Lithuanian linguistics 1998–2002: Studies published outside Lithuania

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVI (2002), 213-222 LIETUVIŲ KALBOS STUDIJOS 1998-2002: UŽ LIETUVOS RIJŲ IŠLEISTI STUDIJAI Pirmiausia reikėtų paminėti V. N. Toporovo (Nikolaeva 1998), Ju. 1999 m. – Vytautas Ivanauskas, Lietuvos krepšininkas (g. 1925 m.). S. Stepanovas (Kubrjakova 2001) ir M. Hasiukas (Marcinkiewicz, Osipowski 2001), visi žinomi baltų kalbotyros autoritetai. Tiesą sakant, straipsniai nėra išimtinai susiję su Baltijos šalių temomis, o tai atspindi platų apdovanojimų laureatų interesų spektrą (gaila, kad Toporovo ir Stepanovo festschriftuose nėra jų darbų bibliografijos). Lakonišką Stepanovo tyrimų lietuvių kalbos srityje (žodžių sistemos ir aspektų bei balsų kategorijos, sintaksinė struktūra ir gyvų bei negyvų objektų bei veiksmažodžių priešprieša, akcentologiniai tyrimai) apžvalgą pateikė V. A. Rodionovas (2001). Otkupščikovas neseniai parengė du anksčiau paskelbtų straipsnių rinkinius, kurių nemaža dalis skirta baltų-slavų vienybės problemai (Otkupščikov 2001a: 294-366) ir baltų (ypač lietuvių) bei slavų etimologijai (Otkupščikov 2001b: 81-239). Svarbūs pakartotiniai leidiniai pasirodė ir Wojciech Smoczynski redaguojamoje serijoje „Baltica Varsoviensia“: Tamaros Buch straipsnių rinkinys (1998) ir redaktoriaus leidinių apie lietuvių kalbą rinkinys (Smoczynski 2001). Svarbus įvykis rusų baltologijoje – P. U. Dini išsamios monografijos apie baltų kalbas vertimo į rusų kalbą išleidimas (Dini 2002, vertimą iš italų kalbos užbaigė A. V. Toporova, bendrą knygos redagavimą atliko V. N. Toporov). Į lietuvių ir latvių kalbas Dini knyga buvo išversta jau 2000 m., tačiau rusų kalba yra pirmoji pagrindinė kalba, kuria ji išleista. Deja, rusiškame leidime visiškai neatsižvelgiama į daugybę patobulinimų, kuriuos įnešė lietuviško ir latviško leidimų redaktoriai. Šiuo atžvilgiu rusų kalba išleistas vertimas, palyginti su Baltijos šalių leidimais, yra žingsnis atgal. Svarbi tokio enciklopedinio pobūdžio knygų dalis yra rodyklės, leidžiančios skaitytojui jas naudoti kaip informacines knygas. Taigi, galima tikėtis, kad leidėjai pridės bent jau temų rodyklę ir žodžių rodyklę. Šiuo atveju stebina tai, kad trūksta netgi italų kalbos leidimo vardų rodyklės. Dėl tokio gana abejingo požiūrio į knygą, priklausančią baltų filologijos klasikai, baltų filologijos specialistas vargu ar laikytų, kad rusiškas leidimas ją pakeitė! V. V. Ivanovo bibliografija taip pat nėra įtraukta į festschriftą. Ją galima rasti Ivanov (1998: 813-909); Ju. S. Stepanovo bibliografiją žr. Logunov, Ed. (2000 m.) 214 | ALEKSEY ANDRONOV, RICK DERKSEN lietuviškasis. Knygoje taip pat yra keletas techninių trūkumų. Be daugelio spausdinimo klaidų, ypač kelia nerimą dažnas neįprastų simbolių naudojimas lietuviškoms nasalinėms raidėms. Bibliografijos padalijimas į lotynišką ir kirilicinę dalis sukėlė tam tikrų dubliavimų (pvz. Maxionuc 1974b (p. 472) ir Mažiulis 1974b (p. 513), kurie nurodo tą patį darbą). Dėl paskutinės pastabos, klijuotas įrišimas nebus trukti ilgą laiką. Kitas bendro pobūdžio leidinys, kurį verta paminėti, yra Rusijos Federacijos ir kaimyninių valstybių kalbų enciklopedija, kurios pirmajame tome yra V. N. Toporovo straipsnis apie baltų kalbas (Toporov 2001). Antrajame tome trumpai pristatomos lietuvių (Bulygina 2001) ir latvių (Blinkena 2001) kalbos. Tačiau šie pristatymai nėra gerai koordinuojami. Deja, visuose baltologiniuose leidiniuose yra daug spausdinimo klaidų“. Taip pat reikėtų pažymėti, kad straipsnis apie lietuvių kalbą, kurį parašė žinoma lietuvių kalbos gramatikos specialistė T. V. Bulygina, akivaizdžiai buvo parengtas gerokai anksčiau. Nors paminėtas kalbinės situacijos pasikeitimas po nepriklausomybės atkūrimo 1991 m., bibliografijoje neužsimenama apie 1986 m. (Lietuvių kalbos akademinio žodyno XIV tomas), t. y. neužsimenama apie 1994 ir 1997 m. Akademijos gramatikas, o minimi tik seni (iki šeštojo dešimtmečio!) rusų-lietuvių ir lietuvių-rusų žodynų leidimai, o tai ypač keista rusams skirtoje enciklopedijoje“. T. V. Bulyginos esė galima laikyti geru lietuvių kalbos pristatymo bendrosios lingvistikos ir kalbų tipologijos