Acta Linguistica Lithuanica LIX (2008), 57 – 80

Evidencialumo raiška baltų kalbose: lietuvių dalelytė nevà

Marianne Giedra

Daniel Petit

École Normale Supérieure, Paris

Evidencialumas čia suprantamas kaip kalbinis kalbėtojo distancijos nuo savo pasakymo turinio žymėjimas. Lietuvių kalboje evidencialumas gali būti reiškiamas sintetiniu būdu, vadinamąja reliatyvine nuosaka, kai vietoj asmenuojamųjų veiksmažodžio formų vartojami dalyviai, arba analitiškai – prieveiksmiais ar dalelytėmis. Šiame straipsnyje nagrinėjama vienos iš tokių dalelyčių, liet. nevà „esą“, kilmė. Ji paliudyta tik nuo XIX a. ir, regis, susideda iš neiginio nè ir prezentatyvinės dalelytės và. Tačiau esama tipologinių sunkumų: evidencialumas niekada nereiškiamas vien pliku neiginiu, o prezentatyvinės dalelytės (tokios kaip lot. ecce, rus. вот, pranc. voici, voilà) žinomos kaip negalimos neigti. Tai leidžia manyti, kad nè žodyje nevà negalėjo turėti savo pagrindinės neiginio reikšmės. Todėl galėtume manyti, kad jis vartotas lyginamąja reikšme („kaip, tarsi“), kuri baltų kalbose paliko daugybę reliktų ir galėtų siekti indoeuropiečių prokalbę (plg. sen. ind. ná „ne“ ir „kaip, tarsi“).

I. ĮVADAS¹

Pastaruoju metu kalbų tipologijos literatūroje sąvokai „evidencialumas“ teikiama didelė reikšmė². Evidencialumas

¹ Pranešimas skaitytas XIV indoeuropiečių draugijos mokslinėje konferencijoje (Zalcburgas, 2008 m. rugsėjo 22 d.). Už diskusiją ir pastabas dėkoju Björną Wiemerį, Georges’ą-Jeaną Pinault ir Axelį Holvoetą.

² Während die englischsprachigen Sprachwissenschaftler (z.B. Aikhenvald und Dixon 2003, Aikhenvald 2004) jetzt weitgehend die Bezeichnung evidential, bzw. evidentiality verwenden, hat sich in der französischen Linguistik zumindest seit Lazard (1956: 149, Fußnote 2) und neuerdings Guentcheva (1996, 2007) die Bezeichnung médiatif, bzw. médiativité durchgesetzt – explizit mit dem Streben, der Spezifizität des Worts

57

Daniel Petit

suprantamos visos kalbinės priemonės, perteikiančios informaciją apie kalbančiojo santykį su pasakymo turiniu. Evidencialumo požymiai rodo, kaip kalbantysis sužinojo apie įvykį, ar jį tiesiogiai patyrė, ar ne, taip pat galiausiai tai, ar jis garantuoja jo teisingumą, ar ne. Guentchevos teigimu, evidencialumą siaurąja šio žodžio prasme iš esmės galima apibrėžti kaip informacinio turinio nepasisavinimą³. Evidencialumo raiškos strategijos įvairiose kalbose gali būti skirtingos. Esama kalbų, kuriose evidencialumas gali būti labai sudėtinga kategorija. Pavyzdžiui, Tuyuca kalboje (Brazilijoje, Kolumbijoje) galima reguliariai sudaryti net 5 sakinius, priklausomai nuo informacijos šaltinio ir kalbančiojo santykio su pasakymo teisingumu⁴:

(1a) Díiga apé-wi „Jis žaidė futbolą [mačiau jį žaidžiant]“

(1b) Díiga apé-ti „Jis žaidė futbolą [girdėjau jį žaidžiant, bet nemačiau]“

(1c) Díiga apé-yi „Jis žaidė futbolą [mačiau įrodymų, rodančių, kad jis žaidė futbolą, pvz., jo pėdsaką aikštėje]“

(1d) Díiga apé-yigi „Jis žaidė futbolą [informaciją gavau iš kito asmens]“

(1f) Díiga apé-hỹi „Jis žaidė futbolą [tikėtina, kad taip ir buvo]“

Dažniau evidencialumas reiškiamas dvejopos priešpriešos struktūroje, kai atskiriama išorinė informacija, nuo kurios kalbantysis atsiriboja-

évidence prancūzų kalboje ir anglų kalboje (plg. Guentcheva, 1996: 13, Lazard, 2000: 209-210). Taip pat siūlyta ir kitų pavadinimų, pavyzdžiui, Hagège (1995: 15) vartotas médiaphorique. Taip pat kartais pasitaiko tokių pavadinimų kaip testimonial, indirektiv, distanziv, imperzeptiv, quotativ ir kt. Johanson (2000: 61) vartoja pavadinimą indirective.

³ Guentcheva (1996: 13): „non-prise en charge du contenu informationnel“. Vgl. auch Joseph (2003: 97): „ Evidentiality can be defined as the indication of the source of a speaker’s information, of the modality by which that information was gained, and/or of the speaker’s stance (i.e., attitude) towards the truth of the information.“

⁴ Klassisches Beispiel nach Barnes (1984: 255–271), s. auch Guentcheva (1996: 13). Ein anderes Beispiel ist Fasu, eine Papuasprache, mit 6 verschiedenen Möglichkeiten (vgl. Joseph, 2003: 98).

58

Zum Ausdruck der Evidentialität im Baltischen

…ir vidinės informacijos, kurią kalbėtojas laiko patikima, perskyra. Žinomas, pavyzdžiui, rytų baltų finų kalbų (suomių, estų, lyvių) obliquus modus, pagal kurį predikatyviai vartojamos dalyvinės formos išreiškia evidencialinę reikšmę, t. y. kalbėtojo distanciją, pvz., est. Ma lugevat „Aš, esą, skaitau; sakoma, kad skaitau; esą skaitąs“ (su dalyvio priesaga -vat⁵).

Pastaruoju metu labai padaugėjo kalbotyros, arba kalbų tipologijos, tyrimų apie evidencialumą ir jo žymėjimą⁶. Tačiau krinta į akis tai, kad indoeuropeistikos krypties studijose evidencialumo klausimui, išskyrus kelias išimtis⁷, iki šiol beveik neskirta dėmesio — galbūt jau vien todėl, kad rekonstruojama indoeuropiečių prokalbė laikyta kalba, kurioje evidencialumas neatliko jokio vaidmens, o evidencialinės formos susiklostė tik vėlesniais atskirų indoeuropiečių kalbų raidos etapais. Kaip žinoma, evidencialumas kaip morfosemantinė kategorija būdingas tik kai kurioms šiuolaikinėms kalboms, ypač albanų, bulgarų, naujajai persų, naujajai armėnų ir lietuvių kalboms. Tikėtina, kad evidencialumo kategorija buvo svetima indoeuropiečių prokalbei. Josepho neseniai (2003) iškelta prielaida, kad urindoeuropiečių injunktyvas turėjo pagrindinę evidencialinę reikšmę, mano manymu, kol kas neturi pakankamo pagrindo.

Tačiau tai nereiškia, kad evidencialumo klausimas indoeuropeistams visiškai neįdomus. Juk vienas pagrindinių šiuolaikinės indoeuropeistikos uždavinių yra tirti, kaip paveldėtos kalbos struktūros nulėmė istorinių atskirų kalbų būklę. Klausimas, kaip gali atsirasti evidencialumas, indoeuropeistikoje iki šiol beveik netyrinėtas.

Tipologiniu požiūriu iš esmės reikia skirti dvi svarbias evidencialumo raiškos priemones. Evidencialumas arba yra sintetinio pobūdžio ir…

⁵ Plg. Hasselblatt (²2001: 135).

