ACTA LINGUISTICA LITHUANICA

LII (2005), 119–156

Mintys apie gramatikalizaciją (laisvai susijusios pastabos)^*

BOHUMIL VYKY̌PEL

Ústav pro jazyk český AV ČR

Šiame straipsnyje nagrinėjama kalbos gramatinių elementų sąvoka (priešingai nei leksinių elementų). Skiriamos dvi gramatiškumo sampratos: viena sutelkta į turinį, kita – ir į turinį, ir į raišką (t. y. į ženklus). Toliau Christian Lehmann suformuluota gramatikalizacijos samprata lyginama su Prahos mokyklos tipologija. Baigiant pateikiama keletas pastabų apie gramatikalizacijos teorijos ir bendrojo kalbotyros metodo santykį.

1. Viena iš temų, kuriomis šiais laikais dažnai domisi bendrosios kalbotyros specialistai, regis, yra vadinamoji gramatikalizacija. Tam tikra prasme atnaujinto susidomėjimo ja pradžia, kaip žinoma, laikomas programinis Christian Lehmann darbas Thoughts on grammaticalization. Prieš kurį laiką jis buvo išleistas iš naujo (Lehmann 2002), tad pasinaudoju proga ir pats pateikiu keletą minčių apie gramatikalizaciją. Deja, Lehmanno knyga yra fragmentas (o paskelbta antroji dalis atrodo – ypač bendrosios kalbotyros požiūriu – dar įdomesnė…), tačiau ji neabejotinai yra teoriškai nuosekliausias indėlis į šią problemą ir apskritai visapusiškai įdomi bei pamokanti knyga. Kalbant apie jos fragmentiškumą, ne kas kitas, o Louis Hjelmslev (1968: 114) yra rašęs, kad mokslininkui nieko nėra gražesnio už regėjimą to, kas dar turi būti sukurta.

Tačiau prieš pradedant patį dėstymą reikėtų pateikti dar dvi pastabas (iš dalies jas iš anksto anonsuojant):

1.1. Aptardamas tipologijos sąvoką, Petr Sgall (1971) tipologija vadinamų kalbotyros disciplinų skirtumus suskirstė į dvi pagrindines grupes: pirma, atvejus, kai tas pats žodis (būtent „tipologija“) vartojamas skirtingoms sąvokoms įvardyti, ir, antra, atvejus, kai tas pats žodis (būtent „tipologija“) vartojamas skirtingoms to paties pamatinio intuityvaus koncepto sampratoms. Kažkas panašaus vyksta ir vartojant terminą „gramatiškumas“: pirmasis Sgallo aptartas atvejis pasitaiko skiriant (taip pat Lehmann 2002: § 2.1 vaizdžiai aprašytą) „amerikietišką“ gramatiškumo kaip „taisyklingumo“ sampratą ir „europietiškąją“, kurioje

^*Dėkoju Markus Giger (Praha) už kalbos taisymą ir turinio įkvėpimą.

120 |

BOHUMIL VYKYPĚL

kai gramatinės esybės nagrinėjamos priešpriešinant jas leksinėms; antruoju atveju susiduriame su skirtumu tarp įvairių europinės gramatikalumo sampratos aiškinimų. Toliau, kaip ir Lehmann, žinoma, nagrinėsiu tik antrąjį atvejį (nors vienoje vietoje netikėtai pereisiu ir prie pirmojo).

1.2. Apskritai kyla klausimas, kodėl apskritai reikėtų nagrinėti gramatikalumą ir gramatikalizaciją. Preliminarus atsakymas galėtų būti toks: todėl, kad tai yra viena iš lingvistinio aprašymo ir aiškinimo priemonių. Prie to dar grįšiu vėliau.

2. Viena iš problemų, kuri Europos kalbotyros tradicijoje nuolat nagrinėjama – kartais daugiau, kartais mažiau – yra keistas skirtumas tarp vadinamųjų leksinių ir vadinamųjų gramatinių kalbos esybių: manoma, kad kai kuriuos kalbos elementus – ar tai būtų (atsižvelgiant į konkrečių tyrėjų bendrą kalbos sampratą) ženklai, ženklų turiniai ar ženklų turinio sudedamosios dalys – galima arba net privalu suskirstyti į šias dvi dideles grupes. Apskritai gramatikalumo arba gramatikalizacijos teorijas galima suskirstyti į dvi dideles grupes. Vieni tyrėjai gramatikalumo (gramatikalizacijos) kriterijų ieško tik turinio plane (kad ir kaip jis būtų suprantamas), kiti atsižvelgia ir į tai, kaip išreiškiami tiriami turinio elementai.

2.1. Kaip paaiškės vėliau, mūsų kontekste svarbu paminėti, kad vienas iš pirmajai grupei priklausančių kalbininkų yra Petr Sgall. Sgallo vadinamųjų tipologinių dominantų formuluotė (plg. naujausią darbą Sgall 2004) teigia, kad tam tikri funkcinės generatyvinės aprašymo teorijos vadinamojo tektogramatinio lygmens elementai – gramatiniai elementai – skirtinguose kalbų tipuose išreiškiami nevienodai, todėl gramatinių elementų raiška neturi reikšmės juos apibrėžiant kaip gramatinius. Tektogramatinio lygmens dalį, kurią sudaro gramatiniai elementai, Sgall palaipsniui išplėtė. Iš pradžių jam priskyrė tik vadinamąsias sintaksines reikšmes arba funkcinius žymenis (Sgall 1979: 8, 10), vėliau įtraukė ir vadinamąsias morfologines reikšmes arba gramatemas (Sgall, Hajičová, Panevová 1986: 271), o galiausiai kalba apie gramatinę tektogramatinio lygmens dalį, kurią sudaro morfologinės reikšmės arba gramatemos, sintaksinės reikšmės arba funkciniai žymenys, valentingumo samprata ir vadinamoji aktualioji skaida (funkcinė sakinio perspektyva) (plg. Sgall 1992a: 204). Ši gramatinė dalis priešpriešinama leksemoms. Taigi gramatiniai elementai gali būti reiškiami penkiais būdais, pagal kuriuos išskiriami penki kalbų tipai kaip teorinės konstrukcijos:

1. Raiška fonemų sekų (morfų), reiškiančių negramatines funkcijas, išdėstymo tvarka = – polisintetinis tipas;

2. kaip ir negramatinės funkcijos, t. y. fonemų sekomis (morfomis), kurios pasireiškia žodžių pavidalu, t. y. nepridedamos prie sekų, reiškiančių negramatines funkcijas – = izoliacinis tipas;

3. kaip ir negramatinės funkcijos, t. y. fonemų sekomis

GEDANKEN ZUR GRAMMATIKALISIERUNG

(morfomis), kurios pasireiškia afiksų pavidalu, t. y. pridedamos prie sekų, reiškiančių negramatines funkcijas – = agliutinacinis tipas;

4. keičiant (modifikuojant) fonemų sekas (morfus), reiškiančias negramatines funkcijas, kai šis pakeitimas vyksta sekų pabaigoje (arba, tiesa, ir pradžioje) – = fleksinis tipas;

5. keičiant (modifikuojant) fonemų sekas (morfus), reiškiančias negramatines funkcijas, kai šis pakeitimas vyksta sekų viduje – = introfleksinis tipas.

Kalbant apie tektogramatinio lygmens gramatinių elementų apibrėžimą, akivaizdu, kad elementai arba funkcijos, čia įvardijami kaip gramatiniai, atitinka vieną iš dviejų pagrindinių Vilémo Mathesiuso kalbinės raiškos atramų – „sujungimo“, susiejimo arba sintaksinį aktą; Mathesius iš tiesų (veikiausiai per Vladimíro Skaličkos kalbos teoriją) buvo svarbus Sgallo įkvėpimo šaltinis. Savo genialiai paprastoje „funkcinės gramatikos“ koncepcijoje Mathesius, kaip žinoma, išskyrė du pagrindinius aktus, du „ramščius“, kuriais kuriamas kiekvienas pasakymas: įvardijimo, arba onomatologinį, aktą ir sujungimo, susiejimo, arba sintaksinį, aktą. Taigi kalbos elementus jų reikšmės (arba turinio) aspektu reikia suskirstyti į dvi grupes: tuos, kurie pirmiausia atlieka onomatologinio akto funkciją, ir tuos, kurie pirmiausia atlieka sintaksinio akto funkciją. Todėl pirmiausia būtina aprašyti, kaip konkreti kalba įvardija ir kaip susieja tai, kas įvardyta. Tik po to galima imtis „morfologijos“, suprantamos kaip kalbinių priemonių grupavimo pagal jų formalią giminystę doktrinos; todėl ji apima abi kalbos aprašymo dalis – kalbinio įvardijimo doktriną (onomatologiją) ir susiejimo doktriną (funkcinę sintaksę). (Plg. Mathesius 1929; 1936; 1975; Daneš 2003.)

Panašią sampratą randame pas Louis Hjelmslevą. Iš pradžių, preglossematiniu laikotarpiu, Hjelmslevas kalba apie skirtumą tarp semantemų ir morfemų. Semantemos yra jungiami elementai, o morfemos – jungiantys (Hjelmslev 1972: 52, 62; 1973: 85): „Det skal forstaas saaledes, at semantemerne er de elementer, der bærer rækkens meningsindhold, og morfemerne de elementer, der former dette meningsindhold paa en bestemt grammatisk maade“ (Hjelmslev 1972: 52f.); „les catégories de sémantèmes expriment sans ambiguïté des catégories de notions (…) les catégories de morphèmes expriment sans ambiguïté des relations entre les notions“ (Hjelmslev 1928: 210); „les morphèmes indiquent les rapports entre les sémantèmes“ (Hjelmslev 1973: 87). Matyti, kad Hjelmslevas priartėja prie Mathesiuso sampratos: semantemos įvardija, o morfemos „jungia“, susieja (pirmiausia arba antriniu būdu).

Vėlesnę Hjelmslevo glossematinę kalbos teoriją šiuo požiūriu galima laikyti tam tikra formalizacija. Glossematinėje Hjelmslevo teorijoje taip pat randame kalbos elementų skirstymą, atitinkantį tradicinį skirstymą į leksinius ir gramatinius elementus. Remdamasis savo kalbos teorija, Hjelmslevas šias dvi pagrindines grupes išskiria tiek turinio plane, tiek

121

122 |

B O H U M I L V Y K Y P Ě L

Išraiškos planą, o šių kategorijų narius pas jį sudaro potencialios ženklų sudedamosios dalys, tiksliau – išraiškos neturintys elementai turinio plane ir turinio neturintys elementai išraiškos plane. Hjelmslevas pakeitė kategorijų pavadinimus. Pasikeitė ir savybė, kuria šios kategorijos apibrėžiamos, tačiau vis iš naujo – iš glossematikos į bendresnę, galbūt suprantamesnę kalbą išvertus – kalbama apie potencialų (pirminį arba antrinį) vienų („gramatinių“) elementų gebėjimą jungti kitus („leksinius“) arba nustatyti tarp jų tarpusavio santykius. (Plg. ypač Hjelmslev 1959: 139–164; 1973: 243–254.)

Mūsų kontekste bet kuriuo atveju svarbu tai, kad Hjelmslevas savo gramatikalumo kriterijų taiko tik kiekvieno plano viduje: gramatinių turinio elementų išraiška jų apibrėžimui nėra reikšminga, nes ji priklauso ne kalbai kaip kalbos sandarai (sudarytai iš dviejų planų), o kalbos vartosenai, būtent jos ženklinei pusei.

2.2. Antrajai iš pirmiau (§ 2) minėtų gramatikalumo teorijų grupei, be kitų, priklauso ir antrasis kalbininkas, kuris kartu su Sgallu plėtojo Prahos tipologinę teoriją – Jaroslavas Popela. Kaip žinoma, Popela tipologines dominantės suformulavo kitaip nei Sgallas. Pirmąją savybę, pagal kurią jos apibrėžiamos, nusako tai, ar kalbos tipas yra palankus gramatiniams ženklams, ar ne. Teigiamas atsakymas būdingas izoliuojamajam, agliutinaciniam, fleksiniam ir introfleksiniam tipui, o neigiamas – polisintetiniam tipui. Taigi „gramatiniai“ tipai toliau skirstomi pagal dar dvi savybes: semų (turinio elementų) kumuliaciją gramatiniuose ženkluose ir leksinio bei gramatinio ženklo susiliejimo laipsnį. Izoliuojamajame ir agliutinaciniame tipuose kumuliacijos nėra, o fleksiniame ir introfleksiniame ji pasitaiko; susiliejimas izoliuojamajame tipe yra minimalus, agliutinaciniame didesnis, fleksiniame dar didesnis, o introfleksiniame – didžiausias. (Plg. Popela 1991, 1998.)

Taigi akivaizdu, kad Popelos gramatikalumo samprata, kuria jis remiasi apibrėždamas pagrindines kalbos tipų savybes, yra ženklų gramatikalumo samprata. Polisintetinis tipas nėra negramatinis todėl, kad jo turinio plane nebūtų tokių pat ar panašių (gramatinių) elementų kaip gramatiniuose tipuose, bet todėl, kad polisintetiniame tipe šie elementai neturi segmentinės ar diskrečios išraiškos: jie išreiškiami arba žodžių tvarka, arba gramatines funkcijas atliekančiais semantemomis. Taigi negramatiškumas siejamas su kalbos vartosenos ženkline puse, su tam tikrų pasirinktų turinio elementų išraiškos būdu.

Antrąją, atsižvelgiančią ir į turinį, ir į išraišką, gramatinių elementų sampratą (implicitine forma) galiausiai aptinkame ir pas pačios Prahos tipologijos pradininką Vladimírą Skaličką. Pavyzdžiui, kritikuodamas senesnes linksnių teorijas, Skalička, be kita ko, priekaištauja joms, kad jos neatsižvelgia į tai, jog „linksniai yra dariniai, nuolat susiję su gretimais dariniais. Tai, ką viena kalba išreiškia linksniu, kita išreiškia prielinksniais, prieveiksmiais, darybiniais priešdėliais, skaičiumi ir kitomis priemonėmis“ (Skalička 1950: 47).

GEDANKEN ZUR GRAMMATIKALISIERUNG | 123

Taigi linksnis laikomas tam tikra išraiškos forma, apimančia tam tikras semas (turinio elementus) ir atitinkančia tam tikrus savo sandaros kriterijus. Tai, kas šių kriterijų neatitinka, nėra linksnis (išraiškos forma išreiškia reikšmės vienetą ir kartu atskiria jį nuo giminingų darinių, kurie nėra linksniai). O pagal pirmąją gramatinių elementų sampratą linksnis yra tam tikras turinio elementas, kuris – žinoma, jei jis egzistuoja atitinkamos kalbos turinio plane – skirtingose kalbose gali būti išreiškiamas skirtingai. Beje, Skalička taip pat priverstas postuluoti linksnio funkcijų sąvoką; šios funkcijos gali būti „perkeltos į prielinksnius ar kitus darinius“ (ten pat, 48). Tokį svyravimą Skaličkos darbuose aptinkame ir kitur. Aprašant polisintetinį tipą, įvedamas bendras kalbos pagrindinių ir pagalbinių elementų skirtumas: pirmieji perteikia reikšmę, o antrieji išreiškia pirmųjų tarpusavio santykius. Tačiau pagalbiniai elementai egzistuoja tik tada, jei jiems priskiriama savarankiška išraiška, todėl polisintetinis tipas pagalbinių elementų neturi (plg. Skalička 1979: 186, 189, 195). Kitoje vietoje, priešingai, teigiama, kad polisintetinis tipas taip pat turi gramatiką (t. y. pagalbinių elementų), tačiau jie išreiškiami leksiniais elementais – jų išdėstymo tvarka ir tuo, kad leksiniai elementai vartojami gramatinėmis funkcijomis (plg. Skalička 1955a: 16f., 18f.).

Taigi Skaličkai, kaip ir Popelai, gramatinis elementas yra tik toks elementas, kuris turi daugiau ar mažiau diskrečią išraišką, t. y. yra ženklas; be to, vertindamas ženklo gramatikalumą, Skalička atsižvelgia ir į kitas išraiškos savybes (plg. Skalička 1960a; 1962a: 125f.; 1979: 83ff.). Tačiau iškyla esminis poreikis apibrėžti gramatinių funkcijų sąvoką: viena vertus, būtų neįmanoma polisintetiniame tipe kalbėti apie gramatines funkcijas atliekančias semantemas, kita vertus, liktų neaišku, kurias funkcijas (reikšmes) reikėtų tirti gramatikalumo požiūriu.

Skalička (1965) bietet auch tatsächlich solche Kriterien zur Identifizierung von grammatischen Funktionen (Bedeutungen). Gemäß ihm haben die grammatischen Elemente (Zeichen) dreierlei Bedeutung: syntaktische, abstrakte und einreihende. Durch ihre einreihende Funktion gliedern die grammatischen Elemente das durch sie bestimmte lexikalische Element in eine Klasse ein. Auf dieser Funktion gründet sich die konstitutive Eigenschaft der grammatischen Kategorien, und zwar die Obligatorität ihrer Glieder: Jedes lexikalische Element, für das die entsprechende grammatische Kategorie relevant ist, muss mit einem Element der betreffenden Kategorie versehen werden. Die syntaktische Bedeutung oder Funktion eines grammatischen Zeichens besteht darin, dass es auf andere Benennungen verweist, dass es bestimmte lexikalische Elemente mit anderen verbindet; zugleich kann es auch den Charakter dieser Beziehung angeben. Schließlich macht die abstrakte Bedeutung ein grammatisches Zeichen zu einem Teil der Benennung: Das grammatische Zeichen modifiziert die Bedeutung des lexikalischen Elements, das es bestimmt. Sekundär kann allerdings das grammatische Element durch seine abstrakte Bedeutung auch die syntaktische Funktion erfüllen, was bei der Erscheinung der sog. Kongruenz der Fall ist. Es ist wichtig zu bemerken, dass der abstrakte Charakter der

124 |

BOHUMIL VYKYPĚL

gramatinių elementų atžvilgiu, t. y. šie elementai yra abstraktesni už semantiškai giminingus leksinius elementus. Abstraktumas čia reiškia gebėjimą aprėpti platesnius semantinius laukus. Taigi abstraktumo skirtumas tarp leksinio ir gramatinio elemento, turinčių tą patį semantinį pagrindą, laikytinas laipsnišku – priešingai nei pirmosios dvi savybės, grindžiamos privatyvine opozicija.

