LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVIII (1989)

KALBŲ RYŠIAI IR SĄVEIKOS

Viačeslavas Michailovičius Pankinas

LEKSINĖ DIFUZIJA

Pati sąvoka „tautų tarpusavio bendravimas“ visuomeninių santykių struktūroje, būdingoje sovietinei daugiatautei visuomenei, yra sociolingvistinė kategorija. Tautų tarpusavio bendravimas – būtina sąlyga, stiprinant ir plėtojant tvirtą ekonominę sovietinių respublikų sąjungą, palaikant ekonominius, politinius, socialinius, buitinius, kultūrinius ir kitokius šalies tautų ir tautybių ryšius. Šie ryšiai įgyja intensyvios sąveikos pobūdį ir lemia tautų tarpusavio bendravimo intensyvumą.

Šiandien tautų tarpusavio bendravimo intensyvumas ir jį lydintys internacionalizacijos procesai akivaizdūs visose sovietinių žmonių gyvenimo srityse – gamybinėje, visuomeninėje-politinėje, mokslinėje, meninėje, kūno kultūros ir sporto, turistinėje ir kt. Tautų tarpusavio bendravimo intensyvumas, kad ir kurioje srityje jis vyktų, pirmiausia pasireiškia tiesioginių kalbinių kontaktų tarp tautų tarpusavio bendravimo kalbos – rusų – ir nacionalinių kalbų tankėjimu. Tačiau žmonių bendravimas apskritai ir, žinoma, tautų tarpusavio bendravimas galiausiai vyksta per asmeninius (tiksliau, tarpasmeninius) tiesioginiais kontaktais susijusių žmonių santykius. Tautų tarpusavio kalbinės komunikacijos akto atveju, kad ir kokia kalba jis vyktų, prieš mus yra du skirtingų tautybių žmonės, pasižymintys skirtingomis, jei taip galima pasakyti, specifinėmis nacionalinio charakterio ypatybėmis, skirtingų kalbų, psichologijų, kultūrų, tradicijų ir kt. atstovai. Sovietinio gyvenimo būdo internacionalizacija anaiptol nereiškia, kad išnyksta nacionalinis savitumas. V. I. Lenino mokymo požiūriu, internacionalinis nereiškia nenacionalinio. Sovietų filosofai ir sociologai pažymi, kad „internacionalizacija ne tik nesukelia visų nacionalumo atributų niveliacijos, nenutraukia istoriškai susiklosčiusių vienos ar kitos tautos gyvenimo formų, jos pažangių papročių ir tradicijų, bet, priešingai, išlaisvina visus tautos potencialus, sudaro būtinas sąlygas visapusiškai nacionalumo raiškai“ (žr.: Internacionalinis ir nacionalinis sovietų tautos socialistiniame gyvenimo būde 1985, 191), o „mūsų visuomenės daugumos gyvenimo sričių internacionalizacijos procesą lydi nacionalinės savimonės augimas“ (Bromley

153

1987, 3), grindžiamas sovietinių tautų ekonomine, socialine ir kultūrine pažanga.

