Acta Linguistica Lithuanica

LXI (2009), 1 – 29

Lietuviškoji „maitinti“ terminija^*

MARIA TERESA ADEmOLLO GAGLIANO FRANCESCO PAOLO PARDINI

Università di Firenze

Šiame straipsnyje pirmiausia nagrinėjame liet. šermenys „laidotuvių puota“, greičiausiai kilusį iš šérti „šerti gyvulius (ypač naminius)“, ir analizuojame — tiek diachroniniu, tiek sinchroniniu požiūriu — pagrindinius lietuvių kalbos arealo žodžius, reiškiančius „maitinti“ arba „maitinimas“ (būtent veiksmažodžius šérti, penėti, maitinti ir atitinkamus daiktavardžius pāšaras, pēnas, maistas). Šérti, pirmaisiais amžiais paliudytas tik leksikonuose ir, kaip rodo vedinys šērmēnys, tikriausiai vartotas žmonėms apibūdinti dar iki mūsų rašytinių šaltinių, yra senesnis už baltų epochą ir veikiausiai pats seniausias lietuviškas žodis, reiškiantis „maitinti“; penėti, labai gerai paliudytas tiek pirmųjų amžių tekstuose, tiek leksikonuose, vartojamas kalbant ir apie žmones, ir apie gyvulius (taip pat reikšme „šerti, kad nutuktų“), siekia baltų epochą; maitinti, senovėje paliudytas tik leksikonuose, kaip ir šérti vartotas kalbant ir apie žmones, ir apie gyvulius, šiandien yra plačiausiai vartojamas ir bendriausios reikšmės veiksmažodis „maitinti (žmones ir gyvulius)“; tikriausiai jis nėra senesnis už lietuvių epochą. Kalbant apie daiktavardžius, pāšaras, pirmaisiais amžiais tekstuose ir leksikonuose paliudytas tik kalbant apie gyvulius, tikriausiai siekia baltų epochą; pēnas ir maistas, abu paliudyti pirmaisiais amžiais — pirmasis tekstuose ir leksikonuose, kitas tik leksikonuose — vartojami kalbant ir apie žmones, ir apie gyvulius, regis, nėra senesni už lietuvių epochą. Kiti šiuo metu į šį semantinį lauką patenkantys veiksmažodžiai ir daiktavardžiai pasirodo dažniausiai arba neturintys palyginamųjų formų, taigi nesenesni už lietuvių epochą, arba, jei tokių formų turi, galbūt atsiradę poligenezės būdu. Apskritai šios terminijos būklė kitose baltų srityse neabejotinai yra vėlesnė nei lietuvių kalboje.

*Medžiagą surinko Francesco Paolo Pardini, o darbą kartu parengė abu autoriai. Abu dėkoja Alessandro Parenti už diskusijas ir visuomet nepakeičiamus pasiūlymus.

1

MARIA TERESA ADE和MOLLO GAGLIANO & FRANCESCO PAOLO PARDINI

Tarp lietuvių kalbos daiktavardžių, sudarytų su priesaga *-men, kuriems šiuo metu skiriamas atskiras tyrimas, randame keletą etimologiniu požiūriu itin įdomių atvejų. Vienas jų yra šėrmenys (LKŽ^XIV: 657–658; LEW^II: 974), sietinas su pr. sirmen (Trautmann 1923: 302-303; Endzelin 1943: 248; Mažiulis 1997: 114). Šio daiktavardžio nėra pirmųjų dokumentacijos amžių tekstuose, tačiau jis paliudytas to paties laikotarpio leksikonuose: trečiajame Sirvydo Dictionarium trium linguarum leidime (1642) kaip lenkų stypa ir lotynų parentalia, epulum funebre vertimas; Clavis Germanico-Lithuana (1673–1701) – kaip Begräbnismahl ir Leichbegängnis vertimas; Lexicon Lithuanicum (XVII a.) – kaip Begräbnis ir Leichbegängnis vertimas. Iš tiesų, šėrmenys galima versti „laidotuvių budynės su maldomis, giesmėmis ir maisto bei gėrimų aukojimu po giesmių; laidotuvės; puota po palaidojimo“; šis žodis taip pat vartojamas kalbant apie pagoniškus ritualus, kuriems taip pat būdingos laidotuvių puotos.¹ Prūsiškojo atitikmens reikšmė „laidotuvių puota“ taip pat rekonstruojama, nors ir netiesiogiai.² Taigi tai baltų epochos forma, kuri, remiantis tarp tyrėjų labiausiai paplitusia hipoteze, siejama su liet. veiksmažodžiu šėrti, tapačiu latv. sėrt. Dažniausia šėrti reikšmė yra „šerti gyvulį“ (ypač naminius keturkojus), todėl Lyberis jį mini prie antraštinio žodžio maitinti — šiuo metu bendriausios reikšmės veiksmažodžio „maitinti“ — tarp „nutolŭsios reikšmės žodžių“ (pažodžiui „tolimos reikšmės žodžių“), nurodydamas, kad šis žodis vartojamas tik kalbant apie gyvulius; DabLKŽ nepateikia nė vieno pavyzdžio, kuriame jis būtų vartojamas kalbant apie žmones. Prie šios semantinės problemos, kuri galėtų sukelti abejonių dėl šėrti ir šėrmenys sąsajos, grįšime vėliau.

Kaip ir šėrmenys, šėrti nėra seniausiuose tekstuose, tačiau paliudytas leksikonuose (Lexicon Lithuanicum, Clavis Germanico-Lithuana, bet, kaip bebūtų keista, ne Dictionarium trium linguarum). Jei lietuvių kalbos pirmųjų amžių tekstų religinis pobūdis gali paaiškinti, kodėl juose nėra šėrmenys, atsižvelgiant į šio žodžio sąsają su pagoniškuoju pasauliu, tai stebina, kad nėra šėrti ir jo vedinių. Taigi, be klausimo apie šėrti ir šėrmenys santykį, turime kelti ir klausimą dėl ypatingos padėties

¹ Per usanze di questo tipo si vedano Vyšniauskaitė (1964: 513–526, in particolare 517–520); Dundulienė (1991: 370–381, in particolare 372–373).

² Nesselmann (1873: 161–162).

2

La terminologia lituana del ‘nutrire’

liudijimų apie šérti. Todėl pirmiausia aptarsime šio veiksmažodžio liudijimus ir etimologiją. Antra, norėdami susidaryti išsamų vaizdą apie „maitinimo“ terminiją, kuriai priklauso šérti, išnagrinėsime pagrindines lietuvių kalbos veiksmažodžių formas, reiškiančias „maitinti“, nuo dokumentų atsiradimo pradžios, taigi penėti e maitinti³

I. šérti (LKŽ_xiv: 667–670; LEW_II: 975)

Seniausi šérti liudijimai, kaip jau minėta, aptinkami ne tekstuose, o pirmųjų amžių žodynuose: kaip jau nurodyta, jis pasitaiko Clavis, kur verčia vok. füttern ir pateikiamas su sinonimu išmaitinti, taip pat Lexicon, kur panašiai verčia füttern ir pateikiamas su maitinti. Vėliau jį randame Ruhigo Littauisch-Deutsches und Deutsch-Littauisches Lexicon (1747), Ostermeyerio Neue Littauische Grammatik (1791) ir Mielcke's Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Wörter-Buch (1800). Nuo XVIII a. šis veiksmažodis pradeda pasirodyti ir tekstuose, pradedant Donelaičiu. LKŽ cituojami liudijimai daugiausia yra iš konkrečių vietovių.

Skirtingai nuo šérti, XVI a., tiksliau, Bretkūno Bibbia, aptinkamas išvestinis veiksmažodis širdyti, vartojamas kalbant apie žmones, tačiau lietuvių kalbos dokumentuose tai yra hapax.⁴ Labai gerai tekstai-

³ Etimologinė analizė tiek šérti, tiek kitų šiame darbe nagrinėjamų veiksmažodžių atveju iš esmės atlikta remiantis Fraenkelio Litauisches etymologisches Wörterbuch (LEW) duomenimis, o prireikus – ir Pokorny Indogermanisches etymologisches Wörterbuch (IEW) duomenimis. Liudijimų analizei daugiausia remtasi Lietuvių kalbos žodynu (LKŽ), nepaisant visų jo ribotumų, ypač dokumentacijos išsamumo požiūriu. Be LKŽ nurodytų liudijimų, taip pat buvo atsižvelgta į Mažvydo tekstus; Daukšos Postilla ir Catechismo; pirmąjį ir trečiąjį Sirvydo Dictionarium leidimus; Chilinskio išverstą Nuovo Testamento; galiausiai – išleistų Bretkūno išverstos Bibbia dalių ir šiuo metu prieinamų Chilinskio išversto Antico Testamento dalių ištraukas, kuriose pasitaiko vienas iš mus dominančių žodžių. Šias ištraukas atrinkome remdamiesi Vulgata konkordancijomis (žr. priedą). Biblinių tekstų citatoms ir visų senųjų tekstų rašybai taikytas LKŽ principas.

⁴ 1PvK 3, 2: Pienu jus širdžiau (tačiau paraštėje pataisyta į girdžiau), tai atitinka Lutero vertimą Milch habe ich euch zu trinken gegeben ir Lac vobis potum

3

MARIA TERESA ADEMOllO GAGLIANO & FRANCESCO PAOLO PARDINI

... tačiau paminėtinas pašaras „gyvulių pašaras“, tiksliau – „sausas ėdalas žolėdžiams gyvūnams (šienas, dobilai, šiaudai ir pan.), pašaras“, akivaizdžiai susijęs su šerti ir paliudytas jau XVI a. ne tik žodynuose (Lexicon, kaip Futter; Clavis vertimas – Futter ir Fütterung), bet ir tekstuose: pavyzdžiui, Daugia yra šiaudu ir pašarų mūsų „pas mus yra daug šieno ir pašaro“ (Bretkūnas, Biblija, 1Moz 24, 25); Bandai duost savus pašarus „duoda bandai pašaro“ (Mažvydas, Giesmės krikščioniškos); Davė teipag asilamus jų pašero „taip pat davė jų asilams pašaro“ (Chilinskis, Biblija, 1Moz 43, 24). Pašaras dabar yra labiausiai paplitęs ir konkrečiausias šios reikšmės terminas, todėl Lyberis pateikia jį kaip pagrindinį žodį.

