pvz.: proūse ‘prausti’, gloūsc ‘spausti prie krūtinės’, krōjas ‘kraujas’¹⁰. Iš to, kas pasakyta, ir duomenų, pateiktų pirmiau minėtame DABM žemėlapyje Nr. 28, matyti, kad šių reiškinių arealai ribojasi. Todėl galima manyti, kad šios abiejų kalbų ypatybės yra bendros.

в) Skiriant fonemas с ir ш, pavieniuose žodžiuose vakarinės baltarusių šnektų zonos ribose pastebėta tam tikro svyravimo. Dažniausiai vietoj kitose šnektose įprasto priebalsio с šiuo atveju čia nereguliariai tariamas priebalsis ш, pvz.: шпіна ‘nugara’ (Voronovo raj.), шкапе́ц ‘eunuchas’ (Pastovių raj.), шаракано́йка ‘šimtakojis’ (Braslavo raj.), шлоць (< слюта) ‘šlapdriba’ (Naugarduko raj.). Šiose šnektose skoliniuose išlieka šaltinio kalbai būdingas minėtų priebalsių tarimas, pvz.: паршу́к ‘paršelis’, plg. liet. paršiūkas (šis žodis tokiu tarimu baltarusių šnektose sudaro kompaktišką arealą¹¹); склю́т, склю́д ‘adze’, plg. шклю́д ‘t. p.’ (Kalinkavičių raj.), liet. skliūtas; пашку́ства, пашку́да ‘šlykštybė, bjaurastis’ (Naugarduko, Pastovių raj.; šie žodžiai, tikėtina, gauti per lietuvių kalbą), plg.: паску́да (Rogačiovo raj.), liet. paškūstva ‘t. p.’ < iš lenk. paskudstwo, paskuda.

г) Čia taip pat užfiksuotas baltarusių kalbai neįprastas fakultatyvus priebalsio к’ tarimas prieš е, pvz.: ке́йкацца greta įprasto ко́шкаць, ко́шкацца ‘kasti, kastis’, наке́йзацца ‘išsitepti’, кляке́на greta кляко́ча ‘spragsi’ (Naugarduko, Ašmenos, Iveneco raj.), заке́лтаць, мі́лці greta labiausiai paplitusio закала́ціць ‘praskiesti vandeniu, išmaišyti’¹². Galbūt šiuos atvejus lėmė bendras kietųjų ir minkštųjų priebalsių kaitos pobūdis asmenuojamųjų formų paradigmose, tačiau jie taip pat gali būti reliktiniai ar substratiniai reiškiniai, plg. liet. kẽsinti ‘lėtai eiti’, kiaũzeris ‘žioplys’, klekēnti ‘spragsėti’.

д) Šiose šnektose atskiruose leksemose vietoj х tariamas к, pvz.: ка́та ‘troba’, жані́к ‘jaunikis’, клеп ‘duona’, канюк ‘arklininkas’. Šis bruožas paprastai apima didelį žodyno sluoksnį tose vietovėse, kur gyventojai bendrauja baltarusių ir lietuvių tarmėmis. Voronovo rajone (Senyjeji Smilginių k.) užfiksavome šiuos atvejus: чаро́мка ‘juodalksnis’, чка́я ‘čiaudi’, казя́н ‘šeimininkas’, жані́кі ‘jaunikiai’, чаты́ры па́ры сок ‘keturi porų jungai’, пры́ехаў да іх ‘jų’, не бачыла іх ‘jų’ ir daug kitų. Tradicinėse lietuvių šnektose priebalsis ch tariamas kaip к, pvz.: kòras (literatūrinėje kalboje chòras) ‘choras’, kaukòzas (< iš kolchòzas) ‘kolūkis’, kòlera (literatūrinėje kalboje chòlera)

⁹ Plg. LD, p. 92–94.

¹⁰ Ср. J. Senkus, Kai kurie Lazūnų tarmės ypatumai, „Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija“, 1(1958), с. 185.

¹¹ Plg. DABM, žemėlapį Nr. 292.

¹² Taip pat plg. A. U. Arashonkava, E. I. Hrynaveckene, I. P. Kavalchuk, Yu. F. Mackevich, Ya. M. Ramanovich, A. I. Chabiaruk, L. F. Shatalava, „Apie leksinę-semantinę diferenciaciją baltarusių liaudies šnektose“, „Baltarusijos TSR mokslų akademijos žinios, Nr. 1, 1971, Visuomeninių mokslų serija“, p. 95–96.

