ACTA LINGUISTICA LITHUANICA

XLVI (2002), 213 – 222

NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA

Naujausių publikacijų apžvalga

LITHUANIAN LINGUISTICS 1998–2002: STUDIES PUBLISHED OUTSIDE LITHUANIA

Pirmiausia reikėtų paminėti festšriftus, išleistus V. N. Toporovo (Nikolaeva 1998), Ju. V. Otkupščikovo (Zajcev 1999), V. V. Ivanovo (Osipova 2000), Ju. S. Stepanovo (Kub rjakova 2001) ir M. Hasiuko (Marcinkiewicz, Osipowski 2001) garbei; visi jie – gerai žinomi baltistikos autoritetai. Iš tiesų šiuose rinkiniuose aptariamos ne vien baltų tematikos, o tai atspindi platų pagerbtųjų interesų lauką (gaila, kad Toporovo ir Stepanovo festšriftuose nepateikta jų darbų bibliografija¹). V. A. Rodionovas (2001) glaustai apžvelgia Stepanovo tyrimus lituanistikos srityje (veiksmažodžių sistemą ir veikslo bei rūšies kategorijas, sintaksinę struktūrą, gyvų ir negyvų objektų bei veiksmažodžių opoziciją, akcentologinius tyrimus).

Otkupščikovas neseniai parengė du anksčiau publikuotų straipsnių rinkinius; nemaža jų dalis skirta baltų ir slavų vienybės problemai (Otkupščikov 2001a: 294–366) bei baltų (ypač lietuvių) ir slavų etimologijai (Otkupščikov 2001b: 81–239). Svarbių pakartotinių publikacijų taip pat pasirodė lenkų serijoje Baltica Varsoviensia, kurią redagavo Wojciech Smoczyński: Tamaros Buch straipsnių rinkinys (1998) ir paties redaktoriaus publikacijų apie lietuvių kalbą rinkinys (Smoczyński 2001).

Svarbus Rusijos baltistikos įvykis – P. U. Dini išsamios monografijos apie baltų kalbas vertimo į rusų kalbą išleidimas (Dini 2002; iš italų originalo vertė A. V. Toporova, knygą redagavo V. N. Toporov). Dini knyga jau buvo išversta į lietuvių ir latvių kalbas 2000 m., tačiau rusų kalba yra pirmoji didžioji kalba, į kurią ji išversta. Deja, rusiškame leidime visiškai nepaisyta daugybės patobulinimų, kuriuos įtraukė lietuviškojo ir latviškojo leidimų redaktoriai. Šiuo požiūriu rusišką vertimą reikia laikyti žingsniu atgal, palyginti su baltų kalbų leidimais. Svarbi tokio enciklopedinio pobūdžio knygų dalis – rodyklės, leidžiančios skaitytojui naudotis jomis kaip žinynais. Taigi galima tikėtis, kad leidėjai pridės bent temų ir žodžių rodykles. Šiuo atveju stebina tai, kad nėra net itališkojo leidimo asmenvardžių rodyklės. Dėl tokio gana abejingo požiūrio į knygą, priklausančią baltų filologijos klasikiniams veikalams, baltų filologijos specialistas vargu ar laikytų rusiškąjį leidimą pranokusiu

¹ Festšrifte taip pat nepateikta V. V. Ivanovo bibliografija. Ją galima rasti Ivanov (1998: 813–909); Ju. S. Stepanovo bibliografiją žr. Logunov, ed. (2000).

214 | ALEKSEY ANDRONOV, RICK DERKSEN

lietuviškąjį leidimą. Knyga turi ir kai kurių techninių trūkumų. Be daugybės korektūros klaidų, ypač trikdo dažnas neįprastų simbolių vartojimas lietuvių nosinėms raidėms žymėti. Bibliografiją padalijus į lotyniškąją ir kirilicinę dalis, atsirado pasikartojimų (pvz., Мажюлис 1974b (p. 472) ir Mažiulis 1974b (p. 513) nurodo vieną ir tą patį darbą). Baigiant galima pasakyti, kad klijuotas įrišimas ilgai netvers.

Dar viena paminėti verta bendrojo pobūdžio publikacija – Rusijos Federacijos ir gretimų valstybių kalbų enciklopedija, kurios pirmajame tome paskelbtas V. N. Toporovo straipsnis apie baltų kalbas (Toporov 2001). Antrajame tome pateikiami glausti lietuvių (Bulygina 2001) ir latvių (Blinkena 2001) kalbų aprašai. Tačiau šie aprašai tarpusavyje menkai suderinti. Deja, visose baltistinėse publikacijose gausu korektūros klaidų². Taip pat reikėtų pažymėti, kad lietuvių kalbai skirtas straipsnis, kurį parašė velionė T. V. Bulygina, žymi lietuvių gramatikos specialistė, akivaizdžiai buvo parengtas gerokai anksčiau. Nors jame minimas kalbinės padėties pasikeitimas atkūrus nepriklausomybę 1991 m., bibliografija neapima vėlesnių nei 1986 m. šaltinių (t. y. iki 14-ojo Akademinio lietuvių kalbos žodyno tomo), todėl joje nieko nepasakyta apie 1994 ir 1997 m. akademines gramatikas, o minimi tik seni (penktąjį dešimtmetį siekiantys!) rusų–lietuvių ir lietuvių–rusų kalbų žodynų leidimai; tai ypač keista rusams skirtoje enciklopedijoje³.

