MOKSLO KALBOS KULTŪROS IR TERMINOLOGIJOS PROBLEMOS

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXIV(1985)

SARMĪTĖ LAGZDIŅA

DĖL LATVIŲ KALBOS BŪDVARDŽIO SU PRIESAGA -ISK- SANTYKINĖS REIKŠMĖS PROBLEMOS

Būdvardžiai, sudaryti iš daiktavardžio kamieno su priesaga -isk- (atitinkančia rusų -sk- ir vokiečių -isch), nuo seno sudaro produktyviausią būdvardžių tipą latvių kalboje. Pastaruoju metu jų aktyvumas ypač išaugo, todėl vėl tampa aktuali iki galo neišspręsta būdvardžio su priesaga -isk- reikšmės problema, jau seniai sulaukianti latvių kalbininkų dėmesio (istoriniu aspektu arba nagrinėjant būdvardžių su priesaga -isk- ir priesaga -īg- arba daiktavardžio kilmininko semantinę diferenciaciją) ¹. Tačiau klausimas, ar šie būdvardžiai yra kokybiniai, ar santykiniai, paprastai atskirai neiškeliamas, nors būtent santykinė būdvardžio funkcija kelia problemų.

Dėl savo bendrosios reikšmės – santykio reikšmės – būdvardis su priesaga -isk- apima ir kokybinį, ir santykinį aspektą. Tačiau vystantis latvių kalbai, kadaise joje buvę negausūs santykiniai būdvardžiai su šia priesaga išnyko, o jų funkciją perėmė daiktavardžio kilmininkas². Todėl dabartiniu kalbos raidos etapu savakilmiai latviški būdvardžiai su priesaga -isk- (t. y. sudaryti iš latviškos kilmės daiktavardžio kamieno) visada turi daugiau ar mažiau ryškią kokybinę reikšmę. Tai galima vaizdžiai parodyti palyginus analogiškus būdvardžius

¹Žr., pvz.: Blinkena A. Pārmaiņas ekvifunkcionālo atributīvo determinantu lietojumā latviešu valodā.— Baltistica, II priedas. V., 1977, 20.—25. lpp.; Endzelīns J. Dažādas valodas kļūdas.— Rīgā, 1928, 9.—10. lpp.; Endzelīņš J. Jaunu vārdu radītājiem.— Darbu izlase. Rīgā, 1980, t. 3, 2. d., 398 lpp.; Endzelīns J., Mīlenbahs K. Latviešu gramatika.— Rīgā, 1907, 35.—36. lpp.; Ķikauka P. Piezīmes par dažiem latviešu valodas labojumiem.— Rīgā, 1937, 82.—86. lpp.; Mīlenbahs K. Daži jautājumi par latviešu valodu. 2. burtn.— Rīgā, 1893, 21.—39.; 43.—46.; 62.—67. lpp.; Mūsdienu latviešu literārās valodas gramatika.— Rīgā, 1959, 1. d., 252.—268. lpp.; Saule-Sleine M. Par sufiksa -isk- formu un tā leksiski gramatiskām funkcijām (it sevišķi baltu un slāvu valodās).— Veltījums akadēmiķim Jānim Endzelīnam 1873—1973.— Rīgā, 1972, 225.—252. lpp.; Valodas un rakstības jautājumi.— Rīgā, 1940, 9.—10. lpp.

² См.: Endzelīns J. Latvieši un viņu valoda.— Darbu izlase. Rīgā, 1979, t. 3, 1. d., 509. lpp.

100

latvių ir rusų kalbose, pavyzdžiui: būdvardis dzīvniecisks, sudarytas iš daiktavardžio dzīvnieks „gyvūnas“, turi kokybinę reikšmę „panašus į gyvūną, būdingas gyvūnui“, bet neturi grynai santykinės reikšmės „susijęs su gyvūnu“; būdvardis kundzisks, sudarytas iš kungs „ponas“, turi kokybinę reikšmę „toks kaip pono, būdingas ponui, pasipūtęs, išdidus“, tačiau neturi grynai santykinės reikšmės „susijęs su ponu, priklausantis ponui“. Rusų kalboje esančios santykinės reikšmės latvių kalboje reiškiamos daiktavardžio kilmininku; pavyzdžiui, rusų животный мир atitinka latvių dzīvnieku valsts arba dzīvnieku pasaule, o rusų барский дом – latvių kungu māja.

