ACTA LINGUISTICA LITHUANICA

XLVII (2002), 41–54

Indoeuropiečių veikėjo kilmininkas su asmenuojamaisiais veiksmažodžiais ir dalyviais^*

William R. Schmalstieg

The Pennsylvania State University

Asmenuojamojo veiksmažodžio ir kilmininko, atliekančio veikėjo funkciją, vartojimo pavyzdžių pateikiama iš senosios indų kalbos, senosios persų kalbos, tocharų kalbos, graikų kalbos ir slavų kalbų. Be to, siūloma, kad tam tikrų veiksmažodžių klasių kilmininko objektas, pavyzdžiui, indoeuropiečių veiksmažodžių su priesaga *-é-, iš pradžių galėjo atlikti veikėjo funkciją, o etimologinis subjektas buvo pacientas.

Šiame straipsnyje norėčiau pateikti veikėjo kilmininko (o gal tiksliau – šaltinio kilmininko) su asmenuojamaisiais veiksmažodžiais pavyzdžių iš kai kurių kitų indoeuropiečių kalbų, neįtraukiant baltų kalbų¹. Pasyvinių dalyvių konstrukcijose etimologinė posesyvinė interpretacija visada galima, tačiau man atrodo, kad nebūtina asmenuojamųjų veiksmažodžių konstrukcijas aiškinti vienaip, o pasyvinių dalyvių konstrukcijas – kitaip, nors iš principo asmenuojamųjų veiksmažodžių konstrukcijas būtų galima aiškinti kaip analogiškas konstrukcijoms su dalyviais. Pirmiausia pacituočiau veikėjo kilmininko su asmenuojamuoju veiksmažodžiu vartojimo pavyzdį iš senosios persų kalbos (Cardona 1970: 2; Kent 1953: 133):

(1)

avāy ūvijyā arikā āha

NOM. PL. MASC. NOM. PL. NOM. PL. MASC. 3 PL. IMPERF.

elamitai neištikimi buvo

u-tāšam Auramazdā naiy ayadiya

CONJ.-GEN. PL. MASC. NOM. SG. MASC. NEG. 3 SG. PSV. IMPERF.

ir jų Ahuramazda nebuvo garbinamas

„Elamitai buvo neištikimi, o Ahuramazda jų nebuvo garbinamas.“

Note the Old Indic example with a finite verb (Jamison 1979: 134):

Norėčiau čia padėkoti prof. Vytautui Ambrazui ir prof. Algirdui Sabaliauskui, kad perskaitė ankstesnes šio straipsnio versijas ir pateikė pastabų. Taip pat norėčiau padėkoti prof. Giedriui Subačiui, kuris Čikagos Newberry bibliotekai perrašė Rhesos Biblijos ištrauką. Nors šiame straipsnyje jo tiesiogiai neminėjau, norėčiau padėkoti prof. Axelui Holvoetui, su kurio išvadomis dažnai nesutinku, tačiau kurio straipsniai man padėjo tikslinti ir formuluoti savo mintis. Jo 2001 m. straipsnis, nurodytas literatūros sąraše, buvo tiesioginis šio straipsnio atsiradimo impulsas.

¹ Haudry (1977: 409) writes that the subjective genitive and the genitive of belonging go back to the same origin as the genitive of agent, viz. the genitive of source, which when used with the passive participles denotes the author of the action and is opposed to the instrumental which denotes the element in contact, the object possessed or the instrument of the process.

42 |

WILLIAM R. SCHMALSTIEG

(2)

idáṃ tyát NOM. SG. NEUT. šis tas pātram NOM. SG. taurė indrapāṇam, NOM. SG. Indros gėrimas índrasya GEN. SG. Indros

priyám NOM. SG. NEUT. mielas amṛ́tam NOM. SG. NEUT. nemirtingas apāvi 3RD SG. PSV. AOR. buvo išgertas

„Ši pati taurė, Indros gėrimas, mielas, nemirtingas, buvo Indros išgerta.“

A Tocharian B example of the genitive of agent is given below (Krause, Thomas 1960: 83):

(3)

srukor NOM. SG. mirtis aíśaumyepi GEN. SG. išminčiaus olypo ADV. labai [ri]toy(tā)r 3RD SG. MIDDLE OPTATIVE reikėtų ieškoti

„verčiau mirtis turėtų būti ieškoma išminčiaus“

„verčiau išminčius turėtų ieškoti mirties.“

Dabar gerai žinoma, kad kalbų istorijoje ilgainiui prielinksnis ima paremti paprastą linksnio galūnę. Paprastai kalbų mokytojai aiškina mokiniams, kad toks ir toks prielinksnis reikalauja tokio ir tokio linksnio ar linksnių, tačiau istoriškai dažniausiai būna kaip tik atvirkščiai. Prielinksnis (kaip tam tikras etimologinis prieveiksmis) paremia pirminį linksnį. Gerai žinomas lot. īre Romam pakeitimas forma īre ad Romam „vykti į Romą“, tačiau yra ir daug kitų pavyzdžių. Pavyzdžiui, Krys’ko (1997: 121–122) rašo, kad rusų kalboje, formuojantis tiesioginio objekto kategorijai, skirtis tarp objekto ir aplinkybinės formų stiprėja, todėl erdvinio objekto galininkas, jungiantis leksiškai vietos ir funkciškai objekto kategorijas, t. y. žymimas ir aplinkybiškumu, ir objektiškumu, palaipsniui pakeičiamas prielinksniu čerez „per“ ir linksnio forma. Įdomu tai, kad Krys’ko prognozuoja, jog paprastą judėjimo veiksmažodžių objekto galininką palaipsniui pakeis prielinksnio ir objekto konstrukcija, kaip jau nutiko su kai kuriomis konstrukcijomis, pvz., perelet’ čerez zabor „perlipti per tvorą“, pereletet’ čerez more „perskristi per jūrą“.