požiūriu pavyzdžiu, nes joje aiškiai išryškėja lietuvių kalbos ir jos tipologijos ryšys. Svarbus šios studijos privalumas yra tai, kad ji ne tik atspindi tradicinius požiūrius, bet ir atspindi asmenines autoriaus idėjas, kurios, užuot išsibarsčiusios atskiruose leidiniuose, dabar surinktos vienoje vietoje. Kai kurios iš jų buvo įtrauktos į V. Ambrazo akademinę gramatiką, tačiau kitos idėjos sulaukė mažiau dėmesio iš lietuvių mokslininkų bendruomenės ir čia verta paminėti. Lietuvių kalbos pluralia tantum yra traktuojamos kaip turinčios du homoniminius vienaskaitos ir daugiskaitos formų rinkinius (Bulygina 2001: 248), t. y. panašiai kaip A. A. Zaliznjak (1967: 57-61, 75—80) požiūris į rusų kalbą (plg. Bulygina 1970: 16-17). Semantiniu požiūriu šis aiškinimas yra teisingas, tačiau jei rusų kalboje jį palaiko kai kurie formalūs sutarties ypatumai (7-oji sutarties klasė Zaliznjak 1967, dėl kurios postuluojama ketvirtoji lytis), tai lietuvių kalboje jis nėra toks aiškus: su lytimi susijusių problemų nėra, todėl Bulyginos aiškinimą formaliai palaiko tik daugiskaitos skaitvardžių vartojimas (išnykstantys pokalbinėje kalboje). Diskutuojant apie vadinamosios netiesioginės būdvardžio formos gramatinį statusą, įdomus lyginamosios priesagos interpretavimas kaip turinčios du alomorfus (-iau beasmenėje predikatyvo formoje (plg. superlativus -iausia-) ir -esn prieš linksnių galūnes) (Bulygina 2001: 250, plg. Bulygina 1970: 35-36). * Bibliografijoje tai sukelia keletą klaidų: „Fraenkel E. <vietoj Endzelīns J.> Darbu izlase. 1-4. 1971–1972 m. – „Žalgiris“ 1972–1973 m. – „Žalgiris“ 1973–1974 m. – „Žalgiris“ 1974–1975 m. – „Žalgiris“ 1975–1976 m. – „Žalgiris“ 1976–1977 m. – „Žalgiris“ 1976–1977 m. – „Žalgiris“ 1977–1978 m. – „Žalgiris“ 1978–1979 m. – „Žalgiris“ 1985 m. – „Šešėliai- “. (2001 m. duomenys) (2001 m. duomenys) A. Blinkenos sudarytas esė apie latvių kalbą, nors ir šiek tiek pasenęs ir visiškai tradicinis, nėra toks senas – jį būtų galima datuoti gana tiksliai: po Šiuolaikinės latvių literatūrinės kalbos žodyno pabaigos (1996 m.), bet prieš periodinio leidinio Linguistica Lettica atsiradimą (1997 m.). 3 NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA | 215 Apžvelgiamame leidinyje nėra pateikta jokių argumentų už konkretų daiktavardžių galūnių segmentavimą į „priešdėlinį“ (nmpenokonuanne) ir tikrojo žodžio galūnę (vyr-a-ms) (Bulygina 2001: 249). Šią interpretaciją pirmą kartą pasiūlė ir išsamiai aptarBulygina (1970: 18-23). Vardažodžių galūnių morfologinė struktūra panašesnė į veiksmažodžių sistemą, jeigu joje pagrindinės balsės vertinamos kaip dabarties ir praeities morfemos (taip pat kaip ir -si būsimajam laikui ir -davo dažniajam praeities laikui) ir pridedama unikali asmeninių galūnių paradigma, kurioje konjugacijų skirtumai paaiškinami kaip morfologinės alternatyvos (Bulygina 2001: 253; 1977: 268-269; plg. Ambrazas 1985: 263). Bulygina 2001: 252 teigia, kad klausiamieji-santykiniai ir neapibrėžtieji įvardžiai nerodo prieštaravimo tarp gyvosios ir negyvosios lyties, taip atsisakydama ankstesnės autoriaus idėjos padalinti šiuos įvardžius į du, pvz., gyvąjį kas' (savybinė giminė kieno, nesavybinė giminė ko) ir negyvąjį kas* (ir savybinė, ir nesavybinė giminės ko), plg. kieno čia būta: ko čia būta (Bulygina 1985: 134). Tačiau šis ankstesnis aiškinimas atrodė daug žadantis. Įdomi formalaus lietuvių kalbos konjugacijos aprašymo problema yra trijų pagrindinių šaknų tarpusavio ryšiai (žr. taip pat J. F. Levino straipsnio apžvalgą žemiau). Į Bulygina 1977 (252-253) paaiškina esminį skirtumą tarp esamojo ir ne esamojo šaknies variantų, tačiau nei Akademinėje gramatikoje (Ambrazas 1985), nei aptariamame leidinyje šis skirtumas nėra aiškiai išreikštas (plg. preteritinio ir nepreteritinio šaknies priešinimąsi Toporov 2001 (152) pagal jo ankstesnį leidinį apie veiksmažodžių galūnių sistemą (Toporov 1965)). Bulygina pozicija dėl balso klausimo nėra visiškai aiški. Viena vertus, ji gina griežtai morfologinį požiūrį, kad balsas morfologiškai išreiškiamas tik dalykuose (Bulygina 2001: 252, plg. Bulygina 1970: 66—67). Kita vertus, šiuo metu nagrinėjamos ir pasyvaus balsio sudėtinės formos (Bulygina 2001: 253). Didelį