DARIUS IVOŠKA

Lietuvių kalbos institutas

Mokslinių tyrimų kryptys: onomastika, baltų ir vokiečių kalbų kontaktai.

LIETUVIŲ ASMENVARDŽIAI ORDINŲ DOKUMENTUOSE

Lietuvių asmenvardžiai vokiečių ordino dokumentuose

ANOTACIJA

Straipsnyje aptariami lietuvių antroponimai, užfiksuoti Vokiečių ordino rankraštiniuose dokumentuose, būtent Ordino folianto Nr. 105 dokumentuose. Vokiečių ordino rankraštiniuose dokumentuose pateikiama daugybė baltų vietovardžių ir asmenvardžių, taip pat palyginti daug lietuviškų onimų. Straipsnyje aptariami tik lietuvių asmenvardžiai, kuriais įvardyti kai kuriuose Vokiečių ordino dokumentuose minimi lietuviai. Tai daugiausia iki šiol nežinomi asmenvardžiai arba galbūt ankstesni jau žinomų asmenvardžių variantai. Pagrindinis straipsnio tikslas – pasiūlyti aptariamų asmenvardžių kilmės aiškinimus; jie išsamiai analizuojami ir lyginami su turima baltų asmenvardžių medžiaga.

RAKTAŽODŽIAI: antroponimija, asmenvardis, onomastika, onimas.

ANOTACIJA

Straipsnyje analizuojami antroponimai, užfiksuoti Vokiečių ordino rankraštiniuose dokumentuose, konkrečiai – Vokiečių ordino foliante Nr. 105. Vokiečių ordino rankraščiuose pateikiama didelė baltų toponimų ir antroponimų įvairovė; tarp jų taip pat gausu lietuviškų onimų. Straipsnyje aptariami lietuvių antroponimai, kuriais Vokiečių ordino dokumentuose įvardijami privilegijų gavę lietuviai. Dauguma jų iki šiol iš esmės nežinomi antroponimai arba jau žinomų antroponimų variantai. Straipsnio tikslas – pabandyti paaiškinti naujų

38

Acta Linguistica Lithuanica LXXIII

Litauische Personennamen in den Ordensdokumenten

antroponimus, nuodugniai išanalizavus naujų antroponimų faktus ir palyginus juos su esamais baltų antroponimais.

RAKTAŽODŽIAI: antroponimija, asmenvardis, onomastika, onimas.

ĮVADAS

Ordino folianto Nr. 105 (toliau – OF 105) tyrimas baltų onomastikai yra nepaprastai svarbus. Nepaisant to, kad OF 105 tyrinėjo žymiausi XX a. pirmosios pusės baltų kalbų onomastai ir tyrėjai Georg Gerullis ir Reinhold Trautmann¹, nagrinėję tik senuosius prūsų vietovardžius ir asmenvardžius, šis dokumentų rinkinys tebėra nuodugnių ir išsamių tyrimų objektas. Minėtame ordino foliante yra daugiausia XIV a. Vokiečių ordino (toliau – VO) privilegijos, taip pat nemažai žemės valdų suteikimo prūsams ir lietuviams aktų. Ypač svarbu tai, kad OF 105 užfiksuota ir daugybė lietuviškų asmenvardžių (toliau – avd.), kurių dalis aptariama šiame straipsnyje. OF 105 perteiktos medžiagos tyrimas yra labai sudėtingas, nes rankraštiniai liudijimai įvairuoja: dokumentus surašė daug VO pareigūnų, todėl skiriasi baltų vardyno perteikimas. Taip pat esama daug taisymų, išbraukymų, nuorodų ir pastabų. Dokumentų (ypač pergamentų) būklė daugeliu atvejų tokia prasta, kad atskiras teksto dalis, įskaitant avd., sunku įskaityti.

Seniausių baltų, tiksliau, lietuvių onimų aptinkama ir kituose šaltiniuose, pavyzdžiui, Lietuvos kelių aprašymuose, paskelbtuose garsiajame rinkinyje Scriptores rerum Prussicarum (SRP II 662–711). SRP pateikia daugybę lietuviškų ir senuosius prūsų vietovardžių bei asmenvardžių, daugiausia kilusių iš XIV a. dokumentų. Reikėtų pabrėžti

¹ Georg Gerullio 1922 m. išleistas veikalas Die altpreußischen Ortsnamen ir Reinholdo Trautmanno 1925 m. išleistas veikalas Die altpreußischen Personennamen yra pamatiniai baltų tikrinių vardų tyrimų veikalai.

Straipsniai / Articles

39

DARIUS IVOŠKA

reikėtų pažymėti, kad lietuviški avd. buvo surinkti iš gerokai vėlesnių dokumentų arba iš bažnytinių knygų.²

Šio straipsnio tikslas – pateikti ir aptarti iš minėto folianto surinktą lietuvių antroponimijos medžiagą. Tiriamąją medžiagą sudaro 27 avd., kuriais buvo vadinami Prūsijoje apsigyvenę pabėgėliai iš Lietuvos³. Avd. nagrinėjami laikantis dokumentų chronologinės sekos, straipsnio teksto neskirstant į teminius skyrius. Toks išdėstymas pasirinktas sąmoningai, kad nebūtų iškreiptas dokumentų sudarymo sekos ir su ja susijusios antrinės informacijos santykis.

Nagrinėjant kiekvieną lietuvišką avd., pateikiamas OF 105 kontekstas. Kontekstui patikslinti kaip pagalbinė medžiaga nurodomi tekstai iš Prūsijos dokumentų knygų (toliau – PUB). Stengtasi šaltinius tirti kritiškai ir, kai įmanoma, atlikti pateiktų avd. etimologinę analizę.

OF 105 rasta daugybė avd., kuriais buvo įvardijami lietuviai. Tai liudija OF 105 dokumentuose esantys įrašai „den litowen und eren rechten erbin“ („lietuviams ir jų teisėtiems paveldėtojams“). Pasitaiko ir atvejų, kai paramos gavėjų kilmė nurodoma ne tiesiogiai, pateikiant duomenis apie jų tautybę, o aprašomos tam tikros žemės valdos suteikimo sąlygos, aiškiai rodančios, kad minėti asmenys buvo lietuviai.

1. 1311 M. GEGUŽĖS 9 D. DOKUMENTAS

1311 m. gegužės 9 d. didysis komtūras Heinrichas von Plotzke Tapiau suteikė lietuviui Machuce ir jo broliams pagal privilegiją 4 valakus žemės su ten esančiomis pievomis, ganyklomis, miškais ir pelkėmis paveldėjimo teise

² Asmenvardžių tyrėjos Vitalija Maciejauskienė ir Alma Ragauskaitė rinko lietuviškus asmenvardžius iš istorinių rankraštinių šaltinių, pradedant XVI a.

³ Apie lietuvių identifikavimą ir jų apgyvendinimą Prūsijoje žr. p. 3 ir p. 4, 4 išnašą.

