МОКСЛО КАЛБОС КУЛТУРОС ИР ТЕРМИНОЛОГИЈОС ПРОБЛЕМОС

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXIV (1985)

ТАМИЛА ИВАНОВНА ПАНЬКО

VISUOMENINIO-POLITINIO TERMINO STATUSAS IR VARTOSENA KALBOS KULTŪROS ASPEKTU

Pasaulėžiūrinis visuomenės mokslų pobūdis ir jų socialinis vaidmuo visuomenės raidai dėsningai atsispindi jų terminijoje. Ideologinė esmė yra lemiamas visuomeninės-politinės terminijos sisteminės organizacijos pradas. Ideologema – neatsiejamas visuomeninio-politinio termino semantikos komponentas. Dėl savo socialinės funkcijos dauguma visuomeninių-politinių terminų pamažu tampa organine kalbos dalimi ir net iš dalies prarasdami terminologinį tikslumą nepraranda savo sąvokinės esmės. Nemažai visuomeninių-politinių terminų vienu metu išreiškia socialistinės ir kapitalistinės formacijų sąvokas (vienoda fonetinė-morfologinė struktūra, viena ideologinė koncepcija, jas vienijanti, – skirtingos apibrėžtys). Tokio pobūdžio reiškinius priskiriame terminologinei polisemijai. Vienodos fonetinės-morfologinės struktūros terminus, vartojamus ideologiškai skirtingose terminų sistemose (marksistinėje-lenininėje ir buržuazinėje), laikome sąvokiniais-ideologiniais homonimais. Vadinasi, tik aiškus terminų kaip vientisos, politiniu credo vienijamos sistemos komponentų apibrėžimas užtikrina tinkamą jų vartojimą mokslinio tikslumo, politinės nuostatos ir kalbos kultūros požiūriu.

Visiems žinoma: mokslinė kalba turi atitikti aiškumo, tikslumo, glaustumo ir vienareikšmiškumo reikalavimus, neleidžiančius jos įvairiai interpretuoti. Mokslinis patikimumas, gilumas ir įrodomumas didele dalimi priklauso nuo gebėjimo aiškiai ir tinkamai vartoti mokslinę terminiją, padedančią teisingai perteikti mintį ir tiksliai ją suvokti.

Mokslinių žinių sisteminimas reikalauja sisteminti terminų sistemas ir jas unifikuoti, kad jos labiau atitiktų sąvokų esmę, sistemiškumo principą, nacionalinės kalbos struktūrą ir internacionalizacijos principą. Būdama didelė literatūrinės kalbos žodyno dalis, nuolat jį papildanti ir turtinanti, visuomeninė-politinė terminija turi savitų, būtent jai būdingų ypatybių, tačiau formuodamasi ir plėtodamasi paklūsta bendriesiems kalbos dėsniams ir normoms.

Visuomeninės-politinės terminijos raidos faktai yra įtikinamas nacionalinio ir internacionalinio pradų sąveikos pavyzdys

111

kalboje, dialektinio internacionalinio perėjimo į nacionalinį pavyzdys. Nors internacionalizmai sudaro didelę nacionalinių terminų sistemų dalį, jie neatima iš jų savitumo, nes kiekvienoje kalboje įgyja nacionalinį pobūdį, o visuomenės mokslų nacionalinėse terminijose yra aktyvūs motyvuojantys pagrindai nacionaliniams vediniams, sudurtiniams ir sudėtiniams terminams kurti. Palyg.: partija — partinis, partiškumas, partbiuras, partinė grupė, partinė drausmė, partinė užduotis ir pan. Taigi visuomeninių-politinių terminų tyrimas kalbos kultūros aspektu įmanomas tik atsižvelgiant į internacionalinio ir nacionalinio pradų santykį. Pirmiausia turime omenyje dubletines terminų poras, kurių vienas narys yra internacionalizmas: indėliai — įdėtos lėšos, tezauracija — kaupimas, realizacija — pardavimas, infliacija — nuvertėjimas, profitas — pelnas, eksportas — išvežimas ir pan. Kai kurių tokio tipo porų negalima vadinti dubletais. Pavyzdžiui, termino netesybos reikšmė yra platesnė nei skolintų terminų delspinigiai ir bauda reikšmė. Pastarieji du terminai su hiperonimu netesybos yra hiponiminės simetrijos santykyje. Internacionalinio termino mokestis reikšmė yra platesnė už internacionalinio termino akcizas, esančio hiponiminės simetrijos santykyje su terminu rinkliava, reikšmę. Internacionalinis terminas investicija yra hiponimas termino įdėtos lėšos atžvilgiu.

