Recenzijos

Grasilda Blažienė

Baltų vietovardžiai Rytų Prūsijoje

Stuttgart: Franz Steiner Verlag, 2005, 413 S.

ISBN-10: 3515088458, ISBN-13: 9783515088459

(„Hydronymia Europaea“. Red. Wolfgang P. Schmid. Specialusis tomas III)

Šioje monografijoje yra du pratarmės tekstai: vieną parašė leidėjas Wolfgang P. Schmid, o kitos autorė – monografijos autorė Grasilda Blažienė. Monografiją sudaro dvi dalys (pagrindinė dalis ir du priedai). Pagrindinės dalies „Baltų vietovardžiai Nadruvos teritorijoje (į rytus nuo Deimenos) ir šiaurinėse Notangos, Bartos bei Varmės dalyse (iki Priegliaus)“ (p. 15–233) autorė – Grasilda Blažienė. 1 priedą (p. 235–346) parengė lenkų kalbininkė Rozalia Przybytek; jo pavadinimas – „Baltų kilmės vietovardžiai pietinėje Rytų Prūsijos dalyje“. Šiame priede nagrinėjami senprūsiški vietovardžiai teritorijose, kurios šiandien priklauso Lenkijai. 2 priedo (p. 347–396) pavadinimas – „Baltų vietovardžiai Pomezanoje“. Monografiją papildo cituojamų šaltinių ir aktualios literatūros santrumpų sąrašas (p. 397–410), taip pat kitų santrumpų ir specialiųjų ženklų sąrašas (p. 411–413). Monografiją užbaigia Rytų Prūsijos žemėlapis.

Monografija skirta atitinkamos serijos pradininkui ir leidėjui prof. dr. habil. dr. h. c. Wolfgang P. Schmidui gražaus jubiliejaus proga.

Pagrindinėje dalyje „Baltų vietovardžiai Nadruvos teritorijoje (į rytus nuo Deimenos) ir šiaurinėse Notangos, Bartos bei Varmės dalyse (iki Priegliaus)“ Grasilda Blažienė tiria 746 vietovardžius. 423 įvairiuose šaltiniuose paliudyti vietovardžiai datuojami laikotarpiu iki Antrojo pasaulinio karo. Po Antrojo pasaulinio karo Kaliningrado srityje 328 prūsiški vietovardžiai neįžvalgiai ir visiškai neatsižvelgiant į ankstesnius buvo pakeisti rusiškais pavadinimais. Teigiamai vertintina, kad darbe nurodomi ir pastarieji (pvz., Zori, Zverevo, Železnodorožnij, Želudevo, Žukovka [p. 233]). Ypač pabrėžtina ir tai, kad Grasilda Blažienė istoriniuose šaltiniuose aptiko 329 vietovardžius, kurių nemini J. Gerulis ir kiti tyrėjai. Tyrime tokie vietovardžiai prieš lemą pažymėti specialiu ženklu. Šiuos vietovardžius Grasilda Blažienė rado daugiausia rankraštiniuose šaltiniuose, Rytų Prūsijos foliantų

133

Recenzijos

ir Vokiečių ordino šaltiniuose, taip pat – o tai ypač svarbu – dokumentuose ir istoriniuose šaltiniuose, saugomuose Berlyno slaptajame valstybiniame archyve „Preußischer Kulturbesitz“.

Kitoje tyrimo dalyje, būtent anksčiau minėtame 2 priede, Grasilda Blažienė nagrinėja baltų vietovardžius Pomezanoje.