⁶ Z.B. Chafe und Nichols, Hrsg. (1986), Guentcheva, Hrsg. (1996, 2007), Johanson und Utas, Hrsg. (2000), Aikhenvald und Dixon, Hrsg. (2003), Aikhenvald (2004).

⁷ Vgl. Gren-Eklund (2000), Joseph (2003). Vgl. auch eine allgemeine Darstellung bei Ramat (1996).

59

Daniel Petit

…etinė prigimtis ir žymimas pačioje veiksmažodžio formoje, dažniausiai pirminėmis perfekto formomis, kaip, pavyzdžiui, bulgarų kalboje (pvz., Иван спял „Ivanas, esą, miega“⁸) arba naujojoje armėnų kalboje (pvz., Gac‘er em „Esą esu išėjęs“⁹; albanų kalba, kaip žinoma, turi specifinę nuosaką, vadinamą admiratyvu, kuris, be kita ko, gali turėti evidencialinę reikšmę (pvz., Punúakam „Esą dirbau“¹⁰). Arba evidencialumas analitiškai išreiškiamas pridedant aplinkybių raiškos žodžių. Taip yra daugelyje šiuolaikinių kalbų, pvz., vokiečių kalboje (angeblich, vorgeblich), prancūzų kalboje (apparemment, prétendument), anglų kalboje (like), rusų kalboje (будто), lenkų kalboje (rzekomo), bretonų kalboje (hervez), naujojoje armėnų kalboje (eyer) ir kt. Sudėtingesnės raiškos priemonės retos; vienas pavyzdys aptinkamas airių kalboje: is cosúil „esą“ (< „yra panašu“).

Kaip žinoma, evidencialumo kategorija baltų kalbose, ypač lietuvių kalboje, yra labai svarbi. Lietuvių kalba gali dvejopai išreikšti kalbėtojo distanciją nuo teiginio turinio: sintetiškai, vadinamąja relativus nuosaka, arba analitiškai, prieveiksminėmis formomis. Relativus nuosaka, kaip žinoma, yra dalyvinių formų vartojimas kaip evidencialinę reikšmę turinčių tarinių. Paprastas pavyzdys:

(2a) Indikatyvas, kai kalbėtojas laiko teiginio teisingumą neabejotinu: Danutė dirba mokykloje „Danutė dirba mokykloje.“

(2b) Dalyvis, kai kalbėtojas nelaiko teiginio teisingumo neabejotinu — ar todėl, kad jis jam atrodo abejotinas, ar todėl, kad informaciją žino ne asmeniškai, bet iš išorinio šaltinio. Danutė dirbanti mokykloje „Danutė, esą, dirba mokykloje.“

⁸ Beispiel bei Guentcheva (1996: 54).

⁹ Beispiel bei Donabédian (1996: 90).

¹⁰ Beispiel bei Duchet und Pernaska (1996: 31–46).

60

Zum Ausdruck der Evidentialität im Baltischen

Lietuvių kalbos modus relativus literatūra yra nepasižyminti aiškia sistema. Čia nurodysiu tik svarbią Axelio Holvoeto monografiją, Mood and Modality in Baltic (2007), kurioje vienas skyrius skirtas modus relativus (p. 81–127)¹¹. Dažnai daroma prielaida, kad modus relativus atsirado dėl kontakto su rytų baltų suomių kalbomis. Tačiau kalbų tipologijos požiūriu verta pažymėti, kad evidencialumas dažnai kildinamas iš pirminių perfekto formų, o tai tiktų ir baltų kalbų dalyvinėms formoms, nes jos atlieka svarbų vaidmenį formuojantis analitinėms perfekto konstrukcijoms. Taigi visiškai įmanomas ir vidinis aiškinimas.

Be modus relativus, lietuvių kalboje yra visa eilė prieveiksmių ir dalelyčių, galinčių turėti evidencialinę reikšmę. Iki šiol jos tik apžvelgtos ir ištirtos Romano Roszko monografijoje (1993) bei svarbiame Björno Wiemerio straipsnyje (2007). Tačiau jų kilmės klausimas paprastai nebuvo keliamas. Šio tyrimo objektas – vienos tokios evidencialinės dalelytės, būtent liet. nevà „esą, neva“, kilmė.

2. DALELYTĖ nevà: FILOLOGINIAI DUOMENYS

Apie lietuvių dalelytės nevà „esą, neva“ kilmę iki šiol rašyta labai nedaug. Ją trumpai aptaria Fraenkelis (LEW₁ 498); jos visai nėra neseniai išleistame Wojciecho Smoczyńskio lietuvių kalbos etimologiniame žodyne (2007). Net filologiniai duomenys tebėra menkai ištirti. Kiek man žinoma, ši dalelytė senosios lietuvių kalbos raštuose nepatvirtinta. Pirmieji paliudijimai siekia XVIII amžių. Jakobo Brodowskio rankraštyje esančiame žodyne (1713–1744) žodis nevà „esą, neva“ pasirodo pirmą kartą. XIX a. pradžioje Christianas Gottliebas Mielcke jį iliustruoja tokiu pavyzdžiu (1800: 564):

(3) Christian Gottlieb Mielcke, Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Wörter-Buch (1800):

Neva būk nekaltas esas

„tarsi jis būtų nekaltas [esą nekaltas]“

¹¹ Aus der älteren Literatur s. noch Ambrazas (1977). S. auch Wiemer (2006).

61

DANIEL PETIT

XIX amžiuje žodis pamažu pasirodo literatūroje; įdomu tai, kad iš pradžių tik neformaliojoje kalboje arba mažiau formaliose literatūros formose. Pavyzdžiui, būdinga, kad nevà vartojama pasakų rinkiniuose, kurie dažnai remiasi šnekamosios kalbos tarmiškais variantais. Pavyzdžiui, Jonas Basanavičius savo Lietuviškos Pasakos (1898: I, 178)¹² pateikia:

(4) Jonas Basanavičius, Lietuviškos Pasakos (1898):

O tas vaikinas ir neva nusidavė girtu, atsigulęs ant lovos, kelinę tą užsimaukė ir neva miegti.

„O vaikinas apsimetė esąs girtas: gulėdamas lovoje užsitraukė kelnes ir apsimetė miegąs.“

XX amžiuje šis žodis literatūros kūriniuose paliudytas dažniau, ypač romanuose ir apysakose, kuriuose stengiamasi atkurti šnekamąją kalbą, pavyzdžiui, tokių rašytojų kaip Mykolaitis-Putinas, Sruoga ar Tumas-Vaižgantas kūryboje. Pavyzdžiui, Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933)¹³ rašo:

(5) Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933):

Saviški, tušti Aleksio įrodymai labiau įtikindavo Jokūbą, negu labai išmintingi ir neva mokslingi privedžiojimai.

„Keisti ir tušti Aleksio aiškinimai Jokūbą įtikino labiau negu labai protingos, neva mokslinės apgaulės.“

Kitas literatūros žanras, kuriame, regis, mėgstama vartoti nevà, yra asmeninė literatūra, pavyzdžiui, privatūs laiškai ar memuarai, pasižymintys paprastu, šnekamajai kalbai artimu stiliumi. Dalelytė nevà, pavyzdžiui, vartojama Rytų Prūsijos lietuvio Viliaus Gaigalaičio (1870–1945) autobiografijoje¹⁴:

(6) Vilius Gaigalaitis (1870–1945):

¹²Panašiai vartojama ir Litauischen Märchen und Erzählungen, Christoph Jurkschat rinkinyje (1898: 124). Plg. LKŽ_VIII 749.

