ULRICH GEUPEL

Philipps-Universität Marburg

Mokslinių tyrimų sritys: lyginamoji kalbotyra, keltologija.

SENOSIOS LIETUVIŲ KALBOS ETIMOLOGINIS ŽODYNAS

(ALEW)

Red. Wolfgang Hock ir kt.

3 Bde. Hamburg: Baar, 2015, 1639 S. ISBN 978-3-93536-74-5

Pastaruoju metu baltistams ir baltų kalbomis besidomintiems kalbininkams prieinamų pagalbinių priemonių skaičius netikėtai išaugo. Pasirodžius antrajam Vytauto Mažiulio PKŽ leidimui, skirtam senajai prūsų kalbai, Wojciecho Smoczyńskio SEJL, apimančiam skirtingus kalbos raidos laikotarpius (įskaitant Smoczyńskio 2008 ir 2009 m. papildymus), skirtam lietuvių kalbai, taip pat gausios duomenų LKŽ, 2015 m. pasirodė išsyk du nauji žodynai, kuriuose baltų kalbos nagrinėjamos indoeuropietišku požiūriu. Pirmiausia Nyderlandų leidykloje „Brill“ išleistas Riko Dekkero Etymological Dictionary of the Baltic Inherited Lexicon, o netrukus Hamburgo leidykloje „Baar“ – šis Altlitauische Etymologische Wörterbuch, sumanytas Wolfgango Hocko vadovaujamos Berlyno Humboldto universiteto darbo grupės. Pirmasis žodynas nuosekliai aprėpia visas baltų kalbas, o antrasis skirtas vienai kalbai.

Aiškus V. Mažiulio PKŽ, W. Smoczyńskio SEJL ir LKŽ trūkumas – tai jų... daugeliui tyrėjų, kurie nėra baltistikos srities ekspertai

Stripsnai / Articles

271

ULRICH GEUPEL

jų kalbinis prieinamumas sudėtingas, nes jos parašytos ne visuotinai žinomomis šiuolaikinėmis mokslo kalbomis. Todėl indoeuropeistai iki šiol pirmiausia rėmėsi Ernsto Fraenkelio LEW, kuris visais atžvilgiais yra pasenęs. Bent jau pastarajai grupei, ieškančiai patikimos sinchroninės ir istorinės-etimologinės informacijos apie lietuvių kalbos žodžius indoeuropietiškoms etimologijoms, ALEW siūlo naują, nepakeičiamą pagalbinę priemonę, kuri iš esmės pakeis LEW.

Įvadinės pastabos trumpos: devyniuose puslapiuose pristatomas veikalo objektas ir tikslas, lemų pateikimas, straipsnio sandara, citavimo būdas, naudota kalbinė medžiaga, projektas ir jo darbuotojai. Taigi didžiausią vietą neabejotinai užima pats žodyno skyrius (1323 puslapiai) pirmajame ir antrajame tomuose. Pridėtas atskiras, plonesnis tomas, kuriame pateikti sutrumpintų tekstų šaltinių sąrašai, literatūros sąrašas ir išsamios visų nurodytų kalbų rodyklės. Trečiąjį tomą užbaigia spalvotas žemėlapis, rodantis lietuvių tarmių paplitimą XXI a. pradžioje.

Verzichtet wird, anders als in Derksen 2015, auf die Besprechung theoretischer Hintergründe und linguistischer Vorannahmen, etwa zur Gültigkeit umstrittener Lautgesetze, was dazu verpflichtet, bei strittigen Fragen in den Einzelfällen Stellung zu beziehen. Dem kommt das ALEW auch konsequent immer dann nach, wenn es von der Communis Opinio abweicht.

Po kiekvieno lemos antraštinės dalies pateikiama trumpa gramatinė informacija ir reikšmių apibrėžtys su citatomis iš originalių šaltinių. Po paveldėtųjų žodžių, pažymėtų tik juodu kvadratėliu, pirmiausia išvardijami baltų ir slavų kognatai, o po jų – giminingi kitų indoeuropiečių kalbų žodžiai, paprastai nurodant indoeuropiečių prokalbės šaknį. Naujoje pastraipoje pateikiama trumpa ar vidutinės apimties diskusija apie filologinius senosios lietuvių kalbos ir baltų medžiagos bei etimologinio sugretinimo klausimus; daugiausia dėmesio skiriama tarimo, morfologijos ir semantikos problemoms. Pirmasis kiekvienos lemos skyrius, kuriame išsamiai pristatoma pirminė medžiaga su kontekstais ir išvardijami baltų-slavų kognatai, išspausdintas didesniu šriftu negu toliau einanti kalbos istorijos diskusija. Tačiau iš pirmo žvilgsnio galintis susidaryti įspūdis, kad tai senosios kalbos žodžių liudijimų žodynas su papildoma etimologine informacija „smulkiu šriftu“, neatitinka veikalo dėmesio centro ir itin gerų diskusijų kokybės; taip padaryta tik dėl vietos stokos.