Šerti, kaip minėta, iš esmės reiškia „šerti gyvūną“ (ypač naminius keturkojus, dažniausiai arklius ir kiaules, bet taip pat, nors rečiau, galvijus ir labai retai paukščius bei kitus gyvūnus). Šis žodis labai dažnai vartojamas ne tik kasdienėje kalboje, bet ir liaudies dainose, patarlėse bei posakiuose, kur dažniausiai kalbama apie arklius: pavyzdžiui, Jei nepašersi, nevažiuosi „jei (arkliui) nedavei ėsti, neišvažiuosi“ (Seda, Mažeikių kraštas); Nešerti arkliai ir kieme suklups „nešerti arkliai suklups ir kieme“ (Skudutiškis, Molėtų kraštas); Arklio neperšersi, kai reikia važiuoti „arkliui neduosi per daug ėsti, jei reikia išvažiuoti“; Šeimininko akis arklį šeria „šeimininko akis arklį tukina“. Kalbant apie kitus gyvūnus, randame, pavyzdžiui: Moterų darbas kiaules šerti „kiaules šerti – moterų darbas“ (Palanga); Turi vieną karvutę — ir tos nėra kuo šerti „turi vieną karvutę, bet nėra kuo jos šerti“ (Ažierkai, Gardino kraštas, Baltarusija); Žiemą vis šeriame tuos visus lauko paukščius „žiemą nuolat šeriame visus tuos lauko paukščius“ (Pagėgiai, Šilutės kraštas).

Norint tiksliau nustatyti šerti vietą „maitinimo“ leksikos lauke, reikia padaryti dvi pastabas:

1) kad bent jau dabartinėje vartosenoje šis veiksmažodis pirmiausia reiškia „maitinti gyvūnus“, aiškiai matyti ir iš atvejų, kai šerti priešpriešinamas penėti, kuris, kaip matysime, apskritai reiškia „maitinti“ (tiek gyvūnus, tiek žmones), tačiau, kai vartojamas priešpriešoje su šerti, reiškia išimtinai-

dedi (Vulgata). Šį veiksmažodį aptaria nei Niedermann-Senn-Brender-Salys, nei Kurschat.

4

La terminologia lit uana del ‘nutrire’

taip pat „maitinti žmones“: pavyzdžiui, Vaiką penėti, o gyvulį šerti „maitinti (penėti) vaiką, o maitinti (šerti) gyvulį“ (Juškevič, Литовский словарь, 1897–1922); Gyvulius šerdamas, žmones penėdamas, eina per laukus žvangėdamas „maitindamas (šerdamas) gyvulius, maitindamas (penėdamas) žmones, eina per laukus žvangėdamas“ (mįslė apie dalgį, pateikta Lietuvių tautosakos rankraštyne).

2) dažnai šerti (paprastosios arba sudurtinės formos) vartojamas kalbant apie gyvulius, kartu su gir̃dyti „duoti gerti“, todėl, regis, konkrečiai reiškia maitinimą duodant sausą arba šiaip kietą maistą: pavyzdžiui, Bagoto gyvulius dievas šeria, o velnias girdo „turtuolio gyvulius Dievas maitina, o velnias girdo“ (Aukšdvario, Trakų apylinkės, patarlė); Niekas nei šeria, nei girdo, o vis tunka „niekas jo nei maitina, nei girdo, o jis vis tiek auga“ (mįslė apie ledą, iš Sudeikių, Utenos apylinkės); Tegu šeria berus žirgus, o pašėrę tegu girdai „tegul maitina bėrus žirgus, o pašėrę tegul pagirdo“ (Juškevič, Lietuviškos dainos, 1880–1882); Reikia ir pašert, ir pagirdyt gyvuliai „gyvuliams reikia duoti ir ėsti, ir gerti“ (Paberžė, Vilniaus apylinkės); Kožnas gyvolis nora užveizamas, pašeramas, pagirdomas „kiekvienas gyvulys nori būti prižiūrimas, pašertas ir pagirdytas“ (Skuodas).

Vis dėlto šerti gali būti vartojamas ir kalbant apie žmones. Šis vartojimas, kurį LEW laiko liaudišku, pasitaiko keliuose pavyzdžiuose, nors jų aiškiai mažuma: Nes dosningas Dievs kiekvieną žino pasotyt / Ale su pilnoms saujoms mus vis šert nežadėjo „nes dosnusis Dievas moka kiekvieną pasotinti / tačiau nežadėjo visada mus maitinti pilnomis saujomis“ (Donelaitis, Metai); Vieną vestuvių dieną svočia turėdavo šert „vestuvių piršlienė turėdavo vieną vestuvių dieną maitinti (svečius)“ (Pilviškiai, Vilkaviškio apylinkės); Peržiem šėriau jį be vieno rublio „visą žiemą jį maitinau nė už vieną rublį“ (Druskininkai); Ūkininkai šėrė vaikius, merges su plutoms „šeimininkai maitino jaunus samdinius ir samdines duonos plutomis“ (Viekšniai, Mažeikių apylinkės); Kas tą kauką gerai šera, taip anam gerai neša „kas tą kauką gerai maitina, tam gerai sekasi“ (Kvědarna).⁵

⁵ kaukas yra baltų pagonybės chtoniška dievybė, pasireiškianti antropomorfiniu pavidalu ir esanti žemės grumsto dydžio; tikima, kad jai atnašauti žalio maisto (ankštinių daržovių ir kitų daržovių) bei drabužių neša sėkmę. Daugiau informacijos žr. Haussig (1973: 416–417) ir Greimas (1985: 29–53 ir 2005: 51–85).

5

MARIA TERESA ADEMOLLO GAGLIANO & FRANCESCO PAOLO PARDINI

Proprio sulla base del passo di Donelaitis il Sabaliauskas (1994: 334–335) ipotizza che si possa ricostruire per šerti un valore originario di ‘nutrire’ riferito agli esseri umani, al quale, secondo l’ipotesi più diffusa, dovrebbe risalire šėrmenys. Ma anche prescindendo da attestazioni di questo tipo, che non sembrano molto significative perché probabilmente rispecchiano solo un uso metaforico, è senz’altro possibile ipotizzare che il valore originario di šerti possa essere stato quello di ‘nutrire gli esseri umani’. Si tratterebbe di un mutamento semantico non particolarmente problematico, tanto più che sarebbe analogo, come osserva giustamente il Sabaliauskas, a quello subito in lituano da ėsti. Quest’ultimo è il verbo indoeuropeo e baltico per ‘mangiare’, che conserva questo valore in prussiano, in lettone e nella documentazione lituana più antica, ma in lituano attualmente è riferito agli animali, anzi più specificamente ai quadrupedi domestici, come si vede chiaramente dal seguente esempio: Žmonės valgo, galvijai ėda, paukščiai lesa (Šlapelis, Lietuvių ir rusų kalbų žodynas, 1921), in cui il ‘mangiare’ degli uomini è espresso con válgyti, quello dei bovini con ėsti, quello degli uccelli con lėsti.⁶ Si tratta, dunque, di un’evoluzione semantica del tutto normale, anche se è comunque corretto far notare che, mentre per ėsti abbiamo la testimonianza del prussiano e del lettone e una chiara successione cronologica all’interno della documentazione lituana per i due valori in questione, il caso di šerti è innegabilmente ipotetico.

Ši pirminė reikšmė „maitinti žmones“, akivaizdžiai atsiradusi dar prieš prasidedant lietuvių kalbos dokumentavimui — mat nuo pat pirmųjų amžių šis veiksmažodis nuosekliai vartojamas kalbant apie gyvulius, — tačiau tikriausiai dėl prūsų sirmen buvimo siekianti ir atskirų baltų kalbų formavimosi laikus, turėtų slypėti už tipo šėrmenys. Kiti vediniai, visi susiję su gyvuliais, pavyzdžiui, šėryba „gyvulių maitinimas“ (jau Clavis šėrybė verčia vok. Fütterung), šėrėjas, šėrikas „tas, kuris maitina gyvulius“, šėrykla „vieta, kurioje maitinami gyvuliai, ėdžios“, būtų atsiradę tuo laikotarpiu, kai veiksmažodžio reikšmė buvo

⁶ Panaši padėtis susiklostė ir su veiksmažodžiu „gerti“: prūsų kalba išlaikė indoeuropietišką formą pūton, o lietuvių kalboje teliko reliktas puotà „puota, pasilinksminimas, gėrimas“, o „gerti“ vartojamas tipas gérti, šiuo atveju sutampantis su latvių (dzert „gerti“).

6

La terminologia lit(u)ana del ‘nutrire’

veiksmažodžio reikšmė jau buvo tokia, kokią liudija dokumentacija. ⁷ Šios rekonstrukcijos priėmimas yra būtina sąlyga norint pagrįsti hipotezę, kad šėrmenys kildinamas iš šėrti.⁸ Kalbant apie etimologiją, šėrti yra baltų laikotarpio žodis, o tikriausiai net dar senesnis, nes, kaip siūlo LEW, jis sietinas ne tik su latv. šert „maitinti, prižiūrėti gyvulį“, šėrs „šieno ir šiaudų atsargos žiemai“, pasars „žiemos pašaras gyvuliams“, tapatus liet. pāšaras⁹, bet ir, už baltų kalbų ribų, su arm. sėr „palikuonys“, „giminė“, serem „auginu, gaminu“, gr. κορέννυμι „pasotinu“, κόρος „sotumas“ šeima ir alb. thjerrë „lęšis“.¹⁰ Priešingai, LEW, atsižvelgdamas į gomurinį priebalsį, atmeta galimybę šį žodį sieti su tokio tipo slavų formomis kaip bažn. sl. krūma „τροφή“, rus. корм „maistas“,¹¹ taip pat

⁷ Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad cirkumfleksinė šėrmenys intonacija nesutampa su akūtine veiksmažodžio intonacija, o kitų vedinių balsių sistema, priešingai, su veiksmažodžio balsių sistema sutampa. Šis skirtumas paprastai aiškinamas švelniąja metatonija (Būga 1923: 142; Derksen 1996: 155), todėl pirminiu laikytinas akūtinės intonacijos tipas; iš tiesų tikėtina, kad šių formų ištakose slypi set tipo šaknis (žr. toliau pateikiamus palyginimus). Apie latvių formų intonaciją nieko pasakyti negalime.

⁸ Proposte etimologiche diverse da questa sono state avanzate dal Gliwa (2005: 10–16), che, con argomentazioni molto sottili, contesta che il valore originario del lit. šėrmenys e dell’a.pr. srrmen sia quello di ‘banchetto funebre’ (che verrebbe attribuito a queste parole solo grazie alla connessione pregiudiziale con šėrti), e comunque respinge l’ipotesi di questa connessione per motivi semantici. D’altra parte, le etimologie proposte (šėrmenys sarebbe da confrontare o con šėrmuonėlis ‘ermellino’, a causa del colore grigio della cenere, o col lat. cremāre, oppure infine col gr. Κήρ, dea della morte) non sembrano così convincenti da costituire un’alternativa veramente valida. Quindi, almeno per il momento, la connessione con šėrti, che viene ripresa senza discussione anche nel recentissimo dizionario dello Smoczyński (2007: 632), rimane a nostro avviso la più probabile.

