Skip to document
Back
Go to original Localized version was produced by AI. It may contain inaccuracies.
Preparing document pages…

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXI (1994)

KALBOS NORMALIZACIJOS KLAUSIMAI

ELENA GRINAVECKIENĖ

PECULIARIDADES LEXICAIS DA FALA DE ŠALTINIAI

A fala de Šaltiniai, situada no distrito de Šalčininkai, na região de Dieveniškės, sendo de transição entre os dzūquios orientais e ocidentais (Lipsk., Vidug., 187), é a mais periférica (ao longo do limite oriental da aldeia passa a fronteira estatal entre a Lituânia e a Bielorrússia, parte da margem das falas lituanas de Dieveniškės, que no passado era bastante contínua e se estendia relativamente longe para além das atuais fronteiras da república, adentrando a Bielorrússia (Gauč., Vidug., 38—39 tt., 48—49 tt.; Kviklys, 264—270). Está cercada pela fala bielorrussa local e isolada territorialmente das demais falas da língua lituana, bem como das falas lituanas da margem de Dieveniškės (segundo nossos dados de pesquisa, dos 21 povoados da região de Dieveniškės, apenas em 9 — Šaltiniai, Mačiūčiai, Kaziūlai, Žižmošė, Versekė, Senmošiai, Miežionys, Skraičiūnai, Dvariškės e Dieveniškės — é possível encontrar antigos habitantes locais que falam lituano). Assim, os falantes da fala de Šaltiniai caracterizam-se pelo uso alternado das falas lituana e bielorrussa. Por um lado, a fala pesquisada é uma área de reserva de arcaísmos da língua lituana; por outro, uma zona de fenômenos inovadores secundários no léxico e na semântica, bem como de elementos adstráticos, e também uma área típica de fenômenos de contaminação. Devido à sua posição peculiar, nos últimos anos essa região tem despertado grande interesse não apenas entre especialistas em língua e pesquisadores da cultura espiritual e material — folcloristas, etnógrafos, arquitetos —, mas também entre estudiosos da cultura, sociólogos etc., que investigam incansavelmente, de várias maneiras, essa região única de uma mesma cultura étnica.

Ao constatar a complexa situação linguística dessa região, é importante, antes de tudo, destacar que a fala lituana local, usada por uma comunidade linguística fechada (7 das 13 famílias da aldeia de Šaltiniai falam lituano entre si), é uma língua não oficial, não administrativa nem burocrática (não há escolas lituanas aqui, pois não há crianças em idade escolar), usada no cotidiano doméstico. Nela, nos últimos tempos, manifesta-se claramente a coexistência de dois sistemas semióticos: em sua vida cotidiana, os habitantes locais que falam lituano também usam alternadamente a fala bielorrussa. Desse modo, ambos os sistemas linguísticos — o lituano e o bielorrusso — são ouvidos lado a lado pelas pessoas desde a infância e bem aprendidos. Influenciando-se mutuamente de forma constante (geralmente de maneira mais espontânea, embora a política tsarista das nacionalidades também tenha contribuído bastante para o desaparecimento da língua lituana nesta região), eles desenvolveram um bilinguismo lituano-bielorrusso completo, que nos últimos tempos já se torna unilateral: o sistema da língua lituana aproxima-se progressivamente do sistema da língua bielorrussa. Assim, a fala lituana local, que no passado era sobretudo doadora (cf. os antigos lituanismos provenientes dela, ainda hoje usados com vivacidade na fala bielorrussa da aldeia:

8. Lietuvių kalbotyros klausimai, XXXI

113

lituanismos: berlóukal ‘forragem’, brandúl ‘núcleo’, brúńkta ‘branktas’, dúlka ‘poeira, resíduos’, gil ‘profundidade’, grabiázdzie ‘juntar com ancinho’, gúlta ‘leito’, gúšta ‘ninho’, gungli ‘gungliai, esterco seco grudado nas laterais da vaca’, kerša ‘vaca malhada’, krumpli ‘nós dos dedos’, krušnia ‘montão’, paliáuki ‘paliaukės, doença dos leitões’, mencia ‘espátula, alisador’, pliúsnia ‘caspa’, pundák ‘pundokas, girino’, slásty ‘armadilhas’, scimbúr ‘stimbiras’, vińkšny ‘vin kšnos, parte do patim do trenó’, žágary ‘galhos, gravetos, salgueiros para entrançar’, agora está se tornando apenas receptora, e seu processo de assimilação está prestes a atingir o apogeu. A fala lituana desta aldeia já perdeu quase por completo sua barreira defensiva, e elementos estruturais da língua bielorrussa que desmantelam seu sistema estão irrompendo nela, tais como žvirblis mažàsnis várno:s ‘o pardal é menor que o corvo’, dżi.rba pasvójéти ‘faz à sua maneira’, kas mán’ dachódzic’ ‘o que me importa’, rúki:mas man pri-víčka ‘fumar é um hábito meu’ etc.; em outras palavras, está se formando na fala uma espécie de variante periférica.

O uso paralelo das falas aqui mencionadas na mesma esfera e situação linguística é um fenômeno tão habitual e consolidado que, pelo que observamos, não exige do falante qualquer esforço intelectual ou psicológico. Isso depende, sobretudo, em nossa opinião, do fato de que toda a comunidade linguística local, tanto desta aldeia quanto das regiões vizinhas, permanece mais ou menos homogênea — com uma mesma cultura espiritual e material (vale mencionar a construção de casas, os padrões dos tecidos e a preparação de alimentos, semelhantes aos de outras partes do sul e do leste da Lituânia) —, vive, pode-se dizer, uma vida igualmente fechada, segue os mesmos costumes e é bastante conservadora; além disso, a fala bielorrussa usada aqui, assim como a lituana, é apenas uma língua doméstica, sem prestígio. Segundo os habitantes, gudai (como são chamados aqui os bielorrussos locais) são os mesmos lituanos simplórios, só que já esqueceram a língua de seus antepassados e não sabem mais falar lituano². Ainda assim, é preciso reconhecer que a fala bielorrussa é usada com mais frequência no cotidiano, pois os habitantes locais bielorrussos afirmam não saber lituano, ao passo que