91

‘cholera’, karāktorius (literatūrinėje kalboje charākteris) ‘charakteris’, kūdas (iš chūdas) ‘liesas’ ir daug kitų.¹³ х virtimas к būdingas ir kitoms vakarinėms baltarusių šnektoms¹⁴. Kadangi priebalsis ch saviems lietuviškiems žodžiams visiškai nebūdingas ir, kaip matyti iš pavyzdžių, pasitaiko tik skoliniuose – literatūrinės kalbos naujadarose, galima manyti, kad vakarinės zonos baltarusių šnektos perėmė šią ypatybę iš savo vakarinių kaimynų kalbos.

е) Toje pačioje šnektoje (Senyjeji Smilginių šnektoje) pastebimas pradinio frikatyvinio г (h) išnykimas, pvz.: iltāi (< giltāi) ‘tinginys’, ōbly (< gōly), aryвь (< garyвь) ‘dega’, adūi (< gadūi) ‘auklėk’, alavéйка (< galavéйка) ‘galvena’, aryвца (< garyвца) ‘viršutinė gyvenamoji patalpa’, арошаны (< garošany) ‘žirninis’, умnisak (< gumnisak) ‘kluonininkas’, алойка (< galойка) ‘galvutė’, уста́я (< густа́я) ir daug kitų. Šis reiškinys priskirtinas kalbinei interferencijai lietuvių ir baltarusių dvikalbystės sąlygomis, nes tradicinėse lietuvių šnektose skolinių pradinis h visada išnyksta, pvz.: aktāras (literatūrinėje kalboje hektāras) ‘hektaras’, ēriķas (literatūrinėje kalboje Hēriķas) ‘Henrikas’, ērbac (literatūrinėje kalboje herbas) ‘herbas’, imnas (literatūrinėje kalboje himnas ‘himnas’, plg. taip pat arielkà (< baltar. гарёлка) ‘degtinė’, arbatà (< lenk. herbata) ‘arbata’, alasas (< lenk. hałas, baltar. го́лас) ‘triukšmas’, ādelis (< vok. Handel) ‘prekyba’¹⁵. Savuose lietuviškuose žodžiuose priebalsio h apskritai nėra.

II. Vakarinės zonos šnektos išsiskiria ir kirčiavimo pobūdžiu.

Moteriškosios giminės daiktavardžiai su neišvestiniu kamienu, besibaigiančiu -а, kurie bendrinėje kalboje ir daugelyje baltarusių šnektų priklauso nekilnojamojo šaknies kirčio akcentinei paradigmai, čia sudaro kilnojamojo kirčio paradigmą: vienaskaitoje kirčiuojama galūnė, pvz.: liná, liné, liný, linói (daugiskaitoje išlaikomas šaknies kirtis: linы, lináy, linám, linámi, на linax). Šiam kirčiavimo tipui priklauso daiktavardžiai: муха, хмара́, груша́, буда́ ir kai kurie kiti. Pateiksime keletą pavyzdžių: буда́: у будзе́ саба́ка спіц; скуры́ зня́ў; муха́ кусучая; ве́лька груша́; на дне засталася гушча́ з груцы; скула́; скура́; пад ску́рой; хмара́ цёмная ідзе́ (Voronovo rajonas); (Ščučino rajonas); (Mostų rajonas); (Ostroveco rajonas); (Ivie rajonas); (Naugarduko rajonas). Tačiau čia išvardyti daiktavardžiai nesudaro nuoseklaus kirčio perkėlimo modelio: vienose šnektose kilnojamojo kirčio paradigma apima didelę daiktavardžių grupę, kitose – tik pavienius žodžius. Pavyzdžiui, кура́ su galūnės kirčiu užfiksuotas ir keliuose centriniuose rajonuose (Červenės, Rogačiovo ir kt.).

Galūninio kirčio grupei priklauso ir išvestiniai daiktavardžiai su kamienu, besibaigiančiu -а, pvz.: сынава́ (Mostų rajonas), свінца́га „švinas“ (Naugarduko rajonas), рабіна́, каліна́, хваіна́ (Voronovo rajonas), даўніна́ „senovė“, маліна́, кра́міна́ „gamyklinio gaminio medžiaga“ (Červenės rajonas), мякіна́, балаціна́.

¹³ Ср. LD, с. 152; Lietuvių kalbos gramatika, I, Vilnius, 1965, с. 66.

¹⁴ Žr. Е. Й. Гринаве́цкене, И. П. Ковальчук, Ю. Ф. Мацкевич, Е. М. Романович, Северо-западные белорусские говоры литовского пограничья, — Балто-славянский сборник (toliau – БСС), Москва, 1972, с. 378.

¹⁵ Plg. LD, p. 152–153.

