Acta Linguistica Lithuanica

LXI (2009), 41 – 59

Statiniai vietos linksniai Bretkės ir kituose XVI ir XVII a. senosios lietuvių kalbos tekstuose^*

GINA KAVALIŪNAITĖ

Lietuvių kalbos institutas

Straipsnyje nagrinėjami statiniai vietos linksniai XVI ir XVII a. lietuvių tekstuose (Daukšos, Chylinskio, Bretkūno). Parodoma, kad inesyvo ir adesyvo pasiskirstymą lemia gyvumo hierarchija: gyvumo požiūriu aukštesnės klasės daiktavardžiai turi tik adesyvą, o negyvi daiktavardžiai – tik inesyvo formas. Papildomąją šių dviejų linksnių distribuciją iškalbingai atskleidžia tokios nevienalytės daiktavardinės frazės kaip žmogup atgimditame (DP). Bretkūno kalba šiuo požiūriu, regis, skiriasi nuo jo amžininkų kalbos: jis vienintelis vartoja inesyvo 1-ojo asmens vienaskaitos įvardžio formas, tokias kaip manyje (greta adesyvo formos manipi). Jis svyruoja tarp formų musui ir musip(i), jusui and jusip(i), savęie and savip(i), o taisymų pasitaiko dažnai. Greta įprastos inesyvo formos jame jis vartoja ir jamije (gal pagal tavyje, savyje analogiją?). Čia keliama prielaida, kad tokias inesyvo formas kaip manyje, Dievije (vietoj Dievipi) ir kt. Bretkūnas sudarė ad hoc, o gyvojoje kalboje vartoti tik adesyvai. Panašu, kad taip pat buvo ir su 3-iojo asmens inesyvo forma jamije, vartota kaip gyvasis atitikmuo formai jame.

1. STATINIAI VIETOS LINKSniai SENOJOJE LIETUVIŲ KALBOJE: TYRIMŲ BŪKLĖ

Statinių vietos linksnių (inesyvo ir adesyvo) vartojimo lietuvių kalboje ir tariamo šių linksnių painiojimo klausimui mokslinėje literatūroje jau skirta gana daug dėmesio. Pir-

^* Šis straipsnis yra išplėsta ir patobulinta darbo, kuris 2003 m. buvo apdovanotas tarptautiniame PRO BALTICA forumo konkurse už geriausią Bretkės kūrybos tyrimą, versija. Kadangi, regis, atsisakyta iš pradžių numatyto konkurso darbų publikavimo, autorė nusprendė tekstą panaudoti kitaip.

41

GINA KAVALIŪNAITĖ

mojoje vietoje čia reikia paminėti Laigonaitės straipsnį apie vietos linksnių vartojimą lietuvių kalbos salose už Lietuvos ribų (1957:27). Svarbiausia abiejų linksnių painiojimo priežastimi ji laiko garsų dėsnio nulemtą postpozicijos trumpėjimą. Laigonaitė pateikia pavyzdžių ne tik iš šiuolaikinių tarmių, bet ir iš senosios lietuvių kalbos raštų (žmonėse bediewiūḟemp ir neystikimūḟemp DP 44_52–53). Knygoje Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XXVII amžiuje (1967: 120) Palionis rašo, kad adesyvas ir inesyvas nuo pat pradžių buvo glaudžiai susiję tiek reikšme, tiek sintaksiniu vartojimu, ir pateikia tokių abiejų linksnių maišymosi pavyzdžių kaip: žmōgųp atgimdāmē DP 255₃₅, kókfai ne wienamę žmōgųp ne bū DP 477₁₈. Rosinas (1995: 65) pateikia naujųjų lietuvių tarmių pavyzdžių, kur inesyvas ir adesyvas vartojami sinonimiškai, taip pat pakartodamas Laigonaitės pavyzdį iš Daukšos Postilės. Kaip tikėtiną adesyvo, kaip savarankiško linksnio, nykimo priežastį jis taip pat nurodo garsų dėsnio nulemtą galūnės trumpėjimą. Naujausioje savo knygoje Rosinas (2001: 140–143) išsamiai aptaria inesyvo ir adesyvo priešpriešos neutralizaciją. Jis įrodo, kad neutralizacija pirmiausia turėjo vykti tam tikruose tiksliai apibrėžtuose kontekstuose, būtent su statiniais veiksmažodžiais, tokiais kaip būti, gyventi, rasti. Rosino (2001: 142) teigimu, adesyvas išlaikė būdingą reikšmę tik ten, kur aprašoma žmogaus sąmonėje vykstanti būsena; inesyvo ir adesyvo opozicijos neutralizacijos priežastimi vėl laikomas inesyvo ir adesyvo formų sutapimas dėl postpozicijos trumpėjimo. Gelumbeckaitė, remdamasi Bretkės Biblija, pateikia abiejų vietos linksnių vartojimo ir inesyvo pakeitimo adesyvu pavyzdžių bei atsargiai kelia prielaidą, kad inesyvo pakeitimo adesyvu priežastis su žmogaus sąmonėje vykstančius procesus reiškiančiais veiksmažodžiais galėtų būti ta, jog adesyvas, priešingai nei inesyvas, gali įgyti Adessivus sympathethicus arba Adessivus possessivus reikšmę (Gelumbeckaitė 1997: 189–190). Maskuliūnas (2000: 205–206) iš Daukšos Postill ir Szyrwido Punktai sakimu pateikia nemažai vietų, kuriose tiek inesyvas, tiek adesyvas vartojamas ta pačia posesyvine reikšme. Minėtų tyrėjų nuomone, inesyvo ir adesyvo funkcijų skirtumas kalbos sistemoje yra išnykęs.

