ACTA LINGUISTICA LITHUANICA

LIII (2005), 39–89

Pagrindinių fonetinių pokyčių viršlatvių tarmės istorijoje santykinė chronologija

Ilja A. Seržantas

Lietuvių kalbos institutas

Šiame straipsnyje nagrinėjami fonetiniai pokyčiai, įvykę aukštaičių latvių tarmėje po to, kai protolatvių kalba suskilo į tarmes. Pagrindinis tikslas buvo nustatyti jų visų santykinę chronologiją; ji straipsnio pabaigoje pateikiama lentelės forma. Iš mūsų išvadų taip pat išplaukia, kad reikia atmesti Lelis ir Breidaks ginamą požiūrį, pagal kurį aukštaičių latvių tarmė yra savarankiška rytų baltų šaka greta lietuvių ir latvių kalbų: visus aukštaičių latvių tarmei būdingus fonetinius pokyčius geriausia aiškinti remiantis protolatvių kalba.

Patikslinamos kelių fonetinių pokyčių detalės, pavyzdžiui, parodoma, kad aukštaičių latvių tarmėje įvyko keturi nepriklausomi metafonijos procesai, iš kurių pirmasis ir trečiasis iki šiol literatūroje buvo laikomi vienu procesu.

Galiausiai kai kuriais aspektais performuluojama Breidak prielaida, kad Kupiškėnų ir Anykštėnų lietuvių tarmėse esama sėlių substrato.

0. ĮVADAS¹

0.1 Šio darbo tikslas – „susieti“ fonetinius perėjimus tarpusavyje, idealiu atveju nustatant ir terminus ante quem, ir terminus post quem, taip tiksliai nustatant fonetinių pokyčių seką aukštaičių latvių tarmės istorijoje. Deja, kai kurių procesų atveju tokio tikslumo pasiekti nepavyko, tačiau visiems procesams pavyko nustatyti bent vieną tokią ribą. Tokios santykinės chronologijos grandinės nauda vargu ar gali būti pervertinta. Turėdami tokią grandinę galime:

1) pirma, parodyti, kurie fonetiniai procesai yra akivaizdžiai vėlyvi, kurie siekia pačius seniausius raidos etapus, o kurie galbūt yra

¹Pirmiausia norėčiau nuoširdžiai padėkoti Latvių kalbos instituto dialektologijos skyriaus darbuotojams Annai Stafeckai (Anna Stafecka) ir Edmundui Trumpai (Edmundas Trumpa), kurie jau ne pirmą kartą labai padėjo, suteikdami prieigą prie visos dialektologinės medžiagos, taip pat pateikdami vertingų patarimų dėl turinio ir padėdami surasti literatūrą. Taip pat esu labai dėkingas Rickui Derksenui (Rick Derksen) už sutikimą perskaityti darbą, už jo kritiką ir diskusiją apie šį darbą, taip pat kolegoms iš Sankt Peterburgo Annai Daugavet ir Aleksejui Andronovui.

40

Илья А. Сержант

archaizmais, paveldėtais iš prokalbės ir išlikusiais būtent tiriamojoje tarmėje;

2) antra, tokia grandinė turi didesnę įrodomąją galią ieškant kalbų, dariusių įtaką tiriamajai tarmei, nes jei mums pavyktų nustatyti, kad kontaktuojančioje kalboje esama analogiškų šios grandinės grandžių grupių, galėtume drąsiai kalbėti apie glaudžią šių dviejų kalbų kontaktinę įtaką viena kitai, atmetant sutapimo galimybę; tai suteikia nemažai galimybių tolesnėms išvadoms;

3) trečia, nustačius santykinės chronologijos grandinę galima dar kartą patikrinti siūlomus atskirų procesų raidos variantus, taip pat kai kuriais atvejais atmesti variantus, kurie netelpa į jokią santykinės chronologijos grandinę.

0.2. Pagrindiniai darbai apie aukštaičių latvių tarmės istoriją yra Antono Breidako darbai (išsamiausia – jo nepublikuota disertacija Breidak 1989), taip pat gausi medžiaga, pateikta Janio Endzelino latvių kalbos gramatikoje (Endzelīns 1951). Tačiau abu darbai, nepaisant didelės jų vertės, turi tam tikrų trūkumų ir neišbaigtumų. Konkrečiai, Breidako darbai yra kiek šališki tuo požiūriu, kad, jo manymu, aukštaičių latvių tarmė (jo vartojama terminija – latgalių gentinė kalba) išsirutuliojo tiesiogiai iš rytų baltų prokalbės (Брейдак 1989: 6). Daug aukštaičių latvių tarmės duomenų dėl to „priverstinai“ interpretuojami kaip archaizmai, todėl gauta santykinė chronologija kartais būna neteisinga. Kaip rodo mūsų atlikto darbo rezultatai, ši prielaida bent jau lieka neįrodyta. Vis dėlto Breidako darbai tyrėjui yra nepaprastai vertingi, nes juose pateikiama labai daug dialektologinės medžiagos, atrinktos iš nevienodos kokybės šnektų aprašų ir patikrintos. Daugelį Breidako pasiūlytų aiškinimų perėmėme ir panaudojome šiame darbe.

Endzelino dėstymo sunkumas tas, kad aukštaičių latvių tarmei nebuvo skirto atskiro skyriaus, o aukštaičių latvių medžiaga, laikantis knygos koncepcijos, buvo pateikta kartu su kitomis tarmėmis. Todėl daug kas tyrėjui lieka neišnagrinėta ir dėl to neaišku.

Nė viename iš nurodytų darbų neaptariami skirtumai tarp 1-osios (senosios, proaukštaičių latvių) ir 3-iosios (sėlių) umliauto bangų; vis dėlto šie skirtumai labai svarbūs, nes šių umliautų veikimo taisyklės visiškai skirtingos. Šios umliauto bangos nuolat painiojamos. Šį neskyrimą perėmė ir Rudzīte (1964), Kušķis (1967: 15–16) bei kiti.

Lelis (1961) disertacijoje, skirtoje aukštaičių latvių tarmei, ginama nuomonė, kad šią tarmę reikėtų pripažinti atskira kalba – sinchroniniu požiūriu šis teiginys, mūsų manymu, visiškai priimtinas; problema ta, kad šiame darbe jis greitai perkeliamas ir į

ФОНЕТИЧЕСКИЕ ИЗМЕНЕНИЯ В ВЕРХНЕЛАТ. ДИАЛЕКТЕ | 41

diachroninį klausimo nagrinėjimą, kuris toliau jau atliekamas neobjektyviai. Vis dėlto svarbu pažymėti, kad daugelis Breidako darbuose panaudotų argumentų pasirodo jau čia, pavyzdžiui, tokie toponimai iš Henriko Latvio kronikos kaip Tholowa, Kukenoys (Lelis 1961: 142, plg. Брейдак 1989: 144), taip pat suom. juutas „velnias“ ir liet. juodas (Lelis 1961: 144, plg. Брейдак 1989: 149), skirti perėjimams *ō > uo > ū, *ā > o, *ā > ō datuoti. Žinoma, išdėstytais argumentais nesiekiama nuvertinti šių darbų; jais tik norima parodyti, kad daugelį aukštaičių latvių istorinės fonetikos aspektų reikia koreguoti.

1. BALSĖSŲ SANTYKINĖ CHRONOLOGIJA: ĮVADINĖS PASTABOS

1.0.1. Bendrosios prielaidos

Remdamiesi tuo, kad aukštaičių latvių kalboje fonemos, kisdamos, nesusiliejo, nors kai kuriais atvejais perėjimų rezultatai savo fonetinėmis ypatybėmis sutampa su pradinėmis kitų fonemų fonetinėmis ypatybėmis kituose perėjimuose, galime daryti išvadą, kad šie fonetiniai pokyčiai vyko ne vienu metu. Plėtodami šią prielaidą, galiausiai nustatome tam tikrą perėjimų laiko seką, kuri gali būti sudaryta tik tokia tvarka, nes kitaip susiliejimai būtų neišvengiami. Atsižvelgdami į laipsnišką fonetinių perėjimų pobūdį, tokia laiko seka / santykinės chronologijos grandine galime žymėti tik perėjimų pradžią, o ne visą jų eigą. Pavyzdžiui, aišku, kad dvibalsėjimas ī ir ū prasidėjo anksčiau nei *ē ir *ō siaurėjimas, tačiau neįmanoma įrodyti, kad dvibalsėjimo procesas būtent pasibaigė prieš prasidedant siaurėjimo procesui, nes tam, kad šios fonemos nesusilietų, pakanka prielaidos, jog pirmasis procesas prasidėjo anksčiau už antrąjį. Būtent taip reikėtų suprasti mūsų § 3.1 nustatytą santykinės chronologijos seką. Tais atvejais, kai medžiagoje nėra priešingų požymių, visus aptariamus fonetinius perėjimus laikome (kaip ir dauguma kitų tyrėjų) vientisais ir nenutrūkstamais procesais.

1.0.2. Trumposios / ilgosios balsės

Šiame darbe kai kurių pralatyvių fonemų, besiskiriančių tik kiekybės požymiu (pvz., *a ir *ā), pokyčius tikslinga nagrinėti kartu ir apytikriai datuoti santykinės chronologijos požiūriu vienodai. Manome, kad tam būtinos šios sąlygos:

42

Илья А. Сержант

– visoje dialektinėje medžiagoje nėra požymių, kad aptariamo fonetinio perėjimo sąlygos trumpiesiems ir ilgiesiems koreliatams būtų skirtingos;

– šis perėjimas trumpiesiems ir ilgiesiems koreliatams yra vienodo fonetinio pobūdžio (pavyzdžiui, labializacija);

– šio perėjimo paplitimo geografinės sritys trumpiesiems ir ilgiesiems koreliatams sutampa.

Panašiai atskirai nenagrinėjame ir konkrečios fonemos fonetinių perėjimų, pavyzdžiui, kylančiosios intonacijos atveju ir atskirai krintančiosios intonacijos atveju, jeigu įvykdomos visos trys pirmiau nurodytos sąlygos.

1.0.3. Priešlatvių kylančioji arba nutrūkstamoji intonacija²

Pirmiausia dar reikėtų aptarti klausimą dėl priešlatvių intonacijos, kilusios iš nekirčiuotos akūtinės priegaidės pro baltų kalboje. Šiandien didžiojoje dalyje sėliškų šnektų jos vietoje yra kylančioji intonacija, o kitose aukštaičių latvių tarmės šnektose – nutrūkstamoji intonacija. Čia nenorėčiau aptarinėti konkrečios jos toninės formos, tačiau aišku, kad iki visų čia aptariamų pokyčių visoje aukštaičių latvių tarmės teritorijoje buvo ta pati intonacija. Jos skilimas į kylančiąją didžiojoje dalyje (negilių) sėliškų šnektų ir nutrūkstamąją kitose šnektose, tikėtina, įvyko palyginti vėlai ir veikiausiai po čia aptariamų pokyčių, kurių fonetinėje sąlygoje svarbi buvo intonacija. Tai netiesiogiai liudija toks faktas: tuose pokyčiuose, kuriuose aptariamo balsio ar dvibalsio intonacija turėjo reikšmės, duomenys rodo, kad balsiai ar dvibalsiai su dabartine kylančiąja intonacija elgėsi lygiai taip pat kaip balsiai ar dvibalsiai su dabartine nutrūkstamąja intonacija. Kadangi abi šios intonacijos fonologiškai elgėsi visiškai vienodai, galima manyti, kad ir fonetiškai jos buvo arba identiškos, arba labai panašios savo prozodinėmis savybėmis. Vieningą intonaciją šioje pozicijoje visoje aukštaičių latvių tarmėje taip pat rodo intonacijų disimiliacija, vienodai veikianti ir kylančiąją, ir nutrūkstamąją intonacijas (Seržants 2003: 95–96), taip pat balsio pailgėjimo prieš tautosilabinį -r- ypatumai.³

2 Čia ir toliau, laikydamasis baltistikos tradicijos, vartoju terminą intonacija, o ne terminą tonas

3 Pailgėjimas prieš tautosilabinį -r- nevykdavo esant nutrūkstamajai ir kylančiajai intonacijai, plg. Endzelins (1951: 150–151).

ФОНЕТИЧЕСКИЕ ИЗМЕНЕНИЯ В ВЕРХНЕЛАТ. ДИАЛЕКТЕ

43

2. BALSIAI: SANTYKINĖ CHRONOLOGIJA. ATSKIRŲ POKYČIŲ NAGRINĖJIMAS

2.1. ei > ẹi > ai

Didžiojoje dalyje šnektų turime tik ei > ẹi. Pokytis ei > ẹi > ai aptinkamas kai kuriose atskirose teritorijose į pietus nuo Daugpilio rajono: Aiviekste₃₄₉, Kalupe₄₄₅ ir Līksna₄₅₀, pietinėje Krāslavos₅₀₆ dalyje (Rūķe 1939: 150). Atsižvelgdami į tai, kad ei, kilęs iš ī, šio proceso nepaveiktas, o tik paveldėtas ei virto ẹi (arba ai), darome prielaidą, kad šis procesas prasidėjo iki pokyčio ī > ei. Pavyzdžiui, Kalupe₄₄₅ (Reķēna 1962: 20, 28): maita (< meita), bàikt (< beigt), bet vèirs (< vīrs); tikėtina, anksčiau jis buvo paplitęs didesnėje teritorijoje.

2.2. Trumpųjų i prieš j ir u prieš v pailgėjimas

2.2.0. Šis nežymus fonetinis procesas svarbus santykinei chronologijai patikslinti, nes jis neabejotinai įvyko iki ilgųjų ī ir ū diftongizacijos; plg. tolesnę šių junginių raidą: *uv > > ūv (> ouv > ov/ > yuv > yv); *ij > īj (> eij > ej). Kaip pažymi Endzelins (Endzelīns 1951: 146–147), īj, ūv dar aptinkami senuosiuose latvių tekstuose.⁴,⁵ Ši forma -īj- arba > -ij-, taip pat -ūц- arba > -uц- aptinkama ir negiliose sėliškose šnektose, pavyzdžiui, Grostona₄₁₈, Meirāni₄₂₁ (Kušķis 1958: 143, 146, 148–150)⁶. Pailgėjimas vyksta tik kirčiuotoje pozicijoje. Endzelin (Endzelin 1910: 40) taip pat pateikia pavyzdžius veiju „winde“ BW. 6210, beiji „warst“, reija „Riege“ iš Pikstere, kuriuose dar išlikęs tarpinis raidos etapas.

2.2.1. Endzelino prielaida (Endzelin 1910: 40–41), tokios formos kaip tyus, dryva taip pat atsirado iš *druva > drūva > *dryuva > dryva. Tai patvirtina tokios formos iš senųjų latvių tekstų ir iš dainų rinkinio (BW): tǖu, tǖwu „nahe“, drūva, pūvis „verfault“, gūt: giva: gywa: gywa (Endzelin 1910: 14).

2.2.2. Po *uv > *ūv ir *ū > *īv pokyčių šie du dvibalsiai aukštaičių tarmėje sutapo ir toliau vystėsi drauge, išskyrus tai, kad senesnis *uv raidos pabaigoje prieš balsį išsaugo savo glidą (glide) *u, o *ū, kadangi yra prieš priebalsį, jį praranda. Tai, kad *ū ir *uv sutapo, o vėliau iš naujo pasiskirstė prieš balsį / priebalsį, patvirtina

⁴ Gliuko Biblijos vertimas, 1753 m. Evangelija, 1586 m. katekizmas.

⁵ Teoriškai galima būtų manyti ir priešingai, būtent kad -uv-, -ij- kitose tarmėse atsirado sutrumpėjus *-ūv-, *-īj-. Tokią prielaidą galėtų patvirtinti skolinys iš vokiečių kalbos, rodantis, kad -īj- > -ij-: klijas < CHH klige (Endzelīns 1951. 52). Tačiau šiai prielaidai pagrįsti reikėtų išsamiau ištirti problemą.

⁶ Čia rečiau aptinkami ir -ei-, -eij-.

44 |

Илья А. Сержант

такими формами как kiula, tiul̦i Lubāna₄₁₇ (Zirnītis 1937: 122), учитывая, что первое восходит к küja, а второе к *tuvji⁷.

Viršlatvių *-ij-, *-uv- junginių raidą laikome vienalaike, nes šie procesai yra analogiški ir jų rezultatų geografinis pasiskirstymas visiškai sutampa su *-uv- > -ov-, -yv-/-iv- raida; skiriasi tik tai, kad po dvibalsinimo *ū (žr. toliau §§ 1.3) *ū > *ou raida tęsėsi toliau, o *ī raida į *-ij- > *-īj- sustojo ties *-eii- > -ei.

Ši išvada labai įdomi, nes istoriškai junginiai *uv, *ij ir *ū, *ī kildinami iš to paties prototipo, t. y. *ū (tiksliau *uH), *ī (*iH) prieš balsį arba priebalsį. Tačiau rekonstrukcijos detalės turėtų būti aptartos atskirame darbe ir Smoczyńskio darbo (Smoczyński 2000) kontekste, juolab kad čia kyla tam tikrų prieštaravimų.

2.3. ū > ū̯u > ou̯ > yu, iu, әu, eu; ī > ī̯ > eī̯ > ei

2.3.0. Logiška ū > ou ir ī > ei perėjimus laikyti fonetiškai analogiškais (t. y. lūžimu), taigi ir santykinės chronologijos požiūriu vienalaikiais. Tai patvirtina ir vienoda šių dvibalsinimų paplitimo teritorija (Breidak 1989: 176).

2.3.1. Viršlatvių *ū ir *ī, taip pat *ū, *ī iš junginių su j ir v (§ 2.2) dvibalsinimo procesą reikia rekonstruoti būtent su tarpinėmis pakopomis ū > ū̯u⁸ > ou̯ > yu, iu, әu, eu; atitinkamai ī > ī̯ > eī̯ > ei, nes visos šios pakopos paliudytos tarmėse (plg. ДА: 48) ir geografiškai, iš rytų į vakarus, atspindi pateiktą chronologiją; be to, kai kuriose pietinėse latgalių tarmėse, kuriose šiandien turime әu, eu, yu, iu, esama duomenų, kad anksčiau čia buvo tariama ou (Breidak 1989: 178–179). Šis dalykas tipologiškai įdomus dviem požiūriais: pirma, čia matyti, kad tam tikro fonetinio proceso pakopų geografinis pasiskirstymas kartu atspindi ir jo istorines pakopas, be to, būtent ta pačia seka⁹. Antra, ši rekonstrukcija rodo, kad fonetinis perėjimas vyksta etapais, pereinant visas tarpines stadijas. Panašią išvadą leidžia daryti ir šiuolaikinių vokiečių tarmių dialektologinė medžiaga, plg. Löffler (1980: 76–77). Vis dėlto, norint įrodyti, kad laipsniškumas

⁷ Apie glido atsiradimą po -u- ir dvibalsiuose liudija ten pat pateiktas sau̯la „sauja“: *sauja > *sauvla > sau̯la, jei tai nėra analoginis -j- pakeitimas į -l-, žr. § 2.2.3.

⁸ Ši pakopa gali kelti tam tikrų abejonių, tačiau ji paliudyta tarmėse (ДА: 48). Be to, formą kiula Lubāna₄₁₇, mūsų nuomone, galima paaiškinti tik pripažinus ū- stadiją, plg. *kūja > *kūuja > *kyu̯u̯la > kyula > kiula, t. y. *-uu- > -u- anksčiau nei *-v̦l- > v.

⁹ Panaši situacija, kai fonetinio proceso geografinis pasiskirstymas atspindi ir jo chronologiją, susijusi su intonacijų sutapimu latvių tarmėse, žr. Seržants (2003: 90).

ФОНЕТИЧЕСКИЕ ИЗМЕНЕНИЯ В ВЕРХНЕЛАТ. ДИАЛЕКТЕ | 45

Fonetiško perėjimo chronologinis ir geografinis universalumas; natūralu, kad šių pavyzdžių statistiškai dar nepakanka.

2.3.2. Kalbant apie pirmąjį žingsnį (t. y. ū > yu, iu ⇒ *ō > ū / i > ei ⇒ *ē > i, žr. § 2.4), galima teigti, kad ši santykinė chronologija iš tiesų galioja visoje aukštaičių tarmės teritorijoje, išskyrus apylinkes aplink Daugpilį ir Mazlaicene šnektą (Ābele, Lepika 1928: 24, 34; Breidak 1989: 139). Daugpilio apylinkėse nesustosiu — čia pakanka pažymėti, kad labai stipri literatūrinės kalbos įtaka jaučiama ir šioje vietovėje. Įdomesnė padėtis Mazlaicene šnektoje, kur vyksta perėjimai *ô > oû / *ê > eî (tik su trūkčiojamąja priegaide!) ir û > oû / î > eî (taigi sutampa senieji *û ir *ô, *î ir *ê), taip pat Beja₄₆₆ apylinkėse *ê > eî (ДА: 53., 55d). Čia turime skirtingus tik senųjų *ô / *ê ir *ò / *è refleksus. Atsižvelgiant į tai, kad fonetiniu požiūriu mažai tikėtina, jog *ê, *ô būtų virtę eî, oû kitu būdu, o ne per î, û (§ 1.3.1), galima numanyti du pagrindinius raidos chronologijos variantus:

A variantas:

1) ū > ou 2) ō > ū 3) û > oû

B variantas: B1 variantas 1) ô > û 2) ū > ou 3) ò > ù B2 variantas 1) û > òu 2) ō > ū 3) û > oû (ī, *ē, ei – analogiškai)

Pagrindinis šių dviejų variantų skirtumas yra tas, ar priimamas (A), ar nepriimamas (B) pakartotinis û > oû perėjimas — pirmą kartą kartu su ù > òu (A varianto 1 punktas), o antrą kartą (3 punktas) po perėjimo *ō > uo > ū; tuomet antrinis û būtų virtęs oû ir taip sutapęs su senuoju û.

Taip pat reikėtų pažymėti, kad latgalių ī ir ū diftongizacija (t. y. < *in, ī ir *un, ū atitinkamai), regis, vyko nepriklausomai nuo priegaidės, nes nė vienoje šio proceso paveiktoje šnektoje priegaidė neturi reikšmės. Todėl B2 variantas tampa mažai tikėtinas. Lieka du potencialiai galimi variantai:

A variantas: 1) ū > ou 2) ō > ū 3) û > oû

B1 variantas: 1) ô > û 2) ū > ou 3) ò > ù (*ē ir ī analogiškai)

B1 varianto negalima taikyti visoms kitoms aukštaičių šnektoms, kuriose *ō > ū, *ē > ī, o ū > ou, ī > ei, nors čia jokių sutapimų

46 |

Илья А. Сержант

(kaip Mazlaicenėje) neįvyko. Taigi lieka tik variantas A, kuris suponuoja pakartotinę diftongizaciją, jau dalyvaujant naujiems î (iš *ô) ir ī (iš *ē). Čia pakanka prielaidos, kad paskutinis (3-iasis) žingsnis, t. y. pakartotinis perėjimas û > ou, veikė ne visoje teritorijoje, o apėmė tik šiaurės rytinę latgalių šnektų dalį.

