LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997)

LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS

Elga KAGAINE

SEMANTINIO ASPEKTO VAIDMUO RENKANTIS TARMĖS ŽODYNŲ TIPĄ

Dialektinė leksikografija, kaip atskira leksikografijos šaka, negali būti nagrinėjama atsietai nuo bendrosios leksikografijos: jos raida, įvairių dialektinių žodynų sudarymas glaudžiai susiję su visos kalbos leksikografijos lygiu, leksikografijos tradicijomis ir leksikologijos pasiekimais. Kaip ir bendrojoje, taip ir dialektinėje leksikografijoje esama įvairių žodynų tipų (apie tarmių žodynų tipus žr., pavyzdžiui, Bušmane, Kagaine 1980: 59–75), kuriuose, atsižvelgiant į iškeltus tikslus ir uždavinius, atsiskleidžia įvairios tarmių faktų interpretavimo galimybės. Jas lemia tiek objektyvūs veiksniai – turimos medžiagos kiekis ir kokybė, leksikografijos lygis, tradicijos ir kt., – tiek tam tikros subjektyvios aplinkybės, kai pasirenkamos leksikografinės informacijos dominantės ir jos pateikimo aspektai. Pavyzdžiui, jei žodyno rengėjai turi palyginti daug medžiagos ir ketina daugiau ar mažiau visapusiškai apibūdinti tarmių leksiką bei semantiką, akivaizdu, kad galėtų tikti nediferencinis žodyno tipas; o jei ketinimas daugiausia susijęs su dialektinių ypatybių atskleidimu, labiau tiktų diferencinis žodynas. Jei medžiagos nedaug ir ji ribota, galima sudaryti dialektinių žodžių registrą su vietovės nuorodomis, reikšmių ir vartosenos paaiškinimais; taip pat, kaip ir bendrinėje kalboje, galima sudaryti įvairių aspektų žodynus. Leksikografinėje literatūroje taip pat išsakyta mintis, kad norint leksikografinėmis priemonėmis kuo visapusiškiau apibūdinti kurios nors tarmės ar tarmių grupės ypatybes, reikalinga tam tikra žodynų sistema, žodynų kompleksas. Pavyzdžiui, tokį kompleksą galėtų sudaryti tarmių aiškinamieji, sinonimų, teminiai arba ideografiniai žodynai, žodžių darybos ir žodžių junginių žodynai (apie tai žr., pavyzdžiui, Sorokoletov, Kuznecova 1987: 87–92).

Šiame straipsnyje nagrinėjama tema susijusi su vienu iš svarbiausių būsimų latvių dialektinės leksikografijos uždavinių – naujo latvių tarmių žodyno rengimu, nes nuo šiol iki šiol plačiausio latvių kalbos bendrosios ir dialektinės leksikos rinkinio – K. Mīlenbaho „Latvių kalbos žodyno“ ir jo papildymų (ME I–IV, 1923 – 1932, EH I–II, 1934 – 1946) – paskelbimo jau praėjo pusšimtis metų, atsirado naujų faktų ir surinkta naujos medžiagos, paskelbta etimologijos, lingvogeografijos ir kitų sričių tyrimų, todėl naujo žodyno rengimas laikytinas esminiu latvių dialektinės leksikografijos uždaviniu (apie tai taip pat žr. Kagaine 1985: 64 – 86). Žodynas (bendrais bruožais) numatytas kaip tarmių aiškinamasis žodynas, kuriame sujungiami sinchronijos ir

127

diachronijos elementai – sąsaja su ME ir EH (diachroninis pjūvis) ir trumpa informacija apie žodžio kilmę arba nuorodos į etimologinę literatūrą, o kita vertus – mėginimas įtraukti tarmių leksiką į sistemą, atspindinčią dabartinę padėtį (sinchroninis pjūvis). Kaip rengiant bet kurį žodyno projektą, kyla daug klausimų (ir probleminių, ir diskutuotinų); straipsnyje aptariami tik keli aspektai, susiję su tarmių žodynų kultūrine-istorine reikšme ir žodžių semantinės struktūros atspindėjimu.