92

(Ščučino rajonas), альшына́ „alksnis“, маліна́ (Svisločės rajonas), даліна́, нізіна́ (Naugarduko rajonas), ганіна́ „banda“, ганоля „tas pats“ (daugelyje vietovių, žr. izoglosių žemėlapį Nr. 1), сушня, даубня, жаўцюха „gelta“, смярдзюха „smirdėlė“ (Ivies rajonas) ir kt.¹⁶ Nemaža dalis pateiktų priesaginių darinių priklauso sing. tantum.

Pirmiau pateiktų žodžių kirčiavimas labai panašus į analogiškos gretimos lietuvių kalbos daiktavardžių grupės vienaskaitos vardininko kirčiavimą: dviskiemeniai ir daugiaskiemeniai moteriškosios giminės daiktavardžiai su trumpa galūne ir trumpu arba tvirtapradžiu priešpaskutiniu skiemeniu, taip pat senieji oksitonai vienaskaitos vardininke visais atvejais kirčiuojami galūnėje, pvz.: šaka „šaka“, ranka „ranka“, troba „troba“, sveikata „sveikata“, pabaiga „pabaiga“. Ši taisyklė taikoma ir skoliniams: kvietka „gėlė“, terba „maišas“, skūra „oda“, vyšnia „vyšnia“, kamara „sandėliukas“. Labiausiai tikėtina, kad ši vakarų baltarusių šnektų kirčiavimo ypatybė sutampa su atitinkama lietuvių kalbos kirčiavimo sistema. Šį reiškinį galėjo lemti baltarusių šnektose vartojami lietuviškos kilmės žodžiai, kurių pradinė, skolinių šaltinį atitinkanti kirčio struktūra čia buvo perimta ir išsaugota, pvz.: nauda „nauda“, sala „sala“, kūdra „tvenkinys; geras miško sklypas“, mīlta „avižinių miltų valgis“, dūlka „dulkės“ ir kt.; plg. liet. naudà, salà, kūdra, milta „valgis iš rūgpienio ir grikių miltų“, dùlkė. Tačiau kai kuriuose baltarusių skoliniuose iš lietuvių kalbos pastebėta ir kirčiavimo nukrypimų nuo pradinių formų; plg. liet. bandà „duonos kepalas“ ir balt. бо́нда „tas pats“, liet. kùlsė „šlaunis“ ir balt. кулиша́ и кулúша „tas pats“, liet. maurai „maurai“ ir balt. маўра́ „tas pats“ ir kt.

Taigi tiriamųjų vakarų zonos baltarusių šnektų daiktavardžių su kamienu, besibaigiančiu -а, leksinėje sudėtyje didelę grupę sudaro žodžiai, kurių vienaskaitos formose kirtis tenka galūnei. Tai leidžia manyti, kad šio kirčiavimo tipo distribucija formavosi veikiant anksčiau minėtoms gausioms lietuvių formoms baltarusių ir lietuvių kalbų kontaktų sąlygomis; dėl to pasienio šnektose išplito kamieno, besibaigiančio -а, galūninio kirčio tipas, nors pavienės formos gali skirtis.

Reikia atsižvelgti į tai, kad poveikį darė tiek atskiros skolintos leksemos, tiek visas struktūrinis tipas, galėjęs paskatinti kirčio perkėlimo į galūnę tendencijas.

III. Gramatiniai skirtumai, skiriantys vakarinę baltarusių tarmių zoną nuo likusio baltarusių tarmių masyvo.

a) Vakarinės zonos tarmėse a- kamieno daiktavardžių leksinė sudėtis pasipildė perimant kitų kamienų formas, pvz.: мыша́ ‘pelė’, мышиё; гус я ‘žąsis’, гусёю, гусёй¹⁷. Galbūt čia įtakos turėjo

¹⁶Plg. taip pat БСС, p. 379—380.

¹⁷Plg. ДАБМ, žemėlapiai Nr. 80—83; taip pat Лінгвістычная геаграфія і групоўка беларускіх гаворак, Мінск, 1968, p. 139—140; Лінгвістычная геаграфія і групоўка беларускіх гаворак, Мінск, 1969, žemėlapis Nr. 56; Baltų kalbų veiksmažodžio tyrinėjimai, Vilnius, 1973, p. 247; taip pat БСС, p. 379.