2.3.3. Breidaks (Breidak 1989: 176) datuoja ī ir ū diftongizaciją remdamasis latgalių vietovardžių užrašymais senuosiuose dokumentuose, datuojamuose 1478–1519 m. Maždaug tuo pačiu laikotarpiu atsirado ir daugybė palyginti vėlyvų skolinių, pavyzdžiui, iš vokiečių kalbos, plg. blōuž „blūze“ (Skriveri₃₄₅ Āboliņa 1928: 99) < vok. Bluse¹⁰, ten pat vēins „vīns“, žēids „žīds“ (Lejasciems₃₉₃ Ābele 1924: 46), (s)krōuze „krūze“ (Susēja₃₆₉ Āboliņa 1927: 139), mašēina, avēiza, paradēiza (Nereta₃₆₅, Meņģele 1939: 97), dzēipars (Alūksne₄₆₅, Brencis 1914: 123). Skolinių su nutrūkstamąja priegaide paprastai nepasitaiko. Čia galima pateikti tik žodžių su priesaga -nēica³ pavyzdžių; juose nutrūkstamoji priegaidė yra antrinė¹¹ (pvz., bāznēica, Seržants 2003: 101–102), iš Kalupe₄₄₅ (Samuše 1938: 32–51), Varakļāni₄₂₆ (Latkovskis 1931: 100–123), Cibla₄₈₈ (Āboliņa 1926: 31–48); jie buvo pasiskolinti iki šio perėjimo ir taip įrodo, kad perėjimas ū > ou / ī > ei yra labai vėlyvas. Terminus ante quem yra rusų kalbos skoliniai Kalupe₄₄₅ šnektoje: tīks < тихий, vīšņe < вишня (Reķēna 1962: 29), tačiau ir čia senesniuose skoliniuose šis perėjimas jau yra, pavyzdžiui, kīuma < кума (Reķēna 1962: 31), vēiskups < lenk. wiskup, liet. výskupas < CHH bischop, čēisc iš „чистый“, vēikšņe „ķiršu koks“ (Reķēna 1962: 371, 494). Tai, kad atitinkamų ilgųjų balsių atitikmenimis šiuo atveju diftongai nebuvo pakeisti, o susidarė fonetiškai, liudija tai, kad šiose šnektose yra balsių ū ir ī, čia atsiradusių atitinkamai iš uo ir ie (Lejasciems₃₉₃ Ābele 1924: 49, Susēja₃₄₅ Āboliņa 1927: 135–136), kurie galėjo būti vartojami skolinių ilgiesiems ī ir ū tinkamai perteikti. Be to, Breidaks (1989: 178) nurodo, kad latgalių šnektų veikiami XVII a. į Latgalą atsikėlusių Ludzos estų dialekto itin ilgieji balsiai ī, ū virto ei, ou. Apibendrinant galima teigti, kad ī ir ū diftongizacijos procesas prasidėjo maždaug 1478–1519 m. ir tęsėsi iki XVII–XVIII a., turint omenyje, kad visas procesas nevyko vienu metu visoje Latgaloje, o palaipsniui plito iš rytų į vakarus.

2.3.4. Anksčiau uu, iū paplitimo plotas buvo gerokai didesnis nei šiandien (ДА: 48). Tik taip galima paaiškinti neatitikimą, susidariusį dėl skirtumo

¹⁰ При этом звук ū присутствует в данном говоре, ср. rūn (< runa) (Āboliņa 1928: 101), kūitlam < kumelam (Āboliņa 1928: 107).

¹¹ Visose latgalių, kaip ir daugumoje sėlių šnektų, viduriniuose skiemenyse su toną turinčiais elementais ī, ū, ou (uo), ei etimologinės nutrūkstamoji ir krintančioji priegaidės persiskirstė, t. y. morfemose su aukštlatvių ī, ū visada yra krintančioji priegaidė, o dvigarsiuose ei, ou/ yu – nutrūkstamoji, nepaisant pirminės priegaidės (žr. Seržants ten pat).

ФОНЕТИЧЕСКИЕ ИЗМЕНЕНИЯ В ВЕРХНЕЛАТ. ДИАЛЕКТЕ | 47

вития групп праверхнелат. *-uv- и *-ū- в Aknīste₃₆₈ (Ancītis 1977: 88): t’ūji < *tuvji но šōut’ „šūt“, poût „pūt“, причем, как отмечает автор, в речи старого поколения также и šyva, pyva а также редко употребляющееся šivèja „šuvēja“. Из этих примеров видно, что некогда и здесь *-uv- перешел в -yv-, -iv-, а следовательно и *ū должно было быть *-yu-/ -iu-, так как развитие этих групп после *-uv- > *-ūv- было совместно (ср. § 2.2.1).

2.4. *ō > uo > ū, *ē > ie > ī

2.4.0. Šiuo atveju, kaip ir perėjimų ū > ou ir ī > ei atveju (§ 2.3.0), remdamiesi fonetiškai analogišku procesu (monoftongizacija) ir beveik visišku paplitimo plotų sutapimu (plg. ДА: 48 ir 50), darome prielaidą, kad čia kalbama apie vieną fonetinį procesą.

2.4.1.1. Šie faktai rodo, kad proaukštlatvių kalboje rytų baltų balsiai *ō ir *ē dar nebuvo virtę uo ir ie, o šnektose išliko gana ilgai: dalyje giliųjų latgalių ir gana didelėje dalyje sėlių šnektų (plg. ДА: 54b) priesaga -uols (pvz., uozguols) vartojama kaip -ols, pvz., ūzols (Krāslava₅₀₆ Alksnis 1932: 30; Skaista₅₀₇ Latkovskis 1935: 36). Mūsų nuomone, šią formą galima paaiškinti tik darant prielaidą, kad priesaga *-ōl- buvo sutrumpinta iki -ol-, nes šiose šnektose *ō virto ū, todėl priešingu atveju reikėtų tikėtis **-uls. Tai, kad rytų baltų *ō ir *ē diftongizacija vyko atskirai visuose trijuose latvių dialektuose, liudija ir šios priesagos forma žemutinėje latvių tarmėje, gilosiose Kuržemės lyvių šnektose, kur turime -al-s (< *-ol-s < *-ōl-s). Be to, panašu, kad toks sutrumpinimas turėjo įvykti gana vėlai, nes daugumoje giliųjų latgalių šnektų vartojama -ul-s (< *-ūl-s), vadinasi, šiose šnektose balsio trumpėjimas prieš -l- įvyko jau po perėjimo *ō > ū. Taigi *ō ir *ē šnektose dar egzistavo po to, kai proaukštlatvių kalba atsiskyrė nuo protolatvių kalbos.

2.4.1.2. Šis skolinys rodo, kad *ē > ī perėjo per ie stadiją (taigi ir *ō > uo > ū, § 1.4.0): Kalupe₄₄₅ ġīdrys „skaidrs“, ġīdriētš „skaidroties“ iš lietuvių giēdras, giedrėti (Reķēna 1962: 388), nes jei tai būtų paveldėtos formos, reikėtų tikėtis **dz; abejonių, kad šios formos yra baltų kilmės, nekyla.

2.4.2.1. Tolimesniam svarstymui čia būtina aptarti žemaičių donininkų šnektų dvigarsio ei autentiškumo problemą. Breidaks (Breidak 1989: 139), remdamasis Kazlausko darbu (1969), žemaičių ei ir dėl to Beja₄₆₆, Mazlaicene₃₈₆ šnektų ēi laiko senuoju baltų prokalbės dvigarsiu, išlikusiu beveik nepakitusiu (*ēi > ei). Tačiau, mūsų nuomone, tai mažai tikėtina dėl šių priežasčių: donininkų šnektų atematinio esamojo laiko 1-ojo asmens vienaskaitos galūnė spēso (< *-ō) (Zinkevičius 1966: 61) aiškiai rodo, kad iki atviro skiemens galūnės balsių trumpėjimo rytų baltų

48 |

Илья А. Сержант

*ō (< vėlyvosios indoeuropiečių prokalbės *ō) dar nebuvo diftongizuotas. Panašiai daugiskaitos būdvardžių galūnė -e (< -ē, plg. baltī (Zinkevicius 1966: 467) doūnininkų tarmėse turi būti kilusi iš *ē, o ne iš **ei¹².

2.4.2.2. Breidaks (1989: 139) teigia, kad Mazlaicenės tarmėje ei, atitinkantis prolatvių *ē ir probaltų (sic!) *ei, išliko¹³, laikydamas šį faktą bendru su žemaičių doūnininkų tarmėmis, kur rytų baltų *ē vietoje taip pat turime panašų ei. Breidaks remiasi kai kurių mokslininkų (Kazlauskas 1969) prielaida, kad ir doūnininkų tarmėse rytų baltų probaltų dvibalsis *ei išliko. Kaip jau parodėme aukščiau (§ 2.4.2.1), doūnininkų tarmėms tai labai mažai tikėtina. Tokie pavyzdžiai kaip ar lobīt zīrgīm, pì vusīm vuortīm (Mazlaicene₃₈₆, Ābele Lepika 1928: 35) su -ī(m), plg. vidurinės latvių kalbos -iē(m) < probaltų *-ei-, rodo, kad probaltų dvibalsis *ei čia virto *ē (kaip ir visur rytų baltų kalbose), o vėliau – *ī. Šis -ī- išliko nekirčiuotuose skiemenyse, o kirčiuotuose per stadiją ii virto ēi. Galiausiai forma peiss iš Mazlaicene₃₈₆ (Ābele & Lepika 1928: 41), atitinkanti įprastą latgalių piētis, piēte „der Rücken einer Axt od. Sense“, prūsų pentis „Ferse“, lietuvių pentīs (plg. ME₃, 302–303), įrodo, kad diftongizacija vyko po probaltų *-ei- > *-ē- virsmo, nes po prolatvių *en > *ē virsmo. Be to, rytų aukštaičių latvių kalboje kylančiąją priegaidę įgijęs probaltų *ei Mazlaicenėje buvo monoftongizuotas į ī, kaip ir visose kitose tarmėse, todėl neaišku, kodėl būtent dvibalsis su laužtine priegaide turėjo išsaugoti savo probaltų pavidalą. Taigi negali būti nė kalbos apie tai, kad Mazlaicenės tarmės ei literatūrinės kalbos ie vietoje yra probaltų *ei reliktas.

В другом месте Брейдак (1989: 147) предполагает все-таки восточнобалт. *ē, а не *ei и считает, что жемайтским говорам доунинников и мазлайщенскому говору обще развитие прабалт. *ē > *ei и *ō > *ōu, которое, по его мнению, происходило приблизительно в V веке, когда латгало-селонские говоры и жемайтские говоры составляли географическую общность. Это, по сути, совершенно другая позиция. Как показывает относительная и абсолютная хронологии, и это утверждение, по нашему убеждению, невероятно, учитывая приведенные нами аргументы в §§ 2.1, 2.3.2, 2.3.3, 2.4.3, 2.4.4, 2.4.5. Кроме того, маловероятным представляется настолько древняя и, тем не менее, разобщенная общность – латгало-селонские и доуниннинские говоры с одной стороны, и дуниннинкские и дониннинкские говоры с другой стороны. Здесь все-таки предпочтительней представляется классическое группирование.

¹² Другие аргументы приведены еще в Būga (1959: 150), Grinaveckis (1973: 150).

¹³ Интересно, что в говоре Kalupē₄₄₅ отмечается форма lēic (= lietus) (Reķēna 1962. 29, 417). Нами был просмотрен весь приведенный в Reķēna (1962) словарь данного говора и другие примеры с подобным вокализмом найдены не были. В связи с этим данная форма должна рассматриваться как архаичная восходящая к пралат. *litus / lītas, как указывает Reķēna, фонологически связанная с жем. lytus.

ФОНЕТИЧЕСКИЕ ИЗМЕНЕНИЯ В ВЕРХНЕЛАТ. ДИАЛЕКТЕ | 49

2.4.3. Taigi įrodėme, kad ē Mazlaicene₃₈₆, Beja₄₆₆ vietoje rytų baltų *ē (ДА: 53, 55d) visai nėra archaizmas, bet, priešingai, yra paskutiniojo diftongizacijos etapo rytų aukštaičių latvių tarmėse rezultatas. Atsižvelgdami dar į Nereta₃₆₅, Sece₃₅₂ tarmių duomenis¹⁴, galime užtikrintai postuluoti tokią ī ir ū diftongizacijos bei *ē ir *ō siaurėjimo santykinę chronologiją:

Suprantama, dabartinis šių etapų geografinis pasiskirstymas nebūtinai yra pirminis; visiškai tikėtina, kad literatūrinės kalbos poveikis galėjo šią sritį susiaurinti, tačiau iš esmės jos nepakeitė. Mums svarbiausia tai, kad ji atspindi šių perėjimų santykinę chronologiją. Taip pat aišku, kad siaurėjimo ir diftongizacijos procesai prasidėjo (šiaurės) rytinėje rytų aukštaičių latvių tarmės dalyje, kur jie buvo įgyvendinti išsamiausiai – 1–4 etapai.

2.4.4. Breidaks (1989: 148–150) pateikia keletą finų kalbų baltizmų, kuriuose rytų baltų *ē ir *ō atliepiami atitinkamai kaip ī ir ū; šie pavyzdžiai turėtų įrodyti, kad siaurėjimas yra senas. Breidaks remiasi keliomis išankstinėmis prielaidomis:

a) šiaurės baltų kalbos / dialekto, iš kurio buvo skolinamasi, balsių perteikimas finų kalbose yra visiškai tikslus.

Tačiau ši prielaida visai nebūtina, nes skolinimosi metu, atsižvelgiant į skolinančiosios ir skolinančios kalbų fonetinių sistemų skirtumus, skolinamas žodis gali kiek pakeisti savo fonetinį pavidalą. Šiuo atveju tuo labiau, nes turime

¹⁴ В районе говоров Nereta₃₆₅ (Meņģele 1939: 99) и Sece₃₅₂ (Breidak 1989: 139) только лишь *ō, *ē с восходящей интонацией перешли в ū, ī *ō, *ē с нисходящей интонацией остались uo, ie. Данная ситуация объясняется предположением, что данная территория является периферийной для процесса монофтонгизации и потому здесь он прошел только частично.

50

Илья А. Сержант

reikalą su pirminiais siauraisiais *ē ir *ō, kuriuos skolindamiesi finų kalbų vartotojai galėjo tiesiog suvokti kaip i ir ū. Šis atvejis apskritai labai būdingas Breidakui: jis pernelyg tiesiogiai traktuoja skolinto žodžio fonetinį pavidalą kalboje, kuri jį perėmė, taip pat vietovardžių rašytinį fonetinį pavidalą senuosiuose vokiečių, lenkų ir rusų dokumentuose.

b) Čia galimos dvi interpretacijos: 1) siaurėjimo procesas šiaurės baltų kalboje vyko tuo pačiu metu kaip ir latgalių–sėlių tarmėse; 2) siaurėjimo procesas vyko šiaurės rytų baltų prokalbės etapu, iš kurios vėliau išsirutuliojo latgalių–sėlių kalba.¹⁵

Taigi abiem atvejais numanomas ypatingas šiaurės baltų ir latgalių–sėlių kalbų artimumas – genetinis arba kontaktinis. Mūsų nuomone, tokia prielaida visiškai neįrodoma: neįrodytas nei buvęs šiaurės baltų kalbos ir latgalių–sėlių prokalbės (pagal Breidako terminiją) / tarmės kaimynystės faktas, nei ypatingas šių dviejų kalbų genetinis artimumas.

2.4.5. Šio proceso absoliučiai chronologijai nustatyti turime tokių duomenų. Tai, kad *ō > ū / *ē > ī siaurėjimo procesas įvyko gana vėlai, rodo skolinys skūlātajs (Lejasciems 393 Ābele 1924: 36), kuris, matyt, buvo pasiskolintas prieš prasidedant šiam procesui arba jam vykstant. Endzelins (Endzelins 1927: 5) nurodo, kad jau Manceliuso veikale Lettus (1638 m.) *ē (pagal Endz. ie) buvo virtęs ī, o *ō (pagal Endz. io) – ū. Tikėtiną terminus post quem nurodo 1464 m. minėta Alūksnės forma, kurioje *ō vietoje yra o, jeigu Endzelino (ten pat) pateikta šaltinio interpretacija teisinga. Jis taip pat nurodo XVI a. minėtą formą iš Latgalos Ason, kur -o- galbūt žymi *ō.¹⁶ Taigi galima manyti, kad *ē ir *ō siaurėjimo procesas turėjo prasidėti XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje. Absoliuti datacija patvirtina santykinę: matyti, kad siaurėjimo procesas čia prasidėjo dar prieš diftongizacijos procesą (plg. § 2.4.3).

2.5. *arK > ārK, *erK > ērK

2.5.1. Atsižvelgdami į a ir e pailgėjimo prieš tautosilabinį r analogiškumą ir vienodą geografinį paplitimą, šiuos pailgėjimus laikome vienalaikiais ir vieno proceso dalimis (plg. Endzelins 1951: 148). Pailgėjimas vyko tik esant krintančiai intonacijai.

¹⁵ Подобный сценарий вроде бы предполагается в работе Брейдака (1989: 43). Однако здесь же несколькими страницами раньше (Брейдак 1989: 6) севернобалтийский в реконструкции не фигурирует. В Брейдак (1988: 32) к вопросу о *ō из *ā просто используется факт древности заимствований, из которого якобы следует, что севернобалтийский вокализм может быть использован для всего восточнобалтийского.

¹⁶ Plg. DA žemėlapius: 54b ir 55a,55e, iš kurių matyti, kad *ō > ū ir *ē > ī perėjimo šaknies ir priesagos skiemenyse paplitimo teritorijos yra maždaug vienodos.

ФОНЕТИЧЕСКИЕ ИЗМЕНЕНИЯ В ВЕРХНЕЛАТ. ДИАЛЕКТЕ

51

2.5.2. Iš toliau pateiktų pavyzdžių matyti, kad a pailgėjimas prieš tautosilabinį r baigėsi prieš 1-ąjį umliautą (plg. § 2.6.1.1) ir prieš ā > ō > ȯ > uo, taip pat a > o perėjimą, nes čia prieš priešakinės eilės balsį išliko ā < a (o ne < **o) ir tik prieš priešakinės eilės balsį: Belava₃₉₄, Litene₄₇₂, Stāmeriena₄₀₂ (Zaube 1939: 121; Брейдак 1989: 182): uorda, plg. ārdīt; duord, plg. dārdiet; vùortu, plg. vārīt. Taigi galima daryti išvadą, kad balsio pailgėjimas prieš tautosilabinį -r- protoaukštaičių kalboje vyko vienu metu su analogiškais procesais kituose protolatvių dialektuose, nors ir mažesniu mastu (t. y. tik esant krintančiai intonacijai) nei lyviškuose dialektuose.

2.6. ā > ō > ȯ > uo / a > o, 1-asis labializavimas

2.6.1. PERĖJIMO APRAŠYMAS

Apskritai visi *a > o, *ā > ō > ȯ > uo, kurie išliko po 1-ojo palatalinio umliauto veikimo (§ 2.9.2.1), išskyrus tik vienažodžius žodžius, kuriuose senasis *a išliko (Endzelīns 1951: 118); plg. kas, tad, kam, ka, ja ir kt.

2.6.1.1. Perėjimas *ā > uo

Svarbu pažymėti, kad perėjimas ā > uo vyko per stadiją ā > *ō (arba net ā > ao > ō > ȯ), tai patvirtina ō buvimas giliuose ir negiliuose sėliškos tarmės dialektuose (plg. DA 18, Kuškis 1958: 138–42) šioje pozicijoje. Toliau į rytus, latgalių dialektuose, šis balsis *ō virto uo. Taigi šio perėjimo epicentras galėjo būti ir rytinėje Latgaloje. Kuškis (1958: 141) pažymi, kad nekirčiuotoje pozicijoje negiliuose sėliškos tarmės Grostona₄₁₈ ir Meirāni₄₂₁ dialektuose seniausios kartos atstovų kalboje kartais girdimas dvibalsis -uo-, o tai rodo, kad kadaise ir čia protolatvių *ā virto uo.

2.6.1.2. Perėjimas *a > o

2.6.1.2.1. Perėjimas a > o (pagal Breidaką o > a) yra gana senas; tai matyti senuose, dažnai kalbėtojams nebeanalizuojamuose sudėtiniuose žodžiuose, kuriuose griežtai laikomasi skirtumo, ar šis balsis yra kirčiuotoje, ar nekirčiuotoje pozicijoje, plg.: Alūksne₄₆₅, oizgalda, bet golds, povada, bet voduōt, oplams (Brencis 1914: 111). Priešingai, naujesniuose sudurtiniuose žodžiuose su priešdėliu, kuriuos kalbėtojai suvokia kaip sudurtinius žodžius, kirčiuotoje pozicijoje turime a: ap-lūcīt, padūmuōt, papout (ten pat)¹⁷.

¹⁷ Matyt, visus priešdėlių ir veiksmažodžių junginius reikėtų priskirti vėlyviems sudurtiniams žodžiams; plg. sangrąžinės dalelytės -sa- / -za- vartoseną aukštutinės latvių tarmės šnektose: ap-zaraudāt „apraudāties“ Zvirgzdene₄₈₇ (Rudzīte 1964: 378).

52 |

Илья А. Сержант

2.6.1.2.2. Endzelins mano, kad *a > o perėjimas ne pirmajame skiemenyje susijęs su šalutiniu kirčiu (Endzelīns 1951: 111). Mūsų nuomone, tai tam tikra prasme priverstinė prielaida, nes žodžiuose vosora, vokors nėra jokių priežasčių, lemiančių šalutinį kirtį (plg. Endzelīns 1951: 33). Maža to, pagal Endzelino nurodytą taisyklę šalutinis kirtis žodyje vosora net neįmanomas, nes paskutinių dviejų skiemenų trukmė vienoda, t. y. trump.-trump. Tokioje situacijoje, pasak Endzelino (ten pat), šalutinio kirčio nėra net tais atvejais, kai morfologinės sąlygos jam palankios (pavyzdžiui, nesiti), t. y. nésiti.