T. V. Bulyginos esė galima laikyti geru lietuvių kalbos pristatymo bendrosios kalbotyros ir kalbų tipologijos požiūriu pavyzdžiu. Svarbus šio tyrimo privalumas tas, kad jame ne vien apžvelgiamos tradicinės pažiūros, bet ir atskleidžiamos pačios autorės idėjos, kurios, užuot pasklidusios atskiruose leidiniuose, dabar sutelktos vienoje vietoje. Kai kurios iš jų įtrauktos į V. Ambrazo akademinę gramatiką, tačiau kitoms Lietuvos mokslo bendruomenė skyrė mažiau dėmesio, todėl verta jas čia paminėti.

Lietuvių kalbos pluralia tantum laikomi turinčiais du homonimiškų vienaskaitos ir daugiskaitos formų rinkinius (Bulygina 2001: 248), t. y. panašiai kaip A. A. Zaliznjakas (1967: 57–61, 75–80) aiškino rusų kalbą (plg. Bulygina 1970: 16–17). Semantiškai toks aiškinimas teisingas, tačiau rusų kalboje jį patvirtina kai kurie formalūs derinimo ypatumai (7-oji derinimo klasė pagal Zaliznjak 1967, dėl kurios postuluojama ketvirtoji giminė), o lietuvių kalboje padėtis nėra tokia aiški: su gimine susijusių problemų nėra, todėl Bulyginos aiškinimą formaliai patvirtina tik dauginamųjų skaitvardžių vartojimas (šnekamojoje kalboje nykstantis).

Diskutuojant apie vadinamosios bevardės būdvardžio formos gramatinį statusą, įdomus aiškinimas, kad aukštesniojo laipsnio priesaga turi du alomorfus (-jau beasmenėje predikatyvinėje formoje (plg. aukščiausiąjį laipsnį -iausia) ir -esn- prieš linksnių galūnes (Bulygina 2001: 250, plg. Bulygina 1970: 35–36).

² Bibliografijoje dėl to atsiranda klaidų: „Fraenkel E. <vietoj Endzelīns J.> Darbu izlase. 1–4. Rīga, 1971–1982“ (Toporov 2001: 154), „Серейскис Б. Грамматика литовского языка. Вильнюс, 1985“ –?! (Bulygina 2001: 258).

³ A. Blinkenos parengta esė apie latvių kalbą, nors kiek senamadiška ir visiškai tradicinė, nėra tokia sena – jos datą galima gana tiksliai nustatyti: ji parašyta po šiuolaikinės latvių literatūrinės kalbos žodyno užbaigimo (1996 m.), bet prieš pradedant leisti periodinį leidinį Linguistica Lettica (1997 m.).

NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA

215

Recenzuojamame leidinyje nepateikiama jokių argumentų, pagrindžiančių specifinį daiktavardžių galūnių skaidymą į „priešgalūnį“ (предокончание) ir pačią galūnę (yr-a-ms) (Bulygina 2001: 249). Šį aiškinimą pirmoji pasiūlė ir išsamiai aptarė Bulygina (1970: 18–23). Jis leidžia daiktavardžių galūnių morfologinę struktūrą labiau priartinti prie veiksmažodžių sistemos, jei joje kamienų balsiai laikomi esamojo ir būtojo laiko morfemomis (taip pat -si- būsimajam laikui ir -davo- dažniniam būtajam laikui), prie kurių pridedama unikali asmeninių galūnių paradigma, o konjugacijų skirtumai aiškinami morfonologinėmis alternacijomis (Bulygina 2001: 253; 1977: 268–269; plg. Ambrazas 1985: 263).

In Bulygina 2001: 252, it is claimed that interrogative-relative and indefinite pronouns show no opposition between animate and inanimate gender, thus abandoning the author’s former idea of splitting these pronouns in two, e. g. animate kas¹ (possessive genitive kieno, non-possessive genitive ko) and inanimate kas² (both possessive and non-possessive genitives ko), cf. kieno čia būta: ko čia būta (Bulygina 1985: 134). This former interpretation, however, seemed promising.

Įdomi lietuvių kalbos veiksmažodžio asmenuotės formalaus aprašymo problema yra trijų pagrindinių kamienų tarpusavio santykiai (taip pat žr. toliau pateiktą J. F. Levin straipsnio aptarimą). Bulygina 1977 (252–253) pateikiamas pagrindinio skirtumo tarp esamojo ir neesamojo laiko kamieno variantų aiškinimas, tačiau nei Akademinėje gramatikoje (Ambrazas 1985), nei aptariamame leidinyje šis skirtumas aiškiai neįvardijamas (plg. preterito ir nepreterito kamienų opoziciją Toporov 2001 (152), remiantis ankstesniu jo darbu apie veiksmažodžio fleksinių galūnių sistemą (Toporov 1965)).