42

Die statischen Lokalkasus bei Bretke und in anderen altlitauischen Texten

Anders äußert sich zu dieser Frage Range (1995: 99–101). Letzterer kommt aufgrund einer Untersuchung zur Verwendung des Inessivs und des Adessivs bei Bretke zum Schluss, die Ursache der Vertauschung dieser Kasus sei im Einfluss der Übersetzungsvorlagen zu suchen. Zusätzliche Beispiele für die Neutralisierung des Gegensatzes zwischen Inessiv und Adessiv führt er aus Moswids Schriften sowie aus Daukšas Postille an. In ihrer Doktorarbeit pflichtet Gelumbeckaitė (1999: 241) dem von Range geäußerten Gedanken bei, die deutsche Konstruktion mit bey dürfte zum Ersatz des Inessivs durch den Adessiv beigetragen haben. Nach den Forschungsergebnissen von Eglė Žilinskaitė (2007: 408–409) dürften zur Verwendung des Adessivs in Daukšas Postille die in der polnischen Vorlage auftretenden Konstruktionen u + Gen. und przed + Instr. beigetragen haben: Diese stehen bei den Übersetzungsvorlagen solcher Verba wie pulti, stotis usw. sowohl zur Bezeichnung der Ortsruhe in der Nähe eines Gegenstandes sowie für Angabe der Richtung nach einem Gegenstand hin. Solche Fälle, wo von einem und demselben Wort sowohl Inessiv wie auch Adessiv gebildet werden, sind ganz vereinzelt:

degs anóie úgnìie ant’ ámžiu be gâfo DP 607; ßìldes’ úgnìp [Petras] DP 158; pats Christùs perfónoie fawóie / krikßtìtu 357₃₆; ne geyde pakàiaus perfônayp nórint didžiaufèip’ 42₁₂ (plg. Žilinskaitė 2007: 419).

2. STATINIŲ VIETININKŲ TARPUSAVIO SANTYKIS

Ištyrus adesyvo vartojimą Chylinskio Naujojo Testamento vertime nustatyta, kad vertimo šaltiniai neturėjo reikšmės parenkant vietininką (Kavaliūnaitė 2001: 93–111). Parenkant adesyvą ar inesyvo formą lemiamą reikšmę turi ne šaltinyje vartojami prielinksniai, o daiktavardinių frazių kategoriniai požymiai. Adesyvo vartojimas susijęs su gyvumu, o inesyvo – su negyvumu. Gyvumas čia suprantamas ne referentiškai, o pagal Silversteino gyvumo hierarchiją. Tam tikros žodžių klasės pačios savaime žymimos kaip gyvos arba negyvos. Kaip ir tikėtasi, 1-ojo ir 2-ojo asmens asmeniniai įvardžiai žymimi kaip gyvi, nes jie paprastai nurodo žmones.

43

GINA KAVALIŪNAITĖ

Tačiau ir 3-iojo asmens įvardžiai hierarchijoje yra aukščiau už daiktavardžius, o tarp pastarųjų tikriniai vardai – aukščiau už bendrinius ir t. t. Jei gramatinė taisyklė, pavyzdžiui, linksnio žymėjimo taisyklė, jautri gyvumui, jos veikimo sričiai visų pirma priklausys tos kategorijos, kurios gyvumo hierarchijoje užima aukštesnę vietą. Čia pateikiame scheminį Silversteino gyvumo hierarchijos vaizdavimą, cituojamą pagal Anderson (1985: 183):

Schema 1. Silversteino gyvumo hierarchija

Chylinskio adesyvo vartojimas gana tiksliai atspindi šią gyvumo hierarchiją. Dažniausiai vartojami 1-ojo ir 2-ojo asmens asmeninių įvardžių bei sangrąžinio įvardžio adesyvai (206 kartus). Toliau eina tikriniai vardai (177 kartus), parodomieji įvardžiai, 3-iojo asmens asmeniniai įvardžiai ir santykiniai įvardžiai (113 kartų). Rečiausi – asmenis žyminčių bendrinių daiktavardžių (8 kartus) ir būdvardžių adesyvai (3 kartus). Neasmenų animata ir inanimata adesyvai nevartojami. Reikia atkreipti dėmesį, kad žodžiai, susiję su krikščionių Dievu ir jo asmenimis, dievas, tévas ir sūnus, čia priskirti tikriniams vardams; atsižvelgiant į teksto pobūdį, tai tikriausiai pateisinama.

Kad linksnio pasirinkimas nepriklauso nuo šaltinyje vartojamo prielinksnio, iliustruoja šie pavyzdžiai:

Dieviep nes visi daiktai yra įmanomi ChNT (nes visi dalykai yra įmanomi Dievo StB) Mk 10,27;

44

Die statischen Lokalkasus bei Bretke und in anderen altlitauischen Texten

ó (tas) žodis buvo Dieviep ChNT (ir Žodis buvo pas Dievą StB) Jn 1,1;

Ir mano dvasia džiaugiasi Dieviep Jzganitojep mano ChNT (ir mano siela džiaugiasi Dievu / mano Išganytoju StB) Lk 1,47;

Taip (yra taip), kuris [...] nėra turtingas Dieviep ChNT (vargas [tam,] kuris [...] nėra turtingas Dievui StB) Lk 12,21.

Tiek Dieve, tiek Dievu perteikiama adesyvu, matyt, todėl, kad Chylinskio kalbos sistemoje nebuvo panašios opozicijos. Jei gyviesiems būtų buvęs vartojamas inesyvas, būtų buvę savaime suprantama šį linksnį vartoti kaip olandiško prielinksnio į atitikmenį, nes negyvųjų atveju esama atitikmens „ol. in = liet. inesyvas“. Jis randamas, pavyzdžiui, šioje vietoje:

Balfo balsas girdėtas Ramoy ChNT (balsas girdėtas in Rama StB) Mt 2,18.

