MOKSLO KALBOS KULTŪROS IR TERMINOLOGIJOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXIV(1985)

ВИКТОР ФИЛИППОВИЧ ЖУРАВЛЕВ

MOKSLO SRITIES ŽINIŲ SĄVOKŲ SISTEMINIMO METODOLOGINIAI ASPEKTAI

Pastaruoju metu plačiai paplito terminas terminijos tvarkymas, vartojamas norminei veiklai tam tikros žinių srities terminijos srityje apibūdinti. Terminijos tvarkymo tikslas – pašalinti tokius jos trūkumus kaip daugiareikšmiškumas, sinonimija ir kt. Praktiškai terminija tvarkoma rengiant sisteminio tipo žodynus, t. y. rekomenduojamų terminų rinkinius ir terminijos standartus.

Pagrindine sovietinės ir užsienio terminologijos mokyklų nuostata pripažįstama tai, kad tvarkant tam tikros žinių srities terminiją lemiamą reikšmę turi tos srities sąvokų sistemos formavimas. Sąvokų sistemos rengimui skirtai veiklai apibūdinti siūlomas terminas sąvokų sisteminimas. Sąvokų sisteminimas apima tokius tyrimus kaip konkrečiai žinių sričiai būdingų sąvokų išaiškinimas, jų formavimas ir tikslinimas, sąvokų raiškos formulavimas ir sąvokų tarpusavio ryšių nustatymas. Sąvokų sisteminimo rezultatas – sukurtas tos objektyviosios tikrovės projekcijos, kuri tiriama konkrečioje mokslo srityje, sąvokinis vaizdas. Sąvokų sistemos sudarymas padeda sėkmingai spręsti terminijos tvarkymo klausimus: pagrįstai parinkti rekomenduojamus (standartizuojamus) terminus, nustatyti nerekomenduojamus (neleistinus) terminus ir šiuo metu priimtinus sinonimus, priimti lygiaverčius kitų kalbų terminus.

Nesunku pastebėti, kad, skirtingai nuo termino terminijos tvarkymas, terminas sąvokų sisteminimas yra ne tiek lingvistinės, kiek dalykinės-mokslinės ir loginės-metodologinės krypties, liudijančios kompleksinį tyrimų, susijusių su terminijos tvarkymu, pobūdį.

Akivaizdu, kad svarbiausia sąvokų sisteminimo sąlyga yra objektyviai reikšmingas konkretaus mokslinio sąvokų turinio, atitinkančio dabartinį atitinkamos žinių srities išsivystymo lygį, fiksavimas. Šiai sąlygai įvykdyti būtina spręsti sąvokų sisteminimo dalykinio-mokslinio pagrindimo klausimus.

59

Be to, sąvokų sisteminimo mokslinis pobūdis užtikrinamas naudojant ir kitų mokslų metodus, pavyzdžiui, leksikologijos, leksikografijos bei mokslinės ir techninės literatūros kalbos mokslo metodus. Tai leidžia formuluoti sąvokų raišką atsižvelgiant į bendrinės literatūrinės kalbos ir nagrinėjamos žinių srities kalbos normas.

Bendras metodologinis sąvokų sisteminimo pagrindas yra dialektinis materializmas, marksistinė-leninistinė pažinimo teorija. Pavyzdžiui, vienas iš sąvokų sisteminimo būdų yra jų grupavimas pagal kategorijas. Tam taikomos tokios dialektinio materializmo kategorijos kaip objektas, savybė, santykis, procesas, funkcija, dydis ir kt.

Kartu būtina atsižvelgti į tyrimų įvairiose šiuolaikinės logikos srityse rezultatus: ženklo ir reikšmės teoriją, loginę semantiką, klasifikavimo ir apibrėžimo teorijas.

Šiuolaikinė sąvokos teorija yra ypač vertinga metodologiškai pagrindžiant mokslo sričių sąvokų sistemų rengimą.

Toliau trumpai aptariami kai kurie sąvokos teorijos klausimai: sąvokinės pažinimo formos gnoseologinė prigimtis; pačios sąvokos apibrėžimas; sąvokos loginės struktūros ir turinio patikslinimas; skirtingos loginės formos sąvokų rūšių ir loginių sąvokų santykių analizė.