⁹ Si veda anche Mühlenbach-Endzelin (1927–1929: 830 s.v. V šėrs, dato in forma dubitativa; 832 s.v. III šėrt e 94 s.v. pasars).

¹⁰ L’Orel (1998: 479) considera l’alb. thjerrë una forma che, pur senza raddoppiamento, corrisponde al lat. cicer ‘cece’ (si veda anche de Vaan 2008: 113). L’etimologia di questa parola però non è chiara (Ernout-Meillet 1959: 119 e Walde-Hofmann 1965, I: 212), e l’André (1978: 80), che la classifica fra i raddoppiamenti incerti, ipotizza che possa essere di origine non indeuropea.

¹¹ Cfr. anche Vasmer (1953: 627–628).

7

MARIA TERESA ADEMOLLO GAGLIANO & FRANCESCO PAOLO PARDINI

tą su lot. creō, crēscō, Cerēs. IEW (577), priešingai, be palyginimo su armėnų, graikų ir albanų kalbomis, palaiko ir lyginimą su lotyniškomis formomis bei umbrų cerfe — dievybės vardu, kuris yra vyriškasis pendant Cerēs atitikmuo —, oskų kerrí „Cererei“, caria „duona“; be to, siūlo sąsają ir su sen. isl. hirsi bei sen. vok. aukšt. hirso „soromis“. Manome, kad teisinga atmesti slavų formas, tačiau ne lotynų ir italikų, prie kurių galbūt galima pridėti oskų karanter „maitinasi“;¹² šių formų reikšmė ir fonetinis pavidalas nekelia sunkumų. Palyginimas su germanų kalbomis taip pat atrodo pagrįstas tiek formos, tiek reikšmės požiūriu, juolab kad soros turėjo būti vienas iš šių tautų maisto produktų.¹³ Panašiai albanų thjerrë, kurio pirminė reikšmė turėjo būti būtent „maistas“, vėliau imtas vartoti ankštiniam augalui, kuris turėjo būti svarbus mitybai, pavadinti.

II. penēti (LKŽ_ix: 782–783; LEW_i: 569 s.v. pēnas)

Šis veiksmažodis reiškia „maitinti“ (ir gyvulius, ir žmones), „maitinti penėjimui“ — reikšmė, kuri šérti atveju praktiškai niekada nepatvirtinta —, o senųjų šaltinių duomenyse jis ir jo vediniai užima neabejotinai vyraujančią padėtį, nes yra gerai paliudyti tiek tekstuose, tiek pirmųjų amžių žodynuose. Lyberis pateikia jį kaip pirmąjį maitinti sinonimą, bet ir kaip atskirą žodį, reiškiantį „maitinti penėjimui“; beje, būtent šią reikšmę DabLKŽ nurodo kaip pirmąją. Kai šis veiksmažodis priešpriešinamas šérti, kaip jau matėme, jis vartojamas tik apie žmones.

Pateikime keletą pirmųjų amžių pavyzdžių. Pradėdami nuo žodynų, Lexicon penēti verčia Lexicon penēti reiškia nähren, o junginys dužai penēti verčiamas dick machen: Clavis penēti verčiamas Clavis penēti reiškia speisen, papenēti verčiamas ernähren, o dužnai penēti – dick machen; Dictionarium trium linguarum randame penù ne kartą, pavyzdžiui, prie lenk. Dictionarium trium linguarum randame penù ne kartą, pavyzdžiui, prie lenk. chowam ir lot. alo, nutrio; prie lenk. karmić ir lot. pasco, nutricor, alo, cibo; junginyje penisi

¹² Apie lotynų kalbą žr. Walde-Hofmann (I: 204–205, 288–289) ir Ernout-Meillet (1959: 116–117, 149, 150), o de Vaano (2008: 109–110) nuomone, tik Cerēs neabejotinai susijęs su šérti. Dėl italikų kalbų žr. Untermann (2000: 370, 386–390), kuris nevisiškai sutinka su palyginimu su caria.

¹³ Plg. de Vries (1962: 229); Kluge (2002: 415 s.v. Hirse).

8

La terminologia lit uana del ‘nutrire’

žvėris, verčiantis lenk. żeruje zwierz ir lot. fera pabulatur, pabulatum exit. Pereidami prie tekstų, randame, pavyzdžiui: Dievas penį varnų vaikus savesP šauk ančius „Dievas maitina varniukus, šaukiančius į jį“ (Mažvydas, Giesmės krikščioniškos); Idant regėtų duoną kuria aš jus penėjau pust inėje „kad pažintų duoną, kuria maitinau jus dykumoje“ (Bretkūnas, Bib blij a, 2Moz 16, 32); Veizdėkit paukšč ių…o jūsų Tėvas Danguj jes is juos…pena „žiūrėkite į paukščius… jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina“ (Bretkūnas, Bib blij a, Mt 6, 26); Tūkstantis personų jime galėjo penėtis „tūkstantis žmonių galėjo maitintis toje vietoje“ (Daukša, Postilė); Ir pamušė Adonio avis ir jaučius ir penimus galvijus „ir paaukojo Adonijo avis, jaučius ir nupenėtus galvijus“ (Chilinskis, Bib blij a, 1Kar 1, 9). Be to, šis veiksmažodis gali būti vartojamas ir dvasinio maitinimo kontekstuose, pavyzdžiui: Aveles jūsų tu mažų Dievo mokslu penėkiet „maitinkite savo aveles šiuo nedideliu Dievo mokymu“ (Mažvydas, Katekizmas); Kolei darbymetė, dirbkime, nes savo metu pjausime, tai yra penėsimes karalystėj dangaus nu pelnais gerų darbų „kol darbymetis, dirbkime, nes savo metu pjausime, tai yra dangaus karalystėje maitinsimės gerais darbais“ (Sirvydas, Punktai sakymų). Nuo seniausių šaltinių paliudyta ir daugybė daiktavardinių vedinių, tokių kaip penėtinis „gerai pašertas, nupenėtas“ (apie gyvulį; plg. penìmis „penima kiaulė“, neaptinkama pirmųjų amžių šaltiniuose), penėtojas „tas, kuris maitina“, penyba „maitinimas, maistas“ ir sudurtiniai žodžiai apipenėti, išpenėti, papenėti, pripenėti e užpenėti.¹⁴ Tačiau įdomiausias vedinys yra pėnas „maistas, pašaras“, o naujesniuose šaltiniuose ir „penėjimas“, „penimas gyvulys, penima kiaulė“¹⁵, kurį

¹⁴ Iš jų ypač papenėti e užpenėti dažniau paliudyti dvasine reikšme, pavyzdžiui: Idant dūšia mūsų būtų atgaivinta ir papenėta malone Dievo „kad mūsų siela būtų atgaivinta ir pamaitinta Dievo malone“ (Daukša, Katekizmas); Sakramentu… užpenėti ir pastiprinti esme gyvatosp amžinosp „sakramentu… buvome pamaitinti ir sustiprinti amžinajam gyvenimui“ (Daukša, Postilė).

¹⁵ DabLKŽ pėnas aiškina kaip „maistas (paprastai gyvulių, pašaras, lesalas)“, taip netiesiogiai nurodydamas, kad žodis daugiausia siejamas su gyvuliais. Taip pat pažymėtina, kad šis daiktavardis, bent jau Niedermann-Senn-Brender-Salys ir LEW duomenimis, daugiskaitos forma penai reiškia „nuodai“, kaip ir pirmųjų amžių šaltiniuose paliudyti sudurtiniai žodžiai nūopenas e apýpenas (apýpenai). Panašus kalbinio tabu reiškinys aptinkamas, pavyzdžiui, slavų kalbose, kur bažn. sl. jadŭ „nuodai“, rus. яд ir kt. kildinami iš ide. šaknies *ed- „valgyti“ (plg. Vasmer 1958: 482).

9

MARIA TERESA ADEMOLLO GAGLIANO & FRANCESCO PAOLO PARDINI

Lyberis kaip pirmąjį sinonimą nurodo maistas, aptinkamą tiek pirmųjų amžių leksikonuose, tiek tekstuose. Leksikonuose jį randame kaip Speise žodyne Lexicon vertimą; kaip Nahrung ir Speise vertimą Clavis; kaip cibus vertimą Sirvydo žodyne (posakis sužįstą peną ėsti verčia lenk. papać ir lot. pappare, mansum cibum comedere). Tekstuose pēnas, kiek mums pavyko nustatyti, vartojamas kalbant apie žmones tiek tiesiogine, tiek perkeltine reikšme bent jau nuo Daukšos Katekizmo laikų:¹⁶ Nes tu patis penas ir gėrimas manas „nes tu esi mano maistas ir gėrimas“; Čia rasi peną ir pastiprinimą gyvatos tavos „čia rasi savo gyvenimo maistą ir atramą“ (Daukša, Postilė); Dvasiškas mūsų penas ir gėrimas „mūsų dvasinis maistas ir gėrimas“ (Daukša, Postilė); Kodėl notėjo sūnus Isai penop nei vakar, nei šiandien? „kodėl Jesės sūnus neatėjo prie stalo („prie maisto“) nei vakar, nei šiandien?“ (Chilinskis, Biblija, 1Sam 20, 27).¹⁷

pēnas, penūkšlas vedinys turi tą pačią reikšmę ir yra gerai paliudytas tiek leksikonuose (Clavis juo verčiama Fütterung, Nahrung ir Speise; Lexicon juo verčiama Nahrung ir Speise; Sirvydo žodyne, pavyzdžiui, juo verčiami lenk. pokarm ir lot. cibus, esca, pastus, nutrimentum, lenk. żywność ir lot. alimonia, alimentum, cibaria ir kt.), taip pat tekstuose: Tasai penukšlas ligonių esti „tai ligonių maistas“ (Mažvydas, Kate kizmas); Kožnam reikia penukšlo, tatai esti valgymo ir gėrimo „kiekvienam reikia maisto, tai yra valgio ir gėrimo“ (Bretkūnas, Postilė); Tasai penukšlas…buvo sutrovytas ir nieku paverstas gal ybė to padeivinto kūno „šis maistas… buvo suvirškintas ir paverstas nieku to sudievinto kūno galia“ (Daukša, Postilė).