Mūsų nuomone, labiau tikėtinas toks paaiškinimas: nekirčiuoto nekraštinio balsio kokybę (nepalataliniame kontekste) lemia kirčiuoto balsio kokybė, t. y. esant kirčiuotiems o, a, y, ir atitinkamiems ilgiesiems balsiams, (ei), taip pat prieš -l-, turime o. Plg. soldonc, varonc, bet pìeciestanc „tas, kas jāpiecieš“, striķātanc „tas, kas jāstriķē“ (Rudzīte 1964: 323); vokors, vosora, žogota, žogors (Reķēna 1962: 15), drupond, Dyrvonc (tikr. vard.) (Reķēna 1962: 77), bet mīlašč „mielasts“, šķierzlacs „ķirzaka“ (Reķēna 1962: 105–107).

2.6.1.3. Išimtis, nulemta pirmojo aukštutinės latvių tarmės balsių kaitos proceso

Dėl šio proceso nepaliesti liko senieji *a ir *ā, kurie pirmosios aukštutinės latvių tarmės balsių kaitos sąlygomis buvo palataliniame kontekste. Balsių kaitos metu (§ 2.9.2.1) visi senieji *a/ā prieš palatalinius garsus kaitos būdu virto *a/ā > *æ/ǣ, o vėliau dėl savo fonetinės formos nepasidavė labializacijai ir galiausiai virto a/ā. Vėliau šis a/ā latgalių šnektose sutapo su naujuoju a/ā, kilusiu iš ę/ē. Sėlių šnektose šių dviejų fonemų skirtumas išliko iki šiol. Taigi Bezzenbergerio (1885: 96) prielaida, kad balsių kaitos metu *a/ā sutapo su ę/ē, o vėliau abu kartu virto a/ā, nepasitvirtina (§ 2.9.2.1.3).

2.6.1.4. Pozicija prieš -у-

Prieš v nekirčiuotame skiemenyje kai kuriose šnektose turime o, plg. Dzelzava, nàfakowu (Kauliņ 1887: 221), o Lizums pavyzdys rodo rogovos⁴⁰⁹, bet gobana, vokars³⁹⁷ (Apsītis 1914: 90). Čia veikiausiai kalbama apie fonetinį perėjimą, nepaisant Endzelino prieštaravimų (Endzelīns 1951: 115). O dėl a prieš v kirčiuotame skiemenyje, tai čia Endzelinas iš tiesų, kaip ir mano (ten pat), av daugeliu atvejų kildina iš aukštutinės latvių prokalbės *ev, o aukštutinės latvių tarmė šioje pozicijoje išlaikė senesnę formą; plg. ševīši (aukštutinės latvių prokalbės *sevieši) „savieši“ Aknīste³⁶⁸ (Ancītis 1977: 49).

ФОНЕТИЧЕСКИЕ ИЗМЕНЕНИЯ В ВЕРХНЕЛАТ. ДИАЛЕКТЕ | 53

2.6 2. ABSOLIUTIOJI CHRONOLOGIJA

Absoliučiajai chronologijai nustatyti (terminus post quem) galima pateikti skolinių su a, kuriuose neįvyko perėjimas a > o, plg. cars, tabaks, marka (Alūksne₄₆₅, Brencis 1914: 113). Tačiau nekirčiuotame skiemenyje tų tarmių, kuriose *a > o vyksta ir kirčiuotuose, ir nekirčiuotuose skiemenyse, skoliniai rodo, kad šis perėjimas yra gana vėlyvas: Kalupe₄₄₅ čučola iš „kaliausė“ (Reķēna 1962: 374), t. y. čia e > a, o vėliau a > o kirčiuotoje pozicijoje išlieka a: čudaks „keistuolis“.

2.6.3. KLAUSIMAS APIE PRAAUKŠTAITISKŲJŲ FONEMŲ *а ir *ā PIRMINĮ FONETINĮ POBŪDĮ

2.6.3.1. Bendrieji argumentai, pagrindžiantys *а ir *ā

Aptariant šį perėjimą, reikia aptarti, koks balsis turėtų būti rekonstruojamas praaikštaičių kalbai vietoj rytų baltų prokalbės *а ir *ā. Mat Breidaks savo darbuose¹⁸ gina požiūrį, kad *ō kilo iš baltų prokalbės *ā, o *o – iš baltų prokalbės *a dar rytų baltų areale: iš pradžių *o/ō buvo tik kirčiuotose pozicijose, o vėliau įsitvirtino ir visose kitose pozicijose (Брейдак 1980: 65). Šį požiūrį moksliškai pagrindė Kazlauskas (1962: 23–24) ir Mažiulis (1963: 193–194). Breidaks savo darbuose jam pritarė ir jį išplėtojo. Šie mokslininkai remiasi prūsų kalbos duomenimis, latvių vietovardžių rašyba senuosiuose šaltiniuose, baltų finų kalbų skoliniais, taip pat dialektologiniais duomenimis. Reikėtų pažymėti, kad nė vienas iš pirmųjų trijų šaltinių negali būti visiškai įrodomas nustatant tikslią senovės balsio fonetinę formą, jau vien atsižvelgiant į tai, kad čia pirminis skambesys buvo perteiktas per visai kitokios fonetinės sistemos prizmę. O dėl lietuvių dialektologinės medžiagos, kuri esą rodo rytų baltų *ō (iš ide. *ā), *o (iš ide. *a), tai Zinkavičius (1972) parodė, kad Kazlausko ir Mažiulio argumentai daugiausia grindžiami klaidingu šios medžiagos aiškinimu²⁰.

Atsižvelgiant į tai, kad baltų prokalbės *ō baltų kalbų istorijoje vis labiau siaurėjo, *ō > *ō > liet., lat. uo, t. y. judėjo ū kryptimi, fonologinėje sistemoje *ā vis labiau atsirado „vietos“ alofonizacijai. Kitaip tariant, visiškai tikėtina, kad balsio *ō kaita galėjo veikti *ā pagal Martinet (1981: 54–57) nustatytą „traukos ir stūmos“ principą (vok. „Sog und Schub“). Šį paaiškinimą galima pavaizduoti schema:

¹⁸ См Брейдак (1989: 181-91); Breidaks (1980); Breidaks (1988).

¹⁹ Čia ir toliau Breidaks vartoja ide. *ā terminą. Pagal opinio communis indoeuropiečių kalboje **ā nebuvo – čia ir toliau nuosekliai keičiame jį į baltų prokalbės *ā.

²⁰ Nepaisant Girdjannio kritikos (1977).

54 |

Илья А. Сержант

ī ū ↑

ē ō ↑

ē ā

Taigi fonologiniu požiūriu visiškai tikėtina, kad vėlyvosios rytų baltų prokalbės *ā galėjo būti šiek tiek „paslinkęs“ *ō link, t. y. daugiau ar mažiau labializuotas, pavyzdžiui, priklausomai nuo tarmės ar žodžio pozicijos. Tačiau, kaip minėta pirmiau, tai turėjo būti susiję su rytų baltų prokalbės *ō > *ȯ pokyčiu, t. y. *ō > *ȯ pokytis turėjo įvykti arba prieš pat *ā labializaciją (t. y. sukurti Martinet’o „retumą“), arba iškart po jos (t. y. tapti Martinet’o „spaudimo“ poveikio rezultatu), taigi netrukus prieš rytų baltų prokalbės skilimą į pralatvių ir pralietuvių kalbas arba jam vykstant.

Kalbant apie trumpąjį a, kadangi foneminiu lygmeniu rytų baltų prokalbei rekonstruojama tik viena fonema, vien iš sistemos ypatybių negalima atmesti galimybės, kad ji, priklausomai nuo tarmės ar padėties, galėjo svyruoti a–o spektre.

2.6.3.2. Aukštaičių tarmės duomenys, liudijantys proaukštaičių *a ir *ā

2.6.3.2.1. TRUMPOJO *a NAUDAI LIUDIJANTYS DUOMENYS

Žodžio gale visose aukštaičių tarmėse turime a. Toliau aptarsime tuos atvejus, kai a > o. Centrinėje ir pietinėje latgalių formoje vokors (= vakars, Barkava₄₂₅, Varakļāni₄₂₆, Višķi₄₅₁, Zvirgzdene₄₈₇, Kārsava₄₈₁, Krāslava₅₀₆, Līvāni₄₃₆, Skaista₅₀₇ (Breidaks 1989: 152) ir kt. abu o nėra etimologiniai, nes čia reikia rekonstruoti formą *veker-, plg. slavų вечер; tas pats pasakytina apie vosora Zvirgzdene₄₈₇, Pilda₄₉₂ (ibidem), plg. slavų вес-н-а < *ves-n- ir gr. ἔαρ < *ves-r. Taigi čia reikia remtis *ā > o. O kalbant apie šaknies o, sunku nustatyti, kokios kokybės šis balsis buvo proaukštaičių kalboje. Bet kuriuo atveju Breidako (1989: 155) teiginys apie kažkokį o > a balsių kaitos reiškinį yra klaidingas, nes dėl palatalinės balsių kaitos o jokiu būdu nebūtų virtęs a, tai patvirtina ir tipologinis 3-iasis aukštaičių balsių kaitos reiškinys (pavyzdžių žr. § 1.9.2.3). Be to, toliau pateikti pavyzdžiai rodo, kad čia balsių kaita veikė visai kitu principu, o ne o > a prieš palatalinius priebalsius:

– paties Breidako (ibidem) pateikti pavyzdžiai loška „lova“ iš baltarusių ложак, tošna iš rusų «то́шно», iš Alūksne₄₆₅ (Brencis 1914: 113) grošš „grašis“ su o (o ne a) prieš palatalinį š;

ФОНЕТИЧЕСКИЕ ИЗМЕНЕНИЯ В ВЕРХНЕЛАТ. ДИАЛЕКТЕ | 55

– anaptyktinis i nesukelia umliauto o > *a, pavyzdžiui, kotris (< kotrs, plg. vid. latv. katrs, Alsvika₃₉₁, Belava₃₉₄, Litene₄₇₂ (Zaube 1939: 120)), o kitas palatalinis balsis žodyje su šakniniu o nepasitaiko;

– panašiai yra ir su kitais, vėlyvaisiais i, pavyzdžiui, ostini (< *ostūni, plg. vid. latv. astuoni), oli (u-kamienės linksniuotės perėjimas į i-kamienę, vienaskaitos galininkas, plg. vid. latv. alu).

Taigi ir čia nėra faktų, rodančių, kad proaukštaičių kalboje būta balsio o. Todėl, kaip ir ilgųjų proaukštaičių *ā atveju, darome prielaidą apie proaukštaičių garsą *a.

2.6.3.2.2. DUOMENYS, PAGRINDŽIANTYS ILGĄJĮ *ā

2.6.3.2.2.1. Toliau pateikiami pavyzdžiai iš giliųjų latgalių šnektų, kuriose ā > uo, netiesiogiai rodo, kad kadaise ir šiose šnektose, kaip ir sėlių šnektose, būta balsio ō ar net ā: globdāis // globāise; mozgāis // nūmozgāisās, nūmozgāisīs; gùōs // gōise Lāzberģi₄₆₅, gāise Mālupe₄₆₈, gōisa Jaunroze₃₈₄ (Ābele 1935: 197). Nagrinėjamų formų pagrindas – grupė -KājVK-; priklausomai nuo to, kaip anksti vyko trumpėjimas, turime skirtingą trumpąjį balsį: -KājVK- > -KājK- > -KaiK- / -KōjVK- > -KōjK- > -KoiK-.²¹ Akivaizdu, kad formos gùojse (pvz., Zvirgzdine₄₈₇) trumpėjimas nebūtų davęs gāise ir galbūt goise. Kaip minėta anksčiau (§ 1.6.1.1), ā virto uo per *ō. Pirmiau pateiktuose pavyzdžiuose *ō ar net ā stadija išliko dviskiemenėse ir ilgesnėse dalyvių formose, kuriose ilgasis balsis ō gôise/ gôisa arba ā (gāise) buvo sutrumpintas prieš kitą skiemenį, dar prieš ā virtimą > ō > uo, todėl jo kokybė nepakito.²²

2.6.3.2.2.2. Toliau pateikiama forma stovons (Zasa₃₆₃, Navenickis 1933: 96), atitinkanti vid. latv. slāvēns, antrajame skiemenyje aiškiai rodo, kad ō kilo iš ā (< ę), jau aukštaičių tarmės raidos metu.

2.6.3.2.2.3. Be to, į *å, *ā, o ne į *o, *ō senosiose latgalių šnektose rodo ir palatalinio umliauto rezultatas. Mühlenbacho užrašytos umliauto formos iš giliosios latgalių šnektos Litene₄₇₂ (apud Endzelīns 1951: 126), taip pat, pavyzdžiui, Alūksne₄₆₅ (Brencis 1914: 117) kātiņš (plg. kuots), ābels (= liet. obelīs, plg. uobuls) ir kt.²³ liudija, kad vietoj -uo- paprastųjų formų kuots, uobuls kadaise buvo *ā, kuris šioje pozicijoje, perėjęs pirmąjį umliautą ir pasiekęs *ǣ stadiją (žr. § 2.9.2.1), vėl grįžo į pradinę

21 Vietoj KōjK- negali būti substituotas -KaiK-, kaip tai įvyktų kitose latvių tarmėse, kuriose nėra trumpojo balsio o, nes aukštaičių tarmės fonetinėje sistemoje yra ir trumpasis balsis o. Tačiau čia reikia atsižvelgti į tai, kad ne visose latgalių šnektose yra dvibalsis oi.

22 Mūsų nuomone, superilgasis dvibalsis sutrumpėjo todėl, kad vienskiemenėse žodžių formose ilgasis dvibalsis (-uoi- / -ōi- / -āi-) išlieka, o dviskiemenėse ir ilgesnėse – ne; skirtumą tarp gùōis // gōise, gōisa, gāise akivaizdžiai lemia tai, ar yra tolesnis skiemuo, nes ir vyriškosios giminės netiesioginiuose linksniuose dvibalsis taip pat sutrumpėjęs.

23 Belava₃₉₄, Litene₄₇₂, Stāmeriena₄₀₂ (Zaube 1939: 121), где в формах перед палатальным встречаются оба вокализма ā и uo.

56 |

Илья А. Сержант

į *ā. Bet kuriuo atveju formos kātiņš, ābels iš **kōtiņš, **ōbels negali būti išvestos, nes *ō duoda balsių kaitą ōe, plg. mōeli (iš mōals = māli – māls) (Säviena₄₂₈ (M. Poiša, LVI)).²⁴ Panašių pavyzdžių su *ā pateikia ir pats Breidaks (1980: 70) iš sėliškųjų šnektų: ratiņš, rateņš versus rots, tačiau interpretuoja juos priešingai, t. y. kaip senojo *о įrodymą. Kaip minėta pirmiau, fonetikos požiūriu *а ir *ā atveju palatalinė balsių kaita negalėjo duoti *ōe > **ā arba *ō > **ā. Be to, kadaise vykusią balsių kaitą rodo šios formos iš Kaldabruņa₄₄₂ (Kancāns 1937: 48): vasareņa, bet vosora, lakateņč, bet lokots ir kt.²⁵

2.6.3.2.2.4. Šie skoliniai galbūt rodo, kad latgalių -uo- kilo iš -ā-, plg.: Lubana₄₁₇ žuodžs (Breidak 1977: 32) „zāģis“ (iš viduriniosios žemaičių vokiečių kalbos²⁶ sage, MEᵢᵥ, 695). Beje, šis skolinys taip pat suteikia vertingos informacijos apie absoliučią ā / ō egzistavimo latgalių šnektose datą²⁷, nes viduriniosios žemaičių vokiečių kalbos pradinė o buvo trumpa – jos pailgėjimas atvirajame skiemenyje vyko senosios saksų / senosios žemaičių vokiečių kalbos istorijoje ir, spėjama, baigėsi XII a. pabaigoje (Gallée 1993: 1 ir 16).²⁸ Toliau pateikiami rusų kalbos skoliniai, kuriuose kirčiuotą á atitinka uo: Kalupe₄₄₅: rūocs (< pāд), slùops (< слаб), vùožẽit’ (< важить) (Reķēna 1962: 26). Mažai tikėtina, kad visi tokio pobūdžio skoliniai (o jų yra gana daug) pateko tuo metu, kai *ę/ *ē dar nebuvo virtę a/ā, o latgalių fonetikoje nebuvo tinkamesnio garso už ō. Taip pat neįtikinama prielaida, kad visi šie skoliniai galėjo ateiti per lietuvių kalbą, kurioje šioje vietoje turime o. Bent jau pirmajam mūsų pavyzdžiui žuodžs šie prieštaravimai apskritai netaikytini, nes artimose sėliškosiose šnektose šioje vietoje turime ā, plg. jāģis (Sausnēja₃₃₅, Vietalva₃₄₂, Kauliņ 1887: 221). Šiuo atveju labiau tikėtina manyti, kad šis žodis pamažu per sėliškąsias šnektas pateko į giliau esančias latgalių šnektas.

2.6.3.2.2.5. Tai, kad būtent ilgas *ā virto ō, o vėliau uo, liudija ir pailgėjimo formos, pavyzdžiui, iš Alūksne₄₆₅ (Brencis 1914: 117): dùorgs (= dārgs < *darg-, plg. rusų дорого́й < *dorg-), taip pat Beļava₃₉₄, Litene₄₇₂, Stāmeriena₄₀₂ (Zaube 1939: 121; Брейдак 1989: 182): uorda (ārdit, kaip rodo giminiška lietuvių forma ardýti, turi seną trumpą a, kuris buvo pailgintas prieš tautosilabinį -ark- > -ārk-), taip pat dìord ir dārdìet, vùortu ir vārīt ir kt.

²⁴ Breidaksas nepritaria palatalinei balsių kaitai, tačiau žr. § 1.8.2.

²⁵ Žinoma, čia būtų galima prieštarauti, kad šiuose pavyzdžiuose dar išlikęs senasis kirčio nulemtas pasiskirstymas – kirčiuotoje pozicijoje o, ō, nekirčiuotoje ā, ā. Tačiau tuomet kyla klausimas, kodėl šis senasis pasiskirstymas išliko tik prieš palatalinius priebalsius, o kitose pozicijose išnyko.

²⁶ Čia ir toliau – vidurio žemaičių vokiečių kalba.

²⁷ Apskritai nesvarbu, ar vidurio žemaičių vokiečių sage buvo pasiskolinta tiesiogiai, ar per vidurio latvių šnektas, nes ilgas ā ir tokiu atveju būtų perteiktas nepakitęs.

²⁸ Vidurio žemaičių vokiečių kalbos ā perteikiamas latvių ā, o vidurio žemaičių vokiečių kalbos ō – latvių uo (Endzelīns 1951 64). Tačiau kol Livonijos vidurio žemaičių vokiečių kalbos tarimas nėra iki galo išaiškintas, šis faktas negali būti laikomas visiškai įrodančiu.

Фонетические изменения в верхнелат. диалекте | 57

2.6.3.2.2.6. Čia dar reikėtų aptarti Breidako (1989: 181–2) nuomonę. Jis nurodo, kad vakarų latgalių ir sėlių šnektose vyksta atvirkštinis ō (** = protobaltų *ā) > ā raida, veikiant literatūrinei kalbai. Esą tai patvirtina chronologinis praėjusio amžiaus pradžioje ir viduryje surinktų dialektologinių duomenų palyginimas: vėlesniuose užrašuose vietoj ankstesniuose užrašuose buvusio ō pasitaiko ā. Šis teiginys nėra visiškai tikslus²⁹. Be to, ō arba labializuotas ā sėlių šnektose sporadiškai pasitaiko iki šiol (ДА: 39b), pavyzdžiui, Dzelzavos₄₀₉ šnektose, taip pat vyresniosios kartos kalboje Ladzonoje₄₁₉, Praulienoje₄₂₀, Sarkaņi / Sarkanis₄₁₄, Patkulėje₄₁₅, Cesvainėje₄₁₆ (Elksnītis 1929: 128-129). Tačiau, nepaisydami pirmiau pateiktų Breidako argumentų, manome, kad sėlių ā labializacija ar net visiškas perėjimas į ō³⁰ yra antrinis procesas (antroji labializacija), neturintis nieko bendra su hipotetiniu³¹ rytų baltų **ō, **о ** < protobaltų *ā, *a. Šį teiginį pagrindžia šie faktai:

– kai kuriose sekliose sėlių šnektose, būtent Odzienoje₃₄₁, Sāvienoje₄₂₈, Mētrienoje₄₂₉, Medņi₄₃₀, kurios tarpusavyje sudaro vientisą geografinę grupę, greta ē ir ā, atsiradusių vietoj pralatvių *ē, pasitaiko ir labializuotas balsis ā, ō, ōᵃ (plg. ДА: 20b). Suprantama, toks ā, ō, ōᵃ negali būti senas: jis palyginti neseniai atsirado iš ā (kuris savo ruožtu išsirutuliojo iš ē) dėl antrosios labializacijos, plg. § 2.6.4.3. Panaši padėtis ir su trumpuoju ē (vecs), kuris tame pačiame regione pasitaiko kaip o (vocs), plg. ДА: 20a, taip pat su a prieš palatalinius priebalsius, pavyzdžiui, golviņa, zolš (ДА: 16c);

– be to, kai kuriuose skoliniuose vietoj išeities kalbos -a- taip pat yra labializuotas garsas, nors šnektose esama ir „grynojo“ -a- (< -e-), pavyzdžiui: Dzelzavoje₄₀₉ Doāwids (plg. koa = kā, ten pat), greta grākus (= grēkus) (Kauliņ 1890: 322), Joāņa (= Jāņa) (Kauliņ 1890: 326) ir kt.

2.6.3.3. Išvados

Apibendrindami tai, kas pasakyta pirmiau (§§ 2.6.3.1, 2.6.3.2.1, 2.6.3.2.2), prolatvių kalboje iš esmės atkuriame *ā, o ne *ō, tačiau neatmetame galimybės, kad tam tikrose fonetinėse pozicijose ši fonema galėjo turėti kiek labializuotą alofoną. Kitaip tariant, pralatvių *ā > ō perėjimas prasidėjo tik jau vykstant aukštlatvių tarmės raidai. Dėl trumpojo a toks patikslinimas, kaip minėta pirmiau (§ 2.6.3.1),

²⁹ Так например, в Sausnēja₃₃₅ отсутствует ō еще в описаниях Кауlinя, ср. Kauliņ (1887: 216), Kauliņš (1933: 11), а про краткое o Kauliņš (там же), что „... vecā valoda Sausnējā to nemaz nepazīst“.

³⁰ Sporadišką ā, ōᵃ ir kt. perėjimą į ō lemia dvigarsinių balsių supaprastėjimas. Panaši padėtis, pavyzdžiui, Pļaviņose₃₄₈, kur dvibalsio oa realizacija priklauso nuo intonacijos: kylant intonacijai oa > ā, ā, krintant – oa > ōᵃ, ō (Īvenu 1928: 83).