ALEW duomenų pagrindą sudaro senosios lietuvių kalbos pirminiai šaltiniai, į kuriuos lemose nurodoma siglomis. Senojo lietuvių kalbos laikotarpio tekstais laikomi tie, kurie

272

Acta Linguistica Lithuanica LXXVI

ALTLITAUISCHES ETYMOLOGISCHES WÖRTERBUCH (ALEW)

sukurti iki 1700 m. Įtraukti svarbiausi to laikotarpio tekstų šaltiniai, prieinami leidimuose. Kai kurių mažesnių ir dar neišleistų veikalų teko atsisakyti. Cituojami baltų kognatai, paimti iš atitinkamų žodynų ir specialiosios literatūros, aprėpia visas kitas šakos kalbas; nuosekliai įtraukta ir kuršių nerijos kuršininkų kalba. Rodyklėje pateikiama daugiau kaip 700 kuršininkų kalbos leksemų.

Nuo daugumos etimologinių žodynų ALEW išsiskiria pavyzdingu sinchroninės ir diachroninės semantikos nagrinėjimu, kuriame pirminių šaltinių filologinis tyrimas derinamas su kalbos istorija, kaip rodo ši ištrauka: „Semantiniu požiūriu, matyt, reikėtų manyti, kad veiksmažodis, grindžiamas blagnas ‘netinkamas, nenaudingas’, antriniu būdu susiaurėjo iki pagirių būsenos apibūdinimo, iš kurio vėliau atsirado reikšmė ‘išsiblaivyti’. Bendresnė veiksmažodžio vartosena iki šio semantinio specializavimosi, regis, tiesiogiai paliudyta MgT 134₁₇, kur blagnimas vartojamas lot. levitas ‘lengvabūdiškumas’ versti“ (I 119, s. v. blagnas).

Žodžių daryba taip pat glaustai aptariama visur, kur autoriams tai atrodo reikalinga, ir dažnai pateikiama nuoroda į vis dar autoritetingą standartinį Panaso Skardžiaus veikalą (1943). Šen bei ten užsimenama apie Caland sistemą ir indoeuropiečių prokalbės daiktavardžių tomós tipą, tačiau specifinė priesagų darybos semantika apskritai aptariama įprastai, taigi ribotai. Pavyzdingai įvardijamos susijusios morfemos ir jų morfeminė funkcija įraše apie āklas ‘plūgas’ (I 55): skaitytojui pateikiama informacija apie priesagų, atliekančių „įrankių pavadinimų“ funkciją, variantus ir pasiskirstymą; taip pat aptariamas arklys ‘arklys’ susidarymas kaip leksikalizacija vedinio, sudaryto su priklausomybę reiškiančia priesaga *i̯o-. Daugumoje įrašų aprašomi aiškūs, stebimi morfologiniai santykiai tarp etimologiškai giminingų leksemų, todėl naudotojui suteikiamas naudingas pagrindas tolesniems šios srities tyrimams. Tipiškas toks aprašymas pateikiamas s. v. balā (I 91): „Nebevartojamas lietuvių kalbos daiktavardis ir jo latviškas atitikmuo sudaro įspūdį, kad tai o laipsnio priesaginis vedinys iš išnykusio pirminio veiksmažodžio (plg. šį žodžių darybos modelį Skardžius 1943: 377f.).“ ALEW nesunkiai leidžia surinkti tokius atvejus ir nustatyti jų senumą; tai galėtų paremti dar netapusią visuotinai pripažinta nuomonę apie pasirenkamą o laipsnio įvedimą sudarant daiktavardį iš indoeuropiečių prokalbės tipo *bʰ(e)rnó- ‘gimęs’ būdvardžio (plg. latv. bērns ‘vaikas’) → vakarų germanų prokalbės *bʰorno- (> got. barn ‘vaikas’ (plg. Neri 2013: 198)), ir baltų kalbose.

Recenzijos / Reviews

273

ULRICH GEPEL

O laipsnis pasitaiko ir kitais atvejais sudarant baltų-slavų daiktavardžius; plg. rus. zob ‘pašaras, maistas’ ir, ko gero, seną santykį atspindintį liet. žėbù ‘lėtai valgyti, kramtyti’, nebent daiktavardis, mažiau tikėtina, būtų tiesiogiai sudarytas iš baltų-slavų prokalbės *zobati.