Sąvokos gnoseologinės prigimties tyrimu siekiama atskleisti ypatybes, leidžiančias ją atskirti nuo tokių pažinimo formų kaip sprendinys ir vaizdinys, nustatyti jos vaidmenį pažinimo procese, kalbos formavime ir funkcionavime.

Norint atskirti sąvoką nuo sprendinio, naudinga palyginti tam tikro mokslo vaizdą, pateiktą kaip sprendinių visuma, su jo vaizdu, pateiktu kaip sąvokų visuma. Gerai žinoma, kad kiekviena žinių sritis nagrinėja tam tikrą objektyviosios tikrovės fragmentą, apibūdinamą joje tiriamais objektais. Tiriant šiuos objektus išskiriamos esminės savybės ir santykiai, kuriais remiantis nustatomi šio realaus pasaulio fragmento dėsningumai. Loginiu požiūriu mokslo dėsniai yra sprendiniai, atspindintys objektyviųjų dėsningumų pažinimo lygį ir leidžiantys aiškinti bei prognozuoti tiriamų objektų elgseną.

Šios žinių srities kalba šie sprendiniai išreiškiami tam tikro tipo sakiniais. Tokių sakinių analizė leidžia išskirti jų deskriptyviuosius ir loginius komponentus. Tarp deskriptyviųjų komponentų savo ruožtu išskiriami terminai, t. y. žodžiai arba žodžių junginiai, žymintys pagal tam tikrus požymius apibendrintas objektų klases. Pavyzdžiui, pirmasis termodinamikos dėsnis (viena iš jo formuluočių) išreiškiamas taip

60

didesniu sakiniu: Termodinaminei sistemai perduodamas šilumos kiekis lygus vidinės energijos prieaugiui ir šios sistemos prieš išorines jėgas atliekamam darbui¹. Šis sakinys išreiškia vieną iš pradinių termodinamikos teiginių, atspindinčių fundamentalius materialiojo pasaulio dėsningumus. Šiame sakinyje vartojami šie termodinamikai būdingi terminai: šiluma, termodinaminė sistema, vidinė energija, darbas, išreiškiantys kai kurias pagrindines termodinamikos sąvokas.

Jeigu teiginio tikslas yra nustatyti tam tikrą objektų santykį arba objekto savybės buvimą, tai sąvoka jokio teiginio savyje neturi ir žmogaus sąmonėje atstoja tam tikros klasės objektus. Be to, skirtingai nuo tokios juslinės-konkrečios pažinimo formos kaip vaizdinys, sąvoka leidžia išskirti objektus pagal tai, kad jie turi esminių požymių. Sąvokai sudaryti taikomas abstrahavimo būdas skiriasi nuo to, kuriuo nustatomas tikrinio vardo ir atskiro objekto santykis. Pastaruoju atveju tapatinamos skirtingos atskiro objekto būsenos ir raidos etapai, o sudarant sąvoką objektai tapatinami pagal esminius jų požymius, tačiau jų skirtumai pagal kitus požymius nėra ignoruojami. Taigi sąvoka termodinaminė sistema atitinka bet kurią sistemą iš sistemų klasės, kurios esminis požymis yra gebėjimas keistis energija ir (arba) medžiaga. Tačiau pagal kitus požymius skiriamos atvirosios, uždarosios, izoliuotosios, adiabatinės, heterogeninės, homogeninės ir daugiakomponentės termodinaminės sistemos. Vis dėlto sąvokoje termodinaminė sistema šie požymiai neaktualizuojami.

Remiantis šiuo trumpu sąvokos gnoseologinės prigimties aptarimu, galima priimti tokį jos apibrėžimą: Sąvoka – tai pažinimo forma, kuria tyrimo objektai apibendrintai atspindimi ir išskiriami pagal esminius jų požymius.

Šiuolaikinė sąvokos struktūros interpretacija ypač svarbi sąvokoms tvarkyti. Ji pasiekiama taikant predikatų skaičiavimo kalbą. Pirmasis tokį taikymą pasiūlė E. K. Voishvillo². Pagrindinė predikatų skaičiavimo sąvoka yra predikato sąvoka; predikatas yra teiginio apie objekto savybės buvimą arba objektų santykį forma. Bendrai sąvokos struktūrą galima pavaizduoti tokiu išplėstinio predikatų skaičiavimo reiškiniu: εΦ(ε), kur ε – dalykinis arba predikatinis kintamasis, o Φ(ε) – pastovusis predikatas.