³¹ Kazlausko, Mažiulio, Breidako ir kt. prielaida; žr. pirmiau § 2.6.3.1.

58

Илья А. Сержант

nesvarbu. Tačiau ir čia galima daryti prielaidą, kad senasis trumpasis *а, nepatyręs pirmosios palatalinės umliauto (*а > *аᶜ), buvo labializuotas, t. y. *а > *å, o vėliau centrinėje ir pietinėje Latgaloje visi nekirtiniai *å perėjo į о (tipas vokors), o likusioje Latgalos dalyje į о pakito tik tas *å, kuris buvo kirčiuotoje pozicijoje (tipas vokars). Taip, beje, galima paaiškinti ir vienskiemenius žodžius, kurių beveik visi turi а – dauguma jų yra klitikai. Šį labializacijos procesą toliau trumpumo dėlei vadinsime pirmąja labializacija.1-ой лабиализацией.

2.6.4. PRAUKŠTALATVIŲ *ā KITIMO SANTYKINĖ CHRONOLOGIJA į > ō > ō > uo, *а > å > о AUKŠTALATVIŲ TARMĖJE

2.6.4.1. Tikėtina, kad iš pradžių bet kuris *а, *ā prieš palatalinius balsius ³² buvo umliautuotas į *аᶜ, *āᶜ. Tuomet balsiai *аᶜ, *āᶜ virto а, ā. Maždaug tuo pačiu metu prasideda antrojo а alofono labializacija > å > о, ā > ǡ > ō (vėliau į > uo). Taigi fonemų *а ir *ā alofonai vis labiau tolsta vienas nuo kito. Dėl to atsiranda а / о ir ā / uo kaitos, pavyzdžiui, Litene₄₇₂ vietovardžio formose (Mühlenbach apud Endzelīns 1951: 126) kātiņš (plg. kuots), ābels (= liet. obelis, plg. uobuls). Reikėtų pažymėti, kad šie pavyzdžiai labai reti, o daugumoje latgalių šnektų umliauto pėdsakų neliko, žr. Ābele 1934; Endzelīns 1951: 126). Taigi santykinei chronologijai galime daryti išvadą, kad pirmosios labializacijos procesas prasidėjo po pirmojo umliauto.

Taip numanome a, ā raidą latgalių šnektose.

Dėl umliauto atsiradusių alofonų *āᶜ ir *āᵒ žymėjimas tam tikra prasme yra schemiškas. Čia svarbu, kad abu šie alofonai

³² Umliautas vyksta prieš palatalinius balsius arba priebalsius k, ģ, j, č, dž, š, ž, ļ, ņ. Kituose dialektuose atitinkantis balsis i umliauto nesukelia (Endzelīns 1951: 110–111), plg. § 1.9.2.1.

ФОНЕТИЧЕСКИЕ ИЗМЕНЕНИЯ В ВЕРХНЕЛАТ. ДИАЛЕКТЕ | 59

po umliauto fonetiškai gana smarkiai skyrėsi vienas nuo kito, todėl tik antrasis alofonas *ă⁰ buvo paveiktas pirmosios labializacijos.

2.6.4.2. Pirmojo umliauto rezultatų sutapimas sėlių ir gretimose vakarų latgalių šnektose

Sėlių šnektose, o akivaizdu, ir jų veikiamose vakarų latgalių šnektose raida nuėjo toliau. Akivaizdu, kad dėl savo senumo pirmasis aukštalatiškasis umliauto procesas turėjo vykti ir čia. Tai liudija, be kita ko, kai kuriose sėlių šnektose dar išlikęs ă/a < *a + E ir o/ă < *a + A pasiskirstymas (čia E – palatalinis kontekstas, A – nepalatalinis), pavyzdžiui, Dzelzava (Elksnītis 1929: 126), Nereta₃₆₅, Viesīte₃₆₁ (Endzelīns 1951: 110), giliojoje sėlių šnektoje Aknīste₃₆₈ (Ancītis 1977: 48–49). Tačiau daugumoje sėlių šnektų jo rezultatai sutapo – ne dėl analogijos, kaip ir daugumoje giliųjų latgalių šnektų, o fonetiškai. Jie sutapo dar toje stadijoje, kai abu alofonai fonetiškai mažai skyrėsi vienas nuo kito: *aᵉ > a > ă. Labializacijos pėdsakų, pavyzdžiui, dar išliko vyresniosios kartos kalboje Lazdona₄₁₉, Prauliena₄₂₀, Sarkaņi (Sarkanis)₄₁₄, Patkule₄₁₅, Cesvaine₄₁₆ (Elksnītis 1929: 128).

Toliau pateikiama raidos schema, atsižvelgiant į sėlių šnektas:

(ilgieji ā, (ē) – analogiškai)

Taigi, norėdami aiškiau paaiškinti raidos vaizdą sėlių ir vakarų latgalių šnektose, aptarkime santykinės chronologijos A būseną (pažymėtą schemoje). Čia turime du senųjų *a/ā alofonus a/ā ir a⁰/ă⁰, taip pat dar nepakitusį e/ē (iš palatalinio *e/ē); tokios būsenos liekanų dar galima pastebėti Ogre₃₂₅, Ērgļi₃₂₆ (Zariņš 1931: 12–13). Būtent šiuo momentu prasideda tolesnės raidos skirtumai giliosiose latgalių šnektose (*e/ē > a/ā, *a/ā > a/ā ir *a⁰/ă⁰ > o/ō > o/uо),

60 |

Илья А. Сержант

viena vertus, ir selonių tarmės, kita vertus, kur a/ā ir a⁰/ā⁰ (iš *a/ā) sutampa į a⁰/ā⁰, o *e/ē tampa naujais a/ā ir vėliau dėl 2-osios labializacijos visi jie sporadiškai gali pereiti į o/ō. Nekyla abejonių, kad neumliautuoti fonemų *a ir *ā palataliniai alofonai toliau išsivystė atitinkamai į a⁰ ir ā⁰ – būtent tokios formos (t. y. a⁰, ā⁰ arba o, ō) jie aptinkami šiuolaikinėse selonių ir vakarų latgalių tarmėse. Tai, kad selonių tarmėse a, ā (< *e, *ē) patyrė 2-ąją labializaciją, aiškiai liudija šie pavyzdžiai: – Odziena₃₄₁, Sā viena₄₂₈, Mētriena₄₂₉, Medņi₄₃₀ tarmėse: tōvs (tēvs) (ō = ǭ, ō, ōᵃ, plg. DA: 20b), Sā viena₄₂₈, bōᵃrmc, dōᵃls // dāls; tōus // tōᵘus // tāᵘus (M. Poiša, LVI), taip pat trumpasis o: vocs, plg. DA: 20a (2-oji labializacija, plg. § 2.6.4.3).

Po to selonių ir vakarų latgalių tarmėse a⁰/ā⁰ arba kai kuriose tarmėse kiek ankstesnėje stadijoje, t. y. a/ā, patyrė 3-iąją aukštaičių latvių umliautaciją (žr. § 2.9.2.3), kuri vyko gerokai vėliau nei 1-oji ir esant kitoms fonetinėms sąlygoms (žr. § 1.9.2.1). Prieš palatalinius balsius čia vyksta a⁰/ā⁰ > a/ā umliautacija arba, jei a⁰/ā⁰ > o/ō, šie naujieji o/ō pereina į oᵉ/ōᵉ, priklausomai nuo tarmės (žr. § 2.9.2.3.2). O 3-iosios umliautacijos nepaliesti a⁰/ā⁰ šiandien tarmėse arba išlikę tokie patys, arba perėję į o/ō.

2.6.4.3. Antroji labializacija

Šis procesas jau buvo aptartas anksčiau. Toliau pateikiamas išsamus jo aptarimas.

2.6.4.3.1. Selonių tarmėse, regis, įvyko pakartotinė labializacija, neturinti nieko bendra su 1-ąja labializacija (§ 2.6.3.3). Plg. pavyzdžius: zoļs, goļa, skoņa Liezēre₄₀₃, Lubeja₃₂₉, Mēdzūle₃₁₈, Gulbēre₃₁₈ tarmėse (Hauzenberga 1934: 176–181). Šie o prieš palatalinį priebalsį yra antriniai, nes yra 1-osios umliautacijos veikimo pozicijoje ir čia turėtų duoti a. Galima būtų prieštarauti, kad 1-oji umliautacija selonių tarmėse galbūt visai neveikė, tačiau tam prieštarauja faktas, kad kai kuriose selonių tarmėse išliko a ir o pasiskirstymas (§ 2.9.2.1.2), be to, ir pati 1-osios umliautacijos archajiškumas. Toliau, Odziena₃₄₁, Sā viena₄₂₈, Mētriena₄₂₉, Medņi₄₃₀ tarmėse vietoj protolatvių *e/ē aptinkamas ir labializuotas balsis o, oᵃ, ā/ā, ō, ōᵃ (plg. DA: 20a ir 20b), pavyzdžiui: Sā viena₄₂₈, bōᵃrmc, dōᵃls // dāls; tōus // tōᵘus // tāᵘus (M. Poiša, LVI), taip pat trumpasis o: vocs. Apibendrindami tai, kas pasakyta, darome išvadą, kad perėjimas a/ā > o/ō čia yra antrinis, ir toliau jį vadinsime 2-ąja labializacija. Pozicijoje, kurioje 3-ioji palatalinė umliautacija neveikia, raida yra tokia:

ФОНЕТИЧЕСКИЕ ИЗМЕНЕНИЯ В ВЕРХНЕЛАТ. ДИАЛЕКТЕ | 61

(ā – analogiškai, esant nereikšmingiems skirtumams)

Pavyzdžiui, 1-oji būklė dar išlikusi Dzelzava₄₀₉³³, Viesīte₃₆₁, Nereta₃₆₅ tarmėse (Endzelīns 1951: 110) ir mažesniu mastu (t. y. arčiau 2-osios) Cesvaine₄₁₆, Patkule₄₁₅, Sarkaņi₄₁₄, Lazdona₄₁₉ tarmėse (Elksnītis 1929: 128–129), 2-oji būklė – Liežēre₄₀₃, Lubeja₃₂₉, Mēdzūle₃₁₈, Gulbēre₃₁₈ tarmėse (Hauzenberga 1934: 178–179), o 3-ioji būklė – Odziena₃₄₁, Sāviena₄₂₈, Mētriena₄₂₉, Medņi₄₃₀ tarmėse (plg. DA: 20b).

Nors vietovė, kur e/ē ir a/ā sutapo į o/ō, ō, ōᵃ (mūsų terminologija – a°/ō°), palyginti nedidelė, darome prielaidą, kad anksčiau ji buvo didesnė ir sumažėjo tik dėl literatūrinės kalbos poveikio; be to, ji, regis, bendra su lietuvių tarmėmis kupiškėnai, anykštėnai, kuriose a > ā, turint omenyje, kad jos ribojasi su šiomis tarmėmis (plg. Zinkevīčius 1966: 447, žemėlapis N6).

2.6.4.3.2. Tai, kad 2-oji labializacija selonių tarmėse yra labai vėlyvas procesas, liudija šie mūsų laikų skoliniai: poše (Mēdzūle₃₁₈), mošina (Gulbēre₃₁₈) (Hauzenberga 1934: 178). Be to, kaip jau minėta anksčiau (§ 2.6.4.3.1), kai kuriose tarmėse 2-oji labializacija veikė po 3-iosios umliautacijos, plg. vocs – veci, o kai kuriose vyko kartu su ja, plg. mōli (iš mōᵃls = māli – māls) (Sāviena₄₂₈ (M. Poiša, LVI)).

2.7. ē > ā, e > a

2.7.0. Toliau nagrinėjant balsių *e, *ę, *ē, *ē kaitos istoriją, reikėtų pažymėti, kad palatalinių balsių *e, *ē susiaurėjimas įvyko dar prolatvių epochoje³⁴, todėl šis balsių kaita šiame darbe neaptariama, o siaurieji prav. latv. *e, *ē ir atvirieji *e, *ē laikomi iš prolatvių kalbos paveldėtomis fonemomis.

³³Plg. 1-osios balsių kaitos pavyzdžius: osaras – wakarī, tačiau ilgieji sutapo: toa – koajiņām (Kauliņ 1890: 323-329)

³⁴ Несмотря на мнение Брейдака (1977: 30), для которого перегласовка *e > a, *ē > ā перед непалатальными – только верхнелатышский процесс, при этом, однако, принимая промежуточное состояние для верхнелатышского *e > *ę, *ē > *ē. Это же состояние восстанавливается и для пралатышского. Таким образом, для предположения Брейдака нет оснований. Действительным остается утверждение Эндзелина (Endzelīns 1951 108) о том, что процесс разложения *e и *ē на открытые аллофоны e и ē перед непалатальными происходил еще в пралатышском. В связи с этим и термин «позиционная перегласовка», используемый Брейдаком, не может быть здесь использован, т. к. *e > a и *ē > ā во всех своих позициях. Уже гораздо позже действовала 3-ая перегласовка в селонских говорах, вследствие которой a/ā (< *ę/ē) снова расщепился на два аллофона (см. § 2.9.2.3) и 4-ая перегласовка, где закрытые *ę/ē в некоторых латгальских говорах также расщепились (см. § 2.9.2.4).

62 |

Илья А. Сержант

Формы селонских (и латгальских) говоров, например: mads, tàvs Брейдак (1981b: 90) сопоставляет с madūs «мед», távas «отец» на территории северо-восточной Литвы, например: Anykščiai, Kūpiškis. Брейдак возводит это явление ко времени существования на этой территории Литвы селонских племен, а именно к первому – началу второго тысячелетия нашей эры. Как, однако, будет показано ниже (§ 3.3), это не совсем правильная формулировка.

2.7.1. Akivaizdu, kad atvirųjų prav. latv. *ę/ḗ virtimas a/ā ar net kai kuriuose sėlių dialektuose å, o/ā, ō (žr. toliau § 1.7.2) vyko etapais, o įvairūs šio virsmo tarpsniai išliko skirtinguose dialektuose. Pavyzdžiui, Sausnēja₃₃₅ išlikęs archajiškesnis tarpsnis – velarizuoti ę/ḗ (Kauliņš 1933: 11).

2.7.2. Kai kuriuose nedaug pakitusiuose sėlių dialektuose, pavyzdžiui, Odziena₃₄₁, Sāviena₄₂₈, Mētriena₄₂₉, Medņi₄₃₀, kurie kartu sudaro vientisą geografinę grupę, greta ā (o Medņi₄₃₀ – net ē) prolatvių *ę vietoje pasitaiko ir labializuotas balsis ǭ, ō, ōᵃ (plg. ДА: 20b). Atsižvelgiant į tai, kad čia kalbama ne apie papildomąją distribuciją, o labializacijos požymis toje pačioje pozicijoje arba yra, arba jo nėra, galima daryti išvadą, kad ši labializacija (2-oji labializacija, plg. § 2.6.4.3), palyginti su ę ir ā, veikiausiai yra pirminė, o ę ir ā yra regresyvaus kitimo, veikiant bendrinei kalbai, rezultatas, t. y. ǭ, ō, ōᵃ > ā (> ę)³⁵, arba (ę atveju) 3-iosios balsių kaitos rezultatų apibendrinimas pagal analogiją. Galimą kaimyninių dialektų įtaką rodo šių dialektų geografinė padėtis ę ir ā arealų paribyje. Tai ypač aiškiai matyti nagrinėjant Medņi₄₃₀ dialektą, kuriame labializuotas ǭ, ō, ōᵃ užfiksuotas greta pagrindinio ę, nes akivaizdu, kad balsis ǭ, ō, ōᵃ negalėjo iš jo atsirasti tiesiogiai, bet turėjo pereiti ā stadiją, kurios šiame dialekte nėra, t. y. trūksta būtinos grandies.

Taigi, ę > ā, ę > a virsmo metu kai kuriuose nedaug pakitusiuose sėlių dialektuose naujasis a/ā vėliau buvo labializuotas (§ 2.6.4.3) kartu su senuoju, išlikusiu po 1-osios balsių kaitos. Abu šie garsai tuose dialektuose sutapo, plg. goḷa (latg. gaḷa) ir vocs (vidur. latv. vecs).

Apibendrindami pateikiame raidos schemą. Visi toliau nurodyti tarpsniai paliudyti sėlių dialektuose – priklausomai nuo konkretaus dialekto archajiškumo ar nearchajiškumo, taip pat jo geografinės padėties:

2.7.3. Santykinio datavimo požiūriu galime teigti, kad prav. latv. *ę ir *ḗ virtimo sėlių-latv. a, ā procesas baigėsi po 1-osios

³⁵Keletas kitų bendrinės kalbos poveikio paskatinto regresyvaus kitimo pavyzdžių pateikiama Breidak (1989).

ФОНЕТИЧЕСКИЕ ИЗМЕНЕНИЯ В ВЕРХНЕЛАТ. ДИАЛЕКТЕ | 63

balsių kaitos, nes jos rezultatas (a/ā) nebuvo apimtas 1-osios balsių kaitos, be to, dėl to, kad kai kuriose negiliose sėlių tarmėse šis garsas išliko, t. y. čia: e/ē arba α/ā. Be to, jo rezultatas tik latgalių, bet ne sėlių tarmėse sutapo su α/ā iš palatalinės 1-osios balsių kaitos aplinkos, o sėlių tarmėse šio fonemų *e ir *ē sutapimo su alofonais a ir ā, atsiradusiais iš priešauštlatvių *a ir *ā palatalinėje 1-osios balsių kaitos aplinkoje, neįvyko (toliau žr. § 2.9.2.1.3). Atsižvelgiant į tai, kad 1-oji balsių kaita vyko dar bendroje priešauštlatvių kalbinėje teritorijoje, galima manyti, kad naujųjų a ir ā (iš priešauštlatvių *e ir *ē) sutapimas latgalių tarmėse su alofonais a ir ā, atsiradusiais iš priešauštlatvių *a ir *ā palatalinėje 1-osios balsių kaitos aplinkoje, yra gana vėlyvas reiškinys, nesusijęs su pačia balsių kaita.

2.7.4. Kalbant apie absoliutų datavimą, galima pateikti XIII ir XIV a. rašto paminklų pavyzdžių. Gulbana (< Gulbene), Barsono (plg. latv. bęrzs) (Breidak 1977: 30).

2.8. ę > (> ia) > ę / ie, e > ᵃe

2.8.1. Ilgojo ir trumpojo uždarųjų priešauštlatvių *ę ir *ē refleksai pasiskirstę taip: šiaurės Latgaloje iki pat Baltinavos⁴⁷⁸ imtinai turime *ę > ie, *ę > ʹe > e visose pozicijose; *ę/ē > e/ē į pietvakarius nuo Atasiene₄₃₂ ir pačiuose pietuose, Daugpilio apylinkėse, Višķi₄₅₁, taip pat sėlių tarmėse (pavyzdžiui, Sausnēja₃₃₅). Centrinėje Latgaloje turime abu variantus: ir *ę > ie, *ę > e, ir *ē > ę, *ę > e. Labiausiai tikėtinas paaiškinimas, mūsų manymu, yra toks. Iš pradžių visi siaurieji *ę/ē virto palatalizuojančiaisiais ʹe/ʹē arba ʹa/ia; tai procesas, labai primenantis prielaužimą (Brechung), pavyzdžiui, norvegų kalboje. Vėliau, pietuose, pietvakariuose ir vakaruose (Sėlijoje) vykstant priebalsių depalatalizacijai, ʹa/ia > ʹe/ie virto ę/ē. Padėtį centrinėje Latgaloje, kur kartu vartojami ir ę/ie, ir ę,ia,ā/ē,ia,ā, lemia 4-oji latgalių balsių kaita (žr. toliau § 2.9.2.4). Šiaurės latgalių tarmėse, regis, prielaužimo nebuvo; čia vartojama tik ie arba ʹe/ie > e/ie. *ę/*ē > ʹa/ia > ʹe/ie > ę/ē raidą pagrindžia svarūs Breidako³⁶ (1989: 203–4) argumentai, būtent: Nautrēni, galā < gala, vaļē < vaļa, guoje < gāja, Viļāni₄₂₇, guojā, kur matyti, kad ʹa > ʹe > e. Paskutinis etapas buvo susijęs su priebalsių depalatalizacija; palatalizacija išliko tik centrinėje rytinėje giliųjų latgalių tarmių dalyje (plg. Breidak 1994: 156 ir 163).

Kai kuriose tarmėse siaurieji *ē tik tam tikrose pozicijose virto ē (Endzelīns 1951: 109).

2.8.2. Galūnėse beveik visuose aukštlatvių šnektų variantuose trumpasis *e/*ē virto > ʹe/ʹē (Endzelīns 1951: 104–105), o kai kuriuose – > ia (ā), kur ia tėra palatalizuotas a, pavyzdžiui: žjamja, muot’a iš

³⁶ Breidakas šį procesą vadina balsių kaita.

64

Илья А. Сержант

Cibla₄₈₈ (Ābolina 1926: 32–33). Как указывает Брейдак (1989: 205), гласные *e/*ē в севернолатгальских говорах возникли из ä/ā (’a/ia); т. к. и исконные ä/ā (’a/ia) здесь перешли в *e/*ē, ср. gal’e, kūoje Nautrēni₄₈₀, Škilbēni₄₈₄.

Dauguma atvejų, kai taip pat ir kai kurių atskirų tarmių priesagų skiemenyse (Endzelīns 1951: 103) uždarasis trumpasis e > ’a (> e arba > a) virto, aiškinama 4-ąja balsių kaita (§ 2.9.2.4).

2.9. Kombinatoriniai fonetiniai perėjimai. Umliautas

2.9.0.1. Latgališkasis umliautas *e > ẹ prieš palatalinius priebalsius ir *e > e kitais atvejais

Aukštaičių latvių tarmėje protobaltų *e ir *ē umliautas atrodo taip:

Akivaizdu, kad ir protoaukštaičių latvių kalboje būta tarpinio laipsnio *ẹ, *ē / *e, *ē. Taigi šis umliautas vyko taip pat ir pagal tuos pačius principus kaip kitose latgališkose tarmėse, vadinasi, dar latgalių kalbos istorijoje, kai tarp visų jos sudedamųjų dalių vyko visapusiški inovacijų mainai.

2.9.0.2. Čia labai svarbu atkreipti dėmesį į šį nesusipratimą. Endzelins (Endzelīns 1951: 96–97) nurodo, kad o-kamienų nom. pl., taip pat dat. pl. stebimas šaknies latgališkasis umliautas, nes po jos eina palatalinis balsis. Mūsų nuomone, tai nėra visiškai teisinga:

– pirma, o-kamienų nom. pl. ir dat. pl. galūnės nesudaro to paties fonetinio konteksto, nes nom. pl. galūnė kildinama iš latg. *-ai (plg. liet. nam-ai³⁷), o dat. pl. galūnė kildinama iš latg. dvibalsio *-ie (plg. liet. vis-ie-ms). Esmė ta, kad pirmojo dvibalsio -i nesukelia latgališkojo ir pirmojo aukštaičių latvių umliauto, nes, regis, neminkštino prieš jį buvusio priebalsio; plg. patį Endzelīns (1951: 111), tačiau *-ie turėjo sukelti abu šiuos umliautus.