Iš to matyti, kad šiuolaikinės latvių kalbos žodžių darybos sistemoje būdvardis su priesaga -isk- yra kokybinis ir neperteikia grynai santykinės reikšmės; santykinis aspektas jame išlieka tik kaip foninė santykio reikšmė.

Vis dėlto šiuolaikinėje latvių kalboje esama būdvardžių su priesaga -isk- grupės, vartojamos santykinio būdvardžio funkcija ir kalbos sistemos požiūriu dubliuojančios motyvuojamojo daiktavardžio kilmininko funkciją. Tai terminologinio pobūdžio svetimos kilmės žodžiai, tokie kaip ģeometrisks „geometrinis“ arba klimatisks „klimatinis“ ir pan. Dauguma jų iš kitų kalbų perimti kaip paruošti leksiniai vienetai ar leksiniai-semantiniai variantai, o kartais net kaip konkrečių žodžių junginių komponentai (pvz., briziskā cirkulācija „brizinė cirkuliacija“). Nors dėl didėjančio informacijos srauto ir bendro išsilavinimo lygio kilimo daugelis šios grupės žodžių tapo bendrinės latvių kalbos leksikos dalimi, vis dėlto visi jie atsirado terminologijos srityje arba yra terminologinio pobūdžio.

Tokie santykiniai būdvardžiai su priesaga -isk- šiuolaikinėje latvių kalboje sudaro gana didelę grupę, kuri dėl kontaktuojančių kalbų įtakos nuolat pasipildo naujais žodžiais, nors pati santykinių būdvardžių darybos su priesaga -isk- modelis iš esmės liko svetimas latvių kalbos žodžių darybos sistemai. Tik pavieniais atvejais terminologijos srityje kuriami nauji santykinės reikšmės būdvardžiai iš latviškos kilmės daiktavardžių, pvz.: laicisks iš laiks „laikas“ (laiciskā kvantēšana „kvantavimas laike“); vilnisks iš vilnis „banga“ (vilniskāis ciklons „banginis ciklonas“). O terminų sistemos, kaip žinoma, yra gerokai autonomiškos ir vadovaujasi savitais dėsniais (pvz., reikalavimu, kad terminas būtų vienareikšmis net ir be konteksto, reikalavimu, kad tam tikros srities terminologijoje ir tam tikroje kalboje būtų išlaikytas paradigminis sistemiškumas, rei-

101

derinimo su kontaktuojančių kalbų terminų sistemomis). Bendrinėje kalboje pasitaiko tik pavienių leksinių-semantinių latviškos kilmės daiktavardžių būdvardžių variantų, turinčių santykinę reikšmę; be to, jie sudaryti ne latvių kalbos darybos modeliu, o semantinio kalkavimo būdu. Nors kai kurie iš jų, atsiradę ankstesniu latvių kalbos raidos laikotarpiu, pavyzdžiui, saimnieciskis „ūkinis“ arba vēsturisks „istorinis“, tvirtai įsitvirtino kalboje, paprastai latviškos kilmės būdvardžiai, vartojami santykine reikšme, suvokiami kaip „nelatviški“ ir kelia abejonių dėl jų teisėtumo, pvz.: dze jisks „poezijos“ iš dzeja „eilėraščiai, poezija“ greta kokybinės reikšmės „poetiškas“; skatuvisks „scenos“ iš skatuve „scena“ greta kokybinės reikšmės „sceniškas“.

Taigi latvių kalbos santykiniai būdvardžiai su priesaga -isk- tam tikru mastu sudaro uždarą posistemę (semantiniu požiūriu – „svetimos kilmės“), kuri bendrinėje kalboje dar nėra visiškai įsisavinusi, nes šių būdvardžių santykinė reikšmė leksinėje sistemoje prieštarauja darybos modelio kokybinei reikšmei latvių kalbos žodžių darybos sistemoje.