40

Acta Linguistica Lithuanica LXXIII

Litauische Personennamen in den Ordensdokumenten

perduoti, kol jiems nepavyks atgauti savo paveldo Lietuvoje⁴: 1311 [...] contulimus Machuce litwano et suis fratribus adnos de litwonja fi-den X [Christi] recipiendam confugientibus et heredibus ipsorum iiii uncos in campo sowpin dicto cum agris pratis pascuis silvis et paludibus [...] (OF 105, 83^r). Ištrauką galima rasti PUB: 1311 m. gegužės 9 d.: Tapiau. Didysis komtūras Heinrichas von Plotzke paveldėjimo teise suteikia lietuviui Machuce ir jo broliams 4 valakus Zohpene (Wehlau aps.) Prūsijos teisėmis, kol jiems nepavyks atgauti savo paveldo Lietuvoje (PUB II 19).

Dokumente minimas lietuvio vardas Machuce galėtų būti dvikamienis lietuviškas asmenvardis, kurio pirmasis kamienas ma- tarp lietuviškų asmenvardžių labai paplitęs, plg. lietuviškus asmenvardžius Mã-gutas, Mã-numas, Mã-tautas (Zinkevičius 2008: 109), ir turi išlaikytos reikšmės bei balsių kaitos požymių, todėl gali būti laikomas paveldėtu žodžiu, plg. istorinius lietuviškus įrašus: Basilij Makutas 1689; Christophori Makutis 1691–1719; Makymenas Adam 1882 (IAK).

Šiuo atveju antrąjį kamieną nustatyti sudėtinga. Machuce yra lotyniškame dokumente pavartota asmenvardžio naudininko forma. Jei taip manytume, antrajame kamiene esanti raidė c vardininke turėtų būti tariama kaip k, o naudininke – kaip z (lietuvių c). Galbūt todėl antrąjį kamieną būtų galima laikyti *-kuk-⁵, o vardą rekonstruoti kaip *Ma-kuk-, tačiau lietuvių asmenvardžių fonde rasti paralelių nelengva. Nėra nei lietuviškų, nei prūsų asmenvardžių, kurių antrasis kamienas būtų -kuk-.

Galbūt būtų galima svarstyti ir *-kut-, t. y. lietuvišką *Ma-kut-, tačiau ši hipotezė kelia abejonių ir ją reikia toliau tirti.

2. 1340 M. RUGPJŪČIO 24 D. DOKUMENTAS

Privilegijos dokumente, kurį 1340 m. rugpjūčio 24 d. Marienburge pasirašė didysis magistras Dietrichas von Altenburgas, lietuviui Noadab

⁴ Čia kalbama apie žemės suteikimą pabėgėliams iš Lietuvos, praradusiems savo turtą tėvynėje. Paprastai tokiems asmenims ir jų įpėdiniams privilegijomis būdavo suteikiami tam tikri žemės sklypai paveldėjimo teise. Tokiuose dokumentuose būdavo nustatomos tam tikros suteikimo sąlygos, tarp jų numatant galimybę atgauti turtą Lietuvos užkariavimo ir krikšto atveju. Taip pat žr. 1350 m. rugsėjo 22 d. dokumentus (Triskullen, Schurdeiken, Nawten) ir 1353 m. birželio 2 d. dokumentus (Schačūne, Ructa, Nuwicz, Dargis).

⁵ Dėl senųjų prūsų asmenvardžių skaitymo ir garsų ch- bei k- tarimo juos užrašant senuosiuose dokumentuose žr. Sinkevčiūtė, Stundžia 2001: 53–60.

Straipsniai / Articles

41

DARIUS IVOŠKA

6 valakai žemės, kuri anksčiau priklausė prūsui Rusteyko⁶, buvo suteikti: 1340 [...] sex uncos in cameratu waldow in campo quem olym lithwinus noadab [...] possedit [...] (OF 105, 239^v). Tai, kad XIV a. pirmojoje pusėje, 1340 metais, Sembos žemėje gyveno lietuvių, yra labai svarbu ir negali būti ignoruojama. Trumpas aprašymas ir dokumento fragmentas taip pat pateikiami PUB: 1340 m. rugpjūčio 24 d. Marienburg. Didysis magistras Dietrich von Altenburg paveldėjimo teise suteikia Rusteyko 6 valakus Kammeramt Waldau, kuriuos anksčiau buvo valdęs lietuvis Noadab, atleistus nuo dešimtinės ir valstietiškų prievolių. (PUB III 224). PUB aptariamo asmenvardžio privilegijos tekste nenurodo, jis paminėtas tik dokumento apraše. Neaišku, kokių tikslų siekė autoriai.

Dėl asmenvardžio Noadab baltiškos kilmės abejonių nekyla; plg. lietuvių asmenvardį Nó-dabas, kurio komponentai No- siejamas su senpr. no „nuo“ (labai produktyviu senpr. asmenvardžių dėmeniu), o dab- – su liet. dabà „kilmė, kilmė“, dab-inti „puošti“. (Zinkevičius 2008: 122, 81–82). Šiuo atveju kalbama apie lietuvių asmenvardį *No-dab-.

Taip pat pažymėtina, kad senpr. asmenvardis Nodabs žinomas nuo 1355 m. (Trautmann 1925: 63). Dokumentas, kuriame minimas šis asmenvardis, yra 1396 m. privilegija, kuria prūsui Nodabs suteikiami 3 ūbai žemės Podlaucken (vėliau Podlacken, Rastenburgo apskr.) vietovėje: 1396 [...] vorlyen und geben unsern getruwen Nodaps synen rechten erben unde nachkomelingen iii hocken gelegen off dem velde czu Podlaucken (OF 105, 153^v). Aptikta ir kitų asmenvardžio variantų: Nodab, Nadapp, 1355 m. Nodops (Trautmann 1925: 63). Minėti asmenvardžių variantai liudija vardo paplitimą tarp lietuvių ir prūsų, taip pat patvirtina Zigmo Zinkevičiaus prielaidą, kad tai paveldėtas žodis.

3. 1350 M. DOKUMENTAS

Yra dar viena privilegija, kuria broliams Triskullen, Schurdeiken ir Nawte suteikiamas 3 ūbų žemės sklypas, kol jiems pavyks atgauti paveldėtą turtą Lietuvoje. Dokumentas datuojamas 1350 m.; jį pasirašė didysis maršalas Siegfriedas von Dahrenfeldas: 1350 [...] et conferimus fidelibus viris triskullen, schurdeiken et nawte [...] (OF 105, 84^r). Ištraukoje ir komentaruose

⁶ Rusteyko 105, 238^v, 239 (1339), 239^v (1340) Semb.; Rusteyke 162, 51 (1407) Prūsijos Yluva. (Trautmann 1925: 84).