– antra, paties Endzelino (Endzelīns 1951: 96–97) pateiktose šnektose Skaista₅₀₇, Daudzese₃₅₁, Krāslava₅₀₆, taip pat Auleja₅₀₂ yra taisyklingas

³⁷ Endzelīns (1951: 401) неправ, утверждая, что латышское склонение существительных основывается полностью на склонении прилагательных, т. е. местоименном. Например, в loc. sg. присутствует и у прилагательных и у существительных окончание склонения существительных а не местоименное. Здесь правильней было бы говорить о дательном падеже, который и в единственном числе, и во множественном был перенят из местоименного склонения. Таким образом, нельзя утверждать (там же), что в nom. pl. лат. -i соответствует литовскому -i у прилагательных.

ФОНЕТИЧЕСКИЕ ИЗМЕНЕНИЯ В ВЕРХНЕЛАТ. ДИАЛЕКТЕ | 65

pasiskirstymas, plg. ļet’i mal’i (lēti meli), bet làtu malu (tačiau dat. pl. apibendrinta làt’im malym) (Alksnis 1932: 28). Kitaip tariant, čia dar išlikęs skirtumas tarp daiktavardžių linksniuotės nom. pl. -i (< *-ai) ir būdvardžių nom. pl. -i (< *-ie), atitinkantis skirtumą lietuvių kalboje³⁸.

1.9.0.3. Pavyzdžių, kai giliose latgalių šnektose e/ē ir jų vediniai kaitaliojasi su a/ā, negalima paaiškinti aukštaičių latvių kalbos pagrindu; šios kaitos siekia protolatvių umliautą *e/ē > e/ē ir jų vediniai + E, Š *e/ē > a/ā ir jų vediniai + A, kur E – bet kuris palatalinis balsis, Š – palatalizuotas priebalsis, išskyrus c, dz, o A – kiti balsiai. Pavyzdžiui, Alūksnėje ezeriņš, viederiņš (vādārs), vedekliņa (vadakla), veselība (vasals) (Brencis 1914: 115).

2.9.2. AUKŠTUTYRIŲ DIALEKTO METAFONIJA

2.9.2.0. Balsių harmonija aukštutyrų dialekto fonetikoje atlieka svarbų vaidmenį ir aiškinama baltų-suomių substrato poveikiu; pavyzdžiui, pietų estų dialekte, vodų, ižorų ir kitose kalbose pozicinė metafonija yra reguliari (Брейдак 1977: 30, 318). Брейдак (1977: 31) mano, kad aukštutyrų dialekto istorijoje reguliarios palatalinės metafonijos nebuvo, o būta tik sporadinės. Tačiau, kaip rodo pavyzdžiai, ši metafonija vyko senovėje (pavyzdžiui, iki *ā/ā > ō > uo perėjimo), todėl visiškai dėsninga, kad šiandien neturime visiško reguliarumo, o tik metafonijos liekanas. Būtent taip Брейдак aiškino šį reiškinį ir viename ankstesnių savo darbų (Breidaks 1974: 129). Nesunku įsivaizduoti, kad tais atvejais, kai metafonijos rezultatų nėra, jie buvo panaikinti analogijos spaudimo: į metafonijos paveiktas kamieno formas prieš palatalines galūnes buvo įvestas nepakitęs balsis iš kamieno formų prieš nepalatalines galūnes. Taip pat galėjo veikti giminiški žodžiai su nepalataliniais priesagomis ir pan. Tokį aiškinimą patvirtina tai, kad, viena vertus, per metafoniją išliko pralot. *ā ir *a, o kita vertus, ji nebėra reguliari, ir metafonijos paveiktas formas vis dažniau keičia analoginės formos; plg. pavyzdžius Brencis (1914: 117).

2.9.2.1. Pirmoji aukštutyrų metafonija

2.9.2.1.1. Metafonija vyko prieš palatalinius priebalsius k, ģ, j, č, dž, š, ž, ļ, ņ, taip pat prieš palatalizuotus priebalsius, t. y. jei kitame skiemenyje buvo palatalinis balsis ir prieš jį tuo metu dar nebuvo depalatalizuotų c, dz. Balsis i, atitinkantis y

³⁸Įdomu, kad praktiškai tame pačiame areale ir prieveiksmiai su *-ai patiria palatalinę metafoniją (Endzelīns 1951: 97); taigi greičiausiai čia veikė analogija su palatalizuojančiu prieveiksmio rodikliu *-jai > *-j’i.

66 |

Илья А. Сержант

других говоров, перегласовку не вызывает (Endzelīns 1951: 110–111). Однако, возможно, что здесь прав Брейдак (1989: 156), который указывает на то, что j сам по себе не вызывал перегласовку – к сожалению он приводит мало примеров для полного доказательства, например: vojuôt (ср. vajāt). Еще Ancītis (1977: 56) указал на этот факт в Aknīste₃₆₈: vojoat но кле̄is < *klajis, где за -j- следовал палатальный гласный.

Kaip jau minėta pirmiau (§ 2.9.2.0), ši metafonija vyko palyginti seniai. Tokią išvadą darome remdamiesi šiais argumentais:

– iki šios metafonijos pradžios giliuosiuose latgalių šnektose dabartinių o, uo vietoje dar buvo pralot. *a, *ā;

– metafonijos laikotarpiu žodžio absoliutinėje pabaigoje dar buvo dvibalsis *-ai (plg., pavyzdžiui, liet. sakai), nes šis dvibalsis palatalizacijos nesukeldavo; plg. soki = liet. sakāi (Endzelīns 1951: 111);

– tai nėra gyvas (arba automatinis) procesas; be to, daugeliu atvejų metafonijos poveikio rezultatai buvo panaikinti analogijos poveikiu.

Tai leidžia teigti, kad šiuo atveju turime ne sporadinio, nereguliaraus reiškinio, o buvusio proceso liekanų.

2.9.2.1.2. Svarbu pažymėti, kad pirmoji metafonija veikė ir sėlių bei vakarų latgalių šnektose, nors čia dažnai aptinkamas „nepagrįstas“ pirmosios metafonijos požiūriu o; plg. goļa, goļa₄₀₉ (Dzelzava₄₀₉, Elksnītis 1929: 126). Tačiau, atsižvelgiant į pirmosios metafonijos senumą (argumentai § 2.9.2.1.1), taip pat į tai, kad kai kuriose sėlių šnektose pirmosios metafonijos nulemtas a ir o (mažesniu mastu – ā ir ō/ō) pasiskirstymas išliko, pavyzdžiui, Dzelzava₃₉, Viesīte₃₆₁, Nereta₃₆₅ (Endzelīns 1951: 110), o kiek mažiau – Cesvaine₄₁₆, Patkule₄₁₅, Sarkaņi₄₁₄, Lazdona₄₁₉ (Elksnītis 1929: 128-9).

Vėliau sėlių šnektose pirmosios metafonijos rezultatus paveikė trečioji metafonija (žr. toliau § 2.9.2.3), t. y. susidarę a ir ā prieš palatalinį balsį buvo metafonizuoti atitinkamai į aᵉ, ä, ę ir oᵉ, åᵉ, aᵉ (abu garsai dažnai žymimi kaip ę, dažnai pereinama į ę); analogiškai pakito ir ilgieji atitikmenys ā ir ō. Taigi senasis protaukštutyrų *a (/ā) archajiškiausiose sėlių šnektose turi tris atliepinius. Tačiau daugumoje negiliųjų sėlių šnektų pirmosios metafonijos rezultatai buvo niveliuoti, o kaitos tipo āᵉ + E, ā + A yra naujos, trečiosios metafonijos sukeltos kaitos. Todėl neteisingas Endzelino teiginys (Endzelīns 1951: 126), kad pirmoji metafonija gerai išliko Sausnēja: māte₃₃₅ (kontekstas, sukeliantis ir pirmąją, ir trečiąją metafoniją); plg. atvejus, kai yra tik pirmosios metafonijos kontekstas: mājina, kājina, valīgs, naži, aši (Kauliņš 1933: 14-15), o ne **mājina **kājina, **veļigs, **neži, kuriuos būtų davusi trečioji metafonija.

39 Plg. pirmosios metafonijos pavyzdžius: osaras – wakarį, tačiau ilgieji balsiai sutapo: toa – koajiņām (Kauliņš 1890: 323-329).

ФОНЕТИЧЕСКИЕ ИЗМЕНЕНИЯ В ВЕРХНЕЛАТ. ДИАЛЕКТЕ | 67

2.9.2.1.3. Endzelinas (Endzelīns 1951: 126), remdamasis panašia Bezzenbergerio prielaida (Bezzenberger 1885: 86), iškėlė prielaidą, kad *a/*ā po pirmosios palatalinės umliauto sutapo su protolatvių *ę/*ē, o vėliau kartu su juo vėl virto a/ā, jau po to, kai protovyriaulatvių *a/*ā kitose pozicijose buvo labializuoti. Nors ši prielaida ir įdomi, patikrinus medžiagą paaiškėja, kad ji klaidinga. Toliau pateiktas faktas paneigia tokią medžiagos interpretaciją ir patvirtina, kad a/ā (< *e/*ē) sutapo su „senuoju“ a/ā (kilusiu iš protovyriaulatvių *a/*ā po palatalinio umliauto). Mat selų tarmėse, kur taip pat vyko pirmasis umliautas (žr. pirmiau, § 2.9.2.1.2), kai kuriose tarmėse protovyriaulatvių *ę/ē ir *a/ā tam tikrose pozicijose nesutapo ir skiriasi iki šiol, pavyzdžiui: Sausnėjoje₃₃₅ po trečiojo umliauto *ę + E > α, *a + E > ä, ilgieji *ę ir *ā atitinkamai (Kauliņš 1933: 13); vacs (< vecs), bet zoļš, goļa, skoņa (< zaļš, gaļa, skaņa) vietovėse Lieżēre₄₀₃, Lubeja₃₂₉, Mēdzūle₃₁₈, Gulbēre₃₁₈ (Hauzenberga 1934: 176–181), Ogre₃₂₅, Ērgļi₃₂₆ (Zariņš 1931: 12–13). Endzelino minėtos (Endzelīns 1951: 117) formos, tokios kaip vakar, tagad iš Praulienos₄₂₀, Dzelzavos₄₀₉, yra reguliarūs trečiojo umliauto refleksai (§ 2.9.2.3).

2.9.2.1.4. Šie pavyzdžiai rodo, kad jų skolinimosi metu pirmasis umliautas jau nebeveikė: Lubana₄₁₇ žuodžs (Breidak 1977: 32), Kalupe₄₄₅ vūožēit’ (< vija) (Reķēna 1962: 26). Abiejuose pateiktuose pavyzdžiuose *ā⁴⁰ yra prieš palatalinius priebalsius ir balsius. Akivaizdu, kad šie skoliniai turėjo atsirasti vėliau negu pirmojo umliauto veikimo laikotarpiu, nes priešingu atveju vietoj -uo- turėtume ilgąjį *ā. Tačiau šie skoliniai turėjo patekti į senąsias aukštaičių latvių tarmes dar prieš tai, kai čia protolatvių *ā > uo. Taigi vienintelis šią situaciją paaiškinantis aiškinimas būtų prielaida, kad pirmasis umliautas iš pradžių nepalatalinėje aplinkoje davė garsą, artimą ā. Mūsų skolinių šaknies ā sutapo su šiuo garsu ir kartu su juo virto uo. Taigi pirmasis umliautas ir pirmoji labializacija nėra susiję vienas su kitu; šie procesai galėjo vykti gerokai skirtingu laiku. Mūsų nuomone, tai gana svarbus chronologinis aspektas, kurio tyrimuose dažnai nepaisoma. Be to, jis tipologiniu požiūriu patvirtina, kad pirmojo umliauto fonetinio pobūdžio rekonstrukcija kaip būtent palatalinis umliautas palatalinėje aplinkoje yra teisinga, o ne kaip labializacija nepalatalinėje aplinkoje.

2.9.2.1.5. Šio umliauto metu visi senieji *a ir *ā buvo umliautuoti į *aᵉ/āᵉ (prieš palatalinius, plg. pirmiau § 2.9.2.1.4) ir *a,ą/ā,ą (kitose pozicijose) (§ 2.6.4.1):

⁴⁰ Čia svarbu pastebėti, kad bent jau skoliniuose iš rusų / baltarusių kalbų kilmės kirčiuotas balsis latvių kalboje perteikiamas kaip ilgas.

68 |

Илья А. Сержант

Kaip jau aprašyta pirmiau (§ 2.6.4.1), pirmasis umliautas turėjo vykti prieš pirmąją alofono *а/ā > о/ō > о/uo labializaciją, trečiąjį umliautą (§ 2.9.2.3), taip pat antrąjį umliautą (§ 2.9.2.2).

2.9.2.1.6 PIRMAISIS UMLIAUTAS NEKIRČIUOTUOSE SKIEMENYSE

Pirmojo umliauto metu, akivaizdu, umliautuoti ir daugiaskiemenių žodžių kamieno viduriniai skiemenys, kurie savo ruožtu taip pat sukeldavo ankstesnių skiemenų umliautą, plg. gobals, bet gabaliņš⁴⁶⁵ Alūksne^{385, 384, 386, 387}, Gulbene arba gobols, bet gabal’eņč, vosora, bet vasarēna (pavyzdžiui, Kaldabruņa) (Endzelīns 1951: 117).

2.9.2.2. Antrasis aukštaičių latvių umliautas. Balsis *i

2.9.2.2.1. Umliautas vyko prieš palatalinius balsius arba priebalsius ḳ, ǵ, j, č, dž, š, ž, ļ, ņ. Balsis i, atitinkantis y tarmėse, kuriose y ir i pasiskirstę reguliariai, umliauto nesukelia (Endzelīns 1951: 110–111).

2.9.2.2.2. Reikėtų pažymėti, kad pats garsas y pamažu nyksta. Kai kuriose selų tarmėse, taip pat vakarų ir šiaurės latgalių tarmėse šis garsas patyrė regresyvią raidą y > ŭ > i, plg. ДА: 42; pavyzdžiui, Lubānoje⁴¹⁷ i nuo y beveik nesiskiria (Zirnitis 1937: 116).

2.9.2.2.3. Kai kuriose tarmėse, pavyzdžiui, Līvānuose⁴³⁶ žodžio gale bet kokioje aplinkoje, o daugumoje kitų tarmių tik po k, g gali būti tik -i (Endzelīns 1951: 130).⁴¹ Tačiau, kaip rodo toliau pateikti pavyzdžiai su šaknies balsiu y, kadaise ir šiose pozicijose būta y, pavyzdžiui: vyḷki, žyrgi.

2.9.2.2.4. U ATSIRADIMAS

2.9.2.2.4.1. Senasis u

Norėdami teisingai suprasti antrojo balsių kaitos reiškinio sąlygas ir laiką, pirmiausia turime aptarti garso u atsiradimo žodžio gale sąlygas, kai jo atsiradimas negalėjo būti nulemtas balsių kaitos.

⁴¹ Šiuolaikinėje rusų kalboje po k, g taip pat galimas tik u (Endzelīns, ten pat).

ФОНЕТИЧЕСКИЕ ИЗМЕНЕНИЯ В ВЕРХНЕЛАТ. ДИАЛЕКТЕ | 69

Pirmasis šiuo atžvilgiu kylantis klausimas – ar galima daryti prielaidą, kad žodžio gale -u atsirado iš senovinio *-ai, o jo koreliatas -i – iš *-ie? Kitaip tariant, ar buvo išlaikytas senovinis prieš tai buvusio priebalsio palatalumo / nepalatalumo skirtumas, egzistavęs dar pirmosios balsių kaitos metu? Nors bent sinchroniškai toks skirtumas nepastebimas, plg. gony (gani), rody (radi), kur *-ai, руnу, syty, kur *-i (plg. liet. pini) Pilda₄₉₂... (Endzelins 1951: 130), reikia manyti, kad iš pradžių toks skirtumas vis dėlto egzistavo. Tokią išvadą leidžia daryti tai, kad kai kurie -i iš *-ie ir -i- iš *-i- (uždarajame skiemenyje) niekada nevirsta u, būtent:

– e-kamieno acc. sg.: mùot’i (māti) Pilda₄₉₂,

– 1-ojo ir 2-ojo asmens įvardžių acc. sg.: maņi, t’ēvi Pilda₄₉₂,

– -i priesagose -elis, -iņš (-inis), kur pats -i- išnyko, tačiau išliko ankstesnio priebalsio palatalizacija, plg. smird’el’s Pilda₄₉₂ (Alksnis 1932: 34–36), aktinç, yūdinc Baltinava₄₇₈ (Vitole 1931: 132).

Esant tokiam dėsningumui, turime pripažinti, kad iš pradžių tik *-’i > -’i, o *-i > y. Problema tik ta, kad (*-’i >) -’i analogijos būdu taip išplito (*-i >) -u sąskaita, kad trečiosios balsių kaitos metu jau kiekvienas -i buvo palatalinis ir palatalizuojantis, t. y. sukeldavo palatalinę balsių kaitą, nors pirmosios balsių kaitos metu dar ne visi *-i buvo virtę -’i, plg. soki = liet. sakai (Endzelins 1951: 111). Vienas ryškiausių pavyzdžių – galūnės -’i paplitimas o-kamieno nom. pl. iš apibrėžtųjų būdvardžių linksniuotės ir -ijo-kamieno linksniuotės, plg. liet. -ie ir -iai. Tačiau buvusio skirtumo pėdsakai dar išliko Auleja₅₀₂, plg. ļiet’i mal’i (lėti meli), bet lātu malu (tačiau dat. pl. forma apibendrinta làt’im malym) (Alksnis 1932: 28). Čia jau apibendrinta galūnė -’i, tačiau pagal pralatyvišką balsių kaitą matyti, kad mal’i atveju turime (turėjome) nepalatalinį kontekstą. Tokia pati analogija pastebima ir prieveiksmiuose, kur konkuruoja galūnės -’i < *-ji < *-jai ir -i iš *-ai.

Taigi žodžio gale -u fonetiškai atsirado iš nepalatalizuojančio *-i, tačiau dėl analogijos pirminis pasiskirstymas buvo prarastas. Be to, analoginės -’i plitimas, tikėtina, prasidėjo dar vykstant pirmajai balsių kaitai.

2.9.2.2.4.2. Antrinis / naujas u

Čia svarbu pažymėti, kad u atsiranda žodžio gale, taip pat junginyje -ui- žodžio viduryje naujuose jam kontekstuose, būtent po depalatalizuotų š, ž, č, dž (§ 3.1), taip pat ā-kaitos nom./acc. pl., pavyzdžiui, rùkys (rokas), ir kai kuriais kitais atvejais. Akivaizdu, kad u atsiradimas čia yra daug vėlesnis už šiame skyriuje aptariamą reiškinį.

70 |

Илья А. Сержант

2.9.2.2 5. ANTROSIOS METAFONIJOS VEIKIMO LAIKO KLAUSIMAS IR ENDZELINO POZICIJA

Atsižvelgdami į tai, kad balsis i, atitinkantis u kitose tarmėse, metafonijos nesukelia (Endzelins 1951: 110–111), turime daryti prielaidą, kad aukštaičių latvių *i > u ir *i > i metafonija buvo ankstesnė už pirmąją metafoniją. Panaši nuomonė jau buvo išsakyta Ancītis (1977: 65). Tačiau ši prielaida kelia tam tikrų sunkumų:

1) Taigi turime pripažinti, kad ši metafonija yra seniausia, net senesnė už protolatvių *e/*ē > *ę/*ē / *e/*ē metafoniją. Iš to būtų galima spręsti, kad kadaise i/u kaita egzistavo ir kitose latvių tarmėse. Vis dėlto mums atrodo, kad u garso atsiradimas latvių ir lietuvių tarmėse yra vėlesnis reiškinys.

2) Be to, turime pripažinti, kad ši metafonija veikia nuo tų senųjų laikų iki šiol, nes tarmėse, kurių fonetinėje sistemoje yra u garsas, i ir u garsai pasiskirsto griežtai dėsningai, o naujomis sąlygomis – taip pat pagal šios metafonijos veikimo taisykles. Pavyzdžiui, Aknīste₃₆₈: cȳlvākṣ prieš -a- iš *e, tynītīe („minutė“). Šiose tarmėse šiam pasiskirstymui taip pat paklūsta ilgojo *ū > uu ir iu refleksai, priklausomai nuo tolesnio balsio, plg. DA: žemėlapius 48 ir 43,44.

Esant tokiai padėčiai, verta dar kartą patikrinti Endzelino (žr. pirmiau) nurodytus atvejus, kai iš šios metafonijos atsiradęs u nesukelia palatalinės metafonijos nei protolatvių metafonijoje, nei pirmojoje aukštaičių latvių metafonijoje. Senasis protolatvių *i viduriniame skiemenyje prieš protolatvių nepalatalinį balsį pasitaiko tik keliose priesagose, būtent veiksmažodžio priesagoje -ināt ir daiktavardžio priesagoje -ins (-ync). Padėtis su priesaga -ināt, einančia po kamienų su baltų prokalbės *a/ā, yra gana sudėtinga. Daugeliu atvejų šis u sukelia palatalinę metafoniją, plg., pavyzdžiui: baћynuot „balinti, balinti“ (ir balts), o ne **bolynuot; kћabynuot „daužyti“ Kalupe₄₄₅, Višķi₄₅₁; zadyunot „sveikinti“ Varakļāni (Брейдак 1989: 159). Aknīste₃₆₈ (Ancītis 1977: 65) padėtis visiškai priešinga: ten priesaga -yuoāt sukelia velarinę metafoniją *e > *ę, plg. vādynoāt („vesti“), tačiau nesukelia *a > *a > *ā > o metafonijos, plg. baћynoāt. Galbūt baћynoāt atveju turėjo reikšmės analogija šaknies vokalizme: -a- + -yuoāt; o vādynoāt šaknies balsiu atitinka liet. vadinti, t. y. čia veikė pirmoji metafonija. Šiuos svyravimus galėjo lemti ablautas, kaip vādynoāt atveju, taip pat analogija. Endzelinas (Endzelins 1951: 117) nurodo dar vieną galimą analogijos šaltinį – latvių -īt ir lietuvių -inti formas, kurios taip pat galėjo paveikti šaknies balsį, pavyzdžiui, dedzit ir dedzināt.