Kaip jau minėta, nagrinėjama problema nėra nauja: per visą latvių literatūrinės kalbos raidą buvo abejojama vienų ar kitų santykinių būdvardžių su -isk- egzistavimo teisėtumu, kai ta pačia funkcija vartojamas daiktavardžio kilmininkas³. Tačiau kalbos raidos procese dauguma svetimos kilmės santykinių būdvardžių su -isk- tvirtai įsitvirtino latvių kalboje ir, palyginti su daiktavardžio kilmininku, įgijo tam tikrų semantinių atspalvių⁴, todėl daugelyje žodžių junginių jų keitimas motyvuojančio daiktavardžio kilmininku jau atrodo neįmanomas, pvz.: etnogrāfiskais muzejs „etnografinis muziejus“, geogrāfiskais platums „geografinė platuma“ ir t. t. Ar tai liudija latvių kalbos gramatinės sistemos pokyčius, kadaise prarasto santykinio būdvardžio darybos modelio atgimimą? Manau, kad ne. Kaip galima spręsti iš teiginio, kad latvių kalbos žodžių darybos sistemoje būdvardis su -isk- būtinai turi būti kokybinis, palyginti, pavyzdžiui, su analogišku rusų kalbos būdvardžiu, santykinis būdvardis latvių kalboje turi įgyti papildomą,

³ См., напр.: Е n d z e l ī n s J. Dažādas valodas kļūdas.— Rīgā, 1928, 9.—10. lpp.; M i l e n b a h s K. Daži jautājumi par latviešu valodu. 2. burtn.— Rīgā, 1893, 21.—39.; 43.—46.; 62.—67. lpp.

⁴ См., напр.: Mūsdienu latviešu literārās valodas gramatika, 1. d., 254. lpp.

102

daugiau ar mažiau ryškų, tačiau privalomą kokybinį atspalvį, kurį jam suteikia latvių kalbos darybos modelio reikšmė. Kita vertus, galima manyti, kad būtent šis neišvengiamas kokybinis atspalvis kartu yra pagrindinė sąlyga, leidžianti santykiniams būdvardžiams su -isk- potencialiai įsilieti į latvių kalbą; jis tarsi yra jungiamoji grandis tarp konkretaus būdvardžio leksinės reikšmės ir modelio darybinės reikšmės.

Remiantis tuo, galima pateikti teorinio pobūdžio patikslinimą: latvių kalboje nėra būdvardžių su -isk-, turinčių grynai santykinę reikšmę, kaip plačiai pasitaiko rusų kalboje; vadinamasis santykinis būdvardis su -isk- latvių kalboje yra būdvardis, kurio santykinė reikšmė dominuoja. Kadangi tarp kokybinės ir santykinės reikšmių nėra aiškios ribos, nesant kitų ypatingų veiksnių, šį semantinį poslinkį paprastai sunku pastebėti, ir jis savaime netrukdo adekvačiai suvokti santykinį būdvardžio reikšmės aspektą ar tinkamai suprasti konkrečias latviškų būdvardžių reikšmes, atitinkančias rusų kalbos būdvardžius. Vadinasi, nėra pagrindo iš principo neigti santykinių būdvardžių su -isk- egzistavimo teisę latvių kalboje.

Tačiau esama įvairių veiksnių, ribojančių galimybę laisvai daryti ir vartoti tokius būdvardžius ir tiesiogiai ar netiesiogiai paaiškinamų pirmiau išdėstytais teoriniais argumentais (kai kurie iš jų, kaip matyti iš minėtuose latvių kalbininkų darbuose pateiktų praktinių rekomendacijų, tam tikru mastu jau įsisąmoninti, nors teoriškai ir neįvardyti). Šie veiksniai apima įvairius aspektus: darybos ir leksikos, kalbos ir teksto, semantinį ir dažnumo. Pabandykime trumpai apibendrinti pagrindinius dėsningumus, kurių laikymasis gali padėti taisyklingiau sudaryti ir vartoti santykinius būdvardžius su -isk- neterminologiniuose žodžių junginiuose.

1. Paprastai nereikėtų daryti santykinių būdvardžių arba leksinių-semantinių variantų, turinčių santykinę reikšmę, iš latviškos kilmės daiktavardžių, net jei nėra prieštaravimo tarp reikiamos santykinės reikšmės ir esamos ar galimos kokybinės būdvardžio reikšmės, pvz.: ainavisks „kraštovaizdžio“ iš ainava „kraštovaizdis“ (ņemti vērā ainavisko kontekstu „atsižvelgti į kraštovaizdžio kontekstą“); telpisks „erdvinis“ iš telpa „erdvė“ (ietilpt neliela telpiskā vienībā „tilpti į nedidelį erdvės vienetą“); valstisks iš valsts „valstybė“ (valstiska mēroga uzdevumi „valstybinio masto užduotys“). Santykinės reikšmės nebuvimas latvių kalbos žodžių darybos

103

modelis trukdo suvokti tokius būdvardžius kaip norminius; vietoj jų rekomenduojama vartoti kilmininką: ņemt vērā ainavas kontekstu, ietilpt nelielā telpas vienībā, valsts mēroga uzdevumi.