Bulygina pozicija dėl rūšies klausimo nėra visiškai aiški. Viena vertus, ji gina griežtai morfologinį požiūrį: rūšis morfologiškai reiškiama tik dalyviuose (Bulygina 2001: 252, plg. Bulygina 1970: 66–67). Kita vertus, dabar atsižvelgiama ir į sudėtines neveikiamosios rūšies formas (Bulygina 2001: 253).

***

Nemažą publikacijų grupę sudaro akcentologijos darbai. Čia galima išskirti bent tris jų kryptis. Pirmajai priklauso V. A. Dybo publikacijos; jis yra pagrindinis Maskvos morfologinės (paradigminės) akcentologijos mokyklos atstovas. Antroji kryptis pristato alternatyvų požiūrį į akcento reiškinių aprašymą (ir bandymą juos paaiškinti), kurį išplėtojo Ju. S. Stepanovas. Galiausiai paminėtinas J. F. Levin tyrimas, kuriame dėmesys skiriamas kognityviniam kirčiavimo taisyklių aspektui. Suprantama, šių publikacijų negalima nagrinėti atskirai nuo kai kurių ankstesnių tų pačių autorių darbų, nors juos gali skirti ilgas laiko tarpas.

Maskvos akcentologijos mokykla (toliau – MAS), nuo septintojo dešimtmečio pradžios reikšmingai prisidėjusi prie slavų akcentologijos, visuomet itin domėjosi baltų kalbų akcentologijos duomenimis; vienas svarbiausių šios srities darbų – Illič-Svityčiaus monografija apie baltų ir slavų kalbų daiktavardžių kirčiavimą (1963). Naujausios V. A. Dybo publikacijos skirtos de Saussure’o dėsniui ir antrinių dominantinių morfemų problemai baltų kalbose, ypač lietuvių kalboje⁴. 1998 m. V. A. Dybo paskelbė senosios prūsų kalbos daiktavardžių kirčiavimo analizę

⁴ Reikėtų pažymėti, kad straipsniuose dažnai kartojama ta pati medžiaga. Taigi, Dybo prielaida apie tiesioginį cirkumfleksinės metatonijos ir šaknies recesyvinio pobūdžio ryšį (Dybo 2000: 59–73),

216 | ALEKSEY ANDRONOV, RICK DERKSEN

kaip atsispindi Enchiridion. Paprastai manoma, kad šiame tekste ilgųjų kirčiuotų balsių ir dvibalsių ilgumas žymimas makronu. Dvibalsiuose makrono vieta, regis, atspindi skirtumą tarp iš pradžių akūtinių ir cirkumfleksinių dvibalsių. Dvigubų priebalsių akcentografinė funkcija daug prieštaringesnė. Dybo perima Kortlandto hipotezę, kad dvigubi priebalsiai rodo, jog kitas skiemuo yra kirčiuotas. Galiausiai Dybo daro prielaidą, kad akūtiniai ī ir ū buvo diftongizuoti kirčiuotoje pozicijoje. Keista, bet dažniausiai jo pateikiami šio pokyčio pavyzdžiai yra su ij, kuris paprastai interpretuojamas kaip [ī]. Tačiau, regis, tai neturi svarbių pasekmių Dybo analizei.

Palyginęs lietuvių kalbos kirčiavimo duomenis, įskaitant Daukšos Postilla duomenis, Dybo nustato keturias kirčiavimo paradigmas dviskiemeniams daiktavardžiams su ilgu (akūtiniu arba cirkumfleksiniu) kamienu ir vieną paradigmą dviskiemeniams daiktavardžiams su trumpu kamienu. Pastaroji samplaika būtų senosios prūsų kalbos progresyvaus kirčio perkėlimo iš trumpųjų kirčiuotų balsių į iškart po jų einantį skiemenį padarinys. Kadangi tokį perkėlimą 1974 m. pasiūlė Kortlandtas, Dybo jį vadina „Kortlandto dėsniu“, kartu pridurdamas, kad šią taisyklę atrado savarankiškai. Pastaraisiais metais dėl ilgą laiką beveik nepastebėto Kortlandto dėsnio ir jo aiškinimo apie senosios prūsų kalbos dvigubų priebalsių funkciją kilo karštų diskusijų (Parenti 1998; Young 1999; Kortlandt 1999; 2000; Schmalstieg 2001).