Tiesioginių kalbinių kontaktų tankėjimas, esant intensyviems tautų tarpusavio bendravimo procesams šiuolaikiniu rusų kalbos funkcionavimo laikotarpiu, skatina leksinių vienetų skverbimosi į rusų kalbą intensyvėjimą, kai ji vartojama kalboje tautų tarpusavio bendravimo lygmeniu. Stebėdami leksinių vienetų skverbimosi iš nacionalinių kalbų į rusų kalbą procesus tautų tarpusavio bendravimo lygmeniu, padarėme išvadą, kad kiekvienoje su rusų kalba kontaktuojančioje kalboje esama tam tikro savito faktūrinės leksikos sluoksnio, kuris gali funkcionuoti rusų kalboje, likdamas už jos sistemos ribų ir kartu veikdamas kaip kalbinė nacionalinio kolorito raiškos priemonė. Tokią leksiką vadiname difuzine, o patį jos skverbimosi į rusų kalbą procesą, vykstant intensyviam tautų tarpusavio bendravimui ir tankėjant nacionalinių kalbų kontaktams su rusų kalba, – leksine difuzija (pagal šio termino vartoseną fizikoje). Aibeko knygoje „Didysis kelias“ (M., 1980) vos 60 p. aptikta 150 difuzinių uzbekų leksemų: бейты ‘dvipusiai posmai’, насвай ‘kramtomasis tabakas’, минман-хана ‘vyriškoji namo pusė’, сачнапук ‘juodų storų šilkinių siūlų papuošalas su sidabriniais varpeliais ir kutais galuose’ ir pan. Š. Be išenalijevo apysakoje „Kyčanas“ (M., 1959) 175 p. rasta daugiau kaip 150 difuzinių kirgizų žodžių vartojimo atvejų: Тулпар ‘pasakų žirgas’, молдо ‘mula, dvasininkas’, сагадалы (meilus kreipinys į vaikus) ir pan. Difuzijos reiškinį galima stebėti bet kuriame rusų tekste, orientuotame į nacionalinio ar užsienio savitumo vaizdavimą. Pavyzdžiui, V. Korotičiaus apybraižoje („Ogonëk“, 1987, Nr. 35) yra apie 30 difuzinių kinų leksemų: Гузун ‘žiemos rūmai’, му ‘ploto matas, apie 0,14 ha’, юань ‘piniginis vienetas’, маотай ‘gėrimas’ ir kt. A. Boroviko apybraižoje „Susitikime prie trijų gervių“ („Ogonëk“, 1987, Nr. 30) taip pat gausu difuzinių afganų leksemų, tokių kaip Хвар ‘upė’, моджахед ‘vedlys’ ir pan., taip pat difuzinių žodžių, kuriuos rusų kalba yra perėmusi ir kurie laikomi skoliniais, – кишлак, сура, чадра, мулла ir kt.

Leksinių vienetų kitos kalbos rusų kalboje pasitaikymą vienaip ar kitaip paaiškina kalbiniai kontaktai – tiesioginiai (betarpiški) arba netiesioginiai (tarpininkaujami). Tačiau abiem atvejais leksiniai vienetai iš kontaktuojančios kalbos skverbiasi ne savaime, o per tarpusavyje bendraujančius žmones; jie pereina per kūrybinę asmens – dvikalbio rašytojo, žurnalisto, vertėjo (arba tiesiog žmogaus, tam tikru mastu mokančio antrąją kalbą) – sąmonę.

Skverbimasis, žinoma, nereiškia, kad naujosios leksemos įsitvirtina kontaktuojančioje kalboje, jos leksinėje sistemoje ir žodyne – bendrojoje vartosenoje esančiame leksikone. Tam, kad jos įsitvirtintų, būtinos tam tikros sąlygos: realus nominacijos poreikis, jaučiamas visuomeninėje kalbinėje praktikoje, ir leksinėje-semantinėje sistemoje esančios spragos arba išsilaisvinusios—

154

...stančią ląstelę, pasirengusią talpinti naujas reikšmes, naują sąvoką, skolinančiajai kalbai naują informaciją.