42

Acta Linguistica Lithuanica LXXIII

Litauische Personennamen in den Ordensdokumenten

Į PUB nurodomoje ⁷dokumento, atkreipiamas dėmesys į sąlygas, kurios nuolat pabrėžiamos suteikiant žemės sklypus pabėgėliams: Ši prievolė buvo nustatoma ir kitiems Ordino teritorijoje apgyvendintiems lietuviams pabėgėliams (PUB IV 553). Dokumento pateikta medžiaga yra labai vertinga gyvenviečių istorijai. Pranešama, kad žemės sklypas Augcken, Kr. Wehlau (liet. Auka, Auk̇ai), gyvenvietėje, kurioje gyveno prūsai, suteikiamas lietuviams. Tai liudija lietuvių įsikūrimą Prūsijoje. Savaime suprantama, kad po 1347 m. lietuvių pajėgų pergalės prieš DO užkariaujant Wehlau⁸ šį regioną taip pat turėjo apgyvendinti lietuviai. PUB rengėjai teigia, kad visi dokumente paminėti broliai yra lietuviai, ir remiasi R. Trautmanno teiginiais: Tikriausiai visi lietuviai (PUB IV 552). Neaišku, ką PUB rengėjai turėjo omenyje, nes R. Trautmannas tik PN Triskulle laiko lietuvišku, o pr. PN Triske nagrinėja atskirai (Trautmann 1925: 107). Visų kitų apdovanotųjų vardų R. Trautmannas arba nemini, arba tik lygina su lietuviškais PN.

PN atveju Triskulle – *Trisk-ul- plg. liet. istorinius PN: 1611 m. W̄alus Trisskanis; 1667 m. Gregoris Tryszkaytis; 1811 m. Jozepho Tryszka (IAK). R. Trautmannas laiko PN Triskulle lietuvišku PN ir pateikia liet. vietovardį Tryškiai kaip paralelę (Trautmann 1925: 107). Plg. taip pat liet. PN Triškà, Triškus, Tryškà, kurie, viena vertus, gali būti kilę iš rus. PN Тришка: Трифон arba lenk. PN Trzyszka, tačiau, kita vertus, gali būti ir lietuviškos kilmės; plg. liet. triškis „karštakošis; greitai susierzinantis, puolantis, nesusivaldantis ir nerimtas asmuo“; triškúoti „greitai ir netvarkingai dirbti; pakartotinai pulti, užpulti ką nors“ (LPŽe).

Schurdeike tikriausiai yra iki šiol neužregistruotas lietuviškas PN, nes lietuviškoji šaknis skurd- aptinkama lietuvių antroponimijoje; plg. istorinius liet. PN: 1729–1771 m. Martini et Catharinae Skurdiernis, 1808–1820 m. Joannes Skurdianis (IAK). Plg. ir dabartines liet. pavardes Skurdėlis, Skurdáuskis, Skurdėnis, aiškinamas liet. žodžiais skurdùs „neturtingas, apgailėtinas; skurdžiai atrodantis“, skùrdas „pragyvenimo lėšų stoka, skurdas, nepriteklius“ (LPŽe). Šiuo atveju

⁷ Vyriausiasis maršalas Siegfriedas von Dahenfeldas broliams Triskullenui, Schurdeikenui ir Nawtenui suteikia 3 hakus Auco lauke [Augcken, Kr. Wehlau] kaip tarnybinę žemę, skirdamas 16 markių išpirką […], ut, si volente domino terra Litwinorum fuerit processu temporis subiugata, dictus Triskulle et fratres sui et heredes eorumdem ea bona [que] progenitores eorum in dicta terra habuerunt, rehabere debeant ac libere possidenda, predictis tamen tribus uncis nobis resignatis contradictione aliqua non obstante (PUB IV 553).

⁸ http://prusija.lki.lt/Vietos/Veluva/V1.html

Straipsniai / Articles

43

DARIUS IVOŠKA

Kalbama apie liet. PN *Skurd-eik-, išplėstą priesaga -eik-.⁹ R. Trautmannas taip pat užregistruoja pr. PN su šaknimi skurd-: 1350 m. Scurdenne. Jis taip pat pamini liet. PN 1350 m. Schurdeyke, užrašytą tame pačiame privilegijoje, tačiau laiko jį prūsišku ir pateikia liet. PN Scurde ir Skurdēlis kaip paraleles (Trautmann 1925: 95). Atsižvelgiant į pirmiau pateiktus duomenis apie apdovanotųjų kilmę ir tautybę, negalima abejoti, kad Schurdeike buvo lietuvis.

Dokumente minimas liet. PN Nawte – *Naut- yra lietuviškos kilmės; plg. liet. PN Naũtas, Naũčius, Nautēlis, siejamus su pr. nautin „vargas, skurdas“ (Zinkevičius 2008: 121, 292). Šiuo atveju galima kalbėti ir apie paveldėtą žodį; plg. pr. PN Nawtarre, 1389 m. Naute, Nawtemer, Nawtil, Nautile, Nawtinge (Trautmann 1925: 68). Galūnė -e gali būti arba substitucinio pobūdžio, pakeičianti pr. galūnes -as ir -s, arba priduriamojo pobūdžio – pridedama prie esamos pr. galūnės arba vartojama vietoj pr. galūnės¹⁰. Pažymėtina, kad ir liet. PN Nawte, ir pirmiau R. Trautmanno užregistruoti pr. PN XIV a. įrašyti DO dokumentuose. Tai patvirtina, kad naut- vardai buvo būdingi ir lietuviams, ir prūsams.

4. 1353 M. BIRŽELIO 2 D. DOKUMENTAI

Yra dar vienas 1353 m. privilegijus, 1353 m. birželio 2 d. pasirašytas didžiojo magistro Winricho von Kniprode Marienburge; juo broliams Ructa ir Schacūne bei jų pusbroliams Nuwicz ir Dargisbuvo suteikti dar 2 hakai žemės: 1353 [...] vorlien und geben Schacune und Ructa brudirn und Nuwicz und Dargis eren vettern und iren allen rechten erben ii haken uf dem velde Gauladin [...] (OF 105, 71^v). Šis dokumentas glaustai paminėtas ir PUB: 1353 m. birželio 2 d. Marienburgas. Tas pats [didysis magistras Winrichas von Kniprode] suteikia broliams Schacūne ir Ructa bei jų pusbroliams Nuwiczui ir Dargiui 2 hakus Gauladin lauke [Gauleden, Kr. Wehlau] [tomis pačiomis sąlygomis kaip Nr. 162. Data ir liudytojai kaip Nr. 162, nurodyti variantai] (PUB V 92).

⁹ Wegen des Suffixes s. Skardžius 1996: 159–160.

¹⁰ Dėl pr. PN galūnių istoriniuose dokumentuose žr. Sinkevčiūtė, Stundžia 2001: 53–60.