Senosios prūsų kalbos daiktavardžių klasifikacija pagal keturias lietuvių kalbos kirčiavimo paradigmas prasminga tik tuo atveju, jei galima parodyti, kad de Saussure’o dėsnis veikė ir senosios prūsų kalbos laikotarpiu. Dybo daro išvadą, kad senoji prūsų kalba atspindi baltų kalbų raidos etapą, kai de Saussure’o dėsnis veikė tik prieš dominantines akūtines priesagas arba tais atvejais, kai kirčiuoto skiemens valentingumas nebuvo didesnis už akūtinio skiemens valentingumą (17–18). Vis dėlto duomenų, patvirtinančių arba paneigiančių de Saussure’o dėsnį – tiek tradicine, tiek Dybo formuluote – yra itin mažai. Atsižvelgiant į „Kortlandto dėsnį“, tenka remtis atitinkamomis daiktavardžių formomis, kurių šaknyje yra cirkumfleksinis ilgas balsis arba dvibalsis. Visiškai neaišku, ar šios formos pagrindžia Dybo išvadą. Pavyzdžiui, šaknies kirčio formos rān̄kans ‘rankas’ ir āusins ‘ausis’ (liet. rankàs, ausìs) gali būti laikomos tiesioginiu de Saussure’o dėsnio veikimo nebuvimo įrodymu. Tokie daiktavardžiai kaip imtã ‘paimtas’ arba spigsna ‘pirtis’ galėjo būti mobiliojo kirčiavimo (plg. Stang 1966: 173). Susidaro įspūdis, kad Dybo troškimas rasti įrodymų, leidžiančių suformuluoti kokią nors de Saussure’o dėsnio versiją, trukdo jam objektyviai nagrinėti faktus ir neleidžia atsižvelgti į alternatyvius sprendimus. Tai stebina, turint omenyje, kaip lengvai jis siūlo atitraukti kirtį nuo cirkumfleksinių galinių skiemenų (17).

Dybo straipsnį apie senosios prūsų kalbos kirčiavimą reikia vertinti atsižvelgiant į naujausius MAS pokyčius. Nors proto-slavų kirčio atitraukimo, vadinamo Stango dėsniu, taikymo sritis siaurinama, progresyvus perkėlimas, vadintas Illič-Svityčiaus arba Dybo dėsniu, pakeičiamas „правосторонний дрейф“ procesu, kuris, kaip manoma, vyko keliais etapais ir siejamas su ankstyva tarminių ypatybių diferenciacija. Pasak Dybo, vienintelis tikrai proto-slavų

based on S. L. Nikolaev’s investigations (Nikolaev 1989: 75–97) was already published in Dybo 1997 (165–184) and, as far as the part on secondary dominant morphemes (2000: 63–73) is concerned, also in Dybo 1998a (119–129). The latter publication contains the same description of the Abkhazian accent system and some general remarks (Dybo 1998a: 129–202 = Dybo 1997: 65–163), cf. Dybo 1989, which is very similar.

NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA

| 217

Progresinis kirčio poslinkis – tai iktuso perkėlimas nuo cirkumfleksinio arba trumpo skiemens į tolesnį dominantinį akūtinį skiemenį (Dybo 2000a: 94). Kadangi de Saussure’o dėsnį lietuvių kalboje galima performuluoti kaip iktuso poslinkį nuo cirkumfleksinio arba trumpo skiemens į tolesnį vidinį akūtinį skiemenį, jei abu skiemenys yra vienodo valentingumo, arba į galinį akūtinį skiemenį, nepaisant valentingumo (Dybo 1998: 57; Dybo 2000b: 75), natūralu manyti, kad šie poslinkiai yra balto-slaviškos kilmės. Tai iš esmės prilygsta de Saussure’o dėsnio – tiksliau, de Saussure’o ir Fortunatovo dėsnio – reabilitavimui kaip balto-slaviškos raidos reiškinio; jo atmetimas buvo vienas iš šiuolaikinės akcentologijos kertinių akmenų. Kadangi nelabai tikėtina, jog šį fonetinės prigimties kirčio poslinkį lemtų vien morfologinės savybės, atrodo, kad tuo laikotarpiu tarp dominantinių ir recesyvinių morfemų būta vidinio fonetinio skirtumo. Pagal pagrindinę Dybo hipotezę, turėjo egzistuoti tonų opozicija (Dybo 2000b: 68).

Naujausi MAS pokyčiai apibendrinti Lehfeldt 2001 (patobulintame ir papildytame Lehfeldt 1993 leidime), kuriame pristatoma šios mokyklos plėtojama morfologinė slavų akcentologijos samprata. Pažymėtina, kad ši knyga, kurioje yra skyrius apie lietuvių kalbos kirčiavimą sinchroniniu ir diachroniniu požiūriu, iš esmės supažindina su MAS sampratomis ir pasiekimais, pasiektais iki radikalių pokyčių, prasidėjusių dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Kita vertus, Willem Vermeer priedas – kritinė MAS veiklos metodų aptartis, kurioje ypatingas dėmesys skiriamas naujesniems šios mokyklos leidiniams. Be kita ko, jis kritikuoja MAS dėl nepakankamo dėmesio turimų duomenų patikimumui, esamų žinių ir kitų aktualių mokslinių darbų nepaisymo bei antrinės (po protoslavų laikotarpio) raidos galimybės neįvertinimo.

Nors Vermeerio teorinė sistema suderinama su MAS sistema, o jo kritiką galima laikyti „vidine“ kritika, Ju. S. Stepanovas iš esmės prieštarauja MAS paradigminiam požiūriui (Stepanov 1997a; 1997b), kurį jis kildina iš de Saussure’o. Stepanovas nepritaria sampratoms, pagal kurias morfemoms priskiriamos vidinės prozodinės savybės, tokios kaip tonas ar valentingumas. Užuot tai daręs, jis pabrėžia skiemens ir frazės sandaros svarbą ir dažnai taiko morinę analizę.