Bilingvis ne šiaip sau rusų kalboje vartoja savo gimtosios kalbos žodžius; jis tarsi skolinasi iš gimtosios kalbos „tas sąvokas ar jų atspalvius, tą koloritą, pagaliau tai, kas jam dėl kokios nors priežasties atrodo būtina“ (Щерба 1974, 69). Pavyzdžiui, kai dvikalbis uzbekas rusų šnekamojoje kalboje vartoja tokius gimtosios kalbos žodžius kaip шайтан, адыры, дастархан, Мамурджан, хоп!, kalbinė intuicija jam kužda, kad jie nėra visiškai tapatūs rusiškiems: черт, холмы, скатерть (стол), Мамурдчик, ладно (хорошо)! Dvi bilingvio sąmonėje koegzistuojančios dviejų kalbų konceptualiosios-signifikatyvinės semasiologinės sistemos leksinės difuzijos procese tarsi susibalansuoja, susilygina, ir mintis randa adekvačią žodinę išraišką. Gausią difuziją dvikalbių gyventojų spontaniškoje rusų kalboje galima aiškinti ir kalbos stoka, nepakankamu rusų leksikono tūriu tarp nerusų tautybės asmenų, tikslios vieno ar kito rusiško žodžio („kuris sukasi ant liežuvio“) reikšmės nežinojimu; ją lemia ir kalbos priemonių ekonomijos principas.

Dėl leksinės difuzijos į rusų kalbos leksiką tarpnacionalinio bendravimo lygmeniu patenka milžiniškas kiekis vadinamosios regioniškai ir lokaliai žymėtos leksikos, kurios dauguma vienetų rusų bendrinei literatūrinei kalbai lieka nežinomi.

Per pastarąjį dešimtmetį šalies kalbotyroje pasirodė įdomių darbų, kuriuose mėginama pagal atskirus kalbinius regionus surinkti tokią difuzinę leksiką į savotiškus glosarijus, sąrašus ir žodynus (žr.: Гальченко, 1975; Назаров, 1984).

Žinoma, difuzinės leksikos registravimas, jos funkcionavimo klausimų tyrimas ir konotacinės specifikos nustatymas yra svarbi kalbinių kontaktų bei SSRS tautų kalbų, literatūrų ir kultūrų tarpusavio poveikio ir turtinimo procesų tyrimo grandis. Difuzinė leksika talpina informaciją apie vienos ar kitos mūsų daugianacionalinės šalies tautos nacionalinį savitumą atskleidžiantį kultūros paveldą, padeda retrospektyviai pažvelgti į didelės ir mažos tautos istoriją ir objektyviai įvertinti socialistinę jos gyvenimo pertvarką.

Lingvistai kol kas neturi pakankamo pagrindo tokius difuzinius žodžius kaip, pavyzdžiui, уста, дарья, мураб, „Мирани“, яганы, косы (касы) ir daugelį kitų laikyti skoliniais, nes jie neatitinka tų parametrų ir požymių, kuriuos mokslininkai iškelia kaip lingvistinį „mandatą“ pripažinti juos sudėtine rusų literatūrinio leksikono dalimi (žr.: Крысин 1968, 49; Денисов 1980, 108). Taikomas tokiai leksikai terminas egzotizmas akivaizdžiai paseno, nes kvalifikacija „egzotinė leksika“ buvo vartojama anksčiau, kai Rusijos sudėtyje buvusių nerusų tautų tikrovė (buitis, tradicijos, kultūra) iš jos centro buvo suvokiama per romantinę prizmę kaip kažkas tolima ir neįprasta.

155

Dauguma difuzinių leksemų neturi potencialo tapti skoliniais, nors ir siūlosi rusų leksinei sistemai; kad žodis taptų skoliniu, jis turi būti ne tik lingvistiškai adaptuotas, bet ir psichologiškai asimiliuotas rusų kalbinės sąmonės. Šį faktą patvirtina aplinkybė, kad daugelis difuzinių leksemų, nepaisant tam tikros, pavyzdžiui, grafeminės-fonologinės adaptacijos, neatitinka gramatinių reikšmių reguliarumo požymio (pagrindinio kategoriškumo požymio) (žr.: Супрун 1975, 10) ir leksikos reguliarumo, pasireiškiančio tiek leksinėje-semantinėje srityje, tiek semantiniame-paradigminiame lygmenyje (Шмелев 1966, 10, 11). Difuziniams žodžiams (kurių rusų kalba nėra visiškai įsisavinusi) būdingas paradigminis neapibrėžtumas ir priklausomybė nuo konteksto; gramatiniu požiūriu, rusų kalba kalbantys žmonės iš tokių daiktavardžių paprastai nesudaro mažybinių daiktavardžių, o tai yra vienas iš reguliarumo požymių ir t. t.