44

Acta Linguistica Lithuanica LXXIII

Litauische Personennamen in den Ordensdokumenten

Abiejuose tekstuose privilegijuoti broliai ir jų pusbrolis tiesiogiai nevadinami lietuviais. Tačiau nurodoma ankstesnė privilegija Nr. 162 ir pažymima, kad broliams Ructa ir Shacūne bei jų pusbroliams Nuwicz ir Dargis suteikiamas 2 hakų dydžio sklypas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir privilegijoje Nr. 162 paminėtiems Swelgut te ir Neydis¹¹. Pastarieji du asmenys įvardyti kaip lietuviai, todėl nurodomos ir įprastos sąlygos, kuriomis žemės sklypai buvo suteikiami pabėgėliams iš Lietuvos. Šiuos faktus galima laikyti įtikinamu įrodymu, kad minėti broliai ir pusbroliai buvo lietuviai.

Asmenvardis Shacūne nėra vienareikšmis. Viena vertus, jame galima įžvelgti liet. *Šakūn-, kurio kilmė vis dėlto abejotina. Vardas galėjo būti sudarytas iš *šak- ir patroniminės priesagos *-ūn-. Plg. liet. istorinius asmenvardžius: 1619 m. Urban Szakaytis; 1695 m. Jakub Szakinis; 1729–1771 m. Petri Szakulis (IAK). Plg. ir liet. asmenvardį Šakūnas, kilusį su patronimine priesaga -ūnas iš senųjų vienkamienių liet. asmenvardžių Šakà, Šākas, Šakỹs, arba iš liet. šakū̃nas „šakotas medis“ (LPŽe; Zinkevičius 2008: 523). Kita vertus, galimas ir *Skakūn- (?) variantas, žr. LPŽe. Tikrai neatmestina, kad 1353 m. galėjo būti paminėtas galbūt ankstyviausias dabartinio liet. asmenvardžio Šakūnas variantas.

Asmenvardžio Ructa lietuvišką kilmę įrodyti nesudėtinga. Lietuviškų asmenvardžių su šaknimi rukt- aptinkama ir tarp istorinių, ir tarp dabartinių liet. asmenvardžių: plg. 1637 m. Krzysz toph Ruktis (IAK) ir Rukūtis (Zinkevičius 2008: 318). Neabejotina, kad būta ir liet. asmenvardžio *Rukta. Šiuo atveju galima kalbėti ir apie galūnę –a.

Shacūne ir Ructa pusbrolio vardas – Nuwicz – taip pat galėtų būti lietuviškos kilmės. Plg. 1802 m. liet. istorinį asmenvardį Bartholomeaus Nuwizas ir dabartinius liet. asmenvardžius, turinčius giminingą šaknį: Novas, Novỹs, Novìkas (LPŽe; Zinkevičius 2008: 315). Galūnę -icz aiškinti nelengva. Čia galėtų būti svarstomas ir kitoks asmenvardžio aiškinimas – dviejų kamienų kilmės: *No-vyd- (?). Plg. liet. asmenvardžius Nó-gaudas, Nó-kuras, Nó-minas (Zinkevičius 2008: 122). Dėl rašybos u ir o reikėtų pažymėti, kad fiksuodami baltų asmenvardžius Ordino pareigūnai jų taip pat tinkamai neatskyrė ir painiojo

¹¹ [...] broliui Swelgut te ir jų pusbroliui Neydis, lietuviams, 2 hakai žemės Ubelithen lauke [Obelitten, Karaliaučiaus apskritis], kaip dešimtinės ir valstiečių prievolių neturinti paveldima valda, už Prūsijoje įprastą tarnybą su žirgais ir ginklais žygio į kariuomenę bei pilių statybos metu. Jei Lietuvos žemė kada nors bus užkariauta, jų pageidavimu bus leista grįžti į lauką prie Welun, o 2 hakus jie perleis Ordinui (PUB V 92).

Straipsniai / Articles

45

DARIUS IVOŠKA

galėjo būti¹². Antrasis kamienas –vyd- lietuvių antroponimijoje taip pat labai dažnas; plg. liet. asmenvardžius Mańtuydas (LPŽe), Liáud-uydas, Rám-uydas, Sùr-uydas ir liet. iš-úysti (iš-úydo) „išvysti, pastebėti“ (Zinkevičius 2008: 160). Senojoje prūsų antroponimijoje taip pat yra daug asmenvardžių su wyd-: 1387 m. Arwide, 1401 m. Eytwyde, 1370 m. Nerwyde (Trautmann 1925: 14, 27, 70). Lieka dar –cz problema. –cz galima laikyti adaptuota galūnių –ds, –ts, –tz rašyba, kaip senuosiuose prūsų asmenvardžiuose Mawcze, kilusiame iš *Mauts, *Mauds, *Maudis, taip pat Micze, kilusiame iš *Mits, *Mitis¹³. Galima būtų padaryti išvadą, kad Nuwicz atveju turime seniausią žinomą liet. asmenvardžio *Novyds / *Novydas paminėjimą.

Lietuvišką vardo Dargis kilmę gali patvirtinti XVII a. istoriniai liet. asmenvardžiai: 1658 m. Josephi Dargis; 1816 m. Józef Dargis; 1667 m. Petri Dargys (IAK). Plg. ir liet. asmenvardį Dárgis bei liet. dargùs „drėgnai šaltas; bjaurus, nemalonus, negražus; piktas, suirzęs“ (LPŽe). Plg. ir liet. asmenvardžius Dargas: Dárgis, Dargỹs, Dãrgus; Dargỹs (LPŽe; Zinkevičius 2008: 280, 573). Akivaizdu, kad liet. asmenvardis Dargis žinomas nuo 1353 m.

Dar vienoje privilegijoje, kurią didysis magistras Winrich von Kniprode pasirašė 1353 m. birželio 2 d. Marienburge, pateikiami dar du liet. asmenvardžiai. Broliams Kirkle ir Wydemyns suteikiami 2 hakai žemės Gauleden lauke (Wehlau apskr.): 1353 [...] und gegeben kirkle und wydemyns brudirn und iren beyden rechte erbin ii koken uf deme velde gauladin an ackir wesen und weyden [...]^r. (OF 105, 72). PUB sudarytojai taip pat trumpai aptarė šią privilegiją, nurodydami ankstesniuose dokumentuose minėtas suteikimo sąlygas, tačiau nepateikė dokumento teksto ištraukos: 1353 m. birželio 2 d. Marienburgas. Tas pats [didysis magistras Winrich von Kniprode] suteikia broliams Kirkle ir Wydemyns 2 hakus Gauladin lauke [Gauleden, Wehlau apskr.] [tokiomis pačiomis sąlygomis kaip Nr. 162. Data ir liudytojai kaip Nr. 162, su ten nurodytais variantais] (PUB V 165). Tai dar vienas žemės suteikimo lietuviams atvejis.