Stepanovas pateikia keletą metodologinių tezių ir priešpriešina savo požiūrį V. A. Dybo, P. Garde’o ir B. Stundžios teorijoms. Šias kritines pastabas reikėtų laikyti svarbiu stimulu plėtoti morfologinę akcentologiją, o ne visišku jos atmetimu. Akivaizdu, kad patobulintas požiūris turėtų derinti abi perspektyvas. Kai kurių pataisų galima pastebėti ir pačioje morfologinės akcentologijos sistemoje. Pavyzdžiui, Stepanovo teiginys, kad nebuvo atlikta morfemų ir skiemenų segmentacijos santykio tyrimų (Stepanov 1997a: 65), yra neteisingas, plg. Girdenis, Stundžia (1994). Atrodo, kad atsižvelgimas į darybos ypatybes neprieštarauja morfologiniam požiūriui (Stepanov 1997a: 79; 1997b: 7): dominavimas (suprantamas kaip gebėjimas keisti kitų morfemų akcentologinius požymius, paprastai stiprumą ir silpnumą (Stundžia 1995: 8–12)) veikiausiai turėtų būti priskiriamas ne morfemai, o darybos modeliui (plg. Andronov 1999 apie dinaminį lietuvių kalbos kirčio aprašo aspektą). Bendroji iktuso slinkimo į kairę lietuvių tarmėse ir ankstesniais lietuvių kalbos raidos laikotarpiais analogija tebėra patraukli hipotezė nuo Stepanov 1972. Tolesnė to paties požiūrio plėtotė paskatino Leskieno dėsnį aiškinti analogiškai ir pamėginti paaiškinti

218 ALEKSEY ANDRONOV, RICK DERKSEN

„atvirkštinį“ lietuvių kalbos skiemenų priegaidžių pobūdį (krintantį akūtą ir kylančią cirkumfleksinę priegaidę) (Stepanov 1997b: 22). Svarbų vaidmenį lietuvių kalbos kirčio poslinkių istorijoje atlieka Wackernagelio dėsnio peržiūra: jis apibendrinamas ir taikomas visai intensyvumo viršūnių organizacijai indoeuropiečių frazėje (Stepanov 1997b: 15). Apskritai Stepanovo straipsniuose pateikiama įdomių pastabų apie akcentologijos teorijų istoriją ir esmines teorines problemas, taip pat subtilių įžvalgų apie lietuvių ir senovės graikų kalbų medžiagą.

Naujausias J. F. Levin straipsnis „Apie lietuvių morfologijos reprezentaciją“ (2000) tęsia jo tyrimą apie lietuvių kalbos kirčio žymėjimą (Levin 1990). Jame pakartojamos pagrindinės ankstesnio tyrimo mintys ir jos perkeliamos į veiksmažodžių sistemą, remiantis bendromis kognityvinėmis spekuliacijomis⁵. Levin požiūris atskleidžia kai kuriuos įdomius lietuvių kalbos kirčio sistemos bruožus. Autorius pabrėžia ypatingą paskutinės kamieno moros statusą: kirčio ji netenka tiek dėl tam tikrų daiktavardžių ir veiksmažodžių galūnių, tiek dėl veiksmažodžių priešdėlių. Tačiau pats požiūris, regis, kelia tam tikrų keblumų. Apskritai simetriškų keturių tradicinių daiktavardžių kirčiavimo klasių suvedimas į tris (sujungiant pirmąją ir antrąją klases) užtemdo de Saussure’o dėsnio suponuojamą lygiagretų klasių santykį; dabar šis dėsnis įtrauktas į taisyklių, nustatančių kirčio vietą, rinkinį. Kai kurių daiktavardžių galūnių kirčiavimo ypatybės taip pat prieštarauja joms priskiriamoms savybėms klasikinės morfologinės akcentologijos sistemoje (Stundžia 1995). Pavyzdžiui, trumpos kirčiuotos galūnės Levin sistemoje (p. 179) apima vard. vns. -à (stipri, pritraukianti, pagal Stundžią), -ùs (stipri, nepritraukianti), įn. vns. -ù (silpna, pritraukianti). Dėl to prireikia tam tikrų specialių bendrųjų kirčio priskyrimo taisyklių pataisų (p. 180). Siūlomas nukrypimas nuo tradicijos apsunkintų istorinius tyrimus. Panašiai jis nesuteikia akivaizdžių pranašumų aprašant kirčio vietą vediniuose. Taikydamas tą patį požiūrį veiksmažodžių sistemai, Levin prieina prie išvados, kad du veiksmažodžių kirčiavimo tipai atitinka tradicines daiktavardžių kirčiavimo 1 ir 2 klases (p. 182), t. y. daiktavardžius su akcentologiškai stipriu kamienu. Tai irgi galima laikyti prieštaravimu morfologinės akcentologijos rezultatams: atsižvelgiant į priešdėlinių veiksmažodžių kirčiavimą, pirminiai kamienai asmenuojamosiose formose atrodo esą akcentologiškai silpni (Andronovas 1995). Antrojoje straipsnio dalyje Levin parodo struktūrinių elementų, kuriančių veiksmažodžių kamienų kontrastą, semantinį ir semiotinį vaidmenį ir į tą pačią sistemą įtraukia priešdėlinių veiksmažodžių kirčio opozicijas. Jo pastabos apie veiksmažodžio semantikos ir esamojo ar būtojo laiko formų žymėtumo priklausomybę yra labai įdomios ir, beje, nebūtinai susijusios su ginčytinu pirmojoje straipsnio dalyje pateiktu akcentologiniu aprašu.