bloką sudaro publikacijos apie akcentologiją. Čia galima išskirti bent tris serijas. Pirmąją seriją sudaro V. A. Dybo, pagrindinio Maskvos morfologinės (paradigminės) akcentologijos mokyklos veikėjo, leidiniai. Antrojoje serijoje pateikiamas alternatyvus požiūris į akcento klausimų aprašymą (ir bandymą juos paaiškinti), kurį sukūrė Ju. S. Steponavičius. Galiausiai reikėtų paminėti J. F. Levino tyrimą, kuriame dėmesys skiriamas akcentavimo taisyklių kognityviniam aspektui. Žinoma, šių publikacijų negalima analizuoti atskirai nuo kai kurių ankstesnių tų pačių autorių tyrimų, net jei juos skiria ilgas laiko tarpas. Maskvos akcentologijos mokykla (toliau MAS), kuri nuo šeštojo dešimtmečio pradžios įnešė daug reikšmingų indėlių į slavų akcentologiją, visada rodė didelį susidomėjimą baltų akcentų duomenimis, iš kurių vienas iš svarbiausių buvo Illič-Svityč monografija apie nominalų akcentavimą baltų ir slavų kalbose (1963). Naujausi V. A. Dybo leidiniai skirti de Saussure dėsniui ir antrinių dominuojančių morfemų problemai baltų ir lietuvių kalbose®. 1998 m. V. A. Dybo paskelbė Senojo Prūsijos nominalinio akcentavimo analizę 4 4 Reikėtų pažymėti, kad straipsniai dažnai kartojasi vienas kitą. Taigi Dybo prielaida apie tiesioginį ryšį tarp circumflex metatonijos ir šaknies recesyvumo (Dybo 2000: 59—73), 216 | ALEKSEY ANDRONOV, RICK DERKSEN kaip atsispindi Enchiridion. Paprastai manoma, kad šiame tekste akcentuoti ilgi balsiai ir diftongai yra žymimi makronu. Diftongų atveju makrono vieta atrodo atspindi skirtumą tarp iš pradžių ūminių ir circumflex diftongų. Daug labiau prieštaringa yra dvigubų priebalsių akcentografinė funkcija. Dybo priima Kortlandto hipotezę, kad dvigubi priebalsiai nurodo, kad kitas skiemenis yra pabrėžtas. Galiausiai, Dybo daro prielaidą, kad ūmus 7 ir ū buvo diftongizuotas po įtampos. Įdomu tai, kad dažniausiai jo pastarosios plėtros pavyzdžiai yra susiję su ij, kuris paprastai interpretuojamas kaip [i]. Tačiau atrodo, kad tai neturi svarbių pasekmių Dybo atliktai analizei. Lygindama su lietuvių kalbos akcentuotų daiktavardžių duomenimis, įskaitant ir Daukšos Postilą, Dybo nustato keturias akcentavimo paradigmas ilgo (ūmaus arba circumflex) kamieno diszilbiniams daiktavardžiams ir vieną paradigmą trumpo kamieno diszilbiniams daiktavardžiams. Pastarasis sujungimas būtų senaprūsiškos progresyvios akcentuotos balsės perėjimo nuo trumpų akcentuotų balsių prie iš karto po jų einančių skiemenų pasekmė. Kadangi šis pokytis buvo pasiūlytas Kortlandt 1974 metais, Dybo vadina jį "Kortlandt dėsnis", pridurdamas, kad jis atrado taisyklę nepriklausomai. Pastaraisiais metais buvo karštai diskutuojama apie Kortlandto dėsnį, kuris ilgą laiką buvo beveik nepastebėtas, taip pat apie jo interpretaciją apie senosios prūsų kalbos dvigubų priebalsių funkciją (Parenti 1998; Young 1999; Kortlandt 1999; 2000; Schmalstieg 2001). Senosios prūsų kalbos daiktavardžių klasifikavimas pagal keturias lietuvių kalbos akcentavimo paradigmas prasmingas tik tuo atveju, jeigu galima įrodyti, kad de Saussure dėsnis veikė ir senosios prūsų kalbos daiktavardžiuose. Dybo daro išvadą, kad senoji prūsų kalba yra baltų kalbų etapas, kai de Saussure dėsnis veikė tik prieš dominuojančias ūmias priesagas arba tais atvejais, kai akcentuotas skiemenis neturėjo didesnės vardinės vertės nei ūmus skiemenis (17-18). Tačiau įrodymai už arba prieš de Saussure dėsnį, ar jis būtų tradicinis, ar Dybo formuluotas, yra labai riboti. Atsižvelgiant į „Kortlandto įstatymą“, esame priversti kreiptis į atitinkamas daiktavardžių, kurių šaknyje yra ilgas balsis arba diftongas, eilučių formas. Visiškai neaišku, ar šios formos pateisina D. Dybo išvadą. Pavyzdžiui, rankų rankų ir ausų ausų šaknies akcentas (liet. rankās, ausis) taip pat gali būti laikomas tiesioginiu įrodymu prieš de Saussure dėsnio veikimą. Tokie daiktavardžiai kaip imta ‘paimtas’ arba spigsna ‘vonia’ galėjo būti mobilieji (plg. Stang 1966: 173). Negalima išvengti įspūdžio, kad Dybo troškimas surasti įrodymus, kurie leistų jam suformuluoti kokią nors de Saussure dėsnio versiją, trukdo jam objektyviai ištirti faktus ir neleidžia apsvarstyti alternatyvių sprendimų, o tai yra