Graikų kalboje prielinksnis ὑπό „kieno nors“ ėmė paremti kilmininką agento reikšme. Taigi:

(4)

ἠνάγκασμαι ὑπὸ τῶν γεγενημένων... τούτου κατηγορεῖν 1 SG. PSV. AOR. PREP. GEN. PL. GEN. PL. GEN. SG. INF. Esu priverstas įvykių... šį kaltinti

„Tai, kas įvyko, verčia mane kaltinti šį žmogų.“ (Goodwin, Gulick 1958: 261.)

Paul Andersen (1991: 123) showing how in Greek the introduction of an agent can change the interpretation of an active intransitive construction to a passive construc-

THE INDO-EUROPEAN GENITIVE OF AGENT

43

Toliau pateikiami šie pavyzdžiai (Herodotus 3, 15, 4):

(5) αἷμα ταύρου πιών ἀπέθανε παραχρῆμα ACC. SG. GEN. SG. NOM. SG. MASC. PAST ACT. PART. 3 SG. AOR. ADV. kraujo buliaus išgėręs mirė tuoj pat „Išgėręs buliaus kraujo, jis tuoj pat mirė.“ (Herodotus 7, 213, 2)

(6) ἀπέθανε ὑπό ’Αθηναδέω ἀνδρός Τρηχινίου 3 SG. AOR. PREP. GEN. SG. GEN. SG. GEN. SG. MASC. mirė nuo Atenado vyro trachiniečio „Jį nužudė trachinietis (vardu) Atenadas.“

With regard to Old Church Slavic Vaillant wrote (1964: 189) that the agent of a passive verb may be rendered by the instrumental or otъ plus the genitive. Vaillant (1964: 195) gives the example from Matthew 3.6:

(7) krъštaaxo sę otъ nego 3 PL. IMPERF. REFL. PTCL. PREP. GEN. SG. buvo krikštijami jo „Jie buvo jo krikštijami.“

Pridėtas otъ tik sustiprina pirminę genityvo veikėjo reikšmę.

Aukščiau pateikiau įrodymų, kad veikėjo genityvas su asmenuojamuoju veiksmažodžiu vartojamas senojoje persų, senojoje indų, tocharų, graikų ir slavų kalbose. Todėl man atrodo, kad ši konstrukcija greičiausiai yra indoeuropietiškos kilmės.

Laikydamasis nuostatos, kad nemotyvuota sintaksė kyla iš motyvuotos semantikos, teigiu, jog nemotyvuotas genityvo linksnis, kurio reikalauja tam tikri veiksmažodžiai, atspindi ankstesnę veikėjo reikšmę. Sinchroniniu požiūriu būtų sakoma, kad toks ir toks veiksmažodis reikalauja tam tikro linksnio, tačiau tam nėra motyvacijos. Taigi daugelyje konstrukcijų subjektą galima suprasti kaip iš pradžių buvusį veiksmo ar būsenos objektu (arba pacientu), o genityvo objektą – kaip veiksmo ar būsenos veikėją arba šaltinį. Indoeuropiečių kalbai perėjus iš ergatyvinės tipologijos į vardininko–galininko tipologiją, pirminis pacientas imtas laikyti subjektu, o senosios ergatyvinio tipo sakinių analizė pasikeitė.

Pavyzdžiui, tam tikros senosios anglų kalbos konstrukcijos tradiciškai vadinamos „beasmenėmis“, nors Visser (1963: 20) mano, kad šis terminas yra klaidingas pavadinimas. Pasak Visser (1963: 23): „Šią konstrukciją gana dažnai lydi papildinys, išreikštas genityvo linksnio daiktavardžiu arba įvardžiu... arba prielinksnis (for, of, æt, to ir t. t.) + daiktavardis... Kadangi patogu turėti pavadinimą genityvo linksnio daiktavardžiu (ar įvardžiu) išreikštam papildiniui įvardyti, jis bus vadinamas PRIEŽASTINIU OBJEKTU, nes daugeliu atvejų jis išreiškia priežastį arba aplinkybę, dėl kurios vyksta veiksmažodžiu nusakytas veiksmas ar būsena.“ Visserio terminas „priežastinis objektas“ labai tinka, nes dera su samprata, kad genityvas žymi veikėją arba šaltinį, sukeliantį veiksmą ar būseną. Pavyzdys:

44 | WILLIAM R. SCHMALSTIEG

(8) him sceamode ðæs mannes DAT. SG. 3 SG. PRET. GEN. SG. MASC. GEN. SG. jam gėda to žmogaus „jis gėdijosi to žmogaus“.

Prieš šią „beasmenę konstrukciją“ su „priežastiniu objektu“ tikriausiai buvo vartojama asmeninė konstrukcija, taip pat su „priežastiniu objektu“. Senojoje anglų kalboje naudininko objektas pakeitė pirminį vardininko veiksnį. Palyginkite gotų kalbos pavyzdį su giminišku veiksmažodžiu (Luko 9.26):

(9) saei... skamaib sik meina NOM. SG. 3 PRES. REFL. GEN. SG. kas gėdija save dėl manęs „kas manęs gėdijasi“ (Streitberg 1919: 131)

According to Erhart (1980: 182) Indo-Iranian fourth class verbs (those in -ya) were originally stative, but some had developed into passives already in the Indo-Iranian period. Let us compare the following sentence from Old Indic (Macdonell 1916: 319):

(10) ānnasya tṛṇyati GEN. SG. 3RD SG. PRES. maistu jis atsigaivina „Jis atsigaivina kiek maisto.“

Pagal vadovėlinį aiškinimą veiksmažodis tṛp- valdo kilmininko linksnį, tačiau atkreipkite dėmesį, kad šis veiksmažodis priklauso ketvirtajai indų kalbų klasei ir kad sintaksinį aiškinimą būtų galima apversti, darant prielaidą, jog yra kilmininko veiksnys (arba, Visserio terminais, priežastinis objektas) ir vardininko pacientas. Tuomet sakinį būtų galima suprasti taip: „maistas jį atgaivina“. Dabar panagrinėkime šį lotynų kalbos pavyzdį:

(11) pudet mē tuī 3 SG. PRES. ACC. SG. GEN. SG. gėdina mane tavęs „Aš gėdijuosi tavęs.“ (Bennett 1945: 140)

Tai taip pat galima suprasti kaip: „tu mane gėdini“. Palyginkite pirmiau pateiktą senosios anglų kalbos pavyzdį (8) ir gotų kalbos pavyzdį (9). Hermannas (1926: 286–287) sieja lotynų kalbos veiksmažodžius su *-ē- su lietuvių kalbos būsenos veiksmažodžiais su -ė-, kuriems dažnai reikalingas kilmininko objektas; plg. Basanavičiaus pateiktą lietuvišką sakinį:

(12) o jéí tù manęš taip bjaurési CONJ. CONJ. NOM. SG. GEN. SG. ADV. 2 SG. PRES. bet jei tu manęs taip bjauriesi „bet jei tau taip bjauru dėl manęs“.

THE INDO-EUROPEAN GENITIVE OF AGENT

45

Veiksmažodis bjaurētis „būti atstumtam“ yra -ē- kamieno veiksmažodis (<*-ē-). Tai būtų galima suprasti taip: „bet jei aš tave taip atstumiu“.

Kiti lietuviški pavyzdžiai:

(13) Vaikas svečių drōvisi (inf. drovėtis)

NOM. SG. GEN. PL. 3 PRES.

child by guests is made shy (DŽ 1993: 13)

„Vaikas svečių verčiamas drovėtis, t. y. vaikas drovisi svečių akivaizdoje.“

Tai taip pat galima apversti ir suprasti kaip „Svečiai verčia vaiką drovėtis“.

(14) Manęs visi bōdis (inf. bodėtis)

GEN. SG. NOM. PL. 3 PRES.

visi manimi piktinasi (LKŽ, 966)

„Visi manimi piktinasi“, ką būtų galima suprasti kaip „Aš visus piktinu“.

Visi pirmiau pateiktų pavyzdžių (9)–(14) veiksmažodžiai priklauso tai pačiai indoeuropiečių statyvinių veiksmažodžių klasei ir visuose čia vartojami kilmininko objektai, arba, Visserio terminu, „kauzatyviniai objektai“. Taip pat žr. Ambrazas (2001a: 29–34), kur pateikiama daug kitų pavyzdžių ir daromos iš dalies panašios išvados.

Mano nuomone, agento kilmininko analizės negalima atskirti nuo įnagininko analizės, nes tam tikrose sintaksinėse kolokacijose šie linksniai konkuruoja². Atkreipkite dėmesį į šį lietuvišką sakinį (Paulauskienė 1979: 99):

(15) žēmė ēsti sniegū (sniego) nuklōta

NOM. SG. 3 PRES. INSTR. SG. GEN. SG. NOM. SG. FEM.-T-PART.

žemė yra sniegu (sniego) padengta

„Žemė padengta sniegu (sniego).“

Šiuo atveju instrumentalo vartojimas sniegū reikštų, kad sniegas laikomas instrumentu, o genityvo vartojimas sn一ego reikštų, kad sniegas yra veikėjas.

² Dabar panašią dichotomiją galima pritaikyti *-o kamieno daiktavardžiams. Tuomet vardininko vienaskaitos forma su *-s (tikriausiai senasis ergatyvas) gali būti laikoma veiksmo šaltiniu, priešingai nei vardininko vienaskaitos forma su *N (= *-m arba *-n, tikriausiai senasis instrumentalas), kuri gali būti laikoma instrumentu. Gyvų būtybių pavadinimų priskyrimo *-s morfologinei kategorijai priežastis yra ta, kad jie dažniau atlieka veiksmo šaltinio vaidmenį.

Tai galbūt paaiškina, kodėl tokie lotynų kalbos daiktavardžiai kaip gladium „kardas“, scutum „skydas“, caelum „dangus“ turi senesnes alternatyvias vardininko vienaskaitos formas gladius, scutus, caelus. Plg. taip pat gr. ζυγόν „plūgas“ greta ζυγός. Iš pradžių vardininko vienaskaitos pasirinkimas priklausė nuo to, kaip kalbėtojas suvokė subjekto funkciją, t. y. arba kaip šaltinį (su galūne *-os), arba kaip instrumentą (su galūne *-oN). Žinoma, visi pažįsta būdvardžių giminės kaitos reiškinį, plg. lot. bon-us, bon-um, bon-a ir kt., tačiau kalbant apie daiktavardį darau prielaidą, kad vardininko vienaskaitos formos *-os, *-oN, *-ā iš pradžių turėjo skirtingas funkcijas, nors šiuo metu negalėčiau paaiškinti skirtumo tarp *-oN ir *-ā; pastarajai Haudry (1977: 449) priskiria pirminę instrumentalo funkciją. Jis lygina *-ā kamieno instrumentalo funkciją ir vardininko vienaskaitos formą šiuose lotyniškuose sakiniuose: (1) miles sagitta hostem vulnerat „kareivis sužeidžia priešą strėle“ ir (2) militis sagitta hostem vulnerat „kareivio strėlė sužeidžia priešą“. Tai paaiškintų, kodėl ta pati šaknis giminiškose kalbose gali būti vyriškosios ar niekatrosios giminės *-o kamienuose arba (dažniausiai moteriškosios giminės) *-ā kamienuose.