Kaip žinoma, dialektiniai žodynai yra ir lingvistinės informacijos šaltinis, ir kultūros istorijos paminklas, kuriame leksikografiškai užfiksuota atsiskleidžia kalbos vartotojų asociatyvus pasaulio suvokimas, istorinė patirtis ir žinios tiek materialinio, tiek dvasinio gyvenimo srityse. Geriausiai tokį uždavinį gali atlikti nediferencinis, palyginti išsamus žodynas, kurio iliustracinė medžiaga atskleidžia ne tik žodžio semantines ir gramatines ypatybes, bet ir įvairias raiškos priemones, tarmėje vartojamus žodžių junginius (palyginimus, frazeologizmus), dialektinę terminiją, taip pat informaciją apie regiono etnografines realijas, materialinę ir dvasinę kultūrą. Kultūros istorijos požiūriu nediferencinis žodynas labai svarbus, nes informacijos apie tarmių ir dialektų savitumą galima gauti ne tik iš leksiškai ir semantiškai besiskiriančių žodžių, bet ir iš bendrinėje kalboje vartojamo žodyno, iš jo leksinio-semantinio vartojimo. Pavyzdžiui, žodis biežputra yra bendrinis tiršto miltų ir kruopų patiekalo pavadinimas (žr. straipsnio pabaigoje pateiktą žodyno straipsnį); jis vartojamas visoje latvių kalboje, o jo reikšmės tarmėse atitinka šio žodžio reikšmes bendrinėje kalboje, taigi, sudarant žodyną pagal diferencinį principą, nebūtų pagrindo jo įtraukti į tarmių žodyną. Tačiau šis žodis yra dažnas sudėtinių pavadinimų – dialektinių terminų – komponentas, o šie pavadinimai ir iliustracinė medžiaga atspindi tiek realijų (šiuo atveju – patiekalų) etnografines ypatybes (sudėtį ir gaminimą), tiek pavadinimų sudarymą motyvuojančius požymius ir asociacijas, kilusias kuriant pavadinimą. Jei sudėtiniai pavadinimai pateikiami tik prie dialektinių komponentų, visa ši leksinė-semantinė grupė išskaidoma, o nagrinėjant ją vienoje vietoje, prie savarankiškojo komponento, galima susidaryti bendrą vaizdą apie įvairias šios žodžių grupės ypatybes. Taip vienoje žodyno straipsnio vietoje atsiskleidžia tokia semantinė ypatybė kaip patiekalų – įvairių iš dviejų pagrindinių produktų gaminamų tirštų košių – pavadinimų sudarymas vartojant audinių ar audimo srities pavadinimus: nātna biezputra, pusnātna biezputra, pusdamaška biezputra, šķēterēta vai šķetināta biezputra, bukstiņu biezputra ir kt. Panašių pavadinimų (bulvių ir kruopų arba miltų košėms įvardyti) pasitaiko ir lietuvių kalboje (LKA I 1977: 84; Laumane 1979: 154). Taigi, sudarant žodyną (faktų bazę) pagal tokį principą, besidomintis asmuo gauna gana daug informacijos. Panašiai galima paminėti ir kitas leksemas, susijusias su etnografinėmis realijomis bei materialinės kultūros daiktais; pavyzdžiui, buōmīs priklauso bendrinės leksikos sudėčiai; šio žodžio reikšmės tarmėse ir bendrinėje kalboje sutampa. Kultūros istorijos požiūriu čia savo ruožtu galima matyti šio germanizmo paplitimą įvairiose latvių

128

kalbos tarmėse su audimu susijusioje leksikoje – staklių dalių pavadinimuose: baka buomis, dzeīņa buomis, drēbju buomis, krūšu buomis, šķēru buomis ir kt. (žr. straipsnio pabaigoje pateiktą žodyno straipsnį).

Dialektiniuose žodynuose vienas svarbiausių aspektų greta kitų informacinių duomenų (pavyzdžiui, apie žodžio vartojimo arealą, kilmę, gramatines ypatybes ir kt.) yra semantinis aspektas – duomenys apie tarmėje, tarmių grupėje ar dialekte užfiksuotų žodžių ir žodžių junginių reikšmes bei vartoseną. Žodžių semantinės struktūros atskleidimas (vieningoje sistemoje) taip pat yra dėmesio centre rengiant latvių tarmių žodyną, tačiau tai tam tikru mastu veikia ir žodyno tipo pasirinkimą. Latvių dialektologijoje fonetikos, morfologijos ir leksikos tyrimai turi tam tikras tradicijas ir pasiekimų (pirmiausia čia minėtini J. Endzelīno fundamentalūs darbai, tarmių aprašų serijos, leksikos teminių grupių lingvogeografiniai tyrimai ir kt.), tačiau semantikos problemos latvių kalbotyros literatūroje teoriškai dar nėra pakankamai išspręstos. Tai pasakytina ir apie tarmių leksikos semantikos tyrimus (galima paminėti pavienius platesnės ar siauresnės apimties darbus – Kagaine 1992; Reķēna 1985; Reķēna 1989 ir kt.), nes tokiems tyrimams atlikti reikalingas tinkamas leksikografinis pagrindas. Todėl vienu iš pagrindinių uždavinių tampa ne tik dialektinių ypatybių atskleidimas, bet ir žodžių semantinės struktūros pateikimas vieningoje sistemoje, kuri parodytų ir antrinių reikšmių raidą bei tarpusavio ryšius. Kaip žinoma, diferenciniai žodynai leidžia gerai išskirti dialektines ypatybes, visų pirma leksinius dialektizmus, o semantikos, ypač bendrinėje kalboje vartojamų žodžių dialektinių reikšmių, atskleidimo galimybės tokio tipo žodynuose yra ribotos. Kadangi bendrinėje kalboje vartojami žodžiai sudaro tarmių žodyno pagrindą, diferenciniuose žodynuose dėl medžiagos atrankos ir sandaros ypatumų suardomi sisteminiai ryšiai ir asociacinės antrinių reikšmių susidarymo sąsajos; neįmanoma nustatyti žodžių semantinės struktūros raidos, nes į žodyną įtraukus tik kurią nors bendrinėje kalboje vartojamo žodžio dialektinę reikšmę, lieka neatskleista šios dialektinės reikšmės vieta bendroje žodžio semantinėje struktūroje, todėl semantinės informacijos kiekis gerokai sumažėja. Pažymėtina, kad palyginti nedaug yra bendrinėje kalboje vartojamų leksemų, kurių reikšmės visiškai skirtųsi nuo atitinkamo žodžio bendrinės kalbos sistemoje; daugeliu atvejų negalima kalbėti apie visos semantinės struktūros skirtumus, o tik apie pavienių dialektinių reikšmių egzistavimą. Paprastai dalis reikšmių (arba bent viena reikšmė) sutampa su atitinkamo žodžio reikšmėmis bendrinėje kalboje, o tik dalis reikšmių susiformuoja tarmėse ir yra susijusi su regiono kultūros istorijos bei kasdienio gyvenimo sąlygomis ir vietine kitų kalbų įtaka (Kagaine 1992: 40–45). Diferenciniuose žodynuose taip pat problemiška pateikti šnekamosios kalbos reikšmes: jos nėra dialektinės reikšmės, tačiau tarmių atstovų kalboje sudaro didelę dalį. Pateikus žodyne tik specifines dialektines reikšmes, neįmanoma visos medžiagos įtraukti į bendrą žodžio semantinės struktūros raidos schemą ir nustatyti antrinių reikšmių susidarymo modelių, kad juos būtų galima panaudoti tipologiniuose palyginimuose.