stebėtina, atsižvelgiant į tai, kaip lengvai jis siūlo atimti akcentą iš paskutinių skiemuolių, kuriuose yra circumflexas (17). Dybo straipsnį apie senosios prūsų kalbos akcentavimą reikia vertinti atsižvelgiant į pastarojo meto įvykius MAS. Nors protoslavų kalbos atsitraukimo, žinomo kaip Stango dėsnis, apimtis sumažėja, progresyvų poslinkį, vadinamą Illi¢-Svity¢ dėsniu arba Dybo dėsniu, pakeičia „npaBocropoHHHuH aApeiid“, kuris, kaip manoma, veikė keliais etapais ir yra susijęs su ankstyva dialektine diferenciacija. Anot Dybo, vienintelis tikras protoslavų kalbos tyrimas, paremtas S. L. Nikolajevo tyrimais (Nikolaev 1989: 75-97), buvo paskelbtas Dybo 1997 (165-184), o dėl antrinių dominuojančių morfemų (2000: 63-73) – ir Dybo 1998a (119-129). Pastarasis leidinys apima tą patį abchazų akcento sistemos aprašymą ir keletą bendrų pastabų (Dybo 1998a: 129-202 = Dybo 1997: 65-70). 163 psl. (anglų k.) Dybo 1989, kuris yra labai panašus. Progresyvusis poslinkis – tai ictus perkėlimas iš circumflexo arba trumpojo skiemenį į sekantį dominuojantį ūmų skiemenį (Dybo 2000a: 94). Kadangi de Saussure dėsnis lietuvių kalboje yra reformuluojamas kaip ictus perėjimas nuo circumflex arba trumpo skiemenų prie sekančio vidinio ūmaus skiemenų, jei abu skiemenys turi tą pačią valentybę, arba prie paskutinio ūmaus skiemenų, nepriklausomai nuo valentybes (Dybo 1998: 57; Dybo 2000b: 75), atrodo natūralu manyti, kad šie perėjimai yra baltų-slavų kilmės. Tai iš esmės prilygsta de Saussure’o dėsnio – tiksliau, de Saussure’o ir Fortunatovo dėsnio – kaip baltų-slavų raidos, kurios atmetimas buvo vienas iš moderniosios akcentologijos kertinių akmenų, reabilitavimui. Kadangi nėra labai tikėtina, kad šis akcento pasikeitimas, kuris yra fonetinio pobūdžio, būtų sąlygotas grynai morfologinių savybių, atrodo, kad tuo metu buvo būdingas fonetinis skirtumas tarp dominuojančių ir recesyvių morfemų. Pagal Dybo pagrindinę hipotezę, turėjo egzistuoti tonalinė opozicija (2000 m.) 68 psl. Pastarieji MAS pokyčiai apibendrinti Lehfeldt 2001 (patobulintas ir papildytas Lehfeldt 1993 leidimas), kuris yra įvadas į slavų akcentologijos morfologinę koncepciją, kaip ją propagavo ši mokykla. Reikėtų pažymėti, kad ši knyga, kurioje yra skyrius apie lietuvišką akcentavimą sinchroninėje ir diachroninėje perspektyvoje, iš esmės yra įvadas į MAS koncepcijas ir pasiekimus iki radikalių pokyčių, įvykusių nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios. Kita vertus, Willemo Vermeerio priedas yra kritiška MAS modus operandi apžvalga, kurioje ypatingas dėmesys skiriamas naujesnėms jos publikacijoms. Be kitų dalykų, jis kritikuoja MAS už tai, kad nepakankamai dėmesio skiriama duomenų, su kuriais jie dirba, patikimumui, neatsižvelgiama į esamas žinias ir kitus susijusius mokslinius tyrimus, nepakankamai įvertinama antrinių (po proto-slavų) raidos galimybių. Nors Vermeerio teorinė sistema yra suderinama su MAS ir jo kritika gali būti laikoma kritika „iš vidaus“, Ju. S. Stepanovas iš esmės prieštarauja MAS paradigminiam požiūriui (Stepanov 1997a; 1997b), kurį jis sieja su de Saussure. Stepanovas nepritaria koncepcijoms, kurios morfemoms priskiria įgimtas prozodines savybes (pvz., toną ar valentiškumą). Vietoj to jis pabrėžia skiemenų ir frazės struktūros svarbą ir dažnai naudojasi moraline analize. Stepanovas iškelia keletą metodologinių tezių, prieštaraujančių V. A. Dybo, P. Garde ir B. Stundzia teorijoms. Šios kritinės pastabos turėtų būti laikomos stipriais stimulais morfologinės akcentologijos vystymuisi, o ne visišku jos atmetimu. Patobulintas požiūris, žinoma, turėtų apimti abu požiūrius. Kai kurios peržiūros gali būti stebimos pačios morfologinės akcentologijos sistemoje. Taigi, Stepanovo teiginys, kad nebuvo atlikta jokių tyrimų dėl ryšio tarp morfemų ir skiemenų segmentacijos (Stepanov 1997a: 65) yra neteisingas. Girdenis, Stundzia (1994). Atrodo, kad atsižvelgimas į išvestines savybes neprieštarauja morfologiniam požiūriui (Stepanov 1997a: 79; 1997b: 7): dominavimas (suprantamas kaip gebėjimas keisti kitų morfemų akcentologinius bruožus, paprastai stiprumą/- silpnumą (Stundzia 1995: 8-12)) tikriausiai turėtų būti priskiriamas ne morfemai, o išvestiniam