¹³ Cituojama pagal LKŽ_VIII 749.

¹⁴ S. Kaukiene (1997: 323).

62

Zum Ausdruck der Evidentialität im Baltischen

Buvome į blogą garsą įklampyti, neva neištikimi esanti? „Turėjome prastą reputaciją, tarsi būtume neištikimi?“

Būdinga tai, kad iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio puristai nerekomendavo dalelytės nevà arba net atmesdavo ją kaip barbarizmą. 1911 m. garsus lietuvių gramatikas Jonas Jablonskis laiške rašė, kad žodis nevà reikšme „kaip“ (= lýg) esąs netaisyklingas¹⁵. B. Sereiskio lietuvių-rusų kalbų žodyne (1933: 511) dalelytė nevà verčiama rusų kalbos žodžiais будто, как-будто, будто-бы „esą, neva“ ir iliustruojama pavyzdžiu:

(7) B. Sereiskis, Lietuviškai-rusiškas žodynas (1933): Jie sako, neva aš sutrukdžiau visą dalyką. „Jie sako, kad esą aš sutrukdžiau visą reikalą.“

Tačiau Sereiskis aiškiai pabrėžia, kad nevà su reliatyviniu modus reikšme „kad... esą...“ yra mažiau taisyklinga konstrukcija nei standartinė konstrukcija kàd (+ rel. mod.). Po kelerių metų (1935 m.) gramatikas Juozas Balčikonis recenzijoje papeikė rašytoją Vincą Mykolaitį-Putiną už nevà vartojimą viename jo romano Altorių šešėly¹⁶ sakinyje. Pasak Balčikonio, nevà esąs slavizmas; tą pačią nuomonę jis kartojo keletą kartų (plg. RR₁ 148 ir 331). Tik naujesniuose žodynuose šis žodis pateikiamas kaip neutralus. Didžiajame Niedermanno, Senno, Salio ir Brenderio žodyne (1951: II 180) randama daugybė pavyzdžių, pvz.:

(8) Niedermannas, Sennas, Salys ir Brenderis (WISⅡ 180): žinios neva apie einančias derybas „žinios apie tariamai vykstančias derybas“ (9) Niedermannas, Sennas, Salys ir Brenderis (WISⅡ 180): vaistai, kurie neva palengvina kentėjimą „vaistai, kurie esą malšina skausmą“

Standartiniame lietuvių kalbos žodyne (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, DŽ ²2000: 423) nevà aiškinama žodžiais tarsi, lýg „tarsi, kaip“

¹⁵ Vgl. Piročkinas (1986: 164). S. auch Jablonskio laiškai, hrsg. von A. Piročkinas, Vilnius (1985: 28, 29).

¹⁶ Mykolaičio-Putino sakinys skamba taip: jausdamasis neva kaltas „jausdamasis tarsi kaltas“ (Altorių šešėly, I 233, 6).

63

DANIEL PETIT

ir iliustruota dviem pavyzdžiais, iš kurių čia norėčiau pateikti tik vieną:

(10) Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, DŽ ⁴2000 (vgl. LKŽ_VIII 749):

Atrodo, neva serga.

„Atrodo, tarsi jis sirgtų.“

In der heutigen litauischen Sprache ist der Gebrauch von nevà üblich. Roszko (1993: 53) und Wiemer (2007) führen mehrere Beispiele insbesondere aus der Presse an. Als charakteristisches Beispiel kann man folgendes vorbringen:

(11) Roszko (1993: 54):

Kiti astronautai, nusileidusieji Mėnulyje, juokiasi iš pasakų, kuriose neva susitikę su ateiviais iš kitų pasaulių.

„Kiti astronautai, nusileidę Mėnulyje, šaiposi iš pasakojimų, kuriuose jie esą turėję sutikti kitų pasaulių gyventojų.“¹⁷

Galiausiai visai nenuostabu, kad lietuvių tarmėse dalelė nevà paliudyta gana gausiai, nes tarmių įrašai, daugiausia daryti nuo XX a. šeštojo dešimtmečio, juk tikroviškai perteikia šnekamąją kalbą. Vadinamosiose „kapsų“ arba „zanavykų“ tarmėse, priklausančiose vakarų aukštaičių zonai (netoli upės Novà), dalelė nèva (nèva) vartojama dažnai. Kadangi šiame dialekte reliatyvusis modusas beveik visiškai išnyko, nèva (nèva) dažniausiai vartojama su indikatyvo formomis. Reikšmė dažnai yra evidencinė, kaip matyti iš šio pavyzdžio:

(12) Zanavykų tarmė, Griškabudis (ZŠŽ_II, 270):

Nèva ǵė.rt karėvei prašo ale iš_tikroˑiˑ mergà[s] ž̃ūri.

„Esą kareiviai prašo ko nors atsigerti, bet iš tikrųjų žiūrinėja merginas.“

Pažymėtinas kontrastas tarp nèva „esą“ ir iš tikro „iš tikrųjų“

¹⁷ Plg. Roszko vertimą į lenkų kalbą: Inni astronauci, którzy wylądowali na Księżycu, śmieją się z opowieści, w których niby się spotkali z przybyszami z innych światów.

64

Zum Ausdruck der Evidentialität im Baltischen

Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad tame pačiame dialekte næva (nėva) kartais turi bendresnę reikšmę („tarsi, lyg“) be evidencialumo atspalvio, pvz.:

(13) Zanavykų tarmė iš Griškabūdžio (ZŠŽ_II 270):

Jiz dė:ši[m] mǟ:tu: nėva gā:vo:.

„Jis pasiekė maždaug [< tarsi, lyg] dešimt metų.“

Tame pačiame dialekte kartais pasitaiko ir variantas nėvago·s (nėvagos)¹⁸, pvz.:

(14) Zanavykų tarmė iš Griškabūdžio (ZŠŽ_II 270):

Nėvago·z bān̄do· stūba· pasistatīt.

„Esą jis mėgina pasistatyti namą.“

Kiti pavyzdžiai (žr. LKŽ_VIII 749) rodo, kad akivaizdžiai vyrauja tarmiški šaltiniai.

Taigi yra pagrindo manyti, kad dalelytė nevà „esą“ yra liaudiškas žodis, į rašytinę kalbą, ypač į kalbos normų besilaikančius, arba puristinius, tekstus įtrauktas tik vėlai. Tai gali paaiškinti ir tai, kad, kiek žinau, senosios lietuvių literatūros šaltiniuose šis žodis niekada nepatvirtintas: ši literatūra, beveik išimtinai religinio pobūdžio, priklauso aukštajam stiliui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tam tikra puristinė tradicija nevà atmetė kaip netaisyklingą ar net kaip slavizmą. Kiekvienas, besidomintis nevà kilme, turi atsižvelgti į šį dalelytės ypatumą.