1 O acento agudo indica a posição do acento nos exemplos bielorrussos. Os exemplos dialetais lituanos são apresentados no artigo em transcrição fonética simplificada. Nela não se indicam: a) o timbre de o do primeiro elemento do ditongo au de entonação descendente; b) a monotongação incompleta dos ditongos ie, uo (quando o segundo elemento está enfraquecido e é pronunciado de modo pouco nítido. Nesse caso, eles são representados por i:, u: longos); c) a duração dos elementos individuais das vogais longas tônicas, dos ditongos e dos grupos vocálicos. Em geral, ela é indicada pelo sinal de entonação. A exceção é a notação do primeiro elemento dos grupos vocálicos de entonação ascendente i, u+ l, m, n, r e de ui, que ao nosso ouvido parece alongado até meia duração (cf. LKT, 256, 258), por meio de um ponto abaixo, à direita da letra. A duração das vogais longas átonas é indicada por dois-pontos à direita da letra; a meia duração das vogais, por um ponto abaixo, também à direita; d) a pronúncia velar regular da consoante n antes de g, k; e) a dureza das consoantes antes de ė (correspondente ao e da língua padrão), e (correspondente ao ė da língua padrão), a (correspondente ao e breve da língua padrão), bem como a leve dureza antes de i. A palatalização das consoantes (também nos exemplos bielorrussos) é indicada por um sinal de palatalização (vírgula) no alto, à direita da letra. A palatalização de grupos consonantais, quando não é possível determiná-la com precisão, não é indicada (exceto para l e pj palatalizados). Os demais aspectos da transcrição seguem LKT, 10–14.

2 Tendo em vista o significado de gūdas, palavra lituana verdadeiramente viva na boca dos habitantes dessa região (em nossa opinião, há fundamento para reconhecê-lo como o significado genuíno; cf. o lituano gudėti ‘começar a falar em outro dialeto’ — LKŽ 3 693), dificilmente se pode justificar a tendência de chamar todos os bielorrussos de gudai e seu país de Gudija.

114

Ela também não é estranha aos lituanos. Assim, tornando-se pouco a pouco uma minoria, os lituanos continuam a adaptar-se à situação; habituaram-se facilmente a falar bem bielorrusso e já não se sentem incomodados por essa língua; apropriam-se dela. Como mencionado, mesmo falando lituano, recorriam facilmente às características estruturais do dialeto bielorrusso e, gradualmente, aceleram eles próprios o processo de assimilação. Entre outras coisas, esse processo é sustentado e intensificado pelo evidente esmorecimento do sentimento de consciência nacional entre alguns lituanos mais jovens.

Além do dialeto bielorrusso, a língua eclesiástica desta região — o polaco — também não é estranha aos lituanos locais. Nela se rezam as orações (observou-se que também os lituanos mais instruídos e de idade avançada rezam em polaco), confessam-se e fazem o sinal da cruz. No entanto, ela não é habitual no uso quotidiano. Quando se pede a um lituano ou a um bielorrusso que fale polaco, depois de dizer algumas frases nessa língua, começa imediatamente a contar em bielorrusso.

A língua franca desta região é o russo. Nela, as autoridades locais conversam com as pessoas, sendo na maioria das vezes funcionários vindos de outras localidades; observou-se, porém, que uma pessoa abordada em russo quase sempre responde em bielorrusso. A influência dos contactos linguísticos à distância (polaco e russo) sobre o dialeto é reduzida.

Apesar da complexa situação linguística desta região e da influência bastante ativa das línguas sobre a assimilação, até hoje o dialeto lituano de Šaltiniai continua a ser lituano, expressivo, vivo e peculiar. Das mais de 2 000 palavras deste dialeto que registámos durante a expedição de 1990, 74% são genuinamente lituanas, 18,5% são empréstimos (sobretudo do bielorrusso) e 7,5% são decalques semânticos (a maioria são verbos; também estes são, na maior parte, de origem bielorrussa). Consideramos que as percentagens apresentadas refletem aproximadamente o estado geral do léxico do dialeto de Šaltiniai. Os numerosos microtopónimos lituanos desta aldeia — bažnič’avietė: ‘Bažnyčiavietė’, dzirvėlės: ‘Dirvelės’, gėrviškis: ‘Gerviškis’, kraš-čimis laukas ‘Kraštinis laukas’, kūdra: ‘Kūdra’, lapėlų: kalnas „Lapelių kalnas’, margelūkai ‘Margelukai’, pul’kino: kalnas „Pulkino kalnas’, sėdzimo:s ‘Sėdimosios’, sūntakis ‘Santakis’ e muitos outros mostram claramente que Šaltiniai e toda a sua região são lituanos em todas as suas raízes. Importa ainda notar que os bielorrussos locais conhecem bem e usam correntemente as formas lituanas desses topónimos, muitas vezes mesmo sem terem sido eslavizadas.

Merece especial atenção a camada antiga do léxico do dialeto, sobretudo aquela que até hoje não foi registada noutros dialetos lituanos ou em textos escritos, ou que é aqui inteiramente peculiar. Essa camada é constituída sobretudo por arcaísmos lexicais, palavras que acrescentam novos significados ao sistema lexical da nossa língua, alargam a área de uso das palavras, transferem para o uso vivo algumas lexemas dos textos antigos e incluem inovações.

a. Entre as palavras lituanas (ou de raiz lituana) existentes no dialeto, mas não registadas noutros dialetos lituanos nem em textos escritos, destacam-se:

ápin astrė (1) ‘apin astris’: árk’l’o: nova apinastrė: ažmáuta ‖

bikšderti, -na, -ėjo ‘dar um estalido’: bitė bigzderna ir nuveina ‖

brazdžiánka (1) hibr. ‘tarte de batata ralada’: brazdžánku: kėpam púodi ar blėkoj ‖

čiurštumà (3ᵇ) ‘borra, sedimentos’: g’urós (= giros) cik č’ūrštumà liki. ‖ A palavra deriva indubitavelmente de čiurštas←čirštas←tįrštas. O iu da sua raiz depois de č- é da mesma

8°

115

de origem, como os de outros falares nossos šil'ma ‘calor’, ž’uburis ‘luz’ etc.; cf. ainda Zink., 67—68.