¹² Teiginį, kad baltų asmenvardžiuose ir vietovardžiuose o ir u garsus Ordino pareigūnai dažnai painiojo juos užrašydami, galima pagrįsti pavyzdžiais. Pavyzdžiui, G. Gerullio užrašytuose vietovardžiuose o ir u painiojami labai dažnai: 1328 m. Clupien, 1328 m. Clopien (66); 1319 m. Kodyen, 1330 m. Cudyn (67); 1351 m. Musing, 1445 m. Mossing; 1305 m. Wuxtenyken, 1382 m. Woxteniken (209); (Gerullis 1922: 66, 67, 103 ir 209). Tokių o ir u painiojimo atvejų randama ir R. Trautmanno užrašytuose asmenvardžiuose: 1348 m. Bundike, 1386 m. Bundiko ir Bondiko; 1419 m. Busgede ir Bosegede; 1299 m. Kortye, 1336 m. Curtio; 1399 m. Tustyr, Tostyr; Tuniko, Tonike (Trautmann 1925: 21, 49 ir 110).

¹³ Dėl senųjų prūsų asmenvardžių galūnių istoriniuose dokumentuose žr. Sinkev ičiūtė, Stundžia 2001: 53–60.

46

Acta Linguistica Lithuanica LXXIII

Litauische Personennamen in den Ordensdokumenten

PN Kirkle tikriausiai yra liet. PN *Kirk-il-, plg. liet. ist. PN 1679–1693 Stephang Kirka; 1729–1771 Anna Kirkalaycze; XIV a. Миколаи Купкела; 1771 Martino Kirkia; 1816 Maciej Kirkillo (IAK). Plg. taip pat dabartinius liet. PN Kiṙkilas, Kiṙkilas, Kirkilà, Kirkylà, galbūt kilusius iš liet. kirki-las „žmogus, kurio kalbėsena primena paukščių giedojimą; garsiai kalbantis žmogus“ (LPŽe; Zinkevičius 2008: 579).

Vardas Wydemyns neabejotinai yra dvikamienis liet. PN, sudarytas iš pirmojo kamieno wyd- ir antrojo – myn-/-min-, *Vid-min- arba *Vid-min-as. Plg. liet. PN Výdmantas, Vīd mantas, Výdmontas (LPŽe; Zinkevičius 2008: 112, 118). Dėl -myn- plg. liet. PN Per-mìnas, Tul-mìnas, Vis-mìnas, kilusius iš miñti „turėti omenyje, prisiminti, nepamiršti; spėti, galvoti, sakyti, tikėti“; mintìs „mąstymas; sąmonė, atmintis“ (LPŽe). Plg. liet. PN Ar̃-minas, Gùd-minas, Výd-minas (LPŽe; Zinkevičius 2008: 116). 1353 m. minimas liet. PN Wydemyns gali būti seniausias iki šiol žinomas dabartinio liet. PN Výdminas variantas.

Dar vieną 1353 m. birželio 2 d. dokumentą pasirašė tas pats Vokiečių ordino didysis magistras. Žemės sklypo suteikimo sąlygos identiškos ankstesniuose dokumentuose nurodytoms sąlygoms. Pagal privilegiją broliams Werxna ir Luxis bei jų pusbroliui Trampz suteiktas žemės sklypas Gauladine [Gauleden, Wehlau apskr.] lauke: 1353 [...] unseren getruwen werxna und luxis brudern unde trampz irem vettern und ir aller rechten erbin und nachkomelingen uf deme velde gawladin mit wesen weyden und ackirn [...] (OF 105, 72^v–73^r). Dėl Werxna plg. liet. ist. PN: 1625 Jan Werkfnaytys; 1679 Elizabeth Werksnajicia; 1678–1691 Joannis Werksnelis; 1691 Adam Werksnis, taip pat Werksnys, Werxnis ir kt.; 1757–1767 Werksnatis (IAK). Plg. dar liet. PN Verksnỹs, Verksnis ir liet. verksnỹs „žmogus, kuris greitai pratrūksta verkti arba nuolat verkia“ (LPŽe; Zinkevičius 2008: 582). Akivaizdu, kad lietuvių asmenvardžių fondą papildo naujas PN *Verksna.

Lietuviai neabejotinai turėjo ir PN Luxis, arba *Lukš-. Tai patvirtina kamieno Lux-, arba liet. *Luks- / *Lukš-, paplitimą senuosiuose liet. PN; plg. 1628 Marcin Lux; 1660 Martini Luxa; 1706 Andreas Lukszis; 1779–1781 Mateusz Luks; 1795 Piotr Luks zys (IAK). Plg. taip pat Lukšà, Lùkšà, Lùkšas, Lukšė, Lùkšis, Lukšỹs, Lukšius. Tikriausiai šie PN kilę iš pravardės, kuri sietina su liet. lùkšas, -à „žmogus didelėmis, atsikišusiomis ausimis; kvailas, nerangus“ (LPŽe).

Pusbrolio, kurį turėjo Werxna ir Luxis, vardas – Trampz – nėra aiškus; nors žinomi keli liet. ist. PN, plg. 1551–1555 Jacubas Trąponis; 1697 Andreas Trąmpowski; 1808–1820 Wincentius Trąbecki (IAK), sunku įrodyti lietuvišką jo kilmę. Plg. liet. PN Trámpas,

Straipsniai / Articles

47

DARIUS IVOŠKA

tikriausiai germaniškos kilmės; plg. vok. PN Tramp, Trampp, Tramp(e) (LPŽe; FN 2005: 673). Z. Zinkevičius liet. PN ТропнеЛь priskiria kategorijai „kiti lietuviškos arba baltiškos kilmės asmenvardžiai“, lygindamas jį su liet. PN Traṃpas. Pasak Z. Zinkevičiaus, prie šaknies [Tramp-] pridėta rusų kalboje perimta mažybinė priesaga -elis/-ель (Zinkevičius 2008: 619). Akivaizdu, kad XIV a. lietuviai galėjo turėti germaniškos kilmės PN.

Yra dar viena 1353 m. birželio 2 d. privilegija, kurią pasirašė didysis magistras Winrich von Kniprode. Šiuo atveju aiškiai nurodoma, kad apdovanotieji broliai Triczczan, Narunde ir Slaps/Elapz¹⁴, kuriems vėl buvo suteikta 2 hakai žemės, yra lietuviai: 1353 [...] und geben unsern tricczcan narunden slaps/elapz brudern littowen iren rechten erbin ii hokin uf dem velde czu gau lyncayn gelegin [...] (OF 105, 80r). Trumpame privilegijos apraše PUB pateikiama tokia pati informacija: 1353 birželio 2 d. Marienburg. Derselbe verleiht seinen getreuen Triczczan, Narunden, Elapz brudern Littouwen, 2 Hacken im Felde Lyncayn [Linekhnen, Kr. Wehlau] [zu denselben Bedingungen wie in Nr. 162. Datum und Zeugen wie in Nr. 162 mit den dort angegebenen Varianten] (PUB V 165).