3. DALYTELĖS KILMĖS nevà

Prieš mėgindamas atsakyti į klausimą apie dalelytės nevà kilmę, norėčiau atkreipti dėmesį į jos vartosenos ypatybę. Nevà sakinyje gali atlikti dvi funkcijas: būti prieveiksmiu (15a = vok. neva, lenk. rzekomo) arba jungtuku (15b = vok. kad...neva, lenk. jakoby). Štai du pavyzdžiai iš Roszko monografijos (1993: 53):

¹⁸ Daugiau liudijimų žr. Senkus (KD 130) ir LKŽ_VIII 749,

65

DANIEL PETTIT

(15a) Roszko (1993: 53): Pateikiama ano meto statistika, kuri neva turi parodyti, kaip en tuziastingai balsavo Lietuva. „Pateikiama ano meto statistika, kuri, kaip teigiama, turėtų parodyti, su kokiu entuziazmu balsavo Lietuva.“ ¹⁹

(15b) Roszko (1993: 53): Ėmė sklisti gandai, neva nedirbs M. M. Mažvydo nacionalinė biblioteka. „Ėmė sklisti gandai, esą M. Mažvydo nacionalinė biblioteka nedirbs.“ ²⁰

Šį dviprasmiškumą, mano nuomone, galima paaiškinti iš pradžių parataktinių konstrukcijų peranalize. 10 pavyzdys (atrodo, neva serga „atrodo, tarsi jis sirgtų“) iš tiesų leidžia abi interpretacijas: arba nevà yra prieveiksmis asindetinėje konstrukcijoje („atrodo, neva jis serga“), arba šalutinio sakinio jungtukas („atrodo, kad jis serga“). Būtent tokiuose kontekstuose galėjo atsirasti nevà kaip jungtuko vartosena. Iš pradžių nevà veikiausiai buvo tik prieveiksmis.

Kalbant apie nevà kilmę, pirmiausia reikia atsižvelgti į keletą faktų.

Pirmiausia – kirčiavimas. Šiuolaikinėje lietuvių kalboje įprastas galinis kirtis (nevà), tačiau žinoma ir tarmės forma su pradiniu kirčiu (nèva). Šis svyravimas labai ryškus. Tokį kirčio kaitaliojimą gramatiškos reikšmės nekaitomame žodyje sunku paaiškinti. Be to, variantas nèva prieštarauja lietuvių kalbai būdingam garsų dėsniui, pagal kurį balsis e (taip pat a) žodžio viduryje atvirame skiemenyje pailgėja ir įgyja tvirtapradę priegaidę: būtų tikėtina forma *nèva (kaip, pavyzdžiui, liet. kèvalas „kiaušinio lukštas“, klèvas „klevas“, drẽvę gal. „ertmė medžio kamiene“ ir kt.), o ne nèva su gravio ženklu. Kaip žinoma, lietuvių kalboje gravio ženklas žymi kirčiuotus trumpuosius balsius. Akivaizdu, kad čia numatomas pailgėjimas neįvyko.

Kita problema yra tai, kad seka *-ev- prieš užpakalinės eilės...

¹⁹ Roszko: Pateikiama ano laikotarpio statistika, kuri esą turėjo parodyti, kaip entuziastingai balsavo Lietuva.

²⁰ Roszko: Ėmė sklisti gandai, esą M. Mažvydo nacionalinė biblioteka nedirbs.

66

Zum Ausdruck der Evidentialität im Baltischen

balsis lietuvių kalboje reguliariai virsta *-av-; *-ev- išlieka tik prieš priešakinį balsį. Todėl turime, pvz., sāvas „savas, nuosavas“ (< indoeurop. *seu̯-o-, gr. ἐός), priešingai nei devyni „devyni“ (< *dev-in-, vėliau pailgėjęs į *dev-yn- pagal aštuoni „aštuoni“ < indoeurop. *h₁neṷ-n̥, lot. nouem). Sekos *-ev- išlikimas prieš užpakalinį balsį *-a žodyje nevà reikalauja paaiškinimo²¹.

Visas šias problemas galima išspręsti darant prielaidą, kad nevà sudarytas iš dviejų iš pradžių nepriklausomų žodžių *nè + *và. Tik ši prielaida leidžia suprasti, kodėl viduriniame skiemenyje esantis balsis è nebuvo pailgintas: iš pradžių jis buvo ne žodžio viduryje, o nepriklausomo žodžio galūnėje (*nè), ir šioje pozicijoje aptariamas pailgėjimas neįvyko. Ši prielaida taip pat paaiškina, kodėl seka *ev nevirto *av: *nè ir *và suaugimas į vieną žodį turi būti vėlesnis už garsų kaitą *ev > *av prieš užpakalinį balsį. Galiausiai, kirčio svyravimas (nevà / nèva) visiškai suprantamas darant prielaidą, kad čia iš pradžių būta dviejų savarankiškų žodžių; jis atspindi arba pirmojo, arba antrojo dėmens kirtį. Taigi Nevà veikiausiai reikia laikyti vėlyvu dviejų nepriklausomų žodžių *nè + *và suaugimu.

Atsižvelgiant į šiuos faktus, peršasi prielaida, kad pirmasis žodžio nevà dėmuo tęsia indoeuropiečių negaciją *nè. Pažymėtina, kad kai kurie pirmiau aptarti žodžio nevà ypatumai turi paralelių ir negacijoje: negacijoje taip pat nepailgėja balsis e (pvz., nèkalba „jis nekalba“); garsų kaita *-ev- > *-av- jai taip pat nebūdinga (pvz., neválgo „jis nevalgo“); be to, ir kirtis panašiai laisvai kaitaliojasi (pvz., nèkalba / neválgo). Tai, kad šioje struktūroje negacija iš pradžių buvo nepriklausoma, nė kiek nestebina; reguliarus suaugimas į vieną žodį (pvz., liet. nesāko „jis nesako“) yra antrinis²². Kyla klausimas, kokį vaidmenį negacija galėjo atlikti atsirandant evidencialumo dalelei. Čia prasideda tipologiniai sunkumai.

Lietuvių kalba turi kitų dalelyčių, reiškiančių evidencialumą

²¹ Variantas navà pasitaiko labai retai.

²² Baltų kalbų priešistorėje negacija dar buvo savarankiškas žodis. Tai liudija senosios prūsų kalbos tmezės pėdsakai (sen. prūsų neggi „dar, ir ne“ < *ne-gi + veiksmažodis, III 31₄, 33₃, 45₉, 109₄), taip pat lietuvių kalboje (pvz., nesidúoda „jis nesiduoda“ < *ne-si-dúoda).

67

DANIEL PETIT

turėti²³. Semantiniu požiūriu šias dalelytes galima suskirstyti į kelis pogrupius. Tai gali būti veiksmažodžio formos, ypač iš kalbėjimo leksinio lauko, pavyzdžiui, sāko (< „sakoma“, iš sakyti „sakyti“), tarši (< „tu pasakysi“, iš tārti „sakyti“), tārtum arba tarýtum (< „tu sakytum“, taip pat iš tārti „sakyti“). Jos taip pat gali būti grindžiamos egzistencijos veiksmažodžiu būti „būti“ — santykinėje nuosakoje (esą, esamojo laiko veikiamasis dalyvis) arba liepiamojoje nuosakoje (būk, variantas būktai, galbūt pamėgdžiojant rus. будто). Galiausiai evidencialumą galima reikšti palyginamosiomis dalelytėmis, pavyzdžiui, lýg „tarsi“ (variantas lýg-tai). Be nevà, dabar plačiausiai paplitusi dalelytė yra esą. Atrodo, kad šių dviejų dalelyčių skirtumas tas, jog nevà išreiškia didesnį kalbėtojo atsiribojimą nei esą. Šį klausimą dar reikėtų nuodugniau ištirti. Tas pačias kategorijas galima aptikti ir kitose indoeuropiečių kalbose, kuriose evidencialumas yra žymėta kategorija. Evidencialumo dalelyčių pagrindą dažnai sudaro pirminės veiksmažodžių formos, reiškiančios „kalbėti, sakyti“, pavyzdžiui, vok. angeblich (< angeben), pranc. prétendument (< prétendre), lenk. rzeko-mo (< rzec „kalbėti“), hetit. -ua(r)- (< *-uorh₁-, plg. gr. εἴρω „kalbėti“)²⁴. Lygiai taip pat dažnai evidencialumo dalelytės kyla iš pirminių palyginamųjų dalelyčių, pavyzdžiui, angl. like (< „kaip“), rus. якобы (< jako „tarsi“ + tariamoji nuosaka by). Kartais evidencialumo dalelytės kilusios iš egzistencijos veiksmažodžių (plg. rus. будто < 2 asm. vns. liepiamoji nuosaka *bǫdi + -to) arba iš veiksmažodžių, reiškiančių atrodymą, pasirodymą (plg. pranc. apparemment, air. is cosúil „atrodo“). Bretonų kalboje hervez „neva“ iš pradžių buvo prielinksnis „pagal“, „pasak“, nurodantis netiesioginį informacijos šaltinį²⁵. Neindoeuropiečių kalbų palyginimas patvirtina tas pačias evidencialumo dalelyčių formavimosi tendencijas.