Skolintas internacionalinis terminas dažnai pranašesnis už nacionalinį raiškumu, kompaktiškumu ir vienareikšmiškumu, todėl labiau atitinka mokslinę sąvoką. Palyg.: emigracija — persikėlimas, embargas — draudimas, emisija — išleidimas, realizacija — pardavimas, konkurencija — varžymasis, konvencija — susitarimas, koordinacija — derinimas, reparacija — atlyginimas. Tokiais atvejais tikslinga teikti pirmenybę internacionaliniam terminui. Daugelio internacionalinių terminų-žodžių atitikmenys yra nacionaliniai terminai-žodžių junginiai, pavyzdžiui: hipoteka — paskola už nekilnojamąjį turtą; fritraderystė — laisvosios (be muitų) prekybos politika; devalvacija — valiutos kurso sumažėjimas, valiutos nuvertėjimas; krizė — ekonomikos nuosmukis ir pan. Taigi nacionalinių kalbų visuomeninės-politinės terminijos tyrimas įmanomas tik atsižvelgiant į jos internacionalinius komponentus, pirmiausia tuos, kurie sudaro terminų mikrosistemų plėtojimosi pagrindą – aktyviausią visuomeninės-politinės terminijos turtinimo veiksnį šiuo metu, ypač jei internacionaliniam terminui, palyginti su nacionaliniu, būdingas didelis darybinis lankstumas: importas — importuotojas, importuoti, importuotas, importavimas; tezauracija — tezauravimas, tezauruotas, tezauruoti, tezauruotis ir t. t.

Visuomeninės-politinės terminijos unifikavimas reikalauja atrinkti tą terminą, kuris labiausiai atitinka žymimąją sąvoką-

112

Suprantama. Tačiau dvikalbystės sąlygomis, veikiant vienodo stiprumo tendencijoms — kuo labiau atitikti nacionalinės kalbos struktūrą ir internacionalizuotis, — tai padaryti nėra taip paprasta. Kai kurie sinoniminiai terminai, įskaitant ir dubletines poras, taip įsitvirtino sistemoje, kad kalbėti apie jos tvarkymą pašalinant vieną iš sinoniminių terminų reikštų nepaisyti kalbos raidos dėsningumų.

Visuomeninio-politinio termino statusas: aiškumas, teorinis pagrįstumas, sąvokos adekvatumas, sistemiškumas, nulemtas ideologinės koncepcijos.

Marksistinė-leninistinė materialistinė ontologija ir gnoseologija leidžia interpretuoti, taip sakant, termino filosofiją: dialektinę jo vienovę su sąvoka, terminologinių sistemų raidos sąlygotumą ekstralingvistinių ir lingvistinių veiksnių, termino sąvokinio turinio ir jo formos sąveiką, bendrybės ir atskirybės problemą terminologijoje, materialiųjų, semantinių ir sąvokinių elementų santykį terminologijoje, terminologinės sistemos organizacijos hierarchiškumą, termino vietą sistemoje, terminologijos vietą bendrinėje kalboje, techninio ir visuomenės mokslų termino skirtumą, pastarojo priklausomybę nuo ideologinės koncepcijos, dialektinę internacionalumo ir nacionalumo vienovę kuriant terminologines sistemas.