gelčius (2) ‘lua minguante’: gel’č’um skēisc’ gerēi; jau gel’č’us — kap pjautuvas ligdo:si mēnas|| Foneticamente (de d-→g-), a palavra surgiu de delčius ‘lua minguante’. Até o momento, não conseguimos registrar na fala de Šaltiniai uma mudança regular de d→g, embora ela seja mencionada por pesquisadores nos falares vizinhos (Lipsk., Vidug., 190).

geltonkà (4) híbr. ‘icterícia’: mà jí.nkstai nesveiki nōg geltonkõs||

gėmdyti, -o, -ė ‘dar à luz’: atėį laikas gėmdži:c’ ir gėmdo: vaikùs|| O alomorfe da raiz -em- (gėmdyti) provavelmente é mais antigo que o -im- (gimdyti) dos outros falares. Isso talvez também possa ser confirmado pela forma encontrada aqui gėmstančiai (→gėmsta) ‘nascendo’ (Lipsk., Vidug., 210).

giurà (4) ‘bebida fermentada de centeio; bebida feita do pão fermentado’: ažgēr’au šaltõs g’urõs ir dùr’a kr’u:cinēn; rugìnė: g’urà būvo: pì.rmas gė:rimas, vāl’gėm g’urõs, ažgėrc’ dãvė:|| A presença de u anteriorizado na raiz em vez de i provavelmente tem a mesma origem que na palavra do falar čiurštumà.

kepsnė △ kraujų kepsnė ‘prato de sangue fresco assado’: kùšni: kviečinù: mi.l-tu: taukù, kraujò: ir kepi in skarvadõs — ir kraujų kepsnė — gardù sbl³ diònu||

kokiaĵdien ‘quando’: ko:k’ūojdzien ānas būvo: atēji.|| Trata-se da forma adverbializada do instrumental singular pronominal definido de um composto formado por um pronome interrogativo e um pronome relativo. Deve-se destacar também a formação desses advérbios pronominais, desconhecida em outras partes da Lituânia (há mais exemplos no falar; ver abaixo), bem como seu uso e significado. Neste caso, como se vê pela frase, a forma definida não tem valor de forma definida. Em nossa opinião, este é um advérbio relicto que, entre outras coisas, também atesta as consequências do desaparecimento das formas definidas neste falar.

krimšliùkas (kremsliùkas?) (2) ‘ponta cartilaginosa da cauda’: kãrvė: gerà, kap vuodegõs krimsl’ùkas temp’a žam’au kėl’u:|| cf. krimslỹs, kremslė ‘cartilagem’.

kušlėtyna (1) ‘de patas emplumadas (geralmente dito de galinhas)’: akùš tu kušlėtina|| A palavra é cognata de kušlas ‘coberto de vegetação’ e tem o sufixo pejorativo -yna (cf. LKG 1 403). O encurtamento do -y- átono do sufixo não é regular. Há mais casos semelhantes no falar, por exemplo, ricikšči:s→rytykštis ‘matinal’, ausisa ‘nas orelhas’, s’tužblkėlė:→sožilkėlė (cf. também čiurštumà) ‘pequeno açude’ etc. Kušlėtynę também foi emprestado pelos bielorrussos locais.

lalautojas (1) ‘cantor de canções pascais’: lalàuto:jai gieda per vėlkas giesmì: vėsõlinu: links-mà dżienà|| a formação (ou pelo menos seu sufixo) provavelmente é mais recente; cf. também outro derivado com esse sufixo, ainda inteiramente novo aqui: dainuotojas (1) ‘cantor’: ragi — čiej vyrai dainùoto:ju. jieško:ja||

lańktytis, -osi, -ėsi ‘balançar-se’: reik’a kad lańki:tu:si ir šo:kinė:tu: lo:pšys||

mažùl’ka (1) 1. ‘pequenina’: kab bū.l’bo:s nùder’a, būna ir dzidel’ũ, o: t’ėp mažù.l’-ko:s; 2. ‘a pequena’: bū.l’bo:s mažù.l’ko:s ir dzidelė:s; 3. ‘a fina’: mažùl’kas žarnas ackiri. verč’am|| Além deste derivado, há ainda outros dois: didžiùl’ka (1) ‘a grossa’: nõg žarnų dziaž’ùl’ku: reik’a taukai aprińke’;storùl’ka (1) ‘gorducha’: iš puš’ų sto:rù.l’ku: dãro: pirci palo:tàs, kad galėt sto:vēc’; ùtė:lė:s sto:rù.l’ko:s kap ãrkė:s; odzina (= gy-

3A vogal das preposições (e dos prefixos) do dialeto až(u-), su(-) u provavelmente, devido à influência eslava, transformou-se regularmente em ъ.

116

vatė) sto:rù.l’ka pažadaro:, pašpùc’a, kap inlaidži ariėlkoni|| São derivados raros formados com dois sufixos diminutivo-afetivos, que apresentam dois significados morfológicos — o distintivo-enfático e o pronominal (cf. LKG 1 582—583). Os adjetivos são valiosos por designarem substitutos de adjetivos pronominais em vias de desaparecimento ou já desaparecidos, não mencionados em nenhum outro lugar nos falares do leste da Lituânia. O segundo sufixo é, muito provavelmente, um empréstimo das línguas eslavas.

padabarýkščia hibr. ‘como agora’: nežnau, kap padabarišk’ų pasakė’; motėrinu ãnas sãko: padabarišk’ų, ãno:s neprañta||

pagėmdyti, -o, -ė ‘dar à luz’: atėji laikas ir pagėmdė: añtru:|| cf. gėmdyti.

pasauji ‘aos punhados’: anà dalinėja linùs pasauji||

pietùmiškis, -ė (1) ‘do sul’: pietùmiškis pienas šul’nì|| No falar lituano vizinho, na região de Armoniškės, encontra-se o adjetivo bastante raro pietùmis ‘meridional’ (LKŽ 9 933). pietùmiškis foi certamente formado a partir dele.

panešdinėlti, -ja, -jo ‘carregar para mais perto, carregar um pouco’: linùs anà paneždžinėja paėmi. až rišalo:||

pérpažinti, -žista, -žino ‘adivinhar, compreender’: anà jau pérpažìno: mà kvarãbu:||

plaskáinia (pleskáinia?) (1) ‘caspa’: ãuga džidz’o:s plaskáin’o:s ir jau dz’ùsta|| A palavra também é usada pelos bielorrussos locais.