modeliui (plg. Andronov 1999 apie dinaminį lietuviško akcento aprašymo aspektą). Bendra ictus judėjimo į kairę analogija lietuvių tarmėse ir senesnėse lietuvių kalbos stadijose išlieka ryški hipotezė nuo Stepanovo (1972). Tolesnė to paties požiūrio plėtra baigėsi Leskieno dėsnio interpretavimu tomis pačiomis sąlygomis ir bandymu paaiškinti 218 | ALEKSEY ANDRONOV, RICK DERKSEN „lietuvių kalbos skiemenų kirčiavimo atvirkštinis* pobūdis (krentantis ūmus ir kylantis cirkunfleksinis)“ (Stepanov 1997b: 22). Svarbų vaidmenį lietuvių kalbos akcentų poslinkio istorijoje vaidina Wackernagel dėsnio, kuris apibendrintai taikomas visai intensyvumo viršūnių organizacijai indoeuropiečių frazėje, peržiūra (Stepanov 1997b: 15). Apibendrinant, Stepanovo straipsniuose yra įdomių komentarų apie akcentologinių teorijų istoriją ir esmines teorines problemas, taip pat subtilių pastebėjimų apie lietuvių ir senovės graikų medžiagą. J. F. Levino (2000) naujausias straipsnis „Lietuvių kalbos morfologijos atvaizdavimas“ yra jo tyrimo apie lietuvių kalbos akcentų žymėjimą (Levin 1990) tęsinys. Joje apibendrinamos pastarosios studijos pagrindinės idėjos ir jos išplečiamos į verbalinę sistemą, atsižvelgiant į bendrą kognityvinių spekuliacijų foną“. Levino metodas atskleidžia kai kuriuos įdomius lietuvių akcento sistemos bruožus. Autorė pabrėžia specifinį paskutinio kamieno mora statusą, kuris praranda akcentą tiek prie tam tikrų daiktavardžių ir veiksmažodžių galūnių, tiek prie veiksmažodžių priešdėlių. Tačiau atrodo, kad pats požiūris sukelia tam tikrų nepatogumų. Apskritai, tradicinių keturių simetriškų daiktavardžių akcentų klasių sumažinimas iki trijų (pirmosios ir antrosios klasių sujungimas) užtemdo lygiagrečią koreliaciją tarp klasių, kurią numato de Saussure’o dėsnis, dabar įtrauktas į taisyklių rinkinį, nustatantį akcento vietą. Kai kurių daiktavardžių galūnių akcentinės savybės taip pat prieštarauja savybėms, kurias joms priskiria klasikinė morfologinė akcentologija (Stundzia 1995). 1799 m. išleista pirmoji lietuviška knyga „Lietuvių kalbos gramatika“ (1799 m., 1799 m. išleista ir lietuviška knyga „Lietuvių kalbos gramatika“). Seržante. -a (stipriai patrauklus pagal Stundžą), -us (stipriai, nepatraukliai), Ins. Seržante. -ū (silpnas, patrauklus). Tai lemia tam tikrus specialius pakeitimus bendrosioms įtempių priskyrimo taisyklėms (p. 180). Siūlomas nukrypimas nuo tradicijos būtų sudėtingas istoriniams tyrimams. Be to, jis neturi jokių akivaizdžių pranašumų aprašant streso vietą išvesties metu. Tą patį požiūrį taikydamas veiksmažodžių sistemai, Levinas daro išvadą, kad du veiksmažodžių akcentavimo tipai yra analogiški tradicinėms vardinių akcentų 1 ir 2 klasėms (p. 182), t. y. daiktavardžiams, turintiems akcentologiškai stiprią šaknį. Tai taip pat gali būti laikoma prieštaravimu morfologinės akcentologijos rezultatams: atsižvelgiant į prielinksnių veiksmažodžių akcentavimą, pirminės šaknys baigtinėse formose atrodo akcentologiškai silpnos (Andronovas 1995). Antroje straipsnio dalyje Levinas parodo semantinį/semiotinį struktūrinių elementų, kurie sudaro kontrastą tarp veiksmažodžio šaknų, vaidmenį, įskaitant ir priešdėlių veiksmažodžių akcentų kontrastus toje pačioje sistemoje. Labai įdomios jo pastabos apie veiksmažodžio semantikos priklausomybę nuo jo dabarties ar praeities formų žymėjimo, kurios, beje, nebūtinai susijusios su ginčytinu akcentologiniu aprašymu, pateiktu pirmoje darbo dalyje. * kk Galiausiai norėtume atkreipti dėmesį į keletą neseniai pasirodžiusių dviejų jaunesnės kartos Vakarų Europos mokslininkų publikacijų. Danielis Petitas yra išleidęs ne tik įvadą į lietuvių kalbą (1999, žr. Ambrazas 2000), bet ir keletą publikacijų apie Baltijos istorinę lingvistiką. Šiame straipsnyje apsiribosime trimis etimologiniais tyrimais, kurių pagrindą sudaro lietuviški duomenys. Petit (1998) nagrinėja etimologiją- * Viena iš bendrų Levino metodologinių pastabų yra teiginys, kad „nėra įtikinamo poreikio siūlyti morfologinius modelius, kurių vienintelis tikslas yra sumažinti visas leksemas iki unikalių pagrindinių formų“ (Levin 2000: 176), kuris skamba kaip tam tikras iššūkis tokiems leidiniams kaip Toporov 1966 (119) ir Bulygina 1977 (238-239). Naujų darbų apžvalga |219 ogy of Lith. sčmbaris „gathering“. Straipsnyje ginčijamas Dini teiginys, kad sāmbaris ir slavų *svbor» „parapija“ gali būti siejami su baltų-slavų kultu. Petit labai išsamiai apžvelgia baltų kalbų duomenis ir tiria baltų slavų kalbos šaknies *b'erin likimą. Petit (2000a) aptaria keletą baltų formų, kurias Karaliūnas (1976) siejo su Lith. tauta ‘žmonės- ’. Autorius atmeta etimologinį ryšį kiekvienu iš šių atvejų. Straipsnio pabaigoje jis teigia, kad tauta žodžio o-vokalizmas gali būti analogiškas kitiems a-stiebiams. 