Kalbant apie penėti atitikmenis kitose kalbose, baltų kalbose randame tik latvių penēt „lepinti“,¹⁸ o už jų ribų LEW siūlo sąsają su sen. ind. panasa- „duonmedis“, dorėnų gr. πανία „sotumas“ ir lot. penus „maisto atsargos“. IEW (807) nemini graikiškų atitikmenų ir

¹⁶ Iš tikrųjų šis žodis pasitaiko anksčiau nei Daukšos tekste – Mažvydo Katekizmo ištraukoje, kurioje pateikiamas Kalėdų himnas; jame skaitome Maria… penėjo karalyčia iš dangaus pena. Tačiau, remiantis to paties Mažvydo Giesmės krikščioniškos ištrauka, šią formą greičiausiai reikėtų taisyti į piena (Urbas 1998: 283 s.v. pēnas).

¹⁷ È da notare che invece il Palionis (1967: 236) cita questa parola, insieme a penūkšlas e a pašaras, solo come denominazione del cibo per gli animali.

¹⁸ Taip pat žr. Mühlenbach-Endzelin (1927–29: 200).

10

La terminologia lituana del ‘nutrire’

su indų kalba,¹⁹ tačiau sutinka dėl lotyniškojo, kuris, be to, nėra patikimas,²⁰ prie kurio dar, abejodamas, prideda got. fenea (miežinio patiekalo pavadinimą).²¹ Atsižvelgiant į šią padėtį, atrodo labai tikėtina, kad penéti siekia baltų laikus, tačiau atitikmenų neapibrėžtumas neleidžia nukelti jo kilmės į ankstesnį laikotarpį, nebent tai būtų laikoma vien galimybe. Kalbant apie pẽnas, nėra pagrindo manyti, kad jis atsirado anksčiau nei lietuvių kalbos laikotarpiu.

III. maitìnti (LKŽ_VII: 761; LEW_I: 459–460 s.v. mìsti)

Šiuo metu maitìnti, kaip jau minėta, yra bendriausias lietuvių kalbos veiksmažodis, reiškiantis „maitinti“, nes jis vartojamas ne tik kalbant tiek apie gyvūnus, tiek apie žmones – tiesiogine ir perkeltine reikšme, bet taip pat reiškia „aprūpinti maisto medžiagomis“ (pavyzdžiui, apie trąšas) ir „tiekti energiją veikimui“ (pavyzdžiui, apie prietaisą) (taip pat žr. DabLKŽ). Taigi šis veiksmažodis gali turėti techninę reikšmę, kurios penéti niekada neturi; kita vertus, jis niekada neturi reikšmės „penėti“, kuri būdinga tiek penéti, tiek jo vediniams. Kaip jau minėta, Lyberis jį pateikia kaip pagrindinį žodį, pirmiausia nurodydamas sinonimus penéti ir mìtinti (apie pastarąjį žr. toliau).

Pažvelkime į keletą pavyzdžių: Maitino didžius būrius galvijų, ožkų ir avių „duodavo ėsti didelėms jaučių, ožkų ir avių bandoms“ (Stanevičius [1799–1848]); Pats nevalgo, o kitus maitina „pats nevalgo, o kitus maitina“ (mįslė apie duoną, užrašyta Lygumuose, Pakruojo apylinkėse); Žagrė ir akėčios pačios biednos, o visą svietą maitina „plūgas ir akėčios pačios menki, bet maitina visus“ (Šeduva,

¹⁹ Graikų kalbos žodžiai πᾶνια „sotinantys valgiai“ ir πανία „sotumas“ aptinkami tik pas Atenėją kaip Vakarų dorėnų krašto poetų vartotos formos. Dėl indų kalbos, Mayrhoferio (1963: 209 s.v. panasáh teigimu, šio žodžio kilmė veikiausiai dravidinė, galbūt galiausiai austroazijinė; tai patvirtina palyginimas su tamilų kalbos formomis, tokiomis kaip palavu ir kt.

²⁰ Il Walde-Hofmann (1965, II: 283) e il de Vaan (2008: 458–459) concordano, ma l’Ernout-Meillet (1959: 496–497), secondo il quale il valore originario di penus doveva essere ‘parte più interna della casa (dove venivano custodite le provviste)’, ritiene questa parola latina senza etimologia.

²¹ Cfr. anche Feist (1939: 147–148); Lehmann (1986: 112).

11

MARIA TERESA ADEMOLO GAGLIANO & FRANCESCO PAOLO PARDINI

Radviliškio apylinkėse); Jei jaunas mokinsiesi, senas maitinsiesi „jei jaunas mokysiesi, senas maitinsiesi“ (Daukšiai, Marijampolės apylinkės); Dažnai tekdavo nors svajonėmis savo dvasią maitinti „dažnai bent svajonėmis tekdavo maitinti savo dvasią“ (Biliūnas [1879–1907]); Jo kūryba tarsi kokia podirvio srovė maitino ir stiprino mūsų literatūros augimą „jo kūryba tarsi požeminė srovė maitino ir stiprino mūsų literatūros augimą“ (Mykolaitis-Putinas [1893–1967]).

Šis veiksmažodis pirmaisiais amžiais aptinkamas tik žodynuose: maitinti žodyne Lexicon, išmaitinti žodyne Clavis kartu su šėrti (žr. pirmiau) verčiami vok. füttern; abiejuose daiktavardis, reiškiantis veiksmą, maitinimas verčia Fütterung²². Taip pat žodyne Clavis, kaip žodžio Nahrung vertimas, o ne tekstuose, aptinkamas maistas „tai, kuo minta gyvos būtybės“ (kalbant apie žmones, gyvūnus, augalus); šiandien tai bendriausias ir labiausiai paplitęs maisto pavadinimas, o jo santykis su pėnas toks pat kaip maitinti ir penėti santykis. Šiuolaikinėje kalboje vartojami maitintojas „tas, kuris maitina“ ir matintivas – techninis terminas, kurį galima versti it. alimentatore („maitinimo įtaisas“).

Su kitu šaknies vokalizmu paliudytas mītinti, kuris taip pat reiškia „maitinti“ (ir gyvūnus, ir žmones) (LKŽ_VIII: 297; LEW: 459–460 s. v. misti); Lyberis jį nurodo prie maitinti, pateikdamas su žmogumi susijusį pavyzdį, o DabLKŽ aiškina „šerti; penėti, maitinti“. Šis veiksmažodis paliudytas, nors ir retai, tiek žodynuose, tiek pirmųjų amžių tekstuose. Žodyne Dictionarium trium linguarum randame mītinu greta penù kaip lenk. chowam ir lot. alo, nutrio vertimą. Tekstuose randame, pavyzdžiui: Tuo būdu ir ik šiolei mitina ir sotina mus „šiuo būdu ir iki šiol mus maitina ir pasotina“ (Daukša, Postilė); Kuris tuo(in)timpos be paliaubos visus mitina taip pitkūs kaip gerus „kuris nuolat ir be paliovos maitina visus, ir piktuosius, ir geruosius“ (Daukša, Postilė). Toje pačioje Daukšos Postilla taip pat paliudyti įmitinti ir vedinys įmitinimas²³. Kaip naujesnius mītinti pavyzdžius pateikiame

²² Forma išmaitinti, paliudyta Vilento tekste (Jn 12, 25: Kurs savo žyvata mylės, tas turės išmaitinti) ir LKŽ (VII: 761) laikoma žodžio maitinti „maitinti“ vediniu su priešdėliu, tačiau veikiausiai ji sudaryta iš homonimo maitinti „varginti“; tai galima spręsti iš tos pačios vietos Vulgatoje (Qui animam suam amat, eam perdet), Liuterio vertime (Wer sein Leben liebhat, der wird’s verlieren), taip pat Bretkūno vertime (Kas myl savo žyvata, tas ją patroyts).

²³ Tadang jumus vėl duos… pakankamą įmitinimą ir apdengimą privalomą ‘allora vi darà

12

La terminologia lituana del ‘nutrire’

Mažus paršelius reikia gerai mitinti, kitaip blogi bus „mažus paršelius reikia gerai šerti, antraip jie bus liesi“ (Kruopiai, Akmenės apylinkės); Žemė mitin i žmones, i gyvulius „žemė maitina ir žmones, ir gyvulius“ (Šiauliai).

Kalbant apie etimologiją, maitinti ir mitinti abu yra skaidrūs vediniai, turintys skirtingą šaknies vokalizmą, bet tą pačią kauzatyvinę priesagą *-ino-, kilę iš pirminės formos, panašios į liet. misti „maitintis“ (mitas, mitalas „maistas“ ir kt.). Ta pati šaknis slypi ir žodžiuose mėtėlis „kastruota, penima kiaulė“²⁴ ir maità „dvėsena“; abu žodžiai paliudyti seniausiuose šaltiniuose.²⁵ Latvių kalboje randame mist, tapačią lietuvių misti; mitinât „suteikti svetingumą (pastogę ir maistą), maitinti, išlaikyti“; ją galima lyginti su liet. mitinti; miteklis „nakvynė, buveinė; maistas“ ir màita „dvėsena“. Prūsų kalboje paliudytas tik tipas *mait-: maitā „maitina“, po-maitat „maitinti“, maitāsnan „maitinimas“, nomaytis, atitinkantis liet. mėtėlis. Už baltų kalbų ribų padėtis neaiški, nes LEW pritaria gretinimui su sen. air. méith „riebalai“ ir sen. isl. meið „riebiausia banginio mėsos dalis“, tačiau atmeta gretinimą su avest. maēθana- „buvimo vieta, buveinė“ ir slavų formomis, tokiomis kaip bažn. sl. město „vieta“, tiek dėl formalių priežasčių (intonacijos skirtumo), tiek semantinių (jo nuomone, reikšmė „buveinė, apsistojimo vieta“ baltų kalbose yra antrinė).²⁶ O IEW (715) necituoja keltų ir germanų kalbų atitikmenų²⁷, taip pat galimų slavų kalbų atitikmenų, ir pritaria

dar… pakankamo maisto ir to, ko reikia apsirengti“; Jisų mus inmit-ys ir vųsų privalymų priduos „jis mus maitins ir duos visko, ko reikia“.

²⁴ Variantas maitėlis paliudytas Mažojoje Lietuvoje.

²⁵ Taip pat įdomus sudurtinis žodis maitedis, kuris kaip paraštinė pataisa pasitaiko Bretkūno Biblijoje (5Moz 14, 12–13), veikiausiai reikšme „grifas“.

²⁶ Mühlenbachas-Endzelinas (1925–27: 636, s. v. I mist) ir Mažiulis (1993: 44, s. v. ismatitinton) sutaria dėl sąsajos su avestų kalba, o Vasmeris (1953: 124), Bańkowskis (2000, II: 175) ir kiti slavistai pritaria ir sąsajai su slavų kalbomis. Bartholomae (1905: 1106–1107) palaiko tik avestų ir slavų kalbų sąsają. Smoczyńskis (2007: 405–406) tik pažymi, kad baltų formų etimologija neaiški.