Dėl apsiribojimo (senosios) lietuvių kalbos žodynu neaprėpti keli įdomūs baltų kalbose išlikę indoeuropiečių prokalbės paveldėtieji žodžiai, pavyzdžiui, prūsų genō ‘moteris’ (indoeuropiečių prokalbės *ǵenh₂-), latv. kũns ‘kurčias’ (indoeuropiečių prokalbės *k̑urna-) ir latv. dargs ‘mielas, brangus’ (sietinas su bažn. slav. dragъ, rus. dorogój ‘tas pats’). Tokiais atvejais tyrėjas gali naudotis naujuoju Derkseno „Etymological Dictionary of the Baltic Inherited Lexicon“, jei šis žodis įtrauktas į gerokai neišsamų žodyno sąrašą, taip pat Konstantino Karulio LEV ir PEŽ. Tačiau kai kuriais atvejais ALEW autoriai neatsispyrė pagundai nurodyti baltų kalbų sinonimus, svarbius kalbos istorijai, nors lietuvių kalboje jie neturi kognato, pavyzdžiui, latv. asins ‘kraujas’ (latgalių asnis) s. v. kraujas; jam tenka didelė kalbos istorinė reikšmė, nes tai vienintelis baltų ir slavų kalbų indoeuropiečių prokalbės *h₁ēsh₂-r/n- tęsinys (I 521). Taip pat prūsų warus ‘lūpa’ s. v. liet. lūpà ‘tas pats’ (I 602); pastarojo žodžio smulkesniu šriftu išspausdintame diskusijos skyriuje apžvelgiami įvairūs baltų kalbų žodžiai, reiškiantys ‘lūpą’. Nors dažniausiai nepateikiama tolesnė etimologija, toks sprendimas palankus kalbos istorija besidominčiam naudotojui, nes taip galima tirti galimus semantinius poslinkius keičiant žodžius arba jų tarpusavio analoginę įtaką.

Jeigu šaknis paliudyta senosios lietuvių kalbos laikotarpiu, paprastai nurodomi visi reikšmingi vediniai kitose baltų kalbose, net jei jie neturi tikslaus atitikmens lietuvių kalboje. Kai kuriais kalbos istorijai sudėtingais atvejais, pavyzdžiui, kai šaknies vediniai anksti atsiskyrė leksiškai, pateikimas, suprantama, negali būti išsamus. Taigi ALEW neįtraukti latv. gaļa ‘mėsa’ ir latgalių gala ‘tas pats’ veikiausiai sietini su liet. galas ‘pabaiga, tikslas’, taigi ir su indoeuropiečių prokalbės šaknimi *ǵʰelH- ‘kankinti, durti’; tačiau skirtingų semantinės raidos krypčių aptarimas būtų viršijęs numatytą apimtį.

Apsiribojimas senosios lietuvių kalbos medžiaga turi keletą privalumų. Pirma, istorinėje lyginamojoje kalbotyroje įprasta pradėti nuo seniausio kalbos laikotarpio, nes jame galėjo išlikti daugiau archajizmų, be to, jis artimiausias rekonstruotam pirmtakui. Lietuvių kalbos, kaip ir kitų baltų kalbų, chronologinė gelmė nėra labai didelė, todėl svarbesnė kita priežastis: taip galima aprėpti palyginti išsamų korpusą ir lieka vietos atitinkamų liudijimų aptarimui. Iš vis dar labai gausios

274

Acta Linguistica Lithuanica LXXVI

SENOSIOS LIETUVIŲ KALBOS ETIMOLOGINIS ŽODYNAS (ALEW)