46 |

WILLIAM R. SCHMALSTIEG

arba veiksmo šaltiniu. Reikėtų pažymėti, kad genityvo veikėjo funkcija neapsiriboja gyvomis būtybėmis. Kiti Paulauskienės (1979: 99) pateikti pavyzdžiai:

(16) Daiktinis ar veiksmìnis simbolis būvo užstelbtas

NOM. SG. CONJ. NOM. SG. NOM. SG. 3 PRET. NOM. SG. -T- PART.

medžiaginis arba veiklusis simbolis buvo užgniaužtas

īr užtemdytas žodiniu apvalkalu (žodinio apvalkalo)

CONJ. NOM. SG. -T- PART. INST. SG. INST. SG. GEN. SG. GEN. SG.

ir užtemdytas žodiniu apvalkalu (žodinis apvalkalas)

„Medžiaginis arba veiklusis simbolis buvo užgniaužtas ir užtemdytas žodinio apvalkalo.“

(17) Bendruomenės istorijos kūrimas yra

GEN. SG. GEN. SG. NOM. SG. 3 PRES.

visuomenės istorijos įstaigos yra

neįžvelgiama paslaptim (neįžvelgiamos paslapties) pridengtas...

INST. SG. INST. SG. GEN. SG. GEN. SG. NOM. SG. MASC. -T- PART.

nepralaužiama paslaptimi (nepralaužiamos paslapties) pridengtas

„Bendruomenės istorijos kūrimą gaubia (slepia) neįžvelgiama paslaptis.“

Reikia pasakyti, kad čia veiksmo atlikėjas ir įrankis (o gal šaltinis ir kelias) nėra aiškiai atskirti, nors daugeliu atvejų lietuvių kalba juos skirtų gana aiškiai (Paulauskienė 1979: 99). Vis dėlto net su veiksmažodžiais, turinčiais priesagą -ėti, pastebima kilmininko ir įnagininko konkurencija; plg. toliau pateikiamą pavyzdį su pirmiau pateiktu (14):

(18) Kai jisai sirgo, visi juō bodėjosi

CONJ. NOM. SG. 3 PRET. NOM. PL. INSTR. SG. 3 PRET.

Kai jis sirgo, visi kartu su juo buvo susierzinę

„Kai jis sirgo, visi buvo juo nepatenkinti.“ (LKŽ, 967)

Pirmiau pateiktame pavyzdyje (3) pateikiau tocharišką pavyzdį su veikėjo kilmininku. Tačiau, be kilmininko, tocharų kalboje įnagininkas (negyviesiems referentams) ir perlativas (gyviesiems referentams) taip pat gali būti vartojami kaip įrankio ir veikėjo linksniai. Atkreipkite dėmesį į toliau pateiktą pavyzdį iš tocharų A kalbos (Krause, Thomas 1960: 84; Lane 1947: 49):

(19) mā poryo tskāmsamtār mā wāryo

ADV. INSTR. SG. 3 PL. MIDDLE PRES. ADV. INSTR.

ne ugnimi sudeginami, ne vandeniu

THE INDO-EUROPEAN GENITIVE OF AGENT | 47

sikamtār mā lāñcā pārtsi vātēnc 3 PL. MIDDLE PRES. ADV. PERLATIVE PL. INF. 3 PL. PRES. vandens nenuplaunami ne karalių nunešami, negali būti paimti ‘Jų nesudegina ugnis, nenuplauna vanduo, karaliai negali jų išsinešti...’

Aukščiau pateiktuose graikų kalbos pavyzdžiuose (4) ir (6) esu pažymėjęs agento genityvą, valdomą prielinksnio ὑπό. Graikų kalbos datyvas atlieka instrumentarijaus funkciją, nes graikų kalba nepaveldėjo instrumentaliaus iš indoeuropiečių prokalbės. Taigi graikų kalboje genityvas konkuruoja su datyvu panašiai kaip lietuvių kalboje genityvas – su instrumentaliu. Atkreipkite dėmesį į Schwyzerio pavyzdžius (1966: 526):

(20) ἐδάμη ὑπὸ χερσί ποδώκεος Αἰακίδαο 3 SG. PSV. AOR. PREP. DAT. PL. GEN. SG. GEN.SG. buvo nužudytas greitaeilio Aiako rankomis ‘Jis buvo nužudytas greitaeilio Aiako rankomis.’ (Iliada II, 860)

(21) σῷ ὑπὸ δοὐρὶ πόλιν πέρθαι DAT. SG. PREP. DAT. SG. ACC. SG. MIDDLE INFINITIVE tavo ietimi miestą nusiaubti ‘miestas, kurį turi nusiaubti tavo ietis’ (Iliada XVI, 708)

Kaip ir genityvo atveju, prielinksnis ὑπό tik sustiprina pirminę instrumentaliaus reikšmę. Tai, kad ὑπό vartojamas ir su genityvu (agentinei reikšmei reikšti), ir su datyvu (instrumentinei reikšmei reikšti), rodo, jog pirminį reikšmių skirtumą lėmė linksnis, o ne prielinksnis.

Instrumentalio vartojimas su pasyvu (priešingai nei genityvo, kaip antai pirmiau pateiktame sakinyje [2]) paliudytas senojoje indų kalboje (Jamison 1979: 131):

(22) adbhír góbhir mrjyate INSTR. PL. INSTR. PL. 3 PRES. vandeniu karvėmis nuvalomas ‘Jis nuvalomas vandeniu ir karvėmis (= pienu).’

(23) sá mrjyámānaḥ kavíbhiḥ... NOM. SG. MASC. NOM. SG. MASC. PSV. PART. INSTR. PL. jis (= Soma), kavių nuvalomas...

According to Haudry (1977: 414) the use of the instrumental as an agent in Old Indic is a result of the extension of the subject of origin to the subject of instrument. Haudry writes that this results from the fact that ṛṣayo hinvanti ‘the seers incite’ and the innovation matāyo hinvanti ‘the thoughts incite’ are parallel, so that the parallel to matíbhiḥ hitá ‘incited by the thoughts’ would be ṛṣibhir hitá ‘incited by the seers’.

