ACTA LINGUISTICA LITHUANICA

LI (2005), 145–151

IN MEMORIAM

Valerijus Nikolajevičius Čekmanas

1937 10 25 – 2004 03 17

2004 m. kovo 17 d. po sunkios ligos mirė habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Slavų filologijos katedros profesorius, VU Istorijos fakulteto Nevalstybinių kultūrų tyrimo centro direktorius, mokslinio žurnalo Slavistica Vilnensis (nuo 1995 m.) atsakingasis redaktorius Valerijus Nikolajevičius Čekmanas (Čekmanas) – žinomas slavistas, daugiau kaip 200 mokslinių darbų, paskelbtų įvairiuose Rusijos, Baltarusijos, Lietuvos, Lenkijos, Švedijos, Norvegijos, Makedonijos, JAV ir kitų šalių mokslo leidiniuose, autorius.

Mažiausiai dviejų šalių – Baltarusijos ir Lietuvos – mokslo bendruomenė jį laiko savo nacionalinio mokslo atstovu; ir baltarusių, ir lietuvių kolegos pelnytai vadina jį savu.

Valerijus Nikolajevičius Čekmanas gimė 1937 m. spalio 25 d. Ukrainoje, Čerkasų srityje, baigė Kijevo Suvorovo karo mokyklą (1955). Atsisakęs karinės karjeros po tarnybos kariuomenėje, 1958 m. įstojo į Černivcių universiteto rusų filologijos skyrių, tačiau 1963 m. dėl konflikto su TSKP istorijos, mokslinio komunizmo ir karinio parengimo katedrų dėstytojais buvo priverstas nutraukti studijas. 1964 m. neakivaizdžiai baigė Rostovo prie Dono universitetą, 1965 m. įstojo į Baltarusijos MA (Minske) J. Kolaso vardo Kalbotyros instituto aspirantūrą, 1968 m. apgynė kandidatinę disertaciją tema Kietųjų ir minkštųjų priebalsių fonemų opozicijų raida baltarusių kalboje. Tipologinis ir lyginamasis istorinis tyrimas, skirtą baltarusių

146 |

IN MEMORIAM

dialektologijos problemoms, iki 1979 m. dirbo Kalbotyros institute vyresniuoju mokslo darbuotoju. 1979 m. persikėlė į Vilnių, dirbo VU Rusų kalbos katedroje (iki 1989 m.), vėliau vadovavo Slavų filologijos katedrai. 1982 m. Maskvos valstybiniame universitete apgynė daktaro disertaciją apie prokalbės istoriją (Tipologiniai rekonstrukcijos pagrindai), 1986 m. jam suteiktas profesoriaus mokslinis vardas.

Profesoriaus V. Čekmano mokslinių interesų ratas buvo nepaprastai platus. Dar studijų metais, veikiamas savo mokytojo ir draugo, vėliau tapusio Maskvos universiteto profesoriumi O. Širokovo, jis susidomėjo indoeuropeistika, todėl studijavo daugelį senųjų ir šiuolaikinių kalbų. Vėliau indoeuropeistikos studijas palaikė žymiausias šios srities specialistas, Rostovo prie Dono universiteto profesorius A. Savčenko.

Aspirantūra Baltarusijos MA Kalbotyros institute nulėmė visą tolesnę jo profesinę veiklą – pagrindine mokslinio darbo kryptimi tapo slavistika, tiksliau – slavų kalbų istorija ir dialektologija bei baltų ir slavų kalbų kontaktų istorija nuo seniausių laikų iki mūsų dienų, o vienu mėgstamiausių užsiėmimų – baltarusių ir lietuvių paribio lauko tyrimai ir lenkų kresų šnektų Lietuvos bei Baltarusijos teritorijoje studijos.