pliusnia (2) ‘escama’: iž galvòs bira pl’ùsn’o:s|| vienà pl’ùsn’ã|| pilnà galvà pl’ùsn’ù:|| Cf. seus cognatos plùškė ‘escama; algo amassado, achatado’, plùškata ‘casca’, plùškatuotas ‘cascudo’, plùškotis ‘descascar’ (LKŽ 10 283, 364, 366). Pliusnią também é usado pelos bielorrussos locais.

popusiáu ‘pela metade’: po:pus’au raspjov’au ir svied’au — supùvi.||

póviršu (póviršiu?) ‘pela superfície, por cima’: daũk nèlájam tò ãkmen’o: (= da pedra azul), cik póviršu||

priešė (1) ‘frente’: vėž’o: vuodega riėc’as priešė|| vėž’o: ãkes priešė|| eik priešen||

priešžiem ‘antes do inverno’: skragždùtė:s priešžiem kab bìjo: šal’c’o: ižbė:gdzinėja||

pumpliùkas (pampliùkas?) (2) ‘gatinho, amentilho de salgueiro’: pumpl’ùkai pu:kuoci razdzinėjas in žblgù, tep kap bal’c’il|| cf. pumpis ‘inchado’, pumplỳs ‘gordinho’, pumpolė ‘batata’; pámpa ‘inchaço, caroço’, pámpė ‘quem é gordo, inchado’, pamp-liùkas ‘panqueca de fermento’, pámp’ti ‘inchar’ (LKŽ 9 306, 308, 311, 312; 10 908, 909).

pundỳla (2) ‘gorducha, robusta (dito de um sapo ou rã)’: sto:rùlė: rupùžė: pundzila|| O sufixo derivacional -yla tem sentido pejorativo (LKG 1 333, 359); cf. os cognatos pundagálvis, pundòkas, pundžiùs ‘girino’, pùndza ‘gorducho, robusto’, pùndzinti ‘andar (referindo-se a alguém gordo), bambolear-se’ (LKŽ 10 913, 914, 915, 917). A palavra é usada pelos bielorrussos locais.

purkštimai (2) ‘Dichlorvos pulverizado ou outros venenos’: pacùkai nedvėsta nog tu purkštimų|| Trata-se de um derivado novo de uma raiz verbal com significado concreto.

rušutys3b ‘noz’: ãuga rušucis|| rušut’ù kėkė:| brundulis| lùkštas|| cf. rušù-tynas ‘nogueiral’ (LKŽ 11 1032).

sáulagrėžtė (1) ‘girassol’: sáulagrì:štė:s padzigo: visos|| gražai ãuga|| sáula-gri:št’ù: gãvo:s dzidžùle:s||

117

slidick|as, -à (3ᵇ) ‘escorregadio’: kap išverdzi kazlėku:| slidžickas paždaro:|| Na fala, usam-se também muitos outros derivados com este sufixo: báltick|as, -à (3ᵇ) ‘branco’: kazlėkas báltickas kap àplupi|| mažick|as, -à (3ᵇ) ‘pequeno’: jū mažbcku: mo.mà paliko:|| siaūrick|as, -à (3ᵇ) ‘estreito’: kar̀klu: lăpai jilgi, s’auricki|| stiprick|as, -à (3ᵇ) ‘duro, rígido’: jăunas makavýkas scìprickas|| tỹkick|as, -à (3ᵇ) ‘silencioso, calmo’: cìkickas to:kis bernáicis|| São derivados não diminutivos (cf. LKG 1 580), de significado distintivo-enfático e genuinamente lituanos (báltickas é considerado um híbrido — LKŽ 1 614?). De alguns deles formam-se ainda advérbios com o formante -ai: tykičkai ‘em silêncio, calmamente, devagar’: ci:kickai sbžar’a pautùs lizdai ir so:dzina vištu:|| žemickai ‘baixo’: skragždùtė:s in li:taūs žamickai iżbe:gdzinėja||

sparnà (4) ‘asa’: spainò:s i:rā pre būc’o:||

sulaš|ti, -o, -ė ‘verter em gotas’: kõl’ sulašō: vâistus| soíš:li||

šùstis (1) 1. ‘suco’: ko:pūstu: daũk sù.l’scies; 2. ‘salmoura’: bro: lienė: sù.lsci: nõg me:sõs pìl’a mà daržàn||

susigamž|dyti, -o, -ė ‘não se abrir’: sblzgamždziji. linai laikò:si dar reik’a láukc’||

svirsnià (2): ‘alavanca’: svirsn’à — ku: laidz’asi šul’nin||

tãjdien ‘então’: ko:k’uojdzien iżgirsi varlàs krāk’anc’, tuojdzien reik’a cibul’as so:dži.nc’|| Quanto à terminação dialetal do primeiro elemento deste advérbio composto de valor instrumental, cf. sbl tuój mergu, na fala; quanto ao significado do advérbio, cf. kokiájdien.

tẽną, tẽnuo ‘lá’: ti:nà kvìetku: daũk priso:dzini. anà|| su:nùs dar tìnuo turėj kétvertu: vaikū||

tesimas (2) ‘furúnculo, abcesso’: ti:simas sbssuka vidūj ir prašmuša pūl’ai

túojkart ‘então’: kap bitẽ inkù.nda| túojkart sópal túojkart žárno:s tvirtėsnė:s| kap nedùodam vakarì ėsc’||

užvalka (1) ‘gravata (sobre um cogumelo)’: in grìbo: ko:tùko: užvalka|| ir višč’ùkė:s| ir mus’òmer’ai turi užvalku:||

viralai (3ᵇ) ‘hortaliças’: ìto:s žòle:s daržusà pre viralū augù| viralai šie mėtai prasci| li:tūs nelijo: iš pavásar’o:||

alemão, -ã (1) ‘alemão’: mar’còs mo:mà vóké: iš rùsnė:s| o: tėvas ar vókis| ne-žnaũ|| Estas duas palavras são provavelmente a relíquia lexical mais antiga registrada até hoje do dialeto e, em geral, de toda a língua lituana. Até agora, só se conhecia a sua cognata Vokia, Vokė ‘Alemanha’. Ela é mencionada nos antigos escritos de J. Bretkūnas, M. Daukša e outros, bem como em dicionários mais antigos de P. Ruigys, Chr. G. Milkes, G. H. F. Nesselmann, Fr. Kurschat e outros. K. Būga estudou Vokią com mais detalhe (RR 1 228, 515; 2 226—228).