48 |

WILLIAM R. SCHMALSTIEG

Rusų kalboje veiksnio kilmininko ir įnagininko konkurencija akivaizdi šiame pavyzdyje iš „Igorio žygio“, plg. Jakobsono rekonstrukciją (1966: 170):

(24) Poskěpani sabljami kalenymi šelomi VYR. DGS. VYR. BŪT. PAV. ĮNAG. DGS. ĮNAG. DGS. VYR. DGS. skaldyti kardais užgrūdinti šalmai Ovarbskïi otъ tebe, Jarъ ture Vъsevolode! VYR. DGS. VYR. PRIEL. KILM. VNS. Š. VNS. Š. VNS. Š. Avarų nuo tavęs Narsusis Jaučiu Vsevolodai! „Užgrūdintais kardais suskaldyti jų Avarų šalmai – nuo tavęs, Narsusis Jaučiu Vsevolodai!“

Šiuolaikinėje rusų kalboje šis skirtumas, žinoma, išnyko, todėl šiuolaikinėje rusų kalboje tokios frazės kaip (25) ir (26):

(25) napisano VNS. VYD. BŪT. PAV. mnoju ĮNAG. VNS. „parašyta mano“

(26) napisano VNS. VYD. BŪT. PAV. karandašom ĮNAG. VNS. „parašyta pieštuku“

lietuviškai būtų perteiktos atitinkamai (27) ir (28), žr. Paulauskienė (1979: 99).

(27) parašyta VNS. VYD. NEUT.-T-PART. màno KILM. VNS. „parašyta mano“

(28) parašyta VNS. VYD. NEUT.-T-PART. pieštukù ĮNAG. VNS. „parašyta pieštuku“

Šiuolaikinėje rusų kalboje matome raidą, lygiagrečią senosios indų kalbos raidai, t. y. kilmininko (su otъ) pakeitimą įnagininku. Kilmininko ir įnagininko konkurencija taip pat aptinkama senojo indų kalbos sakiniuose, kuriuos Wackernagel ir Debrunner cituoja iš Patañjali (1954: 582):

(29) idam aheḥ sṛptam PRIEV. KILM. VNS. VARD.-GAL. VNS. NEUT. -T- PAV. čia gyvatė šliaužė

THE INDO-EUROPEAN GENITIVE OF AGENT

49

(30) ihāhinā (= iha + ahinā) srptam

ADV. INSTR. SG. NOM.-ACC.SG.NEUT. -T-PART.

čia gyvatė šliaužė

„Gyvatė čia šliaužė.“

Šiuolaikinėje armėnų kalboje dalyvis su -c vartojamas su veikėjo kilmininku, kuris, regis, nesiekia indoeuropiečių laikų ir laikytinas naujove; kitaip nei kilmininko vartojimas su dalyviu su -l, kuris greičiausiai yra senovinis. Atkreipkime dėmesį į šiuolaikinės armėnų kalbos pavyzdį (Fairbanks and Stevick 1975: 227):

(31) im barekami grac girk’a hetak’akir ē

SAV. ĮVARD. KILM. VNS. BŪT. DAL. VARD. VNS. VARD. VNS. 3 ASM. DAB.

mano draugo parašyta knyga įdomi yra

„Mano draugo parašyta knyga yra įdomi.“

Tokį sakinį į lietuvių kalbą būtų galima išversti beveik tiksliai išlaikant tą pačią sintaksinę struktūrą:

(32) māno bičiūlio parašyta knygà yrà įdomi

SAV. ĮVARD. KILM. VNS. BŪT. DAL. VARD. VNS. 3 ASM. DAB. VARD. VNS.

mano draugo parašyta knyga yra įdomi

Su dalyviu su -c armėnų kalboje taip pat pasitaiko įnagininko vartosena (Tumanjan 1962: 58):

(33) angin k’arov šarac

BŪDV. ĮNAG. VNS. BŪT. DAL.

brangakmeniais nusagstytas

„nusagstytas brangakmeniais“

Plg. liet.

(34) pàpuoš tas brángakmeniais

VARD. VNS. ĮNAG. DGS.

„papuoštas brangakmeniais“

Vienas argumentų, pagrindžiančių baltų kalbų agento kilmininko posesyvinę kilmę, yra įprastas posesyvinių įvardžių vartojimas kaip agento žymenų: liet. màno, latv. mana „mano, manęs“ ir liet. tàvo, latv. tava „tavo (vns.), tavęs (vns.)“, o ne standartinius kilmininkus liet. manęs, latv. manis „mano, manęs“ ir liet. tavęs, latv. tevis. Žinoma, pasitaiko išimčių. Endzelins (1923: 384) pažymi svyravimą tarp latv. dziēsma mana padziedāta „mano sudainuota daina“ ir vėliau toje pačioje vietoje pateikiamo manis jāūna padziedāta „mano, jauno (vaikino), sudainuota“

50 | WILLIAM R. SCHMALSTIEG

Vilius Gaigალaitis writes (1998: 81): Mano tėvas ir motina buvo gryni lietuvininkai, juose nebuvo nei lašelio svetimo kraujo ir aš esmi savo lietuviškumą ir lietuvišką kalbą motinos pienu įžindęs. ‘My mother and father were pure Lithuanians, in them there wasn’t a drop of foreign blood and I have imbibed my Lithuanian nationality and Lithuanian language along with my mother’s milk’. Still we encounter here such sentences as the following (1998: 69):

(35) lankiausi Kretingoje ir kai kada manęs 1 VNS. BŪT. VIET. JUNGT. PRIEV. PRIEV. KILM. VNS. Aš lankiausi Kretingoje ir kartą mano aptarnaujamoje aptarnaujamoje Gargždų parapijoje MOT. GIM. VNS. ES. RŪŠ. DAL. KILM. DGS. VIET. VNS. aptarnautoje Gargždų parapijoje „Lankiausi Kretingoje ir Gargždų parapijoje, kurią kadaise aptarnavau.“

Another example (1998: 134):

(36) mėnesinis organas, manęs redaguojamas VARD. VNS. VYR. GIM. VARD. VNS. KILM. VNS. VARD. VNS. VYR. GIM. ES. RŪŠ. DAL. mėnesinis leidinys, mano redaguojamas „mano redaguojamas mėnesinis leidinys“

Marcelio Prousto La prisonnière (Kalinė), į lietuvių kalbą Prano Bieliausko išversto (1998: 180), kūrinyje aptinkame tokį pavyzdį:

(37) baronas lydimas Brišo, manęs VARD. VNS. VARD. VNS. VYR. GIM. ES. RŪŠ. DAL. KILM. VNS. KILM. VNS. baronas, lydimas Brišo, mano ir Sanjeto... JUNGT. KILM. VNS. ir Sanjeto... (= le Baron... suivi de Brichot, de moi, et de Saniette... [Proust 1984: 328]).