93

ir kaimyninių lietuvių tarmių gramatinė sistema, kurioje moteriškosios giminės daiktavardžiai paprastai neturi žodžių formų su nuline galūne.

b) Baltarusių literatūrinėje kalboje ir daugelyje tarmių žodis стада ‘banda’ yra niekatrosios giminės. Vakarinėse tarmėse jis sudaro linksnių formas pagal a- kamieno daiktavardžių tipą, pvz.: стада, стады, стадзе, стаду, стадай(ю), у стадзе (žr. izoglosių žemėlapį Nr. 1). Giminės pakeitimą šiuo atveju taip pat, tikėtina, lėmė palaikomoji lietuvių kalbos įtaka: tiesioginis tiriamojo žodžio atitikmuo lietuvių kalboje yra moteriškosios giminės daiktavardis, plg. bandā ‘banda’.

Reikia pažymėti, kad senosiuose lietuvių kalbos rašto paminkluose ir jos tarmėse žinomi skoliniai iš baltarusių kalbos stōdas, stodā „banda“¹⁸. Sprendžiant iš jų formos, galima manyti, kad jie visiškai nesusiję su žodžio стада giminės kategorija, nes šis žodis dabar vartojamas vakarinės zonos baltarusių tarmėse. Sekant K. Būga, lietuviški stōdas, stodā priskiriami senesniems skoliniams, o jų giminė vien formaliai priklauso nuo to meto lietuvių ir baltarusių kalbų fonetinių sistemų (plg. liet. pōśmas < па́смо, bōgnas < ба́сно, reklā < pieklo, provà < право¹⁹). Baltarusių tarmių fonetinių dėsnių poveikio tarmiško žodžio стада giminės kategorijos pasikeitimui šiuo atveju visiškai nėra, plg. baltar. гора (niekatroji giminė) < горе, дзе́рава (niekatroji giminė), стада (moteriškoji giminė), дружыка (vyriškoji giminė) ir kt.

Dėl minėtų procesų įvairiose vakarų zonos baltarusių šnektų dalyse daiktavardžių a- kamienų leksinė sudėtis yra įvairesnė; tai didele dalimi lemia baltarusių ir lietuvių kalbų kontaktai.

c) Baltarusių tarmės turi savitas erdvinių, laiko ir kitokių santykių raiškos priemones. Literatūrinėje kalboje šią funkciją paprastai atlieka prielinksnių junginiai su įvairiais linksniais. Tiriamosios zonos tarmėse šią funkciją dažnai atlieka konstrukcijos be prielinksnių.

Atitinkamai vietoj prielinksninės konstrukcijos su prielinksniu у ir galininku laiko aplinkybei reikšti tiriamųjų baltarusių tarmių šnekamojoje kalboje vartojamas laiko įnagininkas. Žymint vienkartinį veiksmą laiko įnagininko funkciją dažniausiai atlieka adverbializuotas vienaskaitos įnagininkas, pvz.: ноча́й (literatūrinėje kalboje у ноч) абіралі яблыкі (Voronovo rajonas); па́ўднём (literatūrinėje kalboje у по́ўдні) пры́шла́; ён паро́й (literatūrinėje kalboje у пару́) пры́шоў; якім вре́мям схо́дзім (Ivejevo rajonas); не адным вре́мям (literatūrinėje kalboje не ў адзін час) прыду (Ašmenos rajonas). Žymint veiksmo pasikartojimą, laiko įnagininko funkciją atlieka daugiskaitos įnagininkas, tačiau jo formos nėra adverbializuotos, pvz.: недзе́лямі (literatūrinėje kalboje у недзе́лі) былі кармашы; вечарамі будзем пісаць (Naugarduko rajonas).

¹⁸ См. P. Skardžius, Die slavischen Lehnwörter im Altlitauischen, Kaunas, 1931, с. 207; картотека „Словаря литовского языка“, хранящаяся в рукописных фондах Института литовского языка и литературы АН Лит. ССР.

¹⁹ Ср. K. Būga, Rinktiniai raštai, III, Vilnius, 1961, с. 46.

94

Daiktavardžiai, bendrai nurodantys laiko tarpsnį, tikslinami tam tikrais žodžiais. Šiai funkcijai labai dažnai vartojami parodomieji įvardžiai, rečiau – būdvardžiai, pvz.: цяперашнім часам добра жыць; гэтым днямі былі даўшы; гэтым годам многа есьць яблык, гагад, грыбоў (Новогрудский р-н); гэтым часам не спіцца; Норыя прыйшла гэтай парой (Волковысский р-н).

Daugiskaitos įnagininko forma taip pat reiškia ilgą laikotarpį, per kurį vyksta vienokie ar kitokie pokyčiai, pvz.: кругія куча камней гадамі расце (Вилейский р-н).

