Acta Linguistica Lithuanica

LIX (2008), 51 – 55

Lietuvių kalbos „vienas“ ‘vienas’ etimologija

WITOLD MAŃCZAK

Cracovie

Fraenkelis liet. vienas kildina iš ide. *oinos, darydamas prielaidą, kad dalelytė ve- sukėlė *oi virtimą ei > ie, o ne ai, o Smoczyńskis pagrindine forma laiko ide. *h₁oi-no-, nepaaiškindamas *oi > ie raidos. Šio straipsnio autorius liet. vienas kildina iš ide. *oinos, ie refleksą aiškindamas nereguliariu pokyčiu dėl dažnumo. Šiai nuomonei pagrįsti jis pateikia slavų, romanų ir germanų kalbų duomenų, iliustruojančių nereguliarų skaitvardžio „vienas“ trumpėjimą šiose kalbose.

Fraenkelio etimologiniame žodyne rašoma:

„viénas […] prūsų eins ‘vienas […]’. Prūsų forma tiksliai sutampa su gr. οἰνή ‘kauliuko vienetas’, lot. ūnus (*oinos), air. óin, sen. skand. éin, got. ains, s. vok. vok. ein […]; vadinasi, kaip įprasta baltų kalbose, *oi reguliariai virto ai.“

Kadangi lietuvių ir latvių ie atsirado iš *ei, o ne iš *ai ar *oi […], liet. vienas ir latv. viēns, priešingai nei prūsų ains, ie paveldėjo iš *ei. Jų numanomą *ei rodo tokie dariniai kaip vičvėnelis […] ‘visiškai vienas’ (Tilžė) […]

Pradinis v- nėra patikimai paaiškintas; tikriausiai dalelytė ve- buvo pridėta prie ide. vieneto skaitvardžio *oinos; ji galėjo sukelti šaknies balsio pakitimą […]

Laikoma, kad baltų skaitvardžiai, reiškiantys ‘vienas’, yra giminingi slavų *inъ ‘kitas’ ir ‘vienas’ (sudurtiniuose žodžiuose […]); tačiau tikslus balsių atitikmuo nėra aiškus. Vasmeris […] taip pat postuluoja slavų inъ ir liet. inas bendrą seną kilmę; inas jis laiko ide. skaitvardžio *oinos apofonine forma. Trautmannas […] taip pat laiko inas prūsų ains apofonine forma.

Tačiau autorius liet. inas […] atskiria nuo ide. skaitvardžio „vienas“ ir aiškina jį kaip ide. įvardinio kamieno *i- n-kamienį vedinį.

Bernekerio […] pateikti aiškinimai prie inъ ir […] prie edbnъ yra pasenę, nes jis dar rekonstruoja pirminę formą *bnъ, kuri dabar laikoma klaidinga rekonstrukcija […]

Būga […] svarsto galimybę, kad prūsų wilenikis ‘žirgas, arklys, kuris

51

WITOLD MAŃCZAK

ramia arba švelnia eisena [...] kilęs iš *winenikis ir turintis tą patį pridėtinį v kaip liet. vienas [...]. Jei tai būtų tiesa, tai šen bei ten ir prūsų kalboje nagrinėjamajai giminių grupei būtų galima aptikti formą, prasidedančią v. Tačiau galbūt wilenikis yra iškraipytas iš ailenikis arba eilenikis [...].”

Tačiau Smoczyńskio etimologiniame žodyne randame kitokią nuomonę:

“vienas [...] Su neaiškiu v- ir netikėta intonacija, užuot laukus liet. - lat. *jēnas < pr. *aj-na < ide. *h₁oi-no. Plg. sen. lot. oinom, lot. ūnus ‘vienas’, gr. οἰνῆ f. „vienas taškas (vienetas) žaidimo kauliuke“, sen. air. oen „vienas“, got. ains tas pats. Prūsų ains ‘vienas’, acc. sg. ainan „vieną“, vartojamas kaip nežymimasis artikelis, yra vok. ein, einen skolinys, o ne pr. *ajna- refleksas. — Slavų kalbose nėra *janu „vienas“ pėdsakų < prasl. *eńu < praslav. *aj-na-. Ssl. inŭ „kitas, vienas“ [...], rus. inój „kitas, ne tas“, ček. jiný „kitas“, sen. lenk. iny „ne tas pats [...]“, retai „vienas, vienintelis“ [...] negali būti kildinamas iš ide. *h₁ei-no-, nes e laipsnis *h₁ei- neturi lyginamosios kalbotyros pagrindo. Labiau tikėtina rekonstruoti darybą su silpnuoju laipsniu *jĭnŭ < ide. *h₁i-no-. Taip pat galima svarstyti *h₁i-no- metatezę į *ih₁-no-, iš kur prasl. *inŭ.”