Tačiau krinta į akis, kad nė viena evidencialumo dalelytė nėra sudaryta negacijos pagrindu. Ir tai tikriausiai nėra atsitiktinumas. Evidencialumas išreiškia įvairius atsiribojimo laipsnius, galinčius skirti kalbėtoją nuo to, kas sakoma. Jis nebūtinai suponuoja, arba bent jau ne pirmiausia

²³ Zu den evidentialen Partikeln des Litauischen s. grundsätzlich Wiemer (2007).

²⁴ Zum Hethitischen s. Kloekhorst (2008: 958).

²⁵ Plg. Hemon (1975: 94): „pagal“.

68

Zum Ausdruck der Evidentialität im Baltischen

Tokia pozicija suponuoja tikrovės neigimą. Tipologiškai kalbant, akivaizdu, kad evidencialumas niekur nelaikomas tiesioginio patyrimo neigimu.

Antrasis tipologinis sunkumas susijęs su antrojo dėmens -và interpretacija. Tarkime, kad tai iš pradžių buvo savarankiškas žodis, tuomet tikėtina, kad jis tapatus deiktinei dalelei và „štai! čia! štai kur! žiūrėk!“ Ši dalelė, gana dažnai vartojama šnekamojoje kalboje, pasižymi šnekamajai kalbai būdingu pobūdžiu. Jos visai nėra senojoje lietuvių literatūroje; pirmieji jos paliudymai siekia XIX a. pabaigą (žr. Büga, RR_I 328, RR_II 47). Savo funkcija ji primena formas, kitose kalbose priskiriamas bendrajai pristatomųjų dalelyčių kategorijai, pavyzdžiui, rus. вот, lot. ecce, pranc. voici, voilà ir pan. Tokių formų funkcija – ryškiai deiktiškai pateikti tiesiog prieš akis esančią tikrovę. Daugeliu atvejų và galima išversti prancūzišku pristatomuoju žodžiu voici arba voilà. Pavyzdžiai:

(16a) Jan Otrębski, GJL_III 371: Và, ką aš radau. „Štai ką radau!“ (pranc. „Voici ce que j’ai trouvé!“)

(16b) Aukštaičių tarmė, Pivašiūnai (žr. LKŽ_XVII 763): Dabar và laiko y[ra]. „Dabar iš tiesų yra laiko“ (pranc. „Voilà, il y a du temps.“)

(16c) Aukštaičių tarmė, Pivašiūnai (žr. LKŽ_XVII 763): Aš và pinigų turiu. „Štai, turiu pinigų!“ (pranc. „Voilà, j’ai de l’argent.“)

Retesnė yra varianto vã (su pailginimu) vartosena, pavyzdžiui:

(17) Aukštaičių tarmė, Miežiškiai (žr. LKŽ_XVII 763): Vã keturi arkliai – pasigauk kątrą nori. „Štai keturi arkliai – pasiimk tą, kurio nori“ (pranc. „Voici quatre chevaux – prends celui que tu veux!“)

Tarkime, kad tarp và ir nevà esama etimologinio ryšio; pažymėtina, kad abi formos pasižymi tuo pačiu šnekamajai kalbai būdingu pobūdžiu. Abi paliudytos vėlai, iš pradžių tik šnekamosios kalbos tekstuose arba tarmių įrašuose; abi priklauso

69

Daniel Pettit

akivaizdžiai būdinga šnekamajai kalbai. Spėju, kad už tai atsakinga dalelytė và ir kad nevà būtent jai skolingas šį savo pobūdį.

Tai, kad kai kurie lietuvių gramatikai nevà laikė slavizmu, veikiausiai susiję su klaidinga nuomone, esą và pasiskolinta iš rusų kalbos reikšme „štai! žiūrėk!“. Tačiau ši prielaida nepagrįsta. Büga (RR_II 46, RR_III 826) pagrįstai laiko và grynai lietuvišku žodžiu (savas žodis). Skolinys iš rusų kalbos būtų davęs ne và, o vàt. Ši forma vàt iš tiesų pasitaiko kai kuriose lietuvių tarmėse²⁶, tačiau jos negalima tapatinti su dalele và. Daugiausia galima būtų manyti, kad và ir vàt dėl visiško sinonimiškumo ir fonetinio panašumo vėliau imtos laikyti laisvais tos pačios dalelytės variantais. Apie pirminį jų tapatumą kalbėti negalima. Įdomu tai, kad greta và / vàt nėra atitinkamos poros nevà / *nevàt²⁷.

Be và, esama variantų su kitomis deiktinėmis arba emfatinėmis dalelytėmis, pvz., vàge (LKŽ_XVII 814), vàgi (LKŽ_XVII 815) ir kt. Pagal niekadà / niekadõs „niekada, niekuomet“ modelį iš và buvo sudaryta pailginto laipsnio forma võs (žr. LKŽ_XIX 957)²⁸. Panašiai greta *neva-gà (su dalele -gà) sudarytas variantas nèvagos, paliudytas, be kita ko, Šakių, Geist ar ai, Žaliosios (netoli Vilkaviškio) tarmėse. Čia galbūt priskirtini ir kiti variantai, pvz., vaĩ (LKŽ_XVII 831), vaigi (LKŽ_XVII 847), vajè (LKŽ_XVII 980), vajãĩ (LKŽ_XVII 979), nors neaišku, ar čia iš tiesų turima ta pati dalelytė, nes reikšmė šiek tiek skiriasi. Vaĩ ir vajè veikiau reiškia nuostabos šūksnį. Galiausiai reikia paminėti ir variantą vè (LKŽ_XVIII 460), kurio reikšmė visiškai tokia pati kaip và („štai! žiūrėk!“) ir kuris dažniausiai paliudytas žemaičių tarmėse; variantas vègi (LKŽ_XVIII 502) itin retas. Atsižvelgiant į dalelyčių morfologijai būdingą kirčio kaitos nestabilumą, sunku nuspręsti, kokį pirminį galinį balsį reikia rekonstruoti (*và ar *vè).

²⁶ Žr. LKŽ_XVIII 391 pateiktus liudijimus.

²⁷ Forma nèvat lietuvių tarmėse kartais paliudyta, tačiau tik kaip skolinys iš lenkų kalbos nawet „net, netgi“. Plg. ZŠŽ_II 270.

²⁸ Ši forma labai reta (tikriausiai dėl homonimijos su plačiai vartojama dalele võs „vos, vargiai“).