PN Triczczan, liet. *Trič-an- arba liet. *Trič-on-, plg. liet. ist. PN 1729–1771 Casimiri et Annae Trycianove; 1729–1771 Martinus Trycionis; 1729–1771 Mathias Tryczunas (IAK), taip pat dabartinius liet. PN Tričius, Tričys, Tričas, Tryčius, liet. tričas „aistringas žmogus“ (LPŽe; Zinkevičius 2008: 567).

Neaišku, ar šio PN galūnė yra -an¹⁵, ar -on.

Liet. PN Narunde aiškinimas sudėtingas, nes vienintelis paliudijimas neleidžia patikimai nustatyti pagrindinės formos. Galbūt tai liet. PN *Nar-und-is (?), sudarytas su reta priesaga -und- (apie priesagą žr. Skardžius 1996: 102).

¹⁴ Dokumento rankraštinio egzemplioriaus antraštėje pirmoji PN raidė užrašyta neaiškiai, todėl tai gali būti arba Slapz, arba Elapz. Tačiau tekste aiškiai parašyta elapz (OF 105, 80r). PUB rengėjai tikriausiai rėmėsi PN rašyba privilegijos tekste ir laikė jį Elapz (PUB V 165). Tačiau toks perskaitymas nėra visiškai įtikinamas.

¹⁵ PN Triczczan užrašytas neaiškiai: galūnė an neišrašyta aiškiai, o virš raidės a yra lenktas arba išgaubtas „brūkšnys“. Tokie „brūkšniai“ dažniausiai žymi praleistą raidę n, kartais m, bet kartais ir kitas raides. Plg. taip pat žodžių allen, brechen rašybą (alle su išgaubtu „brūkšniu“ virš viso žodžio; breche su lenktu „brūkšniu“ virš -che) tame pačiame dokumente ir žodžio kumpthur (kupthur mit dem krummen „Strich“ über -up- in „Erwin von Stockheim ku[m]ptur von brandeburg“) rašybą ankstesniame dokumente (OF 105, 80r).

48

Acta Linguistica Lithuanica LXXIII

Litauische Personennamen in den Ordensdokumenten

Be to, galima manyti, kad čia turime šaknį nar-, plg. liet. asmenvardžius Nãras, Narẽlis, Narùtis (Zinkevičius 2008: 120). Toks liet. asmenvardis hipotetiškai galimas, tačiau jį dar reikia išsamiau išanalizuoti.

Tam tikrų sunkumų kyla ir nagrinėjant asmenvardį Slapz arba Elapz, būtent dėl neaiškios jo rašybos. Jei nepamirštume, kad kalbama apie tris brolius lietuvius, iš kurių du turėjo lietuviškus vardus, būtų logiška manyti, kad ir trečiojo brolio vardas *Slaps- galėtų būti lietuviškos kilmės. Plg. liet. asmenvardį Slapšỹs, kurio kilmė nėra visiškai aiški; plg. liet. slapstýti, slãpsto, slãpstė „slėpti; apsupti, lepinti“ arba slapùs „linkęs slapstytis, bijantis viešumos; uždaras; slapta veikiantis, klastingas žmogus“ (LPŽe).

Išliko dar viena 1353 m. birželio 2 d. privilegija. Remiantis privilegija, lietuviams Elsche ir Meczcze buvo suteikta 2 hakai žemės pirmiau aptartomis sąlygomis: 1353 [...] vorlien und geben unseren getruwen Elsche – Meczcze syne vetter den littowen eren rechten erben und nachkomelinge ii hoken uf deme felde lyncayn [...] (OF 105, 79^r). Tokia pati informacija apie privilegijos gavėjus ir žemės suteikimą pateikiama ir PUB: 1353 birželio 2 d. Marienburg. Tas pats suteikia ištikimam Elsche ir jo pusbroliui Meczcze, lietuviams, 2 hakus Linkehneno lauke [Linkehnen, Wehlau aps.] [tomis pačiomis sąlygomis kaip Nr. 162. Data ir liudytojai kaip Nr. 162, su ten nurodytais variantais] (PUB V 93).

Pirmojo privilegijos gavėjo vardas Elsche galbūt galėtų būti lietuviškos kilmės. Plg. liet. asmenvardį Alsỹs ir liet. ãlsas „nuovargis“, alsà „išsekimas, nuovargis“, alsùs „varginantis“, alsúoti „kvėpuoti“, álsėti „kvėpuoti, šnopšti“ (LPŽe). Z. Zinkevičius mano, kad dėmuo Als- yra prūsiškas ir išlikęs kaip paveldėtas elementas lietuviškuose dvikamieniuose asmenvardžiuose Alsỹs, Alséika, Alsẽvičius (Zinkevičius 2008: 74). Tikėtina, kad nagrinėjamą vardą reikėtų laikyti liet. *Als- arba *Alš-.

5. 1353 M. BIRŽELIO 3 D. PRIVILEGIJA

Kitą dieną, 1353 m. birželio 3 d., Vokiečių ordino didysis magistras Winrich von Kniprode Marienburge pasirašė dar vieną privilegiją ir ja broliams, pabėgėliams iš Lietuvos Dinguttis ir Util suteikė 2 hakus žemės įprastomis sąlygomis: 1353 [...] gebin mit der gebitegen rate und willen Dinguttis und Util den brudirn und iren beyden rechten erbin ii hocken uf dem velde tzu lyncayn im wesen weyden und ackir [...] (OF 105, 80^v). PUB autoriai privilegiją aprašo taip: 1353 m. birželio

Straipsniai / Articles

49

DARIUS IVOŠKA

3 d. Marienburgas. Didysis magistras Winrich von Kniprode suteikia broliams Dinguttis ir Util 2 hakus žemės Lyncayn lauke [Linkehnen, Wehlau aps.] [tomis pačiomis sąlygomis kaip Nr. 162] (PUB V 93–94).

Lietuvių antroponimijoje asmenvardžio Dinguttis, liet. *Ding-ut-is, nerandama. Šaknis ding- aptinkama lietuvių asmenvardžiuose, plg. istorinį liet. asmenvardį iš 1665 m. Dinga (IAK) ir dabartinius lietuvių asmenvardžius Dìngas ir Dìnga (Zinkevičius 2008: 280). Šiame asmenvardyje galima nustatyti mažybinę priesagą -ut- (LKŽe). Šaknis ding- buvo žinoma ir prūsų asmenvardžiuose, plg. prūsų asmenvardžius Dynege, Dingele, Dingete, Dingone, Dingocz, Dyngun (Trautmann 1925: 24–25).

Asmenvardžio Util aiškinimas sudėtingas. Galbūt jį galima laikyti liet. *Atil-, plg. lietuvių asmenvardžius Ãtas, Atùtis, Ãtikis, Ãt-noras (Zinkevičius 2008: 396). R. Trautmannas asmenvardį Vtil laiko prūsų asmenvardžiu (Trautmann 1925: 111). Kadangi autorius nepateikia vardo aiškinimo, jo kilmė lieka neaiški. Galima tik manyti, kad asmenvardis Util buvo žinomas lietuviams ir prūsams.