2000 m. išleista knyga „Lietuvos istorija“ (2000 m.), kurioje aprašoma Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. stuomud /stomuo ir panašios formos, kuriose *oh reiškia *ē, o ne *ā. Manoma, kad iš pradžių buvo du daiktavardžiai, *steh -me/on ir *stoh,-mo-, kurie atitinkamai davė stomué ir stiiomas. Šių daiktavardžių šaknies balsės vėliau buvo sumaišytos, sudarydamos stuomuē / stūomas. Vėliau stuomuo, priklausęs produktyviam tipui, buvo paveiktas veiksmažodžio stoti, kuris reiškia stovėti, stovėti, stovėti. Petito požiūriui į baltų kalbų etimologiją būdinga kruopšti visos susijusios medžiagos, įskaitant senų tekstų ir tarmių duomenis, analizė. Jis nesinaudoja tomis formomis, kurios atsiranda mokslinėje literatūroje, o naudojasi visais ištekliais, kurie yra prieinami šiandieniniam baltologui. Todėl Petito straipsniai yra pamokomi ir naudingi, nesvarbu, ar skaitytojas pritaria jo išvadoms, ar ne. Bjorn Wiemer straipsnis (2001) yra skirtas lietuvių kalbos žodinio aspekto problemai. Reikėtų pabrėžti, kad autorius sąmoningai vengia klaidingos praktikos žvelgti į lietuviškąjį aspektą per rusų kalbos (arba apskritai slavų) akinius (p. 34-35, 4344). Wiemer savo tyrimą grindžia išsamiu „aspektinių“ veiksmažodžių porų, susietų morfologiškai išvestinėmis sąsajomis, tyrimu, pabrėždamas, kad svarbu derinti tokių veiksmažodžių leksinių tarpusavio ryšių analizę su jų funkcijų reguliarumo ir vartojimo privalomumo tyrimu. Svarbus teorinis teiginys yra tas, kad gramatinė kategorija nebūtinai yra susijusi su lenkimu, priešingai nei su išvestimi: taigi, nėra prieštaravimo, kad rusų kalbos aspektų kategorija, nors jos nariai yra susiję išvestinėmis sąvokomis, yra laikoma gramatine (p. 30). Kitaip tariant, prieštaravimas “inflekcija vs. derivacija” nėra identiškas prieštaravimui “gramatinė vs. leksinė reikšmė”. Wiemer rodo, kad lietuvių kalbai trūksta gramatinio aspekto, nes pasirinkimas tarp,,aspektinės®“ poros narių priklauso nuo jų leksinių bruožų (o rusų kalbai tai yra gramatikos konteksto priverstinis pasirinkimas). Turtingas ir produktyvus lietuvių kalbos veiksmažodžių priesagų rinkinys sudaro įmantrią Aktionsart sistemą, kuri dar nėra išsivysčiusi į gramatinę aspektų priešpriešą (p. 44). Straipsnyje pateikiama aiškių įrodymų, kad jau intuityviai suvokiamas panašumo įspūdis tarp situacijos šiuolaikinėje lietuvių kalboje ir ankstesnio aspekto kategorijos vystymosi etapo slavų kalboje (p. 51). Tai geras pavyzdys, kokį vaidmenį teorinė sinchroninė gramatika gali atlikti istorinių kalbų tyrimuose. Griežtas W. Wiemerio straipsnyje pasiūlytas požiūris aiškiai nurodo tolesnių lietuvių kalbos aspektinių tyrimų kryptį ir metodą. 1985 m. – A. Ambrazaitė, Lietuvos dainininkė, dainų autorė (g. 1915 m.). AMBRAZAS, V. 2000: Nauji prancūzų mokslininko darbai apie lietuvių kalba. Lietuvių kalbotyros klausimai 42, 214-220 220 | Aleksejus Andronovas ir Rikas Derksenas ANDRONOVAS, A. 1995: Priešdėlinių veiksmažodžių kirčiavimas morfologinés akcentologijos požiūriu. Baltijos kelias, 30 (1), 100–101. 1999 m. – Andrius Kubilius, Lietuvos verslininkas, verslo plėtros konsultantas. 1986 m. – Andrius Mačiulis, Lietuvos krepšininkas, rungtyniavęs Lietuvos rinktinės sudėtyje nuo 1986 m. iki 2000 m. 2001 m. – Vytautas Mačiulis, Lietuvos krepšininkas, rungtyniavęs Lietuvos rinktinės sudėtyje nuo 2001 m. iki 2003 m. Buivydžiai 1. 1999 m. 2-4 mapma 2.: Hpoūnemti ģonemuku u akyenmonoeuu Ganmulūckux azvikos. Tesucbi dokirados. 1967 m. – Vytautas Žukauskas, Lietuvos krepšininkas, rungtyniavęs Lietuvos rinktinėje 1965–1977 m. (g. 1926 m.). A. Blinkevičius. 2001 m. – 43-ioji „BMW 330i“ serija. 