Viename iš paskutinių savo darbų V. Čekmanas prisipažino, kad lenkų kresų kalbos tyrinėjimo jį „ėmėsi“ kolega iš skyriaus V. Verenichas:

Pažodžiui kitą dieną po mano disertacijos gynimo 1968 m. gruodį V. L. (Verenichas – N. M.) priėjo prie manęs ir draugišku tonu, neleidžiančiu prieštarauti – jis mokėjo taip kalbėti, įteigdamas beveik neįveikiamą pasitikėjimo kupino paklusnumo jausmą, – pasakė, kad turiu kuo skubiau leistis į ekspediciją Lietuvoje, ir įvardijo dvi gyvenvietes, kurių lenkų šnektas reikėtų ištirti – Kalesninkai (liet. Kalesninkai) ir Lavoriškės (liet. Lavoriškės). Užduotis buvo labai aiški – parengti straipsnį rinkiniui „Lenkų šnektos SSRS“.

Netrukus po šio pokalbio (1971 m.) buvo paskelbtas pirmasis V. Čekmano darbas (kartu su K. Giumuliancu) apie Vidžių miestelio ir jo apylinkių lenkų šnektą, o 1973 m. minėtame Lenkų šnektos SSRS pasirodė dar du straipsniai.

Tačiau su Lietuva jis susipažino gerokai anksčiau, nei V. Verenichas jį „nukreipė“. Lietuvių kalba jis susidomėjo dar studijų metais, o nuo 1960 m. vasaros (baigęs antrą kursą) trejus metus iš eilės vyko į ekspedicijas Lietuvoje tirti lietuvių kalbos ir lietuvių šnektų. 1963 m., pašalintas iš universiteto, jis turėjo dvi mintis – vykti į Tadžikistaną studijuoti iranėnų kalbų arba keliauti į Lietuvą ir tęsti lietuvių kalbos studijas. Aptaręs susidariusią padėtį su O. Širokovu, jis metė monetą – iškrito antrasis variantas. Po kurio laiko V. Čekmanas atvyko į Lietuvą ir įsidarbino Šiūlėnų aštuonmetėje mokykloje (Ignalinos rajonas) vokiečių ir rusų kalbų mokytoju. Čia jis dirbo apie dvejus metus, aktyviai mokėsi lietuvių, o vėliau ir lenkų kalbų, taip pat pirmą kartą susipažino su vietos rusų sentikiais. 1965 m. jis išvyko į Latviją studijuoti latvių kalbos – kelis mėnesius iki įstodamas į aspirantūrą dirbo mokytoju

IN MEMORIAM

147

Gainių kaime, Preilių rajone, Latvijoje. Tais pačiais metais vienos iš kelionių į Vilnių metu jis susipažino ir su savo būsimąja žmona lietuve.

Grynai lituanistinių darbų V. Čekmano moksliniame palikime nedaug – tai išsamus straipsnis apie lietuviškojo akavimo problemas (1977) ir su juo susiję tezės VII tarptautiniam baltistų kongresui apie baltų *a labializaciją lietuvių tarmėse, parengtos kartu su A. Girdeniu, keli straipsniai lietuvių etimologijos klausimais, iš kurių reikšmingiausias, regis, darbas apie liet. gudas (1999).

Daug dėmesio, laiko ir jėgų jis skyrė baltarusių–lietuvių paribio tyrimams. Jį pirmiausia domino lietuvių tarmės Baltarusijoje (ypač Ramaškano sala) ir baltarusių tarmės Lietuvoje (Pelesa ir kt.) – kalbų funkcionavimo šiose zonose klausimai, tarpkalbė interferencija ir skolinių problemos.

Metodologiniu požiūriu reikėtų paminėti kartu su L. Grumadiene paskelbtą sociolingvistinės situacijos tyrimo ir aprašymo programą (1997), kurioje buvo apibendrinta ilgametė ekspedicijų įvairiuose Lietuvos regionuose patirtis.