²⁷ Airių méith siejamas su lot. mitis šaknimi (712, s. v. 7mēi-), o germanų forma nenagrinėjama.

13

MARIA TERESA ADEMOLLO GAGLIANO & FRANCESCO PAOLO PARDINI

su avestų kalbos duomenimis ir rekonstruoja šaknį *meith-, kurios pirminė reikšmė buvo „buvimo vieta“. Vis dėlto, kalbant apie baltų arealą, galima teigti, kad maitinti greičiausiai susidarė lietuvių kalbos lygmeniu, tiesiogiai iš misti, nes prūsų kalboje aptinkame tą patį šaknies vokalizmą, bet kitokią darybą, taigi nėra duomenų, rodančių senesnę kilmę. O Mitinti, kadangi lyginamas su latv. mitinât, turėtų būti ankstesnis už lietuvių kalbos laikotarpį, tačiau negalima atmesti ir galimybės, kad jis lietuvių kalbos lygmeniu išvestas iš misti, vėliau sutapęs su latvių kalbos forma. Galiausiai, maīstas (*mait-to-) neatrodo esąs senesnis už lietuvių kalbos laikotarpį.

IŠVADOS

Pirmiausia aptarkime lietuvių kalbos padėtį, o paskui – kitų baltų arealų, apibendrindami tai, kas jau pasakyta, ir padarydami išvadas.

Kalbant apie pirmuosius lietuvių kalbos dokumentavimo šimtmečius, mūsų aptartų veiksmažodžių ir daiktavardžių paliudijimus galima schemiškai pavaizduoti taip:²⁸

tekstai leksikonai žmonės gyvūnai šerti x pašaras x x penėti x x x penas x x x maitinti x maistas x mitinti x x

Kaip matėme pirmiau, visos šios formos aptinkamos bent viename iš

²⁸ Leksikonuose pateiktų liudijimų atveju ne visada įmanoma nustatyti, ar kalbama apie gyvūnus, ar apie žmones, todėl schema neišvengiamai yra asimetriška.

14

La terminologia lituana del ‘nutrire’

pirmųjų šimtmečių leksikonų (Lexicon Lithuanicum, Clavis Germanico-Lithuana, Dictionarium trium linguarum), be to, penēti ir pēnas, kaip ir galima tikėtis, paliudyti visuose trijuose. Tačiau to paties laikotarpio tekstuose aptinkame tik pāšaras, penēti, pēnas ir mitinti. Taigi akivaizdu, kad pirmųjų šimtmečių tekstų kalba vartoja ne visas iš tikrųjų esamas galimybes, o renkasi konkrečias formas, ir tai gali lemti įvairios priežastys.²⁹ Šias priežastis konkrečiu mūsų nagrinėjamu atveju galime tik numanyti.

Paradoksalu, tačiau būtent šērti atvejį, nuo kurio pradėjome, paaiškinti lengviau. Iš tiesų religiniuose tekstuose, kurie yra vieninteliai pirmųjų šimtmečių lietuviški tekstai, dažnai minimas naminių gyvulių šėrimas, tačiau paprastai turimas omenyje „išganymas“, todėl įprastai vartojamas veiksmažodis ganyti, kuris iš tiesų gausiai paliudytas visoje dokumentacijoje ir daugeliu atvejų atitinka vok. weiden, lenk. paść ir lot. pasco (žr. priedą). O Šērti, kaip matėme pirmiau, reiškia ne „ganyti“, o veikiau „šerti gyvulius tvarte arba kieme“: tai, žinoma, sumažina tikimybę, kad šis veiksmažodis pasitaikys tokio pobūdžio tekstuose. Be to, lietuvių kalboje esama homonimo šērti „netekti plaukų, netekti plunksnų“ (LKŽ^xiv: 676; LEWⁱⁱ: 973 s.v. šerỹs), kuris taip pat paliudytas ne tekstuose, o tik pirmųjų šimtmečių leksikonuose; jis galėtų būti dar vienas šio pasirinkimo paaiškinimas.

Taip pat yra homonimas mitinti, reiškiantis „kamuoti, varginti“ (LKŽ^vii: 762; LEWⁱ: 397–398 s.v. maità), galiausiai kilęs iš tos pačios šaknies ir gausiai paliudytas ne tik leksikonuose, bet ir seniausiuose tekstuose. Gali būti, kad būtent šios formos egzistavimas paaiškina, kodėl tuose pačiuose tekstuose nėra mitinti reikšme „maitinti“. O maistas atveju tokio paaiškinimo pateikti negalime.

Šiuo metu reikėtų pereiti prie dabartinės kalbos „maitinimo“ terminijos.³⁰ Tačiau prieš tęsiant būtina bent trumpai paminėti problemą, kurios iki šiol neaptarėme ir kuri susijusi tiek su pirmųjų šimtmečių paliudijimais, tiek, kaip tikėtina,

²⁹ Tokio pobūdžio neatitikimą, kuris, tikėtina, pasitaiko ir kitais atvejais, vertėtų išsamiau ištirti.

³⁰ Dabartinę lietuvių kalbos padėtį aptariame daugiausia remdamiesi Lyberiu, o latvių kalbos – Latviešu valodas sinonīmu vārdnīca.

15

Maria Teresa Ademollo Gagliano & Francesco Paolo Pardini

dabartinė padėtis. Iš tiesų, be to, ar mūsų nagrinėti žodžiai yra ar nėra senuosiuose tekstuose ir žodynuose, dar vienas labai svarbus aspektas, kurį reikėtų ištirti, būtų tai, iš kurios teritorijos yra kilę aptariami žodynai ir tekstai ir ar ši teritorija sutampa su dabartiniu paplitimu, sprendžiant iš LKŽ duomenų. Kadangi šie duomenys neišvengiamai neišsamūs, apsiribosime keliomis pastabomis, suvokdami, kad bet kokios išvados gali būti atsitiktinės.

Ne visos mūsų aptartos formos paliudytos visoje lietuvių kalbos teritorijoje nuo pirmųjų dokumentavimo šimtmečių iki mūsų dienų. Tik pāšaras, pēnas ir penėti, kurios pirmaisiais dokumentavimo šimtmečiais pasitaiko tiek Mažojoje Lietuvoje, tiek Didžiojoje Lietuvoje, šiandien paplitusios taip pat, kaip ir pirmaisiais šimtmečiais. Kitų formų padėtis skiriasi.

Pirmiausia, šērti pirmaisiais šimtmečiais paliudytas tik Mažosios Lietuvos žodynuose, o šiuo metu vartojamas visoje Lietuvoje, todėl tikėtumėmės jį rasti ir Sirvydo žodyne. Be to, čia nėra ir pāšaras, o penūklas verčiamas ir pokarm, ir strawa, ir żywność^.31. Kitokia maitinti, maištas, mitinti padėtis. Iš tiesų, pirmaisiais šimtmečiais mitinti pasitaiko tik Didžiosios Lietuvos teritorijoje, o maštas ir maitinti – tik Mažosios Lietuvos teritorijoje. Pažvelgę į dabartinį šių žodžių paplitimą, kurį rodo LKŽ, matome, kad jis daugmaž atitinka senųjų paliudijimų pasiskirstymą. Iš tiesų, mitinti šiuo metu paliudytas šiaurės rytų Lietuvos dalyje, o maitinti paplitęs centrinėje vakarinėje dalyje ir sutampa su mitinti paplitimu 267 punkte (Ėriškiai), nurodytame Lietuvių kalbos atlase; maštas taip pat daugiausia paplitęs vakaruose (rytinis taškas, kurį nurodo LKŽ, yra 112-asis Lietuvių kalbos atlaso punktas, atitinkantis Pasvalį). Galima būtų daryti išvadą, kad iš pradžių maitinti ir mitinti pasidalijo lietuvių kalbos teritoriją, o vėliau pirmasis, kilęs iš vakarų teritorijos, įgijo svarbesnę padėtį.

Tačiau, kaip minėta, norint pateikti konkrečiu pagrindu pagrįstas hipotezes, reikėtų patikrų, kurių turimomis priemonėmis atlikti negalime.

³¹ Įdomu pastebėti, kad XVI ir XVII a. lenkiškuose Bibbia vertimuose viena iš sąvokai „pašaras“ vartojamų formų yra obrok, nors tuo laikotarpiu ji daugiausia reiškė „maistą kaip atlyginimą“ (Słownik staropolski, V: 372), ir iš tiesų Dictionarium trium linguarum ji išversta lot. cibaria, annona salaria ir liet. dalià.

16

La terminologia lituana del ‘nutrire’

kontekstą nustatyti negalime, o tai bet kuriuo atveju peržengia šio darbo ribas. Taigi šią leksinę sritį dabartinėje lietuvių kalboje reikės nagrinėti neatsižvelgiant į šią problemą.

Šioje srityje, kaip jau minėta, maitinti ir maistas, kurių vartojimas nepatvirtintas iki lietuvių kalbos epochos ir kurie, regis, senaisiais laikais paliudyti gana menkai, šiandien yra bendriausi ir plačiausiai paplitę atitinkamų sąvokų pavadinimai.

Kalbant apie kitas šiuo metu paliudytas veiksmažodžių formas, Lyberis prie žodžio maitinti pirmiausia pateikia, kaip jau žinome, penėti ir mitinti. Apie santykį tarp penėti ir maitinti jau kalbėjome; atsižvelgdami į lyginamąją medžiagą galime pridurti, kad pirmasis veikiausiai siekia laikotarpį iki lietuvių kalbos susiformavimo, skirtingai nei antrasis. Mitinti, kaip jau minėta, dėl atitikmens latvių kalboje gali būti senesnis už maitinti, tačiau negalima atmesti galimybės, kad tai nepriklausoma paralelinė raida. Kalbant apie kitus sinonimus arba dalinius sinonimus, kurių pirmųjų amžių šaltiniuose nėra arba jie paliudyti tik sporadiškai, teoriškai įmanoma, kad kai kurie būtų palyginti seni, atsiradę iki lietuvių kalbos laikotarpio ar net iki baltų kalbų laikotarpio. Tačiau iš tiesų dauguma šių formų neabejotinai atsirado lietuvių kalbos laikotarpiu. Pavyzdžiui, šiam laikotarpiui priklauso valgydinti, vedinys iš válgyti „valgyti“ (apie žmogų); sótinti „maitinti iki soties“; rýdyti „priversti nuryti“ ir kt.³² Tik ėdinti (LKŽ_II: 1044), kauzatyvinis veiksmažodis iš ėsti, paprastai vartojamas apie gyvūnus ir tik menkinamai apie žmogų, galėtų būti senesnis, turint omenyje atitikmenį latvių ėdinât³³; vis dėlto nedrįstame atmesti, kaip ir mitinti-mitinât atveju, daugiakilmės atsiradimo. Taigi abejotina, ar kuri nors iš šių formų yra senesnė už maitinti, o juo labiau už penėti; bet kuriuo atveju tai nebūtų formos, atsiradusios iki baltų kalbų laikotarpio.