129

Kaip pavyzdį galima paminėti leksinių semantinių žodžių grupių reikšmių raidą, susijusią su žodinei komunikacijai būdinga ekspresija ir konotacija. Šiuo požiūriu gana tipiški yra fizinio poveikio veiksmažodžiai, turintys intensyvumo semantinį komponentą. Šių veiksmažodžių antrinėse reikšmėse, įsiliejusiose į ekspresyviųjų reikšmių grupę, intensyvumas ima dominuoti prieš veiksmo įvardijimą, todėl jų vartojimas įvairiuose situaciniuose kontekstuose gerokai išsiplečia: bliezt „stipriai trenkti; kirsti“; „šaudyti“; „greitai bėgti“; „greitai, staigiai dėti, kelti, nešti ir pan.“; „valgyti (greitai, didelį kiekį)“; „kalbėti; sakyti, tarti (aštriai, tiesiai, be užuolankų)“.

Šis žodis priklauso latvių bendrinės leksikos šnekamosios kalbos sluoksniui (LLVV II: 102), taigi jį galima laikyti visoje latvių kalboje žinomu ir vartojamu žodžiu. Jei tarmių žodyne pateikiamos tik literatūrinės kalbos žodynuose neužregistruotos reikšmės, nutraukiami semantiniai ryšiai tarp pirminės ir antrinių reikšmių, nes diferenciniuose žodynuose informacija apie tarmėse ir literatūrinėje kalboje bendras reikšmes paprastai nepateikiama, todėl šios antrinės reikšmės ima atrodyti tarsi nesusijusios, išėmus jas iš bendro semantinio konteksto. O nagrinėjant šios leksinės semantinės žodžių grupės semantikos raidą kaip vientisą sistemą, galima nustatyti tam tikrą semantikos raidos dėsningumą ir sukurti konkretų raidos modelį (fizinio poveikio veiksmažodis + intensyvumo semantinis komponentas ir desemantizacija → bet kuris kitas intensyvus veiksmas), o užfiksuotą medžiagą panaudoti tolesniems tyrimams ir palyginimams. Skirtingose tarmėse ir tarmių grupėse gali skirtis konkretūs vartojami veiksmažodžiai: pavyzdžiui, jau minėtas bliezt daugiausia paplitęs sėliškose ir joms teritoriškai artimose tarmėse, o kitose tarmių grupėse dažniau vartojami kiti fizinio poveikio veiksmažodžiai, pavyzdžiui, Šiaurės Vidžemėje mistīt, mizuot || mizāt („nulupti (kam) žievę; lupti išorinį sluoksnį“ → „intensyviai (ką nors) daryti, dirbti“ → „mušti; smarkiai plakti“ → „daug kulti (spragilu)“ → „greitai eiti, važiuoti“ → „šaudyti“ → „valgyti (su dideliu apetitu)“ → „intensyviai ryti (apie gamtos reiškinius)“), sluodzīt, sukāt ir kt., tačiau semantinės raidos tendencijos yra bendros. Šiuos semantinės raidos modelius vėliau galima taikyti lyginant kelių kalbų medžiagą. Pavyzdžiui, nagrinėjant vietinių skolinių semantinę raidą galima daryti išvadą, kad šios semantinės grupės žodžių reikšmių raida nepriklauso nuo žodžio kilmės – vietiniai baltų finų kalbų skoliniai vystosi panašiai kaip paveldėti atitinkamos leksinės semantinės grupės žodžiai: koskāt (< koska; ME II 255 koska...Tannen– od. Fichtenrinde... Nebst kaska wohl aus estn. kosk “Fichtenrinde”) „nulupti (medžio žievę); lupti (medį)“ → „nuimti (sukietėjusį viršutinį sluoksnį, plėvelę)“ → „darinėti“ → „greitai eiti“ → „mušti; daužyti“. Tai leidžia kelti prielaidą apie kelioms kalboms bendras psichologinės motyvacijos tendencijas ir ypatingą šio semantinio modelio produktyvumą tarmėse bei šnekamojoje kalboje apskritai.