Didesnis yra V. Čekmano indėlis į taikomąją lituanistiką. Jis redagavo antrąjį, pataisytą ir papildytą fundamentaliojo A. Lyberio lietuvių–rusų kalbų žodyno leidimą (Lyberis A., Lietuvių–rusų kalbų žodynas, Vilnius, 1988; trečiasis leidimas – 2002), dalyvavo rengiant akademinės Lietuvių kalbos gramatikos leidimą rusų kalba (Vilnius, 1985). Tačiau didžiausias jo nuopelnas – kartu su žmona I. Adamavičiūte-Čekmoniene sukurtas lietuvių kalbos vadovėlis ne lietuviams Lietuvių kalba visiems (Lietuvių kalba visiems: Sekmė 1–5. Vilnius, 1992–1993; antrasis leidimas: Lietuvių kalba visiems – Литовский язык для всех, Vilnius, 1999; pritaikytas variantas lenkams – Język litewski dla każdego, Kaunas, 1993) ir prie jo parengtas mokomasis žodynas (Lietuvių–rusų, rusų–lietuvių kalbų žodynas, Vilnius, 1993; antrasis leidimas – 1997). Šiame vadovėlyje pirmą kartą Lietuvoje buvo įgyvendintas komunikacinis gimtosios kalbos mokymo principas. V. Čekmanas taip pat parengė komunikacinių pratimų rinkinį – buvo numatyta juos išleisti kaip vadovėlio garso priedą. Deja, šis projektas nebuvo užbaigtas, medžiaga liko nepaskelbta.

Apskritai pirmaisiais metais po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jis labai daug nuveikė stiprindamas lietuvių kalbos padėtį šalies visuomeniniame gyvenime. Be to, nuolat sekė naujausią literatūrą lietuvių kalbotyros klausimais ir, kiek galėdamas, gyvai atsiliepdavo į svarbiausius iš jų išsamiais recenziniais straipsniais, taip prisidėdamas prie lituanistinių tyrimų populiarinimo pasaulyje.

Plačiąja prasme lituanistika V. Čekmanas užsiėmė visą gyvenimą. Lietuviškoji medžiaga yra daugumoje jo publikacijų. Tarp „lietuviškų“ projektų reikėtų išskirti lenkų tarmių Lietuvoje tyrimą, praslavų kalbos istoriją ir su ja susijusią baltų–slavų problematiką, Lietuvos rusų sentikių tarmių tyrimą ir tik teziniu pavidalu suformuluotą baltų kalbų sąjungos (vadinamojo Peipus-Bund) egzistavimo idėją.

148 |

IN MEMORIAM

Vienu iš pirmųjų Lenkijos kalbos kresų Lietuvoje tyrimo uždavinių V. Čekmanas laikė lenkų tarmių paplitimo ribų Kauno ir Vilniaus Lietuvoje nustatymą bei atitinkamo sociolingvistinio atlaso sukūrimą. Šio projekto įgyvendinimo pradžią davė bendra Lietuvos ir Lenkijos specialistų ekspedicija į pietryčių Lietuvą, kurią 1989 m. spalį organizavo Lietuvių kalbos ir literatūros institutas (kaip prisiminė profesorius, nuo pirmųjų ekspedicijos dienų jis tapo tikruoju jos ideologu). Šios ekspedicijos medžiaga buvo apibendrinta kolektyvinėje monografijoje Lietuvos rytai (Vilnius, 1993). Jo plunksnai priklauso du straipsniai (vienas iš jų parašytas kartu su L. Grumadiene) ir žemėlapis (kaip vėliau paaiškėjo, preliminarus) „Kalbų paplitimas pietryčių Lietuvoje XX a. pabaigoje“. Šio žemėlapio tikslinimui, taisymui ir detalizavimui buvo skirtas visas tolesnis profesoriaus tiriamasis darbas: daugybės ekspedicijų su studentais ir kolegomis organizavimas bei vykdymas, Baltarusių–lenkų paribio etnolingvistinių tyrimų centro prie VU Slavų filologijos katedros įsteigimas ir kt. Šio darbo rezultatas buvo 1997 m. kartu su Varšuvos universitetu surengta tarptautinė konferencija Socio- i psycholingwistyczne uwarunkowania sytuacji językowej w Wilnie i na Wileńszczyźnie ir apie dešimt išsamių publikacijų įvairiais lenkų tarmių funkcionavimo Lietuvoje klausimais. Tačiau tikrasis pasiekimas ir paminklas Lietuvos lenkų kalbos kresams yra sukurta daug valandų apimanti fonoteka, kurioje įrašyta gyvoji lenkų kalba iš įvairių Lietuvos ir Baltarusijos vietų, taip pat liudijimai apie lenkų kalbos funkcionavimą (dažnai tik tolimoje ar netolimoje praeityje) viename ar kitame regione, užrašyti lietuviškai arba rusiškai.