Žulys (1969: 170) gives the examples from Vaižgantas:

(38)... kokio taves esama lipšnaus KILM. VNS. KILM. VNS. ES. RŪŠ. DAL. KILM. VNS. kokia tu esi miela „...kokia miela tu esi“

THE INDO-EUROPEAN GENITIVE OF AGENT | 51

(39) Ir manęs tesama malonaus CONJ. GEN. SG. PRES. PSV. PART. GEN. SG. ir aš vis dar esu malonus jos akims, ne širdžiai GEN. SG. DAT. PL. CONJ. DAT. SG. jai akims, o ne širdžiai „Ir aš vis dar patinku jos akims, bet ne širdžiai.“

Žulys rašo, kad toks manęs ir tavęs vartojimas tikriausiai nėra gramatinės normos pažeidimas, o laisvoji variacija, nors be specialaus tyrimo tai nuspręsti sunku, nes dvigubas kilmininkas su šiais įvardžiais vartojamas retai.

Galima būtų teigti, kad bent jau Klaipėdos krašto pavyzdžiuose vokiška įtaka turi reikšmės vartojant manęs ir tavęs ten, kur pagal bendrinės kalbos taisykles tikėtumėmės mano ir tavo. Galima pasiūlyti tokį paaiškinimą. Bendrinėje vokiečių kalboje tokiuose junginiuose kaip mein Buch „mano knyga“ ir das von mir geschriebene Buch „mano parašyta knyga“ savininkas ir veiksmo atlikėjas reiškiami skirtingai. Galbūt dėl to ir baltų tarmėse atsirado polinkis juos reikšti skirtingai. Vis dėlto toks paaiškinimas man neatrodo tikėtinas. Taip pat atkreipčiau dėmesį į tarmės vokiečių kalbos variantą das Buch von mir, reiškiantį „mano knyga“. Nežinau, ar toks posakis buvo įprastas Klaipėdos vokiečių kalboje, tačiau vargu ar yra pagrindo vokiečių įtaka aiškinti skirtumą tarp dviejų lietuviškų konstrukcijų.

Tačiau galbūt bendrinėje lietuvių kalboje mano ir tavo pasirinkimą vietoj manęs ir tavęs lemia tai, kad su veiksmažodiniais daiktavardžiais veiksmo atlikėjas reiškiamas savybiniu įvardžiu, o veiksmo patyrėjas – įprastu kilmininku. Mano kolega prof. Vytautas Ambrazas atkreipė mano dėmesį (asmeninis pranešimas), kad mano (tavo) išnaudojimas reiškia, kad aš (tu) ką nors išnaudoju. Kita vertus, išnaudojimas manęs, tavęs „manęs (tavęs) išnaudojimas“ reiškia, kad kažkas išnaudoja mane (tave). Panašiai mano (tavo) baimė reiškia, kad < aš (tu) bijau resp. bijai „aš (tu) bijau (ko nors)“, o manęs (tavęs) baimė „manęs (tavęs) baimė“ reiškia, kad < bijo manęs / tavęs „(kažkas) bijo manęs (tavęs)“. Išsamesnę diskusiją žr. Ambrazas (2001b). Atrodo, kad tai atitinka anglišką vartoseną: my fear „mano baimė“ (aš jaučiu baimę) ir (56) fear of me „manęs baimė“ (kažkas kitas manęs bijo).

In Latin according to Menge (1955: 54) typically the possessive pronoun expresses the subjective genitive, e.g., epistulae tuae ‘your letters, i.e., letters from you’, nostra origo ‘our origin, i.e., where we come from’, etc. On the other hand the genitive of the personal pronoun mei ‘of me’, tui ‘of you (sg.)’, sui (3rd reflexive), nostri ‘of us’ vestri ‘of you’ is customarily used to express the objective genitive, e.g., memoria nostri ‘memory of us’, misericordia tui ‘compassion for you’, invidia tui ‘jealousy of you’, ratio vestri ‘concern for you’, although sometimes one encounters the possessive pronoun in an objective meaning, e.g., meam quoque rationem habere debetis ‘you must also have concern for me’.

52 |

WILLIAM R. SCHMALSTIEG

Toliau norėčiau trumpai paminėti keletą lietuviškų mįslių. Pirmoji susijusi su Luko 7.30 vertimu. Graikiškame tekste randame οἱ δὲ Φαρισαῖοι καὶ νομικοὶ τὴν βουλὴν τοῦ θεοῦ ἠθέτησαν εἰς ἑαυτούς μὴ βαπτισθέντες ὑπ’ αὐτοῦ (Nestle e.a., eds., 1981) = Lat. Pharisaei autem, et legis periti consilium Dei spreverunt in semetipsos, non baptizati ab eo (Nestle, ed., 1971), o Karaliaus Jokūbo angliškame vertime: „Bet fariziejai ir įstatymo mokytojai atmetė Dievo sumanymą jų atžvilgiu, nes nebuvo jo pakrikštyti“.

I note here Rhesa’s (1824: 84) edition:

(40)

Bet Parizeuszai ir raszte: mokiti

JUNG. VARD. DGS. VIET. VNS. VARD. DGS.

Bet fariziejai ir raštu išmanantys

paniekinno Diewo roda priesz sawe

3 PRET. GEN. SG. ACC. SG. PREP. ACC.

atmetė Dievo patarimą savo labui

ir nedawesi jo krikstziti

JUNG. 3 PRET. KILM. VNS.?

ir neleido jam pakrikštyti? [būti] pakrikštyti?