Taip pat prie antraštinio žodžio maitinti, tačiau pirmuoju tarp „nutolusios reikšmės žodžių“ (žr. aukščiau), pateikiamas šėrti, po jo – liuobti (LKŽ_VII: 616) ir lėšinti (LKŽ_VII: 377). Liuobti, vartojamas daugiausia apie naminius keturkojus, kaip ir šėrti, taip pat reiškia „atlikti namų ruošos darbus, valyti“ ir yra lygintinas su latvių luôbt „lupti, nulupti; atlikti smulkius namų ruošos darbus“; lėšinti visada vartojamas kalbant apie paukščius – ko šėrti atveju pasitaiko retai, – ir

³² Plg. LEW (II: 740 s.v. rýti ir II: 857 s.v. sotùs).

³³ Plg. Mühlenbach-Endzelin (1923–1925: 573).

17

MARIA TERESA ADEMOLLO GAGLIANO & FRANCESCO PAOLO PARDINI

yra veiksmažodžio lèsti ‘kapoti snapu’ kauzatyvas (plg. liet. lest ‘paimti snapu, skaičiuoti’, ir galbūt sen. isl. lesa, got. lisan ‘rinkti’).³⁴ Nei vienas, nei kitas iš šių veiksmažodžių nėra senesnis už lietuvių kalbos laikotarpį, bent jau mums rūpima reikšme; tiesą sakant, šios reikšmės neturi net pirmųjų amžių lietuviški paliudijimai. Taigi iš šių formų šérti neabejotinai yra seniausia. Atsižvelgdami į pirmiau aptartus palyginimus už baltų arealo ribų, galime net teigti, kad tai veikiausiai apskritai seniausia lietuvių veiksmažodžio forma, turinti reikšmę ‘maitinti’, nes iš visų mūsų nagrinėtų formų tik ji siekia laikotarpį, ankstesnį už baltų kalbų laikotarpį.

Pereidami prie daiktavardinių formų, pirmiausia aptarkime maĩstas sinonimus. Lyberio žodyne prie antraštinio žodžio maĩstas pirmiausia nurodomas pẽnas, kuris, kaip jau minėta, su maĩstas santykiauja taip pat kaip atitinkamos veiksmažodžių formos ir tikriausiai siekia tą patį laikotarpį. Be to, nurodomi įvairūs sinonimai arba daliniai sinonimai, dalis kurių paliudyti nuo pirmųjų amžių. Šiuo atveju taip pat galėtų būti, kad kuris nors iš šių sinonimų yra senesnis už lietuvių kalbos laikotarpį ar net, galbūt, už baltų kalbų laikotarpį. Tačiau ir šįsyk daugeliu atvejų tai formos, neturinčios išorinių atitikmenų, taigi atsiradusios lietuvių kalbos laikotarpiu, pavyzdžiui, val̃gis ir val̃gymas. Vis dėlto ir tarp daiktavardinių formų kai kurie veiksmažodžio ėsti vediniai turi išorinių atitikmenų. Pavyzdžiui, ėdesỹs (ėdesis) galėtų būti senesnis už lietuvių kalbos laikotarpį: pirmaisiais amžiais jis reiškė ‘žmonių maistas’, o šiandien – ‘gyvulių pašaras’, menkinamąja reikšme – ‘žmonių maistas’ (LKŽ I: 1042–1043); tai leidžia spręsti iš palyginimo su liet. ėdesis ‘kiaulėms skirtas maistas, gaminamas iš miltų, vandens ir smulkintų daržovių’.³⁵ Tačiau negalime atmesti galimybės, kad tai dvi nepriklausomai ir lygiagrečiai susidariusios formos. Panašią, o dėl šio darybos tipo paplitimo net labiau tikėtiną, hipotezę galima kelti dėl ėdis (LKŽ I: 1045), turinčio tas pačias reikšmes kaip ėdesỹs; jis lygintinas su sen. pr. idis (vok. Essen) ir bažn. sl. jadĭ ‘maistas’.³⁶

³⁴ Žr. LEW (I: 381 ir 359, s.v. lèsti); Mühlenbach-Endzelin (1925–1927: 521–522 ir 454).

³⁵ Plg. LEW (I: 125, s.v. ėsti); Mühlenbach-Endzelin (1923–1925: 573). Tai senas sibilantinis kamienas, įvairiai pertvarkytas taip pat germanų ir slavų kalbose (vid. aukšt. vok. ās, vok. Aas ‘dvėseliena’, iš *ēd-s-o-; rus. яса́ ‘maistas, valgio porcija’: Kluge 2002: 2; Vasmer 1958: 495). Plg. toliau ėscã.

³⁶ Per idis si veda Mažiulis (1993: 17). In lituano esiste anche un derivato ėdmenys (LEW I: 125 s.v. ėsti; Mühlenbach-Endzelin 1923-1925: 573), non citato dal Lyberis,

18

La terminologia lituana del ‘nutrire’

Ir priešingai, iš tiesų sena galinti būti daiktavardinė forma yra ėskà, kurią Lyberis vis dėlto pateikia prie antraštinio žodžio apetìtas. Šio žodžio nėra senuosiuose tekstuose, o vėliau jis paliudytas labai retai; jis gali reikšti ‘gyvulių pašaras’ arba ‘apetitas’ (LKŽⁱ: 1154) ir yra tapatus lot. ēs ca ‘maistas, masalas’ (iš *ēd-s-kā).³⁷ Kadangi priesaga visoje indoeuropiečių kalbų teritorijoje buvo mažai dari, tipas ėskà-esca galėtų siekti laikotarpį, ankstesnį už atskirų kalbų susiformavimą, ir būti išlikęs tik lietuvių bei lotynų kalbų arealuose.³⁸

Galiausiai Lyberio žodyne, kaip jau minėta, pāšaras yra pagrindinis žodis gyvulių pašarui žymėti. Kaip sinonimai pateikiamos įvairios formos, kai kurios nurodomos ir kaip maistas sinonimai, pavyzdžiui, ėdešys. Tačiau nė viena jų nėra senesnė už pāšaras, kuris tikriausiai atsirado baltų kalbų laikotarpiu, sprendžiant iš tapačio latviško atitikmens.

Taigi iš šios analizės matyti, kad tarp veiksmažodžių, reiškiančių ‘maitinti’, ir daiktavardžių, turinčių reikšmę ‘maistas’, neskaitant formų, kurias nagrinėjome atskirai, paliudyti arba terminai, neturintys atitikmenų ir todėl neabejotinai atsiradę lietuvių kalbos laikotarpiu, arba terminai, turintys išorinių atitikmenų, tačiau prielaidą, kad jie yra ankstesni už lietuvių kalbos laikotarpį, lydi abejonių. Be to, kaip matėme pirmiau, pati seniausia forma yra šėrti, nes tik ji siekia laikotarpį, ankstesnį už baltų kalbų laikotarpį.

Dabar aptarkime šios terminologijos padėtį kitose baltų kalbų srityse. Apie prūsų kalbos veiksmažodines formas nieko naujo pridurti negalime; o daiktavardinės formos, be jau aptartų, pirmiausia yra idai ir istai, abu – vok. Essen vertimai³⁹; kurie

kuris reiškia ‘burna, žandikauliai, snukis’ (apie žmogų – menkinamąja reikšme), taip pat ‘maistas, valgis’. Šis daiktavardis turi atitikmenį latvių kalboje: ēdminis ‘masalas’, ēd̄mana ‘maistas, valgis’. Šis daiktavardis turi atitikmenį latvių kalboje: ēdminis ‘masalas’, ēd̄mana ‘maistas, valgis’. Šis daiktavardis turi atitikmenį latvių kalboje: ēdminis ‘masalas’, ēd̄mana ‘maistas, valgis’.

³⁷ Plg. LEW (I: 125, s.v. ėsti); Walde-Hofmann (I: 420).

³⁸ Si veda Ademollo Gagliano (1978: 13-15). Sull’antichità di questa parola, però, non tutti concordano: per esempio l’Ernout-Meillet (1959: 192 s.v. ēdō) ritiene che la formazione baltica sia di origine desiderativa e non abbia rapporti col latino.

³⁹ Cfr. Mažiulis (1993: 16 e 51-52). Īdai, che differisce da īdis solo per la formazione, è identico al lit. ėda ‘valgymas, ėdimas’, al lett. ēda ‘esca’, al rus. edá, all’a.isl. áta ‘cibo’. Istai si confronta col bg. jasto ‘cibo’.

19

MARIA TERESA ADE MOLLO GAGLIANO & FRANCESCO PAOLO PARDINI

jų padėtis tokia pati kaip anksčiau minėto īdis, nes jų išoriniai atitikmenys sutampa, tačiau tai galėtų būti poligenezės rezultatas. Be to, prūsų kalbos šaltiniuose pasitaiko pērdin – Futter vertinys, prūsų laikų dūrinys, todėl labai vėlyvas, ir landan – Speise vertinys; jo etimologija labai ginčytina ir iki šiol neaiški,⁴⁰ tačiau veikiausiai ir šis žodis atsirado ne anksčiau nei prūsų laikotarpiu.

Kalbant apie latvių kalbą, jau minėjome, kad penēt neišlaikė pirminės reikšmės, kuri, priešingai, išliko žodyje sērt. Vis dėlto abu žodžiai yra reliktai, kurių nėra nei Latviešu literārās valodas vārdnīca, nei Latviešu valodas sinonīmu vārdnīca. Čia pagrindiniu žodžiu pateikiamas ēdināt, funkciškai atitinkantis lietuvių maitinti ir, kaip jau minėta, akivaizdžiai esantis kauzatyvas, tapatus lietuvių ēdinti⁴¹. Tačiau lietuvių kalboje pastarasis neturi bendrinės reikšmės, o vartojamas iš esmės kalbant apie gyvulius, todėl nagrinėjamame leksiniame lauke užima kitokią vietą.

