ACTA LINGUISTICA LITHUANICA

LI (2004), 45 – 48

Baltų-slavų kalbų datyvinis papildinys

su veiksmažodžiu „būti“

WILLIAM R. SCHMALSTIEG

Pennsylvania State University

Šiame straipsnyje teigiama, kad datyvinis papildinys, vartojamas su veiksmažodžiu „būti“ baltų ir slavų kalbų bendraties konstrukcijose, galiausiai siekia indoeuropiečių datyvą tikslui reikšti, paliudytą ir senojoje indų kalboje bei kitose indoeuropiečių kalbose.

Holvoet (2004: 80 and passim) demonstrates that in such a Latvian sentence as:

(1) Lūgsim viņu arī šodien būt mūsu viesim.

„Prašykime jį ACC ir šiandien būti mūsų svečiu DAT“

veiksmažodžio būt „būti“ datyvinis papildinys etimologiškai yra senesnis už galimą instrumentalo vartojimą sintaksiškai panašiose lietuvių (ir slavų) kalbų konstrukcijose. Siūlau, kad etimologiškai ši latvių kalbos konstrukcija atspindi „dvigubo datyvo“ arba „tikslo datyvo“ potipį. Tuomet šį sakinį būtų galima interpretuoti kaip iš pradžių reiškusį: „Prašykime jį, kad jis ir šiandien taptų mūsų svečiu.“ Panagrinėkime keletą kitų Holvoeto pateikiamų pavyzdžių: (Jono 1:12) … ἔδωκεν αὐτοῖς ἐξουσίαν τέκνα θεοῦ γενέσθαι išversta į senąją bažnytinę slavų kalbą taip:

(2) …dastъ imъ vlastъ čědomъ bъžьemъ DAT byti (Codex Marianus)

„…jiems jis suteikė galią tapti Dievo sūnumis…“ (Karaliaus Jokūbo versijos vertimas).

Atkreipkite dėmesį, kad γενέσθαι „tapti“ išversta OCS žodžiu byti, kuris taip išlaiko indoeuropietišką šaknies *bhū- reikšmę „tapti, atsirasti, pradėti egzistuoti“. OCS konstrukciją taip pat interpretuoju kaip „dvigubą datyvą“ arba „tikslo datyvą“; alternatyvus jos vertimas galėtų būti „jis suteikė jiems galią, kad jie taptų Dievo sūnumis“. Taip pat atkreipkite dėmesį į senosios rusų kalbos posakį:

(3) Ona že učaše syna svoego byti xristijanu

which Holvoet (2004: 80), from whom I have the example, translates as: ‘She, however, taught her son ACC to be a Christian DAT’. I could understand this also as ‘She taught her son, so that he might become a Christian’.

Dvigubas datyvas arba tikslo datyvas plačiai paliudytas daugelyje indoeuropiečių kalbų ir, Ambrazo (1981: 20–21) teigimu, yra dvigubo

46 |

WILLIAM R. SCHMALSTIEG

dative with verbal abstracts. Haudry (1977: 105) writes: „Le type indrāya pātave (‘pour qu’Indra boive’) est constitué d’un substantif ordinaire (la plupart du temps, mais non obligatoirement, un nom personnel) et d’un nom verbal (nom d’action ou infinitif); le lien entre le premier et le second est celui d’un sujet à un prédicat: indrāya pātave.“

Concerning the Old Indic type vṛtrāya hántave ‘pour tuer Vṛtra’ Haudry writes (1977: 105–106): „...mêmes constituants, le substantif ordinaire étant quelconque; le lien est celui d’un objet à un verbe transitif... Naturellement, cet exemple peut être interprété hors contexte selon le type précédent ‘pour que Vṛtra tue’: l’expression est donc ambiguë.“ Similar grammatical ambiguity exists in Lithuanian. Thus:

(4) Jis nupirko liūtą karvėms ėsti

formaliai galėtų reikšti viena iš dviejų:

(4a) „Jis nupirko liūtą, kad šis ėstų karves DAT TIKSLO“

or

(4b) „Jis nupirko liūtą karvėms DAT SUBJ suėsti.“

Panašiai ir sakinys

(5) Jis nuvedė Joną banginiui ėsti

(5a) „Jis atvedė Joną, kad šis suėstų banginį DAT TIKSLO“ arba (5b) „Jis atvedė Joną, kad banginis DAT SUBJ jį suėstų“.

Prof. Vytauto Ambrazo laiške, datuotame 1996-03-19, teigiama, kad dviprasmybę galima išspręsti tik atsižvelgiant į kontekstą.

Dabar naudininkas su bendratimi (liet.) būti, (latv.) būt, (slavų) byti, reiškiantis „tapti“, galėtų būti suprantamas arba kaip subjektas, arba kaip papildinys. Pradinė naudininko tikslo reikšmė iliustruojama pirmiau pateiktais sakiniais (1), (2) ir (3), o galbūt ir kitais latvių kalbos pavyzdžiais, kuriuos pateikia Holvoet (2004: 79):

(6) kas aiskawe manni kristitam tapt

„kas trukdo man ACC būti pakrikštytam DAT“,

ką galėčiau suprasti kaip „kas man trukdo, kad galėčiau būti pakrikštytas“, ir

(7) un wiņsch pawehlela teem kristiteem tapt eeksch ta Kunga Wahrda

„ir jis liepė jiems DAT pasikrikštyti Viešpaties vardu“

ką galėčiau interpretuoti kaip „ir jis liepė, kad jie būtų pakrikštyti (kad būtų juos pakrikštijęs) Viešpaties vardu“.