***

Galiausiai norėtume atkreipti dėmesį į keletą naujausių dviejų jaunesnės kartos Vakarų Europos mokslininkų publikacijų.

Apart from an introduction to Lithuanian (1999, see Ambrazas 2000), Daniel Petit has published a number of publications on Baltic historical linguistics. Here we shall limit ourselves to three etymological studies that focus on Lithuanian data. Petit (1998) deals with the etymological

⁵ Viena iš bendrųjų Levin metodologinių pastabų – teiginys, kad „nėra įtikinamo reikalo siūlyti morfologinius modelius, kurių vienintelis tikslas – redukuoti visus leksemų variantus į unikalias pamatines formas“ (Levin 2000: 176); tai skamba kaip savotiškas iššūkis tokiems darbams kaip Toporov 1966 (119) ir Bulygina 1977 (238–239).

NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA

| 219

Lith. sámbaris etimologiją „susibūrimas“. Straipsnyje ginčijamas Dini teiginys, kad sámbaris ir slavų *sъborъ „sambūris“ gali būti kildinami iš baltų-slavų kulto. Petit itin išsamų filologinį baltų duomenų aptarimą derina su šaknies *bʰer- raidos baltų-slavų kalbose tyrimu. Petit (2000a) aptaria kelias baltų formas, kurias Karaliūnas (1976) buvo susiejęs su Lith. tautà „tauta“. Autorius atmeta etimologinį ryšį visais šiais atvejais. Straipsnio pabaigoje jis teigia, kad o vokalizmas žodyje tautà galėjo atsirasti analogiškai pagal kitus ā kamieno žodžius. Petit (2000b) siekia, remdamasis Lith. stuomuō / stomuō ir giminingomis formomis, įrodyti, kad *oh₂ duoda *ō, o ne *ā. Teigiama, kad iš pradžių būta dviejų daiktavardžių – *steh₂-me/on- ir *stoh₂-mo-, iš kurių atitinkamai kilo stuomuō ir stúomas. Vėliau šių daiktavardžių šaknies vokalizmas susimaišė, todėl atsirado formos stuomuō / stúomas. Vėlesniame raidos etape produktyviam tipui priklausęs stuomuō buvo paveiktas veiksmažodžio stóti.

Petit baltų etimologijos tyrimo metodui būdinga kruopšti visos reikšmingos medžiagos, įskaitant senųjų tekstų ir tarmių duomenis, analizė. Jis nesiremia vien mokslinėje literatūroje pateiktomis formomis, bet pasitelkia visus šiuolaikiniam baltistui prieinamus išteklius. Todėl Petit straipsniai yra informatyvūs ir naudingi, nesvarbu, ar skaitytojas pritaria jo išvadoms.

Björn Wiemer’s article (2001) is devoted to the problem of verbal aspect in Lithuanian. It should be emphasized that the author consciously keeps himself away from the erroneous practice of looking at Lithuanian aspect through the glasses of the Russian language (or, Slavic in general) (p. 34–35, 43–44). Wiemer bases his investigation on a thorough study of “aspectual” verb pairs connected by morphologically derivative relations stressing the importance of combining the analysis of lexical interrelations between such verbs with an investigation of the regularity of their functions and obligatoriness of use. An important theoretical claim is that grammatical category is not necessarily connected with inflection as opposed to derivation: thus, there is no contradiction in the fact that the category of aspect in Russian, although its members are connected by derivative relations, is considered grammatical (p. 30). In other words, the opposition “inflection vs. derivation” is not identical to the opposition “grammatical vs. lexical meaning”.

Wiemer parodo, kad lietuvių kalba neturi gramatinio aspekto, nes pasirinkimą tarp „aspektinės“ poros narių lemia jų leksinės ypatybės (o rusų kalboje jį nulemia gramatinis kontekstas). Turtinga ir produktyvi lietuvių kalbos veiksmažodinių afiksų sistema sudaro išplėtotą Aktionsart sistemą, kuri dar nėra virtusi gramatine aspektų opozicija (p. 44). Straipsnyje pateikiama aiškių įrodymų, pagrindžiančių jau intuityviai juntamą šiuolaikinės lietuvių kalbos padėties panašumą į ankstesnį slavų kalbų aspekto kategorijos raidos etapą (p. 51). Tai geras pavyzdys, kokį vaidmenį teorinė sinchroninė gramatika gali atlikti istoriniuose kalbos tyrimuose. Griežtas Wiemer straipsnyje siūlomas metodas aiškiai nurodo tolesnių lietuvių kalbos aspekto tyrimų kryptį ir metodiką.

LITERATŪRA

AMBRAZAS, V., ed. 1985: Грамматика литовского языка, Вильнюс: Мокслас.

AMBRAZAS, V. 2000: Naujų principų mokslininko darbai apie lietuvių kalbą. Lietuvių kalbotyros klausimai 42, 214–220

220 | ALEKSEY ANDRONOV, RICK DERKSEN

ANDRONOVAS, A. 1995: Priešdėlinių veiksmažodžių kirčiavimas morfologinės akcentologijos požiūriu. Baltistica 30 (1), 93–100.