2. Latvių kalbos būdvardžiais su -isk- neįmanoma išreikšti konkrečių grynai dalykinių priklausomybės, daikto ir medžiagos, daikto ir turinio, veiksmo arba veiksmo rezultato ir subjekto ar objekto santykių, nes dėl privalomo latvių kalbos būdvardžio kokybinio pobūdžio neišvengiamai nutolstama nuo gryno daiktiškumo, o jo reikšmė visada daugiau ar mažiau abstraktuojama nuo motyvuojančiuoju daiktavardžiu žymimo daikto. Būdvardžiu reiškiamo atributinio santykio netinkamumas paprastai išryškėja jau žodžių junginyje, pvz.: aktieriskais ansamblis „aktorių ansamblis“, t. y. „aktoriai“; komunistiskā celtniecība „komunizmo statyba“; metāliska pile „metalo lašas“, t. y. „metalo lašas“; taisyklingai: aktieru ansamblis, komunisma celtniecība, metāla pile su daiktavardžio kilmininku. Kartais klaida paaiškėja tik platesniame kontekste — pats žodžių junginys galimas, tačiau jo reikšmė neatitinka sakinio reikšmės, pvz.: lugas režisoriskais traktējums „dramaturginis pjesės traktavimas“ tekste, kuriame turimas omenyje konkretaus režisieriaus pjesės traktavimas (plg. kokybinę reikšmę „traktavimas, kai visi spektaklio komponentai pajungiami vieningai režisieriaus koncepcijai“).

3. Nerekomenduojama vartoti leksinių-semantinių variantų santykine reikšme, jei būdvardis jau turi nusistovėjusią kokybinę reikšmę, kuriai būdingas ryškus vertinamasis atspalvis — vertinamumas trukdo neutraliai suvokti būdvardžio santykinį aspektą net ir tais atvejais, kai kontekstas pašalina sąvokinį daugiareikšmiškumą, pvz.: loģiskie darbi „logikos darbai“ (plg. būdvardžio kokybinę reikšmę loģisks „logiškas“); plakātiskā māksla „plakato menas“ (plg. būdvardžio kokybinę reikšmę plakātisks „paviršutiniškas, beidėjis“). Geriau: darbi loģikā, plakāta māksla arba tiesiog plakāts. Abiejų reikšmių prieštara ypač ryškiai juntama latviškos kilmės būdvardžiuose, pvz.: dzejiskās formas meistars „poetinės formos meistras“ (plg. būdvardžio kokybinę reikšmę dzejisks „poetiškas“).

4. Vis dėlto reikia pripažinti, kad dauguma latvių kalbos santykinių būdvardžių, imami po vieną, konkrečių prieštaravimų nekelia. Paprastai priimtina juos vartoti ir konkrečiame žodžių junginyje bei sakinyje, nes daugelį objektyvios tikrovės santykių kalboje galima pateikti kaip atributinį santykį. Nerimą kelia kitas reiškinys — staigus šių būdvardžių vartojimo dažnumo augimas kalboje, ypač

104

laikraščių tekstuose ir mokslo populiarinimo literatūroje apie visuomenės ir humanitarinių mokslų klausimus. Teoriniu požiūriu santykiniai būdvardžiai, funkcionuojantys greta kitų kalbos priemonių, tarsi turėtų turtinti kalbą, plėsti raiškos galimybes ir padėti tiksliau perteikti sąvokas tekste. Tačiau praktikoje dažnai nekritiškai vartojami santykiniai būdvardžiai su -isk-. Šie būdvardžiai tarsi „pasiskolinami“ bendrinėje kalboje iš terminijos srities, kurioje jie paprastai vartojami konkrečiuose terminų junginiuose. Terminų junginys turi griežtai apibrėžtą referentą nekalbinėje tikrovėje, o būdvardis jame pirmiausia atlieka priemonės, padedančios identifikuoti, klasifikuoti ir apriboti apibrėžiamojo daiktavardžio žymimos sąvokos apimtį, o ne apibūdinti, kaip laisvajame žodžių junginyje, funkciją; terminų junginys suvokiamas kaip nedalomas leksinis vienetas, kuriame atskiro komponento (būdvardžio) semantinė funkcija yra susilpnėjusi.

