LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVIII (1989)

KALBŲ RYŠIAI IR SĄVEIKOS

JELENA IVANOVNA ČARIKOVA

KALBŲ KONTAKTAI IR ŽODYNAS

Daugiatautės mūsų valstybės gyvenimo sąlygomis, kai lygiomis teisėmis gyvena daugiau kaip šimtas tautų ir tautybių, vartojančių daugiau kaip šimtą trisdešimt SSRS tautų kalbų, kalbų kontaktai turi savų ypatumų. Šiuolaikinėje sovietinėje kalbotyroje šie klausimai ir toliau yra dėmesio centre, tačiau tenka pažymėti, kad šios srities tyrimai kol kas yra pavieniai. Paprastai jie neperžengia atskirų nacionalinių respublikų ribų, tyrimai neapima įvairių lingvistinių arealų ir visos šalies apskritai, kur galima stebėti tam tikrus kalbų dėsningumus ir kur kalbų bei jų vartotojų kontaktavimas toks akivaizdus dėl SSRS gyventojų migracijos procesų, taip pat dėl skirtingos respublikų gyventojų nacionalinės sudėties. Šioje aktualioje tyrimų srityje akivaizdžiai trūksta apibendrinamųjų mokslinių darbų, nėra ir visos mūsų šalies kalbų prognozavimo.

Norint šiandien gauti realių mokslinių rezultatų, kalbų kontaktų klausimų negalima veiksmingai spręsti be kompleksinio požiūrio. Būtinos bendros kalbininkų, psichologų, sociologų, teisininkų, ekonomistų, istorikų ir etnografų, tiesiogiai nagrinėjančių būtent šią problemos pusę, pastangos. Šiuolaikinis kalbų kontaktavimo klausimų tyrimas reikalauja nagrinėti daugelį mūsų tikrovės aspektų, tiesiogiai susijusių su istorine sąjunginių respublikų praeitimi ir skirtingais jų įstojimo į SSRS laikotarpiais, jų kultūrine bei ekonomine raida praeityje ir dabartyje, geografine padėtimi kitų respublikų atžvilgiu, gyventojų tankumu kiekvienoje respublikoje, miesto ir kaimo gyventojų procentiniu santykiu, taip pat įvairių joje gyvenančių tautybių procentiniu santykiu (plg.: Baškirijoje gyvena daugiau kaip šimtas tautybių).

Nagrinėjant šią problemą šie tikrovės aspektai yra labai svarbūs, nes skirtingų SSRS tautų kontaktai nepalieka jų kalboms pėdsakų.

Kalbų kontaktavimo problema yra daugialypė, todėl kalbiniu požiūriu aiškus pagrindinių (lingvistinių) kalbų kontaktų problemų ir ribinių (ekstralingvistinių) šios srities problemų atskyrimas bus moksliškai bei praktiškai vertingas tolesniam jos tyrimui. Ribinės problemos iš esmės gali apimti klausimus,

158

skatinančius kalbų kontaktus: politinį, ekonominį ir sociokultūrinį tautų bendradarbiavimą SSRS ribose. Nuo bendresnio pobūdžio tyrimų ir išvadų šiuo aspektu būtina pereiti prie konkrečių kultūrologinių, istorinių ir loginių-filosofinių tyrimo klausimų; čia svarbus vaidmuo turėtų tekti demografinėms ir sociologinėms išvadoms apie etninę bendruomenę ir kalbą.