Nors senosios lietuvių kalbos korpusas savo ruožtu natūraliai vertė rinktis. ALEW atrinko tas leksemas, kurios yra svarbios kalbos istorijai: „reikšmingumas istorinei lyginamajai kalbotyrai arba būtent senosios lietuvių kalbos būklei [...] taip pat buvo taikomi kultūros istorijos ir kiekybiniai kriterijai (domėjimasis intelektine istorija ir dalykinėmis žiniomis arba dažnumas ir paplitimas“ (Įvadas: I 7). Kitaip nei R. Derkseno veikalas, pritaikytas indoeuropeistų poreikiams, pagal šią koncepciją sistemingai įtraukiami skoliniai, nors tai ir ta sritis, kurioje teko padaryti nedidelių nuolaidų. Todėl skaitytojas pasiges kai kurių slavų kalbų skolinių lemų, tačiau neaišku, kodėl būtent jos nebuvo įtrauktos, pavyzdžiui, pūkas „tauta, kariuomenė, bendruomenė“ (plg. Skardžius 1931: 83), aptariamo LEW straipsnyje s. v. ir gerai paliudyto senosios lietuvių kalbos šaltiniuose, pvz., BrBXX. Jo nebuvimas dar labiau stebina, nes, pavyzdžiui, įtrauktas ābas „stovykla, kariuomenės stovykla, kariuomenė“ (p. 17). Vartotojas galėtų susidomėti pūkas, nes šis žodis plačiai paplitęs baltų kalbose, o kalba donorė iš pirmo žvilgsnio nėra akivaizdi. Tačiau visi įtraukti skoliniai pavyzdingai aptariami šiais dviem aspektais – paplitimo baltų kalbose ir skolinimosi kelių, kiek leidžia vieta ir dabartinė tyrimų būklė. Daugelio skolinių, kurie yra tokie ankstyvi, kad jų (dar) neįmanoma aiškiai priskirti lenkų ar baltarusių kalbai, atveju sudaromos geros prielaidos būtinam išsamesniam specialiajam tyrimui. Baltistams itin vertinga ir pateikiama senosios lietuvių kalbos korpuso paliudijimų apžvalga, įskaitant, kitaip nei Fraenkelio žodyne, pirmojo paliudijimo nurodymą.

Indoeuropeistai, kurie nėra baltistai specialistai, tikrai būtų palankiai įvertinę, jei įvadiniame skyriuje būtų išsamiau aptarti teoriniai ir metodologiniai klausimai, pavyzdžiui, prokalbės rekonstrukcija – proto baltų ar baltų-slavų prokalbės – ir tai, ar tokias rekonstrukcijas apskritai reikėtų sistemingai įtraukti į indoeuropeistines diskusijas apie baltų kalbų istoriją. Neabejotina, kad šių kalbų šakų padėtis sudėtingesnė nei, pavyzdžiui, germanų kalbų, kurioms skirtame EWahd ir Guuso Kroonen’o Etymological dictionary of Proto-Germanic sistemingai naudojamos germanų prokalbės rekonstrukcijos. Nors mokslo literatūroje ir dėl šios prokalbės nėra vieningos nuomonės nei dėl rekonstrukcijos detalumo, nei dėl daugelio atskirų klausimų, tai netrukdo reguliariai pateikti tokių rekonstrukcijų. Proto baltų formų rekonstrukcijos galėtų būti naudingas pagrindas lyginant atskirų baltų kalbų raidą ir

Recenzijos / Reviews

275

ULRICH GEUPEL

lyginant su R. Derkseno rekonstrukcijomis, kuriomis nuosekliai atkuriamos ankstesnių kalbos raidos pakopų formos, galėtų būti naudingos diskusijai sutelkti.

Išsamesnis teorinių prielaidų aptarimas, pavyzdžiui, autorių siūlomų atskirų garsų dėsnių ir kirčiavimo sistemos raidos, kaip tai daroma įvadiniuose Leideno serijos žodynų skyriuose, tarp jų jau minėtuose R. Derkseno ir G. Kroonen’o darbuose, neabejotinai naudingas tiems, kurie nėra baltų kalbų specialistai. Vis dėlto ALEW lengva naudotis ir be tokio aptarimo, nes diskusijoje prireikus nurodomos probleminės prielaidos, kaip antai I 617: „Jei lotynų kalbos šaknies balsis -a- pagal Schrijver (1991: 454f.) dėsningai kilo iš ide. *o /#m_ [...]“ – juk šis garsų dėsnis neturi jokių neabejotinų liudijimų, išskyrus lotynų kalbos žodį „jūra“, lot. mare. Kaip papildomą šaltinį ir teorinį pagrindą dabartinėms baltų-slavų istorinės gramatikos prielaidoms, taip pat išsamią, nors jau kiek pasenusią bibliografiją, skaitytojui galima pasiūlyti du ALEW redaktoriaus Wolfgango Hocko straipsnius – Hock 2004 ir Hock 2005, paskelbtus žurnale Kratylos.

Baltų kalbos indoeuropeistiniams klausimams itin įdomios tais aspektais, kuriais jos laikomos neįprastai archajiškomis. Žinoma, ne visos baltų kalbose paliudytos ablautų pakopos ir kiti žodžių darybos modeliai tiesiogiai atspindi indoeuropiečių prokalbės paveldą; archajiškumas kaip tik ir pasireiškia tuo, kad šie procesai ilgą laiką išliko produktyvūs. Didžiausia ALEW stiprybė šiuo atžvilgiu – pirmiausia įvertinti paviršinę baltų kalbų medžiagą, įskaitant visas dialektines formas, pasverti duomenis ir elgtis atsargiai, užuot konkrečią vedinio formą tiesiogiai perkėlus į indoeuropiečių prokalbę. Kita vertus, dalinis atsisakymas nurodyti aptariamos formos atsiradimo laikotarpį palieka spragą aprašyme, tad sprendimą tenka priimti vartotojui. Taip pat teigiamai vertintina šiuolaikiška iš naujųjų šaknų, susidarančių light verb konstrukcijose (plg., pavyzdžiui, I 331 s. v. gridí ← ide. gʷer(H)- dʰeh₁- „duoti žinią“), įtrauktis; dėl skaidrios morfologijos tokios šaknys baltų ir slavų kalbose ilgą laiką galėjo būti kuriamos iš naujo.