Pamokantį neformalizuotos gramatikalizacijos teorijos, t. y. tokios, kuri buvo sukurta ne kaip imanentinė teorija, o konkrečiam tikslui (būtent indoeuropiečių kalbų fleksijos raidai paaiškinti), pavyzdį randame indoeuropeisto Adolfo Erharto darbuose. Šis pavyzdys pamokantis todėl, kad galima pradėti nuo Skaličkos ir kartu galiausiai vėl prie jo sugrįžti – žvelgiant iš tokios perspektyvos, kuri paaiškinamai nušviečia visą gramatikalizacijos sampratą. (Apie Erharto gramatikalizacijos koncepciją plg. Vykypěl 2004a: 153–156 ir ten pateiktas bibliografines nuorodas.)

Erharto suformuluotos gramatinių elementų savybės panašios į Skaličkos (1965) aprašytas savybes. Gramatemos yra nesavarankiškos ir visada susietos su tam tikrais leksemomis (t. y. potencialiai klasifikuojančios). Gramatemų reikšmė iš esmės paprastesnė nei leksemų (t. y. jos abstraktesnės), be to, jos gali būti visiškai formalios, t. y. žymėti tik sintaksinį santykį (t. y. būti sintaksinės). Su paprastumu susijęs ir tas faktas, kad gramatemų inventoriai dažniausiai yra uždari. Anot Erharto, leksinių elementų virtimas gramatiniais, t. y. gramatikalizacija, vyksta trimis etapais: 1. savarankiškumo praradimas (elementas ima sietis su kitu elementu); tai gali lydėti elemento semantikos supaprastėjimas; 2. generalizacija, t. y. apibendrinimas ir privalomėjimas; 3. visiškas formalizavimasis, t. y. elementas įgyja tik sintaksinę reikšmę.

Su šiomis turinio planą apibūdinančiomis arba bent jau su juo susijusiomis savybėmis galima sieti ir gramatinių elementų (ženklų) išraiškos savybes. Abstraktus gramatinių elementų pobūdis (su juo galima sieti ir sintaksiškumą) yra palankus ribotam jų išraiškos priemonių skaičiui. Ribotas jų skaičius savo ruožtu palankus, viena vertus, gramatemų kumuliacijai viename ženkle, kita vertus – gramatinių ženklų sinonimijai ir homonimijai. Privalomas pobūdis palankus ekvipolentinei išraiškai, t. y. vadinamųjų nulinių formantų nebuvimui, įskaitant ir vadinamąją pastoviąją žodžių tvarką, taip pat gramatinių elementų išraiškos rišlumui, t. y. išraiškai afiksais ar galūnėmis, o ne veikiau žodžiais. Čia priskirtinas ir derinimas: jei kalboje derinimas plačiai paplitęs, tai, be kita ko, reiškia, kad prie kiekvieno žodžio privalomai pridedamos tam tikros išraiškos formos (galūnės), taip pat ir prie tokių žodžių, kuriems jų nebūtinai reikia. Semantiškai abstraktų pobūdį ir ribotą gramatinių elementų išraiškos formų skaičių galima apibendrinti bendrine paprastumo sąvoka; su paprastumu sietina ir dar viena Erharto numatyta gramatinių elementų savybė – „formavimo vienodumas“: išraiškos formos turėtų būti sudaromos tik per

GEDANKEN ZUR GRAMMATIKALISIERUNG | 125

tam tikros rūšies ženklai sudaromi (žodžiais, afiksais, galūnėmis arba vidine fleksija, tačiau šios priemonės nemaišomos).

Remdamasis raiškos formos ypatybėmis, Erhartas nustato net tris etapus iki visiško gramatikalumo; juose stebimos reikšmės, atitinkančios kai kurių leksinių elementų reikšmes, reiškiamos skirtingai: 1. kriptogramatinis (reiškiama žodžių tvarka arba laisvai vartojamais žodžiais); 2. pregramatinis (žodžių tvarka ir afiksai); 3. semigramatinis (afiksai, taip pat nuliniai formantai; nėra kongruencijos ir kumuliacijos). Akivaizdu, kad šiuos etapus galima palyginti su Skaličkos kalbų tipais: kriptogramatinį – su polisintetiniu arba izoliuojamuoju tipu, pregramatinį ir semigramatinį – su agliutinaciniu. Bet kuriuo atveju galima pastebėti, kad Erharto išskirtos gramatinių elementų ypatybės itin panašios į fleksinio tipo ypatybes (Skaličkos tipologijoje). Todėl galima pritarti ir Tomáš Hoskovec (2001: 12):

„Indoeuropeistinių rekonstrukcijų aporijoms Erhartas priešpriešina ypatingą tipologinį aparatą. Savo hierarchine samprata jis provokuoja, nes indoeuropiečių kalbas iškelia į gramatikalizacijos piramidės viršūnę ir kartu – iš esmės – į aukščiausią semantinio santykio kalboje intelektualizavimo pakopą. Galbūt galime išvengti nesusipratimų, jei prisiminsime, kad pasaulio kalbas stebime pro lupą, kuri viską sutelkia į indoeuropiečių kalbų židinį; jos mums artimiausios, jas geriausiai pažįstame. Pasaulį visada stebime iš tam tikros vietos.“

Vis dėlto teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad ir gramatikalumo, arba gramatikalizacijos, sampratoje, kurios kriterijai nustatomi tiek turinio, tiek raiškos plane, t. y. tiriamas ženklų gramatikalumas, galima nustatyti kriterijus, nesusietus su konkrečiu signifiant pobūdžiu, taigi koreliuojamus su Prahos tipologija. Tokių kriterijų yra du, ir jie jau buvo paminėti. Pirmasis – raiškos formų darybos vienodumas: nesvarbu, ar gramatinės funkcijos reiškiamos žodžiais, afiksais, galūnėmis, ar vidine fleksija; svarbu tik tai, kad visi atitinkamos kategorijos nariai būtų reiškiami vienodai. Antrasis kriterijus – nulinių formantų nebuvimas: nė vienas gramatinės kategorijos narys neturėtų būti reiškiamas nuliniu formantu; kitaip tariant, atskiri gramatinės kategorijos narių raiškos būdai turėtų būti ekvipolentiniai, o ne privatyvūs (šiuo klausimu taip pat žr. Skalička 1960a ir Vyky̌pel 2005: 210).

3. Pagaliau grįžtu prie Christiano Lehmanno ir jo minčių apie gramatikalizaciją¹.

¹ Čia iš esmės apsiribosiu šia Lehmanno knyga, nors, žinoma, svarbūs ir kiti jo tekstai apie gramatikalizaciją, o tai, ką iki šiol sakiau ir

126 |

B O H U M I L V Y K Y P Ě L

3.1. Akivaizdu, kad Lehmanno gramatikalizacijos samprata priklauso antrajai iš dviejų pirmiau (§ 2) nurodytų grupių, nes gramatikalizacijos tyrimo objektas yra ženklai (plg. Lehmann 2002: VII, 109f.). Iš to taip pat išplaukia, kad ir šiuo atveju reikia elgtis taip pat kaip su kitomis šios grupės gramatikalizacijos teorijomis: pirmiausia reikia nustatyti reikšmingus turinio elementus ir tik tada tirti ženklų, į kuriuos šie turinio elementai įeina, gramatikalumą². Svarbu tai, kad antrajame žingsnyje atsižvelgiama į abi kalbos ženklo puses, taigi gramatikalizacijos parametrus apima ir atitinkamų turinio elementų reikšmė, ir jų raiška (plg. Lehmann 2002: 4 sk.). Hjelmslevo žodžiais tariant, iš kalbos sandaros išskiriami tam tikri turinio elementai ir stebimas jų likimas vartojant kalbą – tiek substancijos aspektu (turinio elementų reikšmė, sudaranti ženklo signifié), tiek ženklo aspektu (turinio elementų raiška ženklo rėmuose).

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad pirmasis žingsnis – nustatyti tuos turinio elementus, kurie lemia, kokie ženklai bus tiriami gramatikalizacijos požiūriu, o kokie ne, nėra būtinas: juk semantinius ir raiškos kriterijus galima tiesiog taikyti kalbos ženklams ir nustatyti, kurie ženklai juos atitinka, kokiu mastu, o kurie – ne. Tačiau yra keletas priežasčių, bylojančių priešingai.

Pirmiausia reikia paminėti tai, kas jau buvo užsiminta pirmiau (§ 2.2): polisintetiniame tipe arba kalbose, kuriose aiškiai vyrauja polisintetinis tipas, būtų neįmanoma arba sunku atskirti gramatiką nuo leksikono. Pavyzdžiui, nebūtų aišku, kada ženklas funkcionuoja tik kaip veiksmažodis ir todėl nepatenka į gramatikalizacijos kanalą, o kada jis jau funkcionuoja ir kaip prielinksnis, taigi yra gramatikalizacijos pradžioje (Lehmann 2002: 94; plg. taip pat Haspelmath 1998: 328f.). Viskas būtų potencialiai gramatiška arba, Erharto žodžiais, „kriptogramatiška“; tačiau jei kas nors yra kriptiška, to nematome (o jei ko nors nematome, vargu ar galime apie tai kalbėti; o apie tai, apie ką negalima kalbėti, reikia tylėti, kaip sako Wittgensteinas…).

Dar vieną argumentą, kodėl pirmiausia reikia nustatyti, kurios turinio kategorijos yra reikšmingos tiriant ženklų, kuriuos drauge sudaro jų nariai, gramatikalizaciją, pateikia renovacijos ir inovacijos sąvokos (Lehmann 2002: § 2.4). Renovacija suponuoja bendrą turinio kategoriją, kurios nariai įeina į ženklus, užimančius skirtingas vietas gramatikalizacijos skalėje. In-

ketinu dar pasakyti, iliustruoja. Pagrindinei šio straipsnio temai – bandymui preliminariai įtraukti gramatikalizacijos teoriją į platesnį teorinį kontekstą – turėtų pakakti remtis šiuo pagrindiniu veikaly.

² Ženklą suprantu kaip dvišalį, raiškos ir turinio plano elementų neatskiriamą junginį (abiejų kalbos planų elementai kaip dvi kalbos sandaros dalys yra potencialūs kalbos ženklų komponentai, priklausantys kalbos vartojimui). Todėl galima sakyti, kad turinio elementas (arba, žinoma, raiškos elementas) įeina į kalbos ženklą tuo, kad jį (iš dalies) sudaro. (Plg. taip pat žemiau § 4.3, pastaba I.)

Gedanken zur Grammatikalisierung

| 127

Naujovė vėlgi yra gramatinės turinio kategorijos (arba, tiksliau, turinio kategorijos, kurios nariai vėliau tampa gramatikalizacijos požiūriu nagrinėjamų ženklų dalimi) atsiradimas, todėl būtina turėti kriterijų, kuriuo remiantis būtų sprendžiama apie kategorijos atsiradimą ir jos atskyrimą nuo kitų turinio kategorijų: tiesa, kad „Latin had no grammatical category which corresponded to the French articles, so that nothing has been renovated by these“ (Lehmann 2002: 18), nes lotynų kalba turėjo tik atitinkamą leksinę kategoriją; vis dėlto kyla klausimas, kaip atskirti tokią leksinę kategoriją kaip lotynų kalbos parodomieji įvardžiai nuo tokios gramatinės kategorijos kaip prancūzų kalbos artikelis. Jei toks klausimas neatrodytų aktualus ar svarbus, taip pat neaišku, apie ką kalbama ir kodėl, kai kalbama apie leksines ir gramatines kategorijas.

Turinio jungties tarp įvairiai gramatikalizuotų ženklų būtinybę aptaria ir Lehmannas (2002: 111f., 150), kalbėdamas apie reikalavimą, kad lyginami ženklai būtų funkciniu požiūriu panašūs, arba apie jų bendrą funkcinį pagrindą. Reikia pridurti, kad tai galioja ir lyginant vienos kalbos ženklus gramatikalizacijos požiūriu, ir lyginant skirtingas kalbas.

3.2. Taip pat bendrai galioja, kad galima lyginti dvejopai (plg. Vykypěl 2005: 195, 286): arba remiantis nekalbine aksiomatika, Hjelmslevo substancija, arba remiantis kalbine aksiomatika, t. y. bendra, „panchronine“ teorija. Bendroji teorija, kuri gramatikalizacijos atveju yra reikalingas atspirties taškas, yra turinio teorija. Tai galima išreikšti ir taip: gramatikalizacijos teorija, priklausanti antrajai iš pirmiau (§ 2) nurodytų grupių, suponuoja vieną iš gramatikalumo teorijų, priklausančių pirmajai iš tų dviejų grupių. Ši suponuojama teorija gali būti Sgallo funkcinė-generatyvinė aprašomoji teorija su tektogramatiniu lygmeniu, Mathesiuso funkcinė lingvistika su dviem aktais arba Hjelmslevo kalbos teorija su turinio planu.

Bendrosios turinio teorijos poreikį galima parodyti keliais pavyzdžiais.

3.2.1. Pavyzdžiui, galima manyti, kad kategorijos vidinių santykių aiškumas, įtrauktas į gramatikalizacijos paradigmiškumo parametrą (Lehmann 2002: 118), iš esmės priklauso nuo jos aprašymo aiškumo (vėl pacituojant Hjelmslevo pradžiamokslį: „if a thing looks complicated, it is chiefly because it is looked upon in a complicated way“; Hjelmslev 1973: 120). Panašiai yra ir su kategorijos homogeniškumu kaip „a certain amount of similarity among its members and of regularity in their differences“ (Lehmann 2002: 120): pavyzdžiui, remiantis Hjelmslevu (1959: 157), aiškias pagrindines reikšmes galima rasti net ten, kur įprastai jų neįžvelgiama³.

³ Pagrindinės reikšmės sąvoka sykiu paliečia ir kitą problemą. Skirtumą tarp pagrindinės reikšmės ir visuminės reikšmės neabejotinai galima (pasitelkus Lehmanną 2002: 114) aiškinti kaip skirtumą tarp dviejų žymėjimų ir suvokti metaforiškai:

128 |

B O H U M I L V Y K Y P Ě L

3.2.2. Kitas aspektas yra paradigminis kintamumas (Lehmann 2002: § 4.2.3.): kuo labiau elementas gramatikalizuotas, tuo mažiau laisvė pasirinkti vieną iš kategorijos narių priklauso nuo kalbėtojo įvardijimo tikslo. Tačiau tai negali būti savaime suprantama. Pirmiausia būtina skirti dviejų rūšių santykius: santykius tarp kategorijų ir santykius tarp elementų. Kaip jau parodė Hjelmslevas, pavyzdžiui, skaičiaus kategoriją ir linksnio kategoriją gali sieti tarpusavio priklausomybė, tačiau atskiras skaičiaus kategorijos narys ir atskiras linksnio kategorijos narys tarpusavyje gali būti laisvai derinami (plg. Vykypěl 2005: 69f.). Kalbos sandaros (kalbos struktūros) požiūriu galima daryti prielaidą, kad įvairaus laipsnio reglamentuoti (privalomieji) santykiai egzistuoja tik tarp kategorijų, o skirtingoms kategorijoms priklausančių elementų jungimo reglamentavimas priklauso kalbos vartosenai. Kalbos vartosena kai kuriuos tokius elementų derinius gali padaryti daugiau ar mažiau privalomus, o kitus – uždrausti. Tačiau kalbos sandaros požiūriu tai grindžiama elementų savybėmis, kurias lemia atitinkamų kategorijų vidinė struktūra, arba – jei šios savybės pasireiškia – jų semantika (turinio plane). Taigi tokie reiškiniai kaip rekcija ar valentingumas reiškia, kad vieno turinio elemento „reikalauja“ kitas, tačiau šį „reikalavimą“ kaip santykį tarp elementų (o ne tarp kategorijų) galima laikyti nulemtu kalbos vartosenos konvencijos: turinio elementų junginiai, neatitinkantys rekcijos ar valentingumo reikalavimų, laikomi „beprasmiais“, t. y. tokiais, kurie nesukuria ir negali sukurti jokios prasmės, jokios (aktualios) pasaulio dalies (kalbos elementais ir įvairiais jų deriniais pasaulis kaip prasmė formuojamas įvairiais būdais)⁴.

Apie lotynų kalbos prielinksnį ad teigiama: „Ad can only have a complement in the accusative. While this would be expectable on semantic grounds in sentence as E72.a [Caesar legatos ad Hannibalem misit], it would be inappropriate in b [Caesar ad Cannas pugnam commisit] if the case of an NP dependent on a preposition had an independent semantic function“ (Lehmann 2002: 82). Tačiau prielinksnio ad ir galininko derinį antrajame sakinyje galima laikyti „inappropriate“ tik kitos kalbos konvencijų požiūriu: toje kalboje pirmojo sakinio ad atitikmens ir antrojo sakinio galininko atitikmens junginys laikomas „beprasmiu“. (Beje, raiškos plane atitikmenį tam sudaro vadinamieji „neįprasti“ fonemų junginiai: paprastai jie neįprasti kitos fonologinės sistemos požiūriu.)⁵

Pagrindinė reikšmė yra kiek konkretesnė (pagrindinė), visuminė reikšmė – kiek abstraktesnė (visuminė). Vis dėlto galbūt nereikėtų pamiršti ir to, kad šios sąvokos priklauso dviem skirtingoms teorinėms sistemoms – Hjelmslevo ir Jakobsono, todėl iš tikrųjų negali būti tiesiogiai lyginamos (plg. Vykypěl 2005: 223–225).