Prie žodžio ēdināt pateikiamas baruòt, funkciškai atitinkantis ir sērti, ir penēti reikšme „penėti“,⁴² o apie žmones vartojamas tik šnekamojoje kalboje. Pirmiausia šis veiksmažodis latvių kalboje siejamas su barība „maistas, pašaras“ (luōpbarība konkrečiai reiškia „pašaras gyvuliams“). Išorinių atitikmenų požiūriu gana įtikinama atrodo sąsaja su tokiais daiktavardžiais kaip bažn. sl. brašьno „maistas, penas“, rus. борошно „ruginiai miltai“, sen. isl. barr „grūdai“, lot. far, farīna ir kt.; vis dėlto jie suponuoja sibilantinę priesagą, kurios latvių kalboje nėra.⁴³ Kad ir koks būtų sprendimas, panašu, kad baruòt, nors ir kilęs iš šaknies, veikiausiai

⁴⁰ Žr. Mažulis (1996: 260–261 ir 32–34).

⁴¹ Plg. Latviešu literārās valodas vārdnīca (2: 474).

⁴² Plg. Latviešu literārās valodas vārdnīca (2: 41 ir 39). Atkreiptinas dėmesys, kad latvių baruōklis atitinka lietuvių penimis.

⁴³ Mühlenbach-Endzelin (1923–25: 265, su bibliografija). Vasmer (1953: 110) pritaria šiai hipotezei. Kita galimybė – lyginti su ind. bhárvati „kramto“, gr. φήρον ir cimr. bara „duona“, o Karulis (I: 110) siūlo sąsają su latvių bērt, lietuvių bērti „berti, barstyti“ (plg. latvių bārstīt, lietuvių barstýti, bārstalas „naminių keturkojų gyvulių grūdų ar miltų mišinys“).

20

La terminologia lituana del ‘nutrire’

nors ir senesnis už baltų laikotarpį, vis dėlto yra veiksmažodžio forma, atsiradusi ne anksčiau nei latvių laikotarpiu.

Kitos prie ėdinât pateikiamos formos, tokios kaip ciênât ir miẽluôt, vartojamos kalbant apie žmones, pirmiausia reiškia „vaišinti“ ir akivaizdžiai yra antrinės.⁴⁴ Taigi apibendrinant akivaizdu, kad dabartinė latvių kalbos padėtis labai skiriasi nuo lietuvių kalbos ir yra gerokai vėlyvesnė, nes šiame lauke baltų laikotarpio formos aiškiai lieka antrame plane.

Galiausiai, kalbant apie maisto pavadinimus, Latviešu valodas sinonīmu vārdnīca pagrindiniu žodžiu pateikia pārtika – bendriausią terminą, funkciškai atitinkantį lietuvių maistas. Šis žodis reiškia „tai, kas būtina pragyvenimui, gyvenimui“ ir akivaizdžiai yra antrinis, nes kilęs iš veiksmažodžio pārtikt „turėti iš ko gyventi, maitintis“, kuris savo ruožtu sudarytas iš tikt „gauti“,⁴⁵ todėl jo padėtis akivaizdžiai visiškai kitokia nei aptartų lietuviškų formų. Tas pats pasakytina apie kitas žodyne nurodytas formas, kurios taip pat yra antrinės dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, iztika arba uzturs (uzturēt „išlaikyti“). Kalbant apie est vedinius (ėdesis, ėdiẽns, ėd̄maņa ir kt.), kurių lietuviški atitikmenys sutampa su latviškaisiais, kaip matėme anksčiau, negalima atmesti poligenezės galimybės. Įdomi forma, kuri pati neatsirado anksčiau nei latvių laikotarpiu, tačiau galbūt šaknies lygmeniu yra sena ir reiškė „maistą“, yra anksčiau minėta barība, kurios Latviešu valodas sinonīmu vārdnīca vis dėlto neaptaria.

Taigi latvių kalbos sritis apskritai neabejotinai atrodo novatoriška lietuvių kalbos srities atžvilgiu, kaip, beje, būna daugeliu atvejų. Apie prūsų kalbą galima pasakyti tik tiek, kad šaltiniuose, kaip matėme, pasitaiko ir su kitomis sritimis, pradedant lietuvių kalba, sutampančių formų, kurių poligenezė tikėtina, ir šiai sričiai būdingų formų, tačiau visos jos yra labai vėlyvos.

⁴⁴ Pirmasis kilęs iš ciens „garbė“ (Mühlenbach-Endzelin 1923–25: 394–395); antrasis – iš mīļš „brangus“ (Mühlenbach-Endzelin 1925–27: 645–646, 653).

⁴⁵ Mühlenbach-Endzelin (1927–1929: 184–185, s.v. II tikt).

21

MARIA TERESA ADE MOLLO GAGLIANO & FRANCESCO PAOLO PARDINI

PRIEDAS

Toliau pateikiame penéti ir ganýti vartojimo atvejus paskelbtose Bretkūno Bibbia dalyse, taip pat atsižvelgdami į atitinkamus veiksmažodžius liuteronų Bibbia ir Vulgata. Kaip matysime, ganýti atvejis yra aiškiausias: šis veiksmažodis vartojamas kontekstuose, kuriuose maitinimo veiksmas siejamas su naminiais keturkojais, taip pat ir perkeltine prasme; jis visada atitinka lotynų pascere, daugeliu atvejų (net aštuoniolika iš dvidešimt šešių) – vokiečių weiden, o likusiais atvejais – vokiečių hüten. Be to, yra du ypatingi atvejai, kai ganýti vartojimas dalyvio forma gana tiksliai atkuria atitinkamų lotyniškų vietų sintaksinę struktūrą, o vokiečių kalboje vartojamas neverbalinis junginys (auf der Weide).⁴⁶⁴⁷

Kalbant apie penéti, nagrinėtuose tekstuose šis veiksmažodis dažniausiai vartojamas kalbant apie žmones, o du kartus – apie paukščius (Mt 6, 26 ir Luk 12, 24); apie keturkojus jis nevartojamas nė karto. Šiuose tekstuose lotynų kalboje, dažnumo mažėjimo tvarka, randame pascere, cibare, alere, nutrire, o vokiečių kalboje – er-)nähren, speisen ir tik kartą versorgen.

ganýti

1Moz 29, 9: Rachel… ganė avis (vok. hüten, lot. pascere).

1Moz 30, 31: tada aš ganysiu ir sergėsiu tavo avis (vok. weiden, lot. pascere).

1Moz 30, 36: šiaip ganė Jakubas palaiką guotų Labano (ted. weiden, lat. pascere).

1Moz 36, 24: savo tėvo Zibeono asilų ganydamas (vok. hüten, lot. pascere).

⁴⁶Šiuo metu prieinamas tik Naujasis Testamentas (rankraštinis variantas), o iš Senojo Testamento – Penkiaknygė (taip pat rankraštinis variantas), Psalmės ir ištraukų rinkinys iš įvairių knygų (žr. bibliografiją). Tiek Naujojo Testamento, tiek, kur įmanoma, Senojo Testamento ištraukos taip pat buvo patikrintos pagal Chlińskio vertimą; tačiau jame nieko reikšmingo nerasta, nes jis iš esmės sutampa su Bretkūno tekstu.

⁴⁷ Kadangi, žinoma, Bretkūno konkordancijų neturime, pradėjome nuo Vulgatos konkordancijų (Dutripon 1976). Luterio tekstui naudotasi Volzo ir Blankės parengtu leidimu (1972), Große Konkordanz zur Lutherbibel (2001) ir elektroninėmis konkordancijomis (www.bibel-online.net ir www.intratext.com/bibel).

22

La terminologia lituana del ‘nutrire’

1Moz 37, 12: jo broliai ganytų pekų savo tėvo ing Sichem (ted. weiden, lat. pascere). 1Moz 37, 13: ne gano tavo broliai pekų į Sicheme? (ted. hüten, lat. pascere). 1Moz 37, 16: sakyk, kur avis gano (ted. hüten, lat. pascere). 2Moz 3, 1: Mosešus ganė avis Jethro savo uošvio (ted. hüten, lat. pascere). 2Moz 34, 3: nei avies nei galvijo kokio negano prieš šį kalną (ted. weiden, lat. pascere). Ps 78 (77), 71: idant jis jo žmones Jakub ganytų savo tėviškčią Israel (ted. weiden, lat. pascere). Ps 78 (77), 72: ir jis ganė juos (ted. weiden, lat. pascere). GG 1, 7 (6): kur ganaisi, kur pietumis atsilsiti? (ted. weiden, lat. pascere). GG 1, 8 (7): ir ganyk tavo baronus pas piemenų namus (ted. weiden, lat. pascere). GG 2, 16 e 6, 2: mano prietelius yra mano, ir aš esmi jo, kursai po rožų ganosi (ted. weiden, lat. pascere). GG 4, 5: du jaunu stirnu dvyniai, kurie tarp rožų ganosi (ted. weiden, lat. pascere). GG 6, 1: idant pasiganytų daržuosu ir rožes nupeštų (ted. weiden, lat. pascere). Mc 5, 11: ir buvo tenai prie jų kalnų didis stodas kiaulių ganomųjų (ted. auf der Weide, lat. pascere). Luk 8, 32: ir buvo ta didis pulkas kiaulių ganomų (ted. auf der Weide, lat. pascere). Luk 15, 15: nusiuntė jį ant lauką savo ganytų kiaulius (ted. hüten, lat. pascere). Luk 17, 7: turėdamas tarną ariantį alba ganantį jaučius (ted. weiden, lat. pascere). Jn 21, 15: ganyk mano aveles (ted. weiden, lat. pascere). Jn 21, 16: ganyk avis mano (ted. weiden, lat. pascere). Jn 21, 17: ganyk mano avis (ted. weiden, lat. pascere). 1PvK 9, 7: kas gano guotą avių o ne valgo pieno guoto? (ted. weiden, lat. pascere). 1Ptr 5, 2: ganykite guotą Christaus, kuris jumus prisūdytas yra (ted. weiden, lat. pascere).

23

MARIA TERESA ADEMOLLO GAGLIANO & FRANCESCO PAOLO PARDINI

penėti

1Moz 50, 21: išpenėsiu jus ir jūsų vaikus (ted. versorgen, lat. pascere).

2Moz 16, 32: idant regėtų duoną, kuria aš jus penėjau pustinėje (ted. speisen, lat. alere).

5Moz 8, 16: ir penėjo tave mannu pustinėje (ted. speisen, lat. cibare).

Ps 33 (32), 19: penėtų juos baduosu (ted. ernähren, lat. alere).

Ps 37 (36), 3: pasilik žemėje ir penėkes vėlybėj (ted. nähren, lat. pascere).

Ps 80 (79), 6: tu peni juos ašarų duona (vok. maitinti, lot. maitinti).

Ps 81 (80), 17: geriausiais kviečiais penėčiau juos (vok. maitinti, lot. maitinti).

Pat 25, 21: jei išalks tavo priešas, pamaitink jį duona (vok. maitinti, lot. maitinti).

Mt 6, 26: paukščių... o jūsų Tėvas Dangujesis anuos tačiau pena (ted. nähren, lat. pascere).