Visos tikrovės pusės, pasak V. I. Lenino, „tik atrodo savarankiškos, atskiros (besonders für sich bestehende). Tik jų visumoje (Zusammen) ir jų s a n t y k y j e (Beziehung) realizuojasi tiesa“¹. Visuomenės mokslų terminų ekologija (visuomenės mokslų disciplinų terminų tarpusavio priklausomybė, jų priklausomybė nuo bendrinės kalbos aplinkos ir konkrečių visuomenės mokslų raidos) taip pat suponuoja būtinybę išsiaiškinti tarpusavio santykius tarp kontaktuojančių kalbų terminologinių sistemų: kiekvienos nacionalinės kalbos terminologinėje sistemoje esama terminų, kurie ją individualizuoja, ir esama terminų, bendrų atitinkamų artimai giminingų ir negiminingų kalbų sistemų terminams; tai leidžia kalbėti apie tam tikrą parametrų rinkinį, bendrą artimai giminingoms ir negiminingoms terminologinėms sistemoms.

Nuolat kontaktuojant kalboms, dėl jų sąveikos neišvengiamai atsiranda bendrų kontaktuojančių kalbų terminologinių sistemų raidos tendencijų. Jas atskleisti reiškia pirmiausia nustatyti leksinius-semantinius santykius tarp jų dubletinių porų, kuriose glūdi tam tikras impulsas tolesnei terminologinių sistemų raidai.

¹ Leninas V. I. Pilnas raštų rinkinys, t. 27, p. 178.

8 Užsak. Nr. 1007

113

„Ontologiniu ir gnoseologiniu lygmenimis istorinį faktą apibūdina jam būdinga elementarumo ir integralumo dichotomija. Viena vertus, jis yra hierarchinis darinys, kurio sudedamuosius elementus sieja tam tikrų tipų tarpusavio ryšiai; kita vertus, jis yra tam tikra visuma, pasižyminti unikalumu ir kartu vienokiu ar kitokiu tipiškumo laipsniu“². Tokia elementarumo ir integralumo dichotomija, mūsų manymu, būdinga ir kiekvienos nacionalinės kalbos visuomeninei-politinei terminijai (viena vertus, jai būdinga specifinė specifinių komponentų santykių sistema, kita vertus, ji pasiduoda tipiniams ir kitoms analogiškoms sistemoms būdingiems ryšiams ir susideda iš tipinių komponentų).

Jei tarp sąvokos ir termino egzistuotų tiesioginis motyvuotas ryšys, apie lyginamąją terminų analizę nė nereikėtų kalbėti. Tačiau socialinė-politinė tikrovė (realybių sistema sąvokų sistemoje) skirtingose kalbose formaliomis priemonėmis skaidoma nevienodai. Leksinei-semantinei tipologijai svarbu, kaip ir kokiomis kalbinėmis priemonėmis išreiškiama tam tikra sąvokų sistema. Be to, šis klausimas yra vienas svarbiausių tiriant terminologines sistemas lingvistiniu pagrindu.

Visuomeninės-politinės terminijos semantinės organizacijos vienovė grindžiama specifinėmis sinoniminių, hiponiminių, antoniminių, konversinių ir kai kurių kitų tipų papildomumo, agentiškumo bei nesuderinamumo koreliacijomis. Manome, kad visos šios kategorijos yra sąlyginio, santykinio pobūdžio ir priklauso nuo tyrėjo koncepcijos, tačiau nėra susijusios su jų ontologija. Apie visuomeninėje-politinėje terminijoje esančią koreliaciją galima kalbėti tik vienos ideologinės koncepcijos ribose, atsižvelgiant į tai, kad pirmojo lygmens dichotomijos „taip“—„ne“ ne visada pakanka.

Visuomeninė-politinė terminų reikšmė suponuoja jų kūrimo ir vartojimo kontrolę, tačiau ji duoda iš tikrųjų mokslinių rezultatų tik tada, kai ją vykdo ta visuomenės dalis, kurios interesai sutampa su istorijos raidos kryptimi ir todėl reikalauja objektyvių žinių.