Laiko įnagininko konstrukcijos didesniu ar mažesniu mastu būdingos visoms baltarusių tarmėms, ypač žymint vienokias ar kitokias būsenas, trunkančias tam tikrą laikotarpį. Tuo ir paaiškinama jų gramatinė funkcija – laiko aplinkybės raiška, pvz.: цяплом іду жыта жаць; марозам павешалі сушыць бялізну; такою сушаю жыта ня абыйдзеце; вайной пагарэлі (Новогрудский р-н); і дажджом есьць работа (Щучинский р-н); у нас святам ня робяць; нядзелькай паедзім с табой; яна яшчэ дзеўкай хварэла (Вороновский р-н); днём вянуць кветы (Волковысский р-н). Tačiau momentiniam veiksmui ir pasikartojančiam veiksmui žymėti šios konstrukcijos labiausiai telkiasi vakarinėje zonoje. Literatūrinėje kalboje ir kitose tarmėse, kaip jau minėta, jas atitinka sinoniminiai prielinksniniai junginiai.

Šios laiko įnagininko konstrukcijos plačiai paplitusios gretimose lietuvių tarmėse ir lietuvių literatūrinėje kalboje, pvz.: nakčią nūkrētė obuolius; kokiu laiku eisim; ne vienu laiku parėjom; sekmadieniais būdavo turgai; vakarais mezgū; dabartiniais laikais lengva gyventi; šiąs metais daug grybų; tuo laiku dar nemiegų ir kt. Todėl ir šiuo atveju galima įžvelgti analogiškų lietuvių kalbos konstrukcijų palaikomąją įtaką.

Be to, tiriamosiose tarmėse plačiai vartojamos vietos įnagininko, įrankio įnagininko, taip pat kiekio įnagininko konstrukcijos, pvz.: старанамі шоў дождж; вол баразной шоў (Ашмянский р-н); ён ляціць вуліцамі (Ивьевский р-н); мылі лугам адзежду; ехалі машынай; канём паедзе (Вороновский р-н); за Алачку годам старэй (Щучинский р-н). Šios sintaksinės konstrukcijos turi ir tiesioginių atitikmenų lietuvių kalboje, pvz.: šonais lijo; jautis vagą eina; jis laksto gatvėmis; širmu skalbė; mašina važivo; arkliu važiuos; už Ong metais vyresnis. Tačiau baltarusių literatūrinėje kalboje ir kitose tarmėse šiuo atveju vietoj konstrukcijų be prielinksnio plačiai vartojamos sinoniminės prielinksninės konstrukcijos, pvz.: у баках шоў дождж; па баразне шоў вол; ён ляціць па вуліцы; мылі ў лузе; ехалі на машыне, на кані, за Алачку на год старэй ir pan. Iš to galima daryti išvadą, kad ir šiuo atveju lietuvių kalba, tikėtina, palaikomai veikė vakarinės zonos baltarusių tarmių semantinę sistemą.

г) Tiriamajame baltarusių liaudies šnektų kalbiniame masyve užfiksuota ir kai kurių slavų kalboms mažiau būdingų sintaksinių konstrukcijų, tačiau gretimoje lietuvių kalboje ir jos

95

tarmėse jos plačiai vartojamos. Prie pastarųjų pirmiausia priskirtinas dalies kilmininkas (genetivus partitivus) ir tikslo kilmininkas, pvz.: каля кустоў ламой ёсьць (Ашмянский р-н), plg. liet. prie krūmų yra šakų; užėjo į gadaū ёсьць (Ивьевский р-н), plg. liet. jau įogų yra; пришоў ён раз каня (Ивьевский р-н), plg. liet. atejo jis kartą arklių; схажу я сала (Щучинский р-н), plg. liet. einù aš lašinių ir kt. Baltarusių literatūrinėje kalboje ir kitose tarmėse panašios konstrukcijos neišliko, pvz.: каля кустоў ламы ёсьць; ужо ягад ёсьць; прыйшоў ён каб далі каня; схажу я па сала ir pan.

Tiriamoji medžiaga, surinkta 1972—1975 m. dialektologinių ekspedicijų metu, naujai nušviečia baltų ir slavų kalbinių, etninių bei istorinių kontaktų tyrimo problemą ir gerokai išplečia jos apimtį, taip pat suteikia galimybę kelti visą eilę teorinių problemų, susijusių su dabartinės kalbinės situacijos Baltarusijos ir Lietuvos paribyje aiškinimu.

1 ŽEMĖLAPIS

Žodžių гайня (гангля) ir стада (kilmininko linksnio forma стаду) paplitimas vakarinės zonos baltarusių tarmėse 1 — гайня (гангля), 2 — стада (kilmininko linksnio forma стаду)