THE DATIVE COMPLEMENT WITH ‘TO BE’

47

At some point the dative spread from the purpose clauses to become what Holvoet (2004: 77–78) terms ‘a syntactic default’ case in such sentences as Latv.

(8) Patīkami ir būt rakstniekam „Malonu būti rašytoju“

ir

(9) Valodās viņi centās atrast cits cita vājākās vietas, kas tos piespieda būt uzmanīgiem. „Kalbėdamiesi jie mėgino atrasti vienas kito silpnąsias vietas, o tai privertė juos būti atsargius ACC.“ DAT

Galbūt būtent tokie sakiniai kaip (9), kuriuos galima beveik interpretuoti kaip tikslo šalutinį sakinį („kad jie būtų atsargūs, kad jie turėtų būti atsargūs, idant būtų atsargūs“), paskatino etimologinio tikslo naudininko vartoseną išplisti už pradinių semantinių ribų.

Taip pat reikėtų pažymėti, kad Jablonskis griežtai kritikavo įnagininko vartoseną panašiose konstrukcijose lietuvių kalboje. Paprastai kalbos normų saugotojai palaiko ankstesnių normų išlaikymą, todėl galime manyti, kad Jablonskis skatina vartoti senesnę sintaksinę konstrukciją. Piročkinas (1986: 193) pateikia keletą pavyzdžių, kuriuose Jablonskis įnagininką taiso į naudininką, pvz.:

(10) patarìu būti atsargiais INSTR = atsargiems DAT „Patariu (kam nors) būti atsargiam“;

(11) bet studentams reikia būti ir sveikais INSTR = sveikiems DAT „bet studentai taip pat turi būti sveiki“;

(12) Kareiviui nederà būti žiauriu INSTR = žiauriam DAT „Kariui nedera būti žiauriam“;

(13) Didė viltį duoda noras geresniu INSTR tapti = geresniam DAT tapti „Noras tapti geresniam teikia didelę viltį“.

Predikatinio įnagininko vartojimas slavų kalbose, regis, nėra paveldėtas iš indoeuropiečių prokalbės. Danylenko (2003: 44) cituoja A. Potebnią, kuris rašė, kad predikatinis įnagininkas yra vienas būdingiausių slavų kalbų bruožų ir, palyginti su antrojo vardininko vartojimu, yra gana vėlyvas reiškinys. (Danylenko pabrėžia, kad Potebnia teigia abu linksnius buvus lygiaverčius („ravnopravny“), o ne sinoniminius.) Tačiau iš tiesų senuosiuose ukrainiečių tekstuose vardininko linksnis vartojamas dažniau. Danylenko cituoja iš Hipatijaus metraščio:

(14) aščě bo bylъ perevoznikъ NOM SG kyj NOM SG „Jei Kyi būtų buvęs keltininkas…“;

(15) u Jaropolka žena грѣкин(i) NOM SG bě i bjaše byla černiceju INSTR SG „Jaropolko žmona buvo graikė ir buvo vienuolė“ (Danylenko 2003: 40).

48 |

WILLIAM R. SCHMALSTIEG

Esu visiškai pasirengęs manyti, kad čia vartojamas įnagininkas yra naujovė, ypač turint omenyje, kad ši funkcija, regis, būdinga tik baltų-slavų kalboms. Danylenko sutinka su Potebnja, kuris laikė vardininko vartojimą tarinio pozicijoje archajiškesniu už įnagininko vartojimą.

Man atrodo, kad bet kuri sintaksinė funkcija turi kilti iš semantinės funkcijos. Tačiau pirminė tikslo naudininko semantinė funkcija kartais buvo prarasta, ir naudininkas tapo automatiniu veiksmažodžio „būti“ papildiniu. Taigi Holvoeto išvada, kad latvių kalbos naudininkas panašiose konstrukcijose yra archajiškesnis už baltų ar slavų kalbų įnagininką, yra visiškai įtikinama.

REFERENCES

Ambrazas, V. 1981: Zur Geschichte einer indoeuropäischen Konstruktion: Dativus cum Infinitivo im Baltischen. Kalbotyra 33 (3), 12–24.

Jagić, V., ed., 1960: Codex Marianus glagoliticus, Graz: Institut für Slavistik der Universität Graz.

Danylenko, A. I. 2003: Predykaty, vidminyki i diatezy v ukrajins’kij movi: istoričnyj i typolohičnyj aspekty, Kharkiv: Oko.

Haudry, J. 1977: L’emploi des cas en védique, Lyon: Editions L’Hermès.

Holvoet, A. 2004: On the marking of predicate nominals in Baltic, in Baldi, Ph. and Dini, P. U., eds., 2004. Studies in Baltic and Indo-European linguistics in honor of William R. Schmalstieg (Amsterdam Studies in the Theory and History of Linguistic Science. Current Issues in Linguistic Theory, 254), Amsterdam–Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 75–90.

Piročkinas, A. 1986: Jono Jablonskio kalbos taisymai, Kaunas: Šviesa.

William R. Schmalstieg 814 Cornwall Road State College, PA 16803, USA

Gauta 2005 01 11