ACTA LINGUISTICA LITHUANICA

XLIX (2003), 61 – 62

Lietuvių kalbos ir ‘ir’ ir yra ‘yra’ etimologija

WITOLD MAŃCZAK

Cracovie

Slavų kalbose įvardžiai, tokie kaip lenkų to, rusų èto, ukrainiečių ce, gali pakeisti jungtį. Keliose slavų kalbose jungtukai, reiškiantys „ir“, yra kilę iš įvardinio kamieno t-: ukrainiečių ta, rusų da < ta, baltarusių dy < da < ta. Teigiama, kad liet. yra ir ir panašumas nėra atsitiktinis: jis atitinka slavų kalbose vartojamas įvardines formas ir jungties pozicijoje, ir kaip jungtukų šaltinį.

S. v. aŕ‘ob „arba“, Fraenkelis savo žodyne mini: „lit. ir ‘ir, taip pat’, prūsų ir ‘taip pat’, latvių ir ‘ir’ (dabar išstumtas skolinto žodžio un), ‘taip pat, netgi’ [...] Be to, su tuo gimininga graikų ἄρα, ἄρ, ἄρα ‘juk, taigi, nes taip pat, taip pat būtent, kaip tik’. S. v. esmi tas pats autorius, be kita ko, rašo: „apie liet. 3. Praes. yra, latvių ir(a), kurie iš pradžių buvo subst. ‘buvimo, tikrovės, daikto’ reikšme, žr. J. Schmidt [...], Gauthiot [...], Verf. [...] Gauthiot nurodo armėnų ir ‘daiktas, reikalas, faktas, tikrovė’. Stangas (1966: 414–416) mano

„... kad yrà kildintinas iš seno prieveiksmio arba senosios interjekcijos, tokios kaip aurè. Liet. aurè („štai“) neabejotinai pagrįstai gretinamas su sl. ovъ [...] Nybergas [...] gretina aurè su av. avara (čia), vidurinės airių kalbos avar (čia, ten). Kaip aure-, anre- siejasi su *ava, ana-, taip yrà galėtų priklausyti įvardiniam kamienui i-. Tačiau man aišku, kad šis aiškinimas susijęs su tam tikrais sunkumais... Taigi manau esant įmanoma, kad *īrá, prieš įgydamas paliudytą reikšmę, funkcionavo kaip interjekcija, kaip šiandien aurè, anrèkui [...] Vis dėlto galima įsivaizduoti ir kitą galimybę. Man atrodo įmanoma, kad yrà, anre- iš pradžių buvo prieveiksmiai, reiškiantys „čia“, „ten“ [...] Tokiu atveju norėtųsi yrà, aurè, anre- r laikyti tapačiu tam, kuris yra liet. kuī, visùr ir kt., latvių kūr..., av. avara, skr. tárhi (tada) [...], got. her [...]“

Selon Palmaitis (1984: 132), ‘as for Baltic *īrā, it... seems to be loaned to Indo-European from Kartvelian Svan-like *(H-)ī-r-a, r being Common Kartvelian root “to be”, i- – versional formant, a – vocalization of the bare-stem ending [...] So originally *Hīra had no futural sense and was borrowed in “Baltic” Indo-European and Armenian as a masdar.’

Enfin Smoczyński (1989: 8) mentionne ‘yrà “jest”, dial. yra, 2 pl. yŕot(és): stot. girragh (= jirag), fot. dial. ira “jest”; jest to chyba spetryfikowana forma 3 os. praes. *i-n-ra “powstaje, pojawia się” [...], od pierwiastka *ēr- < ie. *erH- “poruszyć się; wstać, powstać”.