Iš veikalo apimties ir jo rengimo trukmės neišvengiamai išplaukia, kad skirtingiems aptartiniems žodžio istorijos aspektams tenka suteikti nevienodą svorį. Išskirtinai gerai aptariama sinchroninė ir diachroninė semantika. Kita vertus, kai kurie skaitytojai kartais galėtų pasigesti išsamesnio klasifikavimo

276

Acta Linguistica Lithuanica LXXVI

ALTLITAUISCHES ETYMOLOGISCHES WÖRTERBUCH (ALEW)

kognatų. Kai kur būtų buvę galima išsamiau nurodyti, kurios formos, pritaikius garsų dėsnius, tiksliai sutampa, kurios yra viena iš kitos kilę vediniai, o kur tėra šaknies giminystė, tačiau vedinių istorija visiškai skiriasi. Kaip pavyzdį galima pateikti liet. kràjas „kraujas“: latv. kreve „sukrešėjęs kraujas, šašas“ formaliai atrodo kaip vedinys iš šio žodžio (perkėlus formą į baltų-slavų prokalbę, reikėtų postuluoti kolektyvinę reikšmę turintį vedinį su priesaga *-ęh₂), tačiau tikslus formalus atitikmuo yra tarp liet. kràjas ir vedų būdvardžio kravyá- „kruvinas“ – abiejų numanomas ide. šaltinis yra < *krou̯(h₂)-ió-. Be to, išvardijama sen. sl. krъvь. ALEW vengia tvirčiau apsispręsti ir konstatuoja (I 521): „Slavų kalboje vyrauja kitas vedinys iš tos pačios šaknies.“ O R. Derkseno žodyne skaitytojas randa trumpą, bet aiškią poziciją dėl vedinių istorijos: „The baltic forms present a derivative in *-io- of the root not reflected in Slavic“ (p. 255). Užuot tai dariusi, ALEW išsamiau aptaria semantiką: sužinome, kad lietuvių kalbos lema yra nežymėtas (t. y. bendrinis) žodis, reiškiantis kraują, o tai svarbi informacija leksikologui, tyrinėjančiam semantinį lauką; be to, latvių kalba atspindi, kaip manytina, senesnę reikšmę „kraujas už kūno ribų“.

Visos kalbos etimologinis žodynas negali aprėpti visų įmanomų ir antrinėje literatūroje pateiktų etimologinių aiškinimų, todėl ateities tyrimams lieka pakankamai erdvės aptarti atskirų baltų leksemų sąsajas su galimais kognatais indoeuropiečių kalbose. Pavyzdžiui, galima svarstyti, ar liet. kę̃kti „kenkti“ (I 477) galėtų būti kitur neišlikęs pirminis veiksmažodis, atitinkantis gr. κακός, alb. keq (< ide. *k̑n̥k(í)ó-), o liet. kañka „kančia, kankynė“ (I 447) būtų daiktavardinis darinys su o laipsniu. Taip pat verta svarstyti, ar liet. rū́ti, rū̃kas „rūkti, dūmai“ (II 878) giminystės grupė būtinai yra germanų kalbų skolinys, nes atitinkami priebalsiai germaniškoje giminingų žodžių grupėje dėl Kluge’o formų (plg. Kroonen 2013: 410 s. v. reukan ~ rūkan) nėra itin informatyvūs, o senoji *k negali būti visiškai atmesta. Todėl kol kas galima atsargiau konstatuoti baltų ir germanų kalbų izoglosą.