Tai tik keli pavyzdžiai iš plataus žodžių semantinės raidos modelių spektro, kurie, priklausomai nuo medžiagos kiekio, nediferenciniame žodyne gali atsiskleisti daugiau ar mažiau išsamiai.

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta pirmiau, galima teigti, kad žodžio semantinės struktūros

130

išsamus apibūdinimas žodyne (arba duomenų bazės kūrimas įvairiems semantiniams tyrimams) didele dalimi lemia žodyno tipo pasirinkimą – šiai užduočiai atlikti optimaliausias būtent nediferencinis žodynas, nes diferenciniuose žodynuose (dėl medžiagos atrankos ir sandaros ypatumų) žodžių semantikos neįmanoma nagrinėti kaip vientisos sistemos.

Žodyninių straipsnių pavyzdžiai

biežputra subst. Tirštos masės pavidalo valgis (paprastai iš kruopų arba miltų). biēspūtras vārīja dažādas, vārīja putraimu biēspūtru, vārīja arī tā saucamo šķēterētuo biēspūtru. vārīja arī miltu biēspūtru nuo rudzu miltiem. vel vārīja kartupeļu biēspūtru Zantē; ka kāds lauk darbs nuōbeidz, ta vār biēspūtr, lai vis kas citgad āug biēzaks Jeros; nuo rīta, ka beeidza /mazgāt veļu/, ta jau aka vārīja biēspūtru, lai tā veļa neisklist, biēzāka lai stāv Nicā; biēspūtru vārīja, ka cīrpa āites, lai būtu biēza villa Kursīsos; kamēr biežputru vārīja, bērniem pusvārjušos nedeva ēst, lai nebūtu lieli plāpas, mēle neietu ple, ple! Valmieras apkārtnē. // Valgis, verdamas iš bulvių ir kruopų, rečiau – iš bulvių ir miltų, tirštos masės pavidalo. ka rāceņi i un milti, ta ta i ritīga biēspūtra Nicā; Augšzemē, Vidzemē, Ziemeļlatgalē. atsildīta (arī atvārita) biežputra – bulvių ir miltų tiršta košė. atvāritā biēzputra – kārtupeļu biēzputrai pièlej piēnu un drusku bidēlmiltus Snēpelē; taip pat Ārlavoje. baku biežputra – bulvių tiršta košė. Kazdangoje. baltā (arī rāceņu) biežputra – bulvių tiršta košė. rāceņu biēspūtru, baltuo biēspūtru – tā viņu sauc. tuo mīca ar stum-pu Aizviķos; baltā biēspūtra, sastum-pā bes stērķelēm Nicā; baltā biēspūtra ir tā pate rāceņu biēspūtra Kalētos; taip pat Bārtā, Dunikā, Dolē, Embūtėje, Gramzdoje, Grobinėje, Laidzėje, Lubezerėje, Nīgrandėje, Nogalėje, Priekulėje, Stel pē, Upesgrīvā, Užavoje, Vandzenėje, Vecsaulėje. □ bidelētā biežputra – tiršta košė iš bidelėtų ruginių miltų. Pocieme. □ bukstiņ(u) biežputra – a) bulvių ir kruopų tiršta košė Aizupėje, Libāguose, Pastendėje, Piltenėje, Rendā, Sabilėje, Valgalėje. b) bulvių ir miltų tiršta košė. Matkulėje. □ čērpuotā (arī kumašinu) biežputra – bulvių tiršta košė su tarkuotų bulvių kukuliais. čērpuotā biēspūtra – tiē ķilķeni rīvētie kā čērpi rāceņu biēspūtrā Nicā; senāk kumašinu biēspūtra bija – sarīvā rācenus, nuōsūc tuo zupu, iemīca drusku sāli tiuos rīvinu izvāra – tuos kumašinus Nicā. □ glumā biežputra – tarkuotų bulvių tiršta košė. glumā biēspūtra – sarīvē rācenus, nuōspiēž, nuō rīvēt iem rāceņiem vāra biēzputru, liēk piēnā, sāli klāt, ēduot ņem sviēstu klāt Zantē. □ iejava (arī iejavas) biežputra – tiršta košė, verdama iš duonos raugo. Bārbelėje, Bauskėje, Birzgalėje, Elkšņos, Lašos, Nautrēnuose, Sabilėje, Slatē, Valgalėje, Vecumniekuose, Zasā. □ igauņu biežputra – bulvių ir kruopų tiršta košė. Cirgaļuose. □ jaukta biežputra – bulvių ir miltų tiršta košė. Bārtā. □ kraitā biežputra EH I 643 Brei aus Gerstengrütze und Kartoffeln (miežu putraimu un katrupeļu biežputra). □ Lambārtes biežputra – bulvių ir kruopų tiršta košė. izvāris Lambārtes biēspūtru! /Lambārte – muiža Iecavas