Kadangi nežinome nė vienos kalbos, kurioje artikelis būtų svetimos kilmės, manome, kad prūsų ains yra savas. Mūsų nuomone, liet. vienas ir sen. slavų inъ kyla iš ide. *oịnos, kurio *oị- lietuvių kalboje reguliariai turėjo virsti ai-, o sen. slavų kalboje *ě- > *ja-, o ie- lietuvių ir i- sen. slavų kalboje aiškinami tuo, ką vadiname nereguliariu garsų raidos pokyčiu dėl dažnumo. Jau daugelį metų teigiame, kad visose kalbose žodžių formą lemia trys pagrindiniai veiksniai: ne tik reguliari garsų raida ir analoginė raida, bet ir nereguliari garsų raida dėl vartojimo dažnumo. Dažnai vartojami žodžių junginiai, žodžiai ir morfemos neretai nereguliariai trumpėja, pavyzdžiui, turi būti > turbūt, broterėlis > brolis, (vaika)-mus > (vaika)-ms. Nereguliariai garsų raidai dėl dažnumo esame skyrę tris monografijas (Mańczak 1969, 1977 ir 1987) bei daugybę straipsnių.

Tarp argumentų, kuriais grindžiame savo požiūrį, yra toks: jei nagrinėjamai kalbai ir laikotarpiui esama dažnumo žodyno, juo galima pasinaudoti, nes didžioji

52

Étymologie du lituanien vienas ‘un’

dauguma žodžių, kuriuose dėl dažnumo vyksta nereguliari garsų raida, priklauso dažniausiai vartojamiems žodžiams. Išanalizavę lietuvių kalbos dažnumo žodyną (Grumadienė ir Žilinskienė 1997), nustatėme, kad statistiškai nereguliariai sutrumpėję lietuvių kalbos žodžiai išsidėsto taip (Mańczak 2001):

1^er tūkstantis 79

2^e tūkstantis 26

3^e tūkstantis 13

4^e tūkstantis 9

5^e tūkstantis 7

6^e tūkstantis 6

Taip pat būtina pabrėžti, kad visose kalbose žodis, reiškiantis ‘1’, vartojamas labai dažnai. Pavyzdžiui, pagal Lewicki et alii dažnumo žodyną (1971), lenkų kalbos skaitvardis jeden ‘1’ užima 39^e vietą.

Be to, reikia atkreipti dėmesį, kad greta nereguliarios garsų raidos dėl dažnumo egzistuoja ir kita nereguliari raida, apimanti seniai žinomus fonetinius pakitimus, vadinamus asimiliacijomis, disimiliacijomis ar metatezėmis, taip pat hiperformines ar ekspresyvias formas. Visai šiai raidai būdinga tai, kad ji įvairiose kalbose vyksta su pačiais įvairiausiais žodžiais. Chercher < cercher rodo asimiliaciją, faible < flebilem – disimiliaciją, troubler < *turbulare – metatezę, o s žodyje besicles yra hiperpoprawinis, o h žodyje herse laikomas ekspresyviu. Tačiau kitoje indoeuropiečių kalboje būtų sunku rasti žodį, reiškiantį ‘silpnas’ ir turintį disimiliaciją, žodį, reiškiantį ‘trukdyti’ ir turintį metatezę, arba žodį, reiškiantį ‘akėčios’ ir turintį ekspresyvios kilmės fonemą. Trumpai tariant, tarp vadinamųjų asimiliacijų, disimiliacijų, metatezių ir kitų nereguliarių reiškinių nėra jokio lygiagretumo. O nereguliari garsų raida dėl dažnumo įvairiose kalbose vyksta daugiau ar mažiau lygiagrečiai, nes, nepaisant kalbines bendruomenes skiriančių skirtumų, dažniausi žodžiai visur yra daugmaž tie patys. Pavyzdžiui, veiksmažodis, reiškiantis ‘kalbėti’, daugelyje kalbų nereguliariai trumpėja, plg. pranc. parler, it. parlare < lot. parabolare, narrare formos, kurios sardų kalboje tapo nárrere (nau, nas, nat,

53

WITOLD MAŃCZAK

ir t. t.), lot. ajo < *agio (palyginti su reguliariu adagium), angl. says, said (palyginti su reguliariu lays, laid, kur išliko dvibalsis), rusų tarm. gyt < gryt < govorit, sen. lenkų pry < prawi ir t. t.