žuž|yti, -ija, -ijo 1. ‘cantarolar’: anas cik’ai tu: giesmãiti: žùžlija; 2. ‘amassar’: reik’a grūdus miežùn’us žùžl: c’| vi.rsim|| A palavra é conhecida com os mesmos significados também pelos bielorrussos locais e, com o significado de ‘gemer’, é usada como empréstimo do lituano (ЭСБМ 3 349) também na fala bielorrussa vizinha da região de Ašmena (СБГ 2 330).

žilàinė (2) ‘terra junto ao barranco’: žbllainė: tam lauki| o: kitam — kùmpas žbllainė:s|| Embora seja realmente uma palavra lituana sonora e de formação correta, provavelmente é um decalque da palavra bielorrussa sivák, de mesmo significado.

118

b. Na fala local também foram registrados vários vocábulos até agora conhecidos por meio de textos antigos e que não tinham acento indicado. Agora, sua posição do acento e sua entonação são claras. Entre esses vocábulos, podem ser mencionados:

išrūgęs (1) ‘soro’: išru:ges milėdavom |o: kat šviež’o:s |tai ir pageri||

krąk|ti, -ia, -ė ‘coaxar’: varlė:s o: krãk’a o: krãk’al pradėj varlė:s krãkc’l dar išgirsi varlàs krãkanc||

smilginė (3ᵇ) ‘têmpora’: kaktōn smilginė |o: kab dzvi — smilginė:s||

raižiūkas (2) ‘cicatriz’: raižūkai in ragū ró:dž’a |kiek kárve: mėtu: |pirmas raižūkas tris metai |o: paskū |kiek raižūku: |ciek mėtu:|| Raižas com esse significado só é conhecido até agora por meio dos textos antigos (LKŽ 11 92).

(su)|stipti, -stimpa, -stipo ‘(con)gelar’: jau taukai scimpa || pradėj taukai scipc’ àpil’a šaltu vanden’u |kat taukai sūscipt || jau taukai sūscipi. (cf. LKŽ 13 812).

c. Os dados da fala local mostram que nela há muitos vocábulos usados com significados diferentes dos que têm em outros lugares da Lituânia, por exemplo:

(ap)|svilti, -svela, -svilė ‘(chamuscar) chamuscando’: k’aūlbl: svėlam iš kūl’o:|| svildamì |ražo:-dzinam |kad išėidžitu: garai iš vidaus|| ir blãškaz gerėi àpsvela| kap kūl’o: nèrà|| kap k’aūlbl: nūsvęlam | plãunam|| O verbo primário svilti é usado na fala local com um sentido causativo que, neste caso, é incomum em nossa língua (cf. LKŽ 14 353—354, 358—359).

ažačia (3ᵇ) ‘a outra extremidade’: kasōs ažac’à sto:rā |kitā pusīs žiemōs būš šaltà|| cf. LKŽ 1 533.

ažuveik|ti, -ia, -ė ‘ganhar, merecer’: pardavė: árkli: ir ažbiveikė: piñkezdešimt rubl’u:|| ver a ficha de LKŽ.

drėplō|tis, -jasi, -josi ‘contorcer-se, remexer-se’: atāšijo:s — kad nezdrē:pl’ōt jieno:s šōnuosna|| cf. LKŽ 2 689—690.

bakanėlis híbr. (2) ‘banha’: bakanėli: sūkam iš taukū|| ko:pū:stuosna bakanėl’o: andedzi |ko:kis kvãpas| cf. LKŽ 1 573.

geluonė (3ᵇ) ‘ferrão’: bitēz geluonē ir odžino:s geluonē|| bitē geluoni: pãmeta (= deixa, não o retira) ir mir’ā|| cf. LKŽ 3 228.

gūdas (4) ‘bielorrusso local de origem plebeia, não nobre, que não sabe lituano’: gudai itai mū:si žmonės pras’čōkai | lietuviškai nemōka koc’ ir gi:rēna lietuvōi|| cf. LKŽ 3 692.

guld|ytis, -osi, -ėsi ‘estar espalhado’: stōvu: juosto:sna (= nas travessas) ažvari-nėjam kli:nukūs |kat s’ūlai lig’ai gul’dzitu:si|| cf. LKŽ 3 707—708.

gunglỹs (4) ‘torrão de esterco ressecado com palha’: gungl’ai tru:šu pridž’ūvi. kárvei in šōnu:|| nulupinėjam vienus gungl’ūs |kici priskranta|| cf. LKŽ 3 732.

ilguma (3ᵃ) ‘comprimento’: kiek ilgumōs klīno: | ciek reik’a stojōku: (=stulpų)|| cf. LKŽ 4 54.

iñgi kėtvėria ‘em quatro partes’: iñgi kėtvėra kėrtam lāšbn’us||

iškart ‘primeiro’: iškart kn’ūpsc’u: svėlam |o: paskū apverc’am|| cf. LKŽ 4 194.

jaunikis (2) ‘lua nova’: jaunikin gerėi sėc’ so:dzi.nc’ | cik k’aūlė.s skersč nės-seka|| kap jauniki: ažvisi | reik’a pasvėikinc’ || cf. LKŽ 4 308.

jaunikl|is, -ė (2) ‘jovem’: ito:j jaunikle: mažblckà ščupłē || ragī — jauniklis kap jauniklb: sūka|| cf. LKŽ 4 309.