131

kaime/ taip mūsų pusėje visi sakydavo. taip / košė/ Iecavoje yra bulvės su burokų koše. □ maišyta košė – bulvių ir kruopų košė. Mālpilyje, Snēpelėje. □ duonos košė – iš įmaišalo virta košė. Jaunsaulėje, Lasose, Skaistkalnėje, Varakļānuose. □ nebylioji košė – a) košė, kurią tylomis verda ir valgo Naujųjų metų naktį (kad galėtų susapnuoti ateinančių metų įvykius). Bunkā, Cīravoje, Dunalkā, Embūtėje, Gudieniekose, Kazdangoje, Priekulėje, Raņķiuose, Rudbāržiuose, Skrundoje. b) iš tarkuotų bulvių (ir kruopų) virta košė (ją reikia greitai virti, kad neprisviltų) Priekulėje, Tadaikuose. □ mūsinama košė. ME II 671, 672 tiršta košė, virta iš smulkių miltų su mažais lašinių gabalėliais (iš smulkių miltų su mažais lašinių gabalėliais virta košė). □ nātna košė – bulvių ir kruopų košė. nātna košė – kruopas gerai suminkština virdami, tada beria bulves Kursišiuose; taip pat Ezerėje, Zūrās, Kurmalėje. □ Peterburgo košė individualiai vartojama – bulvių ir kruopų košė. Peterburgo košė – mama sako: ji ilgai išlieka karšta, galima nusivežti į Peterburgą Džūkstėje. □ pūpuoļu košė – košė, verdama Verbų sekmadienį, kad avinėliai gerai sektųsi. Dikļiuose. □ pūr(e)nieku košė – bulvių ir kruopų košė. Cērėje. □ pusdamaška košė – bulvių ir kruopų arba miltų košė. Bārtā, Kalētuose, Priekulėje, Purmsātuose, Virgoje; ME III 424 miltų ir kruopų košė Kalētuose arba bulvių ir miltų košė Dunikā. □ pusnātnā košė – bulvių ir kruopų arba miltų košė. pusnātnā košę gamindavo iš miežinių kruopų ir bulvių Priekulėje; taip pat Aizputėje, Alsungoje, Bunkā, Cīravoje, Dunalkā, Embūtėje, Gaviezėje, Gramzdoje, Jūrkalnėje, Kalētuose, Krotėje, Kurmalėje, Nīgrandėje, Piltenėje, Planicoje, Rudbāržiuose, Virgoje, Zūrās; ME III 431 Ventspilyje. □ tarkuotų (taip pat tarkuotų, tarkuotų) bulvių košė – tarkuotų bulvių košė. tarkuotų bulvių košė... bulves sutarkuodavo, nupildavo miltingą skystį, dėdavo į puodą, įpildavo pieno, maišydavo Bārtā; taip pat Cīravoje, Dunalkā, Grobiņoje, Piltenėje, Stendėje. □ lašinių košė – ruginių miltų košė (seniau su pelais). Bunkā. □ tąsi košė – bulvių ir miltų košė. Cīravoje. □ krakmolo košė – bulvių košė su krakmolu. krakmolo košė /buvo/. Patys tarkuodavo žalius ropes... kartą vieną šeštadienio vakarą virė tą košę. Baltas ropes nuskusdavo, išvirdavo, sutrindavo, kad būtų minkštos. Jei būdavo geras šeimininkas, įpildavo pieno, kitas į tą pačią sriubą /vandenį, kuriame virė bulvės, įmaišydavo krakmolą, įberdavo druskos pagal poreikį. Maišydavo kartu ant ugnies, kad krakmolas sušoktų Nicā. □ išnarstyta (taip pat išnarstyta) košė – bulvių ir kruopų arba bulvių ir miltų košė. išnarstyta košė – bulvės su kruopomis kartu. Mėsą /taip pat/ galima virti kartu, su pienu /taip pat/ verdama Zantē; taip pat Aisterėje, Īvandėje, Krotėje, Kurmalėje, Piltenėje. □ pašėlusi košė – bulvių ir miltų arba bulvių ir kruopų košė. pašėlusi košė – ji taip šėlo verdama Rudbāržiuose; taip pat Ugālėje. □ vadmalos košė – bulvių ir miltų košė Dzīrose. □ košės podukra – skystoka miežinių miltų košė (taip pat iš bulvių), virta kartu su smulkiai supjaustyta ir pakepinta mėsa. Rozēnuose. ◊ beržinė (taip pat beržų) košė (taip pat košė) – beržo rykštės; plakimas

132

beržine koše vadinamos beržinės rykštės – vaikams mušti skirtos rykštės, kyšančios už balkio Valmieros apylinkėse; gausi beržinės košės, jei neklausysi Kalupėje.