Tai, kad priešprieša tarp olandų in ir by in Chylinskio kalbos sistemoje iš esmės gali būti perteikta, nesunku nustatyti iš inanimata pavyzdžių. Tiesa, ji perteikiama ne atitinkama priešprieša „inesyvas: adesyvas“, o by inanimata atveju verčiama prielinksniais, dažniausiai pas:

Petras [...] šildėsi pas ugni ChNT (Petras [...] šildėsi by het vyer StB) Mk 14,54.

Prieš aptardami Bretke’s adesyvo vartojimo ypatumus¹, pirmiausia trumpai apžvelgsime svarbiausius adesyvo vartojimo atvejus pas Bretkę ir kitus autorius (Chylinskį, Daukšą). Adesyvas žymi:

1) lokalizaciją žmogaus dvasinėje erdvėje, dažnai suvokiamoje kaip dieviškojo veikimo sritis:

saugok per Šventosios Dvasios galią, kuri gyvena mufjmp ChNT (išsaugota [...] Šventosios Dvasios / kuri in ons gyvena StB) 2 Tim 1,14;

¹ Wilentas Inessivą vartoja iš esmės panašiai kaip Bretke, tačiau jo kalbos vartosena šiame straipsnyje neaptariama.

45

Gina Kavaliūnaitė

Širdį ne išągtą teikis manyje padaryti, mielasis Viešpatie DP 534¹¹ (Tyra širdį įdiegti manyje, malonusis Viešpatie Wuj 580^47–48); Didesnis <tikėjimas> buvo tokia ligota žmona DP 369¹⁴ (Wietßa <tikėjimas> buvo toje sergančioje moteryje Wuj 381³¹); Nežiūrėk / mes liaudyje mąstome / mes turime Abraomą Tėvu BP II 240¹⁵²; Jei Sodomoje tie darbai būtų buvę padaryti, kurie tavyje buvo padaryti BNT (Nes jei Sodomoje darbai būtų įvykę, kurie pas tave įvyko LB; Quia si in Sodomis factae fuissent virtutes quae factae sunt tavyje V) Mt 11,23.

2) žmogaus minčių arba emocijų objektą ar sritį:

Tikėkite Diewiep ChNT (Turėkite tikėjimą į Dievą StB) Mk 11,22; ir pradžiugo mano dvasia / Dievu, savo išganytoju DP 471^12–13 (O džiaugėsi mano dvasia / Dievu, savo išganytoju Wuj 502⁸); Bet šitaip amžinai pas Dievą turėtum gyvenimą ir išganymą BP I 268¹⁸; nes Dievui Diewiep kiekvienas žodis yra įmanomas BNT (Nes Dievui nėra nieko neįmanomo LB; quia non erit impossibile apud Deum omne verbum V) Lk 1,37.

3) lokalizaciją arti asmens arba jo aplinkoje:

Kurſey buvo Storaſteyp Serguſiep Powilep žmogump įßmintingamp ChNT (Welche was by den Stadthouder Sergius Paulus / eenen verstandigen man StB) Apd 13,7; taӡiau rádo tatái húkiie ſawamé ir ſunų ſawąmp DP 355²⁹ (prӡedfié naydował to w domu ſwoim / y w ſynie ſwoim Wuj 367^17–18); Ne gerai darai jog brolio moteri ſawip laikai BP I 29⁶; nes radai malane Diewip BNT (du haft gnade bey Gott funden LB; invenisti enim gratiam apud Deum V) Lk 1,30.

4) lokalizaciją tarp kelių objektų, asmenų grupėje:

² Renkant medžiagą, naudotasi Vilniaus Lietuvių kalbos institute elektroniniu būdu parengtu Bretkės postilės konkordansu.

46

Die statischen Lokalkasus bei Bretke und in anderen altlitauischen Texten

Taip kalbėjau jums, būdamas juſimp ChNT (Dēle dingen hebbe ick tot u gesproken / by u blijvende StB) Jn 14,25; neturėjo iūſemp vietos DP 41₂ (nie miał v nich mieśćá Wuj 40₃₁); Ir IEſus daukinofe ifchmintije / fenatweie ir maloneie Diewiep ir Szmonijamp BP I 162₁₁; jei tokie darbai Tyre ir Sidone būtų įvykę, kaip iuſip įvyko BNT (weren solche Thatten zu Tyro vnd zu Sidon geschehen, als bey euch geschehen find LB; quia si in Tyro et Sidone factae essent virtutes quae factae sunt in vobis V) Mt 11,21.

5) vietos nurodymas daikto viduje:

užveisdino vynuogyną [...] ir iškasė jeyp prespaudą ⇒ spaustuvą ChNT (wijngaert planted[e] [...] ende groeſ eenen wijnperſback daer in StB) Mt 21,33; Ir prānaſiep. Biſo Wielſpatis iźgēlbeſſiu iūs Wielſpatiē Dievē ių DP 257 (Y v Proroká; Mowi Pan /żbawię ich w Panu Bogu ich Wuj 265₂₈).

Ši reikšmė, regis, nepatvirtinta nei BP, nei BNT.

6) vietos nurodymas netoli daikto. Chylinskio tekstuose adesyvas šia reikšme nepatvirtintas. Tačiau DP ir BP esama kelių pavyzdžių:

palik savo auką attōriųp DP 296₉ (ofiáruiß dar twoy do ottaržá Wuj 304₂₂); kai kurios moterys našlės, kurios anksti buvo Grabiepi BP II 17₁₆.

Nach Angabe von Eglė Žilinskaitė (2007:408) machen solche Adessive 6,43% sämtlicher Belege des Adessivs aus. Nach Angabe von Gelumbeckaitė (1997: 191–192) ist diese Verwendungsweise des Adessivs auch im BNT nicht belegt.