Dabar norėtume atkreipti dėmesį į tai, kad slavų kalbose yra jungtukas ta „ir“, apie kurį Vasmeris savo rusų kalbos etimologiniame žodyne rašo štai ką:

62 |

WITOLD MAŃCZAK

„ta jungt. ‘ir, taip pat, be to’, taip pat taže tą patį, sena; ukrainiečių ta, senosios rusų ta, taže ‘ir, taip pat’, senosios bulgarų ta ‘ir’ (Supr.), bulgarų ta ‘ir, ir taip, taigi’ [...], serbų-kroatų tā – tā ‘ir – ir’, tā ‘vis dėlto’, slovėnų tā ‘taip, vis dėlto’. Tai bet kuriuo atveju gimininga įvardžiui *to [...]“

Daugiau informacijos apie šį jungtuką galima rasti čekų kalbininkų kolektyviniame veikale, pavadintame Etymologický slovník slovanských jazyků. Slova gramatická a zájmena, II tome (Praha, 1980, p. 631):

„Tikriausiai savo kilme tai pirminė interjekcija, panašiai kaip jos skardusis variantas da (kuris, be kita ko, taip pat reiškia ‘ir’; ukrainiečių kalboje šia reikšme vartojamos abi formos). Be abejo, ji priklauso įvardiniam kamienui t-, tačiau būtų abejotina įžvelgti joje sustabarėjusį linksnį, pavyzdžiui, abl. (plg. sen. ind. tāt ‘ir todėl’, Homero τω ‘tada’) – lygiai taip pat kaip etimologiškai gimininguose dariniuose to, tě, ti ir te, taip pat skardžiuosiuose variantuose da / do, de, di, dy. – Labiau peršasi gretinimas su hetitų ta ‘ir’ [...]; hetitų ta nuo slavų ta skiriasi tik trumpumu (jei, žinoma, slavų ta yra labai sena ir todėl kilo iš < *tō / *tā).“

Išsamesnės informacijos taip pat žr. Mańczak (2003).

Be to, įdomu pastebėti, kad lenkiškai galima sakyti ne tik mój sąsiad jest marynarzem ‘mano kaimynas yra jūreivis’, bet ir mój sąsiad to marynarz ‘mano kaimynas – jūreivis’. Vis dėlto lenkų mój sąsiad to marynarz ir prancūzų mon voisin c’est un marin sakiniai skiriasi tuo, kad lenkiškame sakinyje jungtis praleista. Kitaip tariant, lenkų kalboje jungtį jest ‘yra’ galima pakeisti įvardžiu to ‘tai’.

Tokia pati galimybė yra ir kitose slavų kalbose, plg. rusų Ivan – èto soldat ‘Ivanas yra kareivis’, baltarusių praca – hèta kÿnica bahaccja ‘darbas yra turto šaltinis’, ukrainiečių Kyjiv – ce stolcyja Ukrajiny ‘Kyjivas yra Ukrainos sostinė’. Pridurkime, kad ukrainiečių ce aiškinamas kaip dviejų įvardžių to ir se. kontaminacija.

Taigi matyti, kad kai kuriose slavų kalbose ta pati šaknis vartojama jungtuke, reiškiančiame ‘ir’ (plg. ukrainiečių chlib ta voda ‘duona ir vanduo’, rusų sosna da (< ta) osina ‘pušis ir drebulė’, baltarusių dzeń dy (<da < ta) noč ‘diena ir naktis’) ir įvardyje, galinčiame pakeisti jungtį (plg. pirmiau pateiktus pavyzdžius).

Tokiomis aplinkybėmis mums atrodo, kad neatmestina, jog panašumas tarp liet. ir „ir“, yra „yra“, toli gražu neatsiradęs atsitiktinai, yra lygiagretus panašumui tarp rus. sosna da osina ir Ivan – èto soldat. Po visko, tarp baltų ir slavų kalbų esama nepaprastai daug panašumų.

RÉFÉRENCES

MAŃCZAK, W. 2003: Etymologia rosyjskiego ta ‘i’. Slavia Orientalis 52, 111–113.

PALMAITIS, L. 1984: Indo-European Masdar as the 3rd Person and yrà in Baltic. Baltistica 20, 126–135.

SMOCZYŃSKI, W. 1989: Studia balto-słowiańskie 1, Wrocław etc.: Ossolineum.

STANG, Chr. S. 1966: Vergleichende Grammatik der Baltischen Sprachen. Oslo etc.: Universitetsforlaget.

Witold Mańczak Zakątek 13/59, 30-076 Kraków, Pologne [email protected]

Gauta 2003 11 24