4 Dėl reksijos reiškinio semantinio apibrėžimo žr. – kitu požiūriu – taip pat Isačenko (1948).

5 Čia galima įžvelgti sąlyčio tašką tarp „amerikietiškojo“ ir „europietiškojo“ gramatikalumo. „Amerikietiškasis“ gramatikalumas maždaug atitinka kalbinių konstrukcijų taisyklingumą. Šį taisyklingumą galima sieti su tam tikros rūšies įprastumu

GEDANKEN ZUR GRAMMATIKALISIERUNG

3.2.3. Atrodo, kad čia susiduriame su Jesperseno squinting grammar aido atgarsiu. Panašus įspūdis kyla ir kitose vietose. Junginys inter ir facere in interficere esą suteikia nereguliarią reikšmę, būtent „nužudyti“ (Lehmann 2002: 88). Tačiau ši reikšmė nereguliari (arba „beprasmė“) veikiau tik žvelgiant iš kitos kalbinės konvencijos, kurioje apytikslių inter ir facere atitikmenų junginys nesudaro prasmingo darinio: pavyzdžiui, nėra vokiško žodžio zwischenmachen. Tačiau interficere galėtų atrodyti mažiau nereguliarus, pavyzdžiui, žvelgiant iš čekų kalbos pozicijų, kurioje yra veiksmažodis oddělat „interficere“, sudarytas iš od „nuo“, t. y. taip pat prielinksnio, ir dělat „facere“. Panašiai neaišku, kodėl, pavyzdžiui, vadinamieji serijiniai veiksmažodžiai sudaro sudėtingus leksinius vienetus, galinčius būti diskontinualūs, kaip antai efikų dá dí sakinyje dá ìkwá dí! „atnešk peilį!“ (Lehmann 2002: 94). Tikėkimės, ne dėl to, kad dá dí galima išversti į anglų kalbą vienu veiksmažodžiu⁶. Pol sintetinėse kalbose, regis, santykinis daiktavardis ir tranzityvinis veiksmažodis neskiriami pagal tai, kad pirmasis į Vakarų Europos kalbą verčiamas daiktavardžiu, o antrasis – veiksmažodžiu (Lehmann 2002: 95).

3.2.4. Teigiama, kad minėtas galimas nereguliarumas yra žodžių darybos, palyginti su gramatika, ypatybė. Dar viena tokia ypatybė esą tai, kad žodžių darybos elementai jungiami ne su visais leksemomis, o jų produktyvumo lygis skiriasi, taip pat kad jie jungiami su skirtingomis leksemomis ir duoda skirtingus rezultatus (Lehmann 2002: 89). Pastarasis dalykas akivaizdžiai yra kitas nereguliarumo aspektas: leksinės reikšmės neįmanoma arba sunku numatyti remiantis žodžių darybos reikšme ar žodžių darybos struktūra – bent jau tam tikru požiūriu. Vis dėlto galima pastebėti, kad tai pasitaiko ir kai kuriuose elementuose, kurie paprastai laikomi gramatiniais (plg., pavyzdžiui, senosios graikų kalbos veiksmažodžio rūšis!).

Pirmasis atvejis (skirtingi produktyvumo lygiai) savo ruožtu yra neutralizacijos atvejis. Apskritai elemento privalomumo klausimą, kuris yra atvirkščiai proporcingas jo paradigminio kintamumo mastui ir tiesiogiai proporcingas jo integracijos į paradigmą mastui, galima sieti su neutralizacijos klausimu. Tai, kad kuo mažesnis elemento vartojimo kontekstinių apribojimų mastas, tuo jis gramatiškesnis (plg. Lehmann 2002: 10f., 125f.), reiškia, jog elementas yra gramatiškas tiek, kiek jis nesudaro sintagminių junginių, lemiančių jo sinkretizmą su kitu jo kategorijos elementu (apie sąvoką

ir būdą, kaip formuojamas pasaulis, ir šis taisyklingumas, regis, geriausiai įžvelgiamas arba ryškiausiai pastebimas būtent elementuose, kurie „europietiškąja“ prasme yra gramatiniai. Galima teigti, kad abu požiūriai nagrinėja apytikriai tą patį, tik iš skirtingų perspektyvų: „amerikietiškasis“ – operaciniu požiūriu (nustatant kalbos sistemos santykius, būtent nustatant galimus elementų junginius), o „europietiškasis“ – formaliuoju požiūriu (apibrėžiant elementus).

⁶ Vgl. auch Haspelmath (1998: 332) zu Lehmann: „The main reason why [japanisch – B.V.] ue-ni […] is taken as one constituent seems to be that semantically it corresponds to the single constituent on in English.“

129

130 |

BOHUMIL VYKPĚL

der Neutralisation im Inhaltsplan vgl. auch Trnka 1982: 149–155, 311–314, 330–332, 336–339, 356–360).

Šiame kontekste galima skirti kelias neutralizacijos rūšis. Įprastinė neutralizacija yra ta, kurią sukelia sintagminis dviejų gramatinių kategorijų jungimasis ir kuri lemia vienos iš kategorijų dviejų ar daugiau narių priešpriešos neutralizaciją (pvz., linksnio neutralizacija daugiskaitoje). Tačiau neutralizacija galima laikyti ir visišką turinio kategorijos narių sinkretizmą, kurį sukelia sintagminis turinio kategorijos jungimasis su leksema arba leksine kategorija ir kuris išreiškiamas nuliu. Tokias neutralizacijos paveiktas kategorijas paprastai vadina žodžių darybos kategorijomis. Vis dėlto būtent dėl nulinės raiškos sunku atskirti neutralizaciją nuo turinio kategorijos nebuvimo (čia galima kalbėti ir distribucionalistiškai – apie defektinę distribuciją). Dar viena neutralizacijos rūšis taip pat grindžiama sintagminiu turinio kategorijos jungimusi su leksema arba leksine kategorija, tačiau sinkretizmas išreiškiamas ne nuliu. Pavyzdžiui, tai pasakytina apie tikrinių asmenvardžių skaičių. Vis dėlto asmenvardžio junginį su daugiskaita taip pat galima laikyti „beprasmiu“ junginiu, o tokį junginį – panašiai kaip „neteisingą“ žodžio klasifikavimą klasifikatoriais, kurį aptaria Lehmann (2002: 54) – galima vartoti „for jocular or derogatory effects“, nes kalbėtojas visuomet gali laisvai rinktis iš privalomos kategorijos narių. Kategorijos privalomumas reiškia pačios kategorijos, o ne jos narių privalomumą.

Kalbant apie žodžių darybos elementų vaidmenį gramatikalizacijoje (atrodo, kad jis kelia abejonių; plg. Lehmann 2002: 89ff.), reikėtų pažymėti, kad visiškai įmanoma, jog žodžių darybos formantai integruojami į vientisą paradigmą ir taip gramatikalizuojami. Graikų ir lotynų kalbų pavyzdžiu tai parodė Helena Kurzová (1993), atskleisdama bendrąsias implikacijas. Ji kalba apie žodžių darybos elementų paradigmatizaciją, t. y. jų integravimą į paradigmą. (Apie žodžių darybos ir gramatikos skirtumą bei galimą vienos virtimą kita apskritai plg. taip pat Dokulil 1968, 1994).

3.2.5. Sprendžiant žodžių darybos ir gramatikos atskyrimo problemą, iš tiesų susiduriama su paradigminio žodžio apibrėžimo problema: kada turime tik vieno žodžio kitą formą, o kada jau naują žodį? Kitaip tariant, kada paradigmiškai susijusių raiškos formų visuma sudaro vieną vientisą darinį – žodį, o kada, priešingai, du ar daugiau tokių darinių? Sprendimas iš tiesų paprastas: čia (numanomai) nustatoma sąlyga, kad nagrinėjamoje visumoje nesikartotų ženklų eilė su tam tikrais – gramatiniais – turinio elementais, kad visuma būtų laikoma vienu žodžiu. Taigi akivaizdu, kad žodžių darybos ir gramatikos atskyrimas suponuoja iš anksto pateiktą gramatinių elementų apibrėžimą turinio plane.

3.2.6. Taigi, remiantis tuo, kas minėta pirmiau (§§ 3.2.2., 3.2.4.), struktūrinis privalomumas reikštų kategorijų tarpusavio priklausomybę. Tikroji problema, kuri

GEDANKEN ZUR GRAMMATIKALISIERUNG | 131

čia kyla (numanomas) operacinis klausimas, kaip nulinio spaudimo atveju atskirti elemento nulinį formantą nuo kategorijos nebuvimo. Čia susiduriame su bendruoju kalbos aprašymo arba turinio aprašymo klausimu, kuris nėra grindžiamas raiška.

Kita bendra, su pastarąja susijusi problema išryškėja nagrinėjant „structural scope“, t. y. sintagminio svorio (Lehmann 2002: § 4.3.1.), sąvoką: kyla klausimas, kuo remiantis reikėtų aprašyti turinio planą. Ar reikėtų pradėti nuo ženklų analizės, ar nuo santykių tarp turinio elementų (reikšmių) analizės? Sintagminio svorio parametras grindžiamas vieneto, kurį gramatinis elementas apibrėžia arba kurio sudaryme dalyvauja, apimtimi. Tačiau ne iš karto aišku, kaip nustatyti, ką apibrėžia konkretus gramatinis elementas. Ar reikėtų pradėti nuo sakinio ženklų sandaros ir stebėti, kur, prie kurio ženklo yra ženklas, kuriuo reiškiamas nagrinėjamas elementas? O gal reikėtų remtis vien turinio planu arba (Sgallo) sakinio reikšmės lygmeniu ir nesuteikti ženklams lemiamo vaidmens? Pavyzdžiui, skaičiaus ženklas dažnai būna prie veiksmažodinės leksemos ženklo, tačiau jis apibrėžia ne veiksmažodinę leksemą, o veiksmažodinį asmenį (jo nuoseklumo požiūriu). Panašiai Hjelmslevas (1959: 156, 165–191) žinomai teigė ir (vadinamojo nominalinio sakinio pavyzdžiu) išsamiai įrodė, kad vadinamieji veiksmažodiniai gramatiniai turinio elementai visuomet apibrėžia visą sakinį, net jei dažniausiai reiškiami ženklais, glaudžiau arba laisviau susijusiais su veiksmažodinių leksemų ženklu.

Atvirkštinis atvejis – tokios konstrukcijos kaip anglų kalbos all good old men’s works. Hjelmslevas (1959: 199–210) čia visus keturis „leksikinius“ turinio elementus, reiškiamus raiškos formomis all, good, old ir men, laiko apibrėžiamais „gramatinės“ turinio kategorijos – linksnio. Skirtumas tik tas, kad prie all, good ir old pasireiškia visų linksnio kategorijos narių sincretizmas, reiškiamas atitinkamų leksinių ženklų pozicija, t. y. „fiksuota žodžių tvarka“ (kitaip tariant, segmentiniu nuliu), o prie men reiškiamas kilmininkas, kurio raiška yra ženklas -s. Taigi turinio plano požiūriu angliškoji konstrukcija interpretuojama taip pat kaip jos lotyniškas atitikmuo opera virorum omnium bonorum veterum, kuriame veikia vadinamasis derinimas (plg. taip pat toliau § 3.3.2.). Tuo pačiu reiškiamas turinio elementų priklausomybės santykis, kurį galima laikyti pačiu turinio elementu: apozicija kaip fiksuota ženklo, turinčio „leksinį“, apibrėžiamą turinio elementą, pozicija ir derinimas kaip ženklo, turinčio „gramatinį“, apibrėžiantį turinio elementą, pakartojimas.

Du ženklų lygmeniu skirtingi reiškiniai – derinimas ir apozicija – turinio plane interpretuojami vienodai, būtent kaip tam tikras priklausomybės santykis. Derinimo ir apozicijos atveju Sgallas ir Hjelmslevas taip pat sutaria (plg. Vykypěl 2005: 236–239): reiškinius, kurie vienu lygmeniu, morfemų lygmeniu arba kalbinės raiškos ženklų plotmėje, yra skirtingi (reiškiami skirtingai), jie tektogramatiniu lygmeniu arba kalbos struktūros turinio plane interpretuoja kaip tapačius (čia Hjelmslevas priklausomais laiko pasikartojančius

132 |

BOHUMIL VYKYPĚL

turinio elementus arba turinio kategorijų narių sincretizmus, o Sgallas juose įžvelgia tektogramatinio lygmens funktorius).

Tačiau Hjelmslevas žengia dar toliau ir teigia, kad minėtoje anglų kalbos konstrukcijoje prie all, good ir old taip pat pasireiškia visų giminės ir skaičiaus turinio kategorijų narių sincretizmai (ir jie taip pat reiškiami „fiksuota žodžių tvarka“). Skaičiaus sincretizmas panaikinamas prie men, o daugiskaita šiuo atveju reiškiama vidine fleksija; tuo tarpu anglų kalboje giminės sincretizmas panaikinamas tik su trečiojo asmens įvardžiais, ir būtent tai sudaro pagrindą anglų kalboje postuluoti giminės turinio kategoriją, nes priešingu atveju visiškas sincretizmas prilygtų kategorijos nebuvimui.

Nenoriu teigti, kad šie konkretūs teiginiai apie anglų kalbą yra savaime priimtini; noriu tik apytikriai parodyti, kad gramatikalizacijos parametrai tam tikru kitu požiūriu gali būti laikomi neinformatyviais kalbos aprašymui.

3.2.7. Beje, giminės sincretizmo panaikinimo trečiojo asmens įvardžiais anglų kalboje pavyzdys moko ir kai ko kito: vienas ir tas pats vienos turinio sistemos turinio elementas skirtingose jungtyse gali būti reiškiamas skirtingai. Taigi anglų kalboje „vardininkas“ (subjektyvas) ir „galininkas“ (objektyvas), junginyje su vadinamaisiais daiktavardžiais, reiškiami „fiksuota žodžių tvarka“, o su asmeniniais įvardžiais – vidine fleksija arba sup­letivizmu. Galima būtų sakyti, kad atitinkamos raiškos formos yra nevienodai gramatikalizuotos. Tačiau ar ženklai, turintys tą patį turinio elementą, gali būti gramatikalizuoti nevienodai? Ir ar čia iš tikrųjų kalbama apie tą patį turinio elementą?

3.2.8. Kitas (anksčiau § 3.2.6. iškelto) klausimo aspektas, kaip turėtų būti atliekama turinio analizė, yra aprašomų turinio elementų formantų (signifiants) reikšmingumo mastas. Pavyzdžiui, kyla klausimas, kodėl lotyniškos prielinksnių formos causā ir gratiā turėtų būti causa ir gratia abliatyvai (Lehmann 2002: 70). Prielinksniuose esančių turinio elementų tapatinimas su abliatyvais implicitiškai grindžiamas jų formantų tapatumu.

Ten pat taip pat pateikiamas daiktavardžio formos ir prielinksnio skyrimo kriterijus: daiktavardžio formai virtus prielinksniu, jos nebegalima išplėsti pažyminiu. Pirmiausia galima pastebėti, kad tai suponuoja atitinkamo turinio elemento padėties turinio plano struktūroje pasikeitimą ir taip pat nelaipsnišką kontrastą tarp leksinių ir gramatinių turinio elementų (plg. aukščiau § 3.1. ir dar žemiau § 3.4.): pasikeitimas reiškia, kad elementas dabar gali apibrėžti, bet pats nebegali būti apibrėžiamas, arba kad jis gali būti priklausomas, bet ne nepriklausomas; t. y. jis tampa Hjelmslevo konvertuotąja morfema (1959: 192–198). Be prielinksnių, Hjelmslevas prie konvertuotųjų morfemų priskiria, pavyzdžiui, ir asmeninius įvardžius, todėl pereinu prie antrojo dalyko, kurį noriu pasakyti. Asmeniniai įvardžiai, kaip ir prielinksniai, yra gramatiniai turinio elementai arba Hjelmslevo morfemos, šiuo atveju – konvertuotosios morfemos, ir jie leidžia

GEDANKEN ZUR GRAMMATIKALISIERUNG

133

todėl paprastai neplečiami atributu. Tačiau neįprastais atvejais juos galima išplėtoti atributu: das ewige Ich arba das ewige Vor (dėl pastarojo semantikos, pavyzdžiui, kai kurie kalbininkai ginčijasi be galo). Ar Ich ir ich bei Vor ir vor yra tas pats, jei jų formantas tas pats, kaip buvo prielinksnių ir abliatyvų causā ir gratiā atveju? (Bendrai apie turinio elementų identifikavimo klausimą žr. Vykypěl 2005: 87–90, 133–135, 344–346, 349–353.)

3.2.9. Galiausiai visą Lehmann (2002) 3 skyrių galima laikyti pavyzdžių rinkiniu, parodančiu, kurias turinio plano dalis reikia stebėti atsižvelgiant į ženklų, į kuriuos jos įeina, sandarą. Čia randama įprastų gramatinių turinio elementų, tokių kaip nuosaka (o.c., § 3.1.3.), laikas ir veikslas (o.c., § 3.1.4.), diatezė (o.c., § 3.1.5.), artikelis ir asmuo (o.c., §§ 3.2.1., 3.2.2.2.), skaičius (o.c., §§ 3.3.1.1.-2.) arba linksnis (o.c., § 3.4.), bet taip pat ir mažiau įprastų, tokių kaip pabrėžimas ir neigimas (o.c., §§ 3.1.5., 3.2.2.3.). Dėl „gramatinių“ turinio elementų apibrėžimo Hjelmslevo koncepcijoje žr. Hjelmslev (1959: 152–164) ir Diderichsen (1966: 148–168); dėl Sgallo funkcinių-generatyvinių aprašų tektogramatinio lygmens funkcijų ir gramatemų sąrašo žr. Sgall, Hajičová, Panevová (1986: 154–174) ir Panevová (1994)⁷.

Vis dėlto apskritai nepateikiama pernelyg griežtų ar aiškių kriterijų, kaip atriboti konkrečias sritis, kuriose vyksta gramatikalizacija. Tačiau reikia pripažinti, kad tas pats pasakytina ir apie tektogramatinio lygmens komponentų apibrėžimus, kur dažniau randami paprasti elementų sąrašai. Taip, beje, vėl grįžtama prie gramatinių elementų apibrėžimo, priešpriešinant juos leksiniams, arba prie gramatinių elementų srities apibrėžimo, priešpriešinant ją leksinių elementų sričiai (§§ 2.2., 3.1.). Taip pat galima klausti, ar kiekvienas leksinis elementas gali tapti gramatiniu arba būti paveiktas gramatikalizacijos. Viena vertus, atrodo, kad taip nėra, nes kategorijos likimas „largely predetermined“, jei žinoma jos reikšmė ir sintaksinė funkcija (Lehmann 2002: 22). Tai reikštų, kad kai kurios kategorijos labiau linkusios į gramatikalizaciją nei kitos. Kita vertus, teigiama (ten pat), kad gramatikalizacija yra visur esanti ir nespecifinė jokiai kalbos sričiai.