70

Zum Ausdruck der Evidentialität im Baltischen

Dalelytės và kilmė neaiški. Tikriausiai iš pradžių tai buvo deiktinis kamienas. Kitose indoeuropiečių kalbose esama deiktinių arba anaforinių dalelyčių, priklausančių kamienui *uo-, pvz., rus. его „štai, žiūrėk!“, s. kr. ево „štai, žiūrėk!“ (iš *e-uo). Pavyzdžiui, galima būtų manyti, kad và yra išlikusi neutrali šio kamieno forma, vartojama prieveiksmiškai, pavyzdžiui, ide. *uo(d) „šitaip, taip“ (arba lokatyvine reikšme „čia“). Taip pat paminėtinos įvairios į *e/o-uo- siekiančios įvardinės formos: slav. *ovo- (sen. bažn. slav. овъ... овъ ὁ μέν, ὁ δέ, rus. овый, s. kr. òvāj, slovėn. όv, ček. ov, lenk. ów „šis“, plg. taip pat sen. lenk. owo „štai“), indoiran. *ava- (avest. auua-, sen. pers. ava- „šis“, sen. ind. avóṣ dv. kilm. „tų dviejų“²⁹. Galima sąsaja su senosios indų kalbos pabrėžiamąja dalele vává „kaip tik, tikrai, būtent“ (su reduplikacija ir dvigubu kirčiavimu). Ar prie jų priklauso ir sen. ind. váí „iš tiesų, tikrai“ (plg. avest. uōi „iš tiesų“ Y 36, 3), ar ją galima tiesiogiai lyginti su liet. véi „žiūrėk!“, kol nepaaiškinta dalelytės sandara, reikia laikyti neaiškiu³⁰. Beje, reikia pažymėti, kad sen. ind. dalelytė váí gali būti neigiama, plg. ná váí „tikrai ne, visai ne, jokiu būdu ne“ RV + (taip pat žr. javest. na-ua „visiškai ne“).

Taigi tikėtina, kad nevà sudaryta iš dviejų dalių {neiginys nè + prezentatyvas và}. Tačiau čia susiduriama su antruoju tipologiniu sunkumu. Kalbų tipologijoje žinoma, kad daugumoje kalbų prezentatyvinės dalelytės negali būti neigiamos. Pavyzdžiui, prancūzų kalboje voici, voilà negali būti neigiamos: greta voici/voilà des fleurs „štai gėlės“ neįmanoma *voici/voilà pas des fleurs „štai nėra gėlių“³¹. Lotynų kalboje, greta

²⁹ Trautmann (BSW 20), Vasmer (III 116-117), Hoffmann und Forssman (1996: 167), Kent (1953: 85). Rus. сом čia nepriskirtinas, nes aiškintinas kaip *v-oto (su *v- proze) ir lygintinas su lenk. oto „tas pats“.

³⁰ Lietuvių kalboje véi gali būti analogiškai sudaryta pagal néi „ne, tarsi“ (< *nei su neaiškiu akūtu).

³¹ Pažymėtina, kad prancūzų šnekamojoje kalboje voilà galima neigti, tačiau tik retorinio klausimo forma: voilà-t-il pas, plg. Voilà-t-il pas Monsieur qui ricane déjà? (Molière, Tartuffe, I 1), taip pat plg. Voilà-t-il pas de quoi pousser des cris sinistres! (Victor Hugo, Ruy Blas III 5). Daugiau pavyzdžių pateikia Grevisse (¹²1986: 642, § 387). Tačiau prezentatyvinė dalelytė voilà pati savaime negali būti neigiama.

71

Daniel Petit

Prezentatyvas ecce „štai, žiūrėk!“ neturi neigiamo atitikmens *non ecce. Tas pats pasakytina apie rusų prezentatyvą вот, kuriam nėra priešpriešos *невот, taip pat ir apie liet. štai, kuris taip pat yra izoliuotas (nėra *neštai). Robert Forest (2000: 21–31) parodė, kad negalėjimas neigti prezentatyvinių partikulių yra beveik universali pasaulio kalbų ypatybė. Pavyzdžiui, fulbių (Afrika) kalboje sakinys padao i „štai laukas!“ (pranc. „voilà un/le champ“) negali būti neigiamas. Neigiamos struktūros *ne-và sudarymas prezentatyvo và pagrindu būtų tipologinis neatitikimas lietuvių kalboje.

Ši situacija yra pavyzdinė problemų, su kuriomis susiduria šiuolaikinė indoeuropeistika, atžvilgiu. Ką daryti, kai etimologinė rekonstrukcija prieštarauja kalbų tipologijai? Šiandien jau nebegalima tiesiog susitaikyti su tipologinėmis negalimybėmis ir elgtis taip, tarsi jų nebūtų. Tipologinius prieštaravimus reikia laikyti tokiais pat svariais kaip ir istorinės fonetikos bei morfologijos duomenis. Tai reiškia, kad konkrečiu mūsų atveju, jei paaiškėtų, jog nevà rekonstrukcija kaip {neiginys nè + prezentatyvas và} yra tipologiškai neįmanoma, vadinasi, ji kažkaip klaidingai suformuluota ir būtinai turi būti pakeista kita rekonstrukcija.

Mano nuomone, problema slypi neiginyje nè. Neiginys čia netikėtas dėl dviejų pirmiau nurodytų priežasčių. Pirma, evidencialumas niekur neišreiškiamas tikrovės neigimu. Antra, prezentatyvinės partikulos, tokios kaip và, paprastai negali būti neigiamos. Taigi reikia manyti, kad nè atlieka kitą funkciją nei neiginio.

4. NEIGINYS IR LYGINIMAS LIETUVIŲ KALBOJE

Žinoma, kad neigiamoji partikula *nè baltų kalbose gali atlikti ir lyginamąją funkciją. Šis klausimas jau tapo kelių tyrimų objektu. Čia ypač norėčiau paminėti svarbų Georges-Jean Pinault straipsnį apie neigimą ir lyginimą vedų kalboje (1985), kuriame taip pat pateikiama daug baltų kalbų medžiagos (ypač žr. p. 131–132)³². Šiuolaikinėje lietuvių kalboje ši lyginamoji

³² S. auch Pinault (1989: 53–74). Viel Material auch bei Būga (RR, 470–471).

72

Zum Ausdruck der Evidentialität im Baltischen

funkcija beveik išimtinai vartojama komparatyvinėse konstrukcijose, kuriose papildinį įveda išplėstinės neiginio formos nẽ arba negù (rečiau nekâip). Pavyzdžiai iš senosios lietuvių kalbos (18a) ir šiuolaikinės lietuvių kalbos (18b):

(18a) J. Bretkūnas, Postilė (1591: 37, 17–18)³³ Tassai daug geresnis ira nei wissu praraku Seno Sokano. „Šis yra daug geresnis už visus Senojo Testamento pranašus“

(18b) Hochlitauischer Dialekt von Naujamiestis (LKŽ_VIII 621) Geriau duoti, negu prašyti. ‚Es ist besser zu geben als zu bitten.‘

Bendrinėje lietuvių kalboje šiai funkcijai vartojamos tik formos nẽ arba negù (ir nekâip), tačiau senuosiuose tekstuose ir tarmėse kartais po komparatyvo formų aptinkama ir paprasta forma nè, pavyzdžiui:

(19) Jakob Brodowski, Lexikon Germanico-Lithvanicum et Lithvanico-Germanicum (1713–1744)³⁴ Keturios akys daugiaus mato ne viena. „Keturios akys mato geriau nei viena.“

Be komparatyvinių konstrukcijų, kuriose neiginys nè atlieka lyginamosios partikulos funkciją (plg. lygiagrečią konstrukciją: komparatyvas + kaîp „kaip“), laisvesnį nè kaip lyginamosios partikulos („kaip“) vartojimą galima paliudyti tik senuosiuose tekstuose³⁵. Pavyzdžiui, pirmajame lietuvių kalbos žodyne (Sirvydas DTL III 84) randame:

(20) Konstantynas Sirvydas, Dictionarium trium linguarum (³1643), žr. jakoby: Ne zerketas žiba. „Jis blizga kaip veidrodis.“

XVIII amžiuje tokį patį vartojimą dar aptinkame pas J. Brodowskį (1713–1744):

³³ Beispiel und Analyse bei Leskien (1903: 111).