Viena įdomiausių baltų, arba baltų-slavų, kalbų problemų, kuri iki šiol neturi visuotinai pripažinto sprendimo, susijusi su nevienoda indoeuropiečių prokalbės pirminių gomurinių priebalsių *ḱ, *ǵ, *ǵʰ raida tiek garsų istorijos, tiek dialektinės geografijos požiūriu. Ši problema turi būti aptariama ir etimologiniame žodyne, todėl ALEW prie visų susijusių žodžių nurodo atitinkamą specifinę raidą. Todėl su šiuo klausimu susijusiame lemame klausyti (I 503) taip pat randama

Recenzijos / Reviews

277

ULRICH GEPEL

Gana glaustą hipotezių apie nevienodą ide. *ḱl- atspindėjimą šiuose žodžių žaismuose apžvalgą galima rasti čia: baltų ir slavų kalbose jis tęsiamas tai kaip *šl-, tai kaip *kl-: „Apie iki šiol iškeltas hipotezes žr. Stang (1966: 91f.). Kortlandt (2009: 29f.), sekdamas Meillet, skaičiuoja, kad pagal garsų dėsnį ide. *ḱl > ur balt. *kl išsivystė prieš užpakalinius balsius“ ir pagrįstai daro išvadą: „Tačiau šiame tyrinėjamame žodyne medžiaga nepatvirtina netaisyklingo ur balt. *kl- ir *šl- refleksų pasiskirstymo.“ Be cituotų darbų, iš kurių kai kurie yra senesni, būtų buvę galima paminėti ir naujausią šios problemos nagrinėjimą, Reiner Lipp (2009), kuris, atsižvelgdamas ir į baltų-slavų medžiagą, pasisako už ankstyvą po ide. prokalbės laikotarpio sateminių tarmių naujovę: kontekstui jautrių alofonų fonologizaciją, jiems virtus fonologiniais palataliniais priebalsiais. Satemizacijos plitimo bangomis idėja, pagal kurią ši naujovė Šiaurės vakarų nepasiekė visa apimtimi, naujesnėje literatūroje, taip pat netiesiogiai EWAh (IV, 1254), aptariama s.v. huf: „[...] jei ide. *ḱ įsiterpė kaip vakarų semitų *k vietoj tikėtino *s“, čia remiantis baltisto Harvey E. Mayerio darbuose vartojama terminija.

Atsisakymas sistemingai rekonstruoti baltų ir baltų-slavų prokalbių formas, jau minėtas anksčiau, iš pirmo žvilgsnio galėtų paskatinti skaitytoją manyti, kad autoriai nepripažįsta bendros kiekvienos jų pirminės pakopos. Tačiau atidžiau pažvelgus į pateiktos medžiagos aptarimą matyti, kad ten, kur autoriams argumentuojant to reikėjo, garso ir reikšmės kaita, žodžių daryba bei naujos šaknys buvo datuojamos atitinkamose kalbose. Taip pat nebuvo visiškai atsisakyta nurodyti baltų prokalbės formų; recenzentas galėjo atkreipti dėmesį į šias rekonstrukcijas: baltų prokalbės *berd(i)jā ‘derlingas, vaikingas’ (būdv. vns. vard. mot. g., I 109), *dero- ‘medis’ (I 196), *aitaut- ‘augti’ (I 410), *karua- ‘gyvūnas, jautis’ (I 461), *modl- ‘prašyti’ (I 633), *sun ‘su’ (II 986), *ins- (II 1102). Dažniau, laikantis įprastų konvencijų, remiamasi „iki baltų-slavų prokalbės“ rekonstrukcijomis ir procesais, kai kalbama apie vėlyvosios ide. prokalbės ar ankstyvosios dialektinės raidos naujovę. Baltų prokalbės formos taip pat gana dažnai nurodomos, nors, kitaip nei Derksen 2015, ne visur.

ALEW labai gerai atrinko iš daugybės aspektų, į kuriuos reikia atsižvelgti rengiant tokį darbą ribotoje erdvėje, kaip jau minėta, ir vien individualūs pageidavimai gali lemti, kad pasigendama daugiau, nei pateikta. Kadangi ankstyvieji baltų žodžių skoliniai kitose kalbose nėra ALEW ir daugumos jo naudotojų dėmesio centre, jie beveik nefiksuojami. Natūralu, kad

278

Acta Linguistica Lithuanica LXXVI

ALTLITAUISCHES ETYMOLOGISCHES WÖRTERBUCH (AEW)