3.2.10. Nepaisydamas šių problemų, leiskite dar pateikti keletą pastabų apie gramatikalizacijos sritis.

Interessant ist der Fall der Kopula (Lehmann 2002: § 3.1.2.). Die Kopula sei „a word which turns a nominal into a predicate“ (Lehmann 2002: 23). Diese Funktion muss indessen nicht unbedingt ein Wort erfüllen, wie die türkischen prädikativen Suffixe zeigen, und sie kann sogar durch die feste Wortfolge ausgedrückt werden, wie wiederum die rei-

⁷ Šiame kontekste dar galima laisvai pastebėti, kad Lehmann (2002: 115) skiriami santykiniai ir absoliutieji gramatiniai elementai gali būti palyginti su Mathesiuso teorijoje daromu elementų, kurie pirmiausia tarnauja sintaksiniam aktui (linksnis, asmuo), ir tų, kurie pirmiausia tarnauja onomatologiniam aktui (skaičius, laikas), skirtumu. Tokie elementai kaip artikelis pirmiausia gali tarnauti abiem aktams (plg. bendrinę artikelio reikšmę ir jo vaidmenį vadinamojoje funkcinėje sakinio perspektyvoje).

134 |

B O H U M I L V Y K Y P Ě L

... tokio tipo bevardžiuose sakiniuose, kokių, pavyzdžiui, randama vengrų kalboje (plg. taip pat Giger, Vykypěl 2001: 72f.). Taigi, viena vertus, kopulą galima laikyti turinio elementu, būtent vienu iš Hjelmslevo ekstensinių, t. y. apytikriai verbalinių, „gramatinių“ turinio elementų kategorijos elementų; kita vertus, šios funkcijos raiška gali būti įvairi, pavyzdžiui, priklausomai nuo to, kuris kalbos tipas vyrauja konkrečioje kalboje. Svarbu tai, kad atspirties tašku turi būti šios kopulos funkcijos arba šio kopulos turinio elemento apibrėžtis; tik tada galima stebėti ženklus, į kuriuos jis įeina, gramatikalizacijos ar tipologinės įvairovės požiūriu.

Noch interessanter scheint die Nominalisierung und Attribution (Lehmann 2002: §§ 3.3.2.–3.; vgl. auch Lehmann Ms.a: §§ 5.–6.). Über die mögliche Interpretation der Attribution und der damit eventuell verbundenen Kongruenz war schon oben (§ 3.2.6.) die Rede und vgl. noch unten (§ 3.3.2.). Was die sog. Nominalisierung angeht, so lässt sich aus der Hjelmslevschen Perspektive behaupten, dass in der Erscheinung dieser Dependenz zwischen zwei oder mehreren „verbalen Konzepten“ ein Inhaltselement namens Konnektiv auftritt, welches eben diese zwei Konzepte als komplexe Inhaltselemente oder Komplexe von Inhaltselementen verbindet (vgl. Hjelmslev 1959: 165–191, Vykypěl 2005: 76f., 232f.). Der Ausdruck dieses Inhaltselementes kann verschieden sein. 1° Es kann sich nur um die „feste Wortfolge“ handeln, d.h. eine bestimmte Aneinanderreihung von „Haupt-“ und „Nebensätzen“, aus der dann die gegenseitige Beziehung der Sätze (d.h. die Tatsache, welcher von welchem dependent ist) hervorgeht. 2° Es kann ein für diese Funktion nichtspezialisiertes Wort auftreten, welches in anderen Kontexten eine lexikalische Funktion erfüllt. 3° Es kann ein für diese Funktion spezialisiertes Wort auftreten. 4° Schließlich kann auch ein Affix auftreten. 1° kommt beispielsweise im Chinesischen vor, in dem die Temporal- und Konditionalnebensätze vor dem Hauptsatz stehen wie allgemein das Determinans vor dem Determinatum, die Objektnebensätze dagegen nach dem Hauptsatz wie allgemein das Objekt nach dem Subjekt und Prädikat, ohne dass in beiden Fällen der Nebensatz durch ein Zeichen bestimmt zu werden braucht. 2° kommt beispielsweise im Vietnamesischen vor, in dem Finalnebensätze durch die Wörter để oder cho determiniert werden, welche auch ‘lassen, stellen’ resp. ‘geben’ bedeuten können. 3° ist der Fall der anständigen Konjunktionen und 4° begegnet man etwa bei allen sog. Partizipien, Infinitiven, Gerundien etc. 1° und 2° lässt sich im Rahmen der Prager Typologie als polysynthetisch, 3° als isolativ und 4° als agglutinativ bewerten. Für den flektierenden Sprachtyp würde man mit dem Ausdruck durch eine Endung rechnen, Skalička (1979: 173–179) behauptet jedoch, der flektierende Typ löse das Problem des zweiten Verbs (welches dem Problem der Nominalisierung entspricht) durch reich entwickelte Nebensätze. An einer anderen Stelle haben wir, Markus Giger und ich, nichtsdestotrotz zu zeigen versucht, dass diese Behauptung – wie andere sog. syntaktische Eigenschaften im Rahmen von Skaličkas Typologie – nicht problemlos ist (vgl. Giger, Vykypěl 2001: 72–79).

Bet kuriuo atveju čia vėl matyti (kaip ir kopulos atveju), kad gramatikalizacijos pakopos apytikriai koreliuoja su Prahos tipologijos tipais. Tačiau taip jau priartėjau prie kito skyriaus temos.

GEDANKEN ZUR GRAMMATIKALISIERUNG

135

PASTABA: Vis dėlto prieš tai šia proga leisiu sau pridurti trumpą tipologinę ekskursiją.

Kai „sakinių“ priklausomybė įgyja daugiau ar mažiau diskretų raiškos pavidalą, „pastovi žodžių tvarka“ (morfų eilės tvarka) gali būti laisvai naudojama aktualiajam skaidymui (funkcinei sakinio perspektyvai) reikšti. Tas pats pasakytina ir apie pačius sakinio narius. Galima pateikti daug pavyzdžių. Jei kinų kalbos priežasties šalutinis sakinys žymimas yīnwèi „nes“, jis taip pat gali eiti po pagrindinio sakinio, ypač jei neteikia temos. Indoneziečių kalboje žodis, atliekantis netiesioginio objekto funkciją, turi eiti po veiksmažodžio ir prieš tiesioginį objektą; tačiau jei jį valdo prielinksnis, jis gali eiti ir po tiesioginio objekto. Panaši padėtis, kaip žinoma, ir su netiesioginiu objektu anglų kalboje. Sgall (1988: 465) pateikia tokį anglų kalbos pavyzdį: Mary moved from Chicago to Philadelphia vs. Mary moved to Philadelphia from Chicago. Šiuos reiškinius galima laikyti proga apmąstyti aktualiojo skaidymo (funkcinės sakinio perspektyvos) raiškos tipologinį vertinimą.

Kaip minėta aukščiau (§ 2.1.), Sgall priskiria aktualią sakinio dalių struktūrą kartu su funktoriais ir gramatemomis tektogramatinio lygmens gramatinei daliai, kurios raiška atitinkamai postuluojama kaip penkių kalbų tipų dominantė arba pagrindinė ypatybė. Tačiau čia susiduriama su tam tikrais neaiškumais⁸. Pavyzdžiui, fleksinio tipo dominantę sudaro raiška, išreiškiama keičiant leksines morfemas, t. y. galūnėmis, o aktualioji struktūra išreiškiama leksinių morfemų tvarka, kuri vis dėlto laikoma polisintetinio tipo dominante. Pirmiau pateikti kinų, indoneziečių ir anglų kalbų pavyzdžiai reikštų, kad kai funktoriai arba gramatemos (čia – linksnio ir jungiamųjų elementų funkcijos) išreiškiami morfemų tvarka, aktualioji struktūra turi būti reiškiama kitaip, pavyzdžiui, intonacija ar tam tikromis konstrukcijomis; tačiau kai funktoriai arba gramatemos išreiškiami savomis morfemomis, aktualioji struktūra reiškiama morfemų tvarka. Galima daryti prielaidą, kad tarp funktorių ir gramatemų raiškos („tikrosios gramatikos“) vienoje pusėje ir aktualiosios struktūros raiškos kitoje pusėje esama tam tikro kompensacinio santykio⁹. Vis dėlto kyla klausimas, ar ši kompensacija priklauso tipų konstrukcijoms, ar yra atskirų kalbų ypatybė; Pragos tipologijoje, kaip žinoma, į kalbas žiūrima kaip į hierarchizuotus įvairių tipų ypatybių derinius. Čia galima nurodyti, pavyzdžiui, garsųjį japonų temos žymėjimo priesagą -wa, aptinkamą (neva) vyraujančioje agliutinacinėje japonų kalboje: taigi čia turime tą patį (šiuo atveju agliutinacinį) sprendimą gramatemų ir funktorių srityje ir…

⁸ Zur aktuellen Gliederung vom typologischen Gesichtspunkt aus vgl. auch Sgall (1982) und Sgall, Hajčová, Panevová (1986: 241–244).

⁹ Apie kompensacijos sąvoką, kai išvedamos kalbos tipų savybės, žr. Skalička (1966: 27).

136 |

BOHUMIL VYKYPĚL

... su dabartiniu skaidymu. Ir atvirkščiai, galima manyti, kad dabartinio skaidymo raiška morfų tvarka ryškiai fleksinėse kalbose yra polisintetinio tipo požymis. Vėl susiduriame su dvejopu teoriniu Prahos tipologijos neapibrėžtumu: kaip iš tikrųjų konstruoti tipus ir kaip nustatyti tipologinę kalbos dominantę? (Taip pat žr. Vykypěl 2005: 197–203.) Galimą atsakymą į antrąjį klausimą siūlo kalbos sistemos hierarchizavimas pagal jos svarbą nustatant atskiros kalbos tipologinę dominantę: svarbiausia būtų, pavyzdžiui, funkcinių žodžių ir gramatemų raiška, arba funkcinių žodžių, o paskui gramatemų raiška; po to eitų dabartinio skaidymo raiška; toliau – įvardijimo (žodžių darybos), semantikos, sintaksės ir fonologijos sritys.

3.3. Taigi gramatikalizacijos teorija, t. y. tam tikras kai kurių ženklų vertinimas, skyla į dvi dalis. Savo „turinio aspektu“ ji atitinka turinio teoriją (plg. aukščiau § 3.2.). Savo „ženklo aspektu“ ją savo ruožtu galima palyginti su Hjelmslevo kalbos vartosenos aprašu (ir substancijos, ir ženklo aspektu; plg. aukščiau § 3.1.), Mathesius’o morfologija arba Sgall’o morfeminio lygmens aprašu. Tačiau tiesiogiai ją galima palyginti su Prahos tipologija, kurią, beje, taip pat galima laikyti Hjelmslevo kalbos vartosenos, Mathesius’o morfologijos arba Sgall’o tektogramatinio ir morfeminio lygmenų sąsajos tipų aprašu.

Pirmiausia galima nurodyti dvi bendrąsias gramatikalizacijos ir Prahos tipologijos savybes (į jas atkreipė dėmesį Markus Giger). Jei kol kas apytikriai sutapatintume atskiras gramatikalizacijos fazes su Prahos tipais, išryškėtų du dalykai: tai, kad toje pačioje kalboje pasitaiko nevienodai stipriai gramatikalizuotų ženklų, atitinka Prahos tezę, jog atskira kalba yra kelių kalbų tipų savybių derinys; o tai, kad atskirų ženklų gramatikalizacijos parametrai yra nevienodai ryškūs, atitinka teiginį, jog kelių kalbų tipų savybės gali būti derinamos ir vieno ženklo viduje.

Be to, galima pateikti konkrečių gramatikalizacijos fazių ir Prahos kalbų tipų koreliacijos pavyzdžių. Atitikmenų yra daug (taip pat žr. Sgall 1992a: 205f., 1993a: 323, 1999: 31; Giger 2002: 46), tačiau apsiribosiu tik keliais iš jų¹⁰.

3.3.1. Pavyzdžiui, labai gramatikalizuoti linksniai (Lehmann 2002: 76f.) pasižymi fleksinio tipo ypatybėmis: formantai kumuliuoja kelias funkcijas, yra trumpesni, dalyvauja derinime, susilieja ir juos lydi kamieno kaita.

¹⁰Apie tipologiją (tačiau daugiausia apie iki struktūralizmo buvusią Prahos tipologijos pirmtakę) gramatikalizacijos teorijos požiūriu žr. Lehmann (1985; 1986; 1987).

GEDANKEN ZUR GRAMMATIKALISIERUNG | 137

Bene ryškiausia koreliacija pastebima sintagminės sanglaudos, arba priklausomumo, srityje (Lehmann 2002: § 4.3.2.). Leksinio kamieno ir gramatinio elemento susiliejimo pakopos (p. 132) tiksliai atitinka Prahos tipologijos pakopas; neaiški riba tarp morfemų ir funkcijų kumuliacija morfemose kaip didelio gramatikalizacijos laipsnio požymiai (p. 137) atitinka fleksinio tipo savybes. 3.3.2. Priklausomumui skirtame poskyryje aptariamos ir koordinacinės sintagmos (Lehmann 2002: 133f., 135f.). Koordinacinėse sintagmose pasitaiko turinio elementų, kurie vienas kito atžvilgiu yra lygiaverčiai. Jei juos apibrėžia kitas turinio elementas, jis gali būti išreikštas pakartotinai prie kiekvieno jo apibrėžiamo turinio elemento arba išreikštas tik vieną kartą. Pirmasis raiškos būdas laikomas didesnio apibrėžiančiojo ženklo gramatikalizacijos laipsnio požymiu. Ženklo kartojimas taip pat sudaro vadinamojo derinimo esmę (plg. Skalička 1937): kartojant ženklą, kuriame glūdi tam tikras turinio elementas, išreiškiama vieno leksinio turinio elemento priklausomybė nuo kito. Derinimas kaip tokio priklausomybės santykio raiška būdingas fleksiniam (arba introfleksiniam) tipui, o kituose tipuose santykis išreiškiamas apozicija, t. y. pastovia žodžių tvarka. Be to, kas jau minėta aukščiau (§ 3.2.6.), būtent kad du ženklų lygmeniu skirtingi reiškiniai – derinimas ir apozicija – turinio plane gali būti interpretuojami vienodai, čia paaiškėja, kad atitinkamo turinio santykio raiška svarbi ir tipologijai, ir gramatikalizacijai: derinimas ir ženklo kartojimas yra fleksiniai ir labiau gramatikalizuoti, o apozicija ir ženklo nekartojimas – nefleksiniai ir mažiau gramatikalizuoti. Vėl matyti, kad raida fleksinio tipo link yra gramatikalizacijos stiprėjimas.

3.3.3. Aptartus (§§ 3.2.6., 3.2.10., 3.3.2.) atributavimo, predikavimo, nominalizacijos ar derinimo reiškinius galima aprašyti kaip tam tikrus sintagminius turinio plano santykius arba šių santykių atspindžius, arba kaip turinio elementus, iš kurių šie santykiai sudaromi. Taip tarpusavyje susiejami „leksiniai“ turinio elementai sudaro skirtingas grupes, priklausomai nuo to, į kokius sintagminius santykius jie įsitraukia (arba kokiais „gramatiniais“ turinio elementais yra apibrėžiami). Šios grupės tradiciškai vadinamos kalbos dalimis¹¹; jų raiška gali būti įvairaus ryškumo ir jos gali būti viena nuo kitos skiriamos nevienodai¹². Ryškus diferencijavimas

¹¹ Zum Begriff der Wortarten vgl. Trnka (1982: 315, 327f.) (vgl. auch die inspirierenden Bemerkungen beim frühen Hjelmslev 1928: Kap. V).

¹²Šis skyrimas susijęs su atitinkamų gramatinių ir leksinių turinio elementų raiškos skirtumu arba tapatumu. Pavyzdžiui, kinų ir vietnamiečių kalbose „daiktavardžiai“ viena vertus, o „veiksmažodžiai“ ir „būdvardžiai“ kita vertus skiriami taip: pirmieji, priešingai nei antrieji, predikate vartojami su jungtimi, t. y. pirmajai grupei, priešingai nei antrajai, reikia aiškiai išreikšti jungties funkciją, taigi skiriasi gramatinio turinio elemento „jungtis“ raiška; tačiau kitų skirtumų beveik nėra, o „veiksmažodžiai“ ir

138 |

BOHUMIL VYKYPĚL

Žodžių klasių skyrimas Prahos tipologijoje laikomas fleksinio tipo ypatybe, o kituose kalbų tipuose žodžių klasės skiriamos silpniau (plg., pvz., Skalička 1979: 87, 117, 190, 201, 336, 338–341). Gramatikalizacijos teorijoje fleksiniam tipui priskiriamą didelį žodžių klasių diferenciacijos laipsnį galima laikyti didelės gramatikalizacijos atspindžiu: kuo aiškiau skiriamos žodžių klasės, tuo labiau jos gramatikalizuotos (plg. Lehmann Ms.a).

3.3.4. Greta paradigmos homogeniškumo (plg. § 3.2.1.) kaip kitas aukšto gramatikalizacijos laipsnio požymis postuluojama ir priešinga savybė, būtent alomorfija (ir suplėtivizmas) (Lehmann 2002: 122). Tai atrodo kiek netikėta, nes homogeniškumas reiškia reguliarumą, o alomorfija – nereguliarumą, tačiau šį faktą paaiškina koreliacija tarp aukšto gramatikalizacijos laipsnio ir fleksinio tipo, taip pat padėtis senosiose indoeuropiečių kalbose.

3.3.5. Kitas pavyzdys, rodantis didžiausių gramatikalizacijos laipsnių panašumą į senųjų indoeuropiečių kalbų padėtį, galėtų būti skaičiaus gramatikalizacijos viršūnė (Lehmann 2002: 52): kategorijos narių skaičius sumažėja, skaičiaus formantai tampa privalomi ir susilieja, atsiranda skaičiaus derinimas, iš pradžių semantiškai skirtingi formantai tampa alomorfais, taip pat pasitaiko kamieno suplėtivizmo atvejų. Visa tai yra ir fleksinio tipo savybės. Panašų visiškai gramatikalizuotos skaičiaus kategorijos aprašą, kuris „atsitiktinai“ sutampa su padėtimi senosiose indoeuropiečių kalbose, pateikia Erhart (1970: 69f.).