ANDRONOV, A. V. 1999: Некоторые проблемы морфологической интерпретации ударения в литовском языке. Andronov, A. V., ed., Материалы XVIII межвузовской научно-методической конференции преподавателей и аспирантов. Выпуск 1. Секция балтистики (2–4 марта 1999 г.): Проблемы фонетики и акцентологии балтийских языков. Тезисы докладов. Санкт-Петербург: Издательство Санкт-Петербургского университета, 5–7.

BLINKENA, A. JA. 2001: Латышский язык. Виноградов, В.А., ред., Языки Российской Федерации и соседних государств: Энциклопедия. в 3 т. Т. 2: К–Р, Москва: Наука, 214–224.

BUCH, T. 1998. Opiscula Lithuanica. Warszawa: Katedra Językoznawstwa Ogólnego i Bałtystyki Uniwersytetu Warszawskiego. (Baltica Varsoviensia, 1)

BULYGINA, T. V. 1970: Морфологическая структура слова в современном литовском литературном языке (в его письменной форме). Жирмунский, В. М., Арутюнова, Н. Д., ред., Морфологическая структура слова в индоевропейских языках, Москва: Наука, 7–70.

BULYGINA, T. V. 1977: Проблемы теории морфологических моделей, Москва: Наука.

BULYGINA, T. V. 1985: По поводу трактовки „слабо дифференцированных падежей” в литовском склонении. Zinkevicius, Z., ed., Tarptautinė baltistų konferencija 1985 m. spalio 9–12 d. Pranešimų tezės, Vilnius: Vilniaus valstybinis V. Kapsuko universitetas, 133–134.

BULYGINA, T. V. 2001: Литовский язык. Виноградов, В. А., ред., Языки Российской Федерации и соседних государств: Энциклопедия. в 3 т. Т. 2: К–Р, Москва: Наука, 244–258.

DINI, P. U. 2002: Балтийские языки, Москва: О-Г-И.

DYBO, V. A. 1989: Типология и реконструкция парадигматических акцентных систем. Булатова, Р. В., Дыбо, А. В., ред., Историческая акцентология и сравнительно-исторический метод, Москва: Наука, 7–45.

DYBO, V. A. 1997: Балто-славянская акцентологическая реконструкция и индоевропейская акцентология. Касян, А. С., Минлос, Ф. Р., ред., Studia linguarum, Москва: Российский государственный гуманитарный университет, 53–189.

DYBO, V. A. 1998a: Балто-славянская акцентная система с типологической точки зрения. Иванов, В. Вс., ред., Балто-славянские исследования 1997, Москва: Индрик, 118–205.

DYBO, V. A. 1998b: О системе акцентных парадигм в прусском языке. (Материалы к акцентологии прусского языка, I) Славяноведение 3, 5–18.

DYBO, V. A. 2000a: Морфологизованные парадигматические акцентные системы. Типология и генезис. Том I, Москва: Языки русской культуры.

DYBO, V. A. 2000b: Из балто-славянской акцентологии. Проблема закона Фортунатова и поправка к закону Ф. де Соссюра. Осипова, М. А. ред., Балто-славянские исследования 1998–1999. XIV. Сборник научных трудов. [К семидесятилетию Вячеслава Всеволодовича Иванова], Москва: Индрик, 27–82.

GIRDENIS, A., STUNDZIA, B. 1994: Morfema ir skiemuo lietuvių kalbos akcentologinėje sistemoje. D. Mikulėnienė et al., eds., Lietuvių kalba: tyrėjai ir tyrimai. Pranui Skardžiui (1899 03 26 – 1975 12 18) paminėti. Konferencijos pranešimų tezės (1994 m. spalio 27–28 d.). Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. 13–14.

ILLIC-SVITYC, V. I. 1966: Именная акцентуация в балтийском и славянском. Судьба акцентуационных парадигм, Москва: Издательство Академии наук СССР.

IVANOV, V. V. 1998: Избранные труды по семиотике и истории культуры. Том 1, Москва: Школа «Языки русской культуры».

KORTLANDT, F. 1974: Old Prussian accentuation. Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung 88 (2), 299–306.

KORTLANDT, F. 1999: Double consonants in Old Prussian. Res Balticae 5, 75–80.

KORTLANDT, F. 2000: The Prussian accent shift. Baltistica 34 (2), 193–197.

KUBRJAKOVA, E. S., JANKO, T. E., eds. 2001: Язык и культура: Факты и ценности: К 70-летию Юрия Сергеевича Степанова, Москва: Языки славянской культуры.

NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA

221

Lehfeldt, W. 2001: Einführung in die morphologische Konzeption der slavischen Akzentologie. 2., verbesserte und ergänzte Auflage mit einem Appendix von Willem Vermeer, München: Otto Sagner.

Levin, J. F. 1990: Lithuanian accent as a descriptive notational problem. Kangere, B. and Rinh olm, H., eds., Symposium Balticum. A Festschrift to honour Professor Velta Rūķe-Draviņa, Hamburg: Buske Verlag, 249–256.