6. 1355 M. SAUSIO 9 D. DOKUMENTAS

1355 m. sausio 9 d. maršalas Sifrid von Dahenvelt Tapiau pasirašė privilegiją ir ja trims Alxen – Ykins, Girstaute, Wilant sūnums ir jų pusbroliui Mecze suteikė 1 valaką žemės Linkehnen (Wehlau apskr.) 1355 [...] und gebin unsern getruwen Alxen kinderen ykins girtauten wilant und eren vettern mecze den littowen und eren rechten erbin und nachk[ommlin-gen] [...] (OF 105, 79^v). Ši privilegija trumpai aptariama ir PUB: 1355 m. sausio 9 d. Tapiau. Vyriausiasis maršalas Sifrid von Dahenvelt, patartas savo Vokiečių ordino brolių, ištikimiems lietuviams Ykins, Girstaute, Wilant, Alxen sūnums, ir jų pusbroliui Mecze, kad galėtų geriau tarnauti, suteikia valaką Lyncayn lauke [Linkehnen, Wehlau apskr.], nurodytomis ribomis ir tokiomis pačiomis sąlygomis kaip kitą ten turimą jų valdą [plg. 1353 m. birželio 2 d. suteikimą]. (PUB V 168). Visi minėti giminaičiai yra lietuviai.

Dėl privilegijoje minimo tėvo asmenvardžio Alxe plg. lietuvišką *Alks-, plg. lietuviškus asmenvardžius Ãlksas, Alksẽvičius (Zinkevičius 2008: 277, 517). Z. Zinkevičius teigia, kad Alks- galėjo kilti iš Als-, išlikusio lietuviškuose asmenvardžiuose Alsỹs, Alséika (Zinkevičius 2008: 74).

Asmenvardžio Ykins kilmė neaiški. Galbūt tai lietuviškas asmenvardis *Aikinis / *Aikinas arba *Eikinis / *Eikinas. Plg. lietuvišką asmenvardį Eĩkinas, kuris tikriausiai kilęs iš latviško asmenvardžio Eĩķins, o pastarasis savo ruožtu kilęs iš vokiško asmenvardžio Eicken (LPŽe).

Lietuviška vardo Girstaute kilmė *Girs-taut- nekelia abejonių. Palyginkite liet. ist. PN 1728–1776 m. Casimirus Girsa; 1830 m. Mariana.

50

Acta Linguistica Lithuanica LXXIII

Litauische Personennamen in den Ordensdokumenten

Girstatowiczowa. (IAK), auch den lit. PN Girštautas (LPŽe; Zinkevičius 2008: 94, 148). Der PN Girštaute ist ein zweistämmiger PN aus girs- und -taut-. Der erstere wird mit lit. iš-girs-ti ‘hören’, und der zweite mit lit. tauta ‘Volk’ verglichen. Den PN kennen auch die Altpreußen. Vgl. die apr. PN Girštaute, 1378 Girstot, 1388 Girstenne; 1309 Waystauthe, 1425 Rytałwte (Trautmann 1925: 33, 114, 83). Es ist möglich, dass der 1355 erwähnte PN Girštaute eine frühere Erwähnung des gegenwärtigen lit. PN Girštautas ist.

Varde Wilant glūdi lietuviška šaknis *vil-; plg. liet. ist. PN 1621–1646 m. Petrus pauli Wilanis; 1681 m. Valentis Wilaytis; 1685–1731 m. Joannis Witalis (IAK). Apie *vil- žr. liet. vìl-tis, vìliasi „tikėtis“ (Zinkevičius 2008: 304 ir 161–162). PN Wilant galbūt galima laikyti ir dvikamieniu PN, sudarytu iš pirmojo kamieno vil- (žr. aukščiau) ir antrojo ant-, kuris siejamas su prielinksniu añt (tarm. añ) (Zinkevičius 2008: 74).

Nelengva išaiškinti ir vardą Mecze (taip pat žr. aukščiau PN Meczcze 1353 m. dokumente). Lietuviškame istoriniame vardyne yra PN: 1644 m. Nicolai Mecis; 1652–1672 m. Matthiae Meculis; 1708–1740 m. Symonis Mecul (IAK), kurie buvo būdingi lietuviams, tačiau, regis, yra lenkiškos kilmės. Plg. liet. PN Mečỹs, Mẽčius, kurie, regis, kilę iš slaviško dvikamienio PN Mečislavь: mečь „kalavijas“ + slava „šlovė“. (Zinkevičius 2008: 473).

7. 1361 M. SAUSIO 16 D. DOKUMENTAS

Dar vienas privilegijus, kuriuo žemės sklypas, lygus 2 hakams, buvo suteiktas Wiculle ir Morsis, 1361 m. sausio 16 d. Karaliaučiuje pasirašė maršalas Sifrid von Dahenvelt: 1361 [...] geben unsirn getruwen wirullen morsis eren rechten erbin und nachkomelingen ii hoken akirs uf deme velde lyncayn czu erem alden gute [...] (OF 105, 79ᵛ). Trumpas privilegijaus aprašas taip pat išlikęs PUB, kuriuose nurodomos tos pačios sąlygos ir aplinkybės, kaip ankstesniajame 1355 m. sausio 9 d. privilegijuje dėl žemės suteikimo: 1361 m. sausio 16 d. Karaliaučius. Kaip ir ankstesniame dokumente, suteikiami 2 hakai Lyncayn lauke (Linkehnen, Kr. Wehlau) ištikimiesiems Wiculle ir Morsis (PUB V 549). Iš to galima spręsti, kad Wiculle ir Morsis buvo lietuviai.

Privilegijuje minimas vieno iš apdovanotųjų asmenvardis (PN) Wikulle, liet. *Vik-ul-, rodo lietuvių asmenvardžiuose plačiai paplitusią šaknį vik-. Plg. liet. ist. asmenvardžius 1635–1731 m. Paulus Wikus; 1691–1781 m. Marting Wikugaylis (IAK). Plg. taip pat liet. asmenvardžius Vikūtis, Vikas ir latv. asmenvardį Vikis (LPŽe). Z. Zinkevičius mano, kad šaknis vik- yra paveldėta; jos reikšmė – „subalansuotas“, plg. liet. asmenvardžius Vikas, Vikáitis, Vikūnas.

Straipsniai / Articles

51

DARIUS IVOŠKA

(Zinkevičius 2008: 161, 303). PN Vikas yra vienakamienis PN, tačiau žinomi ir jo sufiksuoti variantai, pvz., pirmiau minėti Vikūtis, Vikātis, Vikūnas. Prie šių sufiksuotų lietuvių PN šliejasi ir lietuvių PN *Vik-ul-.