Prie pagrindinių lingvistinių problemų galima priskirti šias: kalbų kontaktų literatūrinėse ir šnekamosiose kalbose tyrimą bei jų atskyrimą; kalbų vidinės struktūros pokyčius dėl elementų sąveikos kontaktuojant; skolinius kaip kalbų kontaktavimo rezultatą; leksemų įsisavinimo ir perėmimo klausimus kontaktuojant; kalbų kontaktus struktūriniu lygmeniu: semantinių junginių, leksemos, sememos, atskiro žodžio elemento lygmenimis ir t. t. Kalbų kontaktų tyrimo lingvistinio aspekto problemos turi būti nagrinėjamos ribinių problemų kontekste, tačiau su jomis netapatinamos, nes tai dažnai niveliuoja kalbinį aspektą ir iškelia į pirmą planą ekstralingvistinį tyrimo lygmenį, nors tyrimo tikslai yra lingvistiniai. Dar reikės toliau tobulinti sąvokų aparatą, nes nėra vieningo požiūrio į kalbų kontaktų prigimtį. Negalima nepaminėti ir to, kad enciklopedijoje „Rusų kalba“ (М., 1979) nėra terminų „kalbų kontaktai“, „dvikalbystė“, žodyninių straipsnių apie SSRS tautų kalbų sąveiką ir abipusę įtaką ir kt.

Specialaus mokslinio sprendimo laukia ir klausimai, susiję su skolinių kalbos žodžių įsiliejimu į skolinančiąją kalbą kontaktuojant, tiksliau – kaip jų kontaktavimo rezultatas. Šiuo atžvilgiu mums labai įdomūs kalbos perėmėjos žodynų duomenys. Atidžiau išnagrinėjus skolinimosi ir svetimų leksemų įsiliejimo į skolinančiosios kalbos sistemą priežastis paaiškėjo, kad šis tyrimo aspektas glaudžiai susijęs ir su giminingų bei negiminingų kalbų ir jų vartotojų kontaktavimo klausimais.

Žinoma, kad dažniausiai vartojamą skolinių leksikos dalį žodynų sudarytojai įtraukia į skolinančiosios kalbos aiškinamuosius žodynus, o svetimkalbis žodis kalbos recipientės žodyne kvalifikuojamas kaip pasiskolintas ir įsisavintas. Lingvistinėje literatūroje skolinimosi klausimu skiriamos šios sąvokos: bendrosios skolinimosi kalboms kontaktuojant problemos, pasiskolinti žodžiai, pasiskolinti žodžių elementai. Tyrėjai terminą „skolinimasis“ apibrėžia kaip „sudėtingą kalbinį procesą, kurio pabaigoje sukuriamas kalbai naujas žodis; o jo esmę, lemiančią visą procesą ir vedančią jį prie pabaigos, sudaro skolinamo žodžio fonetinis kitimas

159

svetimos kalbos medžiagos ir jos gramatinio įforminimo¹. Skolinimąsi apibrėžia ir „kaip žodžių perkėlimo iš vienos kalbos į kitą procesą“². Šis procesas, nagrinėjant skolinimosi problemą, apima: svetimos leksikos skverbimosi į kalbą recipientę kelius (rašytinį ir sakytinį), skolinamos leksikos įsisavinimą ir perėmimą, jos įtraukimą į skolinančiosios kalbos žodyną ir kt.

Kaip liudija leksikografiniai duomenys³, skolinti žodžiai iš SSRS nacionalinių respublikų kalbų šiuolaikinės rusų kalbos aiškinamuosiuose žodynuose daugiausia pateikiami kaip leksika, apibūdinanti namų apyvokos daiktus ir šeimos gyvenimo būdą, gyvūnijos ir augalijos pasaulio atstovų pavadinimai, taip pat įvairūs reiškiniai, susiję su kultūra, kulto apeigomis ir kita žmogaus veikla (darbu, poilsiu, šventėmis) ir pan. Skolintoji leksika etimologiškai nevienalytė, jos patekimo į rusų kalbą priežastys ir keliai skiriasi. Iš mūsų atrinktų leidinių matyti, kad tik nedaugelis svetimos kalbos leksemų iš SSRS tautų kalbų užėmė tvirtą vietą rusų kalbos aiškinamuosiuose žodynuose. Tačiau kaip paaiškinti reiškinį, tiesiogiai susijusį su tuo, kad kai kurių skolintų kalbos vienetų nėra tokiame SSRS MA leidinyje kaip „Šiuolaikinės rusų kalbos žodynas“ (17 tomų), bet jie yra kituose, gerokai mažesnės apimties, pavyzdžiui, S. I. Ožegovo „Rusų kalbos žodyne“? Tikriausiai šio reiškinio priežasties reikėtų ieškoti dar nepakankamai moksliškai išplėtotose svarbiose šiuolaikinės leksikografijos teorijos ir praktikos problemose, ypač toje jos srityje, kuri susijusi su SSRS tautų kalbų tarpusavio turtinimo ir sąveikos klausimais bei skolintos leksikos atspindėjimu rusų kalbos aiškinamuosiuose žodynuose.