svarbios ankstyvos kontaktinės kalbos, be slavų kalbų, yra rytų finų kalbos, įvairiais laikotarpiais bendravusios su baltakalbiu arealu; žr. pagal žodžių paplitimą parengtą apžvalgą pas Sepo Suhonen (1988). Tačiau dėl kai kurių šių skolinių didelio senumo jie gali būti svarbūs ir baltų priešistorei bei ankstyvajai istorijai, taip pat kultūros istorijos aspektams, todėl būtų pageidautina, kad į juos būtų atsižvelgiama būsimuose atitinkamos tematikos darbuose. Nors skolinių skaičius nė iš tolo neprilygsta germanizmų skaičiui suomių kalboje, kai kurie iš jų yra dar senesni. Naujausi recenzentui žinomi darbai apie baltų kalbų įtaką šioms kaimyninėms kalboms yra Lars-Gunnar Larsson (2001) ir Petri Kallio (2008). Pirmasis parodo, kad kai kurie baltų skoliniai samių kalboje neturi suomių kalbos garsų kaitos pėdsakų, bet atspindi ankstyvą samių kalbos raidą, pvz., šiaurės samių suodnī ‘rasa, rūkas, garas’ (suom. halla ‘šalna’) iš liet. šalną ir kt. ‘šalna’ arba šiaurės samių suodni ‘šienas’ (suom. heinä ‘tas pat’) iš liet. šienas ir kt. ‘šienas’; vadinasi, šie žodžiai turėjo patekti arba tiesiogiai iš baltų kalbų, arba per nežinomą trečiąją kalbą – ir tai įvyko labai anksti. Nuoseklus šių skolinių įtraukimas į indoeuropiečių kalbų žinynus būtų sveikintina pagalba ir finougristams.

Nedidelių klaidų ar nenuoseklumų tokios monumentalios apimties veikale neišvengsi, tačiau jų, džiugiai galima pasakyti, pasitaiko gana nedaug. Kad parodytume, jog tai tik smulkmenos, pateiksime keletą pavyzdžių:

(II 1019): „[...] nepriklausomas ṛdhi tipo vedinys tiesiogiai iš urg. *ḱerd ~ *ḱrd-nt. ‘širdis’.“ – Aiškumo dėlei reikėjo nurodyti, kad vedinio išeities taškas turėtų būti tik silpnoji kamieno forma.

(II 1291): rus. zód vieną kartą klaidingai užrašytas kaip zōd.

(II 1291): „veliarinio priebalsio tarimo neatitikimas“ (ir kitur) – čia neįprastu terminu „tarimas“ turima omenyje tiksli fonetinė ypatybė (skardus / duslus ir pan.).

Šiuo atveju žymima nenuosekliai: „kentuminė [raida / dubletas]“ ir „satem-“ (I 25 s.v. akēti, 28 s.v. akmuõ, 29 s.v. aksómnas, 30 s.v. akúotas, -a, 63 s.v. ášutas, 116 s.v. bìngti) ir „centum-“ (II 1014 s.v. šáuti ir 1021 s.v. šénti) (kiek pastebėjo recenzentas).

Kaip iškart matyti, tai visiškai nežymūs dalykai, vos verti paminėjimo ir nė kiek netrukdantys naudotis veikalu.

Recenzijos / Reviews

279

ULRICH GEPEL

Atsižvelgiant į visa tai, kas pasakyta, išvada gali būti vienareikšmiškai teigiama. Čia turime reikšmingą al senosios lietuvių kalbos tyrimų ir baltų kalbų etimologijos priemonių papildymą; ši sritis laimi dėl kruopštaus medžiagos parengimo ir atsargaus kalbos istorijos aptarimo, už ką Wolfgang Hock ir jo komandai tenka didelė padėka.

Neabejotinas privalumas yra tai, kad R. Derkseno Etymological Dictionary of the Baltic Inherited Lexicon ir ALEW pasirodė beveik tuo pat metu: todėl nė vienas jų nesiremia kitu ir kiekvienas pateikia savą požiūrį. Šie požiūriai dažnai sutampa, o skirtumai juos daro ypač įdomius. Taigi kiekvienas, nagrinėjantis lietuvių kalbą ir baltų kalbas apskritai istoriniu kalbotyros požiūriu, dabar gali rinktis iš gausesnio aktualių, šiuolaikiškų darbų rinkinio tai, kas labiausiai tinka jo tikslams, o geriausiu atveju – susipažinti su visais svarbiais veikalais, nes jie vienas kitą papildo ir, aptardami tuos pačius dalykus, pateikia skirtingas perspektyvas bei nuomones. Dėl ALEW baltų kalbų šakai indoeuropiečių kalbų šeimoje turėtų būti skiriama dar daugiau deramo dėmesio, atsižvelgiant į šiuo metu suaktyvėjusius baltistikos tyrimus; gausus etimologijų ir žodžių darybos modelių rinkinys yra tikras lobynas kiekvienam lyginamajam indoeuropeistui. Galiausiai, tai taip pat svarbi priemonė filologiniam darbui su senaisiais tekstais.