Levin, J. F. 2000: On the representation of Lithuanian morphology. Осипова, М. А., ред., Балто-славянские исследования 1998–1999. XIV. Сборник научных трудов. [К семидесятилетию Вячеслава Всеволодовича Иванова], Москва: Индрик, 175–188.

Logunov, A. A., ред. 2000: Юрий Сергеевич Степанов. Российская Академия Наук. Материалы к биобиблиографии ученых. Серия литературы и языка, 26. Составитель Р. И. Горячева, Москва: Наука.

Marcinkiewicz, J., Ostrowski N., eds. 2001: Munera linguistica et philologica Michaeli Hasiuk dedicata, Poznań: Uniwersytet im. Adama Mickiewicza w Poznaniu. (Poznańskie Studia Bałtystyczne, 1)

Nikolaev, S. L. 1989: Балто-славянская акцентуационная система и её индоевропейские истоки. Булатова, Р. В., Дыбо, А. В., ред., Историческая акцентология и сравнительно-исторический метод, Москва: Наука, 46–109.

Nikolaeva, T. M., ред. 1998: ПОЛИТРОПОН. К 70-летию Владимира Николаевича Топорова. Москва: Индрик.

Osipova, M. A., ред. 2000: Балто-славянские исследования 1998–1999. XIV. Сборник научных трудов. [К семидесятилетию Вячеслава Всеволодовича Иванова], Москва: Индрик.

Otkupščikov, Ju. V. 2001a: Opera philologica minora (Античная литература. Языкознание), Санкт-Петербург: Наука.

Otkupščikov, Ju. V. 2001b: Очерки по этимологии, Санкт-Петербург: Издательство Санкт-Петербургского университета.

Parenti, A. 1998: Old Prussian abstract nouns in -sna, -senna, -sennis. Bammesberger, A, ed., Baltistik: Aufgaben und Methoden, Heidelberg: Carl Winter, 129–142.

Petit, D. 1998: A propos du lituanien Sámb aris: la racine ie. *bher- en baltique oriental. Bulletin de la Société de Linguistique de Paris 93 (1), 229–288.

Petit, D. 1999: Lituanien. Lalies 19, 7–135.

Petit, D. 2000a: Lituanien tausti, čiūtnas, et le nom du “peuple” en indo-européen. Bulletin de la Société de Linguistique de Paris 95 (1), 119–146.

Petit, D. 2000b: Lituanien stuomuō / stomuō et la théorie des laryngales. Historische Sprachforschung 113, 259–275.

Rodionov, V. A. 2001: Литовский язык в школе академика Ю. С. Степанова. Кубрякова, Е. С., Янко, Т. Е., ред., Язык и культура: Факты и ценности. К 70-летию Юрия Сергеевича Степанова, Москва: Языки славянской культуры, 421–434.

Schmalstieg, W. R. 2001: Comments on a recent debate about Old Prussian stress placement. Baltistica 35 (1), 21–27.

Smoczyński, W. 2001: Język litewski w perspektywie porównawczej. Kraków: Wydawnictwo Uniwersytetu Jagiellońskiego. (Baltica Varsoviensia, 3)

Stang, C. S. 1966: Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen, Oslo–Bergen–Tromsø: Universitetsforlaget.

Stepanov, Ju. S. 1972: Ударение и метатония в литовском глаголе. Baltistica I priedas, 169–183.

Stepanov, Ju. S. 1997a: Непарадигматические передвижения ударения в индоевропейском. (Исходные положения.) Вестник Московского университета. Серия 9. Филология, 1997 (5), 63–80

Stepanov, Ju. S. 1997b: Непарадигматические передвижения ударения в индоевропейском. (I. Вокруг законов Баккернагеля и Лескина.) Вопросы языкознания 1997 (4), 5–26.

Stundžia, B. 1995: Lietuvių bendrinės kalbos kirčiavimo sistema, Vilnius: Petro ofsetas.

Toporov, V. N. 1966: Несколько замечаний о структуре флективной парадигмы литовского глагола в связи с проблемой порождения глагольных форм. Kalbotyra 14, 119–129.

222 |

ALEKSEY ANDRONOV, RICK DERKSEN

TOPOROV, V. N. 2001: Балтийские языки, Ярцева, В. Н., ред. Языки Российской Федерации и соседних государств: Энциклопедия: в 3 т. Т. 1: А–И, Москва: Наука, 143–154.

WIEMER [Вимер], В. 2001: Аспектуальные парадигмы и лексическое значение русских и литовских глаголов: Опыт сопоставления с точки зрения лексикализации и грамматикализации. Вопросы языкознания 2001 (2), 26–58.

YOUNG, S. 1999: “Kortlandt’s hypothesis” and Old Prussian stress. Baltistica 34 (1), 5–15.

ZAJCEV, A. I., ed. 1999: Linguistica et Philologica. Сборник статей к 75-летию профессора Юрия Владимировича Откупщикова, Санкт-Петербург: Издательство Санкт-Петербургского университета.

ZALIZNJAK, A. A. 1967: Русское именное словоизменение, Москва: Наука.

Aleksey Andronov Rick Derksen