119

juosta (1) ‘travessa do tear’: stōvuosna juosto:s iš apač’ų dvi ir iš viršaus | kat laikītu:si sto:civo:s | sto:vėt lig’ai || to:są juosto:sa kli:nukai ažusvāro: || cf. LKŽ 4 424—426; LKA 1 110, 130—131, 140, mapa N=48, 64.

ledin|is, -ė (2) ‘brilhante (a respeito de uma cobra de ferro)’: ladzinė: odzina plo:nutė: | bližga || cf. LKŽ 7 224.

lėti, lėja, lėjo ‘pôr no recipiente de leite’: iš dviejų kárv’ų: ãnes ciek pieno: lája, kiek mės iš vi:nõs || cf. LKŽ 7 438—439.

lyti, lija, lijo ‘derreter’: audzimu: in li:taũs tiša | kat lėt || O verbo primário lyti é usado aqui, na nossa língua, com o sentido causativo pouco habitual neste caso.

lim|o|ūs, -ų (4) ‘pegajoso’: jũs labai lim’p’o:s | reik’a rasakinėtė || cf. LKŽ 7 518.

pakartuvai (1) ‘varas para pendurar fardos, suportes’: pakartuvai svirnų maišāmu || cf. LKŽ 9 157.

paliaukė (3ᵇ) ‘angina’: kãt pakila pal’auka: | dėda kũm šaltu || cf. LKŽ 9 255—256.

pãliaukės (3ᵇ) ‘doença no pescoço dos leitões’: pas mũs’us paršėl’us pãlaukė:s | gužai vež-dzinėjasi po: kaklų || cf. LKŽ 9 256.

pavieni ‘um por um’: po: du spirguč’us ar pavieni mo:mã mūma dúodavo: || cf. LKŽ 9 691.

per|ėtis, -isi, -ėjosi ‘rolar’: jau greit vištėl’ai perėsis | jau gi:rdzis tik tūk || cf. LKŽ 9 821—822.

pikt|as, -à (4) ‘avesso’: piktà audzimo: šalis gražesnė: kãb gerà || cf. LKŽ 9 255—260.

pirštas (2) ‘ramo de linha’: dviėį pirštu: s’ulas plónickas || cf. LKŽ 10 28—29.

prasčiokas (2) ‘bielorrusso local de origem não nobre’: prasc’õki: pàė:mė: ir pàts pazdãre: prasc’õkas | lietuviškai nekalba ir ãnas | ir vaikai || prasc’õkai-mu:si žmónes | cik kũ lietuviškai nekalba || cf. LKŽ 10 543—544.

puliūkas (2) ‘passarinho, filhote de qualquer ave’: kad in sunkesn’ų: mėtų: | bacėnas išmeta pul’ūku: | o kat in gerãsn’ų: — paũtų: || ir kãcko:s | ir vãrno:s | vãngo: ir pelė:dõs kap mažūkai | pul’ūkai || cf. LKŽ 10 879—880.

pumputỹs (pamputỹs?) (4) ‘botão’: visūs bijūnų: pumputc’ūs nuskinė: vag’ai | cik vienas pumputc’is pasiliko: | daug’aũ ne:rã || pumputc’uosã bijūnai || cf. pampu-tys ‘inchaço, presunção’ LKŽ 9 316, pumputis ‘algo macio e fofo’ LKŽ 10 912—913.

skrynelė (2) ‘caixa-ninho (para estorninhos)’: šo: kám darom skrinelãs ir rišam pre medz’ago:s || skri:nėlen jau šo:kų pul’ūkai girdzis || cf. LKŽ 12 1075.

supykla (2) ‘travessia do pântano’: gãnėm po: itas supi:klãs | bijojom | kat neingrūt kárvė: || cf. LKŽ 14 194.

suvai|kyti, -o, -ė ‘reter, conter’: negalau ašaru: suvaikė || cf. fichário do LKŽ.

šnyp|ti, -ia, -ė 1. ‘šniokšti’: lietus šnიპ’a | tęp lija || 2. ‘urgzti’: neik | šuva jau šnიპ’a | gali pũ:l’č || plg. LKŽ kartoteką.

võž|tis, -iasi, -ėsi ‘separar-se, dividir-se’: kap riebi k’aũle: | taukai nõg žarnų vóžasi pãci:s | o: kap ku:dã ir peilūko: reik’a || cf. fichário do LKŽ.

120

Žagaras (3ᵇ) 1. ‘colheita’: iš šlūto:ž žagaro: padaro: to:ki krukučei: ir jų vėra skietan || šlūto:ž žagaru mažū.l’kas žarnas čiscija || 2. ‘ramo de árvore que balança’: žalgas laidz’a žagarus ingi žėmi: || 3. ‘rebento’: gru:ša nušalba. laidz’a žagarus iš apač’u || 4. ‘salgueiro para cestaria’: kap plo:nešnis žagaras | cielū pīna košibklu: | o: tep perpius || kap pini kiekvienas žagaras reik’a imc’ trumpėšnis || cf. fichário do LKŽ.

d. No abundante material registrado há muitos vocábulos antigos que ampliam os seus âmbitos de ocorrência conhecidos até hoje, ou os de seus significados, por exemplo:

apriėsti, -čia, -tė ‘lançar a urdidura’: apriet’au pink’as šinas audzimo: || cf. LKŽ 11 563.

aslà (2) ‘base do forno’: pėč’un sū ližbi šauna diōnu: in āšlo:s || cf. LKŽ 1 327.

bližgėti, -a, -ėjo ‘brilhar’: žblgū lēpai bližga ir sku:rā || ōdzina bližga kap lādas || cf. LKŽ 1 938.

branktėlis (2) ‘botão de madeira’: brunktel’ū medz’agin’ū sėgēm visa || cf. LKŽ 1 1003.

galin|iuotis, -iuojasi, -iāvosi ‘lutar’: vaikai ačlaimi galin’ūojasi || nōg rito: kap pradėj galin’ūocis | tep perdzien galin’āvo:si || cf. LKŽ 3 69.

ingiryḱštis (1) ‘arco-íris’: ingiri:kščis kap prašalai gėrc’ || cf. LKŽ 4 111.

juostelėt|as, -a (1) ‘listrado’: gerėi āusc nemo:kėjau | o: itu: juostelėtu: jau āud’au || cf. LKŽ 4 426.

kultuvė (3ᵇ) ‘malho para debulhar as cabeças de linho’: linūs kultuvēm raiṅko:ma plieḱsi || cf. LKŽ 6 859—860.

kušļas, -ā (4) ‘com as pernas cobertas de pelos’: kušlas gaidzīs plūksnom apūgi. kōjo:s || cf. LKŽ 6 994.

laṅkena (1) ‘casca curva de navalha’: laṅkenu žiev: skūtė: nōg mēdz’ago:s || cf. LKŽ 7 128, 342.