ChNT inesyvas reiškia vietą negyvo daikto atžvilgiu. Animatų inesyvo, reiškiančio žmogaus sąmonėje vykstantį procesą, pavyzdžių nėra. Jei inesyvas sudaromas iš animatų, vartojamos daugiskaitos formos, o reikšmė nurodo vietą žmonių grupės viduryje. Čia kalbama

47

GINA KAVALIŪNAITĖ

apie reikšmę, kuri savaime nesusijusi su gyvumu. Daugiskaitos adesyvai reguliariai sudaromi tik iš tų kalbos dalių, kurios gyvumo hierarchijoje užima aukščiausią vietą, t. y. iš pirmojo ir antrojo asmens įvardžių; kitais atvejais dažniausiai vartojami inesyvo atvejai. Palyginkime, pavyzdžiui:

Vienas Diewas ir Tewas wilu, kurley ira and wilo ir per wis, ir juſjmp wiſoje ChNT (Een Godt ende Vader van alle / die daer is boven alle/ ēn door alle / ende in u alle StB) Ef 4,6.

Šiame pavyzdyje toje pačioje daiktavardinėje grupėje greta inesyvo vartojamas adesyvas. Akivaizdu, kad jų linksnių reikšmė nesiskiria; skiriasi tik gyvumo žymėjimas.

Auch bei Daukša und in Bretkes Postille ist die Verwendung des Adessivs mit der Belebtheit verknüpft. Adessive von Inanimata sind äußerst selten, z.B., attoriųp DP 296₉, und grabiepi BP II 17₁₆. Rosinas schreibt dazu: „sakiniuose su veiksmažodžiais būti, gyventi ir kitais vartojamas tik participinių įvardžių ir refleksyvinio įvardžio adesyvas, o gimininių įvardžių ir vardažodžių, be adesyvo, dažnai vartojamas ir inesyvas“ (2001: 141).

Be to, Rosinas nurodo, kad „asmeninių participinių ir refleksyvinio įvardžio (taigi būtent tų, kurie gyvumo hierarchijoje užima aukščiausią vietą — G. K.) posistemis Daukšos tekstuose neturi inesyvo; jo vietoje vartojamas adesyvas, kuriuo dažniausiai reiškiama vidinė būsena“ (2001: 140). Tai visiškai atitinka tai, kas nustatyta apie Chylinskio kalbos sistemą. Pasak Rosino, pirmojo ir antrojo asmens asmeninių įvardžių inesyvo formų nėra ne tik Daukšos tekstuose, bet ir Pietkiewicziaus katekizme bei Szyrwido darbuose (Rosinas 1995: 17–20; 2001: 140). Tokių inesyvo formų pasitaiko tik Bretkės ir Wilento tekstuose. Todėl šį nepaprastą šių rašytojų kalbos ypatumą reikėtų atskirai ištirti.

3. BRETKE’S INESYVAS SU NEGYVYBĖS KATEGORIJOS DAiktavardžiais

Pirmiausia reikia pažymėti, kad ir Bretke adesyvas siejamas su gyvybe. Kategorijoms, kurios gyvybės hierarchijoje užima aukščiausią vietą, t. y. 1-osios asmens įvardžiams,

48

Die statischen Lokalkasus bei Bretke und in anderen altlitauischen Texten

ir 2-osios asmens įvardžiams bei sangrąžiniam įvardžiui Bretke reguliariai vartoja adesyvą:

Nefa iei Sodomoia thie Darbai butu nuſsidawę, kurie tawip nuſsidawę BNT (Denn so zu Sodoma die thatten geschehen weren, die bey dyr geschehen sind LB; Quia si in Sodomis factae fuissent virtutes quae factae sunt in te V) Mt 11,23; Ir netur ßaknų ſawimp BNT (vnd haben keine wurtzel in jhen LB; et non habent radicem in se) Mk 4,17; Dwafe Wieſchpaties ira manip BP II 47₂₆; Ir IEſus daukſinoli iſchmintije / ſenatweie ir maloneie Diewiep ir S₃moniſamp BP I 162₁₁.

Adesyvo ir inesyvo pasiskirstymas aiškiai matyti toliau pateiktuose pavyzdžiuose. Visais atvejais kalbama apie Šventąjį Raštą arba jo dalis, tačiau ten, kur knyga įvardijama autoriaus vardu, vartojamas adesyvas, o kitur – inesyvas:

Schwentamip Ianip trecziame puguldime BP I 420₂₀; Ponas IEſus Kriſtus wadinna Pharifeuſchus Raſſabin̄ikais / Schwentamip Ianip deſchim tame paguldime BP II 61₂; neſa ghi Schwentame raſchte liudima dūſt BP II 88₂₋₃; tada Ponas Diewas Schwentame ßodie / koſnam pamokſla dūſt BP II 279₁₄.

Kadangi adesyvo ir inesyvo pasiskirstymą lemia daiktavardžio kategorinės ypatybės, todėl tam tikri daiktavardžiai įprastai sudaro tik adesyvą, o kiti – tik inesyvą, šie du linksniai yra papildomosios distribucijos santykyje. Taigi jie laikytini ne visiškai savarankiškais linksniais, o to paties lokalinio linksnio variantais (plg. Smoczyński 2001: 215).

Tačiau Bretke asmeninius įvardžius traktuoja kitaip nei Daukša ir Chylinskis. Čia aptinkame 1-osios ir 2-osios asmens asmeninių įvardžių bei asmenų pavadinimų inesyvus, reiškiančius vyksmą žmogaus sąmonėje arba vidiniame žmogaus pasaulyje.

paſinfite, kaip eſch mano Tiewieie → Tiew + pi eſmi, ir jus manyie → manipi ir eſch iuſuie → iuſuie/iuſuia → iuſpi BNT (werdet jr erkennen, das ich in meinem Vater bin, vnd jr in mir, vnd ich in

49

GINA KAVALIŪNAITĖ

jums LB; cognoscetis quia ego sum in Patre meo et vos in me et ego in vobis V) Jn 14,20;

ir ſunus tawa kuris → kurie taweie ira BNT (et filios qui in te sunt V; vnd deine Kinder su tavimi LB Lk 19,43) Lk 19,44;

Satanas [...] ſaweie pats ne ſudera BNT (Satan [...] yra nesantaikoje pats su savimi LB; Satanas consurrexit in semetipsum V) Mk 3,26;

Er ne dege ſchirdis muſu muſui BNT (nonne cor nostrum ardens erat in nobis V; Argi nedegė mūsų širdis mumyse LB) Lk 24,32;

Pharifeuſchas ſtowedams / teipo pats ſawije meldefi BP II 353₃; tada permanik ir ßinnok ſchitai ſchtiefos Schwenta Dwaſe tawije darancze BP II 125₂₀.

Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad tokius inesyvus pats Bretke neretai taisydavo į adesyvus:

kaip anis taipo ſawÿa dumoio → anus taipo ſawipi dumoiencзius BNT (kad jie taip manė patys savyje LB; quia sic cogitarent intra se V) Mk 2,8;

dumaia ſawei → ſawip BNT (et cogitabat intra se V; ir jis mąstė pats sau LB) Lk 12,17;

bilaia ſawÿe → ſawÿp BNT (autem dixit intra se V; bet jis tarė pats sau LB) Lk 18,4.

Tokios vietos, kur inesyvas pakeičiamas adesyvu, rodo, kad Bretke nebuvo tikras dėl inesyvo tinkamumo tokiuose kontekstuose. Range (1995: 99–101) tokius svyravimus aiškina šaltinio įtaka. Iš tiesų labai tikėtina, kad vokiečių konstrukcija su in ir naudininku galėjo sudaryti sąlygas tokiam inesyvo vartojimui, nors panašių konstrukcijų vartojimas šaltiniuose neturėjo pastebimos įtakos Chylinskio lokalkasio pasirinkimui. Panašiai vokiečių konstrukcija su bey Bretke bent kai kuriais atvejais veikiausiai paskatino inesyvo pakeitimą adesyvu (BNT Lk 12,17; Lk 18,4 etc.).

Vis dėlto šaltinių įtaka negalėjo būti vienintelė tokių pakeitimų priežastis. BNT yra keletas pavyzdžių, kai inesyvas pakeičiamas adesyvu, nors šaltinis negalėjo skatinti vartoti adesyvą:

50

Die statischen Lokalkasus bei Bretke und in anderen altlitauischen Texten

šviesa, kuri tavyje → tavyjipi yra BNT (lumen quod in te est V; šviesa tavyje [...] šviečia LB) Lk 11,35; pažinsite, kaip aš Tėveje → Tėv+pi esu, ir jūs manyje → manipi, ir aš jumyse → jumyse/jumyse → jumsi BNT (werdet jr erkennen, das ich in meinem Vater bin, vnd jr in mir, vnd ich in euch LB; cognoscetis quia ego sum in Patre meo et vos in me et ego in vobis V) Jn 14,20.

Ir Lutherio, ir Vulgatos šiose vietose vartojamos konstrukcijos su in. Taigi šiais atvejais taisymų priežastis galėjo būti tik vertėjo kalbos jausmas. Tą patį įspūdį susidarome atidžiau išnagrinėję vietas, kuriose bent jau vokiškame tekste vartojami kiti prielinksniai nei in:

iš dalykų, kurie mumyse → mumyspi įvyko BNT (quae in nobis conpletae sunt rerum V; apie įvykius, kurie tarp mūsų nutiko LB) Lk 1,1;

galia, kuri jumyse → jumsipi pasireiškė BNT (virtutes quae in vobis factae sunt V; darbai, [...] kurie pas jus buvo atlikti LB) Lk 10,13;

kalbėjau jums jumyse → jumsipi būdamas BNT (haec locutus sum vobis apud vos manens V; tai jums kalbėjau, nes pas jus buvau LB) Jn14,25.

Vokiškame tekste kai kuriais atvejais vartojama bey, tačiau esama ir kitų atitikmenų. Taisymo muſui → muſip priežastis turėjo būti kita; apie priežastis dar bus kalbama toliau.

Be to, reikia atkreipti dėmesį į štai ką. Norint įtikinamai parodyti, kad Inessivo pakeitimo Adessivu priežastis yra vokiečių Vorlage įtaka, reikėtų įrodyti, jog Bretkės vertime apskritai esama reguliaraus atitikimo tarp lietuviškojo Adessivo ir vokiškojo prielinksnio bey. Tokiu atveju tokio atitikimo būtų galima tikėtis ir su Inanimata. Tačiau matome, kad Bretkės tekste prielinksnio bey junginius su Inanimata atitinka ne Adessivai, o prielinksninės konstrukcijos:

ir šildėsi prie šviesos LB (jis šildėsi prie ugnies BNT; et calefaciebat se ad ignem V) Mk 14,54;

51

GINA KAVALIŪNAITĖ

tačiau stovėjo prie kryžiaus LB (ſtoweio prieg Krijsaus BNT; Stabant autem iuxta crucem V) Jn 19,25; dar krikštija Enone, netoli prie Salimo LB (krikſchtya Enone, arti Salim → Salem BNT; baptizans in Aenon iuxta Salim V) Jn 3,23; prie krūmo LB (pas erſchkieczius → kruma → pas krumus BNT) Lk 20,37; netoli prie dykumos LB (arti puſchchczos BNT; iuxta desertum) Jn 11,54.

Beje, reikia pažymėti, kad net junginiai su prie, žymintys animatus, ne visada perteikiami adesyvais. Toliau pateikiamas pavyzdys su neasmeniniu animatu:

ir buvo prie žvėrių LB (buwo su Sverimis BNT; Eratque cum bestiis V) Mk 1,13.