Tačiau įdomu pažymėti, kad skaitvardis ‘1’, kuris vartojamas labai dažnai, daugelyje kalbų yra patyręs netaisyklingų redukcijų. Lietuvių vienas ir sen. slavų jedinъ (galiausiai kilę iš indoeuropiečių *oinos) turėtų turėti atitinkamai *ai vietoj ie ir *ē vietoj i. Šiais atvejais susiduriame su balsio atvirumo laipsnio sumažėjimu (a > o > u arba a > e > i), būdingu netaisyklingam fonetiniam kitimui dėl žodžio dažnumo. Visose šiuolaikinėse slavų kalbose esama ir kitų redukcijų, kurias rodo skaitvardžio ‘1’ ir būdvardžio, reiškiančio ‘vienintelis’, palyginimas šiose kalbose:

‘vienas’ ‘vienintelis’ Žemutinių sorbų jaden, jana jadny (anksčiau jadyny) Baltarusių adzin, adna adziny Bulgarų edin, edna edinstven Aukštutinių sorbų jedym, jena jedynki Makedonų eden, edna edinstven Polabų jadān, janū (neutras) jidainē Lenkų jeden, jedna jedyny Rusų odin, odna edinyj Serbų-kroatų jedan, jedna jedini Slovakų jeden, jedna jediný Slovėnų eden, ena edin Čekų jeden, jedna jediný Ukrainiečių odym, odna jedynyj

Taigi matyti, kad šiuolaikinėse slavų kalbose skaitvardis ‘1’, palyginti su būdvardžiu ‘vienintelis’ (kuris vartojamas rečiau nei skaitvardis), pasižymi įvairiomis netaisyklingomis redukcijomis. Lenkų moteriškoji forma jedna (palyginti su jedyny) pasižymi y iškritimu, o slovėnų moteriškoji forma ena (palyginti su edin) pasižymi di iškritimu ir t. t. Išsamiau žr. Mańczak (1977a).

Lotynų kalbos acc. sg. unum reguliariai virto uno portugalų, ispanų ir italų kalbose, o port. um ir isp., it. un yra redukuotos formos. Rumunų forma o < unam taip pat nėra normali.

Anglų kalboje one buvo sutrumpintas iki an > a, o a tariamas ne tik [ei], bet ir [ə]. Vokiečių kalboje eins yra redukuota forma, palyginti su būdvardžiu feines.

54

Étymologie du lituanien vienas ‘un’

Galiausiai nereikia pamiršti, kad lietuvių kalboje vien (< vėna) ir išvien (< iš vieno) yra sutrumpintos formos.

Atsižvelgiant į visus šiuos faktus, neabejotina, kad liet. vienas < *oįnos patyrė netaisyklingą fonetinį kitimą dėl dažnumo.

RÉFÉRENCES

Fraenkel, E. 1955–1965: Litauisches etymologisches Wörterbuch (unter Mitarbeit von A. Slupski, fortgeführt von E. Hofmann und E. Tangl). I–II. Heidelberg: Carl Winter, Göttingen: Vandenhoeck u. Ruprecht.

Grumadienė, L., V. Žilinskiene 1997: Dažninis dabartinės rašomosios lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mokslo aidai.

Lewicki, A., W. Małowski, J. Sambor, J. Woronczak 1971: Słownictwo współczesnej publicystyki polskiej. Listy frekwencyjne. Warszawa: PAN.

Mańczak, W. 1969: Le développement phonétique des langues romanes et la fréquence. Kraków: Uniwersytet Jagielloński.

Mańczak, W. 1977: Słowiańska fonetyka historyczna a frekwencja. Kraków: Uniwersytet Jagielloński.

Mańczak, W. 1977a: Rozwój *jedinъ w językach słowiańskich. Prace Filologiczne 27, 309–320.

Mańczak, W. 1987: Frequenzbedingter unregelmässiger Lautwandel in den germanischen Sprachen. Wrocław: Ossolineum.

Mańczak, W. 2001: Coup d’œil sur le dictionnaire de fréquence du lituanien. Munera linguistica et philologica M. Hasiuk dedicata. Poznań: Katedra Skandynawistyki i Bałtologii, 47–53.

Smoczyński, W. 2007: Słownik etymologiczny języka litewskiego. Wilno: Uniwersytet Wileński.

Witold Mańczak

Zakątek 13/59

PL-30-076 Kraków, Pologne

55