Turimoje mokslinėje literatūroje apie leksinės medžiagos rinkimą, atranką ir sisteminimą žodynams nerasime žodžių atrankos principų, susijusių su vidiniu skolinimusi. Žinoma, žodyno apimtis priklauso nuo žodyno tipo, leidinio tikslų ir uždavinių bei jo apimties; tai atsispindi žodynų įvadiniuose straipsniuose, taip pat įvairiuose atskiruose moksliniuose straipsniuose, instrukcijose ir žodynų rengimo dokumentuose. Tačiau nagrinėjamuose leidiniuose apie skolintą leksiką iš SSRS nacionalinių respublikų kalbų rusų kalboje mus dominančiu klausimu jokių duomenų nerasime — šiai svarbiai problemai kol kas neskiriama deramo dėmesio, būtent todėl šiuo požiūriu žodynų įvadiniai straipsniai neatrodo tokie reikšmingi. Leksinių skolinių iš SSRS tautų kalbų analizė žurnalo

¹ Efremov L. P. Leksinio skolinimosi esmė ir pagrindiniai skolintų žodžių požymiai: filologijos mokslų kandidato disertacijos autoreferatas. Alma-Ata, 1959. P. 9.

² Крысин Л. П. Иноязычные слова в современном русском языке. М., 1968. С. 32—33.

³ Šiuolaikinės rusų literatūrinės kalbos žodynas: 17 tomų. M.; L., 1948—1965; Rusų kalbos žodynas: 4 tomai. M., 1981—1984; Aiškinamasis rusų kalbos žodynas / Red. D. N. Ušakovas. M., 1935—1940; Rusų kalbos žodynas / Sud. S. I. Ožegovas / Red. N. J. Švedova. 13-asis leid. M., 1981.

160

nių straipsnių, skiriamų kurio nors žodyno eiliniam leidimui ir dažniausiai aptariančių jo sudarytojų patirtį, analizė leidžia daryti išvadą, kad šie klausimai juose taip pat neatsispindi ir nėra keliami. Nacionalinio žodyno sudarymas — sunkus, rimtas ir atsakingas darbas, reikalaujantis žodynų autorių profesinių įgūdžių ir pilietinės pozicijos. Leksika, į rusų kalbą atėjusi iš sąjunginių respublikų teritorijose gyvenančių vietinių gyventojų kalbų, turėtų būti pateikta atskiroje kartotekoje, formuojama pagal specialiai jai parengtus žodynų sudarymo principus ir nuostatas ir įtraukiama kaip sudedamoji dalis į bendrą žodyno kartoteką (savotiškas žodynas žodyne), kartu laikantis bendrųjų žodyno taisyklių (susijusių su jo tikslais ir uždaviniais) ir joms neprieštaraujant. Turint specialiai parengtas kartotekos medžiagos formavimo taisykles ir metodus bei skolinių žodyninio aiškinimo principus, jų kiekybiniai ir kokybiniai rodikliai šiuolaikinės rusų kalbos aiškinamuosiuose žodynuose neabejotinai padidėtų. Tik taip leksikografinėje praktikoje būtų galima pasiekti tam tikrų rezultatų, susijusių su skolintomis leksemomis dabartiniame kalbų kontaktų raidos etape.

11. 678