Keli daiktavardžių su priesaga -ync/-yns pavyzdžiai visi vienaip ar kitaip rodo, kad čia protolatvių ir pirmoji aukštaičių latvių metafonija sukelia šaknies balsio velarizaciją, t. y. protolatvių metafonijos atveju *e > *ę, o pirmosios aukštaičių latvių metafonijos atveju turime *a > o *ā

ФОНЕТИЧЕСКИЕ ИЗМЕНЕНИЯ В ВЕРХНЕЛАТ. ДИАЛЕКТЕ | 71

> ō > uo: sorkins (sarkans), gradzyns „gredzens“⁴², k̨loâtỳn, noâtỳnc (išimtis sapỳnc < sapnis, kur dėsningai vyksta pirmoji palatalinė kaita) (Ančītis 1977: 65).

Be to, dar reikia aptarti formas desmit su siauruoju e ir dasmytais su a < aukštlatvių prokalbės *e. Šio pavyzdžio sudėtingumą lemia tai, kad -i- abiejose formose nėra etimologinis ir greičiausiai atsirado palyginti vėlai dėl tų pačių priežasčių kaip ir -u- formoje uguns < *ugns < *ugnis, t. y. *desimt > (antrinis) > *desmt > desmit. *ę ir *ẹ pasiskirstymas atitinka atitinkamų lietuviškų formų palatalumą ir nepalatalumą, plg. desmit ir liet. dešimtis, dasmytais ir liet. dešimtas. Tačiau vien remdamiesi šiuo pavyzdžiu nedrįstame manyti, kad antroji kaita įvyko anksčiau arba tuo pačiu metu kaip palatviškoji ir pirmoji aukštlatvių kaita.

Taigi apibendrinkime tarpinius rezultatus: veiksmažodinis priesaga -ināt pateikia mišrius duomenis, nes jį veikia įvairios analogijos; būtent priesaga -ync/ -yns skatina prieš jį esančio balsio velarizaciją per pirmąją ir prolatviškąją kaitas. Tokia išvada visiškai atitinka Endzelino prielaidą, kad šiose formose būta velarizuojančio konteksto.

Tikrindamas šiuos pavyzdžius, pastebi vieną ypatybę: greta aukštaičių latvių *-ins ir *-ināt priesagų tose pačiose formose, su tomis pačiomis leksemomis ir ta pačia reikšme kituose dialektuose aptinkame formas su -ens (mārins „mērens“, gradzync „gredzens“ ir kt. (Endzelins 1951: 309)) ir -ēnāt (čia padėtis sudėtingesnė, žr. Endzelins 1951: 833). Ypač varduose matome beveik visišką atitikimą: aukštaičių latvių (išskyrus kai kurias negilias sėlių šnektas) -ync/ -yns atitinka -ens (arba jo modifikacijos) kitose šnektose. Negana to, net ir prieveiksmio formai k̨loâtỳn (Aknīste³⁶⁸, Ančītis 1977: 65) esama lygiagrečios formos klāten (BW. 13268, 19, 24 apud ME₁₁, 218–219). Sunku pasakyti, ar čia galima kalbėti apie fonetinį vidurio ir žemaičių latvių -ens perėjimą į aukštaičių latvių -ins: nors -ens > -ins būtų fonetiškai visiškai natūralus perėjimas, plg. pralatvių *en > *ę > ie, taip pat, pavyzdžiui, Preiļi⁴³⁹ akmin’š, rudin’š, tačiau prieš gen. pl. balsį akmen’ (akmenų) (Turkopulis 1928: 12). Taigi gali būti, kad čia tautosilabiniuose nekirčiuotuose skiemenyse -e- virto -i-, o prieš balsį -e- išliko. Tai, kad šiose formose -i- turi būti antrinis, rodo lietuviškos formos, plg. gen. sg. akmenės, rudens. Tačiau kartu reikia atsižvelgti į lietuvių veiksmažodžius su -inti ir -enti, kurie vargu ar fonetiškai susiję. Bet kuriuo atveju, mūsų nuomone, teisingiau manyti, kad veliarizacija per pirmąją ir pralatvių umliauto kaitą prieš u bent jau nėra įrodyta, o greičiausiai -u čia atsirado iš -i pagal antrąją umliauto kaitą, o -i, savo ruožtu, atsirado fonetiškai arba morfologiškai aukštaičių latvių *e vietoje.

⁴² Pavyzdžiai paimti tik iš giliųjų latgalių ir giliųjų sėlių šnektų, iš Endzelins (1951. 309), nes negiliose sėlių šnektose padėtį apsunkina antroji labializacija, trečioji umliauto kaita ir dalinis pirmosios umliauto kaitos rezultatų sutapimas.

72 |

Илья А. Сержант

Taigi teigiame, kad bet kuris nekraštinis pralat. *-i- sukėlė pralotyniškąją ir 1-ąją aukštlatviškąją ankstesnio balsio palatalinę umliautą. O garsas -у- šio *-i- vietoje prieš priešakinį balsį kitame skiemenyje (2-oji umliautacija) atsirado jau vėliau. Kalbant apie *-i žodžio gale, čia egzistavo 2 fonemos – viena (*-’i < rytų baltų *-i / *-iai / *-ie), palatalizuojanti ankstesnį priebalsį ir sukelianti palatalinę umliautą (pralotyniškąją, 1-ąją aukštlatviškąją, 2-ąją aukštlatviškąją), o kita – nepalatalizuojanti (*-i < rytų baltų *-ai), umliauto nesukelianti; vėliau jos davė -i ir -у, kurių etimologinis pasiskirstymas tarmėse vėliau daugeliu atvejų buvo prarastas (§ 2.9.2.2.4.1).

2.9.2.2.6. Trečiosios umliautacijos situacija aiškesnė. Čia akivaizdu, kad pralot. *i pasiskirstymas į i ir у įvyko prieš trečiąją umliautaciją, nes čia у sukelia ankstesnio balsio velarizaciją, o -’i – palatalizaciją, plg.: Sausnēja₃₃₅: salypynāt, bet sāhipinu ir kt. (Kauliņš 1933: 13).

2.9.2.3. 3-iasis aukštlatvių balsių kaita

2.9.2.3.0. Ši balsių kaita apima balsius, dvibalsius: a/ā/o, ā/ā/ō, u, (ū), uo, ie:

– balsių kaita vyksta prieš priešakinės eilės balsius, jei prieš juos nėra vieno iš šių priebalsių: k, g, k̕, g̕, j, č, dž, š, ž, l, n be greta esančio r, l, m, s, z, p, b arba t;

– balsis у, taip pat balsis i, atitinkantis у kituose dialektuose, balsių kaitos nesukelia (Endzelīns 1951: 133; Kauliņ 1887: 221);

– paprastai balsis ū nepersilaužia, išskyrus kai kurias tarmes, plg. tīret, atsū’īj (Plaviņas₃₄₈, Īvenu 1928: 63);

– persilaužimas prieš pat i vyksta tik kai kuriose tarmėse, plg. paīj’nāt „sutrumpinti“ Sausnēja₃₃₅, Vietalva₃₄₂, bet pāīj’nāt Piebalga (Kauliņ 1887: 215);

– be to, persilaužęs e (iš a) nesukelia persilaužimo kitame skiemenyje: nabed̕intch, aferina (Kauliņ 1887: 220).

Persilaužimas stebimas beveik visoje sėlių tarmių teritorijoje, taip pat kai kuriose vakarų latgalių tarmėse, plg. ДА: 55а, ДА: 55с, ДА: 54а, 55е, ДА: 53., 55d. Toliau pateikiami pavyzdžiai iš Sausnēja₃₃₅, Vietalva₃₄₂: ftoerpints [-uoe-] (Kauliņ 1887: 215), roez̦ina „mažoji ranka“, moežīt „kankinti“ (Kauliņ 1887: 220).

Giliuose sėlių tarmės punktuose 3-iasis balsių kaitos procesas neveikia, plg.: Aknīste₃₆₈ (Ancītis 1977: 48–62) mola – maliņa, Nereta₃₆₅ (Meņģele 1939: 98–99), Birži₃₆₂ (Bičolis: 1932: 64–65).

2.9.2.3.1. Jau iš paties 3-iojo umliauto fonetinių sąlygų matyti, kad jis atsirado gerokai vėliau už pirmuosius du:

– umliautuojama daugiau balsių;

Фонетические изменения в верхнелат. диалекте | 73

– umliautas yra beveik reguliarus (Endzelīns 1951: 133), o ne pasireiškia kaip buvusio proceso reminiscencija;

– palataliniai priebalsiai, atsiradę jungiantis su j, patys savaime čia nesudaro palatalinės aplinkos, būtinos palataliniam umliautui, be to, jie trukdo palatalizacijai. Vadinasi, iki 3-iojo umliauto veikimo pradžios šie garsai jau buvo sukietėję;

– tuose šnektose, kur naujieji a/ā (iš *a/ā ir *e/ē) virto o/ō, palatalinis umliautas vyksta būtent su šiais naujaisiais o/ō, o ne su senaisiais a/ā, kaip buvo 1-ojo umliauto atveju, plg.: mōli (iš mōls = māli – māls) (Saviņa₄₂₈ (M. Poisā, LVI));

– umliautuojamos visų darinių priešdėlių formos (ne tik pasenusios), priklausomai nuo veiksmažodžio šaknies balsio, pavyzdžiui: sāpit (Sausneja₃₃₅, Kauliņš 1933: 15);

– umliautas vyksta po dvigarsio -ai# > -i > -ī pakitimo. Šis dvigarsis nesukelia 1-ojo palatalinio umliauto (Endzelīns 1951: 111). Tik visiškai pakitus -ai# > -i > -ī, ši galūnė gali sukelti palatalinį umliautą, kaip ir vyksta šio umliauto atveju, plg. pavyzdžius: rēdi Mēdzūla₃₁₈, Liezēre₄₀₃, Lubeja₃₂₉ (Hauzenberga 1934: 180); pastāesti, gādāesi Sausneja₃₃₅ (Kauliņš 1933: 14);

– šį umliautą patyrė labai vėlyvi skoliniai: steņcija, bēnie (= bāni < vok. Bahn), Māndžūrīja, telapūoⁿc Mēdzūla₃₁₈, Liezēre₄₀₃, Lubeja₃₂₉ (Hauzenberga 1934: 181);

– šis umliautas, matyt, vėlesnis už 2-ąjį umliautą, nes 2-ojo umliauto rezultatas y čia sukelia velarinį alofoną, o i – palatalinį. Vadinasi, 3-iojo umliauto veikimo metu 2-asis umliautas jau buvo įvykęs (plg. § 2.9.2.2.4).

2.9.2.3.2. Atsižvelgdami į įvykusių fonetinių pokyčių gausą, toliau pateikiame bendrą pirminės aukštaičių latvių *a/*ā raidos iki sėliškų šnektų schemą:

(atitinkamai ilgieji balsiai analogiškai)

Taigi, kaip matyti, iš esmės iš visų pirminės aukštaičių latvių *a/ā, *e/ē sėliškose šnektose atsirado garsai, apimantys visą diapazoną nuo a/ā iki o/ō, ir tik palatalizuotas 3-iojo umliauto rezultatas skiriasi nuo kitų.

74 |

Илья А. Сержант

2.9.2.3. Kaip pažymi Kauliņš (1933: 13), umliautas nepaliečia palatalinių balsių *e/*ē, nors iš pirmo žvilgsnio ir šie balsiai turi porų, pavyzdžiui: past - nesiet. Tačiau šiuo atveju, kaip pažymi autorius, turime reikalą su palatalinio umliauto refleksais (§ 2.9). T. y. *e/*ē > e/ē > α/ā nepalataliniame kontekste ir *e/*ē > e/ē > e/ē palataliniame kontekste (§ 2.8.1). Plg., pavyzdžiui: sakls – sekli, calt – ceļu – fonetiniai kontekstai, kuriuose 3-iasis umliautas neveikia!

2.9.2.3.4. Sėlių ir kai kuriose vakarų latgalių tarmėse (ДА: 53., 55d) umliautuojamas ir dvibalsis ie į ię, ieᵃ, ia prieš ne priešakinį balsį ir į ie prieš palatalinį balsį, pavyzdžiui: iala, bet ielina, liapa, bet liepiņa, siava, bet sievina (Pļaviņas₃₄₈, Īvenu 1928: 84).

2.9.2.3.5. Kalbant apie absoliučiąją chronologiją, reikėtų atsižvelgti į šiuos faktus: vėlyvieji skoliniai taip pat patyrė umliautą, plg. 1) a > ā: Sausnēja₃₃₅, Vietalva₃₄₂: Pārīfe, klāweeres, kānzāls ir kt. (Kauliņ 1887: 225); vėlyvieji skoliniai taip pat patyrė umliautą, plg. Dzelzava₄₀₉ Doāwids (plg. koa = kā, ten pat) prie grākus (= grēkus) (Kauliņ 1890: 322), Joānīti (= Jānīti) (Kauliņ 1890: 326); 2) ā > ē: Sausnēja₃₃₅, Vietalva₃₄₂: glāeje (Kauliņ 1887: 225); 3) u > uː: Sausnēja₃₃₅, Vietalva₃₄₂ mūndeerintʃch (Kauliņ 1887: 225); 4) uo > uoᵉ: Sausnēja₃₃₅, Vietalva₃₄₂: boede (plg. vidurio latvių buōde, iš СНН, МЕ₁, 360), goews (plg. vidurio latvių guovs) (Kauliņ 1887: 225); čia tikriausiai uoᵉ > oᵉ.

Atsižvelgdami į šiuos gausius vėlyvuosius skolinius ir santykinės chronologijos duomenis, galime daryti išvadą, kad šis umliautas sėlių tarmėse (ir kai kuriose gretimose vakarų latgalių tarmėse) yra labai vėlyvas reiškinys. Tačiau, kita vertus, umliautas turėjo prasidėti iki trumpųjų balsių redukcijos uždarame galiniame skiemenyje, plg. muims, juims (Sausnēja₃₃₅ (Kauliņ 1887: 226-227) ir lietuvių instr. mumīs, jumīs, taip pat bāl̄s (= balss), goews (< guoᵉvs = govs), kuirs „vyras“. Grįžtamasis dalelytės s < si greičiausiai umliauto vis dėlto nesukelia, kaip manė Endzelins (Endzelīns 1951: 134). Tokios formos kaip -veres, beres, -duᵉres kilo iš *-re-s < *-ria-s. Tačiau infinityvo galūnė -i buvo prarasta dar prieš pradedant veikti šiam umliautui, plg. capt, kārt, carāt, āst (Kauliņš 1933: 14).

Kalbant apie pirmiau minėtus skolinius iš СНН, pagal jų fonetinę formą juos galima datuoti laikotarpiu tarp XIII a. ir XV a. pabaigos, atsižvelgiant į tai, kad juose jau buvo įvykęs urC / ur# > orC / or# perėjimas, tačiau dar nebuvo įvykęs ō > ā perėjimas.⁴³

2.9.2.4. 4-asis latgalių umliautas

2.9.2.4.1. Šio umliauto metu latgalių dvibalsiai ᵘe/iē, kilę iš uždarų *e/*ē (§ 2.8.1), tikriausiai per tarpinę ’e/’ē stadiją, buvo umliautuojami prieš naują galinį e (< e, § 2.8.2) ir a pozicijoje, virstant garsais ’a, a/ia,

⁴³ Ср. Gallée (1993: 16–17). За помощь в датировке СНН форм я очень обязан Штефану Мюллеру (Germanistisches Seminar, Universität zu Bonn).

ФОНЕТИЧЕСКИЕ ИЗМЕНЕНИЯ В ВЕРХНЕЛАТ. ДИАЛЕКТЕ | 75

ē⁴⁴ atitinkamai; kitose pozicijose jie virto e, ‘e/ie, t. y. trumpasis e išliko. 4-ojo umliauto veikimo arealas apima apytikriai pietrytines giliąsias latgalių tarmes⁴⁵. *e/*ē refleksų pavyzdžiai pateikti šioje lentelėje, kurioje surinkti pagrindiniai buvusių *e ir *ē rezultatų pasiskirstymo tipai.⁴⁶

Tipas | Vieta | prieš palatalinius priebalsius ir i, ī bet kurioje pozicijoje | e-linksniuotės galūnėje, šaknyje e-, a-linksniuotei priklausančiuose žodžiuose, būtajame laike su -ē ir jų infinityvuose | šaknyje | absoliučioje žodžio pradžioje | 1 | Alūksne₄₆₅ | E: debess; IE: dviesele | E: vece; IE: dviesele | 2 | Cibla₄₈₈ | E: cēļs, ēzeren’c; IE: viezs, viejs | JA: žjamja, muot’a, jis naśja (но: tu neśi); JĀ: mjāļa, jis čāļa | A: agļa | 3 | Pilda₄₉₂ | E: cēļš | E: žeme, cēlt | A: agļa, āst | 4 | Varakļāni₄₂₆, Bērzpils₄₇₆ | IE: dzērvu, iēšu (ēdišu) | E: lēče, dzērve | E: ēst

Reikėtų pažymėti, kad šiuo atveju umliautas apėmė nedidelę tarmių dalį, todėl nepakanka medžiagos šiam procesui visomis detalėmis rekonstruoti. Be to, turint omenyje, kad umliautas vyko labai vėlai, visiškai tikėtina, jog kitose Latgalos dalyse jo apskritai nebuvo, t. y. mažai tikėtina, kad jo rezultatai buvo niveliuoti kitose tarmėse (kaip, pavyzdžiui, 1-ojo umliauto atveju). Schemoje siūlome apytikslę rekonstrukciją:

⁴⁴ Брейдак (1989: 195-198) предлагает такое обозначение звука, который «...произносится как гласный ’a /= я, ia/: за смягченным согласным в русском, белорусском и польском языках».

⁴⁵ Точное географическое распределение см. на карте у Брейдака (1981c: 95) или Breidaks (1996:27-28), карты 19 и 20.

⁴⁶ Alūksne₄₆₅ (Brencis 1914: 118-9); Cibla₄₈₈ (Āboliņa 1926: 32-3); Pilda₄₉₂ (Tichovskis 1933: 41-2); Bērzpils₄₇₆ (Endzelīns 1951: 109); Varakļāni₄₂₆ (Latkovskis 1931: 102).

76 |

Илья А. Сержант

Formos drēnc „slikts, nelāga“ (iš rus. дряной), spriēsl’eica „sprēslīca“ (iš rus. пряслица) iš Kalupe₄₄₅ (Reķēna 1962: 380, 468) įrodo, kad tarmėse, kuriose šiandien prieš nepalatalinį priebalsį yra e/ē, būta tarpinės stadijos ‘a/ia.

2.9.2.4.2. Ypatingas atvejis, kai po r, bet ne prieš j, eina ie, pasireiškia kaip ā. Iš esmės tai yra šios umliauto rūšis, kurią reikėtų aiškinti taip: ie virsta ia, tada r praranda savo palatalinį alofoną, todėl junginys -ria- > -ra-, pavyzdžiui, Pilda₄₉₂ nėra palatalinio r (Tichovskis 1933: 45), ir čia vyksta kaita -rē- > -ria- > -ra-. Tarpinė pakopa, pavyzdžiui, Auleja₅₀₂ rādžāt’ (Endzelīns 1951: 109), kur r dar išlaikė palatališkumą. Kai po -rie- eina j, šis junginys lieka nepakitęs.

2.9.2.4.3. Šios umliauto kaitos rezultatai, t. y. ‘a/ia (pagal kitą transkripciją ä/ā), žodžio pradžioje daugelyje tarmių netenka pirmojo komponento ir virsta iš ia- į a-, iš iā- į ā-; plg. lentelėje pateiktas formas.

2.9.2.4.4. Kai kuriose tarmėse, pavyzdžiui, Alsviki₃₉₁, Apukalns₃₈₅,₃₈₄,₃₈₆,₃₈₇, Nereta₃₆₅, umliautas e > ę arba > a prieš naują e arba seną a įvyko tik priesaginiuose žodžiuose, pavyzdžiui: zemana (< -ene), veselība (Endzelīns 1951: 102–103).

2.9.2.4.5. Proto-latvių kalbos uždarojo *ē, t. y. rytų baltų *ē pozicinio varianto (Endzelīns 1951: 94), refleksų paplitimą aukštaičių tarmės teritorijoje (ypač latgalių tarmėse), mūsų nuomone, išsamiausiai pateikė Breidaks savo disertacijoje (1989: 192–194), kurioje išskiria 6 skirtingus variantus:

1. centrinėse ir kai kuriose pietryčių Latgalos tarmėse: veiksmažodis „valgyti“ āst „ēst“ ir iežu < ēžu, āglā, pvz., Sakstagals₄₈₃

Šią opoziciją gerai paaiškina 4-asis umliautas: formoje iežu nėra umliautą sukėlusio naujojo ę, taigi čia turime ie (< ę). Kalbant apie bendraties formą, kaip žinoma, ji remiasi morfologiniu būtojo laiko kamienu, kuriame veikė 4-asis umliautas. Vadinasi, turėtume tikėtis formos *iāst, t. y. āst; analogiškai ir formos āglā.

2. pietryčių Latgalos tarmėse: āpādā < apēde „apēda“, āst, iežu, tā (< te), agla, pvz., Zvirgzdine₄₈₇, Nirza₄₉₃, Pilda₄₉₂, Cibla₄₈₈.

Ir šią opoziciją galima paaiškinti 4-uoju latgalių umliautu: āpādā < *apiādia < 4-asis umliautas < *apēdia < (§ 2.8.2) < apēde. Forma āst taip pat aiškinama 4-uoju umliautu iš: *iāst > (§ 2.9.2.4.3) > āst. agla – analogiškai. Forma tā – pagal § 2.8.2.

3. vienoje vakarinės Latgalos tarmių dalyje: ēst, ēžu, pvz., Stirniene₄₃₃.

Čia 4-asis umliautas neveikė, čia *ē > ē (§ 2.8.1).

4. kitoje vakarinės Latgalos tarmių dalyje: ēst, iežu, pvz., Rudzēti₄₃₇.

Analogiškai kaip 1 punkte.

3–4. vakarinės Latgalos tarmėse: ēgle Varakļāni₄₂₆, Līvāni₄₃₆.

Čia 4-asis umliautas neveikė, čia *ē > ē (§ 2.8.1).

ФОНЕТИЧЕСКИЕ ИЗМЕНЕНИЯ В ВЕРХНЕЛАТ. ДИАЛЕКТЕ | 77

5. Šiaurės Latgalos tarmėse ir kai kuriose Pietų Latgalos tarmėse iēšt, iēšu.

Čia kalbama apie regioną, kuriame 4-oji balsių kaita neveikia; čia visi *ē > ie (§ 2.8.1).