Labai gaila, kad tyrėjui neužteko laiko ir jėgų pačiam sutvarkyti ir paskelbti surinktą medžiagą. Planuoto atlaso fragmentai išbarstyti atskirose publikacijose, skirtose sociolingvistinės situacijos viename ar kitame kompaktiško lenkiškai kalbančių gyventojų gyvenamo regione analizei.

Lauko tyrimai Lietuvoje parodė, kad G. Turska dar XX a. ketvirtajame dešimtmetyje išskirtų lenkiškai kalbančių arealų kilmė ir likimas yra nevienodi. Jei lenkų salos Vilniaus krašto teritorijoje tebeegzistuoja ir mūsų laikais, tai daugelis Lietuvos lenkų kalbos kresų centrų Kauno Lietuvos ribose iki šiol arba išnyko (kaip Beikų apylinkėse), arba yra ties išnykimo riba. Didžiausią susidomėjimą kelia medžiaga, atspindinti kalbinę padėtį palei 1920 m. demarkacijos liniją. Neabejotinas V. Čekmano nuopelnas – į šiaurę nuo šios linijos esančių nykstančių arba jau išnykusių lenkų tarmių medžiagos fiksavimas ir publikavimas. Svarbu pažymėti, kad jis vienas pirmųjų atkreipė dėmesį į tai, jog lenkų kalbos paplitimui Rytų Lietuvoje reikšmingą (jei ne lemiamą) vaidmenį suvaidino smulkioji bajorija.

V. Čekmanas rašė, kad dėl Lietuvos lenkų kalbos kresų tyrimų iš esmės susiformavo jo bendrosios kalbotyros pažiūros: „Jų pagrindą sudaro suvokimas, kokie svarbūs sociolingvistiniai procesai atsirandant ir

IN MEMORIAM

149

kalbinių pokyčių plitimo, o galiausiai – tarmių ir kalbų formavimosi bei jų arealinių sąsajų. Slavų ir lietuvių paribys man tapo tikra kalbinių kontaktų mechanizmų ir rezultatų tyrimo laboratorija“.

Sukaupta „lenkiškojo kresų“ ekspedicinė ir tiriamoji patirtis vėliau buvo visapusiškai panaudota tiriant Lietuvos rusų sentikių tarmes.

Susidomėjimas vietinėmis rusų tarmėmis V. Čekmanui kilo dar studijų metais, kai per priverstinę mokslų pertrauką būsimasis profesorius dirbo mokytoju Šolenų kaime Ignalinos rajone – vienoje iš kompaktiško sentikių gyvenimo zonų. Aplinkiniuose sentikių kaimuose tuo metu jis rinko medžiagą diplominiam darbui. Deja, šis darbas neišliko.