Patekę į bendrinės kalbos sritį, santykiniai būdvardžiai dažnai pradedami suvokti kaip savarankiški leksiniai vienetai, galintys laisvai jungtis su bet kuriuo tinkamu (arba tariamai tinkamu) daiktavardžiu ir reikšti bet kokį atributinį santykį. Tačiau laisvieji žodžių junginiai kalbos vartotojų sąmonėje nėra nuolat susiejami su konkrečiu referentu objektyvioje tikrovėje, o semantiniu požiūriu santykinio būdvardžio reiškiamas atributinis santykis yra labai apibendrintas, nekonkretizuotas. Todėl santykinius būdvardžius įtraukus į bendrinę kalbą vietoj tikslumo dažnai gaunama priešingai — sąvokų neapibrėžtumas, tuščiažodžiavimas, pvz., pseudoterminologiniai, konkrečios reikšmės neturintys žodžių junginiai: alkoholisks bojājums „alkoholinis pažeidimas“, demogrāfiskā rīcība „demografinis elgesys“; „tušti“ pažyminiai, dubliuojantys iš konteksto aiškiai išplaukiančią informaciją: autores poētiskais stils „autorės poetinis stilius“ recenzijoje apie eilėraščių rinkinį, augsti sportiskie rezultāti „aukšti sportiniai rezultatai“ informacijoje apie sporto varžybas; „išraiškingesnis“, tačiau ir mažiau konkretus žodžių junginys vietoj vieno žodžio: ekstrēmīstiskie elementi „ekstremistiniai elementai“ vietoj ekstrēmisti „ekstremistai“, tautas poētiskā daiļrade „liaudies poetinė kūryba“ vietoj tautasdziesmas „liaudies dainos“; daugiareikšmiai pažyminiai, kurių kokybinės ar santykinės reikšmės kontekstas nepatikslina: akvarelisks gleznojums „akvarelę primenanti tapyba“?, „akvarelė“? ir t. t.

105

Kita nepageidautina pernelyg didelio susižavėjimo santykiniais būdvardžiais su -isk- pasekmė yra tai, kad kitokias sinonimines raiškos galimybes, konkrečiau atskleidžiančias objektyvios tikrovės santykius arba glaudžiau susijusias su kalbos tradicija, pakeičia vienodo tipo žodžių junginiai, pvz.: cilvēka dvēseliska norūdīšana „žmogaus dvasinis grūdinimas“ vietoj cilvēka dvēseles norūdīšana „žmogaus sielos grūdinimas“, telefoniskas sarunas „telefoniniai pokalbiai“ vietoj telefona sarunas arba sarunas pa telefonu „pokalbiai telefonu“, skatuviska diskusija „sceninė diskusija“ vietoj diskusija uz skatuves „diskusija scenoje“; ypač dažnai nepaisoma galimybės tą patį santykį išreikšti daiktavardžio kilmininku, net kai kilmininkinė konstrukcija jau yra tapusi tradicine, pvz.: faktiskais materiāls „faktinė medžiaga“ vietoj faktu materiāls arba fakti, lauksaimnieciskas problēmas „žemės ūkio problemos“ vietoj lauksaimniecības problemas, režisoriskais ķēriens „režisūrinė gyslelė“ vietoj režisora ķēriens, tautiskā deja „liaudies šokis“ vietoj tautas deja ir t. t. Tai skurdina kalbą, mažina raiškos priemonių įvairovę ir liudija nepageidautiną poslinkį nuo savitų latviškų konstrukcijų prie vienodo, be to, skolinto raiškos tipo. Latvių kalbos kultūros požiūriu neterminologinių žodžių junginių su santykiniu būdvardžiu -isk- vartojimą reikėtų apriboti tais atvejais, kai sudėtingos sąvokos neįmanoma trumpai ir aiškiai išreikšti kitu būdu.