menčia (4) ‘pedra de amolar com cabo de madeira’: galūstivas visas žviro: | o: menc’ā — iš mēdz’ago:s | cik apl.lta tuōm žvi:ru | kur galūstuvus dāro: || cf. LKŽ 8 7.

mergystė (2) ‘neta’: mān’ pādeda mergištė: | jau keturōlikci nuvēj || cf. LKŽ 8 31.

milin|is, -ė (2) ‘de lã’: māno: dūkrē:mu nerēik’a milinū: lo:pin’ū | o: mūma geresn’ū: nė:rā || cf. LKŽ 8 192.

pākuralas (3ᵃᵇ) ‘lenha para acender o fogo’: šakal’ai pakuralām || cf. LKŽ 9 218.

pasidraibst|yti, -o, -ė ‘inquietar-se, remexer’: pōru: ōdzinu mat’au | pazdraipsti. gulēj || ōdzina pazdraipsto: pazdraipsto: ir nusramina || cf. LKŽ 2 626.

pupojys (3ᵇ) ‘puplaiškis’: pupo:jai nōg apecito: || cf. LKŽ 10 941.

rūklš (4) ‘fungo de árvore’: ru:klis kap pre’ bit’ū eini || ānas iš puvės’o: verbōs mēdz’ago:s || cf. LKŽ 11 928.

spjāudulas (3ᵃ) ‘escarrada; saliva espumosa sobre a erva’: spjaudulai in žo:lēs būna | gal ti gēguže:s prisipjaudo: || cf. LKŽ 13 460.

stov|ėti, -i, -ėjo ‘viver’: ti sto:vėjom | o: c’a pastātēm pir’k’u: || cf. LKŽ 13 903.

straublė (4) ‘arco-íris’: straublė vōndeni: trauk’a | būs li:taūs || straublė gelto-na mē:lina žal’ā || cf. LKŽ 13 940; LKA 1 182, ž. 105.

šekai (4) ‘junco (provavelmente)’: še:kai — būna žo:lēs | arkļ’am pjōvēm | laidz’a stōras kasās | bāloj kupsc’ukais āuga || cf. LKŽ 14 615.

121

šėrkšnas (2) ‘crosta dura de neve’: šárkšnas in sniego: | možna eic’ | šárkšnas lai-ko: || cf. LKŽ 14 655.

vyzdėti, vėima, vyzdėjo ‘procurar’: kap paduódzi válgi:c’ | ánas vis mė:šos kur pre kaulúko: vėima || ánas netúri kantrībė:s vėima | pavėima ir mėta || pavi:zďėk mán’ šáukštu: aš nerandu || pasvi:zďėk sà skri:nėlej ir atrasi || cf. fichário do LKŽ.

e. Embora os habitantes locais lituanos tenham pouca instrução e quase não leiam jornais, ouvem a língua padrão através da televisão e dos filhos, que vêm ajudá-los nos fins de semana, e sofrem certa influência dela. Naturalmente, essa influência é pequena e ocorre sobretudo no nível mais permeável — o léxico. Assim, ao lado das formas habituais giesminýkas, balnyčia, cierply-vastis, grabeniai, paūtas, kavõlis, lopinýs, mẽdžias, nedėlia, pilvas (vėdarūkas), pristupas, ãlyčia, altõjus e outras, aqui já se ouvem com bastante frequência também dainúotojas (: dainúoto:jus vėžė: vi.l’n’au), ligóninė (: ligóninèn vo:l’ójau dẽšimt dzienų), kantrýbė (: reik’a daug kantrībė:s káp jūma rasakinej), šepetėčiai (: šápecais linùs šukúojam), kiaũšis (: vãmo:s cig gẽr’a k’úušus || vištu: k’aušai balci | bit’ú raũkon priso:dzìnta k’aušų), kalvýs (: kal’vīs neko:kis | pajūodi. | piktas), skarėlė (: san’au lo:pin’ai | o: dar skarėlė:s), miškas (: preg dzievėniškiem miškelis), savaitė (: saváiti: prasvol’ójau namušà), skranãdžius (san’au pilvas | vė:darūkas | o: dar skranãdž’um vadzinam), priepuolýs (: mán’ nøg išgu:sc’ú: pre:pu:l’ai paždãrė:), kãimas (: šal’čin’ai — mažas kãimas), tinginýs (: visa anà daro: | ánas cinginýs) e outras.

Estas e muitas outras palavras da fala de Šaltiniai, que agora voltaram a integrar o nosso repertório linguístico, são apenas uma pequena gota no oceano de palavras da língua lituana; no entanto, resgatadas para uma nova vida, são um patrimônio valioso e importante. Elas mostram quão atual é, também nos nossos dias, investigar minuciosamente os terrenos ainda vivos das falas periféricas, onde continuam escondidas palavras lituanas ainda não registradas pelos estudiosos da língua e que podem desaparecer muito rapidamente no esquecimento — as melhores testemunhas da vitalidade de um povo.

LITERATŪRA

Būga RR — Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1958. T. 1; V., 1959. T. 2.

Gauč., Vidug. — Г а у ч а с П., В и д у г и р и с А. Этнолингвистическая ситуация литовско-белорусского пограничья с конца XVIII по начало XX в. // Geografija. V., 1983. T. 19.

Kviklys — Kviklys B.ūsų Lietuva. V., 1989. T. 1.

Lipsk., Vidug. — Lipskienė J., Vidugiris A. Dieveniškių tarmė // Lietuvių kalbos gramatinė sandara. V., 1967.

LKA — Lietuvių kalbos atlasas. V., 1977. T. 1.

LKG — Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965. T. 1.

LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas. V., 1968. T. 1; V., 1969. T. 2; V., 1956. T. 3; V., 1957. T. 4; V., 1959. T. 5; V., 1962. T. 6; V., 1966. T. 7; V., 1970. T. 8; V., 1973. T. 9; V., 1976. T. 10; V., 1978. T. 11; V., 1981. T. 12; V., 1984. T. 13; V., 1986. T. 14 ir jo kartoteka.

Zink. — Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966.

СБГ — Слоўнік беларускіх гаворак паўночна-заходняй Беларусі і яе пагранічча. Мінск, 1980. Т. 2.

ЭСБМ — Этымалагічны слоўнік беларускай мовы. Мінск, 1985. Т. 3.