2000 m. – Arūnas Žebriūnas, Lietuvos krepšininkas, rungtyniavęs Lietuvos rinktinės sudėtyje: 2000 m. – Arūnas Žebriūnas, Lietuvos krepšininkas, rungtyniavęs Lietuvos rinktinės sudėtyje: 2000 m. – Arūnas Žebriūnas, Lietuvos krepšininkas, rungtyniavęs Lietuvos rinktinės sudėtyje: 2000 m. – Arūnas Žebriūnas, Lietuvos krepšininkas, rungtyniavęs Lietuvos rinktinės sudėtyje: 2000 m. – Arūnas Žebriūnas, Lietuvos krepšininkas, rungtyniavęs Lietuvos rinktinės sudėtyje: 2000 m. – Arūnas Žebriūnas, Lietuvos krepšininkas, rungtyniavęs Lietuvos rinktinės sudėtyje: 2000 m. 1998 m. – T. 1. Lietuviškos apybraižos. Varšuva: Varšuvos universiteto anglų kalbos ir antropologijos katedra. (Baltica Varsoviensia, 1) BULYGINA, T. V. 1970: Mopģonornueckas CTpyKTypa CJIOBA B COBPEMEHHOM JIHTOBCKOM JIMTEpaTYpHOM A3klke (B ero ITHCBMEHHOI (opme). Kupmynckuii, B. M., ApyrionoBa, H. J1., pen., Mopģonoezuueckaa cmpykmypa c106a 6 undoeeponeūckux A3vikax, MocxBa: Hayka, 7-70. 1977 m. – Vytautas Žukauskas, Lietuvos krepšininkas, rungtyniavęs Lietuvos rinktinėje, rinktinės vyr. treneris (g. 1926 m.). 1985 m. – Vytautas Žukauskas, Lietuvos krepšininkas, rungtyniavęs Lietuvos rinktinės sudėtyje 1985–1990 m. 1990 m. – Vytautas Žukauskas, Lietuvos krepšininkas, rungtyniavęs Lietuvos rinktinės sudėtyje 1990–1991 m. Zinkevičius, Z., ed., Tarptautinė baltisty konferencija 1985 m. spalio 9-12 d. Pranešimų tezés, Vilnius: Vilniaus valstybinis V. Kapsuko universitetas, 133-134. Vilnius, 2001 m., pp. 43-44. Bunorpanos, B. A., pen., AHsviku Poccuūckoū ®edepayuu u cocednux zocydapcme: Jnyuknonedua: e 3 m. T 2: K-P, Mocksa: Hayka, 244—258. Dini, P. U. 2002: Baumuūckue a3bixu, MocxBa: O-[-H. DyBo, V. A. 1989: Tunonorus H pekOHCTPYKUHA ITApa/IHTMaTH4eCKHX AKIIEHTHbIX CHCTEM. bynartosa, P. B., JlHī60, A. B., pen., Hcmopuueckax akyenmonoeun u cpaenumeībHo-ucmopuueckui memod, Mocksa: Hayka, 7-45. 1997 m. – V. A. Diuma. Įsivaizduokite, kad jūs sėdite prie kompiuterio ir žiūrite į tą pačią ekrano dalį. A. Kacean, A. C., Muunoc, O. P., pen., Studia linguarum, MocxBa: Poccuiickuii FOCYJIapcTBeHHBIM TyMaHHTapHbIH YHHBepcHTeT, 53-189. 1998 m. – Vytautas Žukauskas, Lietuvos krepšininkas, rungtyniavęs Lietuvos rinktinės sudėtyje 1998–2000 m. 1998 m. – Vytautas Žukauskas, Lietuvos krepšininkas, rungtyniavęs Lietuvos rinktinės sudėtyje 1998–2000 m. 1997 m. – Vytautas Žukauskas, Lietuvos krepšininkas, krepšinio treneris (g. 1918 m.). 1998 m. – Vytautas Balčiūnas, Lietuvos krepšininkas, rungtyniavęs Lietuvos krepšinio rinktinėje. (Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimas Nr. 183, 1953 m. sausio 18 d.) 2000 m. – V. A. Mopgorozuzoeannsie napaduemamuueckue akyenmubvie cucmemn. Tunonozus ir cenesuc. 1939 m. – Juozas Mockus, Lietuvos krepšininkas. 2000 m. – Arūnas Žebriūnas, Lietuvos krepšininkas (g. 1973 m.). [Tpo6nema sakona DopryHaroBa H MONpaska K 3akony O. ne Cocciopa. A. Smetona, A. Smetona, A. Smetona. baīmo-cnaeauckue uccaedosanus 1998–1999. XIV Įteka į Nemuną ties Naujosios Vilnios kaimu. [K cemudecamuremuio Bauecnaca Bceeonodosuua Heanosa], Mocxsa: T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 27-28 psl. GIRDENIS, A., STUNDŽIA, B. 1994: Morfema ir skiemuo lietuviy kalbos akcentologinēje sistemoje. D. Mikulėnienė et al., eds., Lietuvių kalba: tyrėjai ir tyrimai. Pranui Skardžiui (1899 03 26 — 1975 12 18) paminėti. Konferencijos pranešimų tezės (1994 m. spalio 27-28 d.). Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. 13—14. 1966 m. – Vytautas Žukauskas, Lietuvos krepšininkas, rungtyniavęs Lietuvos rinktinės sudėtyje 1966–1968 m. 1969 m. – Vytautas Žukauskas, Lietuvos krepšininkas, rungtyniavęs Lietuvos rinktinės sudėtyje 1969–1976 m. 1990 m. – Arūnas Žebriūnas, Lietuvos krepšininkas, žaidžiantis puolėjo pozicijoje. 1998 m. – V. Ivanovas, Rusijos krepšininkas, rungtyniavęs Rusijos rinktinėje. T.IX: Pintuvės-- Samneris, 33 psl. KORTLANDT, F. 1974: Senoji Prūsijos akcentuotė. Lietuvių kalbos ir literatūros institutas (2), 299—306. KORTLANDT, F. 1999: Dvigubi priebalsiai senojoje prūsų kalboje. 1975–1980 m. – 5 vieta. KORTLANDT, F. 2000: Prūsijos akcento pokytis. 1934–1937 m. – 2 vieta (2 tšk.). 