buōmis; buōms daiktav. 1. Storas, ilgas, paprastai aptašytas medis; storo medžio kotas. buōmi bi visādi. bi mazi buōmīši – kuoķi, gludi nuōgludināti ar asu galu. ar buōmīti vēla baļķus Vecatėje; rąstams ridenti skirtos kartys. keliams laužyti skirta kartis maždaug pusantro sieksnio ilgio. šerų kartis lygi, su smailiu galu, su rankena padarytu kabliu Valmieros apylinkėse; kai džiovina javus ant ardų, tada perneša juos žmonės su kartimis Jeros; kartį pakiša po bulvėmis ir neša į didesnę krūvą Laucienėje; jei kelias didelis, šaknis atkasa, nukerta galus ir kartimi kelia lauk Kursīšiuose; su storomis kartimis kelio akmenis [iš žemės] Džūkstėje; □ tingus kaip kartis – labai tingus. tu visada tingus, kaip kartis Sinolėje; tingus kaip kartis, stumiamas ir stumdomas Mārcienoje; taip pat Lazdonoje, Praulienoje. □ sunkus kaip kartis – labai sunkus. jis sunkus kaip kartis Jeros. □ sustingęs kaip kartis – labai sustingęs. sustingęs kaip kartis – negali pajudėti, per daug apdujęs Rencēnuose; taip pat Rankoje. □ tingusis kartis. ME I 362 tinginys. □ kartį reikia pakišti – sakoma apie žmogų, kurį sunku pažadinti, pakelti. ryte neatsikėlė į darbą, tai kartį reikės pakišti po šonais Sinolėje. □ eina kaip kartis. ME I 362 jis eina kaip botkotis, visur kliūdamas. ◊ (kaip) keliamas su kartimi – sakoma apie tingų žmogų. jis kaip kartimi keliamas, varomas Valmieros apylinkėse; jis tingus, nesikelia, kartimi keliamas Sinolėje. ◊ lyg kartimi per kaktą (taip pat galvą) – sakoma, kai staiga sužinoma kas nors netikėta, stebinama. jis pasakė tokį žodį, lyg būtų gavęs kartimi per kaktą; lyg kartimi per galvą, lyg kūju per kaktą, lyg kuolu per galvą – kažkas netikėto, siaubinga žinia apie įvykį Valmieros apylinkėse. // Ilgas, storas kartis vežimo (šieno, javų ir pan.) kroviniui sutvirtinti. šieno vežimui reikia uždėti kartį Limbažiuose; didelius vežimus krovė – skersai uždėjo kartis, ir vyrai surišo Iecavoje; šieno kartis, arba vežimo sienų kartis Svētcieme; tai stora kartis, kuri dedama skersai javų vežimo Praulienoje; kartis skersai [vežimo] ir suriša triguba virve Nīgrandėje; vežimą rišo kartimi Kalncempjuose; sukrauna vežimą, perskiria kartimi Dignājoje. □ šerų kartis – tinginys. šerų kartys visos nejuda nei iš gero proto pačios Saikavoje; ką tik ta stora kartis pajudinama, tačiau darbą atlieka Praulienoje; EH I 259 tinginys, nerangus darbininkas Saikavoje. buōms Grobiņoje, Nīcoje, Popėje, Rucavoje, Strazdėje;

LLVV II 109 bomis; EIV I 196 buōmis, ME I 362, EH I 259 buōmis.

2. Audimo staklių velenas. XIX a. antrojoje pusėje visoje Vidžemėje velenai turėjo du lygiagrečiai vartojamus bendrinius pavadinimus – kuoķi ir buomji, greta kurių išliko keli seni, taip pat susidarė keletas naujų pavadinimų. Alsupe DLJ 158; buomis – apvalus medis, ant kurio prieš audimą apvyniojami metmenys Valmieros apylinkėse; audėja apvynioja audinį ant to veleno, tada ten yra nytys, reikia įtaisyti nyčių siūlus, o paskui šukuoti Jērčenuose; dar yra velenas, aplink kurį apsivynioja vilna, o tas kitas velenas yra tas, apie kurį viskas apsivynioja