Pirmiau pateikto sakinio sintaksinę analizę atlikti nelengva. Prof. V. Ambrazas rašo (asmeniniame 2002/01/15 laiške), kad šis pasakymas yra hapaksas, neturintis analogijų nei gyvojoje kalboje, nei kituose rašytiniuose šaltiniuose, tačiau galbūt atsiradęs susimaišius dviem konstrukcijoms: nesidavė krikštyti „nepasidavė krikštijimui“ ir nebuvo jo krikštyti „jo nebuvo pakrikštyti“.

Kitas įdomus lietuviškas pavyzdys yra Morkaus 1.9, 1823 m. Tilžės Naujajame Testamente (LKŽ_vi 588):

(41)

Krikštydinosi nuo Jono Jordane

3-IOJO PRET. REFLEKSYVINIS PRIELINKSNIS GEN. VIET.

Karaliaus Jokūbo vertimas į anglų kalbą yra toks: ‘buvo pakrikštytas Jono Jordane’³. Graikiškame originale (Nestle e.a., eds., 1981) pavartota pasyvo forma ἐβαπτίσθη εἰς τὸν Ἰορδάνην ὑπὸ

³ Tikriausiai šnekantysis šiuolaikine lietuvių kalba aukščiau pateiktą konstrukciją (69) laikytų netaisyklinga, bet jei ji netaisyklinga, ar prestižinis Lietuvių kalbos akademinis žodynas turėjo palikti šią frazę be pastabos apie jos sintaksinį netinkamumą? Galėčiau pridurti, kad Karaliaus Jokūbo to paties pasakymo vertimas man, šiuolaikine amerikiečių anglų kalba kalbančiam žmogui, taip pat atrodo netaisyklingas. Verčiau sakyčiau „pakrikštytas jo Jordane“. Tačiau atkreipiu dėmesį, kad Webster’s Third New International Dictionary (p. 1565) pateikia archajinę of vartoseną kaip tarnybinį žodį, nurodantį veiksmo agentą arba atlikėją. Tai, kas vienai kartai atrodo netinkama, kitai galėjo būti priimtina. Gimtakalbių intuityvius sprendimus apie gramatinį taisyklingumą, kaip žinoma, labai sunku nustatyti, o kalbos gali prarasti ankstesniam laikotarpiui būdingas sintaksines konstrukcijas. Palyginkime šį sakinį, priskiriamą Jonui Jablonskiui (LKŽ_viii 108): Tik jo apsimetimas negyvo (tik jo negyvo apsimetimas) lokį iš čion nuvarė „tik jo apsimetimas negyvu (jo apsimetimas negyvu) lokį iš čia nuvijo“. Prof. Algirdas Sabaliauskas (2001 05 17 datuotame laiške) rašė, kad aukščiau pateiktas sakinys jam skamba keistai ir kad šioje vietoje jis vartotų įnagininką (Jo apsimetimas negyvo… man keistai skamba. Aš čia pavartočiau įnagininką). Sabaliauskas mano, kad įnagininko vartoseną galėjo lemti rusų kalbos įtaka. Šiuo atveju, regis, svetimos kalbos įtaka etimologiškai taisyklingą gimtakalbę vartoseną būtų pavertusi netaisyklinga.

THE INDO-EUROPEAN GENITIVE OF AGENT

53

’Ιωάννου, o lotyniškame tekste (Nestle, ed., 1971) yra baptizatus est a Ioanne in Iordane. Vis dėlto tikriausiai geriausiai Krikštydinosi būtų versti maždaug „pasikrikštijo“, tačiau atkreiptinas dėmesys į su asmenuojamuoju veiksmažodžiu pavartotą agento kilmininką (su jį sustiprinančiu prielinksniu nuo). Liet. nuo (žr. Ulvydas, ed. 1971: 601; Fraenkel 1929: 113–114) ir latv. no su kilmininku agentui žymėti prie būtojo laiko neveikiamojo dalyvio paprastai aiškinami atitinkamai lenkų ir vokiečių kalbų įtaka, tačiau verta pažymėti, kad abiejose kalbose agento konstrukcijai pasirinkti giminingi prielinksniai. Manau, kad vokiečių ir lenkų kalbos galėjo būti katalizatoriai, galbūt palengvinę šio reiškinio įsitvirtinimą, tačiau prielinksnio atsiradimas greta anksčiau buvusios paprastos linksnio galūnės yra visiškai įprastas, ir ši konstrukcija nebūtų atsiradusi, jei prieštarautų bendrosioms šių kalbų raidos tendencijoms. Vis dėlto apskritai man atrodo, kad susidūrus su kalbiniu reiškiniu, neatitinkančiu kokios nors išankstinės nuostatos, paprastai galima dėl jo kaltinti kurios nors kaimyninės kalbos įtaką.

Panašus įnagininko atvejis pateiktas LKŽ_VI 588; Luko 7.29 Berlyno Biblijoje, 1931 m.:

(42) Ir krikštydinosi Jono krikštu SUJ. 3-IOJO PRET. REFLEKSYVINIS KILM. ĮNAG. Ir buvo pakrikštytas Jono krikštu

Karaliaus Jokūbo vertimas į anglų kalbą yra toks: „būdamas pakrikštytas Jono krikštu“. Graikiškame originale (Nestle e.a., eds., 1981) yra βαπτισθέντες τὸ βάπτισμα Ἰωάννου, o lotyniškame tekste (Nestle, ed., 1971) — baptizati baptismo Ioannis.

Apibendrindamas pasakyčiau, kad indoeuropiečių kalbose esama gausių įrodymų apie agento kilmininką, kilusį ne iš posesyvinės konstrukcijos. Galbūt tokių įrodymų esama net lietuvių kalboje, jei atsižvelgsime į pirmiau pateiktus pavyzdžius. Tačiau tai vėlgi neįrodo, kad agento kilmininkas su dalyviais yra paveldėtas iš indoeuropiečių prokalbės; iš tiesų toks kilmininkas galėjo kilti iš posesyvinės konstrukcijos ir būti vėlesnis, visiškai savarankiškas reiškinys. Vis dėlto nematau būdo galutinai įrodyti nė vieno iš šių požiūrių.