122

ЛЕКСИЧЕСКИЕ ОСОБЕННОСТИ ЛИТОВСКОГО ГОВОРА ДЕРЕВНИ ШАЛЬТЯНЯЙ

Резюме

Периферийный литовский говор деревни Шальтяняй Девянишкского языкового ареала (Шальчинский р-н) является не официально-административным языком, а языком домашнего общения. В зависимости от языка собеседника носитель данного говора свободно переходит с литовского говора на белорусский, и наоборот. Таким образом, в деревне наблюдаем полный односторонний литовско-белорусский билингвизм.

При обращении местных литовцев в официальные учреждения они воспринимают русскую речь, но отвечают по-белорусски. Языком костела для них является польский. Тем не менее, влияние русского и польского языков на структуру литовского говора незначительно.

Исследуемый литовский говор является малоизученным богатым резерватом литовской архаичной лексики и зоной вторичных лексических и семантических явлений, возникших вследствие адстрата.

В самом начале совместного сосуществования литовского и белорусского говоров литовский говор по существу являлся ощутимо дающим, о чем свидетельствует обилие литуанизмов, употребляемых носителями местного белорусского говора, напр., брунду́ль ‘зерно ореха’, гунглі ‘куски гною, присохшие к бокам коровы’, крумлі ‘суставы пальца’, палёукі ‘горловое заболевание поросят’, менці ‘брусок для косы с деревянной ручкой’, пунду́к ‘головастик’, сласны ‘мышеловка’, сімоўр ‘ресница хвоста’, вінкины ‘поперечины саней’ и др. С течением времени при постоянном ассимилятивном влиянии местного белорусского говора литовский говор стал по существу берущим, почти лишился своего оборонительного барьера, вследствие чего в его систему свободно стали проникать элементы белорусского говора, непосредственно разрушающие самобытность языковой структуры последнего. К числу таких элементов следует отнести конструкции: dārom to:li ne tēp (ср. белор. робім далёка не так), so:pēj gālvū: gerei (ср. белор. добра балела галава), dzī:rba pa-svōjemu (ср. белор. па-сваёму робім), kas man’ dachōdzic’ (ср. белор. што мне даходзіць) и др.

Несмотря на сложную ситуацию данного языкового ареала, исследуемый литовский говор в своей основе является чисто литовским, образным, живым, богатым. Из 2000 слов и словоформ, записанных нами во время экспедиции 1990 г., 74% составляют чисто литовские слова, 18,5% – относятся к заимствованиям (в основном из белорусского), 7,5% являются кальками (также белорусского происхождения). В связи с этим мы предполагаем, что приведенные проценты иллюстрируют приблизительное состояние всей лексики исследуемого литовского говора.

Богатые микротопонимы говора – стержневой элемент древней литовской территории и речи – все литовские, напр., bažiūc’avietē: | dzivūlēs: | gērvīškis | kraščinis | laikas | kūdra | lapēl’u: kalnas | margelkai | pulkinō: kalnas | sēdzimo:s | sintakis | varučiskis и др. Важно также отметить, что данные микротопонимы местное белорусское население употребляет в почти литовской форме (лишь у некоторых из них славянизированы окончания).

Обращает на себя внимание пласт архаичной лексики говора, до сих пор не зафиксированного как в других литовских говорах, так и в древних письменных памятниках литовского языка, напр., vōkis ‘немец’, vōkē: ‘немка’, kušlēcina ‘кто мохноногий’, pietūniškis ‘обеденный’, priešē: ‘передняя часть’, pundzi:là ‘головастик’, rūšcis ‘орех’, sū.lscic ‘сок; рассол’, ti:simas ‘нарыв’ и мн. др.

Впервые в литовском языке зафиксированы и аблативные сложные наречия, первым компонентом которых служит местоименное местоимение, лишенное своего местоименного значения, напр., ko:k’iojdzien~kokiojdzien ‘когда’, tūojdzien~tōjdien ‘тогда’, tūojkart~tōkart ‘тогда’. Данные формы безусловно являются исключительно редкими рудиментными остатками – своеобразными заменителями исчезнувших местоименных форм говора.

123

В лексике говора наличествуют также редкие слова — узкие регионализмы, до сих пор известные лишь по древним письменным памятникам, напр., krāke ‘квакать’, raižikas ‘рубец (на рогах коровы)’, smilginė ‘висок’ и др. Некоторые имеющиеся в говоре лексемы здесь употребляются в новых, до сих пор неизвестных значениях, напр., bakanelis ‘сальник’, gūdas ‘обелорусевший местный литовец, не умеющий разговаривать по-литовски’, jauniklis ‘новолуние’, jauniklis ‘жених’, ladzinis ‘блестящий’, lieč ‘отдавать (молоко) в приемный пункт’, limpūš ‘приветливый, ласковый’, palaukė ‘ангина’, pakartuvai ‘жердяной потолок клети’, perečis ‘вылупляться’, pirštas ‘ветвь нитки’, pul’ūkas ‘птенчик’, supi:klà ‘зыбун’, šnipc ‘рокотать; урчать’, vōžčis ‘отделаться’, žagaras ‘пруток для вдеваия нитки в бедро; пруток для чистки кишек; ветвь чернотала; побег; корневой отросток’ и др. Некоторые имеющиеся в говоре древние лексемы уточняют и расширяют ареалы своего употребления, напр., aslà ‘под (дно) печи’, brunktelis ‘деревянная пуговица’, ingiri:kščis ‘лабазник’, kūšlas ‘мохноногий’, milinis ‘шерстяной’, pazdraipseic ‘покидаться (о змее)’, šė:kai ‘осока’, šarkšnas ‘наст’, vizdėc ‘искать’ и др.

Приведенные и другие обнаруженные и исследуемые нами в статье слова, влившись в фонд литовского языка, и тем самым воскреснув для дальнейшей жизни, представляют собой неисчерпаемое богатство разговорного языка. Они являются вызовом времени, и доказывают необходимость постоянного фиксирования и сбора сокровищ периферийных говоров и тщательного их исследования. При отсутствии должного внимания к подобным своевременным исследованиям можно безвозвратно потерять многое, еще никем не зафиксированные, ценные устные богатства родного языка.

Document details