Nacionalinių autorių rusakalbėje grožinėje literatūroje, taip pat rusakalbėje publicistikoje ir kituose literatūros žanruose (mokslo populiarinimo apybraižose, kelionių užrašuose ir pan.), kurie tematiškai specialiai skirti vieno ar kito šalies etnografinio regiono gyvenimui ir buičiai aprašyti, kiekvienas difuzinės leksikos rinkinio vienetas, atsiradęs dėl tiesioginių kalbinių kontaktų (dvikalbis autorius) arba netiesiogiai (vertėjas), ne tik yra kalbinė priemonė nacionaliniam koloritui išreikšti, bet ir tarsi atstovauja savo gimtosios kalbos interesams, t. y. supažindina sovietinį skaitytoją su tais nacionaliniais žodžiais, kurie ryškiausiai perteikia kalbos „dvasią“ ir pabrėžia jos liaudišką pagrindą; kitaip tariant, rusų kalboje jie atlieka gimtosios kalbos metalingvistinę funkciją. Difuziniai leksiniai vienetai pasižymi keliomis specifinėmis ypatybėmis: pavartoti rusų kalbos kontekste, jie reikalauja tam tikrų semantizavimo būdų — autoriaus pastabų, aiškinimų rusiškais žodžiais ir pan. (plg.: Каранаром, то есть черным наром он прозывался неспроста. — Ч. Айтматов. Буранный полустанок). Rusų tekste pavartotos difuzinės leksemos užmezga konkrečius selektyvumu grindžiamus junglumo santykius su rusų kalbos žodžiais, pavyzdžiui: зинданы темные, кошма мягкая, саукале высокий, джайляу горный, кене-чеке черный ir pan., sudarydamos nusistovėjusius žodžių junginius (užfiksuotus įvairių dvikalbių autorių skirtinguose kūriniuose). Difuzinei leksikai būdingas vienas svarbus rodiklis — ji tranzitinė: įterpta į rusų literatūrinį tekstą kaip būtina, o kartais ir akivaizdžiai perteklinė priemonė nacionaliniam savitumui perteikti, ji neužsibūna aktyviojoje žodyno sudėtyje, rusų bendrojo leksikono „centre“, bet grįžta į kontaktinę aplinką arba tiesiogiai į gimtosios kalbos „atmintį“ (nacionalinius leksinius archaizmus).

156

Leksinės difuzijos problemos tyrimas rusų kalbai kontaktuojant su SSRS tautų kalbomis yra labai tikslingas ir aktualus, nes suteikia tyrėjui raktą į daugelio problemų, svarbių rusų kalbos kaip tarpnacionalinio bendravimo priemonės teorijai, sprendimą.

ЛИТЕРАТУРА

Бромлей Ю. Национальные процессы в СССР: достижения и проблемы // Правда. 1987. 13 февр.

Гальченко И. Е. Глоссарий лексики языков народов Северного Кавказа в русском языке. Орджоникидзе, 1975.

Денисов П. Н. Лексика русского языка и принципы ее описания. М., 1980.

Интернациональное и национальное в социалистическом образе жизни советского народа. М., 1985.

Крысин Л. И. Иноязычные слова в русском языке. М., 1968.

Назаров О. Туркменские слова в русском языке. Ашхабад, 1984.

Супрун А. Е. Лексическая система и методы ее изучения // Методы изучения лексики. Минск, 1975.

Шмелев Д. Н. Лексико-семантические изменения в современном русском языке // РЯНШ, 1966, № 3.

Щерба Л. В. О понятии смешения языков // Щерба Л. В. Языковая система и речевая деятельность. М., 1974.