Terminų sistema yra žmogaus sąmonės veiklos rezultatas, tačiau tuos pačius visuomenės reiškinius individas gali interpretuoti skirtingai ir dėl to sudaryti skirtingas klasifikacijas. Tiriant visuomenines-politines sąvokas reiškiančią terminiją, ypač tenka atsižvelgti į šią subjektyvią žmogaus veiklą kaip žodžių semantinės evoliucijos veiksnį. Taigi, visuomenės mokslų terminų santykių kaita

² Ukolova V. I. Istorinis faktas kaip sistema.—In: Sisteminis metodas ir šiuolaikinis mokslas. Novosibirskas, 1972, sąs. 2, p. 148.

114

lemia objektyvių veiksnių (visuomeninių-politinių, socialinių-ekonominių santykių) ir subjektyvaus veiksnio (žmogaus sąmonės klasifikuojamosios veiklos) sąveika. Galiausiai visuomenė naujai atsiradusius visuomeninius-politinius terminus įtvirtina arba atmeta, ir čia lemiamą vaidmenį atlieka ekstralingvistinis veiksnys – idėjų kova.

Mūsų laikais, kai buržuazinių ir socialreformistinių teoretikų antikomunistai ne tik nesudėjo ginklų, bet ir vis įnirtingiau puola socializmo pagrindus, gindami kapitalizmo pamatus, marksistinio-lenininio mokslo uždavinys – demaskuoti priešišką jų teorinių konstrukcijų esmę, o šiose konstrukcijose terminologija atlieka nemenką vaidmenį. Pirmiausia turime omenyje tokius terminus kaip „liaudies kapitalizmas“, „visuotinės gerovės valstybė“, kuriais šiuolaikiniai buržuaziniai ideologai dangsto senąją imperializmo esmę su visomis jo ydomis ir prieštaravimais.

Neabejotina, kad tokie terminai kaip proletariatas, komunizmas, darbininkų klasė, konkurencija, imperializmas marksistinėje ir buržuazinėje literatūroje vartojami skirtingomis konceptualiosiomis reikšmėmis, atskleidžiančiomis publikacijos klasinį atspalvį. Šis faktas neretai apsunkina vertimo praktiką: aiškaus bazinių visuomeninių-politinių terminų konceptualiosios reikšmės suvokimo stoka lemia paprastą jų formaliųjų atitikmenų pakeitimą, dėl kurio arba visiškai iškreipiama verčiamos literatūros prasmė, arba skaitytojas klaidinamas dėl tikrosios autoriaus pozicijos, užmaskuojant jo politinę ir partinę priklausomybę. Taigi klasės vertinamasis aspektas pasireiškia tiek kuriant visuomenės mokslų terminus, tiek juos vartojant. Todėl būtina atsižvelgti į visuomeninių terminų ideologinę homonimiją ir pirmiausia ją turėti omenyje verčiant.

Visuotinai pripažįstama, kad termino uzusas yra stilistinis neutralumas. Kalbant apie visuomeninį-politinį terminą, šiuo požiūriu reikia kai kurių patikslinimų. Pradinė nuostata – visuomeninių-politinių terminų formavimuisi ir funkcionavimui daro įtaką idėjų kova. Visuomeniniai-politiniai terminai atlieka pažintinę-akumuliacinę funkciją atsižvelgiant į ideologinę koncepciją, kuri jungia atitinkamas sąvokas; tuo jie skiriasi nuo techninės terminijos. Tačiau jeigu visuomeninis-politinis terminas turi ideologinį krūvį ir ideologinę raišką, ar galima kalbėti apie jo semantinį neutralumą? Šis klausimas atrodo diskutuotinas.