6. Šiaurės rytų Vidžemės tarmėse vienaskaitos vietininkas: upē, klētī < /klētē/ Galgauska₄₀₀, zemē Anna₄₆₇, ir iēst, n'esu, Veclaicene₃₈₆, Ziemeris₄₆₂, Karva₃₈₇, Jaunlaicene₃₈₅, Jaunroze₃₈₄.

Čia padėtis kiek sudėtingesnė. Formų upē ir zemē galūnėje yra maždaug tas pats garsas ē̇ (plg. § 2.8.2). Mūsų nuomone, forma klētī turi etimologinį ie – šiame palat. regione ie (*ē) išliko ir nevirto ī (plg. ДА: 53). Tai senovinė vietininko galūnė (Endzelīns 1951: 412). Taigi turime ē/ē̇ nekirčiuotuose skiemenyse ir *e/ie kirčiuotuose skiemenyse (Endzelīns 1951: 109).

2.9.2.5. Analoginė balsių kaita

Пример, приведенный Брейдаком (1989: 136) iērklētīs «плохой конек» Vārkava₄₃₈, ср. лит. arklys, где *ārkl- > *ārkl- > *iārkl- > ierkl-, свидетельствует о переходе начального a/ ia > ie, kērklētīs ср. kārklīs «кормушка», Bērzgale₄₈₅, etsledziņa ср. atslāga, Aknīste₃₆₈, Birži₃₆₂; velēniņa, ср. valāna «дерн» < vēlēna. А также kezlenīņu (= kazlēniņu) Viļaka₄₇₁, kerzeneite „грозиньш“ Aizkalne₄₄₆, tebeciņa/ tebēceņa Bērzpils₄₇₆, Varakļāni₄₂₆, Sakstagals₄₈₃, Rūgāji₄₇₅ (Breidaks 1974: 129). Всем этим примерам общее то, что в своей изначальной форме все они должны были иметь a (а не o!) на той позиции, где состоялась перегласовка, ср. atslāga (т. к. приставки обычно сохраняют a), *kazlēns (т. к. долгий ē вызывает палатальную перегласовку, ср. Endzelīns (1951: 94)), в *karzina, *tabaks – a из заимствований. Учитывая далее, что в глубоких селонских говорах следов 3-ей перегласовки нам не удалось найти, мы можем предположить, что это явление не имеет ничего общего с 3-ей перегласовкой. Наиболее вероятным нам представляется следующее объяснение: данная перегласовка является вторичной и возникла по аналогии с уже имевшимся к тому времени в глубоких латгальских говорах чередованием a – простое слово versus e – сложное с деминутивным суффиксом, содержащим палатальный гласный. Данное чередование в латгальских говорах восходит к чередованию древних, пралатышских открытого и закрытого *e: *e versus *e – *e > латг. e, *e > латг. a, например: vacs – vecinē. По аналогии с данным чередованием возникли и обсуждаемые формы. В случае с iērklētīs ситуация аналогична, лишь только с той разницей, что закрытый e в начале слова здесь выражается через 'e, к тому же здесь, вероятно, имело место продление a- перед тавтосиллабическим -r-, *arklis > *ārklis > *iārklis > + *-ītis > ierklētīs. Аналогично объясняются пары, типа Apukalns (Ābele, Lepika 1928: 39) gars (< garš) versus gerji (там же), gerļi (gari) Alūksne₄₆₅ (Brencis 1914: 115). Здесь следует учесть, что наречие gerji с морфологической точки зрения образовано по аналогии: от основы симплекса gars с помощью суффикса -ji (как например в tujī «далеко») – gars

78 |

Илья А. Сержант

šaknyje turi a, todėl čia darybos metu buvo taikomas tipo vacs – veciņš kaitaliojimas, ir tai lėmė gerji formą. Simplekso balsis a, nors ir atsirado dėl 1-osios balsių kaitos, tačiau kalbos vartotojų daugiau nebuvo suvokiamas kaip toks. Panaši, tikriausiai, ir jeciņš (jaciņš) forma Alūksne₄₆₅ (Brencis 1914: 115). Čia jaks per pirmąją labializaciją nedavė **joks, matyt, dėl to, kad eina po j-. Išsaugojus pirminį vokalizmą ir nepatyrus pirmosios labializacijos, šis žodis kalboje buvo priskirtas prie tipo vacs (= veçs), kurio deminutyvas dėsningai sudaromas pagal veciņš modelį, t. y. jeciņš. Toliau darome prielaidą, kad ir forma nams – nemiņš (Brencis 1914: 115) priklauso tam pačiam tipui. Mat nams aukštaičių tarmėse dažnai vartojamas būtent su tokiu vokalizmu, o ne *noms; priežastys kol kas ne visai aiškios – galbūt šis žodis yra skolinys iš bendrinės kalbos.

Akivaizdu, kad šis reiškinys yra labai vėlyvas; tai matyti iš žodžių, kuriems jis būdingas, taip pat iš jo atsiradimo sąlygos – *e > a – procesas, pasibaigęs gana vėlai (§ 2.7.3).

Čia dar kartą svarbu pabrėžti, kad šiuo atveju kalbėti apie fonetinį procesą negalima. Šiuo atveju turime tik sporadinį balsių pakitimą pagal analogiją.

2 9.3. KAI KURIOS IKI ŠIOL NEIŠSPRĘSTOS PROBLEMOS, SUSIJUSIOS SU BALSŲ KAITOS FENOMENU

2.9.3.1. Gana aiškus pavyzdys iš giliųjų latgalių tarmių: ēsmīņč (= liter. asmьns) Zvirgzdenėje₄₈₇, Nautrēnuose₄₈₀, Pildoje₄₉₂ – ši forma, mūsų nuomone, nėra paaiškinama aukštlatvių tarmės istorija. Ji turi būti rekonstruojama protolatvių kalboje kaip *esmenis, t. y. ūdēns tipo ūdēns. Čia 4-oji balsų kaita dėsningai nevyksta, nes nėra būtinų sąlygų. Pradinis uždarasis e čia išlieka nepakitęs, nes yra protolatvių balsų kaitos palatalinėje aplinkoje; plg. eši (= esi).

2.9.3.2. Formos révēt „ravėti“, bet ravâc Aknīstėje₃₆₈ (Ancītis 1977: 49), galbūt kilo iš *revēt ir yra dėsningos.

2.9.3.3. e vietoje a nekirčiuotuose skiemenyse

Nekirčiuotuose skiemenyse dėsninga 1-oji palatalinė balsų kaita *a > *æ > a, pavyzdžiui, vakarīnš (§ 2.9.2.1.6). Tačiau kai kuriuose žodžiuose pastebima *a > e. Giliose latgalių tarmėse, plg., pavyzdžiui, Alsvikoje₃₉₁, Belavoje₃₉₄, Liteneje₄₇₂ (Zaube 1939: 121): pagele (pagale), pavāsers Alūksnėje₄₆₅ (palyginti su vosara, vasarina (Brencis 1914: 115), pavesers Kalnciempuose₃₉₅ (Balode 2000: 22). Čia taip pat priskirtinas skolinys pašėl’e (lit. pašalys) „pastogė, prieangis“ Kalupėje₄₄₅ (Rekēna 1962: 439), Varakļānuose (Latkovskys 1931: 108); forma: Jumelena „derliaus motina, derliaus dievo žmona“ Varkavoje, Kapiniuose₅₀₁: Jumola Viļānuose₄₂₇, pateikta Breidak (1989: 136). Tačiau, kita vertus, pasitaiko ir „dėsning-

ФОНЕТИЧЕСКИЕ ИЗМЕНЕНИЯ В ВЕРХНЕЛАТ. ДИАЛЕКТЕ

79

ные» формы, например, pavasars Kalupe₄₄₅ (Rekēna 1962: 19–21), pavasā́š, tagad, vakar Aknīste₃₆₈ (Ancītis 1977: 49), Alūksne₄₆₅, некоторые слова на -ars: āmers, asers, kambers, vanckers, кроме того, pavasers (при vosara, vasarina), sātmels, sīmels (< sienmalis), (Brencis 1914: 115).

Ky kyla klausimas, ar čia įvyko balsių kaita lietuviškoje dirvoje, o vėliau šis reiškinys buvo perimtas latgalių tarmėse, ar ji vyko latgalių dirvoje? Akivaizdu, kad kadangi formos su e pasitaiko ir giliose latgalių tarmėse, šis e negali būti trečiosios balsių kaitos rezultatas, kaip būtų galima manyti selonių tarmėse, kur vartojamos panašios formos. Be to, įdomu tai, kad e aptinkamas neproduktyviuose dariniuose, pavyzdžiui, pavesers, appekle (< apkalke), o a – produktyviuose, pavyzdžiui, vakariņš. Čia net negalima manyti, kad, pavyzdžiui, skirtingi palataliniai balsiai sukėlė skirtingą balsių kaitą, nes abiem atvejais palatalinės balsių kaitos katalizatorius buvo -i- (pavesers ir vakariņš). Toks vaizdas leidžia manyti, kad -e- yra senesnė būsena, o -a- – naujesnė arba atsiradusi pagal atitinkamo simplex vosara analogiją. Darant tokią išvadą, palyginimui peršasi lygiagrečios lietuvių kalbos formos, kuriose e išliko prieš palatalinį i, plg. liet. vasēris „vėjo ir mėnesio pavadinimas“, pavasēris (Kvėdarna, Salantai, Punskas, Karsakiškis, Anykščiai) (Stang 1966: 33, Zinkevičius 1966: 54). Tačiau, atsižvelgiant į tokias formas kaip sātmels (sētmalis), sīmels (< sienmalis), pagele (pagale), appekle (apkalke), kur šaknies -e- formų kitur neaptinkama, tikėtinesnė atrodo prielaida, kad čia turime reikalą su fonetiniu perėjimu a > e nekirčiuotuose skiemenyse prieš i, kai juos skiria sonantai. Šis perėjimas nepriklauso nė vienai iš aukštlatvių balsių kaitų, o yra senovinis protobaltų aukštlatvių procesas.

Taigi e tokiose formose kaip pavasers nėra etimologinis, bet atsirado iš pavasaris prieš i nekirčiuotame skiemenyje, nuo kurio jį skyrė sklandusis priebalsis. Šis procesas vyko ir Lietuvos teritorijoje; plg. peršėlis (paršelis) Dysnoje (vilniškiai), puodekelÿs (< puodakelys) Dusetose (uteniškiai) (Skardžius 1938: 42).

Galbūt ši taisyklė galioja ir prieš -s-; iš čia atsirado forma su dviem -e- pavesers, kurioje pirmasis -e- tikriausiai taip pat nėra etimologinis, nepaisant gr. ἔαρ (< *vesr) ir slav. ves-n-a. Tai, kad tokia balsų kaita veikė ir prieš -s-, galbūt liudija lietuvių dariniai su -asas iš -esas, mēnasis (< mēnesis) (Skardžius 1938: 43). Skardžius čia įžvelgia sėlišką substratą (Skardžius 1938: 44).

3. KAI KURIE PRIEBALSIŲ SISTEMOS PROCESAI

Toliau aptariame tik kai kuriuos aukštaičių latvių priebalsių sistemos raidos procesus, nes didžioji jų dalis, pavyzdžiui, *kj-, *ki- > c, *tj > š, *-cj- > č, *sti > š palatalizacija, analogiškai > šk (> aukštaičių latvių šk), yra protolatvių procesai ir peržengia šio darbo tematikos ribas. Kita vertus, tokie procesai kaip -r- kietėjimas, intervokalinių priebalsių nykimas ir

80 | Илья А. Сержант

tervokalinio -j- išnykimas, -t- įterpimas priesagose -inc, -inč ir kt. taip pat buvo praleisti, nes jie priklauso pačiam vėlyviausiam aukštaičių latvių šnektų raidos etapui, todėl labai skiriasi iš vienos šnektos į kitą; be to, jie nepadeda patikslinti bendros santykinės chronologijos. Pozicinis priebalsių minkštinimas būdingas latgalių šnektoms, todėl sunku jį kaip nors chronologiškai apriboti. Be to, šie procesai jau yra gerai aprašyti. Išsamiausius šių ir kitų procesų aprašus galima rasti Breidak (1989) ir Endzelins (1951).

3.1. Palatalinių priebalsių depalatalizacija

Minkštieji priebalsiai š́, ž́, č́, dž́ išliko centrinėje giliųjų latgalių šnektų dalyje (plg. žemėlapį Breidak (1989: 374), Breidak (1994: 156 ir 163)), taip pat vyresniosios kartos kalboje su vakarų grupe besiribojančiose šnektose (skirstymas pagal Breidaką), pavyzdžiui, Bērzpils₄₇₆, Gaigalava₄₇₉, Varakļāni₄₂₆, Viļāni₄₂₇, Dricēni₄₈₂ ir kt. (Breidak (1994a: 66)). Toliau į vakarus tik kai kurie iš nurodytų priebalsių turi palatalizuotus alofonus (žr. Breidak 1994a: 69–73). Kitose šnektose šie priebalsiai depalatalizavosi. Pavyzdžiui, Lubāna₄₁₇ beveik nebeskiriama iu (po palatalinių priebalsių) ir uи (Zirnitis 1937: 116). Negiliosiose sėlių šnektose minkštumas buvo prarastas dar iki trečiosios balsių kaitos, t. y. minkštumas prarastas tarp pirmosios ir trečiosios balsių kaitos veikimo.

3.2. Lūpinių ir *j junginiai: *-pj-, *-bj-, *-vj-, *-mj-

Šiandien daugumoje aukštaičių latvių šnektų šie junginiai atitinkamai supaprastinti į -p-, -b-, -v-, -m-. Šnektose, kuriose -j- išlikęs, jis pasitaiko nereguliariai, o tai rodo, kad atsirado analogijos būdu. Todėl šių junginių raidos rekonstrukcija gana sudėtinga.

3.2.1. Įdomu pažymėti, kad trečioji balsių kaita veikia prieš *pj, *bj, *vj, *mj, plg. Kaldabruņa₄₄₂ (Kancāns 1937: 83) skapa Sausnēja₃₃₅ (Kauliņš 1933: 17). Be to, -j- pats savaime balsių kaitos nesukelia, plg. mājina, kājina Sausnēja₃₃₅ (Kauliņš 1933: 15). Junginiai *-pj-, *-bj-, *-vj-, *-mj- ir -pi-, -bi-, -mi-, -vi- elgiasi vienodai, plg., pavyzdžiui, āvs (avis), jūmi (liet. jumis), lābi su -i- ir glāebu, kāēpu, rāēvu su -j-. Taigi galima atmesti, kad trečiosios balsių kaitos metu buvo -j-; greičiausiai tuo metu sėlių šnektose vietoj *-pj-, *-bj-, *-vj-, *-mj- buvo tariami palatalizuoti -ḿ-, -ḿ-, -ṽ-, -ḿ-. Be to, labai neįprasta atrodo situacija, kai, pavyzdžiui, š (s + j/t + j), ž (z + j) ir kiti palataliniai priebalsiai iki trečiosios balsių kaitos veikimo pradžios jau buvo tapę kietaisiais priebalsiais, o tipologiškai mažiau atsparūs minkštumui *-pj-, *-bj-, *-vj-, *-mj- savo palatalizaciją išsaugojo. Atrodo, kad geriausias paaiškinimas čia galėtų būti prieš-

ФОНЕТИЧЕСКИЕ ИЗМЕНЕНИЯ В ВЕРХНЕЛАТ. ДИАЛЕКТЕ | 81

nuostatą, kad *-pj-, *-bj-, *-vj-, *-mj- čia atsirado antriniu būdu. Atsižvelgiant į tai, kad periferijoje, t. y. šiauriniuose giliuosiuose latgalių dialektuose (pavyzdžiui, Jaunroze₃₈₄, Jaunlaicene₃₈₅, Veclaicene₃₈₆ (Äbele, Lepika 1928: 39)), taip pat pietuose, kai kuriuose giliuosiuose sėlių dialektuose (Nereta, Meņģele 1939:100), po šaknies pozicijoje dar išliko -j-, galima manyti, kad anksčiau -j- šioje pozicijoje buvo išlikęs ir negiliuosiuose sėlių dialektuose. Tačiau reikia pažymėti, kad nei šiauriniuose latgalių dialektuose, nei giliuosiuose sėlių dialektuose -j- šioje pozicijoje nėra vartojamas nuosekliai; tai greičiausiai rodo, kad ir čia -j- fonetiškai išnyko, o atsiranda tik dėl analogijos: nom. sg. gald-s / skapi-s gen. sg. gald-a / x, x = skapi-a, plg. lācis gen. sg. lāča < *lācia, kur akivaizdu, kad -j- atsirado dėl analogijos, nes taisyklinga forma būtų *lāca < *lākja. Prieveiksmiuose, pavyzdžiui, pagal tokį pavyzdį: tuvji, kuriame grupė -vj- atsirado iš naujo, zemji vietoj zemi. Taigi akivaizdu, kad forma labi < *labji (ne *labi > **lobi) Nereta₃₆₅ (Meņģele 1939: 110) yra archajiškesnė už zemji.

3.2.2. Fonetiškai dėsninga forma su ļ išliko šiose formose, pavyzdžiui, Skaista₅₀₇ (Latkovskis 1935: 48) tyùli (= tuvui), Baltinava₄₇₈ (Vitole 1931: 135) tyùļe. Šioje formoje ļ galėjo išlikti tik todėl, kad čia grupė *-uvļ- > (§ 2.2) > *-yṽļ- (formoje tuvs > tys) > -yuļ-.

Pirmiau pateiktą formą tyùli galima paaiškinti tik darant prielaidą, kad *ū diftongizacija iš *-uv- > *-ūv- (§ 2.2.1) vyko dar tame latgalių dialektų raidos etape, kai ļ iš *vj (tikriausiai taip pat iš *mj, *pj, *bj) dar nebuvo išnykęs. Kitaip tariant, ļ šioje pozicijoje išnyko po ilgojo *ū diftongizacijos.

3.2.3. Tokios formos kaip t’iuji Aknīste₃₆₈ (Ancītis 1977: 206) šalia tyus (= tuvs) yra morfologinės reinterpretacijos ir analoginio istoriškai dėsningos formos tiuļi pakeitimo rezultatas; čia taip pat vartojama forma staļpna (n. sg. f., g. sg. m) Aknīste₃₆₈ (Ancītis 1977: 133), atsiradusi dėl ļ disimiliacijos formoje *slapļa (Endzelīns 1951: 228; Reķēna 1962: 56; Брейдак 1989: 252). Tikėtina, kad būtent šios formos tapo analoginių -ļ- ir -ņ- plitimo vietoj senojo *-j- po lūpinio priebalsio šaltiniu.

3.2.4. Savo disertacijoje Breidaks atliko labai vertingą darbą: žemėlapiuose pažymėjo epentetinių ļ, ļ ir ņ, ņ atsiradimo vietas (Брейдак 1989: 366–368 ir Брейдак 1977: 14), t. y. sritis, kuriose aptariami junginiai su *-j- kadaise davė epentetinį garsą *ļ, išlikusį iki mūsų dienų dėl pirmiau minėtų ar panašių formų morfofonologinės reinterpretacijos. Dėl savo ypatingos fonetinės struktūros šios formos dėsningai išlaikė -ļ- ir -ņ- (§ 3.2.2). Šios sritys apima beveik visus giliuosius latgalių dialektus ir kai kuriuos giliuosius sėlių dialektus. Svarbu pažymėti, kad šiauriniuose latgalių dialektuose dėl literatūrinės kalbos įtakos įvyko atvirkštinis raidos procesas. Čia daugelis analogijos būdu atsiradusių ļ, ņ buvo vėl pakeisti į -j-, o ši tendencija

82

Илья А. Сержант

natūraliai lėmė daugybės hiperkorektinių formų atsiradimą, pavyzdžiui, Alūksne₄₆₅ pierķu „pērku“ (Endzelīns 1951: 789); akivaizdu, kad tokia grupė -kj- negali būti archajiška. Taigi ir šis pavyzdys rodo, kad šiaurės Latgaloje kadaise taip pat būta epentetinių priebalsių.

3.2.5. Endzelins (Endzelīns 1951: 173) daro prielaidą, kad *j visuose šiuose junginiuose davė l, kuris vėliau, veikiamas analogijos, vėl virto j šaknies ir galūnės sandūroje. Ieškoma būklė išliko šaknies skiemenyse: spl̥aut = liet. spjáuti. Tačiau Breidaks (1989: 247–248) mano, kad tik aukštaičių latvių dialektuose šie junginiai dėsningai davė l ir šaknies sandūroje. Sėlių ir daugelyje latgalių dialektų j šioje pozicijoje tiesiog išnyko, ir tik vėliau, veikiant literatūrinei kalbai, į šiuos dialektus šioje pozicijoje buvo įdiegtas j. Toks faktų aiškinimas mums atrodo įtikinamesnis už Endzelino požiūrį, juolab kad vidurio latvių dialektuose nėra jokių buvusio **l šioje pozicijoje reliktų. Taigi, remdamiesi Breidakso nuomone, manome, kad *pj, *bj, *vj, *mj rytų latgalių dialektuose kadaise iš tiesų virto pl, bl, vl, ml, tačiau daugumoje šių dialektų l šioje pozicijoje išnyko.

Apibendrindami tai, kas pasakyta, darome išvadą, kad senasis *j junginiuose su lūpiniais priebalsiais giliuosiuose latgalių ir galbūt iš dalies giliuosiuose sėlių dialektuose virto l. Tačiau, kaip rodo Breidakso sudaryti epentetinių l, n žemėlapiai, negiliuosiuose sėlių dialektuose šis procesas, tikėtina, nevyko. Dėsningai fonetiškai išnykus *j negiliuosiuose ir kai kuriuose giliuosiuose sėlių dialektuose, o *l – latgalių ir kai kuriuose giliuosiuose sėlių dialektuose, paplito naujas -j-, atsiradęs dėl analogijos ir literatūrinės kalbos įtakos (nors ir čia galėjo veikti analogija). Negiliuosiuose sėlių dialektuose analoginis -j- galbūt ir neatsirado, o paliko tik palatalizacijos pėdsakų, kurie taip pat lėmė 3-iąją palatalinę balsių kaitą (§ 3.2.1.). Šis antrinis -j- taip pat fonetiškai išnyksta giliuosiuose sėlių ir latgalių dialektuose. Taip pat tikėtina, kad -j- negiliuosiuose sėlių dialektuose neišnyko visiškai, o išliko veikiant sistemos analogijai, arba kad palatalizacijos požymis išliko dėl analogijos, pavyzdžiui: dēlis - dēļa: skapis - x, x = skap’a.