3.3.6. Subtilesnis ir įdomus pavyzdys yra vadinamosios pastovios žodžių tvarkos atvejis. Paskutiniame savo įtraukiančios knygos skyriuje Lehmannas (2002: § 4.4.4.) iškelia paskutinį įdomų klausimą: vadinamoji pastovi žodžių tvarka gali pasitaikyti tiek gramatikalizacijos pradžioje, tiek pabaigoje. Šiuo klausimu, remdamasis Prahos tipologijos požiūriu, norėčiau pateikti keletą pastabų:

Kaip ir gramatikalizacijos sistemoje, Prahos tipologijoje vadinamoji pastovi žodžių tvarka pasitaiko dviejose vietose: polisintetiniame ir izoliuojančiame tipe. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad šios dvi pastovios žodžių tvarkos iš esmės skiriasi. Pirmąją, polisintetinę pastovią žodžių tvarką, esančią gramatikalizacijos skalės pradžioje, galima apibūdinti kaip semantinę ir palyginti su Skaličkos implicitine arba leksine sintakse: Skalička (1960b) skiria kelias „ypatingas sintaksės formas“, o viena iš jų yra implicitinė arba leksinė sintaksė, kurioje ryšiai tarp

„Būdvardžiai“ neskiriami. Vengrų kalboje daiktavardžių posesyvinės priesagos ir veiksmažodžių asmens priesagos iš dalies sutampa, o turkų kalboje daiktavardžių daugiskaitos priesaga sutampa su veiksmažodžių trečiojo asmens forma; atvirkščiai, šiose kalbose ta pati leksinė daiktavardinė raiškos forma gali būti vartojama ir priklausomai (t. y. būdvardžio funkcija), ir nepriklausomai (t. y. daiktavardžio funkcija). Tačiau dažnai skiriasi ir atitinkamos raiškos formos. Priešingai, tokiose kalbose kaip čekų ar lietuvių, pavyzdžiui, paprastai skiriasi ir priklausomų daiktavardžių bei juos apibrėžiančių gramatemų raiškos formos, ir nepriklausomų daiktavardžių bei jų gramatemų formos; todėl vadinamieji būdvardžiai ir vadinamieji daiktavardžiai raiškos lygmeniu aiškiai skiriami.

GEDANKEN ZUR GRAMMATIKALISIERUNG

139

žodžių (leksemų arba ženklų) nulemiami pačių žodžių reikšmės¹³. Tiesa, žodžių ryšiai išreiškiami jų tvarka, žodžių pozicija sakinyje, tačiau ši tvarka jų nenulemia – juos nulemia būtent žodžių semantika. Priešingai, kitą, izoliuojančią pastovią žodžių tvarką, esančią gramatikalizacijos skalės pabaigoje, galima apibūdinti kaip „formalią“: žodžių ryšiai išreiškiami ir nulemiami jų tvarkos.

Skirtumą tarp šių dviejų pastovios žodžių tvarkos rūšių galima nusakyti ir taip: antruoju (izoliuojančiuoju) atveju kiekvienas žodžių tvarkos pakeitimas keičia ir sakinio reikšmę, t. y. ryšį tarp žodžių. Priešingai, pirmuoju (polisintetiniu) atveju žodžių tvarkos pakeitimas nebūtinai keičia sakinio reikšmę, t. y. ryšį tarp žodžių: jei ryšys tarp žodžių sakinyje, taigi ir sakinio reikšmė, aiškiai išplaukia iš pačių žodžių semantikos (reikšmės), jų tvarkos nebūtinai reikia išlaikyti nepakitusios. Tai atitinka bendrą Skaličkos tezę, kad polisintetinis tipas siekia gramatiką kurti semantikos pagrindu.

Laisvos žodžių tvarkos pavyzdžių iš dominuojančiai polisintetinės kinų kalbos, kai ryšiai tarp žodžių aiškūs pagal jų reikšmę, pateikia pats Skalička (1946: 400f., 409; sutrumpinta versija – Skalička 1979: 192). Prie jų galima pridėti pavyzdį iš taip pat labai polisintetinės vietnamiečių kalbos. Vietnamiečių kalboje veiksmo ateitį galima išreikšti taip: atitinkamas laiko nuorodos ženklas eina prieš subjektą arba po jo, bet dar prieš tarinį: Chiều hôm nay tôi mua từ điển „Šiandien po pietų nusipirksiu žodyną“. Veiksmo praeitis, priešingai, išreiškiama ženklą perkeliant į sakinio pabaigą: Tôi mua quyển sách trưa hôm nay „Šiandien vidurdienį nusipirkau knygą“. Tačiau jei laiko nuoroda aiški iš žodžio reikšmės, ženklams šios taisyklės negalioja: Chiều hôm qua tôi đi xem chiếu bóng „Vakar po pietų nuėjau į kiną“ ir Tôi đi xem chiếu bóng chiều hôm qua „Vakar po pietų nuėjau į kiną“ (plg. Vũ 1998: 64).

3.3.7. Kalbant apie dvejopos pastovios žodžių tvarkos atvejį, leiskite man pateikti dar keletą pastabų.

Akivaizdžiausia, o gal ir banaliausia pastaba yra ta, kad čia matome pamokantį Gabelentzo tipologinės spiralės pavyzdį: pradžia ir pabaiga – šiuo atveju vadinamoji pastovi žodžių tvarka – yra panašios, bet ne tapačios.

Taip pat galima konstatuoti, kad teiginys, jog izoliuojanti pastovi žodžių tvarka žymi gramatikalizacijos pabaigą, vargu ar turi teorinį pagrindą; jis veikiau grindžiamas empiriniais duomenimis – Vakarų Europos kalbų raida po fleksijos praradimo (taigi empirinis požiūris čia sutampa su istoriniu, t. y. potencialiai atsitiktiniu). Panašiai yra ir su praradimu arba ma-

¹³ Čia, beje, verta paminėti ir kitą Skaličkos (1962a) tezę: sintaksė yra antropocentriška (o morfologija nereikalinga). Tai ypač tinka implicitinei arba leksinei sintaksei.

140 |

BOHUMIL VYKYPĚL

...imalus gramatinių ženklų redukavimas, t. y. jų redukavimas iki nulio, kuris laikomas aukščiausiu gramatikalizacijos laipsniu (pvz., Lehmann 2002: 12, 57 ir toliau, 64, 121, 137): ši (prieš pat izoliuotos pastovios žodžių tvarkos susidarymą vykusi) redukcija Vakarų Europos kalbose sekė po fazės, įvardytos kaip priešpaskutinė gramatikalizacijos fazė, atitinkančios fleksinio tipo maksimalizaciją.

Tačiau apskritai teiginį, kad redukcija iki nulio yra gramatikalizacijos pabaiga arba maksimumas, ne taip jau paprasta priimti, nes niekas yra niekas, o ne kažkas, vadinasi, ir ne pabaiga. Gramatikalizacijos pabaigą veikiau sudaro ta „priešpaskutinė stadija“ (pvz., Lehmann 2002: 77), kuri atitinka fleksinį arba, tiksliau, introfleksinį tipą (plg. Giger, Vykypěl 2001: 79 ir toliau).

3.3.8. Galima kelti klausimą, ką reiškia tai, kas aprašyta §§ 3.3.1–7. Tai taip pat gali reikšti, kad gramatikalizacijos teorijoje vartojami raiškos kriterijai remiasi squinting grammar, kuri žvilgčioja į fleksinę lotynų kalbą ir jos izoliuojančias Vakarų Europos dukterines kalbas. Griežčiau tariant, stipriai gramatikalizuota yra tai, kas atrodo panašu į tai, ką lotynų kalbos gramatika vadina gramatiniu, o dar stipriau gramatikalizuota yra tai, kuo tai tapo Vakarų Europos kalbose. Čia vėl prieinama prie pirmiau (§ 2.2.) cituotų Hoskoveco žodžių apie Erhartą. Prisimenant tai, kas pasakyta pirmiau (§ 3.2.), galima dvi ten minėtas lyginimo aksiomatikas vadinti aiškiu lyginimo pagrindu: ekstralingvistinę (t. y. praktiškai bendrąją fonetiką raiškos planui, o turinio planui – tradicinės kalbotyros metafiziką, tam tikrą logiką pas Chomsky pasekėjus arba vadinamąją kognityvinę lingvistiką, dabartinės naujausios mados atveju kalbotyroje) ir intralingvistinę. Greta jų gali egzistuoti ir numanomas, taigi Hjelmslevo požiūriu apriorinis, lyginimo ir aprašymo pagrindas – squinting grammar¹⁴.

3.4. Koreliacija tarp aukštų gramatikalizacijos laipsnių ir fleksinio tipo ypatybių daugiausia buvo grindžiama reiškiniais, susijusiais su kalbinių ženklų raiškos puse (galima nurodyti ir daugiau tokių reiškinių). Tai, beje, suprantama, nes Prahos tipologijos esmė ir yra stebėti, kokios formos kalbose priskiriamos esamoms funkcijoms. Vis dėlto Lehmannas (2002: 109 ir toliau) pagrįstai pabrėžia, kad gramatikalizacijos parametrai liečia abi kalbinio ženklo puses, nors kartais jas sunku atskirti. Tačiau jei būtų įmanoma sudaryti gramatikalizacijos skalę ir pagal turinio arba semantinius parametrus, jos nebūtų įmanoma koreliuoti su Prahos tipologija, nes ši tipologija remiasi būtent tuo, kad turinio plane (tektogramatiniame lygmenyje) nėra tokios skalės, o tik elementai, kurie yra arba „leksiniai“, arba „gramatiniai“, ir kad skirtinguose kalbų tipuose leksiniai elementai reiškiami vienodai, o gramatiniai – skirtingai.

Taigi šioje vietoje dar reikia aptarti tuos gramatikalizacijos parametrus, kurie daugiau ar mažiau susiję su turiniu (semantika).

¹⁴Įdomų bandymą nustatyti kalbų lyginimo turinio lygmeniu pagrindą, „funkcinę lingvistiką“, žr. Lehmann (2004a, 2004b). – Apie semantinį sinchroninio kalbų lyginimo pagrindą taip pat žr. Sgall (1978) ir Haspelmath (2004: 572 ir toliau).

GEDANKEN ZUR GRAMMATIKALISIERUNG | 141

3.4.1.Šiame kontekste variabilumo parametrą galima palikti nuošalyje. Abu variabilumo tipai – paradigminis ir sintagminis (Lehmann 2002: §§ 4.2.3., 4.3.3.) – suponuoja ne laipsnišką turinio plano pokytį. Sintagminio variabilumo atveju nauja ar kitokia santykių tarp tam tikrų turinio elementų forma atsispindi naujais santykiais tarp jiems priskirtų raiškos formų. Paradigminį variabilumą kaip visumą lemia turinio plano santykiai, o ne ženklai (plg. taip pat pirmiau § 3.2.2.).

Im Parameter der paradigmatischen Kohäsion (Lehmann 2002: § 4.2.2.) lassen sich semantische resp. inhaltliche Aspekte einer Grammatikalisierung besser identifizieren. Einen von ihnen stellt der geringe Umfang des Paradigmas (oder der Kategorie) dar. Allerdings kann man hier zweierlei anmerken: Einerseits scheint dies wieder mit dem Zustand in den hochflektierenden altindogermanischen Sprachen korrelierbar (vgl. auch oben § 3.3.5.), andererseits stellt sich grundsätzlich die Frage, was zu einem Paradigma (einer Kategorie) gehört (vgl. auch Vykypěl 2005: 215–223). Man kann beispielsweise sehr gut ein Kriterium aufstellen, nach dem Präpositionen und die affixalen Kasus in eine einzige Kategorie eingegliedert werden. Mit anderen Worten, auch dieser Parameter setzt eine Inhaltsbeschreibung voraus, durch die folglich der graduelle Charakter im Verhältnis zwischen den betreffenden Kategorien bezweifelt werden kann (wie im Falle von Kasus und Präpositionen). Ein weiterer semantischer Aspekt der paradigmatischen Kohäsion, die einfachen Beziehungen innerhalb der Kategorie, wurde schon oben (§ 3.2.1.) behandelt.

Lehmann (2002: § 4.3.2., S. 138–140) macht auch auf den semantischen Aspekt der syntagmatischen Kohäsion (der Gebundenheit) aufmerksam¹⁵. Diese Voraussetzung ist sehr interessant (u.a. auch durch alle ihren Implikationen, die Lehmann a.a.O. behandelt). Sie scheint uns jedoch wieder vor das Problem einer Theorie des Inhalts zu stellen. Es stellt sich hier zunächst die Frage, was woran gebunden ist, d.h. wodurch was determiniert wird, und welche Abhängigkeit gemeint ist (denn beispielsweise auch zwischen Teilen eines Kompositums, d.h. im Bereich des Lexikons kann Abhängigkeit bestehen). Es stellt sich auch die Frage, wie die angeblich geringeren und größeren Abhängigkeiten zu unterscheiden sind. Man stößt an die allgemeine Unsicherheit von Kriterien in der Semantik und den Kontinuumcharakter des Sprachgebrauchs. Das bedeutet auch, dass man hier wieder kaum natürliche graduelle Gegensätze finden kann, sondern nur durch die Form involvierte diskrete Gegensätze.

Das syntagmatische Gewicht (Lehmann 2002: § 4.3.1.) entspricht der Frage, was wodurch determiniert wird. Wie oben (§§ 3.2.6., 3.3.2.) angedeutet, muss vom Gesichtspunkt des Inhaltsplans kein Unterschied zwischen Konstruktionen bestehen, die ein einziges determinierendes Zeichen enthalten, und jenen, in denen mehrere solche Zeichen enthalten sind. Somit bestehen auch hier kaum graduelle inhaltliche oder semantische Unterschiede.

¹⁵Pažymėtina, kad semantinį (turinio) gramatinio elemento priklausymą leksiniam elementui Erhartas taip pat laiko viena iš gramatinių elementų konstitutyviųjų ypatybių (plg. pirmiau § 2.2.) ir kad, be to, ją galima įžvelgti ir viduramžių modistų modi significandi sampratoje.

142 |

BOHUMIL VYKPĚL

Atrodo, kad semantinį ir formalųjį aspektus geriausia atskirti pagal paradigminio svorio parametrą (Lehmann 2002: § 4.2.1.): stipresnis ženklo gramatikalizavimas siejamas su stipresne jo desemantizacija. Su šiuo kriterijumi susiduriama ir Skaličkos gramatinių reikšmių apibrėžtyje (žr. pirmiau § 2.2.). Tačiau šiuo klausimu galima išsakyti tam tikrų abejonių.

Pirmiausia, kaip žinoma, semantinis aprašymas apskritai kelia gana didelę problemą, ir dažnai susiduriama su sąvokų neapibrėžtumu ar sunkumu jas aprėpti, taip pat su ne kalbiniais arba bent jau metakalbiniais veiksniais. Be to, semantiką (Hjelmslevo perspektyvoje) galima laikyti santykių pagrindu apibrėžtų turinio elementų manifestacija, t. y. kalbos struktūros ir pasaulio sąveika, todėl ji būtų nereikšminga apibrėžiant elementus ir jų kategorijas. Gnoseologiniu ar operaciniu požiūriu semantiką arba semantinį aprašymą taip pat galima laikyti „vertimu“ į kitą kalbą. (Taip pat žr. pirmiau §§ 3.2.3.-4. ir Milošo Dokulilo (1978) skirtį tarp žodžių darybos, t. y. struktūriškai nulemtos, ir leksinės, t. y. vartosenos nulemtos, reikšmės.)¹⁶

Taigi semantiką galima laikyti tuo, kas, viena vertus, yra nereikšminga turinio elementams apibrėžti arba yra šio apibrėžimo (elementų padėties turinio plano struktūroje) padarinys (plg. taip pat Hjelmslev 1959: 192–198), o kita vertus, savo abstraktumo ar konkretumo požiūriu gali būti apibrėžta tik nekalbiniais veiksniais arba remiantis vartosena, bet vargu ar pačios kalbos struktūros (turinio plano struktūros) ribose. Semantinio kontrasto tarp giminingų leksinių ir gramatinių elementų laipsniškas pobūdis nulemtas nekalbinių veiksnių. Galiausiai su tuo, kas pasakyta, susijęs ir tolydus šios srities reiškinių pobūdis, kurį aptarė ir Skalička (1959, 1979: 297–299), aprašęs esminį semantinį kai kurių leksinių ir kai kurių gramatinių elementų giminingumą bei kalbėjęs apie vienų virtimą kitais. Hjelmslevas būtent šį faktą laikė (operacine) priežastimi, dėl kurios gramatinių elementų neįmanoma apibrėžti semantiškai (plg. Vykypěl 2005: 244f.). Čia vėl grįžtama prie pirmiau (§ 3.1.) minėto klausimo, kada ženklą jau reikėtų tirti gramatikalizavimo požiūriu, o kada dar ne.

3.4.2. Vis dėlto reikia paminėti, kad Skaličkos darbuose (1955b, 1960a) pateikiamas jo kalbų tipų vertinimas pagal jų gramatikalumą ir abstraktumą, tiksliau – pagal jų kuriamą gramatikalumą ir abstraktumą¹⁷, kuris tad sutampa su

¹⁶Į klausimą, kaip atpažinti, kad kažkas turi mažiau semantinių požymių, beje, atsako ir Lehmannas (2002: 114), pateikdamas nuorodą į metakalbą (aprašoma mažiau metakalbinių sakinių). – Bendrąją semantikos problematiką galima pademonstruoti ir vienu konkrečiu klausimu, būtent atvejų (funkcijų) laipsniavimu pagal jų gramatinį pobūdį (Lehmann 2002: 84f. ir 3.4.2.2.): semantiniai kriterijai atrodo kiek neapibrėžti, o galiausiai gramatikalizavimo lygis turinio srityje susiejamas su lygiu raiškos srityje (Lehmann 2002: 85, 100).

¹⁷ Vgl. auch Skalička (1949).

GEDANKEN ZUR GRAMMATIKALISIERUNG | 143

su gramatikalizavimo parametro – paradigminio svorio – semantiniu aspektu. Tai galima vadinti ir paties Skaličkos pateikta jo kalbų tipologijos gramatikalizavimo interpretacija. Įdomu tai, kad šiuo atžvilgiu Skaličkos tipologija, priešingai nei raiškos kriterijai, nesutampa su gramatikalizavimo skale.