Bretke, regis, dažnai vadovavosi kalbos jausmu ir kartais turėjo svarstyti, kuri forma konkrečiu atveju būtų tinkamesnė. Kita vertus, jis, matyt, stengėsi perteikti tam tikrus originalų skirtumus, susijusius su prielinksnių vartojimu, nes jie buvo svarbūs norint tinkamai suprasti atitinkamas teksto vietas. Pavyzdžiui, Bretkei skirtumas tarp Dieve (in Deo) ir prie Dievo (apud Deum) vargu ar galėjo atrodyti kaip vien sintaksės ar stiliaus nulemtas reiškinys, neturintis teologinių implikacijų. Kadangi tokie posakiai tekste pasitaiko gana dažnai, jis taip pat jautė poreikį čia laikytis kuo nuoseklesnio principo ir ten, kur lotyniškame ar vokiškame tekste buvo in, visur vartoti tą pačią formą, būtent inesyvą. Animato, pavyzdžiui, tėvas, atveju gyvojoje liaudies kalboje, ko gero, buvo tik adesyvas tėviep, kurio įprastinė reikšmė buvo „prie tėvo“ („tėvo namuose“). Reikšmė „tėve“ liaudies kalbai, regis, buvo svetima, nes tokie metaforiniai vartosenos atvejai galėjo pasitaikyti iš esmės tik religiniuose kontekstuose. Posakiui in Patre, in dem Vater perteikti jis galėjo arba sudaryti liaudies kalboje neegzistavusį inesyvą, arba vartoti iš tikrųjų buvusį adesyvą, tačiau tuomet tektų atsisakyti galimybės skirti reikšmes „Tėve“ ir „prie Tėvo“.

Panašus motyvas vartoti adesyvą vietoj

52

Die statischen Lokalkasus bei Bretke und in anderen altlitauischen Texten

inesyvo, veikiant (vokiško) originalo įtakai, vargu ar galėjo būti. Pirma, kaip jau minėta, adesyvas, regis, neturėjo taisyklingo atitikmens nė viename vokiečių kalbos prielinksnyje. Antra, adesyvo pakeitimas inesyvu, kai kalbama apie animatus, iš tiesų reiškia lietuvių kalbos sistemoje pagrįstos formos pakeitimą forma, įvesta dėl svetimos kalbos įtakos.

Kaip jau minėta, trečiojo asmens įvardžiai gyvumo hierarchijoje vertinami kiek žemiau nei pirmojo ir antrojo asmens įvardžiai. Taip yra todėl, kad jais gali būti nurodomi ir gyvi, ir negyvi objektai. Vis dėlto visi įvardžiai, vertinant juos kaip visumą, gyvumo hierarchijoje užima aukštesnę vietą nei daiktavardžiai. Dėl tokio gana aukšto trečiojo asmens įvardžių vertinimo kartais jų adesyvai vartojami negyviems objektams nurodyti. Gramatinis gyvumo požymis priklauso ne nuo referento, o nuo bendrosios kategorijos vietos gyvumo hierarchijoje. Tai ypač aiškiai matyti Chylinskio tekstuose: keliose vietose vyriškosios giminės forma jampi vartojama negyvam objektui nurodyti:

Ir → O kad kokian Mieſtan aba kieman ateyſite → ieyſit, Kłauſkites kas tęn → jampi ira wertas → wertu ChNT (Ende in wat fſadt ofte vlecke ghy fult inkomen / onderloeckt wie daer in weerdigh is StB) Mt 10,11.

Bretkei toks išplėstinis trečiojo asmens įvardžių adesyvo vartojimas, regis, nebūdingas. Tačiau gerai paliudytas adesyvo vartojimas gyviems objektams žymėti:

nóg ſcho Kriſtaus niekur neatſtokem / net iampi ſtipra wiera ikki ſmerties ſawa ifſilaikikem BP I 124₁₃; Tu eſſi Sunus Diewo giwoio. Iampi giwena pilnjbe Deiwiftes kunifchkai BP II 88₆.

Negyviems objektams Bretke, regis, vartojo tik inesyvą:

kaip ner newieno iawo / kurſlai teip nūdem cźiltai uſſauktu / kaip iame nebutu kukaliu BP I 211₂₁.

Beje, palyginti Bretke ir Chylinskį trukdo tai, kad Bretke dažnai vartoja prieveiksmį tę, kai Chylinskio tekste atitinkamai negyvam objektui vartojamas asmeninio įvardžio vietininkas (pavyzdžiui, Mt 10, 11, Mt 21, 33 ir kt.).

53

GINA KAVALIŪNAITĖ

Ten, kur kalbama apie gyvas būtybes, Bretkės tekstuose pastebimas keistas svyravimas. Keliose vietose randame inesyvo formą, kurią vėliau pats Bretkė pataisė į adesyvą:

ne wienas bilas ſmerczia ne randu iame → elch newienas prziafties ſmerczio ne randu iampi BNT (nullam causam mortis invenio in eo V; Ich finde keine vſach des todes an jm LB) Lk 23,22; Kurſai walga mana Kuną ir gieria mana Kraughį, paſsiliektis manyè → manipi, ir elch iame → iamimp BNT (Qui manducat meam carnem et bibit meum sanguinem in me manet et ego in illo V; Wer mein Fleiſch iſſet, vnd trincket mein Blut, der bleibt in mir, vnd ich in jm LB) Jn 6,56.

Taip pat reikia atkreipti dėmesį į keistą faktą, kad gyvoms būtybėms vartojamas inesyvas turi dvi skirtingas formas: iame ir iamije. Atrodo, kad pirmoji forma siejama su negyvosiomis, o antroji – su gyvosiomis būtybėmis. Palyginkime su pirmiau nurodyta vieta BP I 211²¹:

Nu eſti ſunus zmogaus perſchwiefſtas / ir Diewas iamije ira perſchwiefſtas BP I 363¹⁵; lei Diewas apſchwiefſtas eſt iama, tada Diewas ghi teipaieg perſchwieceg iama pacziama BNT (Iſt Gott verkleret in jm, ſo wird in Gott auch verkleren in jm ſelbs LB; si Deus clarificatus est in eo et Deus clarificabit eum in semet ipso V) Jn 13,32.