¹ Физический энциклопедический словарь.— М.: Сов. энциклопедия, 1963, т. 3, с. 602.

² Войшвилло Е. К. Понятие.— М.: Изд-во МГУ, 1967.

61

Kaip tokios sąvokos struktūros analizės pavyzdį pateiksime atvirosios termodinaminės sistemos sąvoką: Termodinaminė sistema, kuri gali keistis medžiaga su kitomis sistemomis³. Dalykinio kintamojo vaidmenį čia atlieka terminas termodinaminė sistema, o predikatas išreikštas apibrėžiamuoju šalutiniu sakiniu kuri gali keistis medžiaga su kitomis sistemomis.

Sąvokų turinio išraiška predikatais (paprastaisiais arba sudėtiniais) leidžia nustatyti visus logiškai galimus, t. y. logine forma besiskiriančius, sąvokų tipus.

Kaip tokių sąvokų tipų galima pateikti, pavyzdžiui, šiuos:

— santykio nereikalaujančios sąvokos, kuriose objektų apibendrinimas grindžiamas objektų savybėmis (kokybėmis, būsenomis): xA(x), kur x – dalykinis kintamasis; A(x) – predikatas, teigiantis, kad x kintamojo žymimą klasės objektą apibūdina savybė A. Pavyzdžiui, x lyginis (x), kur x yra natūralusis skaičius; bendrinėje kalboje tai būtų išreiškiama taip: tas natūralusis skaičius x, kuris yra lyginis;

— santykinės sąvokos, išskiriančios objektų n-tukų klasę pagal šių objektų tarpusavio santykius: x₁, …, xₙR(x₁, …, xₙ), kur x₁, …, xₙ – objektų n-tukas; R – objektų x₁, …, xₙ santykis. Pavyzdžiui, x₁, x₂ didesnis (x₁, x₂), t. y.: skaičių pora, kurios pirmasis skaičius didesnis už antrąjį;

— santykinės sąvokos, apibendrinančios objektus pagal iš santykio išvestą savybę: pirmasis atvejis – xR(x, a), kur a – apibrėžtas objektas. Pavyzdžiui, x didesnis (x, 3); antrasis atvejis – x∃yR (x, y), kur ∃ – egzistavimo kvantorius, susiejantis dalykinį kintamąjį y. Tokią loginę formą turi, pavyzdžiui, ši sąvoka: termodinaminė sistema, galinti keistis medžiaga su kitomis sistemomis; trečiasis atvejis – x∀yR(x, y), kur ∀ – universalusis kvantorius, susiejantis dalykinį kintamąjį y, o „¬“ – neigimo ženklas. Pavyzdžiui, termodinaminė sistema, kuri negali keistis medžiaga su kitomis sistemomis;

— savybių (santykių) sąvokos, apibendrinančios savybių (santykių) klasę, išskirtą pagal tai, kad šios savybės (santykiai) turi tam tikrą bendrą savybę: RΦ(R). Pavyzdžiui, sąvoka R yra refleksyvus (R) apibendrintai nusako santykių R klasę, kuriai būdinga savybė, išreiškiama predikatu ∀ xR(x, x). Šiuo atveju R jau yra ne apibrėžtas, fiksuotas santykis, o predikatinis kintamasis, žymintis santykių klasę.

³ Термодинамика. Терминология. Проект. — М.: Наука, 1982.

62

Predikatinės sąvokų turinio išraiškos formos naudojimo pranašumas yra tas, kad tarp kai kurių sąvokų turinio galima nustatyti išvedamumo santykį, kuris yra sąvokų tvarkymo priemonė.

Predikatų skaičiavimo formalizmo praktinis taikymas tvarkant sąvokas yra tuo aktualesnis, kuo sudėtingesnis šių sąvokų turinys. Sudėtingo turinio sąvokoms išreikšti galima naudoti sudėtingus predikatus, t. y. predikatus, kuriuose yra tokios loginės konstantos kaip disjunkcija, konjunkcija ir implikacija.