3.2.6. Santykinei chronologijai nustatyti reikia pažymėti, kad fonetinis -l- išnykimas iš latgalių dialektų yra palyginti ankstyvas, nes mūsų rasti skoliniai iš kitų kalbų, turintys lūpinio priebalsio ir -l- junginį, į latgalių dialektus pateko jau po šio proceso, nes šie junginiai juose visiškai išliko, t. y. jie yra terminus ante quem: Kalupe₄₄₅: abla „ēvele“ liet. ablia, oblius, kap’le „lašas“ (Rekēna 1962: 347, 398). Terminus post quem yra ilgojo *ū diftongizacija (§ 3.2.2).

ФОНЕТИЧЕСКИЕ ИЗМЕНЕНИЯ В ВЕРХНЕЛАТ. ДИАЛЕКТЕ | 83

3.3. ḳ > č, ǵ > dź, 2-oji afrikatizacija⁴⁷

Giliuose latgalių dialekto šnektose, išskyrus kai kurias šiaurines šnektas, viduriniosios latvių kalbos ḳ atitinka č, o viduriniosios latvių kalbos ǵ – afrikata dź (žr. ДА: 81, 82). Tačiau ir čia ankstesnis paplitimo arealas akivaizdžiai susiaurėjo; pavyzdžiui, Aknīste₃₆₈, kur reguliariai vartojami garsai ḳ, ǵ, jų vietoje tam tikruose kontekstuose pasitaiko č ir dź: čēve (ḳeve), čīmīni (ḳimini), taip pat hiperkorektinės formos, pavyzdžiui, ḳauta (čaula) (Ancītis 1977: 119); Kalupe₄₄₅, kur ḳ, ǵ: skrāuķis (gen. sg. skrāuḳa) „drēbnieks“ – skolinys iš lenkų kalbos, tikriausiai per lietuvių kalbą. Plg. lenk. krawiec, liet. kriaučius (pavyzdžiai iš Reḳēna 1962: 460). Šis reiškinys aiškinamas literatūrinės kalbos įtaka, dėl kurios čia vyksta atgalinė raida. Breidaks (1989: 335–336), remdamasis hiperkorektiniais ḳ, ǵ pavyzdžiais ir toponimikos duomenimis, mano, kad procesas vyko visame aukštaičių latvių šnektų areale.

Akivaizdu, kad šis procesas latvių kalbos istorijoje yra gana vėlyvas, nes apima latvių kalbai naujas ḳ, ǵ grupes prieš priešakinius balsius (kaip žinoma, senieji veliariniai prieš priešakinius balsius davė dabartinius refleksus c, dz). Šie junginiai dažniausiai atsiranda germanizmuose, lituanizmuose ir kuronizmuose, plg. Kärsava₄₈₁, žīodžs < (žāgis) (Šmite 1932: 52), kačč < kakis, džēimīs < gūmis (liet. gūmis). Tačiau aukštaičių latvių dialekto istorijoje tai gana senas procesas. Terminus ante quem yra diftongo -iu- atsiradimas prieš veliarinius iš proaukštaičių latvių *ū arba i iš *u prieš lūpinius (mūsų nuomone, šie procesai vyko vienu metu, plg. §§ 2.2, 2.3.1)⁴⁸; šis diftongas afrikatizacijos nesukelia, t. y. iki 2-osios balsių kaitos, pavyzdžiui: aukūne (elkonis) (Varakļāni₄₂₆ Latkovs 1931: 122), kiul’jeis (Cibla₄₈₈ Āboliņa 1926: 32), kur reguliarus ḳ > č pakaitas (ДА: 81.,82).

4. REZULTATAI

4.1. Fonetikos pokyčių chronologinė schema

Taigi šio tyrimo metu mums pavyko laike „lokalizuoti“ didžiąją dalį aptartų pokyčių kitų pokyčių atžvilgiu. Rezultatus galima apibendrinti šia lentele:

⁴⁷ По терминологии Брейдака (1989: 335). Здесь следует отметить, что 1-ая аффрикатизация происходила еще в пралатышском, т. е. *sk + E > šḳ, *stj > šḳ.

⁴⁸Iš tikrųjų čia apimti 2 fonetiniai procesai: 1. senojo *ū diftongizacija, o paskui 2. 2-oji balsių kaita, uy > iu prieš priešakinius balsius.

84

Илья А. Сержант

4.2. Bendrosios išvados

Čia norėtume išanalizuoti išvadas, gautas taikant lyginamąjį istorinį metodą. Proaukštaičių latvių dialektui rekonstruojame tokią fonemų sistemą (iš esmės identišką kai kurių archajiškiausių mūsų laikų viduriniosios latvių kalbos šnektų sistemai):

Фонетические изменения в верхнелат. диалекте | 85

Šis vaizdas kiek supaprastintas, nes šiaurės latgalių tarmėse e dažnai virsta ё.

Akivaizdu, kad šiaurinės latgalių tarmių dalies balsių sistema tampa simetriškesnė. Laisvas užpakalinis spektras sukuria Martinet (1981: 54–57) „retumo“ zoną ir pritraukia glaudžiai suspaustus priešakinius balsius: *a > o, *e > a, *e > e > (e).

4.3. Aukštaičių tarmės padėtis lyginamosios istorinės lingvistikos požiūriu

Taigi, išnagrinėjus visus pagrindinius aukštaičių tarmės fonetinius perėjimus, paaiškėjo, kad nebuvo nė vieno fonetinio perėjimo, kuriam tektų postuluoti raidą tiesiogiai iš rytų baltų prokalbės. Visi čia aptarti perėjimai rekonstruojami su tarpiniu etapu, visiškai atitinkančiu prolatviškąją būklę. Galima išimtis galėtų būti baltų prokalbės *uv > ūv, *ij > īj perėjimas (ar išlaikymas?) (žr. § 2.2, ypač § 2.2.2). Tačiau net ir šiuo atveju tai greičiausiai nebūtų pakankama priežastis pripažinti savarankišką aukštaičių tarmės raidą; veikiau tai būtų šioje tarmėje išlikusi archaika.

Vis dėlto, mūsų nuomone, klausimą, ar aukštaičių tarmė kildintina iš prolatvių kalbos, galutinai galima išspręsti tik ištyrus šios tarmės morfologinę sistemą ir jos archajiškumą. Išvados, grindžiamos vien fonetika⁴⁹ ir net fonologija, sprendžiant tokius klausimus gali būti naudojamos tik kaip papildomi argumentai.

Aukštaičių prokalbinės tarmės atsiskyrimą nuo prolatvių kalbinės teritorijos, mūsų nuomone, galima sieti su pirmosios ir antrosios aukštaičių umliauto bangų pradžia; pagal mūsų nustatytą santykinę chronologiją jos priklauso pačiam seniausiam laikotarpiui. Kadangi šių umliautų fonetinės sąlygos visiškai atitinka prolatvių umliauto sąlygas, manome, kad galima kelti prielaidą, jog aukštaičių prokalbinės tarmės teritorija buvo balsių harmonizacijos procesų sklaidos epicentras.

⁴⁹ Ypač rimtais negalima laikyti tokių argumentų kaip, pavyzdžiui: „The IE [t. y. indoeuropiečių – autoriaus past.] and East Baltic *ā was a diffuse-closed sound, less centered than the short *a and with tendencies toward rounding“ (Lelis 1961: 150) (be nuorodų!). Esame įsitikinę, kad konkreti fonemos, vartotos prieš daugelį tūkstančių metų, fonetinė realizacija mums neprieinama. Juolab ji negali būti naudojama kaip argumentas giminystės laipsniui nustatyti.

86 |

Илья А. Сержант

4.4. Kontaktai su kupiškėnų lietuvių kalbos tarmėmis, Breidako pozicija

Sėlių (taip pat latgalių) tarmių fonetinėje raidoje esama daug procesų, panašių į rytų aukštaičių kupiškėnų tarmių procesus (kupiškėnai). Pagrindinius šio reiškinio aspektus nurodė Breidaks (1981b), būtent: trumpojo e umliauto panašumą, a ir ā pasiskirstymą priklausomai nuo kirčio ir ḳ > č afrikatizaciją. Kalbėdami apie trumpojo e umliauto panašumą, norėtume kiek kitaip suformuluoti šią izoglosą. Kaip jau nurodėme, šiuo atveju turime reikalą su prolatvių *e/*ē umliautu, kuris tam tikru sėlių ir latgalių tarmių raidos etapu⁵⁰ sinchroniškai davė e (< *ę) – a (< *ę) kaitą. Be to, šis umliautas aptinkamas ir žemaičių tarmėse (Zinkevičius 1966: 54–61, 457); čia reikėtų atsargiai vertinti sėlių substrato poveikio prielaidą, o labiau tikėtinas atrodo pietinių lyvių tarmių arba žiemgalių vidurio latvių tarmių kontaktinis poveikis, nes šis umliautas vyko ir jose. Taigi pats umliauto procesas yra ankstesnių kontaktinių poveikių rezultatas. Vadinasi, bendras sėlių ir latgalių tarmių, viena vertus, bei kupiškėnų tarmių, kita vertus, bruožas yra perėjimas e > a, o ne pats umliauto procesas. Mums atrodo, kad tokia formuluotė yra tikslesnė.

Žodžio gale kupiškėnų tarmėse taip pat įvyko procesas, bendras ir aukštaičių tarmėms, būtent: aukštaičių tarmėse e/ē > ’ę/’ē (> ’a/’ā) (§ 2.8.2), o kupiškėnų tarmėse ē > ’a (Zinkevičius 1966: 74).

Tai, kad kontaktiniai reiškiniai (Breidako vadinamas „sėlių substratas“) tarp sėlių ir latgalių tarmių, viena vertus, ir kupiškėnų tarmių, kita vertus, priklauso ne mūsų laikams, o senesniam laikotarpiui, patvirtina ir Breidako (ten pat) nurodyta lūpų garsų kaita. Kupiškėnų tarmėse a kirčiuotoje pozicijoje virto ā, nors naujasis a (< *ę) čia išliko nepakitęs (Zinkevičius 1966: 50). Akivaizdu, kad kirčiuotoje pozicijoje vykęs senųjų *a, o ne naujųjų (iš *ę) garsų lūpėjimas susijęs būtent su pirmuoju lūpėjimu (§ 2.6.3.3) latgalių ir sėlių tarmėse; be to, jis lemia sinchroninį pasiskirstymą daugumoje aukštaičių tarmių: o kirčiuotame skiemenyje ir a nekirčiuotame skiemenyje. Taip paaiškėja analogija su kupiškėnų perėjimu.

S U T R U M P I N I M A I

BW – Kr. Barons un H. Wissendorffs, Latwju dainas. I-VI. Jelgava un Petrogada, 1894–1915.

DA – Dialektologinis atlasas, žemėlapio numeris (rengiamas publikuoti)

FBR – Filologu Biedrības Raksti

50 Čia reikėtų atsižvelgti į tai, kad tokia būklė postuluojama tik tam tikram sėlų ir latgalių šnektų raidos etapui, nes šie e ir a iš dalies toliau pakito, pavyzdžiui, a > ā (2-oji labializacija § 1.6.4.3.1), e > ia, iē, a (4-asis balsių kaitos atvejis § 1.9.2.4.4, 1.9.2.4.2, taip pat žr. § 1.8.2) ir kt.

Фонетические изменения в верхнелат. диалекте

87

LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas 1941–2000. Vilnius.

LVI – Nepublikuota medžiaga pagal programą: Atbildes uz jautājumiem latviešu valodas dialektu atlanta materiālu vākšanas programma. LU Latviešu valodas institūts. Zinātnes Akadēmija.

ME – Mühlenbachs, Latvių kalbos žodynas. Redagavo, papildė, tęsė J. Endzelīns. 2-asis nepakeistas leidimas. Po šio tomo – Čikagos baltų filologų grupė. Čikaga, 1954.

SNN – vidurio žemutinė vokiečių kalba (Mittelniederdeutsch)

ЛИТЕРАТУРА

ĀBELE, A. 1924: Par lejascie miešu izlok sni. Filologu biedrības raksti 4, 40–52.

ĀBELE, A. 1934: ā // uo ziemeļu-austrumu izlok snēs. Filologu biedrības raksti 14, 166–171.

ĀBELE, A. 1935: Kāds piedēkļu zilbju metatonijas gadījums ziem.-austrumu izlok snēs. Filologu biedrības raksti 15, 197–8.

ĀBELE, A., LĒPIKA, M 1928: Par Apukalna izlok snēm. Filologu biedrības raksti 8, 19–50.

ĀBOLIŅA, A. 1926: Par Ciblas pagasta Evermuižas novada izlokšni. Filologu biedrības raksti 6, 31–48.

ĀBOLIŅA, A. 1928: Skrīveru pagasta izlok sne. Filologu biedrības raksti 8, 98–108.

ĀBOLIŅA, O. 1927: Susējas pagasta izlok sne. Filologu biedrības raksti 7, 129–153.

ALKSNIS, M. 1932: Krāslavas izlok sne. Filologu biedrības raksti 12, 26–48.

ANCĪTIS, K. 1977: Aknīstes izlok sne. Izloksnes Statika un dinamika. Ievads, Fonētika, Morfoloģija. Rīga: LPSR ZA A. Upīša Valodas un Literatūras Institūts. Zinātne.

APSĪTIS, J. 1914. Par Līzumniēšu izluoksni. In: Rakstu Krājums, Rīgas Latviešu Biedribas Zinību Komisijas izdots, 17. Rīga, 88–102.

BALODE, S. 2000: Kalnciemju pagasta Kalnamuižas daļas izlok snes apraksts. Rīga: LU Latviešu valodas institūts.

BĒRZAUNIETIS [Автор неизвестен] 1927: Bērzaunes izlok sne. Filologu biedrības raksti 3, 7–35.

BEZZENBERGER, A. 1885: Lettische Dialekt-Studien. Göttingen: Vandenhoeck u. Ruprecht.

BĪCŌLIS, J. 1932. Biržiešu izlok sne. Filologu biedrības raksti 12, 59–93.

BREIDAKS, A. 1974: Latgaliešu tautas dziesmu fonētikas jautājumi. Zinātņu Akadēmijas vēstis 10 (327), 127–136

БРЕЙДАК, А. 1977: Судьба пралатышских звукосочетаний *pj, *bj, *vj, *mj в Верхнелатышском Диалекте. In: Контакты Латышского Языка. Рига: АН ЛССР, Институт Языка и Литературы, 10–18..

BREIDAKS, A. 1980 Из истории балтийского вокализма. Lingua Posnaniensis 23, 65–79.

БРЕЙДАК, А. 1981a: О влиянии прибалтийско-финских языков на латгальский и селонский идиомы. Baltistica II Priedas, 26–35.

БРЕЙДАК, А. 1981b. О селонском языковом субстрате в северо-восточной Литве. In: Проблемы этногенеза и этнической истории Балтов. Вильнюс: Академия Наук Литовской ССР. Институт Истории, 89–90.

BREIDAKS, A 1981c: The Problem of Secondary Metaphony in High-Latvian Vernaculars. Lingua Posnaniensis 24, 93–100.

BREIDAKS, A 1988: Disputable Problems in the History of Baltic Vocalism. Lingua Posnaniensis 31, 31–44.

БРЕЙДАК, А. 1989: Фонетика латгальских говоров латышского языка, Disertācija. Неопубликована.

БРЕЙДАК, А. 1994: Фонематическая подсистема согласных глубоких говоров Латгалии: Центрально-Восточный вариант. Baltistica 29 (2), 155–165.

БРЕЙДАК, А. 1994a: Фонематическая подсистема согласных глубоких говоров Латгалии: Центрально-Восточный вариант Baltistica 29 (1), 65–75.

BREIDAKS, A 1996: Augšzemnieku dialekta latgalisko izlokšņu Fonētikas Atlants. Daugavpils.

88 |

Илья А. Сержант

Brencis, E. 1914: Nuovēruojumi nuo alūksnešu izloksnes. Rakstu Krājums, Rīgas Latviešu Biedrības Zinību Komisijas izdevots, 17 Rīga, 103–145.

Būga, K. 1959: Rinktiniai raštai 2. Sudarē Z. Zinkevičius. Vilnius: Valstybinė politines ir mokslines literatūros leidykla.

Elksnītis, A. 1929: Lazdonas, Praulēnas, Sarkaņa, Patkules, Cesvaines un Dzelzavas izloksnes. Filologu biedrības raksti 9, 119–161.

Endzelin, J. 1910: Zum lettischen Präteritum. Kuhns Zeitschrift 43, 1–41.

Endzelīns, J. 1927: Sikumi. Filologu biedrības raksti 17, 5.

Endzelīns, J. 1951: Latviešu valodas gramatika. Rīga: Latvijas Valsts izdevniecība.

Gallée, J. H. 1993: Altsächsische Grammatik. Register von Johannes Lochner. 3. Aufl. mit Berichtigungen und Literaturnachtragen von Heinrich Tiefenbach Tübingen: Max Niemeyer Verlag. (Sammlung kurzer Grammatiken Germanischer Dialekte, begrundet von Wilhelm Braune, hrsg. von H. Gneuss, S. Grosse und K. Matzel. A. Hauptreihe, 6.)

Гирдянис, А. 1977: [рец.] Балто-славянский сборник, Москва 1972. Baltistica 13 (1), 300–303

Grinaveckis, V. 1973: Žemaičių tarmių istorija: Fonetika. Vilnius: Mintis.

Hauzenberga, E. 1934: Liezēriešu izloksne. Filologu biedrības raksti 14, 172–197.

Īvenu, A. 1928: Pļaviņu (stukmaniešu) izloksnes apraksts. Filologu biedrības raksti 8, 78–97

Kancāns, V.1937 Kaldabruņiešu izloksne. Filologu biedrības raksti 17, 43–75.

Kauliņ, J. 1887: Ueber die (lettische) mundart von Saussen und Fehteln (Livland). Bezzenbergers Beiträge 12, 214–239.

Kauliņ, J. 1890: Der (lettische) dialekt von Selsau (Livland). Bezzenbergers Beiträge 16, 322–338.

Kauliņš, J. 1933: Sistēmatiskās pārskats par sausnējiešu izloksnes pārskanām. Filologu biedrības raksti 13, 11–19.

Казлауцкас, И. 1962: К развитию общебалтийской системы гласных. Вопросы языкознания 4, 20–24.

Kazlauskas, J. 1969: Del baltų *ei ir *ō raidos lietuvių žemaičių tarmėse. Baltistica 5 (1), 29–35.

Kivrāne, A. 1930: Zvirgzdines pagasta izloksnes. Filologu biedrības raksti 10, 23–38.

Kušķis, J. 1958: Diftongizācija un monoftongizācija Grostonas un Meirānu izloksnē. Zinātniskie Raksti / Учёные Записки 25, 135–157.

Kušķis, J 1967: Dažas sēļu valodas vokālisma īpatnības pēc mūsdienu latviešu valodas sēlisko izlokšņu materiāliem. Zinātniskie Raksti / Учёные Записки 60, 9. A laiadiens, 9–20.

Latkovskis, L. 1931: Varakļāņu izloksne. Filologu biedrības raksti 11, 100–123.

Latkovskis, L. 1935: Skaistas izloksne Filologu biedrības raksti 15, 33–54.

Lelis, J. 1961: The place of Latgalian among the Baltic Dialects. PhD Thesis, Harvard University. Cambridge, Massachusetts. Неопубликованная диссертация

Löffler, H. 1980: Probleme der Dialektologie. Eine Einführung. Darmstadt: Wissenschaftliche Buchhandlung.

Martinet, A. 1981: Sprachökonomie und Lautwandel. Eine Abhandlung über die diachronische Phonologie. Übersetzt aus dem Französischen von Claudia Fuchs. 1. Auflage, Stuttgart: Klett-Cotta. (Originalausgabe: Économie des changements phonétiques, Bern 1955.)

Мажюлис, В.1963: Заметки по прусскому вокализму In: П. А. Дмитриев, Ю. С. Маслов, М. И. Привалова, Г. В. Степанов, А. Ф. Федоров, ред., Вопросы теории и истории языка. Ленинград, Изд-во Ленинградского университета, 119–127.

Mengele, V. 1939: Neretiešu izloksne. Filologu biedrības raksti 19, 96–116.

Navenickis, M. 1933: Zasas pagasta izloksne. Filologu biedrības raksti 13, 81–98.

Reķēna, A. 1962: Kalupes izloksne (Fonētika. Morfoloģija. Leksik.). Kandidāta disertācija Liepaja. Не опубликована.

Rudzīte, M. 1964: Latviešu dialektoloģija. Riga: Zinātne.

ФОНЕТИЧЕСКИЕ ИЗМЕНЕНИЯ В ВЕРХНЕЛАТ. ДИАЛЕКТЕ | 89

RŌKE, V. 1939 Latgales izloksņu grupējums Filologu biedrības raksti 19, 133–188.

SAMUŠE, A. 1938: Kalupes pagasta izloksnes apraksts. Filologu biedrības raksti 18, 32–51.

SERŽANTS, I. 2003: Intonationen in den suffixalen und Endsilben im Lettischen. Synchronie und Diachronie Baltu filoloģija 12 (1), 83–123

SKARDŽIUS, Pr. 1938: Dėl balsių asimiliacijos. Archivum Philologicum 7.

SMOCZYNSKI, W. 2000 Hiat laryngalny w językach bałto-słowiańskich. Kraków: Wydawnictwo Uniwersytetu Jagiellońskiego.

STANG, Chr. S. 1966: Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen. Oslo etc.: Universitetsforlaget.

ŠMITE, T. 1932: Kārsavas pagasta izloksne. Filologu biedrības raksti 12, 49–58.

TICHOVSKIS, H. 1933: Pildas pagasta izloksne. Filologu biedrības raksti 13, 37–62.

TURKOPULIS, J. 1924. Preiļu pagasta izloksne. Filologu biedrības raksti 4, 97–100.

TURKOPULIS, J. 1928: Latv. val. Preiļu pagasta izloksnes apraksta turpinājums. Filologu biedrības raksti 8, 10–19.

VĪTOLE, M. 1931: Baltinavas izloksne. Filologu biedrības raksti 11, 124–140.

ZARIŅŠ, J. 1931: Ērgļu un Ogres pagasta izloksne. Filologu biedrības raksti 11, 8–21.

ZAUBE, J. 1939: Alsviķa, Beļavas, Litenes un Stāmerienas izloksnes. Filologu biedrības raksti 19, 117–132.

ZINKEVIČIUS, Z. 1966. Lietuvių kalbos dialektologija, Vilnius: Mintis.

Зинкявичус, З. 1972: О развитии балтийского вокализма. In: Балто-Славянский сборник. Москва. Институт Славяноведения и Балканистики, 5–13.

Zirnitis, E. 1937: Lubāniešu izloksne. Filologu biedrības raksti 17, 114–142.

Ilja A. Seržant Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva [email protected]