Pagal Skaličką (ten pat) kalbų tipus pagal jų gramatikalumą galima suskirstyti į dvi dvejetaines opozicijas: polisintetinis tipas priešpriešinamas izoliuojančiam, o agliutinacinis – fleksiniam.

Polisintetinis tipas savo gramatiką (Mathesiaus „siejimą į santykius“) grindžia semantika (jis neturi specializuotų gramatinių ženklų), todėl yra semantinis ir negramatinis, o izoliuojantis tipas gramatiką grindžia formaliais elementais (turinčiais žodžių statusą), todėl yra formalus ir gramatinis. Panašiai polisintetinis tipas labai deskriptyviai elgiasi ir darydamas žodžius, leksinius vienetus (Mathesiaus onomatologija), t. y. jo leksiniai vienetai yra labai motyvuoti (pagrindinė polisintetinio žodžių darybos procedūra yra kompozicija), o izoliuojantis tipas šioje srityje yra labai etiketinis, t. y. jo leksiniai vienetai labai nemotyvuoti, arbitralūs (izoliuojantis tipas teikia pirmenybę visiškai naujų žodžių, pavyzdžiui, ir santrumpų, kūrimui arba skolinimuisi)¹⁸. (Apie semantiškumo skirtumą tarp polisintetinio ir izoliuojančio tipo taip pat žr. pirmiau § 3.3.6. pateiktą aptarimą apie vadinamąją pastoviąją žodžių tvarką.)

Agliutinacinis tipas sukuria daug afiksų ir jais sprendžia tiek gramatikos, tiek onomatologijos problemas. Šios dvi savybės, viena vertus, leidžia mažinti kalbinio ženklo asimetriškumą (formos ir reikšmės santykis ženklo viduje tampa aiškesnis), o kita vertus, temdo gramatikos ir onomatologijos (žodžių darybos) santykį. Todėl agliutinacinis kalbos tipas yra mažiau gramatinis ir abstraktus, veikiau negramatinis ir deskriptyvus (jo ženklai motyvuoti ir kompleksiniai), nors ne tiek, kiek polisintetinis tipas. O fleksinis (ir introfleksinis) tipas, priešingai, mažina afiksų skaičių, kol jie virsta galūnėmis. Dėl to stiprėja kalbinio ženklo asimetriškumas (sinonimija ir homonimija, funkcijų kumuliacija morfemose). Fleksiniame tipe gramatika ir onomatologija turi sudėtingas ženklų aibes (paradigmas), kurių motyvacija menka arba jos visai nėra, o formos ir reikšmės santykis yra stipriai aptemdytas. Taigi fleksinis kalbos tipas yra gramatiškesnis ir abstraktesnis, bet ne toks abstraktus ir nemotyvuotas kaip izoliuojantis tipas, nes fleksiniai formantai raiškoje vis dėlto sudaro labiau tarpusavyje susijusias, nors ir sudėtingas sistemas.

Skaličkos kalbų tipų abstraktumo lygį galima schemiškai pavaizduoti maždaug taip:

¹⁸Dėl Mathesiui priskiriamos skirties tarp deskriptyvių ir etiketinių pavadinimų bei atitinkamų vokiškų terminų žr. Daneš (2003: 37).

144 |

BOHUMIL VYKÝPĚL

O raiškos kriterijai, priešingai, sudaro tiesią liniją (kuri prireikus gali virsti Gabelentzo spirale):

arba:

Tiesioje linijoje tipai semantinių kriterijų atveju išdėstomi kitaip

arba:

Ne be susidomėjimo ir tai, kad garsiajame Skaličkos tipologiniame trikampyje (1935: 81) polisintetinis ir izoliuojantis tipai taip pat yra du kraštiniai taškai:¹⁹.

¹⁹

Taip pat įdomu, kad minėtą alternatyvų kalbų tipų išdėstymą galima palyginti su leksikalizacijos fazėmis, kurias suformulavo Lehmannas (2005: § 3.5.): „Prisimindami semantinio komponento raiškos lingvistinėje struktūroje būdus […], galime teigti, kad leksikalizacija veda nuo (leksinės) sintaksinės sąvokos raiškos per darybinę raišką prie leksinės raiškos […].“ Pagrindinis žodžių darybos būdas polisintetiniame tipe yra kompozicija, agliutinuojančiame – afiksinė derivacija, fleksiniame – morfologinė

GEDANKEN ZUR GRAMMATIKALISIERUNG | 145

4. Dabar norėčiau pateikti dar keletą BENDRŲ PASTABŲ, kurios gali būti susijusios net su lingvistinio metodo klausimu.

4.1. Savo veikalo pratarmėje Lehmannas (2002: VII) atskleidžia:

„Taip pat turiu įspėti skaitytoją, kad nagrinėjama tema man kelia didelių konceptualių sunkumų ir kad daugelį klausimų paliksiu atvirus. Problema yra ne tiek empirinė: išanalizuotų duomenų pakanka, o patys empiriniai reiškiniai atrodo gana aiškūs. Visiškai neaišku, kaip šiuos reiškinius reikėtų interpretuoti, klasifikuoti ir sieti vienus su kitais.“

Galima pažymėti, kad empirinių duomenų interpretacija visuomet yra labai neaiški, jei nesi realistas ir tikrovė tau atrodo kaip kontinuumas, kuriam interpretuoti reikia teorijos, kuriai nomina. Tačiau net jei nelaikai savęs nominalistu, vadinamųjų gramatinių esinių atveju vis tiek iškyla interpretacinės teorijos būtinybė, nes empirinėje tikrovėje jie beveik neturi savų ribų. Tai Skalička (1962b: 211) perteikė pasaulio dvejopo stilizavimo kalba metafora (plg. Vykypėl 2005: 192–194): gramatinės arba morfologinės kategorijos sudaro antrąjį šio stilizavimo lygmenį, todėl pasaulį atspindi tik netiesiogiai²⁰. Kaip žinoma, Hjelmslevas (1943: § 5) dilemą sprendžia teze apie dvejopą – realistinį ir arealistinį – kalbos teorijos pobūdį: kalbos teorija, viena vertus, remiasi tam tikrais patirties duomenimis, empirija, tačiau kartu nuo jų išsilaisvina²¹. Žvelgiant iš kitos perspektyvos, tai galima išreikšti taip: kalbos teorija

konversija, o izoliuojančiame tipe – skolinimasis arba visiškai naujų ar tik konceptualiai susijusių žodžių kūrimas (plg. taip pat Vykypěl 2004b: 131). (Apie perėjimą nuo kompozicijos prie afiksinės derivacijos kaip gramatikalizacijos raišką plg. Haspelmath 1992: 70–74.)

20 Skaličkos dvejopą stilizavimą, kurį kitur mėginau išsamiau aprašyti, būtų įdomu palyginti su Lehmann (1993: 320 ir toliau) skirtimi tarp universaliųjų sąvokų srities ir šių sąvokų kalbai būdingo jungimo srities. Tačiau apie tai – galbūt kitą kartą. Beje, verta pastebėti, kad naujesniame leksikono ir gramatikos (atitinkamai leksikalizacijos ir gramatikalizacijos) skirtumo patikslinime Lehmannas, regis, tam tikra prasme priartėja prie Mathesiuso skirties tarp įvardijimo ir susiejimo (plg. Lehmann 2002a, 2005: § 3.5.). Vis dėlto tai būtų jau kita tema…

21 Operaciniu požiūriu arealistinį pobūdį taip pat galima palyginti su principu, pagal kurį nebūtinai atsižvelgiama į kalbos vartosenos faktus, t. y. turinio plane – į ženklų raiškos formą ir turinio elementų semantiką. Kalbant apie

146 |

BOHUMIL VYKYPĚL

turi būti deduktyvus: išeities tašku turėtų būti apibrėžiamoji klasių nustatymo sistema – paprasta, pastovi ir intersubjektyviai patikrinama sistema, nuo kurios pereinama prie klasės komponentų, t. y. nuo uždaros, paprastos kalbinių kategorijų ir jų elementų sistemos – prie klausimo, kaip ši sistema realizuojama atskirose kalbose. Lehmannas (2002: 108) taip pat pažymi, kad tiriant gramatines esybes dedukcinis metodas yra pranašesnis už indukcinį, o 4 skyriuje nustato klasę, apibrėžiančią gramatikalizacijos parametrus.

4.2. Vis dėlto taip pat būtų galima kelti (jau § 1.2 minėtą) klausimą, kokia prasmė išskirti gramatinių elementų ir gramatikalizacijos sritį. Neturint bendrosios teorijos, gramatikalizacijos klausimai, regis, negali būti prasmingai arba bent kiek galutinai išspręsti. Įtraukti į teoriją jie, regis, iš esmės išnyksta: mėginau parodyti, kad gramatikalizacija, viena vertus, suponuoja turinio teoriją, kita vertus, sutampa su Prahos tipologija²².

Be to, Prahos tipologija, regis, pasižymi gerokai didesne aiškinamąja galia. Savo pranešime Gramatikalizacija ir kalbų tipologija, 2003 m. sausio 6 d. skaitytame Prahos lingvistų būrelyje, kurio rašytinė versija, deja, iki šiol nepasirodė, Markus Gigeris parodė keletą gramatikalizacijos teorijos ir Prahos kalbų tipologijos sąsajų; kai kurios iš jų jau minėtos pirmiau (§ 3.3). Jis taip pat iškėlė klausimą, kurio gramatikalizacijos teorija neišsprendžia: kodėl vienose kalbose gramatikalizacijos procesai vyksta iki galo, o kitose sustoja tam tikrame etape. Jis pasiūlė galimą paaiškinimą: tai priklauso nuo to, kuris kalbos tipas vyrauja konkrečioje kalboje (plg. taip pat Giger 2002: 46f.). Pavyzdžiui, jei vyrauja polisintetinis tipas, gramatikalizacijos procesai yra gerokai silpnesni negu vyraujant fleksiniam tipui²³.

In seinem Vorwort beschreibt Lehmann (2002: VII) die Sprachtheorie, die für die Erfassung des Problems der Grammatikalisierung geeignet wäre:

Kalbant apie ženklus, nuoseklios „realistinės“ prieigos neįmanomumas ar keblumas išryškėjo, pavyzdžiui, ir pirmiau (§§ 3.2.4, 3.2.6, 3.3.2, 3.3.7) aptariant tokius klausimus: kaip nuspręsti, ar tam tikrais atvejais nėra nė vieno gramatinės kategorijos (turinio kategorijos) nario, ar turime reikalą su visų šios kategorijos narių sinkretizmu, išreikštu nuliu arba bent jau segmentiniu nuliu.

²² Reikia aiškiai pabrėžti, kad šis teiginys neturėtų būti suprastas taip, tarsi gramatikalizacija būtų nesąmonė, kaip, ko gero, mano „antigramatikalistai“, su kuriais Lehmannas (2005) pagrįstai polemizuoja. Priešingai, gramatikalizacijos tyrimai atskleidžia daug vertingų ir įdomių, kartais net jaudinančių faktų. Čia veikiau siekiama išsiaiškinti požiūrio taškus ir skatinti tarpusavio supratimą.

²³ Ir apskritai svarstant kalbos kitimo aiškinimą, kai kalba laikoma ženklų sistema, kaip ir gramatikalizacijos teorijoje, Prahos teorija pasirodo esanti iškalbinga. Lehmannas (2002: 3f.) mini du kalbos raidos veiksnius – patogumo siekį ir aiškumo siekį, aptinkamus Georgo von der Gabelentzo darbuose, o modifikuota forma – ir Antoine’o Meillet darbuose (plg. taip pat Has pelmath 1998: 318–322). Šiuos veiksnius, perkeltus į semiologinį-funkcinį pagrindą, galima aptikti ir Prahos lingvistų darbuose (plg. Vykypěl 2005: 28–31, 256–258 ir ten pateikiamą literatūrą).

GEDANKEN ZUR GRAMMATIKALISIERUNG | 147

„Kalbos teorija, kuria siekiama paaiškinti gramatikalizacijai būdingą sistemiškumą, tikslingumą ir dinamiškumą, turi būti struktūrinė, funkcinė ir operacinė. Iš esmės tai Wilhelmo von Humboldto (1836) teorija, kurią naujesniais laikais išplėtojo Eugenio Coseriu (1974) ir Hansjakobas Seileris (1978). Ši teorija niekada nebuvo visiškai aiškiai išdėstyta, tačiau taps suprantama visame šiame darbe; paskutiniame skyriuje bus mėginama ją išdėstyti aiškiau.“

Deja, paskutinis skyrius taip ir nebuvo parašytas (plg. vis dėlto Lehmann 1993 ir Lehmann 2005). Prahos mokyklos šalininkas vis dėlto negali nepaminėti, kad čia ieškoma kalbos teorija yra būtent Prahos mokyklos teorija; ji, viena vertus, atrodo sąvokiškai aiškesnė, kita vertus, labiau apgalvota ir teminiu požiūriu įvairesnė. Galima tik apgailestauti, kad Prahos mokykla, kaip bebūtų keista, tebėra menkai žinoma (nepaisant visų sklaidos pastangų, ypač Josefo Vacheko, plg., be kita ko, Vachek 1964, 1966, 1976, 1983, 2002, 2003 ir Hladký 1997, Ehlers 1999; taip pat plg. Trnka 1982, Luelsdorff 1994, Luelsdorff, Panevová, Sgall 1994, Leška 1995, 1996, 1998, 1999, Sgall 1992b, 1993b, 1997, Leška, Nekvapil, Šoltys 1993, Winner 1998, Schooneveld 1996, Nekula 2003). O jei kam Prahos kalbos teorijoje stigtų eksplicitiškumo ir (arba) operacionalumo, jis taip pat gali remtis funkcine-generatyvine Petro Sgallo aprašomąja teorija (plg. Sgall 1984, Sgall, Hajičová, Panevová 1986, Panevová 1994, Sgall 1995, Hajičová, Panevová 1996).

4.3. Gramatikalizacijos teorijos prasmę, apie kurią klausta pirmiau (§§ 1.2, 4.2), netiesiogiai nurodo Lehmannas (2002: 108f.): gramatikalizacija atspindi laisvę vartojant kalbos ženklus, t. y. kuo labiau ženklas gramatikalizuotas, tuo mažiau laisvai jį galima vartoti (gramatikalizacijos „matavimas“ gali reikšti ženklo autonomijos arba jo vartojimo laisvės matavimą) (plg. taip pat Lehmann 2005: § 6.1). Esmės požiūriu panašų, nors ir su gramatikalizacijos sąvoka nesusietą požiūrį suformulavo Skalička (1948), o vėliau – Jakobsonas (kurį taip pat cituoja Lehmann 2002: 147) (plg. Vykypěl 2005: 129–131): kuo platesnis ženklas, tuo laisviau jis sudaromas.

Vis dėlto galima pagrįstai teigti, kad visi ženklai visada kuriami ir laisvai, ir pagal tam tikrus apribojimus arba determinuotai – tiek kalbos sistemos požiūriu (pavyzdžiui, ją laikant Hjelmslevo kalbos sandara), tiek kalbėtojo intencijos ar nekalbinės tikrovės požiūriu:

Kalbos sandaros požiūriu ženklų kūrimas yra determinuotas tuo, kad privalu paisyti kalbos sandaros raiškos ir turinio kategorijų (paradigminių ir sintagminių) santykių bei šių kategorijų struktūros (plg. taip pat pirmiau § 3.2.2 apie vadinamąjį valdymą). O kalbos sandaros požiūriu ženklų kūrimas yra laisvas todėl, kad elementus ar kategorijas, tarp kurių nėra tarpusavio priklausomybės arba priklausomybės ryšio ir kuriuos galima jungti, kalbėtojas gali laisvai derinti savo nuožiūra.

Nekalbinės tikrovės požiūriu ženklų kūrimą determinuoja tai, ką kalbėtojas nori pasakyti, nes tai galiausiai turi būti perteikta tik tam tikru

148 |

BOHUMIL VYKYPĚL

būdu ir niekaip kitaip. Ji vėlgi yra laisva todėl, kad kalbėtojas gali pasakyti, ką nori, net ir tai, kas atrodo beprasmiška, t. y. tai, kas, regis, neformuoja jokio pasaulio fragmento (tai gali būti padaryta neįprastai sujungiant leksemas arba pavartojant neleistiną rekciją; pirmąjį atvejį galima vadinti lyrika ir jis dažniausiai giriamas, o antrąjį galima vadinti negramatiška konstrukcija ir jis dažniausiai negiriamas…).

Taip gana gremėzdiškai norėta pasakyti, kad kalbos laisvės klausimas ir klausimas, kas tą laisvę lemia, iš esmės susiję su tuo, ką suprantame kaip kalbą. Tai, ką Hjelmslevas pavadintų kalbos vartosena, t. y. kalbos sandaros taikymu kalbinėje bendruomenėje, viena vertus, nulemtu kalbos sandaros struktūros, o kita vertus, galbūt įvairiai reguliuojamu papildomų konvencijų, Lehmannas (2002: 108) genialiai tiksliai ir glaustai pavadino kalba:

„Kalba yra veikla, kurią sudaro visiems prieinamų prasmių, t. y. ženklų, kūrimas. Ši veikla gali būti laisvesnė arba labiau reguliuojama; atitinkamai ženklų formavimo būdai labiau priklausys arba nuo konkretaus kalbos vartotojo sprendimo, arba nuo socialinių konvencijų, įtvirtintų gramatikoje.“

Esminis skirtumas tarp kalbos sandaros ir kalbos vartosenos, Hjelmslevo intencijos, glūdinčios šių dviejų sąvokų perskyroje, yra tas, kad pirmoji yra kažkas tvirta, patikima, nekintama, apibrėžiama, o antroji – kažkas netvirta, nepatikima, kintama, neapibrėžiama; todėl imanentinis kalbotyros, kaip autonominio naujųjų laikų mokslo, objektas turėtų būti būtent kalbos sandara, o kalbos vartoseną ji galėtų tirti nebent kartu su kitais mokslais. Galima numanyti, kad panaši intencija veikė ir Ferdinandą de Saussure’ą, kai jis atskyrė langue ir parole; tik langue sritį jis apribojo ne taip griežtai, kaip Hjelmslevas apribojo kalbos sandaros sritį, ir į ją įtraukė, pavyzdžiui, ir ženklus. (Plg. Vykypěl 2005: 19f.)