SANTRUMPOS

DŽ = Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, ed. St. Keinys et al., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.

LKŽ = Lietuvių kalbos žodynas 1–19, Vilnius: Mintis; Mokslas; Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

REFERENCES

AMBRAZAS, V. 2001a: Lietuvių kalbos adverbalis genityvas. Acta Linguistica Lithuanica 44, 3–39.

AMBRAZAS, V. 2001b: Lietuvių kalbos pasyvo raidos bruožai. Acta Linguistica Lithuanica 45, 11–38.

ANDERSEN, P. K. 1991: A new look at the passive. Frankfurt am Main etc.: Peter Lang. (Duisburg Papers on Research in Language and Culture, 11.)

BENNETT, C. E. 1945: New Latin grammar, Boston: Allyn and Bacon.

CARDONA, G. 1970: The Indo-Iranian Construction mana (mama) kṛtam. Language 46, 1–12.

ENDZELIN, J. 1923: Lettische Grammatik, Heidelberg: Carl Winter.

ERHART, A. 1980: Struktura indoiránských jazyků. Brno: Univerzita J. E. Purkyně.

54 |

WILLIAM R. SCHMALSTIEG

Fairbanks, G., Stevick, E. W. 1975: Spoken East Armenian. Ithaca, New York: Spoken Language Services, Inc.

Fraenkel, E. 1929: Syntax der litauischen Postpositionen und Präpositionen, Heidelberg: Carl Winter.

Gaig alaitis, V. 1998: Atsiminimai, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.

Goodwin, W.W., Gulick, C.B. 1958: Greek grammar, Waltham, Mass., Toronto, London: Blaisdell and Co.

Gove, Ph. B. et al., eds. 1966: Webster’s Third New International Dictionary, Springfield, Massachusetts: G. & C. Merriam Company.

Haudry, J. 1977: L’emploi des cas en védique, Lyon: Editions L’Hermès.

Hermann, E. 1926: Die subjektlosen Sätze bei Homer und der Ausdruck der Tätigkeit, des Vorgangs und des Zustands. Nachrichten von der Gesellschaft der Wissenschaften zu Göttingen, Berlin: Weidmannsche Buchhandlung.

Holvoet, A. 2001: Once more the Baltic genitive of agent. Baltistica 35 (1), 45–58.

Jakobson, R. 1966: La geste du Prince Igor. Id., Selected Writings, Vol. 4, The Hague, Paris: Mouton, 106–300.

Jamison, S. W. 1979: The case of the agent in Indo-European. Die Sprache 25: 129–143.

Kent, R. G. 1953: Old Persian: Grammar, texts, lexicon. 2nd ed., New Haven. (American Oriental Series, 33.)

Krause, W., Thomas, W. 1960: Tocharisches Elementarbuch. Vol. 1, Heidelberg: Carl Winter.

Krys’ko, V. B. 1997: Istoričeskij sintaks russkogo jazyka: Ob”ekt i perehodnost’, Moscow: Indrik.

Lane, G. 1947: The Tocharian Punyavantajātaka: Text and translation. New Haven. (= Publications of the American Oriental Society. Offprint series, 21.)

Macdonell, A. A. 1916: A Vedic grammar for students. Bombay–Calcutta–Madras: Oxford University Press.

Menge, H. 1955: Repetitorium der lateinischen Syntax und Stilistik, Leverkusen: Gottschalksche Verlagsbuchhandlung.

Nestle, E., ed. 1971: Novum Testamentum Latine, Stuttgart: Deutsche Bibelgesellschaft.

Nestle, E. et al., eds. 1981: Novum Testamentum Graece, Stuttgart: Deutsche Bibelgesellschaft.

Paulauskienė, A. 1979: Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos, Vilnius: Mokslas.

Proust, M. 1984: La prisonnière. Edition du texte, chronologie, introduction, bibliographie par Jean Milly, Paris: Flammarion.

Proust, M. 1998: Kalinė. Lithuanian translation by P. Bieliauskas, Vilnius: Alma littera.

Rhesa, M. L. 1824: Biblia, Tai eſti: Wiſſas Szwentas Ráſtas Seno ir Naujo Teſtamento, Lietuwiſzkay pérſtatytas, iż naujo Pérweizdetas Ir ketwirta Karta iſzpáuſtas, Tilžėje: Ráſztojas iſzſpaustas per Endriki Post.

Schwyzer, E. 1966: Griechische Grammatik. Vol. 2. Syntax und syntaktische Stilistik. Vervollständigt und herausgegeben von Albert Debrunner, Munich: C. H. Beck.

Streitberg, W. 1919: Die gotische Bibel, Heidelberg: Carl Winter.

Tumanjan, È. G. 1962: Očerki istoričeskogo razvitija padežnyx form novoarmjanskogo literaturnogo jazyka, Moscow: Izdatel’stvo Akademii nauk SSSR.

Ul vydas, K., ed. 1971: Lietuvių kalbos gramatika 2. Morfologija, Vilnius: Mintis.

Vaillant, A. 1964: Manuel du vieux slave. Tome I. Grammaire. Seconde édition revue et augmentée, Paris: Institut d’Etudes Slaves.

Visser, Th. F. 1963: An historical syntax of the English language, Leiden: E. J. Brill.

Wackernagel, J., Debrunner, A. 1954: Altindische Grammatik. Vol. II, 2. Die Nominalsuffixe, Göttingen: Vandenhoeck and Ruprecht.

Žulys, V. 1969: Vadinamųjų nekaitomųjų įvardžių vieta lietuvių kalbos gramatinėje sistemoje. Baltistica 5 (2), 167–177.

William R. Schmalstieg The Pennsylvania State University, School of Languages 302 A Burrowes Bldg., University Park, PA 16802, USA [email protected]

Gauta 2002 05 24