Įdomu, kaip pateikiami vietovardžiai. Šaltiniuose paliudytas vietovardis išskiriamas pusjuodžiu šriftu ir pateikiamas tokia forma, kokia buvo vartojama anksčiau arba tebevartojama, pvz., Abschwangen arba Żutawka Sztumska; nurodant lokalizaciją ir datas, pateikiami visi istoriniuose šaltiniuose paliudyti variantai: pavyzdžiui, 1365 m. dokumente Abschwangen užrašytas kaip Appuswangen (iš viso užfiksuota 20 variantų) (p. 15), o Żutawka Sztumska užfiksuotas 33 kartus, pradedant 1249 m. forma Pozolowe (p. 395–396). Vietovardžiai nagrinėjami morfologiniu lygmeniu, skaidant juos į šaknies morfemas, priešdėlius ir priesagas. Šaknies morfemos nustatomos pasitelkiant etimologinius atitikmenis prūsų kalboje ir su ja artimiausiai giminingose kalbose, pavyzdžiui, lietuvių ir latvių (jei tokių atitikmenų esama); žinoma, taip pat remiamasi kitų giminingų kalbų, būtent slavų ir germanų, medžiaga. Daugeliu atvejų monografijos autorei pavyko įtikinamai ir argumentuotai paaiškinti žodžių darybą bei kilmę. Be to, reikia pabrėžti, kad autorė sąžiningai apžvelgia ankstesnių tyrėjų išvadas: kai kurias pagrindžia naujais tyrimų duomenimis, kitas iš esmės pataiso, o daugeliu atvejų ir paneigia kitų tyrėjų aiškinimus. Autorė išsamiai pristato visus žinomus vietovardžio Appuswangen kilmės aiškinimo variantus (p. 15). Ji visiškai teisingai paaiškina ir žodžio Pozolowe (1249) darybą, rekonstruodama *Pa-sulav-/*Pa-sulōv-, kur *Pa- yra priešdėlis (plg. liet. pa-miškė), o * sulavā arba *sulōvā – kamieno morfema, reiškianti „salą“ (p. 396). Kad šį žodį tokia reikšme vartojo ir prūsai, liudija Nesselmanno ir Kuršaičio žodynuose pateiktas lietuviškas atitikmuo sulava „sala“, kuris, pasak Brodowskio, skoliniu żulawa „sala“ iš prūsų Lietuvos Goldapės apylinkių pateko į lenkų tarmes.

Vietovardis Zinten (Heiligenbeilio apskr.) istoriniuose šaltiniuose paliudytas formomis Sinthin, Czinthen (1363) ir pan. Autorė visiškai teisingai rekonstruoja archetipą pr. *Zint- ir sieja jį su prūsišku asmenvardžiu Szinte (p. 233).

134

Recenzijos

Kaip tokio požiūrio argumentą galima pateikti lietuvių veiksmažodį žiūtyti (-ija, -ijo) „keiktis, bartis, ginčytis; dvejoti, delsti“ (Dusetos, Daugėliškis, Užpaliai – LKŽ_XIX 1037), kurį galima laikyti denominatyvu iš žīntas „besiginčijantis, besibarantis žmogus“. Specialiojoje literatūroje jau seniai pripažįstama, kad dalį šiaurės rytų Lietuvos teritorijos (Zarasai, Dusetos ir kt.) ir pietvakarinę³ baltų bei prūsų sritį jungia izoglosų pluoštas. Vokietijos leidėjų finansuotoje ir išleistoje serijoje Hydronymia Europaea paskelbtą Grasildos Blažienės studiją „Baltische Ortsnamen in Ostpreußen“ reikia laikyti originaliu ir kruopščiai apgalvotu moksliniu tyrimu.

Simas Karaliūnas

Lietuvių kalbos institutas

P. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva

Giacomo Devoto

Baltistikos raštai · Scritti baltistici

Redagavo Pietro U. Dini ir Bonifacas Stundžia

Vilnius: Tyto alba, 2004, pp. 263[1], ISBN 9986-16-383-8

Kaip teigiama pratarmėje (p. 9), čia pirmą kartą skelbiami visi Giacomo Devoto baltistikos darbai, daugiausia turintys istorinę reikšmę – ne tik kalbotyros istorijos, bet ir platesne Italijos bei Baltijos kraštų (ypač Lietuvos) kultūrinių ryšių prasme. Šiandien naujesni atradimai ir modernesni moksliniai metodai jau peržengė Devoto darbuose aptinkamų teorinių ir faktinių teiginių ribas. Vis dėlto čia paskelbti darbai liudija tarpukariu pasiektą italų baltistikos brandą ir, regis, nubrėžia tolesnės jos raidos kryptį. Devoto straipsniai suskirstyti į dvi grupes: (i) kalbotyra ir (ii) literatūra bei kitos temos. Jie išversti į lietuvių kalbą ir skelbiami pirmojoje

³ Vgl. S. Karaliūnas, Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose II. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005, 239–240, 310–311.

135