2001 m. – E. S. Kubrjakova, T. E. Janko, K. 70-1emuio Opus Cepzeeeusa Cmenanoea, MockBa: A3bikh Ciiabahckoh Kyiibtypbi. NAUJU DARBŲ APŽVALGA | 221 LEHFELDT, W. 2001: Įvadas į slavų akcentologijos morfologinę koncepciją. 2., patobulintas ir papildytas leidimas su Willem Vermeer priedu, Miunchenas: Otto Sagner. LEVIN, J. F. 1990: Lietuvių kalbos akcentas kaip aprašomoji notacijos problema. Kangere, B. and Rinholm, H., reds., Lietuvos ir Baltijos šalių mokslininkų konferencija. A Festschrift to honour Prof. Velta Rūķe-Draviņa, Hamburg: Buske Nuoroda tikrinta 2009-02-25. LEVIN, J. F. 2000: Apie lietuvių kalbos morfologiją. Ocunosa, M. A., pen., Baumocnaeanckue uccīedoganun 1998–1999. XIV Įteka į Nemuną ties Naujosios Vilnios kaimu. [K cemudecamunemuw Bauecnasa Bceeonodoeuua Heanosa], Mocxsa: Unapuk, 175—188 LOGUNOV, A. A., red. 2000 m. – Vytautas Kuprevičius. Akmenyno Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Marepnaib! K GHo6H6nnorpabHH yY4eHBIX. Įteka į Nemuną ties Alytus 26 km nuo jo žiočių. CocraButens P. H. Fopauesa, Mocksa: Ne. 2011 m. gegužės 1 d., Vilnius, Lietuva. 2001: Munera linguistica et philologica dedicata a Michaeli Hasiuk, Poznanės universitetas. Adomo Mickevičiaus vardu Poznanėje. (Poznanskie Studia Battystyczne, 1) NIKOLAEV, S. L. 1989: Baimo-cnaeanckaa akyenmyayuonHas cucmema u eē undoesponeūckue ucmoku. BynaroBa, P. B., /Isibo, A. B., pen,. Hcmopuueckaa akyenmonozua u cpaenumenbnoucmopueckuū memod, Mocksa: Hayka, 46–109. 1998 m. – T. M. Nikolajeva, rusų dainininkė. 1970–1971 m. žaidė Kauno „Žalgirio“ komandoje. Centras – Hvalvíkas. A. Smetona, A. Smetona, A. Smetona. 1998–1999 m. LKP CK narys. XIV Vikiteka M. K. Čiurlionis. [K cemudecamunemuw Bavecnasa Bcegonodosuua Hearnosa], Mocxsa: HnapHk. Aušra, rež. 2001 m. – Arūnas Žebriūnas, Lietuvos kino režisierius (g. 1966 m.). Aušra, rež. 2001 m.: Ovepku no smumonozuu, Canxr-Ilerep6ypr: HsnarenBcTBo CaHxr- [lerep6yprckoro yHHBepcHTeTa. PARENTI, A. 1998: Senosios prūsų kalbos abstraktūs daiktavardžiai -sna, -senna, -sennis. Bammesberger, A, ed., Baltistika: uždaviniai ir metodai, Heidelbergas: Carl Winter, 129—142. 1998 m. – Vytautas Petkevičius, Lietuvos krepšininkas, rinktinės žaidėjas (g. 1928 m.). *bheren rytų baltigue. Lietuvių kalbos žodynas, 1997, t. 1, pp. 229–238. PETIT, D. 1999: Lietuvis. Įstaigos kodas 190071315. PETIT, D. 2000a: Lietuvių tausti, čiutnas, ir indoeuropiečių „tautos“ pavadinimas. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1995, t. 1, pp. 119–126. PETIT, D. 2000b: Lietuvių stomuo ir gerklų teorija. Lietuvių kalbos vadovėlis, 2000, 259-275 psl. 2001 m. – Vytautas Žukauskas, Lietuvos krepšininkas (g. 1943 m.). 1999 m. – A. Antanaitis, LKS aktorius, režisierius, prodiuseris. Asvik u kyabmypa: Oarxmoi u yennocmu: K 70-remuio Opus Cepzeesuua Cmenanosa, Mocxsa: SI3bIKH CIIABAHCKOH KynbTypbl, 421—434. SCHMALSTIEG, W. R. 2001: Komentarai apie naujausias diskusijas apie senosios Prūsijos streso vietą. 1995 m. – 1 vieta, 21-27 vieta. SMOCZYNSKI, W. 2001: Lietuvių kalba lyginamojoje perspektyvoje. Vilnius: Leidybos centras Jagiellonian universitetas. (Baltica Varsoviensia, 3) STANG, C. S. 1966: Lyginamoji baltų kalbų gramatika, Oslo-Bergen-Tromsg: Universitetsforlaget. Steponas, Šv. 1972 m. – Arūnas Žebriūnas, Lietuvos krepšininkas. Baltistica I priedas, 169–183. Steponas, Šv. 1997 m. – Algirdas Butkevičius, Lietuvos krepšininkas, rungtyniavęs Kauno „Žalgirio“ komandoje. (HcXOJIHble MONOKEHHA.) Becmuux Mockoeckozo ynueepcumema. 9 dalis. ®unonorus, 1997 (5), 63-80 STEPANOV, Ju. 1997 m. – Vytautas Žukauskas, Lietuvos krepšininkas, rungtyniavęs Kauno „Žalgirio“ ir Kauno „Ryto“ komandose. (I. Bokpyr sakonoB Bakkepnarens H JlecknHa.) Bonpocvi azeikosnanus 1997 (4), 5-26. STUNDZIA, B. 1995: Lietuviy bendrinēs kalbos kirčiavimo sistema, Vilnius: Petro ofsetas. 1966 m. – Vytautas Žukauskas, Lietuvos krepšininkas, žaidžiantis puolėjo pozicijoje, 1966–1967 m. – Vytautas Žukauskas, Lietuvos krepšininkas, žaidžiantis saugo pozicijoje, 1967–1968 m. – Vytautas Žukauskas, Lietuvos krepšininkas, žaidžiantis gynėjo pozicijoje, 1968–1969 m. – Vytautas Žukauskas, Lietuvos krepšininkas, žaidžiantis vidurio puolėjo pozicijoje. Kalbotyra 14, 119-129.