³⁴ Plg. LKŽ_VIII 596.

³⁵ Plg. LKŽ_VIII 597.

73

Daniel Petit

(21) Jakob Brodowski, Lexikon Germanico-Lithvanicum et Lithvanico-Germanicum (1713–1744):

Auga vaikai ne giroj medžiai.

„Vaikai auga kaip medžiai miške.“

Išplėstinės neigimo formos taip pat gali atlikti šią funkciją, pvz.:

(22) Suvalkų Naujamiesčio aukštaičių tarmė (Būga RR_III 826):

piktas nēi velnias

„piktas kaip velnias“

Šis neigimo nè („ne / kaip“) dviprasmiškumas yra archajiškas lietuvių kalbos bruožas. Vedų kalboje aptinkama paralelė: ten dalelė ná, kaip žinoma, gali veikti arba kaip neiginys³⁶, arba kaip lyginamoji dalelytė³⁷. Rigvedoje lyginamoji ná vartosena paliudyta net dažniau negu neigiamoji; šia reikšme ná, priklausomai nuo konteksto, konkuruoja su iva (po balsio vartojama iva, po priebalsio – ná)³⁸. Tikėtina, kad lyginamoji funkcija antrinė, atsiradusi iš neigiamosios funkcijos, perinterpretuojant vadinamuosius „neigiamuosius palyginimus“ (comparaisons négatives). Kaip pavyzdį, sekdami Pinault (1989: 64), paimkime RV VI 10.2:

(23) RV VI 10.2

Ghṛtám ná śúci matáyah pavante.

„Grynos kaip lydytas sviestas skaidrėja (mano) mintys.“

Iš pradžių sakinį reikėjo suprasti kaip neigiamąjį palyginimą, maždaug taip: „Ne lydytas sviestas yra grynas, grynos yra skaidrėjančios mintys.“ Vėliau jis buvo perinterpretuotas: „Grynos kaip lydytas sviestas skaidrėja (mano) mintys.“ Ši stilistinė figūra – neigiamasis palyginimas – aptinkama ir lietuvių liaudies poezi-

³⁶ Pvz., RV IV 30.19: ná tát te sunnám āṣṭave „šio tavo dosnumo neįmanoma pasiekti [žodžiais]“. Plg. Pinault (1985: 115).

³⁷ Pvz., RV VI, 10.2: Ghṛtám ná śúci matáyah pavante „grynos kaip lydytas sviestas skaidrėja (mano) mintys“. Plg. Pinault (1989: 64).

³⁸ Zum Vedischen vgl. Pinault (1995–1996, 1997, 2004).

74

Zum Ausdruck der Evidentialität im Baltischen

Ši tendencija plačiai paplitusi. Štai paprastas pavyzdys iš senos liaudies dainų rinktinės:

(24) August Leskien ir Karl Brugmann, Litauische Volkslieder und Märchen (1882: 16):

Neí vėjes púte, „Ne vėjas pūtė, neí šódai užė, ne sodai ošė, tik aužulai lingáva tik ąžuolai lingavo“.

Tai reiškia:

„Ąžuolai lingavo taip, kaip pūtė vėjas ir ošė sodai.“

Tikėtina, kad ši neigiamų palyginimų perinterpretavimo tendencija egzistavo jau indoeuropiečių prokalbėje. Tai paaiškina, kodėl daugelyje kalbų neiginys komparatyvinėse konstrukcijose tebėra vartojamas kaip lyginimo dalelytė, plg., pavyzdžiui, angl. than (<þat + neiginys ne), JAV angl. he is taller nor me ir kt.

Dabar kyla klausimas, ar nevà galėjo atsirasti būtent dėl tokio lyginamojo neigiamosios dalelytės vartojimo. Šis aiškinimas padėtų išspręsti tipologinius sunkumus, kuriuos šiame straipsnyje išsamiai aptarėme. Ne kartą pabrėžta, kad evidencialumo dalelytės dažnai kyla iš lyginamųjų dalelyčių, pavyzdžiui, liet. lýg (< „kaip“). Tipologiniu požiūriu nėra jokių kliūčių manyti, kad dalelytė nè žodyje nevà iš tiesų atlieka lyginamąją funkciją. Tokios pat nuomonės laikėsi ir Fraenkel (LEW_I 498), kuris nè žodyje nevà verčia „tarsi, kaip“. Darybos požiūriu čia galima įžvelgti paralelę su kaĩp và, vartojamu kai kuriuose lietuvių tarmėse reikšme „kaip, pavyzdžiui“ (= bendrinėje kalboje kaĩp antai). Skirtingai nuo và, apibūdinančio tiesiogiai prieš akis esančią tikrovę („lygiai taip, kaip matau dalyką hic et nunc“), lyginamoji dalelytė nè žodyje nevà suteikia semantinį neapibrėžtumo, netikslumo atspalvį („maždaug taip, tik palyginti taip, daugiau ar mažiau taip, bet vis dėlto ne taip“), dėl kurio ji galėjo lengvai tapti tinkama evidencialumui reikšti. Kalbos tipologams žodžio nevà kilmė įdomi tuo, kad parodo, kaip evidencialumo dalelytė išsivystė iš prezentatyvinės dalelytės, vykstant lyginimo procesui; tai, žinoma, gali šiek tiek nušviesti visą evidencialumo reiškinį.

75

Daniel Petit

LITERATŪRA

Aikhenvald, A. u. R. M. W. Dixon, Hrsg., 2003: Studies in Evidentiality. Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins.

Aikhenvald, A. 2004: Evidentiality. Oxford: Oxford University Press.

Ambrazas, V. 1977: Nietiesioginės nuosakos (modus relativus) paplitimas ir kilmės problema. Lietuvių kalbotyros klausimai 17, 7–54.

Balčikonis, J. 1935: Kelios pastabos dėl V. Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ kalbos. Gimtoji kalba 3 = RR₁ 144–146.

Balčikonis, J. 1978–1982: Rinktiniai raštai I–II. Vilnius: Mokslas.

Barnes, J. 1984: Evidentials in the Tuyuca verb. International Journal of American Linguistics 50, 255–271.

Basanavičius, J. 1898: Lietuviszkos pasakos. I Band. Chicago.

Bretkūnas, J. 1591: Postilla, Tatai esti Trumpas ir Prastas Ischguldi̇mas Euangeliu, Königsberg. In: O. Aleknavičienė, Hrsg., Jono Bretkūno Postilė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005.

Brodowski, J. 1713–1744: Lexicon Germanico-Lithvanicum et Lithvanico-Germanicum. Manuskript.

Būga, K. 1958–1961: Rinktiniai raštai, hrsg. von Z. Zinkevičius (RR). Band I, 1958; II, 1959; III, 1961. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

Chafe, W. u. J. Nichols, Hrsg., 1986: Evidentiality: The Linguistic Coding of Epistemology. Norwood, New Jersey: Ablex Publishing Corporation. (Advances in Discourse Processes, 20.)

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (DŽ). 4-asis leidimas. Vilnius: Mokslas, 2000.

Dendale, P. u. J. Nuyts, 1994: Bibliographie sélective de l’évidentialité. Langue française 102, 121–125.

Donabédian, A., 1996: Pour une interprétation des différentes valeurs du médiatif en arménien occidental. In: Guentcheva, Hrsg., 87–108.

76

Zum Ausdruck der Evidentialität im Baltischen

Duchet, J.-L. u. R. Pernaska, 1996: L’admiratif albanais: recherche d’un invariant sémantique. In: Guentcheva, Hrsg., 1996, 31–46.