Tiesa, Lk 23,22 iame siejamas su Jėzumi, tačiau tikriausiai neatsitiktinai Bretkė kaip tik šią formą išbraukė ir pakeitė adesyvu iampi. Vis dėlto forma iamije taip pat kartais buvo išbraukiama ir pakeičiama adesyvu:

ne tiefos nera iama → iamp BNT (vnd iſt keine vngerechtigkeit an jm LB; et iniustitia in illo non est V) Jn 7,18.

Forma iamije vartojama įvairiose vietose, todėl tai negali būti vien rašybos klaida. Atrodo, kad kitų senosios lietuvių kalbos autorių tekstuose ši forma nepatvirtinta. Rosinas (1995) jos nemini. Kyla klausimas, ar tai nėra Bretkės naujadaras. Galima spėti, kad Bretkės kalbos sistemoje (kaip ir Chylinskio kalbos sistemoje) vyriškosios giminės trečiojo asmens asmeninis įvardis neturėjo gyvoms būtybėms vartojamos inesyvo formos.

54

Die statischen Lokalkasus bei Bretke und in anderen altlitauischen Texten

Kadangi Bretkė stengėsi perteikti originalo kalbose (lotynų ir vokiečių) vartotą prielinksnį in, jis tai darė vartodamas inesyvo formas, o trūkstamas formas sudarydavo pagal produktyvius modelius. Iamije veikiausiai buvo sudaryta pagal maneie, tawie, ſaweie pavyzdį. Šios formos vartosenoje taip pat esama tam tikro svyravimo, nes inesyvas dažnai pataisomas į adesyvą. Galbūt Bretkė iame suvokė kaip formą, žyminčią negyvumą. Tai galėjo būti priežastis, kodėl jis ją arba pakeisdavo adesyvu, arba, pagal maneie, tawie modelį, sudarydavo gyvoms būtybėms vartojamą šalutinę formą. Tačiau, regis, ir pastaroji jo visiškai netenkino, nes kartais ji taip pat pataisoma į adesyvą.

Be mįslingos formos iamije, į kurią literatūroje nebuvo atkreipta dėmesio, reikia paminėti ir kitas Bretkės tekstuose paliudytas, bet kitiems senosios lietuvių kalbos autoriams nežinomas inesyvo formas. Tai antrojo asmens daugiskaitos formos muſui(e), iuſui(e) (apie šias formas žr. Rosinas 1971: 147–152):

Er neſinnat […] iog dwafe Diewo iuſuie giwen BP II 370₁₈; Er neſinot / iog kunas iuſu Baßnicze eſti Dwafīos iuſuie giwenanc̄ios BP II 370₂₂.

Čia taip pat galima manyti, kad šias formas Bretkė sudarė dirbtinai, nes kitų autorių tekstuose paliudyti tik adesyvai. Formos muſui(e), iuſui(e), regis, Bretkės taip pat netenkino, nes įvairiose vietose jas pakeitė adesyvais:

tų daiktų, kurie muſui → muſip nulsidawe BNT (ordinare narrationem quae in nobis completae sunt rerum V; von den Geſchichten, ſo vnter vns ergangen sind LB) Lk 1,1; magnbes kurias iuſui → iuſip daritas ira BNT (factae fuissent virtutes quae in vobis factae sunt V; Thaten, […] die bey euch geschehen sind LB) Lk 10,13.

4. IŠVADOS

Statinių vietininkų (inesyvo ir adesyvo) vartojimo požiūriu Bretkės kalba iš esmės nesiskiria nuo kitų senosios lietuvių kalbos autorių kalbos. Šių

55

GINA KAVALIŪNAITĖ

linksnių vartojimą lemia ne linksnių semantika, o daiktavardinių grupių kategoriniai požymiai; adesyvo vartojimas atspindi aukštą vietą gyvumo hierarchijoje. Kitaip nei kiti senosios lietuvių kalbos autoriai, Bretkė vartoja 1-ojo ir 2-ojo asmens asmeninių įvardžių bei sangrąžinio įvardžio inesyvus; dalis šių formų kitur nepaliudyta. Jis taip pat animatams vartoja kitur nepatvirtintas 3-iojo asmens vienaskaitos vyriškosios giminės formas (iamije greta iame). Tikriausiai tai yra bandymas pamėgdžioti šaltiniuose vartotas konstrukcijas su lotynų ir vokiečių in. Tačiau daugybė atvejų, kai šie inesyvo pavidalai pataisyti į adesyvo formas, rodo, kad Bretkė abejojo dėl jų taisyklingumo. Jo kalbos sistemoje tikriausiai buvo tik adesyvo formos. Bretkės kalbos sistema šiuo požiūriu tikriausiai nesiskyrė nuo kitų senosios lietuvių kalbos autorių, tokių kaip Chylinskis, Daukša ir kt.; inesyvo vartojimo ypatumai jo tekstuose pirmiausia atspindi jo vertimo technikos, o ne kalbos savitumą.

SPECIALIEJI ŽENKLAI

→ rankraščio taisymas

⇒ virš eilutės pridėtas sinonimas

„…“ rankraščio taisymo pradžia arba pabaiga

<…> redaktorių emendacija (Kudzinowski u. Otrębski 1958)

[…] išbraukimas rankraštyje

[…] praleista teksto vieta

[TOT] Statenbijbel paaiškinimui pridėtas žodis

+ rankraštyje neįskaitoma raidė

56

Die statischen Lokalkasus bei Bretke und in anderen altlitauischen Texten

ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

BNT — NAVIAS TESTAMENTAS. Ing Lietuwifchką Liefźuwi perraftchitas. per Ianą Bretkuną Labguwos Plebona. 1580. Cituojama pagal: NAVIAS TESTAMENTAS. Ing Lietuwifchką Liefźuwi perraftchitas. per Iana Bretkuną Labguwos Plebona. 1580. NAUJASIS TESTAMENTAS į lietuvių kalbą išverstas Labguvos pastoriaus Johanno Bretke’s 1580 m.: rankraščio faksimilė, 7 ir 8 tomai, Labguva, Prūsija, 1580. Red. J.D.Range ir Fr. Scholz. 1991. Paderbornas – Miunchenas – Viena – Ciurichas.