Rimtas mokslinis susidomėjimas sentikių tarmėmis ir sentikyste kaip sociokultūriniu reiškiniu atsirado 1996 m. Vilniaus universitete įkūrus Tarpdisciplininę Lietuvos sentikystės tyrimo grupę (dabar tai Lietuvos sentikystės tyrėjų asociacija). Iš pradžių jis į Grupę įsitraukė kaip patyręs lauko dialektologas, rusų metropolinių tarmių ir Lietuvos baltarusių bei lenkų tarmių žinovas. Didelės reikšmės šiam projektui (bent jau dialektologijos požiūriu) V. Čekmanas neteikė, nes buvo manoma, kad Baltijos šalių sentikių gyventojų tarmės, pirma, yra gerai dokumentuotos ir ištirtos, antra, pastaruoju metu stipriai sunykusios dėl titulinių tautų kalbų ir pačios rusų bendrinės kalbos poveikio. Tačiau pirmoji bendra Grupės ekspedicija į Šiaurės rytų Lietuvą 1996 m. vasarą pranoko visus lūkesčius. Pirmiausia nustebino rusų tarmės išsilaikymas ir jos archajiškumas rusų metropolinių tarmių atžvilgiu. Paaiškėjo, kad Lietuvos sentikių tarmės daugeliu atžvilgių atspindi prieš 200–300 metų egzistavusią rusų metropolinių tarmių būklę, o gauta medžiaga leidžia ne tik atsekti kalbinių pokyčių mechanizmus, bet ir patikslinti jų absoliučią chronologiją, – tai paskatino tolesnį mokslinį darbą. Profesorius su jam būdingu entuziazmu ir atsidavimu įsitraukė į darbą ir netrukus tapo Grupės moksliniu ideologu bei faktiniu vadovu.

1996–2002 m. jis surengė daugiau kaip 10 ekspedicijų į visas kompaktiško sentikių gyvenimo zonas Lietuvoje, Latvijos ir Baltarusijos pasienio rajonus, taip pat į Pskovo srities Opočkos rajoną. Per tą laiką buvo sukurta Lietuvos rusų sentikių tarmių fonoteka, kurioje saugomi daugiau kaip 400 valandų trukmės tarmiškos kalbos magnetofoniniai įrašai. Profesoriaus pastangomis buvo atkurti negausūs XX a. 7–8 dešimtmečių magnetofoniniai įrašai.

Per šiuos metus jis paskelbė daugiau kaip 20 straipsnių, skirtų Lietuvos sentikių tarmių formavimosi problemoms, jų sąsajoms su rusų metropolinėmis tarmėmis, šių sentikių tarmių duomenų reikšmei rusų kalbos istorijai, sentikių gyventojų kontaktams su inovatoriais įvairiuose Lietuvos regionuose, – faktiškai baigė dvi monografijas: viena skirta

150 |

IN MEMORIAM

sentikių tarmių sociolingvistinės (išorinės) istorijos klausimams, o antrojoje pateikiami šių tarmių sintaksės eskizai.

Neabejotinas V. Čekmano nuopelnas yra: 1) pirminės ir antrinės Lietuvos sentikių gyventojų migracijos bei pirminio ir antrinio apgyvendinimo zonų susiformavimo idėjos pagrindimas; 2) kelių zonų (Zarajų, Rokiškio, Ignalinos–Vydžių, Jonavos, Švenčionių–Lyntupų) ir arealų (Vilniaus, Radviliškio ir Kelmės) – sentikių gyventojų ir atitinkamai sentikių tarmių paplitimo – išskyrimas; kiekvienas iš jų pasižymi savais požymiais ir kontaktavimo su autochtoniniais gyventojais ypatumais; 3) mito apie Lietuvos sentikių tarmių novgorodiškąją ir pskoviškąją kilmę paneigimas – lingvistiniai duomenys leidžia teigti, kad didžioji Lietuvos sentikių dalis yra persikėlėliai iš pietrytinės Pskovo srities dalies ir prie jos esančių Tverės srities teritorijų. Jis taip pat parodė, kad idėja apie seną kaimo sentikių enklavo dvikalbystę neturi faktinio pagrindo. Priešingai, tokį aukštą tradicinės tarmės išsilaikymo laipsnį galima paaiškinti būtent pagrindinės gyventojų dalies monolingvizmu ir aukštu tarmės vartotojų socialiniu statusu aplinkinių akyse.