Forest, R., 2000: Ce qui ne se nie pas dans les langues. Mémoires de la Société de linguistique de Paris, N.S., La négation: une ou multiple?, 4, 21–31.

Fraenkel, E., 1962–1965: Litauisches etymologisches Wörterbuch (LEW), I. Band, A-privekiuoti; II. Band, prივykėti-žvolgai. Göttingen: Vandenhoeck und Ruprecht.

Gren-Eklund, G., 2000: Evidentiality and Typology: Grammatical Functions of Particles in Burmese and the Early Stages of Indo-European Languages. In: Johanson u. Utas, Hrsg., 367–381.

Grevisse, M., ¹²1986: Le bon usage. Bruxelles: Duculot.

Guentchéva, Z., Hrsg., 1996: L’énonciation médiatisée. Louvain, Paris: Peeters. (Bibliothèque de l’Information Grammaticale.)

Guentchéva, Z., Hrsg., 2007: L’énonciation médiatisée II. Louvain, Paris: Peeters. (Bibliothèque de l’Information Grammaticale.)

Hagège, C. 1995: Le rôle des médiaphoriques dans la langue et le discours. Bulletin de la Société de Linguistique de Paris 90, 1–19.

Hasselblatt, C. ²2001: Grammatisches Wörterbuch des Estnischen. 2., völlig überarbeitete Auflage. Wiesbaden: Harrassowitz.

Hémon, R. 1975: A Historical Morphology and Syntax of Breton. Dublin: The Dublin Institute for Advanced Studies.

Hoffmann, K. u. B. Forssman, 1996, ²2004: Avestische Laut- und Flexionslehre. 2. Auflage. Innsbruck. (Innsbrucker Beiträge zur Sprachwissenschaft, 115.)

Holvoet, A., 2007: Mood and Modality in Baltic. Kraków: Wydawnictwo Uniwersytetu Jagiellońskiego.

Johanson, L. u. Utas, U., Hrsg., 2000: Evidentials. Turkic, Iranian and Neighboring Languages. Berlin: Mouton de Gruyter.

Jones-Bley, K., M. E. Huld, A. Della Volpe u. M. Robbins Dexter, Hrsg., 2003: Proceedings of the Fourteenth Annual UCLA Indo-European Conference, Los

77

Daniel Petit

Los Andželas, 2002 m. lapkričio 8–9 d. Vašingtonas, Kolumbijos apygarda, Institute for the Study of Man. (Journal of Indo-European Studies Monograph Series, 47.)

Joseph, B. D. 2003: Evidentiality in Proto-Indo-European? Building a Case. In: Jones-Bley, Huld, Della Volpe u. Robbins Dexter, Hrsg., 2003, 96–111.

Jurkschat, K. 1898: Litauische Märchen und Erzählungen. Heidelberg.

Kaukiene, A. 1997: Klaipėdos krašto vakarų aukštaičių tarmė. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.

Kent, R. 1953: Old Persian, Grammar, Texts, Lexicon. New Haven, Connecticut: American Oriental Society.

Kloekhorst, A. 2008: Etymological Dictionary of the Hittite Inherited Lexicon. Leiden: Brill.

Lazard, G. 1956: Caractères distinctifs de la langue tadjik. Bulletin de la Société de Linguistique de Paris 52, 117–186.

Lazard, G. 2000: Le médiatif: considérations théoriques et application à l’iranien. In: Johanson u. Utas, Hrsg., 2000, 209–228.

Leskien, A. u. K. Brugmann, 1882: Litauische Volkslieder und Märchen. Straßburg: Trübner.

Leskien, A. 1903: Litauische Partikeln und Konjunktionen. Indogermanische Forschungen 14, 89–113.

Lietuvių kalbos žodynas (LKŽ), 1941–2001, Vilnius, Mintis (I-II: 1968–1969, 2. Auflage), Valstybinė enciklopedijų, žodynų ir mokslo literatūros leidykla (III–VI: 1956–1962), Mintis (VII–IX: 1966–1973), Mokslas (X–XX: 1976–2001), hrsg. von J. Balčikonis, später von K. Ulvydas und J. Kruopas.

Mielcke, Ch. G. 1800: Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Wörter-Buch. Königsberg: Hartungsche Hofbuchdruckerei.

Niedermann, M., A. Senn, A. Salys u. F. Brender, 1932–1968: Wörterbuch der litauischen Schriftsprache (WLS). Heidelberg: Winter.

Otrębski, J. 1956–1965: Gramatyka języka litewskiego (GJL). 3 Bände. Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe.

78

Zum Ausdruck der Evidentialität im Baltischen

Pinault, G.-J. 1985: Négation et comparaison en védique. Bulletin de la Société de linguistique de Paris 80, 103–144.

Pinault, G.-J. 1989: Les voies de la comparaison védique. In: P. Valentin, Hrsg., La Comparaison. Actes du colloque tenu les 23 et 24 septembre 1984 par le Département de linguistique à l’Université de Paris-Sorbonne. Paris: Presses Universitaires de Paris-Sorbonne (Linguistica Palatina, Colloquia, III), 53–74.

Pinault, G.-J. 1995–1996: Distribution des particules comparatives dans la Ṛk-Saṃhitā. Bulletin d’Études Indiennes 13–14, 307–367.

Pinault, G.-J. 1997: Distribution de la particule négative ná dans la Ṛk-Saṃhitā. Bulletin d’Études Indiennes 15, 213–246.

Pinault, G.-J. 2004: On the usages of the particle iva in the Ṛgvedic Hymns. In: A. Griffiths u. J. E. M. Houben, Hrsg., The Vedas: Texts, Language and Ritual. Proceedings of the Third International Vedic Workshop, Leiden, 2002. Groningen: Forsten, 285–306.

Piročkinas, A. 1986: Jono Jablonskio kalbos taisymai. Kaunas: Šviesa.

Ramat, P. 1996: „Allegedly John is ill again“: stratégies pour le médiatif. In: Guentcheva, Hrsg., 1996, 287–298.

Roszko, R. 1993: Wykładniki modalności imperceptywnej w języku polskim i litewskim. Warszawa: Polska Akademia Nauk, Instytut Slawistyki.

Senkus, J. 2006: Kalbotyros darbai (KD). Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Sereiskis, B. 1933: Lietuviškai-rusiškas žodynas. Kaunas: Lapinas ir Volfas.

Sirvydas, K. 1642: Dictionarium trium linguarum (DTL³), Vilnius, 3. Auflage. In: J. Kruopas, Hrsg., Pirmasis lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mokslas, 1979.

Smoczyński, W. 2007: Słownik etymologiczny języka litewskiego. Vilnius: Vilniaus universitetas.

Trautmann, R. 1923: Baltisch-Slavisches Wörterbuch (BSW). Göttingen: Vandenhoeck u. Ruprecht.

79

Daniel Petit

Vasmer [Fasmer], M. ³1996: Этимологический словарь русского языка. 4 tomai. Sankt Peterburgas: Azbuka.

Wiemer, B. 2006: Evidencialumo kategorija lietuvių kalboje. Baltistica 41.1, 33–49.

Wiemer, B. 2007 (spausdinama): Leksiniai evidencialumo žymikliai lietuvių kalboje. Rivista di Linguistica 19.1.

Willett, Th. 1988: A cross-linguistic survey of the grammaticalization of evidentiality. Studies in Language 12.1–2, 51–97.

Zanavykų šnektos žodynas (ZŠŽ), 2 tomai. Vilnius, Mokslas, 2003–2004.

Daniel Petit Ecole Normale Supérieure, Centre d’études anciennes 45, rue d’Ulm. F-75005 Paris, France [email protected]

80