133

audinys Iecavoje; kai susuka [metmenų siūlus] į šį buomą, tada jį tik vėliau įveria į nyčių siūlus Bruknoje; □ ryšulio buomas – metmenų velenas Rozėnuose, siūlų buomas Lielvardėje, Rembatėje, verpalų buomas Kārķuose, metmenų buomasAllažiuose, sukamasis buomasAlsvīkuose, Cirgaļuose, Dūrėje, Koknesėje, Priekuļuose ir užmetamasis buomasLizume. Alsupe DLJ I 160–161. □ gyvųjų buomas – metmenų velenas. gyvųjų buomas, ant kurio vyniojami gyvieji EĪV I 196. □ didysis buomas – metmenų velenas. tai galinis, arba didysis buomas [staklėse], ant kurio vyniojami išausti audiniai; metmenys leidžiami nuo didžiojo buomoJerosuose; taip pat Kārķuose, Bruknoje; Baižkalne, Koknesėje, Rozėnuose ir Vecpiebalgoje. Alsupe DLJ I 161. □ galinis buomas – metmenų velenas. ant galinio buomo užvyniojami neapdoroti siūlai Sinolėje; taip pat Jerosuose; užpakalinis buomasBilskoje, Vecpiebalgoje. Alsupe DLJ I 161. □ skietų buomas – metmenų velenas. skietų buomai sukami pagaliuBaunose; tai vadino skietų buomu, ant kurio užvyniojami audinio siūlai EĪV I 196. □ audinio buomas – audinio velenas. tai audinio buomas, aplink jį vyniojami audinio siūlai EĪV I 196. □ įaudžiamasis buomas – audinio velenas Mālupėje, įsukamasis buomasLubānoje, ragų buomasMālupėje, šatlo buomasOzoluose, Vainižuose, Vecpiebalgoje, vyniojamasis buomasLubānoje ir žvaigždžių buomasLiepā. Alsupe DLJ I 158. □ apatinis buomas – audinio velenas. apatinis buomas buvo apvalus, tik vienoje pusėje iškirstas griovelis, kad būtų galima įtvirtinti audinio siūlus ir velenąVecpiebalgoje; taip pat Mālupėje ir Skujenėje. Alsupe DLJ I 158. □ raguotasis buomas – audinio velenas. jis turi ragus, už kurių sukama, tai vadinama raguotuoju buomuKārķuose; taip pat Suntažuose. □ audinio buomas – velenas, per kurį slenka nuaustas audeklas. staklių audinio buomas yra priekinis buomas, per jį slenka baigtas audinys Sinolėje; krūtinės buomas audimui ties krūtine Praulienoje; ten yra skersinis buomas, kuris sukasi ratu, krūtinės buomas, per kurį slenka audinysTrikatoje; taip pat Baunose, Burtniekuose, Jērcēnuose, Mālpilyje, Rencēnuose, Valmieros apylinkėse, Vecpiebalgoje; EĪV I 196; ME I 362. □ kojų buomas – skersinis, skirtas audeklo įtempimui padidinti ir audėjo kojoms atskirti nuo audinio veleno. Allažiuose, Alsvīkuose, Annā, Cēsīs, Dzērbeneje, Ilzenėje, Katlakalne, Lielvardėje, Lizume, Mārcienoje, Mēdzuloje, Priekuļuose, Rygoje, Siguldoje, Skujenėje, Turaidoje, Vaidavoje, Vainižuose, Vecatėje, Veclaicenėje, kojos galo buomas – Liepā, Morėje, Sērmūkšiuose, kojų buomas – Baunose, Cirgaļuose, Launkalnėje ir Vijcieme. Alsupe DLJ I 164. □ nyčių rėmo buomas – staklių dalis – medinis skersinis, prie kurio tvirtinamas nyčių rėmas (detalė, į kurią įstatomos nytys). nyčių laikikliui apačioje yra nyčių rėmo buomaiVecpiebalgoje. □ sistavos buomas – staklių dalis – medinis skersinis, prie kurio tvirtinama sistavaRankoje. □ nyčių buomas – audimo įtaiso laikiklis. Alojā, Birzuļose, Cēsīs, Ērgļose, Jaunpiebalgoje, Kosā, Lielvardėje, Limbažuose, Rozēnuose, Sērmūkšiuose, Smiltenėje, Trikatoje, Turaidoje, Vainižuose, Vecpiebalgoje ir Viļķenē. Alsupe DLJ I 165. □ pasukamasis buomas – metmenų veleno pasukimo lazdelė Svētcieme ir Vecatėje. Alsupe DLJ I 164.

LLVV II 109 pasen.; EĪV I 196; ME I 362; EH I 259.

3. Atskirų įrankių, įtaisų, konstrukcijų dalis. akėčios gaminamos iš medžio arba geležies, kas visuose buomuose yra pakaitomisLaucienoje; [medinės akėčios] su mediniais buomais ir mediniais kaiščiaisKursīšuose; [vežimo] priekyje ir gale buvo buomai Iecavoje; ilgosiose ratų ašyse po keturis buomus, kiekviename rate medinis buomas. Rato buomas iš eglės ir rato...

134

taip pat, kad ratas lengviau suktųsiDundagoje; burės buomas, kurį naudoja su stiebo buomu, o ant jo pakeliamas pagrindinis vėjo gaudyklės kampas Ničoje; tai[plausto] irklas įtaisytas iš krūtinės buomo, tuo irklu jie skiria vandenį Sinolėje. //Verpimo ratelio dalis (pritvirtinta prie vadinamosios ratelio krūtinės), į kurią įtaisomi du kuoliukai ritei laikyti. buomeliuose įstatyti kuoliukai Baunose; krūtinės buomas – kuoliukai, ant kurių dedamos špulės. krūtinės buomas stovi ant krūtinės Sinolėje. ME I 362 buomītis,ein Teil des Spinnrades medis, pritvirtintas ant verpstės, kuriame stovi rateliai. //EH I 259 ein unter den Rändern eines Wagens befindliches sechs- oder achtkantiges Holzstück, das die übrigen Teile des Wagens zusammenhält (seškantains vai astoņkantains koka gabals zem ratu malām, kas satur kopā ratu pārējās daļas) Džūkstėje.

4. Skersinis; užtvara. nevažiuok, matai, ką priekyje pastatėme, kai buomus pakelsime, galėsi važiuotiZiemeri; anksčiau priekyje būdavo – su arkliais per tiltą važiuoti negalimaLazdonoje.

Skolinys; žr. ME I 362 neben liet. bōmas„Hebebaum“ ir est. pōmtaip pat iš vid. ž. vok. bōm„Baum“.

LITERATŪRA

B u š m a n e B., K a g a i n e E. 1980: Izlokšņu vārdnīcu tipi un latviešu dialektālo vārdnīcu veidošanas jautājumi. – LPSR ZA Vēstis 8, Rīgā: Zinātne, 59–75.

DLJ I – Dialektālās leksikas jautājumi 1, Rīga: Zinātne, 1986.

EH I–II: E n d z e l ī n s J. un H a u z e n b e r g a E. Papildinājumi un labojumi K. Mühlenbacha Latviešu valodas vārdnīcai 1–2, Rīgā, 1934–1946.

ĒIV I – K a g a i n e E., R a g e S. Ērģemes izlokšņu vārdnīca 1, Rīgā: Zinātne, 1977.