Atsižvelgiant į skirtingas laiko ir žmogiškųjų išteklių galimybes, ALEW kruopštumu ir indoeuropiečių kalbotyros dabartinės būklės atspindėjimu gali būti prilygintas Mayrhoferio Etymologisches Wörterbuch des Altindorischen ir Etymologischen Wörterbuch des Althochdeutschen. Būtų pageidautina, kad veikalas būtų prieinamas internete ir plečiamas; bent jau būtų labai naudinga nuolat atnaujinama papildymų (ir, galbūt, nedidelių pataisų) apžvalga, pavyzdžiui, atsižvelgiant į naujais tekstų leidimais atskleistą naują lietuvių kalbos medžiagą ir papildomus slavų skolinius.

LITERATŪRA

Derksen Rick 2015: Etymological Dictionary of the Baltic Inherited Lexicon. Leiden [u.a.]: Brill.

EWAhd – Etymologisches Wörterbuch des Althochdeutschen, hrsg. von Albert L. Lloyd, Otto Springer, Rosemarie Lühr. Göttingen [u.a.]: Vandenhoeck & Ruprecht, 198.

280

Acta Linguistica Lithuanica LXXVI

SENOSIOS LIETUVIŲ KALBOS ETIMOLOGINIS ŽODYNAS (ALEW)

Hock Wolfgang 2004: Baltoslavisch. I. Teil: Phonologie. – Kratylos. Kritisches Berichts- und Rezensionsorgan für indogermanische und allgemeine Sprachwissenschaft 49, 1–32.

Hock Wolfgang 2005: Baltoslavisch. II. Teil: Morphonologie, Stammbildung, Flexion. – Kratylos. Kritisches Berichts- und Rezensionsorgan für indogermanische und allgemeine Sprachwissenschaft 50, 1–39.

Kallio Petri 2008: On The ‚Early Baltic‘ Loanwords in Common Finnic. – Evidence and counter-evidence. Essays in honour of Frederik Kortlandt. Bd. 1: Balto-Slavic and Indo-European linguistics, hrsg. von Alexander Lubotsky. Amsterdam [u.a.]: Rodopi, 265–277.

Kroonen Guus 2013: Etymological dictionary of Proto-Germanic. Leiden [u.a.]: Brill.

Larsson Lars-Gunnar 2001: Baltic influence on Finnic languages. – The Circum-Baltic Languages. Volume 1: Past and Present, hrsg. von Östen Dahl, Maria Koptjevskaja-Tamm. Amsterdam–Philadelphia: Benjamins, 237–253.

LEV – Karulis Konstantīns 1992: Latviešu etimoloģijas vārdnīca 1–2. Rīga: Avots.

LEW – Fraenkel Ernst 1962–1965: Litauisches etymologisches Wörterbuch 1–2. Heidelberg: Winter.

Lipp Reiner 2009: Die indogermanischen und einzelsprachlichen Palatale im Indoiranischen 1–2. Heidelberg: Winter.

LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas 1–20. Vilnius: Mokslo enciklopedijų leidykla, ²1968–2002.

Neri Sergio 2013: Zum urindogermanischen Wort für Hand. – Multi nominis Gram-maticus. Studies in Classical and Indo-European Linguistics in honor of Alan J. Nussbaum, on the occasion of his sixty-fifth birthday, hrsg. von Adam I. Cooper, Jeremy Rau, Michael Weiss. Ann Arbor [u.a.]: Beech Stave Press 2013, 185–205.

PKEŽ – Mažiulis Vytautas 2013: Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1–2. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.

SEJL – Smoczyński Wojciech 2007: Słownik etymologiczny języka litewskiego 1–2. Wilno: Uniwersytet Wileński, Wydział Filologgiczny.

Skardžius Pranas 1931: Die slavischen Lehnwörter im Altlitauischen. Kaunas: Spindulys.

Skardžius Pranas 1943: Lietuvių kalbos žodžių daryba. Vilnius: Lietuvos mokslų akademija.

Recenzijos / Reviews

281

ULRICH GEUPEL

Smoczyński Wojciech 2008: Uzupełnienia do „Słownika etymologicznego języka litewskiego“. Część I. – Acta Linguistica Lithuanica 58, 53–151.

Smoczyński Wojciech 2009: Uzupełnienia do „Słownika etymologicznego języka litewskiego“. Część II. – Acta Linguistica Lithuanica 60, 17–127.

Suhonen Seppo 1988: Die baltischen Lehnwörter der finnisch-ugrischen Sprachen. – The Uralic languages. Description, history and foreign influences, hrsg. von Denis Sinor. Leiden [u.a.]: Brill, 616–637.

Gauta 2017 m. gegužės 18 d.

ULRICH GEUPEL

Philipps-Universität Marburg

Wilhelm-Röpke-Str. 6 01E05, D-35032 Marburg

[email protected]

282

Acta Linguistica Lithuanica LXXVI