Pažymėtina, kad V. Čekmanas XX a. 10-ojo dešimtmečio viduryje pirmasis iš rusų dialektologų prabilo apie būtinybę tirti ir kurti rusų sentikių tarmių fonotekas svetimakalbėje (ir kitos konfesijos) aplinkoje. Vėliau šią idėją parėmė Rusų kalbos instituto prie Rusijos mokslų akademijos Dialektologijos skyriaus vedėjas L. L. Kasatkinas – šiuo metu rusų sentikių tarmių tyrimai tapo viena pagrindinių jo sektoriaus temų.

Ypatingą vietą profesoriaus V. Čekmano mokslinėje biografijoje užima praslavų kalbos istorija ir baltų bei slavų kalbų kontaktai. Pagrindiniai darbai šia tematika buvo paskelbti XX a. 8-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje ir 9-ojo dešimtmečio pirmojoje pusėje. Praslavų kalbos istorinei fonetikai skirta atskira monografija (1979); pagrindinės jos nuostatos tapo antrosios disertacijos, apgintos Maskvos universitete 1982 m., pagrindu. Aktyvus lietuvių (baltų) medžiagos naudojimas leido V. Čekmanui naujai pažvelgti į daugelį „amžinųjų“ slavų lyginamosios istorinės kalbotyros temų. Jo darbų naujumas taip pat buvo tas, kad jis pabrėžė būtinybę bet kurią diachroninio tyrimo nuostatą tikrinti tipologiniais duomenimis.

V. Čekmano moksliniam mąstymui visada buvo būdingas nuostabus realybės jausmas: problemas jis įžvelgdavo anksčiau ir aštriau nei kas nors kitas, nubrėždavo tolesnių tyrimų perspektyvas. Pasak paties profesoriaus, būtent „mokslinis savivaliavimas“ dėl vienų ar kitų hipotezių „patikrinamumo“ lyginamojoje istorinėje kalbotyroje lėmė tai, kad jis atsisakė indoeuropeistikos ir baltų bei slavų problematikos tyrimų ir grįžo prie dialektologijos, daugiausia salų dialektologijos, intensyvių kalbinių kontaktų zonoje.

Profesorius V. Čekmanas labai daug nuveikė humanitarinių mokslų plėtrai Lietuvoje. Faktiškai jis sukūrė lietuviškąją (vilnietiškąją) slavistikos mokyklą, po

IN MEMORIAM

151

jam vadovaujant arba jam tiesiogiai dalyvaujant kaip konsultantui buvo apginta apie dešimt daktaro disertacijų įvairiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros paveldo, slavų ir lietuvių etimologijos, slavų ir lietuvių dialektologijos bei kitais klausimais, jo redaguojamas žurnalas Slavistica Vilnensis, užsienio specialistų atsiliepimais, atitinka pačius aukščiausius šiuolaikinio mokslo reikalavimus.

Valerijus Nikolajevičius mylėjo gyvenimą ir savo darbą, šiuo jausmu dosniai dalijosi su aplinkiniais.

Jo metu daugybėje ekspedicijų surinkta ir magnetofono juostose įrašyta medžiaga yra neišsemiama; būsimi tyrėjai ras sau daug įdomaus paprastuose „močiučių ir senelių“ pasakojimuose apie save ir praėjusį gyvenimą. Profesoriaus rankomis sukurta fonoteka daugelį metų išliks paminklu nykstantiems Lietuvos, Rusijos ir Baltarusijos kaimų gyventojams, o iš jos kasečių skambės ne tik gyvi kaimo gyventojų balsai, bet ir gyvas jautraus, susidomėjusio rinkėjo, dialektologo, nuostabaus mokslininko, Meistro – Valerijaus Nikolajevičiaus Čekmano balsas.

Nadežda Morozova

Vilnius