Skirtumą tarp Hjelmslevo ar de Saussure’o kalbos sampratos ir tos sampratos, kuriai, pavyzdžiui, atstovauja Lehmannas, taip pat galima suvokti kaip skirtumą tarp esybinės ir procesinės kalbos sampratos. Beje, tokį skirtumą išreiškia ir du galimi terminai, kuriais įvardijamas šio darbo pagrindą sudarantis intuityvus objektas: gramatiškumas ir gramatikalizacija.

Žvelgiant iš to, ką būtų galima pavadinti bendrąja metodologija, aptartą skirtumą taip pat galima laikyti gnoseologinės ir ontologinės pozicijos skirtumu. Gnoseologiniu požiūriu klausiama, ką ir kaip matome ir kaip galime suformuluoti tai, ką matome; ontologiniu požiūriu mažiau dėmesio skiriama matymo klausimams, o veikiau registruojami ir aprašomi tiesioginiai duomenys.

Savo gramatikalizacijos tyrimų istorijos apžvalgos pabaigoje Lehmannas (2002: 7) rašo:

GEDANKEN ZUR GRAMMATIKALISIERUNG | 149

„Šiame vaizde akivaizdžiai stinga vienos tradicijos – struktūrinės kalbotyros, pradedant de Saussure’u ir baigiant mūsų laikais. Tai anaiptol ne atsitiktinumas: istorinė kalbotyra ir tipologija nuo pat pradžių domėjosi procesais ir tolydžiais reiškiniais, todėl galėjo lengvai įtraukti gramatikalizaciją kaip tokius reiškinius kuriantį procesą, o struktūrinė kalbotyra buvo linkusi teikti pirmenybę statiškam kalbos požiūriui ir aiškioms dvejetainėms perskyroms.“

Pirmiausia galima pastebėti, kad ir struktūralizmo tradicijoje esama problemos, panašios į tą, kurią sprendžia gramatikalizacijos teorija (plg. aukščiau § 2.1.), tačiau ji čia traktuojama veikiau esybiškai. Procesinę šios problemos sampratą gali atspindėti Prahos tipologija, jei jos tipai interpretuojami procesiškai – kaip gramatikalizacijos pakopos (plg. aukščiau §§ 2.2., 3.3.).

Apibūdinant struktūrinę kalbotyrą apskritai, reikia atkreipti dėmesį į du dalykus. Viena vertus, tendenciją teikti pirmenybę „statiškam kalbos požiūriui ir aiškioms dvejetainėms perskyroms“ reikėtų suprasti kaip gnoseologinės pagrindinės pozicijos išraišką – kaip pastangą susisteminti patirties duomenis, kad juose susigaudytume ir aiškiai suvoktume, apie ką iš tiesų kalbame. Kita vertus, šis apibūdinimas daugiausia tinka tik tokiai struktūrinės kalbotyros sampratai, kokią, pavyzdžiui, atstovauja Hjelmslevas ar de Saussure’as (ir net jiems ne be išlygų!), bet anaiptol netinka Prahos mokyklos funkciniam struktūralizmui (kaip, beje, jau minėta aukščiau § 4.2.). Tai vaizdžiai parodė Bohumilas Trnka savo programiniuose tekstuose iš XX a. penktojo dešimtmečio (plg. Trnka 1982: 32–60), o tai atspindi tokie šūkiai kaip kalbinių reiškinių potencialumas (Mathesius 1911), nenuoseklus kalbos pobūdis (Skalička 1935), kalbos vienetų kompleksiškumas (Skalička 1957), dinaminė sinchronija (Vachek 1983a) ar kalbos laisvė (Sgall 2002)²⁴. Tinkamiausias Prahos mokyklos kalbotyros pavadinimas neabejotinai yra funkcinė-struktūrinė lingvistika (taip pat žr. Skalička 1947–48: 142 = 1965: 154): ji itin glaudžiai sieja struktūrinį ir komunikacinį požiūrį į kalbą, Hjelmslevo teorinį griežtumą ir tradicijos praktinę perspektyvą, statinę teorijos sinchroniją ir dinaminę raidos praktiką, gnoseologinę ir ontologinę pozicijas savo giliausioje fenomenologinėje

²⁴ Panašiai, kai teigiama, kad „struktūralizmas mus išmokė, jog lingvistinė analizė prasideda nuo raiškos ir jos struktūrų, nes tik taip lingvistas gali pasiekti formos reikšmę arba funkciją“ (Lehmann Ms.b: § 5.4.4., S. 16), kyla klausimas, kuris struktūralizmas turimas omenyje. Čia galima, pavyzdžiui, paminėti garsiąją Hjelmslevo (1943: 68) ištrauką apie turinio plano komutaciją, kurioje kritikuojamas reikalavimas išeities tašku laikyti raišką; galima paminėti Mathesiuso „funkcinę lingvistiką“ (plg. aukščiau § 2.1.), kuria remdamasis Skalička sukūrė savo tipologiją, kurioje kalbos laikomos „skirtingais tų pačių problemų sprendimo būdais“ (plg. Skalička 1935: 62; Leška 1995: 14f.; Sgall 1971: 83 = 1984: 31; Sgall, Hajičová, Panevová 1986: 270); arba galiausiai galima nurodyti Sgallo funkcinę-generatyvinę aprašymo sistemą (plg. aukščiau § 4.2.), kurios išeities taškas yra sakinio reikšmės lygmuo (tektogramatinis lygmuo) ir kuri iš jo nukreipta „žemyn“ iki fonetinio lygmens.

150 |

Bohumil Vykypěl

Įkvėpimas; Prahos mokykloje teorijos aiškumas susiejamas su praktikos, „tikrovės“ kaip empirinio kontinuumo, neaiškumu.

Pastaba I: Šiuo atžvilgiu norėčiau atkreipti dėmesį ir į tai, kad struktūrinės perspektyvos, kuriai atstovauja Prahos mokykla, taip pat ir kitos Europos struktūralistinės kryptys, nereikėtų painioti su raiškos perspektyva: struktūra nėra tapati raiškai (kokiai nors reikšmei ar funkcijai), kaip, regis, buvo amerikietiškojo deskriptyvizmo atveju ir kaip, atrodo, daro prielaidą Lehmannas (2004a: 149–154; 2004b: § 2.2.), bet pati yra kalbos sistema, kuria formuojamas, stebimas ir suprantamas pasaulis ir kuria ši formuotė apytikriai determinuojama (apie struktūros sąvoką žr. Benveniste 1962). Ši sistema turi ir raiškos pusę (arba „formaliąją“ pusę Prahos mokykloje), ir turinio pusę (arba „funkcinę“ pusę Prahos mokykloje). Čia pakanka priminti, pavyzdžiui, Sgallo nuolat kartojamą skirtį jo funkcinėje generatyvinėje aprašymo teorijoje tarp kalbiškai struktūruotos reikšmės ir kognityvinio turinio; ją darydamas jis netgi remiasi de Saussure’o ir Hjelmslevo skirta turinio formos ir substancijos skirtimi (plg. Sgall, Hajicová, Panevová 1986: 13; Vykypěl 2005: 285). Minėtas dvigubas Prahos mokyklos apibūdinimas „funkcinė-struktūrinė“ išreiškia tai, kad Prahos mokykla kalbinę struktūrą ir jos aprašymą laiko iš esmės determinuojamais komunikacinės kalbos užduoties; vadinasi, ji taip pat daro prielaidą apie iš esmės abipusį kalbos ir pasaulio ryšį (šiuo klausimu plg. ir Vachek 1975 = 1976: 91–103; Vykypěl 2005: 272 ir toliau).

Pastaba II: Jei prie pirmiau (20 past.) aptartų temų reikėtų pridėti dar vieną, čia būtų galima paminėti ir Lehmann’o raginimą pripažinti empirinės kalbotyros aktualumą ir būtinybę: ji turėtų labiau (tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu) orientuotis į kalbinius duomenis ir juos nagrinėti (be kita ko, atsižvelgiant į kalbų nykimą). Lehmannas (2004c: § 4.1.) įdomiai skiria maždaug tris kalbotyros praktikos rūšis: loginę (kurią, jo teigimu, pastaruoju metu daugiausia reprezentuoja įvairios struktūralizmo kryptys), hermeneutinę ir empirinę; tik pastaroji esą leidžia tinkamai nagrinėti duomenis. Vis dėlto galima pažymėti, kad Prahos mokykloje visi šie trys aspektai yra itin darniai suderinti ir susieti. „Hermeneutinį“ kalbos nagrinėjimą galima įžvelgti visų pirma išplėtotoje Prahos mokyklos literatūros teorijoje, kuri iš esmės grindžiama kalbotyra ir kuriai atstovauja tokie vardai kaip Jan Mukařovský, Felix Vodička ar Miroslav Červenka. „Empirinis“ nagrinėjimas su visu kruopščiu apmąstymu, apie kurį rašo Lehmannas (2004c), bene aiškiausiai atsiskleidžia nuo XX a. septintojo dešimtmečio vykusiame čekų kalbos tarmių (t. y. ir „nykstančių kalbų“) medžiagos rinkimo projekte: viena vertus, šio projekto metu natūraliai ir spontaniškai bendradarbiavo „tradiciniai“ ir struktūralistinės krypties kalbininkai, kita vertus, didžioji darbo dalis buvo atlikta remiantis Prahos kalbos teorijos suformuluotais pagrindais (plg.

Gedanken zur Grammatikalisierung

151

įvadą į pirmąjį Čekų kalbos atlaso tomą – Balhar, Jančák 1992; panaši padėtis, beje, ir sorbų kalbos atlaso atveju, plg. SSA 1965–96). Tačiau kitu požiūriu visai nėra taip aišku, kas iš tikrųjų yra empirija; apie tai – kitą kartą (plg. išsimėčiusias mano pastabas Vykypěl 2005: 317–332).

Be to, verta paminėti dar du šio klausimo aspektus. Reikalavimas (Lehmanno reikalavimas), kad duomenys egzistuotų ir būtų fiksuojami nepriklausomai nuo tyrėjo, gerai atitinka neopozityvistinę (loginio pozityvizmo) sąlygą, jog teiginiai turi būti intersubjektyviai patikrinami (kaip žinoma, vėliau ją visų pirma plėtojo W. V. Quine), o neopozityvizmas, kaip žinoma, buvo svarbus Hjelmslevo įkvėpimo šaltinis. Rimtą, nors ir fragmentišką, svarstymą apie tai, kas yra duomenys ir kaip su jais reikėtų elgtis, galima rasti net „ekstremaliojo struktūralizmo“ šerdyje – Hanso Jørgeno Uldallo darbe (1959).

Pastaba III: Pirmiau (§ 4.3.) minėta procesinė-ontologinė kalbos samprata taip pat siejasi su gramatikalizacijos teorijoje numanoma aiškinimo samprata kalbos aprašyme. Šis aiškinimas iš esmės yra diachroninis arba istorinis (diachroninio aprašymo objektas – dvi ar daugiau sistemų arba jų dalių, nagrinėjamų kaip potencialios viena kitos pakaitės laiko atžvilgiu ir pagal tarpusavio sąsajas; istorinis aprašymas nagrinėja faktiškai įvykusias pakaitas). Sistema gali būti suprasta diachroniškai arba istoriškai tik perkeliant ją į ankstesnę sistemą arba – žvelgiant kitu požiūriu – pertvarkant jos elementus pagal ankstesnės sistemos struktūrą (šiek tiek perdedant, pavyzdžiui, jaunagramatininkų kalbotyrą galima laikyti „žvairuojančia gramatika“, žvelgiančia į prokalbę). Kažkas panašaus pasitaiko ir gramatikalizacijos teorijoje, kai reiškinys aiškinamas „bandomuoju degramatikalizavimu“:

„Žmonės […] nori suprasti formaliąją struktūrą. Daugelis mūsų yra patyrę, kad kurios nors kalbos gramatinis požymis jiems buvo visiškai neaiškus, kol jie sužinojo, jog tai – gramatikalizuotas ko nors, turėjusio daugiau semantinio turinio ir todėl nuo pat pradžių suprantamo, variantas. […] Daugelis patyrė, kad išankstinės lotynų kalbos žinios gali labai padėti mokantis romanų kalbos, o atvirkštinė mokymosi seka sistemingos pagalbos nesuteikia (išskyrus giminišką žodyną). Tai dar vienas reiškinio pavyzdys: ir pasauliečiai, ir kalbininkai gramatines struktūras supranta remdamiesi mažiau gramatikalizuotomis struktūromis. Šis pavyzdys kalbos teorijai ypač įdomus, nes, regis, pateikia argumentą už psichologinį diachronijos buvimo sinchronijoje realumą.“ (Lehmann 1993: 331, 332f.)

Diachronijos buvimas sinchronijoje (ir sinchronijos buvimas diachronijoje), arba sinchroninis kalbos dinamiškumas, žinoma, tėra vienas iš galimų kalbinio aiškinimo įrankių, be to, aprašant kalbą kaip visumą arba elemento ar reiškinio padėtį

152 |

Bohumil Vykypěl

kalbos sistemoje, t. y. jų apibrėžimui, nėra lemiamos svarbos: priešingai, šis apibrėžimas, taigi ir sistemų konfigūracijos aprašymas, sudaro dinaminio sinchroninio, diachroninio ar istorinio aiškinimo prielaidą, nes atskleidžia struktūrines įtampas kaip kaitos potencialą. (Apie istorinį gramatikalizacijos teorijos implikuojamo aiškinimo pobūdį informatyviai žr. taip pat Haspelmath 1992: ypač 72, 74, 81.)

5. Galiausiai net ryžtuosi teigti, kad pati giliausia, iš pradžių veikiausiai netyčinė gramatikalizacijos teorijos prasmė yra polemika su struktūrine lingvistika arba ikistruktūrinės kalbotyros gynyba — tokios kalbotyros, kuri remiasi gilia kasdiene žmogaus patirtimi, kad pasaulis yra sudėtingas arba bent jau toks atrodo. Manau, kad struktūralistai, jei jų dar esama pasaulyje, savo pačių labui turėtų nuodugniai susipažinti su gramatikalizacijos teorija. Pateikti eskizai tėra preliminarios pastabos.

Bendrai kalbant, iš jausmo, kad tikrovė yra empirinis reiškinių kontinuumas, savotiškas theatrum mundi, iš esmės veda du keliai: vienas — viduramžių nominalistų ir jų didingų interpretuojamųjų teorijų kelias, kitas — viduramžių realistų kelias ir jų nuolankios pastangos suprasti pasaulį, nepretenduojant, kad jį kada nors pavyks iki galo suprasti. Pirmasis kelias gresia tapti beprasmis, t. y. nebesukurti jokios pasaulio dalies; antrasis savo ruožtu gali tapti beprasmiškas. Galbūt esama ir kompromiso: apytikris, nuolankus pasaulio supratimas pasitelkiant apytikriai didingą teoriją. Šiuo metu man atrodo, kad būtent Prahos mokykla kalbotyroje yra arčiausiai šio kelio. Galbūt tai daugiau nei vien patriotizmas.

LITERATURVERZEICHNIS

Balhar, J., Jančák, P., Hrsg., 1992: Český jazykový atlas 1, Praha: Academia.

Benveniste, É. 1962: « Structure » en linguistique. In: É. Benveniste: Problèmes de linguistique générale. Paris: Gallard, 91–98.

Daneš, F. 2003: Vilém Mathesius’ Konzeption der funktionalen Linguistik. In: Nekula 2003, 31–47.

Diderichsen, P. 1966: Helhed og struktur. Udvalgte sprogvidenskabelige afhandlinger. Selected Linguistic Papers with Detailed English Summaries, København: G. E. C. Gads Forlag.

Dokulil, M. 1968: Zur Frage der Stelle der Wortbildung im Sprachsystem. Slovo a slovesnost 29, 9–16. [Reprint in Panevová, Skoumalová 1997, 125–133.]

Dokulil, M. 1978: K otázce predikability lexikálního významu slovotvorně motivovaného slova. Slovo a slovesnost 39, 244–251. [Reprint in Obsah – výraz – význam. Výbor z lingvistického díla Miloše Dokulila I. Hrsg. von O. Uličný, Praha: Filozofická fakulta Univerzity Karlovy 1997, 41–50.]

Dokulil, M. 1994: The Prague School’s Theoretical and Methodological Contribution to “Word Formation” (Derivatology). In: Luelsdorff 1994, 123–161. [Reprint in: Panevová, Skoumalová 1997, 179–211.]

Ehlers, K.-H. 1999: Josef Vacheks letzter Beitrag zur Geschichte der Prager Schule. Beiträge zur Geschichte der Sprachwissenschaft 9, 288–294.

Erhart, A. 1970: Studien zur indoeuropäischen Morphologie, Brno: Universita J. E. Purkyně. (Opera Universitatis Purkynianae Brunensis. Facultas philosophica, 148.)

Gedanken zur Grammatikalisierung

153

Giger, M. 2002: Aktuálne otázky jazykovej typológie na príklade slovanských jazykov. In: P. Žigo, Hrsg., BraSlav 1. Zborník z medzinárodnej slavistickej konferencie, konanej na Filozofickej fakulte Univerzity Komenského v Bratislave 14.–15. novembra 2002, Bratislava, 43–50.

Giger, M., Vykypěl, B. 2001: Die Typologie des Litauischen und des Lettischen (mit einem allgemeinen Ausblick zu den Perspektiven der Prager Typologie). Sborník prací filosofické fakulty brněnské university A 49, 45–86.

Hajicová, E., Panevová, J. 1996: Functional generative description and its Praguian roots. The Prague Bulletin of Mathematical Linguistics 65–66, 21–28.

Haspelmath, M. 1992: Grammaticalization theory and heads in morphology. In: M. Aronoff, Hrsg., Morphology now, Albany: State University of New York Press, 69–82, 194–198. [auch zum Downloaden unter http://email.eva.mpg.de/~haspelmt/1992ghd.pdf]

Haspelmath, M. 1998: Does grammaticalization need reanalysis? Studies in Language 22, 315–351. [auch zum Downloaden unter http://email.eva.mpg.de/~haspelmt/1998gre.pdf]

Haspelmath, M. 2004: Does linguistic explanation presuppose linguistic description? Studies in Language 28, 554–579. [auch zum Downloaden unter http://email.eva.mpg.de/~haspelmt/ExDesc.pdf]

Hjelmslev, L. 1928: Principes de grammaire générale, København: Bianco Lunos Bogtrykkeri. (Det Kgl. Danske Videnskabernes Selskab. Historisk-filologiske Meddelelser, 16/1.)