BP — POSTILLA tatai eſti Trumpas ir Praſtas Iſchguldimas Euangeliu [...] Per Ianą Bretkną Lietuvos Plebona Karaliaucziuie Prufſu. Iſſpaulta Karaliaucziuie Iurgio Oftenbergero. Maėta Pono 1591.

ChNT — Czesław Kudzinowski, Jan Otrębski, Biblia litewska Chylińskiego. Nowy Testament. 2, Tekst, Poznań: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, 1958.

DP — Poſtilla CATHOLICKA Tái eſt: Iſguldimas Ewangeliu kiekwienos Nedelos ir Świętes per wiſſús metus. Per Kúniģą MIKALOIV DAVKSZ[A] Kanoniķą Médniku / iſ lękiſko pergúldita. Su walá ir dalaīdimu wīreuſiuiu. W Wilniui / Drukárnioi Akademios SOCIETATIS IESV. A.D. 1599.

LB — D. Martin Luthers Werke. Kritische Gesamtausgabe (Veimaro leidimas). Vokiečių Biblija, 6 tomas. 1968: Hermann Böhlauſ Nachfolger – Veimaro akademinė spaustuvė ir leidykla – Gracas.

StB — Biblia, Dat Is De gantſche H. Schrifture, vervattende alle de Canonijcke Boecken des Ouden en des Nieuwen Testaments. Door laſt der Hoogh-Mog: Heren Staten Generael van de Vereenighde Nederlanden [...] Uyt de Oorſpronkelijke talen in onſe Nederlandſche tale getrouwelijk over-geſet [...] ende Door gemeene ordre der Nederlandſche Kercken verbetert van Druckfauten en Miſſtellingen die in den Eersten Druck gevonden worden. T’Amsteldam, Gedruckt bij de Weduwe wijlen Paulus Aertſz van Raveſteijn [...] Anno 1657.

V — Die Vulgata, zitiert nach: Roger Gryson, ed., 1994: Biblia Sacra Vulgata. Stuttgart: Deutsche Bibelgesellschaft.

WuJ — Poſtilla Catholicka Mnieyſza. To ieſt: Krotkie Kaźánia / álbo wykłady wietých Ewngieliy [...] Przeź D. IAKVBA WVYKA 3 Węgrowcá / Theologá Societatis IESV. [...] W KRAKOWIE W Drukárniey Andrzeía Piotrkowcźyká / Roku Páńſkiego 1590.

57

GINA KAVALIŪNAITĖ

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Anderson, S. R. 1985: Inflectional morphology. In: T. Shopen, ed., Language Typology and Syntactic Description 3. Grammatical categories and the lexicon. Cambridge etc.: Cambridge University Press, 151–201.

Gelumbeckaitė, J. 1997: Postpoziciniai vietininkai J. Bretkūno „Evangelijos pagal Luką“ vertime. Baltistica 32.2, 179–202.

Gelumbeckaitė, J. 1999: Linksnių ir prielinksnių konstrukcijų vartosena Jono Bretkūno „Evangelijos pagal Luką“ vertime. Daktaro disertacijos rankraštis.

Kavaliaūnaitė, G. 2001. Adesyvas Chylinskio Naujojo Testamento vertime. Acta Linguistica Lithuanica 45, 93–111.

Kudzinowski, Cz. 1997: Indeks–słownik do „Daukšos Postilė“ 1–2. Poznań: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu im. Adama Mickiewicza.

Laigonaitė, A. 1957: Pašalio vietininkai dabartinėje kalboje. In: Ch. Lemchenas, Hrsg., Kai kurie lietuvių kalbos gramatikos klausimai. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 21–39.

Maskuliūnas, B. 2000: Dėl vieno posesyvumo raiškos atvejo senuosiuose raštuose. Baltistica 34.2, 199–208.

Palionis, J. 1967: Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a. Vilnius: Mintis.

Range, J.-D. 1992: Kommentierte Edition des Bandes 7 der altlitauischen Bibelübersetzung (Evangelien und Apostelgeschichte) von Joh. Bretke, Labiau 1580. Habilitationsschrift, vorgelegt dem Fachbereich 13 Romanistik–Slavistik der Westfälischen Wilhelmsuniversität Münster.

Range, J.-D. 1995: Allativ und Adessiv in altlitauischen Texten des 16. Jahrhunderts. Linguistica Baltica 4, 96–102.

Rosinas, A. 1971: Dėl asmeninių įvardžių formų (mūs)-uje ir (mūs)-yje kilmės. Baltistica 7.2, 174–152.

Rosinas, A. 1995: Baltų kalbų įvardžiai: morfologijos raida, Vilnius: Vilniaus universitetas.

Rosinas, A. 2001: Mikalojaus Daukšos tekstų įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

58

Die statischen Lokalkasus bei Bretke und in anderen alitauischen Texten

SILVERSTEIN, M. 1976: Hierarchy of features and ergativity. In: R. M. W. DIXON, ed., Grammatical categories in Australian languages. Canberra: Humanities Press, 112–171.

SMOCZYŃSKI, W. 2001: Przypadki lokalne języków bałtyckich. In: Ders., Język litewski w perspektywie porównawczej. Kraków: Wydawnictwo Uniwersytetu Jagiellońskiego, 214–216.

ŽILINSKAITĖ, E. 2007: Adesyvas Mikalojaus Daukšos Postilėje. Baltistica 57.3, 407–422.

Gina Kavaliūnaitė

Lietuvių kalbos institutas

P. Vileišio 5, LT-10308 Vilnius

[email protected]

59