Mt 25, 37: kadai tave regėjome alkana, ir penėjome tave (ted. speisen, lat. pascere).

Luk 12, 24: varnų... neturi nei kapų, nei skrynių, tačiau Dievas maitina juos (vok. maitinti, lot. pascere).

ApD 7, 20: tris mėnesius maitintas savo tėvo namuose (vok. maitinti, lot. nutrire).

PvR 12, 20: jei tada alksta ne tavo bičiulis, pamaitink jį (vok. maitinti, lot. cibare).

PvE 5, 29: bet maitina ir saugo jį, kaip Viešpats Bažnyčią (vok. maitinti, lot. nutrire).

Apr 12, 6: idant tą papenėta būtų tūkstantį du šimtu ir šeštis dešimtį dienų (ted. ernähren, lat. pascere).

Apr 12, 14: kur būtų papenėta čėsa ir du čėsu (ted. ernähren, lat. alere).

24

La terminologia lituana del ‘nutrire’

BIBLIOGRAFIJA IR SANTRUMPOS

Ademollo Gagliano, M. T. 1978: Le corrispondenze lessicali balto-latine. Archivio Glottologico Italiano 63, 1–34.

André, J. 1978: Les mots à redoublement en latin. Paris: Klincksieck.

Bańkowski, A. 2000: Etymologiczny słownik języka polskiego 2. Warszawa: Wydawnictwo Naukowe PWN.

Bartholomae, Ch. 1905: Altiranisches Wörterbuch. Straßburg: Trübner.

Būga, K. 1923: Die Metatonie im Lettischen und Litauischen. Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung 51, 109–142.

Chantraine, P. 1968, 1970, 1975: Dictionnaire étymologique de la langue grecque. Histoire des mots I–III. Paris: Klincksieck.

DabLkŽ = Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. IV leidimas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000.

Derksen, R. 1996: Metatony in Baltic. Amsterdam – Atlanta: Rodopi.

de Vaan, M. 2008: Etymological Dictionary of Latin and the other Italic Languages. Leiden – Boston: Brill.

de Vries, J. 1962: Altnordisches etymologisches Wörterbuch. 2. Aufl. Leiden: Brill.

Dundulienė, P. 1991: Lietuvos etnologija. 2-asis papildytas leidymas. Vilnius: Mokslas.

Endzelin, J. 1943: Senprūšu valoda. Ievads, gramatika un leksika. Rīgā: Universitātes apgāds.

Ernout, A. & Meillet, A. 1959: Dictionnaire étymologique de la langue latine. Histoire des mots. 4e éd. Paris: Klincksieck.

Feist, S. 1939: Vergleichendes Wörterbuch der gotischen Sprache. 3. Aufl. Leiden: Brill.

Frisk, H. 1960, 1970: Griechisches etymologisches Wörterbuch I–II. Heidelberg: Winter.

25

MARIA TERESA ADEMOLLO GAGLIANO & FRANCESCO PAOLO PARDINI

GLIWA, B. 2005: Baltische Bestattungsrituale im Spiegel ihrer Bezeichnungen: litauisch šermenys und šarvojimas, altpreußisch sirmen. Acta Linguistica Lithuanica 53, 9–21.

GREIMAS, A. J. 1985: Des dieux et des hommes. Études de mythologie lituanienne. Paris: Presses Universitaires de France.

GREIMAS, A. J. 2005: Lietuvių mitologijos studijos. Vilnius: Baltos lankos.

HAUSSIG, H. W. 1973: Wörterbuch der Mythologie 2. Götter und Mythen um Alten Europa. Stuttgart: Klett.

IEW = POKORNY, J. 1959: Indogermanisches etymologisches Wörterbuch I. Bern – München: Francke.

KARULIS, K. 1992: Latviešu etimoloģijas vārdnīca I–II. Rīga: Avots.

KURSCHAT, A. 1968–1973: Litauisch-deutsches Wörterbuch (Thesaurus linguae Lithuanicae) I–IV. Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht.

KLUGE, F. 2002: Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache. 24. Aufl. Berlin – New York: De Gruyter.

Latviešu literārās valodas vārdnīca 1–6. Rīgā: Zinātne, 1972–1986.

Latviešu valodas sinonīmu vārdnīca. Rīgā: Liesma, 1972.

LEHMANN, W. P. 1986: A Gothic Etymological Dictionary. Based on the third edition of Vergleichendes Wörterbuch der gotischen Sprache by S. FEIST. Leiden: Brill.

LEW_I–II = Fraenkel, E. 1962, 1965: Litauisches etymologisches Wörterbuch I–II. Heidelberg: Winter – Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht.

LYBERIS, A. 2002: Sinonimų žodynas. 2-asis leidimas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Lietuvių kalbos atlasas I. Leksika. Vilnius: Mokslas, 1977.

LKŽ_VII–IX = Lietuvių kalbos žodynas VII, VIII, IX. Vilnius: Mintis, 1966, 1970, 1973.

LKŽ_XIV = Lietuvių kalbos žodynas XIV. Vilnius: Mokslas, 1986.

26

La terminologia lituana del ‘nutrire’

MAYRHOFER, M. 1963: Kurzgefaßtes etymologisches Wörterbuch des Altindischen II. Heidelberg: Winter.

MAŽIULIS, V. 1993, 1996, 1997: Prūsų kalbos etimologijos žodynas 2–4. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

MÜHLENBACH, K. & ENDZELIN, J. 1925–1927: Lettisch-deutsches Wörterbuch (Latviešu valodas vārdnīca). I. Riga: Lettisches Bildungsministerium.

MÜHLENBACH, K. & ENDZELIN, J. 1925–1927: Lettisch-deutsches Wörterbuch (Latviešu valodas vārdnīca) II. Riga: Lettischer Kulturfonds.

MÜHLENBACH, K. & ENDZELIN, J. 1927–1929: Lettisch-deutsches Wörterbuch (Latviešu valodas vārdnīca) III. Riga: Lettischer Kulturfonds.

NESSELMANN, G. H. F. 1873: Der preussische Vocabelvorrath. Berlin: Dümmler, Harrwitz & Grossmann.

NIEDERMANN, M., SENN, A., BRENDER, F. & SALYS, A. 1932–1968: Wörterbuch der litauischen Schriftsprache I–V. Heidelberg: Winter.

OREL, V. 1998: Albanian Etymological Dictionary. Leiden – Boston – Köln: Brill.

PALIONIS, J. 1967: Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a. Vilnius: Mintis.

SABALIAUSKAS, A. 1994: Iš kur jie? Pasakojimas apie žodžių kilmę. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

SADNIK, L. & AITZETMÜLLER, R. 1955: Handwörterbuch zu den altkirchenslavischen Texten. ’s-Gravenhage – Heidelberg: Mouton & Co. – Winter.

Słownik staropolski = Słownik staropolski V. Wrocław – Warszawa – Kraków: Zakład Narodowy imienia Ossolińskich, 1965–1969.

SMOCZYŃSKI, W. 2007: Słownik etymologiczny języka litewskiego. Vilnius: Vilniaus Universitetas.

TRAUTMANN, R. 1923: Baltisch-slavisches Wörterbuch. Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht.

UNTERMANN, J. 2000: Wörterbuch des Oskisch-Umbrischen. Heidelberg: Winter.

27

Maria Teresa Ademollo Gagliano & Francesco Paolo Pardini

Urbas, D. 1998: Martyno Mažvydo raštų žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Vasmer, M. 1953, 1955, 1958: Russisches etymologisches Wörterbuch I–III. Heidelberg: Winter.

Vyšniauskaitė, A. 1964: Šeima ir visuomeninis gyvenimas. In: Lietuvių etnografijos bruožai. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 437–562.

Walde, A. & Hofmann, J. B. 1965: Lateinisches etymologisches Wörterbuch I–II. 4. Aufl. Heidelberg: Winter.

Biblijos tekstai

Dutripon, F. P. 1976: Vulgatae editionis Bibliorum Sacrorum Concordantiae. Hildesheim – New York: Olms.

D. Martin Luther. Die gantze Heilige Schrifft Deudsch. Wittenberg 1545. Hrsg. von H. Volz u. H. Blanke. 1972. München: Rogner & Bernhard.

Große Konkordanz zur Lutherbibel. Stuttgart: Calwer, 2001.

Bretkūnas, J. 1983: Rinktiniai raštai. Parengė J. Palionis ir J. Žukauskaitė. Vilnius: Mokslas.

Biblia tatai eſti Wiſſas Schwentas Raſchtas, Lietuwiſchkai pergulditas per Jana Bretkuna Lietuwos plebona Karaliacziuie 1590. Faksimile der Handschrift. Band 1. Königsberg i. Pr. 1590. Hrsg. von F. Kluge, J. D. Range u. F. Scholz. Paderborn – München – Wien – Zürich: Schöningh, 1996.

Navias Testamentas ing Lietuwiſchka Lieſʒuwi perraſchitas per Jana Bretkuna Labguwos plebona 1580. Faksimile der Handschrift. Band 7 und 8. Labiau i. Pr. 1580. Hrsg. von J. D. Range u. F. Scholz. Paderborn – München – Wien – Zürich: Schöningh, 1991.

Psalteras ing lietuwiſchka liesʒuwi pergulditas Jano Bretkuno. Labguwos plebona Metuſą Chriſtaus 1580. Faksimile der Handschrift. Band 6. Labiau i. Pr. 1580. Hrsg. von J. D. Range u. F. Scholz. Paderborn – München – Wien – Zürich: Schöningh, 1991.

28

La terminologia lituana del ‘nutrire’

Kritinis Psalterio vertimo į lietuvių kalbą, atlikto Johanneso Bretke’s, leidimas. F. KLUGE bendradarbiaujant. Įvadą parašė ir parengė F. SCHOLZ. Paderbornas – Miunchenas – Viena – Ciurichas: Schöningh, 2002.

Biblia Litewska Chilińskiego. Nowy Testament. Tom 2: Tekst. Wydali C. KUDZINOWSKI i J. OTRĘBSKI. Poznań: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, 1958.

Biblia Litewska Chilińskiego. Nowy Testament. Tom 3: Indeks. Wydal C. KUDZINOWSKI. Poznań: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1964.

Samuelio Boguslavo Chilinskio Senasis Testamentas. I tomas. Lietuviško vertimo ir olandiško originalo faksimilės. Parengė G. KAVALIŪNAITĖ. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008.

Maria Teresa Ademollo Gagliano Università di Firenze Dipartimento di Linguistica Piazza Brunelleschi 4, I 50121 Firenze [email protected]

Francesco Paolo Pardini Università di Firenze Dipartimento di Linguistica Piazza Brunelleschi 4, I 50121 Firenze [email protected]

29