Hjelmslev, L. 1943: Omkring sprogteoriens grundlæggelse, København: Ejnar Munksgaard.

Hjelmslev, L. 1959: Essais linguistiques, Copenhague: Nordisk Sprog- og Kulturforlag. (Travaux du Cercle linguistique de Copenhague, 12.)

Hjelmslev, L. 1968: Die Sprache. Übers. von O. Werner, Darmstadt: Wissenschaftliche Buchgesellschaft.

Hjelmslev, L. 1972: Sprogsystem og sprogforandring, Copenhague: Nordisk Sprog- og Kulturforlag. (Travaux du Cercle linguistique de Copenhague, 15.)

Hjelmslev, L. 1973: Essais linguistiques II, Copenhague: Nordisk Sprog- og Kulturforlag. (Travaux du Cercle linguistique de Copenhague, 14.)

Hladký, J. 1997: Bibliography of Professor Josef Vachek’s works. Brno Studies in English 23 (Sborník prací filosofické fakulty brněnské university, S 3.), 15–42. [auch zum Downloaden unter http://www.phil.muni.cz/angl/bse/archive/BSE_23_02.pdf]

Hoskovec, T. 2001: Prooemium ad Grammaticum. In: O. Šefčík & B. Vykypěl, Hrsg., Grammaticus. Studia linguistica Adolfo Erharto quinque et septuagenario oblata, Brno: Masarykova univerzita, 11–13.

Isačenko, A. V. 1948: Morphologie, syntaxe et phraséologie. Cahiers Ferdinand de Saussure 7, 17–32.

Kurzová, H. 1993: From Indo-European to Latin: The Evolution of a Morphosyntactic Type, Amsterdam–Philadelphia: John Benjamins. (Current Issues in Linguistic Theory, 104.)

Lehmann, Ch. 1985: The role of grammaticalization in linguistic typology. In: H. Seiler & G. Brettschneider, Hrsg., Language Invariants and Mental Operations. International Interdisciplinary Conference, held at Gummersbach/Cologne, Germany, September 18–23, 1983, Tübingen (Language Universals Series, 5), 41–52.

Lehmann, Ch. 1986: Grammaticalization and linguistic typology. General Linguistics 26, 3–21.

Lehmann, Ch. 1987: Sprachwandel und Typologie. In: N. Boretzky, W. Enninger & Th. Stolz, Hrsg., Beiträge zum 3. Essener Kolloquium über Sprachwandel und seine bestimmenden Faktoren vom 30. 9. – 2. 10. 1987 an der Universität Essen. Bochum (Bochum–Essener Beiträge zur Sprachwandelforschung, 4), 201–225.

Lehmann, Ch. 1993: Theoretical implications of grammaticalization phenomena. In: W. A. Foley, Hrsg., The Role of Theory in Language Description, Berlin–New York: Mouton de Gruyter (Trends in Linguistics. Studies and Monographs, 69), 315–340.

Lehmann, Ch. 2002: Thoughts on grammaticalization. 2nd, revised edition, Erfurt: Seminar für Sprachwissenschaft der Universität. (Arbeitsapiere des Seminars für Sprachwissenschaft der Universität Erfurt, 9.) [auch zum Downloaden unter http://www.uni-erfurt.de/sprachwissenschaft/ASSidUE/ASSidUE09.pdf]

Lehmann, Ch. 2002a: New reflection on grammaticalization and lexicalization. In: I. Wischer & G. Diewald, Hrsg., New reflections on grammaticalization, Amsterdam–Philadelphia: John Benjamins (Typological Studies in Languages, 49), 1–18. [auch zum Downloaden unter http://www.uni-erfurt.de/sprachwissenschaft/personal/Lehmann/CL_Publ/New_reflection.pdf]

154 |

BOHUMIL VYKYPĚL

LEHMANN, CH. 2004a: Funktionale Grammatikographie. In: W. Premper, Hrsg., Dimensionen und Kontinua. Beiträge zu Hansjakob Seilers Universalienforschung, Bochum: Universitätsverlag Dr. N. Brockmeyer (Diversitas linguarum, 4), 147–165.

LEHMANN, CH. 2004b: Documentation of grammar. In: O. Sakiyama, F. Endo, H. Watanabe & F. Sasama, Hrsg., Lectures on Endangered Languages 4. From Kyoto Conference 2001, Osaka: Osaka Gakuin University (Endangered Languages of the Pacific Rim Publication Series, C-004.), 61–74. [auch zum Downloaden unter http://www.uni-erfurt.de/sprachwissenschaft/personal/lehmann/CL_Pub/Documentation_of_grammar.pdf]

LEHMANN, CH. 2004c: Data in linguistics. The Linguistic Review 21, 275–310. [auch zum Downloaden unter http://www.uni-erfurt.de/sprachwissenschaft/personal/lehmann/CL_Pub/Data_in_linguistics.pdf]

LEHMANN, CH. 2005: Theory and method in grammaticalization. In: G. Diewald, Hrsg., Grammatikalisierung, Berlin: de Gruyter (Zeitschrift für Germanistische Linguistik, Themenheft) (im Druck). [auch zum Downloaden unter http://www.uni-erfurt.de/sprachwissenschaft/personal/lehmann/CL_Pub/Theory&method_in_grammaticalization.pdf]

LEHMANN, CH. MS.A: Grammatikalisierung und Wortarten. http://www.uni-erfurt.de/sprachwissenschaft/personal/lehmann/CL_Pub/Grammatikalisierung&Wortarten.pdf

LEHMANN, CH. MS.B: Motivation in language. Attempt at a systematization. http://www.uni-erfurt.de/sprachwissenschaft/personal/lehmann/CL_Pub/Motivation_in_language.pdf

LEŠKA, O. 1995: Prague School teachings of the classical period and beyond. Travaux du Cercle linguistique de Prague (n.s.) 1, 3–22.

LEŠKA, O. 1996: The meaning of Meaning in the Prague School. In: B. H. Partee & P. Sgall, Hrsg., Discourse and Meaning: Papers in honor of Eva Hajicová, Amsterdam–Philadelphia: John Benjamins, 127–140.

LEŠKA, O. 1998: Prague Circle Linguistics. Linguistica Pragensia 8, 57–72.

LEŠKA, O. 1999: Prague School Linguistics: Unity in Diversity. Travaux du Cercle linguistique de Prague (n.s.) 3, 3–14.

LEŠKA, O., NEKVAPIL, J., ŠOLTYS, O. 1993: Ferdinand de Saussure and the Prague Linguistic Circle. In: J. Chloupek & J. Nekvapil, Hrsg., Studies in Functional Stylistics, Amsterdam–Philadelphia: John Benjamins (Linguistic & Literary Studies in Eastern Europe. 36), 9–50.

LUELSDORFF, PH. A., Hrsg., 1994: The Prague School of Structural and Functional Linguistics, Amsterdam–Philadelphia: John Benjamins. (Linguistic & Literary Studies in Eastern Europe, 41.)

LUELSDORFF, PH. A., PANEVOVÁ, J., SGALL, P., Hrsg., 1994: Praguiana 1945–1990, Amsterdam–Philadelphia: John Benjamins. (Linguistic & Literary Studies in Eastern Europe, 40.)

MATHESIUS, V. 1911: On the Potentiality of the Phenomena of Language. In: Vachek 1964, 1–32 & In: Vachek 1983, 3–43.

MATHESIUS, V. 1929: Functional Linguistics. In: Vachek 1983, 121–142.

MATHESIUS, V. 1936: On Some Problems of the Systematic Analysis of Grammar. In: Vachek 1964, 306–319.

MATHESIUS, V. 1975: A Functional Analysis of Present Day English on a General Linguistic Basis. Hrsg. von J. Vachek. The Hague–Paris: Mouton (Janua linguarum. Series Practica, 208) & Prague: Academia.

NEKULA, M., Hrsg., 2003: Prager Strukturalismus. Methodologische Grundlagen / Prague Structuralism. Methodological Fundamentals, Heidelberg: Winter. (Slavica. Monographien, Hand-, Lehr- und Wörterbücher, 3.)

PANEVOVÁ, J. 1994: Valency Frames and the Meaning of the Sentence. In: Luelsdorff 1994, 223–243.

PANEVOVÁ, J., SKOUMALOVÁ, Z., Hrsg., 1997: Obsah – výraz – význam. Výbor z lingvistického díla Miloše Dokulila II, Praha: Filozofická fakulta Univerzity Karlovy.

POPELA, J. 1991: Prospects of V. Skalička’s Linguistic Typology. In: B. Palek, P. Janota, Hrsg., Proceedings of LP’90. Prague. Karolinum (Acta Universitatis Carolinae, 1992. Philologica, 3–4.), 237–243.

POPELA, J. 1998: Ein Beitrag zur allgemeinen Sprachtypologie und zur Typologie des Deutschen. Germanistica Pragensia 13 (Acta Universitatis Carolinae, 1996. Philologica, 5.), 75–91.

SCHOONEVELD, C. H. VAN 1996: What has the Prague School Given to Linguistics and to Science? Travaux du Cercle linguistique de Prague (n.s.) 2, 3–58.

GEDANKEN ZUR GRAMMATIKALISIERUNG

155

Sgall, P. 1971: On the Notion “Type of Language”. Travaux linguistiques de Prague 4, 75–87. [Reprint in: Sgall 1984, 19–37.]

Sgall, P. 1978: Synchronní srovnávání jazyků a jeho sémantické východisko. Slovo a slovesnost 39, 25–32.

Sgall, P. 1979: Die Sprachtypologie V. Skaličkas. In: Skalička 1979, 1–20.

Sgall, P. 1982: Zur Typologie der Thema-Rhema-Gliederung. In: G. Jäger, R. Heinisch, Hrsg., Studien zum Tschechischen, Slowakischen und Deutschen aus vergleichender Sicht, Leipzig: Karl-Marx-Universität, 173–185.

Sgall, P., Hrsg., 1984: Contributions to Functional Syntax, Semantics, and Language Comprehension, Amsterdam: John Benjamins (Linguistic and Literary Studies in Eastern Europe, 16.) & Prague: Academia.

Sgall, P. 1988: Natürlichkeit, Syntax und Typologie. Zeitschrift für Phonetik, Sprachwissenschaft und Kommunikationsforschung 41, 463–470.

Sgall, P. 1992: Valenz und Typologie. Zeitschrift für Phonetik, Sprachwissenschaft und Kommunikationsforschung 45, 200–206.

Sgall, P. 1992b: Classical Structuralism and Present-Day Praguian Linguistics. In: H.-H. Lieb, Hrsg., Prospects for a New Structuralism, Amsterdam–Philadelphia: John Benjamins, 75–90. (Amsterdam Studies in the Theory and History of Linguistic Science, 96.)

Sgall, P. 1993a: Skaličkas Sprachtypologie und ihre Fortsetzung. Sprachtypologie und Universalienforschung 46, 318–329.

Sgall, P. 1993b: The Czech Tradition. In: J. Jacobs, A. von Stechow, W. Sternefeld, T. Vennemann, Hrsg., Syntax: Ein internationales Handbuch zeitgenössischer Forschung. 1. Halbband, Berlin–New York: Walter de Gruyter, 349–368. (Handbücher zur Sprach- und Kommunikationswissenschaft, 9/1.)

Sgall, P. 1995: Formal and Computational Linguistics in Prague. Travaux du Cercle linguistique de Prague (n.s.) 1, 23–35.

Sgall, P. 1997: Functionalism in Czech Linguistics and in the World. Linguistica Pragensia 7, 64–81.

Sgall, P. 1999: Types of Languages and Probabilistic Implication Laws. Travaux du Cercle linguistique de Prague (n.s.) 3, 25–34.

Sgall, P. 2002: Freedom of Language: Its nature, its sources, and its consequences. Travaux du Cercle linguistique de Prague (n.s.) 4, 309–329.

Sgall, P. 2004: Types of Languages and the Simple Pattern of the Core of Language. In: P. van Sterkenburg, Hrsg., Linguistics Today – Facing a Greater Challenge, Amsterdam–Philadelphia: John Benjamins, 243–265.

Sgall, P., Hajicová, E., Panevová, J. 1986: The Meaning of the Sentence in its Semantic and Pragmatic Aspects. Dordrecht: Reidel & Prague: Academia.

Skalička, V. 1935: Zur ungarischen Grammatik. In: Skalička 1979, 59–125.

Skalička, V. 1937: Bemerkungen zur Kongruenz. Sborník Matice slovenskej 15, 35–38.

Skalička, V. 1946: Sur la typologie de la langue chinoise parlée. Archiv orientální 15, 386–412. [Verkürzte deutsche Übersetzung: Über die Typologie des gesprochenen Chinesisch. In: Skalička 1979, 180–197.]

Skalička, V. 1947–48: Kodaňský strukturalismus a „pražská škola“. Slovo a slovesnost 10, 135–142. [Verkürzte russische Übersetzung: Копенгагенский структурализм и «Пражская школа». In: В. А. Звегинцев, ред., История языкознания XIX–XX веков в очерках и извлечениях II. 3. Aufl. Moskau 1965, 147–154.]

Skalička, V. 1948: The Need for a Linguistics of “la parole”. In: Vachek 1964, 375–390.

Skalička, V. 1949: On Analogy and Anomaly. In: Luelsdorff, Panevová, Sgall 1994, 147–170.

Skalička, V. 1950: On Case Theory. In: Luelsdorff, Panevová, Sgall 1994, 45–70.

Skalička, V. 1955a: Sur les langues polysynthétiques. Archiv orientální 23, 10–28.

Skalička, V. 1955b: O konkretnosti a abstraktnosti při tvoření slov. Universitas Carolina, Philologica 1, 75–84.

Skalička, V. 1957: Komplexnost jazykových jednotek. Universitas Carolina, Philologica 3, 15–25.

Skalička, V. 1959: Über die Transposition. Slavica Pragensia 1 (Acta Universitatis Carolinae, 1959. Philologica, Supplementum.), 45–52.

156 |

BOHUMIL VYKYPĚL

Skalička, V. 1960a: Agrammatismus und Grammatikismus. Slavica Pragensia 2 (Acta Universitatis Carolinae, 1960. Philologica, 2), 3–6.

Skalička, V. 1960b: Über die besonderen Formen der Syntax. In: C. Bosák, Hrsg.: Rusko-české studie, Praha: Státní pedagogické nakladatelství (Sborník Vysoké školy pedagogické v Praze, Jazyk a literatura, 2), 37–42.

Skalička, V. 1962a: Das Wesen der Morphologie und der Syntax. Slavica Pragensia 4 (Acta Universitatis Carolinae, 1962. Philologica, 3.), 123–127.

Skalička, V. 1962b: Typologie a konfrontační lingvistika. Československá rusistika 7, 210–212.

Skalička, V. 1965: Über die Bedeutung der grammatischen Elemente. Slavica Pragensia 7, 9–11. (Acta Universitatis Carolinae 1965. Philologica, 1.)

Skalička, V. 1966: К вопросу о типологии. Вопросы языкознания 15 (4), 22–30.

Skalička, V. 1979: Typologische Studien. Hrsg. von P. Hartmann, Braunschweig–Wiesbaden: Vieweg. (Schriften zur Linguistik, 11.)

SSA 1965–96 = Sorbischer Sprachatlas 1–15. Bearb. von H. Faßke, H. Jentsch und S. Michalk, Bautzen: Domowina.

Trnka, B. 1982: Selected Papers in Structural Linguistics. Hrsg. von V. Fried, Berlin–New York–Amsterdam: Mouton. (Janua linguarum. Series Maior, 88.)

Uldall, H. J. 1959: On the Preparation of a Text. Archivum linguisticum 11, 1–17.

Vachek, J., Hrsg., 1964: A Prague School Reader in Linguistics, Bloomington: Indiana University Press.

Vachek, J. 1966: The Linguistic School of Prague, Bloomington–London: Indiana University Press.

Vachek, J. 1975: Zum Zusammenspiel von internen und externen Faktoren bei der Sprachentwicklung. In: D. Cherubim, Hrsg., Sprachwandel. Reader zur diachronischen Sprachwissenschaft, Berlin – New York: Walter de Gruyter, 190–207.

Vachek, J. 1976: Selected Writings in English and General Linguistics, The Hague–Paris: Mouton (Janua linguarum. Series Maior, 92) & Prague: Academia.

Vachek, J., Hrsg., 1983: Praguīana: Some Basic and Less Known Aspects of the Prague Linguistic School, Amsterdam: John Benjamins (Linguistic & Literary Studies in Eastern Europe, 12.) & Praha: Academia.

Vachek, J. 1983a: Remarks on the Dynamism of the System of Language. In: Vachek 1983, 241–254.

Vachek, J. 2002: Prolegomena to the History of the Prague School of Linguistics. Travaux du Cercle linguistique de Prague (n.s.) 4, 3–81.

Vachek, J. 2003: Dictionary of the Prague School of Linguistics. Hrsg. von L. Dušková, Amsterdam–Philadelphia: John Benjamins. (Studies in Functional and Structural Linguistics, 50.)

Vũ, Duy-Tú 1998: Lehrbuch der vietnamesischen Sprache, Hamburg: Buske.

Vykypěl, B. 2004a: Adolf Erhart (31. Mai 1926 – 11. August 2003). Sborník prací filosofické fakulty brněnské university A 52, 146–158.

Vykypěl, B. 2004b: Zur Prosodie in der Typologie. Acta linguistica Lithuanica 50, 127–134.

Vykypěl, B. 2005: Glossematikstudien. Unzeitgemäße Betrachtungen zu Louis Hjelmslevs Sprachtheorie, Hamburg: Verlag Dr. Kovač. (Philologia – Sprachwissenschaftliche Forschungsergebnisse, 66.)

Winner, T. G. 1998: Prague Functionalism. In: R. Posner, K. Robering, T. A. Sebeok, Hrsg., Semiotik. Ein Handbuch zu den zeichentheoretischen Grundlagen von Natur und Kultur. 2. Teilband, Berlin–New York: Walter de Gruyter, 2248–2255. (Handbücher zur Sprach- und Kommunikationswissenschaft, 13/2.)

Bohumil Vykypěl

Gauta 2005 06 01

Ústav pro jazyk český AV ČR

etymologické oddělení

Veveří 97

CZ-60200 Brno

([email protected])