K a g a i n e E. 1985: Apvienotās latviešu izlokšņu vārdnīcas veidošanas problēmas. – Valodas aktualitātes 1984, Rīgā: Zinātne, 64–86.

K a g a i n e E. 1992: Semantiskie dialektismi Ziemeļrietumvidzemes izlokšņēs, Rīgā: Zinātne.

L a u m a n e B. 1979: Lietuviešu valodas atlants. – LPSR ZA Vēstis 2, Rīgā: Zinātne, 150–155.

LKA I – Lietuvių kalbos atlasas 1, Leksika, Vilnius: Mokslas, 1977.

LLVV II – Latviešu literārās valodas vārdnīca 2, Rīgā: Zinātne, 1973.

ME I–IV – M ü l e n b a c h s K. Latviešu valodas vārdnīca. Rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns 1–4, Rīgā: K ultūras fonda izdevus, 1923–1932.

R e ķ ē n a A. 1985: Par augšzemnieku dialekta Kalupes izlokšnes priedēkļverbu semantiskajām atšķirībām no latviešu literārās valodas. – Valodas aktualitātes 1984, Rīgā: Zinātne, 87–97.

R e ķ ē n a A. 1989: Aizguvums – semantikas diferencētājs. – Baltistica 3 (1) priedas, Vilnius: Mokslas, 173–178.

S o r o k o l e t o v F. P., K u z n e c o v a O. O. 1987: Očerki po russkoj dialektnoj leksikografii, Leningrad: Nauka.

SEMANTINIO ASPEKTO VAIDMUO PASIRENKANT TARMIŲ ŽODYNO TIPĄ

Santrauka

Vienas iš svarbiausių tarminių žodyno aspektų yra semantika. Todėl žodyno tipo pasirinkimą iš dalies sąlygoja išplėstinė žodžių semantinės struktūros charakteristika, kurią kaip darnų kalbos

135

sistemą galima geriau parodyti būtent nediferenciniame žodyne. Jeigu žodyną sudarytume pagal diferencinių žodynų principus, t.y. vien iš semantinių tarmybių ir bendrinės kalbos žodžių tarminių reikšmių, ši sistema būtų suardoma, konkrečios tarminės reikšmės vieta bendrojoje žodžio semantikos struktūroje nebūtų aiški. Šitaip gerokai sumažėtų informacijos kiekis, tokios medžiagos nebūtų galima įtraukti į bendrąją žodžio reikšmių analizės schemą. Žodžių semantinės struktūros kaip darnios sistemos parodymas leidžia atskleisti reikšmių raidos asociatyviuosius bei kitokius ryšius, genetines ir tipologines paraleles ir kitus aspektus. Tada ir tarmių semantinius duomenis galima įtraukti į bendrąjį kontekstą.

DIE ROLLE DES SEMANTISCHEN ASPEKTS BEI DER TYPUWAHL FÜR MUNDARTWÖRTERBÜCHER

Zusammenfassung

In dialektalen Wörterbüchern ist neben anderen informativen Angaben (z. B., über das Fixierungsareal eines Wortes, seine Herkunft, grammatische Besonderheiten u. dgl.) der semantische Aspekt, Angaben zu Bedeutungen und zum Gebrauch in einer Mundart, Mundartgruppe oder einem Dialekt aufgezeichneter Wörter am wesentlichsten. Eine eingehende Charakteristik der semantischen Wortstruktur im Wörterbuch beeinflußt in hohem Maße auch die Wahl des Wörterbuchtyps. Zur Bewältigung dieser Aufgabe ist gerade nichtdifferenzierendes Wörterbuch am optimalsten, denn in differenzierenden Wörterbüchern läßt sich die Wortsemantik (wegen Materialauswahl und Aufbauspezifik) nicht in einem einheitlichen System betrachten. In differenzierenden Wörterbüchern wird auch die Wortsemantik differenziert widergespiegelt (semantische Dialektismen, dialektale Bedeutungen allgemeingebräuchlicher Wörter); derart werden bei allgemeingebräuchlichen Wörtern, die den Grundfonds des mundartlichen Wortschatzes bilden, in differenzierenden Wörterbüchern die systemischen Relationen und die assoziativen Verbindungen zur Bildung von sekundären Bedeutungen aufgehoben. Bei Widerspiegelung im Wörterbuch nur einer dialektaler Bedeutung des allgemeingebräuchlichen Wortes bleibt das Faktum der Plazierung dieser dialektalen Bedeutung in der semantischen Gesamtstruktur des Wortes ungezeigt. Somit wird der Umfang der semantischen Information merklich reduziert, und es ist nicht mehr möglich, das Material ins Schema der semantischen Wortanalyse einzufügen, (regelmäßige und unregelmäßige) Übertragungen der Wortbedeutungen sowie Bildungsmodelle der Bedeutungen festzustellen. Die Widerspiegelung der semantischen Wortstruktur in einem einheitlichen System dagegen läßt die assoziativen Relationen zur Bildung von Bedeutungen, genetische und typologische Parallelen in der Struktur von Wörtern bestimmter Semantik u. ä. Aspekte aufdecken und somit auch Fakta der mundartlichen Semantik in den gemeinsamen Forschungskontext einbeziehen.

136