Manome, kad reikia skirti visuomeninio-politinio termino kalbinį ir kalbinės vartosenos statusą. Savo sistemoje jis yra stilistiškai neutralus, o konkrečiame kontekste jo reikšmė gali kisti, įga-

115

udama emocinių atspalvių. Tokiais atvejais termino reikšmę sudaro signifikatyvioji semantika (pažintinis komponentas) ir ekspresinė sema. Nepaisant funkcinių reikšmių, visuomeninis-politinis terminas išsaugo savo mokslinę esmę. Įdomių terminų, turinčių ekspresinį komponentą, vartojimo pavyzdžių pateikia V. I. Lenino publicistika. Terminą buržuazija jis dažnai vartoja su emociškai menkinamaisiais veiksmažodžiais šlubčioja, sėlina („Revoliucija eina pirmyn, o paskui ją šlubčioja buržuazija“, t. 36, p. 151), ir būdvardžiais klastinga, gudri, nepastovi, kurie į pagrindinę termino sememą, sutampančią su sąvoka, įneša naujų semų, nekeisdami jo mokslinės esmės.

Determinologizacija – kito pobūdžio klausimas. Ji, be abejo, būdinga visoms terminų sistemoms, taip pat ir visuomeninei-politinei, ir yra vienas aktyvių bendrinės leksikos šakojimosi būdų.

Socialinių reiškinių reprezentavimo kalbiniais ženklais specifika ta, kad vienas iš gnoseologinės situacijos dėmenų – pažįstantis subjektas, fiksuodamas pažįstamą objektą (tikrovę) kalbiniame ženkle (termine), ne visada suinteresuotas atspindėti tikrąją jo esmę. Todėl atsiranda terminų, užmaskuojančių žymimų sąvokų esmę. Vadinasi, juos būtina vertinti klasiniu požiūriu.

Mūsų nuomone, reikia skirti visuomeninių-politinių terminų vartojimą ir jų suvokimą. Turimas omenyje tas faktas, kad publicistikos, spaudos ir grožinės literatūros terminai, vartojami tikrąja moksline reikšme, skaitytojų gali būti suvokiami įvairiai. Visuomeninių-politinių pavadinimų terminologinio tikslumo įsisavinimo lygis didėja plintant visuomenės mokslų žinioms.

Taigi kalboje aiški definicija yra būtina sąlyga, kad terminas taptų tam tikros terminų sistemos komponentu; kalbinėje vartosenoje – reikšmės esmės išsaugojimas, pejoracija kaip konotacinio sąlygotumo rezultatas.

Pagrindiniais visuomeninės-politinės terminijos funkcionavimo principais laikome šiuos: maksimalų termino atitikimą sąvokai, prireikus – jo tikslinimą apibrėžtimis arba glosomis ir maksimalų vienodo tipo terminų vartojimą vienodo tipo sąvokoms reikšti.

Visuomeninės-politinės terminijos komunikacinės funkcijos dvilypumas (orientacija ne tik į vidaus, nacionalinio bendravimo poreikių tenkinimą, bet ir į išorinį, tarptautinį bendravimą), kaip vienas iš kalbų funkcinio suartėjimo aspektų, siekiant suvienodinti jų statusą mokslo ir technikos revoliucijos sąlygomis, nuolat didėja. Filologinis-ideologinis aspektas iš-

116

Visuomeninių-politinių terminų tyrimas suponuoja būtinybę toliau atskleisti ir nagrinėti šiuolaikinius nacionalinių kalbų visuomeninės-politinės terminijos raidos ir funkcionavimo procesus plačiame tarptautiniame kontekste tiek funkcionavimo, tiek kalbos kultūros požiūriu.

Visuomeninės-politinės terminijos kodifikaciją aptarti kur kas sunkiau nei technikos mokslų terminiją. Tai lemia jos visuomeninis pobūdis ir platus vartojimas visuomeninio gyvenimo srityje. Kalbų kūrimo ir bendro kalbų terminijos fondo formavimo procese, vertinant visuomeninius-politinius terminus, daugiausia dėmesio reikia skirti jų informaciniam patogumui, ideologiniam aiškumui, atitikčiai internacionalizacijos principui ir santykiui su bendrosiomis literatūrinės kalbos normos sampratomis.