Antrojo privilegijos gavėjo, lietuvio Morsis, liet. *Mors-is / *Mars-is (?) /*Murs-is (?) / *Murz-is (?), vardo kilmė nėra aiški. Galima būtų manyti, kad ir šiuo atveju garsai o: a: u buvo supainioti. Plg. ir liet. istorinį PN 1610 Kasper Morsanis (IAK).

IŠVADOS

1. Šiame straipsnyje aptarti 27 lietuviški PN iš OF 105. Devyniolika PN atvejų yra lietuviškos kilmės, du – lietuvių ir prūsų, vienu atveju neaišku, ar laikytina, kad kilmė vokiška, ar lietuviška, vienu atveju nustatyta slaviška kilmė. Keturi atvejai neaiškūs. Straipsnyje aptarti PN tikriausiai yra ankstyviausi šių lietuviškų PN paminėjimai.

2. Tiriant OF 105, rasta svarbių istorinių detalių įrodymų. 1340 ir 1353 m. dokumentuose liudijama, kad XIV a. pirmojoje pusėje Sembos žemėje taip pat gyveno lietuvių. Dažniausiai jie buvo pabėgėliai iš Lietuvos, kuriems Vokiečių ordinas pagal prūsų teisę paveldėjimo teise suteikė sklypų. Šis faktas svarbus gyvenviečių istorijai.

3. Analizuojant 1350 m. privilegiją, aptikta klaidinga PN Schurdeike interpretacija. Iki šiol, remiantis R. Trautmanno išvada, šis PN buvo laikomas prūsišku PN, nes autorius dokumente minimą privilegijos gavėją, vardu Schurdeike, laikė prūsu. Dokumento duomenyse nurodomos papildomos aplinkybės liudija lietuvišką privilegijos gavėjo kilmę ir jo vardo lietuviškumą.

4. OF 105 rankraščiuose užrašytų PN tyrimą daugeliu atvejų apsunkina neaiškus lietuviškų PN perteikimas.

5. Vienareikšmiškai paaiškinti ar tiksliai interpretuoti kai kurių aptartų PN neįmanoma. Daugeliu atvejų galima rekonstruoti tik PN kamienus; galūnių negalima patikimai nustatyti remiantis paliudytomis PN formomis.

52

Acta Linguistica Lithuanica LXXIII

Litauische Personennamen in den Ordensdokumenten

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

Gerullis Georg 1922: Die altpreußischen Ortsnamen. Berlin und Leipzig: Vereinigung wissenschaftlicher Verleger Walter de Gruyter & Co.

http://prusija.lki.lt/ [2015-08-03]

IAK – Istorinių asmenvardžių kartoteka. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Kohlheim Rosa, Kohlheim Volker 2005: Duden. Familiennamen. Herkunft und Bedeutung. Mannheim, Leipzig, Wien, Zürich: Dudenverlag.

LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas, elektroninis variantas, red. kolegija: Gertrūda Naktinienė ir kt. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2013. Prieiga internete: www.lkz.lt [2015-08-03].

LPŽe – Lietuvių pavardžių žodynas, elektroninis variantas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2012–2015.

Ordino foliantas Nr. 105. Prūsijos kultūros paveldo slaptasis valstybės archyvas. Berlynas.

PUB I–VI – Seraphim August, Philippi Rudolph, Maschke Erich, Hein Max, Koeppen Hans, Conrad Klaus: Prūsijos dokumentų knyga 1–6. Karaliaučius (Pr.) / Marburgas: Gräfe und Unzer / Elwert / Scientia Aalen, 1932–2000.

Skardžius Pranas 1996: Rinktiniai raštai 1. Lietuvių kalbos žodžių daryba. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

SRP II – Hirsch Theodor, Töppen Max, Strehlke Ernst: Prūsijos istorijos šaltinių autoriai 2. Leipcigas: S. Hirzelio leidykla, 1863.

Stundžia Bonifacas, Sinkevičiūtė Daiva 2001: Prūsų onimų germanizavimo tyrimai K. O. Falko rankraščiuose. – Baltistica 36(1), 53–60.

Trautmann Reinhold 1925: Die altpreußischen Personennamen. Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht.

Zinkevičius Zigmas 2008: Lietuvių asmenvardžiai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Straipsniai / Articles

53

DARIUS IVOŠKA

Lietuvių asmenvardžiai vokiečių ordino dokumentuose

SANTRAUKA

Vokiečių ordino folianto Nr. 105 (tekste – OF 105) tyrimai yra labai svarbūs baltų onomastikai. Nors šį foliantą XX a. pradžioje tyrinėjo garsūs onomastai Jurgis Gerulis ir Reinholdas Trautmannas, domėjęsi ir rinkę tik senuosius prūsų vietovardžius ir asmenvardžius, jame tebėra daug onomastikai svarbios neištirtos medžiagos. Kalbamasis foli antas yra Vokiečių ordino, daugiausia XIV a., privilegijų, kuriomis skiriami žemės sklypai prūsams ir lietuviams, rinkinys. Labai reikšmingas faktas, kad OF 105 esama daug lietuvių asmenvardžių, kurių dalis aptariama šiame straipsnyje. Tyrinėti OF 105 esančią medžiagą labai sudėtinga dėl varijuojančios keleto dokumentus rašiusių asmenų rašysenos, o ypač dėl skirtingo onimų užrašymo. Esama daug taisymų, braukymų ir pastabų, dokumentai prastos būklės, ypač pergamentai, todėl tam tikri tekstų fragmentai, o kartu ir onimai – sunkiai perskaitomi.

Lietuvių asmenvardžių užfiksuota ir kituose istoriniuose šaltiniuose, pavyzdžiui, „Lietuvos kelių aprašymuose“ (vo. Litauische Wegeberichte), esančiuose žymiajame rinkinyje Scriptores rerum Prussicarum, kuriame gausu prūsiškų ir lietuviškų onimų iš XIV a. dokumentų. Iki šiol tyrinėti lietuvių asmenvardžiai surinkti iš žymiai vėlyvesnių istorinių šaltinių bei bažnytinių knygų.

Šiame straipsnyje aptariami 27 OF 105 rasti asmenvardžiai, kuriais vadinti prūsai ir lietuviai, pabėgę iš Lietuvos ir įsikūrę Prūsijoje. Antroponimai pateikiami chronologine dokumentų surašymo tvarka. Aptariant kiekvieną lietuvių asmenvardį, pateikiamas kontekstas iš OF 105 dokumentų ir duomenys lyginami su medžiaga iš Prūsų dokumentų knygų (vo. Preußische Urkundenbücher). Straipsnyje bandoma kritiškai analizuoti šaltinius ir aptariamų antroponimų etimologiją.

Pateikta 2015 m. spalio 20 d.

DARIUS IVOŠKA

Lietuvių kalbos institutas

Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva

[email protected]

54

Acta Linguistica Lithuanica LXXIII